Gyvenimo siaubo žanro grynuolis, absoliutus šedevras. 1750-ieji, Austrijos kaimas. Jauna moteris Agnesė susituokia su Volfu, jis nupirkęs namą atskirai nuo tėvų, viskas turėtų eiti kaip per sviestą naujai susikūrusiai šeimai. Turėtų... Agnesė trokšta vaikų, meldžia Dievo dieną ir naktį, bet nesėkmingai. Neišduosiu, kur šuo pakastas,- kita skaudi tema be išeities. Pamažu moters entuziazmas būti darbščia ir pareiginga žmona ima blėsti, mintys- klydinėti. Ji apleidžia savo darbus, nei anytos rypavimai, nei vyro susirūpinimas jos nebepasiekia. Tie sunkūs ruošos darbai- žuvies gaudymas, darinėjimas, skalbimas lediniam upelio vandenyje, kokia laimė, kad negimiau kaimiete aštuonioliktam amžiuje, Agnesės amžiaus nė nepasiekčiau .. Truputį priminė You Will Never Be Alone , bet ten pabaiga optimistiška. Lėtas tempas patiks ne visiems, man asmeniškai suvaidino reikšmingą vaidmenį atskleidžiant, kaip pamažu, nepastebimai sveikas protas apleidžia kūną. Pabaiga... uffff, barbarai ne žmonės gyveno kadaise, žiūrėjau išplėstom akim į kaimo šventę, šokius ir dainas fone fenomenalaus teisingumo. Finalinis sakinys uždėjo ilgai lauktą tašką, sujungdmas pradžioje liudytą, regis, beprotišką poelgį ir Agnesės pasirinkimą.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą