Hard Eight (1996)

Filmas praktiškai apie nieką- lošimų profesionalas Sidnis priglobia po sparneliu vyruką, kuriam šviečiasi gatvė. Apmoko, kaip reikia elgtis kazinkėj, kad nenuplėštų paskutinių triusikų, bičas atsistoja ant kojų. Tik įsižiūri dailią padavėją, kuri mėgsta dasidurt prie algos paleistuvaudama ir prikrečia šunybių.. Philip Baker Hall asmuo suteikia filmui dar neregėto orumo- scenarijus niekinis, kam apie tai kurti?- ir taip sudomina jo motyvai, kad nejučia pamatai, jog filmas baigiasi! Lošimų salės, mirgantys automatai, besisukančios ruletės, azarto apkvaišinti žmonės- trumpas, bet įsimintinas Phillip Seymour Hoffman kyštelėjimas ekrane. Ne pirma drama apie kazino, turiu pasakyti, turi savo žavesio beprotiškas pinigų švaistymas, aplink zujant flirtininkėms padavėjoms. Cast'as gana neįprastas- retai matoma Gwyneth Paltrow, kurią laikau šūdina aktore, bet režisierius Paul Thomas Anderson  išnaudoja maksimaliai- scena, kur ji galvoja, kad teks miegoti su Sidniu, iškirptės tampymas ir dūsavimai, tobula :D; John C. Reiley, impulsyvus, nors kvailokas vyrukas, dievinantis Sidnį, minėtasis ŽVAIGŽDĖ P.B.Hall ir Samuel L. Jackson! Man labai rezonavo su 1997-aisiais pasirodžiusia Tarantino "Jackie Brown". Tik čia Samuel kiek kitoks- slidus šlykštukas šantažuotojas trapia saviverte, vienas malonumas stebėti. 

Heretic (2024)

Hugh Grant pasistengė- šiurpus senis su akinukais ir arklio dantimis, kas galėjo pagalvot, kad prieš akis buvęs devintojo dešimtmečio romantinių komedijų lovelasas! Dvi mormonų religijos pasekėjos, jaunos merginos, pasibeldžia į jo duris skelbti šventą žodį, durys užsidaro. Ir nebeatsidaro- tiesiogine ir perkeltine prasme. Nustebino, kiek daug laiko skirta pokalbiams, tiksliau Granto monologui, siekiant įskelti abejonės kibirkštį, manipuliuoti ir valdyti. Pateikė labai įdomių faktų, privertusių susimąstyt- siaubiakas, verčiantis filosofuoti, čia tai bent- o tikėjimų lyginimas su stalo žaidimais, bravo :D Kurį laiką net atrodo: paleis, pakniso protą, čiuožkit, mielosios. Nu rimtai- laikas, kada gali tūsinti, vartot substancies, išdykaut su bernais, jaunyste džiaugtis- jos su pantaloniniais triusikais vaikšto ir įkyrėja žmonėms,- šiam elgesiui irgi smegenys išplautos, yra tiesos Eretiko prakalboje :D  Mergiščios kaip musės stiklainyje, silpnai zyzia ir daužosi į stiklą, finalas laukia nuostolingas. Erdvė aplink paneles traukiasi, mažėja, tamsėja.. Veiksmas prasideda  tik paskutiniam ketvirtyje, bet neprailgo, visai patiko debatų vakarėlis, skambant "The Hollies", myliu šitą dainą.. Viena pacukių iš Yellowjackets, plačia vaidybine išraiška kol kas nepasižymi, o štai Topper Grace žilais plaukais, žvengiau atvira burna, šmaikštus pasirinkimas.

The Daytrippers (1997)

Kažkada labai ieškojau šio filmo, nes užsikabinau ant Violos Davis po  Next Stop Wonderland ; nuostabus romantinis filmas, rekomenduoju. Aišku, neradau, ir galiausiai pamiršau. Bet toliau traukdama Parker Posey filmografiją, prisiminiau senas pastangas- ir vualia, šįkart pavyko. Kaip smagu, kada paaiškėja, kad intuicija nemelavo; žiūrėdama "The Daytrippers" taupiau lyg suvalkietė! Radus dingstį, vis sustabdydavau: nueiti kokį užkandį pasiimti, į tuliką , akis padrėkinti lašais... Norėjau,  kad filmas  niekada nesibaigtų. Elaiza randa meilės laišką, skirtą jos vyrui. Sunerimusi,  moteris padaro antrą sprendimą iš dviejų galimų- ne konfrontuoja mylimąjį, o pasipasakoja mamai. Taip sužino šeima- tėvas, sesuo ir jos vaikinas, ir prasideda dienos ilgumo detektyvinė istorija. Automobilis, pilnas šeimos narių su patarimais ir galimom versijom, bando pagauti siūlo galą. Mama akivaizdžiai šeimos bosas, yra valdinga persona, šokdina vyrą ir dukteris; tėvas laikomas "idiotu", pasako gal 5  sakinius, jaunėlė sesuo dar neišsilaksčiusi paukštė, tuo tarpu jos vaikinas labai rūpestingas, tikra vestuvinė svajonė.. Penketukas įtraukia net nepažįstamuosius- jauną vyruką ir jo prasiskolinusį tėvą ir dvi seseris, besadalijančias velionės motinos turtą. Šios šalutinės istorijos dar labiau sustiprina faktą, koks sudėtingas funkcinis vienetas yra šeima. Iš pradžių nesupratau jaunėlės sesers poelgio pabaigoje, tačiau paskui pasirodė labai atsakingas sprendimas, žvelgiant į savo ateitį, matant šeimyninį pavyzdį.

Clockwatchers (1997)

Juodoji komedija apie tingų, nuobodulį keliantį ofiso gyvenimą, pamažu ryjantį gyvenimo džiaugsmą. Keturios jaunos moterys žudo laiką koorporacijoje, tikrąja žodžio prasme, žudo. Jų vardų niekas nesistengia įsiminti, jų pareigos laikinos, ir beprasmybės pojūtis greitai ima graužtis sąmonės link. Iš pradžių jos palaiko draugiškus santykius- po darbo keliauja į barą, parduotuves, tačiau atėjus naujokei, iškart gavusiai nuolatines pareigas, ledas ima eižėti. Randasi įtampa, įtarumas, susvetimėjimas. Buvo labai smagu pamatyti Lisą Kudrow,  Paulos vaidmenyje, svajojančią apie aktorės karjerą ir beviltiškai kabinančią vyrukus. Kiekviena moteris turi iliuzijų- Džeinė ketina ištekėti, nebūtinai dėl didelės meilės, bet kad nebereiktų dirbti . Margaret ( vėl Parker Posey, dabar bus serija filmų su ja, negaliu atsidžiaugti) trokšta gauti pastovią vietą ir duoti atkirtį amžinai priekaištaujantiems tėvams, bet dykaduoniauja daugiausia iš visų ir linkusi į alkoholizmą. Iris (Tony Colette)- pati kukliausia, užima stebėtojos vaidmenį, bet irgi tikisi kada nors gauti gerą, respektabilų darbą, kurio jai linki idealistas tėvas. Paprastom priemonėm atskleista beprasmiško darbo įtaka žmogaus psichikai, kada kiekvienas nori palikti po savęs žymę, būti naudingas. O čia tik atspausdink, kur mano puodelis, padaryk 40 kopijų. Ak, kada pagaliau penkta po pietų... 

Party Girl (1995)

Smagus filmas apie įnirtingą gyvenimą vakarėliuose, iškart užsinorėjau patekti į golden days of disco aplinką. Daug ekscentriškų asmenybių, spalvų,  kokteilių, house muzikos, šokių, lūkuriavimo lauke neturint pažįstamų- visi trokšta kuo greičiau nerti į naktinį gyvenimą ir atsiplėšt nuo rutinos gaublio, prarijus tabletę ar surūkius džointą. Jauna mergina Merė leidžia dienas tūsindama, kolekcionuodama dizainerių drabužius ir kabindama falafelių pardavėją. Tačiau  tenka surimtėti, nes atsidūrusi policijoje, lieka skolinga krikštamotei, kuri sumokėjo užstatą. Pakliūva į biblioteką kurioje atidirbs skolą pas geradarę.. O pinigų nuolat trūksta, nes gyvena per plačiai, greit nebus už ką mokėti nuomos, bet štai dar vienas tūsas..  Mėgstu skaityti, bet nenorėčiau dirbti bibliotekoj, skamba lyg tremtis. Krikštamotė kandi, įtari, menopauzės kamuojama bobytė, netiki Merės pastangom. Parker Posey žaižaruojanti charizma sprogdinanti, jos tiek daug, o išraiškos!  Didžiausią nuostabą kėlė jos stilius, klouno, mergaitės, modelio aprėdai viename :D Nors siužetas pasirodė sunkiai įtikimas- gyvenimo prasmė tarp knygų, wtf, rimtai? bet jos dėka noriai sekiau šią lėkštą kelionę prasmingo kelio link. Veikėjai simpatingi, verksnys DJ Leo, gėjus draugelis Derekas, zyziantis dėl dingusios simpatijos ir galų gale Mustafa, emigrantas, bandantis prasimušti Amerikoje. Nedažnai žiūriu komedijas, todėl visai nudžiugau praskaidrintu vakaru.

Sicario (2015)

Štai 1400-asis įrašas, penkiolika metų darbo, sveikinu. Greitai bus dveji metai kaip radau, kur įgytas žinias iš dalies panaudoti. Tingėjau ieškotis ypatingo, pasileidau populiarų filmą, sąmoningai praleistą, kada žiūrėjo visas pasaulis. Įsiminė du dalykai- bjauriai išdarinėti kūnai karteliuose ir Benicio del Toro. Su juo man viskas auksu žiba, nors didelės vaidybinės variacijos neparodo. Kol kas visur toks pat niūrus, grėsmingas latino padribusiais paakiais. Nufilmuota profesionaliai, dėl to kalbų nėra, bet neužkabino ir tiek. Man daug artimesnės 90-ųjų kriminalinės juostos, atrodo labiau asmeniškos, su nepaaiškinamu nostalgijos momentu. Situacija Meksikoje daugiau nei aiški perskaičius "2666",  nenorėčiau ten kojos kelti, net jei sumokėtų. Gana nedėkingas Emilly Blunt vaidmuo- ne sąmoningai, vaidina ji šauniai, bet rolė, kurią gauna specialiųjų tarnybų organizuotoj operacijoj, auč. Kažin kodėl nebuvo paimtas vyras, per didelis pažeminimas? Mačo world, Josh Brolin įtvirtina įvaizdį. Galvoju, jei būčiau 20+ bahūras, daug einantis į gym'ą, man čia būtų pasirodęs šedevras, bet dabar pojūčiai desensibilizuoti ir reikia galingo psichologinio smūgio, kad prasijudinčiau, kaip va padarė prieš tai aprašytas filmas. Jokių explicit vaizdų, viskas tavo galvoje, bet kokia jėga suduoda- išpeša gėdos jausmą, wow.

Red Rooms (2023)

Gavau gerą tamsos dozę; akys pajuodo, širdis susiraukšlėjo į žievės pavidalą. Kadangi mėgstu kriminalines istorijas, serijinių žudikų darbelius, filmas privertė pajusti... gėdą dėl to? Nežinau, kaip įvardyti, bet lieka bjaurus skonis dar ilgai po peržiūros, pamačius, kaip šis žavesys atrodo iš šalies. Profesionalus modelis Kelė įsitraukia į tris paaugles nukankinusio ir nužudžiusio asmens istoriją. Dalyvauja teismo posėdžiuose, ieško informacijos internete. Ji tikras IT genijus, su galingu AI kompe, laidančiu keistus bajeriukus.Vis sukau galvą, koks jos motyvas, ar pažįsta žudiką iš seniau, gal pati patyrė prievartą, kas per velnias? Obsesija pasiekia mastą, kad ima griūti moters karjera, varžteliai irgi pradeda klibėti. Filmas lėto tempo, bet visiškai neprailgsta, baugus, be emocijų pagrindinės herojės veidas pasitarnavo tobulai. Pabaiga sunkiai protu suvokiama, bet išteisinanti Kelę, jei galima taip pasakyti. Visgi poelgis atrodo šaltas, iškrypėliškas, nors ir davęs didelės naudos. Jei būčiau pamačius "Scanoramoje", jausčiausi labai prasmingai išleidus pinigus.

The Devil's Bath (2024)

Gyvenimo  siaubo žanro grynuolis, absoliutus šedevras. 1750-ieji, Austrijos kaimas. Jauna moteris Agnesė susituokia su Volfu, jis nupirkęs namą atskirai nuo tėvų, viskas turėtų eiti kaip per sviestą naujai susikūrusiai šeimai. Turėtų... Agnesė trokšta vaikų, meldžia Dievo dieną ir naktį, bet nesėkmingai. Neišduosiu, kur šuo pakastas,- kita skaudi tema be išeities. Pamažu moters entuziazmas būti darbščia ir pareiginga žmona ima blėsti, mintys- klydinėti. Ji apleidžia savo darbus, nei anytos rypavimai, nei vyro susirūpinimas jos nebepasiekia. Tie sunkūs ruošos darbai- žuvies gaudymas, darinėjimas, skalbimas lediniam upelio vandenyje, kokia laimė, kad negimiau kaimiete aštuonioliktam amžiuje, Agnesės amžiaus nė nepasiekčiau .. Truputį priminė You Will Never Be Alone , bet ten pabaiga optimistiška. Lėtas tempas patiks ne visiems, man asmeniškai suvaidino reikšmingą vaidmenį atskleidžiant, kaip pamažu, nepastebimai sveikas protas apleidžia kūną. Pabaiga... uffff, barbarai ne žmonės gyveno kadaise, žiūrėjau išplėstom akim į kaimo šventę, šokius ir dainas fone fenomenalaus teisingumo. Finalinis sakinys uždėjo ilgai lauktą tašką, sujungdmas pradžioje liudytą, regis, beprotišką poelgį ir Agnesės pasirinkimą. 

Blue Ruin (2013)

Filmo stiprybė yra keršijančio herojaus įvaizdžio apvertimas aukštyn kojom. Žiūrėdama galvojau: vėl bus "profas pats iš savęs", žiauriai kietas, iškart žiūrovai turės persiimti dalimi to kietumo patys. Bet reikalo imasi tiesiog eilinis žmogus, galima ir bomžu pavadinti, sprendžiant iš gyvenimo būdo. Maudymasis svetimuose namuose užgniaužė kvapą- išvarai ir nė nenutuoki, kad tavo vonioj turškiasi sutrius, fui :D  Pritrūko laiko Dvaito išsamesniam psichologiniam portretui, vyrui akivaizdžiai su galva negerai, kodėl jis atsidūrė gatvėje? Ar čia viską nurašyti praeities traumai? Bet kaip sakiau, tas žmogiškumas mane ir patraukė, ne raumenų kalnas  Rembo, o išsprogtakis žmogelis, vos šautuvą išmokęs nulaikyti. Sužinojęs, kad iš kalėjimo paleis tėvų žudiką, vyras laiko neleidžia veltui. Misiją įvykdo gana greitai,- tai ką daugiau čia rodys? bet tada imamas plėtoti keršto konceptas; su juo prasidėjęs, klimpsi vis giliau ir giliau; manai, kad nukirtai blogio šaknį, bet kamienas jų turi ne vieną. Nustebau, kad pagrindiniam herojui pavyko nueiti taip toli (aišku, veteranas draugelis nepamaišė), jo lūkuriavimas vasarnamyje dovanoja fantastiškos įtampos minutes. Kalbant apie  šeimos narių saugumą, jokia kaina nebus per didelė.

Animal Kingdom (2010)

Prikrėsiu daug spoilerių, jei norite žiūrėti, geriau toliau neskaitykit- tiesa pati ropščiasi iš mano smegenų, negaliu tylėt, sorry.  Kilo per daug klausimų; arba scenarijus lievas, arba nesigaudau Australijos teisėsaugoje. Kodėl įtariamąjį galima nušauti tiesiog automobilių stovėjimo aikštelėje, kitą- bėgantį laukais (jokie kaltinimai oficialiai nepareikšti, jokio pasipriešinimo) o va dėl trečio vyksta teismo procesas, su ginkluota liudininkų apsauga?? Patykoję, ir jį galėjot nukept, kam ši gaišatis? Septyniolikmečio  Džošuo motina perdozuoja- epinė pradžia; moterį bando gaivinti paramedikai, o jis vėpso TV šou, kaip laimėt mikserį ar skalbenkę. Pagalvojau- atsilikęs mankurtas, ar ką :D Vaikinas gauna apsigyventi pas giminaičius, kurie akivaizdžiai verčiasi nešvariais dalykėliais, viskam vadovauja motušėlė Smurf. Aišku, bičas taipogi įtraukiamas į purviną šeimos katilą, greitai turės pasirinkti, ar būti lojaliu, ar netekti galvos. Vaidyba įtaigi, ypač mamytė Smurf ("Oskaro" nominacija) ir neprognozuojamas vyresnėlis sūnus Pope, kartais nejauku žiūrėti į tą manipuliacijų ir pseudoincesto tinklą, apraizgiusį Kodžius. Bet tada kerta scenos kaip antai- Džošuo, vienu stryktelėjimu per tvorą, išneša sveiką kailį, kada jo vos nenudobia giminaičių samdytas būrys. Taip paprastai- strykt ir jo pėdos ataušę. Ne toks ir kvailas bernas, kaip iš pradžių pasirodė. Man dar patiko, kad australai mėgsta susikviest daug saviškių- matome Guy Pearce, Ben Mendelson, Joel Edgerton, dėl aktorinio meistriškumo priekaištų nėra. Truputį daugiau nei pusantros valandos praėjo besimėtant iš vienos pusės- kokie čia vėjai blet, iki uuuuu, mafų šeimos degradacija, stipru. Žanrą "juodoji komedija" imdb uždėjo neseniai, filmas savęs tikrai nepozicionuoja  kaip intenciškai juokingo.