Šį mėnesį Anapilin iškeliavus Genai Rowlands, supratau, kad praktiškai nesu jos mačiusi vaidinant! O ji gera, senoji aktorių karta, kada talentas dar priversdavo nubraukti susižavėjimo ašarą ir užimdavo kvapą. Nesismulkinau ir įjungiau geriausią pasirodymą filme, kurį režisavo sutuoktinis John Cassavetes; vienu šūviu du zuikiai, jo kūryba taip noriu daugiau pasidomėti. Man nunešė galvą... Buvo taip gerai, kad akimirksniu atsidūriau chaotiškoje Meibelės virtuvėje- darbininkų šeima, trys vaikai, draugiją mėgstantis vyras- namai nuolat pilni statybiorų, kuriems gauni virt makaronus, landi anyta ir avilys, dūzgiantis galvoje. Kažkas Meibelei labai negerai, maniakinės asmenybės sindromas ar kas? Aukštos įtampos zona, nejauku, bet žvėriškai tonizuoja ir įtraukia. Cassavetes visą dėmesį sutelkia į veidą, jau pastebėjau, kad kinematografija jam ne tiek rūpi; jeigu turi kažką iš savęs išspausti, spausk, o aš įamžinsiu. Nuolat nuo žmonių ūžiantys namai tikrai nepadeda moters psichinei sveikatai, vyrelis nesuprantingas, bet čia koją kiša itališkos šaknys, jie nėra vienišiai, juokinga ir graudu, kada jis susivokia, kad namai vėl braška nuo draugų žmonos grįžimo iš ligoninės proga, bet GAL jai reiktų ramybės? Nesu mačiusi, kad aktorius pademonstruotų tiek emocijų, grimasų, keistų garsų- G.Rowlands užima #63 vietą TOP 100 visų laikų geriausių pasirodymų. Buvo pikta, kad "Oskarą" tais metais nudžiovė Ellen Burstyn su "Alice Doesn't Live Here Anymore", bet perskaičiau, kad jeigu ne Martino Scorsesses įsikišimas, Cassavetes nebūtų radęs platintojo savo filmui. Genijus turėjo uoslę.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą