Cure (1997)

Lyginamas su "The Silence of the Lambs", "Se7en", aš ir nusiteikiau atitinkamai- šiurpiam, atmosferiniam psichologiniam trileriui. Tačiau Azija- ne Amerika, viskas kitaip, ir gavau dvi valandas žiovulio mankštos. Pagrindinė mintis visai šauni, neišspoilinsiu, jei kas norėsit praleist zolpidemo tabletę ir natūraliai pasimigdyti. Užtat lėtas tempas ir tykus japonų temperamentas, eina šikti.. Mes, vakariečiai, pagrindiniam iniciatoriui, su užknisančiais pasikartojančiais klausimais, seniai būtume rėžę "acipisi, dūchas", palikę vieną ir tiek bėdos. Čia.. pasikviečia į namus, rodo begalinį svetingumą ir empatiją, kokia kultūra! Bene pakančiausias- pagrindinis detektyvas, po sunkaus darbo, grįžtantis namo pas atminties problemų kamuojamą žmoną. Kai JIS praranda kantrybę (lyg uodas pakeltų balsą, cha) pasidaro nuoširdžiai gaila. Trūko blogiečio charizmos, aš sunkiai skyriau veikėjus tarpusavyje, o panašiem  filmam kaip ir būtinas išskirtinis evil mastermaind. O gal reik žvelgt filosofiškai- blogis neturi veido?.. Pagrindinis mane kamavęs klausimas- kaip išsiaiškino į policijos nuovadą patekusio įtariamojo tapatybę? Faktas numetamas kaip kaulas šuniui, graužk ir neklausinėk, nu blemba, negalima taip. Finalas, bendram kontekste, kelia nemalonių jausmų ir visgi išplėšia 7/10 iš mano kapšiuko; juk čia kiekvieno serijinio žudiko svajonė, amen visiem, jei taip būtų įmanoma prasisukt.