Filmo stiprybė yra keršijančio herojaus įvaizdžio apvertimas aukštyn kojom. Žiūrėdama galvojau: vėl bus "profas pats iš savęs", žiauriai kietas, iškart žiūrovai turės persiimti dalimi to kietumo patys. Bet reikalo imasi tiesiog eilinis žmogus, galima ir bomžu pavadinti, sprendžiant iš gyvenimo būdo. Maudymasis svetimuose namuose užgniaužė kvapą- išvarai ir nė nenutuoki, kad tavo vonioj turškiasi sutrius, fui :D Pritrūko laiko Dvaito išsamesniam psichologiniam portretui, vyrui akivaizdžiai su galva negerai, kodėl jis atsidūrė gatvėje? Ar čia viską nurašyti praeities traumai? Bet kaip sakiau, tas žmogiškumas mane ir patraukė, ne raumenų kalnas Rembo, o išsprogtakis žmogelis, vos šautuvą išmokęs nulaikyti. Sužinojęs, kad iš kalėjimo paleis tėvų žudiką, vyras laiko neleidžia veltui. Misiją įvykdo gana greitai,- tai ką daugiau čia rodys? bet tada imamas plėtoti keršto konceptas; su juo prasidėjęs, klimpsi vis giliau ir giliau; manai, kad nukirtai blogio šaknį, bet kamienas jų turi ne vieną. Nustebau, kad pagrindiniam herojui pavyko nueiti taip toli (aišku, veteranas draugelis nepamaišė), jo lūkuriavimas vasarnamyje dovanoja fantastiškos įtampos minutes. Kalbant apie šeimos narių saugumą, jokia kaina nebus per didelė.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą