Pradėsiu nuo to, kad viso filmo metu laukiau žadėtos žiaurios scenos, nežinau, iš kur aš ištraukiau, kad ji čia bus, bet esu tikra, kad neklystu. Gal mano kartelė smurtui ekrane jau debesyse? Turėjo įvykti kažkas sukrečiančio; neįvyko, biškį nusivyliau. Dabar, aprašant įspūdžius praėjus kuriam laikui po peržiūros, spėjo išlįsti naujų įžvalgų, filmas man atrodo daug gilesnis, nei pasirodė iš pradžių. Kuklus šunų prižiūrėtojas Marčelo myli savo darbą, bet norėdamas prisidurti, prekiauja narkotikais. Šiaip čiuvas gerietis, nors prie žaizdos dėk, gerbiamas kaimynų, ir dukra jį dievina. Vienintelis šaukštas deguto yra Simonas- neprognozuojamo elgesio banditas draugelis, kuriam labai patinka uostyt už dyką. Nevaldomi smurto protrūkiai daėdė aplinkinius, bet italai mėgsta daug pezėti ir nieko nedaryti, todėl problema persistuoja. Marčelo ant pirštų galiukų sugeba išlaviruoti draugystę su šitu gyvuliu, kol situacija pasidaro aptriesta šikna. Šunys. Labai svarbi filmo metafora, kurią suprantu tik dabar. Marčelo- tai šuo, jis vizgina uodegą, ieško pritarimo iš aplinkinių, nori įtikti bet kokia kaina. Pabaiga- groteskiška "atnešiau man numestą lazdą, paglostykiot mane" versija. Nyki ir skurdi Italijos vietovė, kur vyksta veiksmas,priminė sumautą kelionę į Neapolį prieš septynerius metus; never again.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą