Žiūrėjau ir galvojau- kaip aktorius gali paversti filmą į unikalų produktą, savo autentiškų sugebėjimų dėka. Nicolo Cage pristatinėti nereikia, žmogus, griebiantis bet kokį scenarijų. Čia jis pasirodo kvaištelėjusio pagrobėjo amplua. Nieko neįtariantis vyrukas skuba pas gimdančią žmoną į ligoninę, kai netikėtai į automobilį įsėda Atskalūnas Raudonšvarkis. Nukreipęs pistoletą, pareikalauja važiuoti nurodyta kryptimi. Ką gi, brangioji, kol išspausi į pasaulį dar vieną mokesčių mokėtoją; tėvukas truputį pavažinės su grėsliuoju dėde. Nepatyrusiai akiai gali pasirodyti, kad įvyko klaida, kažkas sumaišė asmenis, bet manęs neapgausi. Jeigu tavęs ėmėsi, akiniuoti, vadinasi, praeityje apsišikai; nors pripažinsiu, laikosi čiuvas atkakliai. Nicolas Cage šmaikštauja, keikiasi, išsprogdina akis (jo firminis), elgiasi neprognozuojamai ir labai pyksta, kada jį pertrauki. Vienu žodžiu, žmogus- cirkas, nė vienos nuobodžios minutės. Naktinės gatvės, nenuilstantis eismas, esi tarp žmonių, bet niekas nežino, kad važinėjiesi su lunatiku, o gyvybei gresia pavojus. Dramos epizodas pabaigoje man pasirodė skystokas, netinka Cage šeimos galvos vaidmuo, nors užmušk, bet ačiū už tą valandą su viršum lėkimo aukštyn žemyn amerikietiškais kalneliais :D
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą