Hen (2025)

Geriausia šių metų Lukiškių kiemo patirtis! Vištos gyvenimas ir norai irgi svarbūs! Įtikino, palaikiau ir sirgau už juodąją atskalūnę! Ištrūkus iš sriubos ingredientų sąrašo, išvengus lapės gniaužtų, sudalyvavus proteste ir patyrus kitų nutrūktgalviškų nuotykių, višta galiausiai patenka į  vienos šeimos ūkį. Ir pakliūva į negailestingą kiaušinių dėjimo vergovę! Muilo operos gabaliukas su ispaniška meilės daina privertė juoktis net keletą kartų, kokie kadrai! Patupdyta į vištidę, priversta poruotis su praplikusiu, bjauriu gaidžiu, kažkokia žmogiško seks-ringo alegorija. Juokinga ir graudu, kaip ji ieško sprendimų, bando apsaugot kiaušinį, kurį vis paima ir paima... Motyvas kartojasi daug kartų- kiaušinių rietuvės turguje, animaciniam filmuke, paskui virtuvėje- virstantys kiaušiniene; vištos tikslas aiškus ir suprantamas. Šalia rutuliojasi nešvariais reikaliukais užsiimančios šeimos gyvenimas, jį supurto gan žiaurūs įvykiai, kur višta taipogi suvaidina reikšmingą vaidmenį.  Tačiau žmogus ant tiek antraplanis veikėjas, viskas kas rūpi- tai juodojo sparnuočio likimas, nuostabi struktūra, unikalus filmas. Niekingi homo sapiens ir jų godos, pff. Pabaiga- pati ironiškiausia iš matytų, bet Juode, tau pavyko, valio!

Ringu (1998)

Apsižiūrėjau, kad liko pražiopsotas "Skambučio" originalas, tai nusprendžiau išmėginti teiginį- originalas visada laimi prieš amerikietišką perdirbinį. Ką galiu pasakyt- šiuo atveju nesutinku. Pasirodė nuobodus, ištęstas, ilgaplaukė lachūdra iš teliko išlipa tik pačioje pabaigoje, visą peržiūrą Hipnas meiliai kviečiasi pas save. Yra teigiamų aspektų- niūri, blogos lemties nuojauta neapleidžia viso filmo metu. Žurnalistė, gilindamsi į keistas paauglių mirties aplinkybes, sužino apie paslaptingą kasetę. Ech, tas beatodairiškas šokimas į ugnį- kokia kita specialybė pasižymi katės prieš mešką šokinėjimo drąsa! Depresyvus buvusių sutuoktinių tandemas- prispyrus paranormaliai bėdai, kreipiesi į eksą, daugiau nėra kur, kaip žiauru! Nu gerai, jis turi kažkokių ekstrasensinių galių, gal ir neblogas sprendimas. Darboholizmas, nuolat vienas paliekamas sūnus, liūdna, liūdna. Efektai paprastučiai, daug vietos palikta vaizduotei. Buvę sutuoktiniai skuba per savaitę išnarplioti kasetėje slypinčią mįslę, nes ją jau matė ir sūnus. Beje, kad vaikas irgi kažkoks su galiom, visai neišnaudota, amerikiečiai labiau pasistengė, ir šiandien atsimenu išskirtinės išvaizdos berniuką. Susidomėjus stebėjau, kaip pabaigoje pora sausina šulinį, užtempt kibirą į viršų palieka moteriai? Čia rimtai? Norėta taip sukurti dramatišką tirpstančio laiko efektą, o laiko jie nebeturi.  Aišku, vėliau visai nesvarbu, vistiek nieko nedavė lavono iškėlimas. Kasetės kopijavimas ir paleidimas į rinką- vienas šiurpesnių momentų, čia  stipru, bet prie geriausių norų duočiau tik 6/10.

The Sadness (2021)

Juk čia alegorija į Covidą, tiesa? :D Geriau nesugalvosi, meistriškas kūrinys iš Taivano! Dar nesu patyrus, kad filmas atvirai kalbėtų į mane- Covido laikotarpį prisimenu kaip klaikiausią gyvenime. Žinoma, filme sutirštintos spalvos- apsikrėtusieji paslaptingu virusu, žmonės tampa žiauriais psichopatais, kuriems aplinkinių skausmas ir kančia- absoliutus kaifas. Metro traukinyje įvykusios skerdynės, ulialia, kiek raudonos! Ne mažiau atstumianti šlykštaus senio kabinėjimosi prie skaitančios merginos scena, moterys supras. Kai senis virsta kraujo ištroškusia išgama, tik dar klaikiau:  lig tol užgniaužti lytiniai impulsai prasiveržia iškrypusiais būdais, Įsivaizduojat tokį scenarijų vieną dieną? Viskas, kas šlykštu mumyse, bet šiaip taip tramdoma elgesio normų ir sveiko proto balso, staiga pramuša užtvaras ir išlekia laisvėn. Prezidentas prabyla į tautą tiesioginės transliacijos metu, vėliau matom išsitaškiusią jo galvą, situacija nebevaldoma. Viskas blogai ir visi mes mirsim. Depresovas kūrinys, nesveikai įtaigus, tik ką reiškia pavadinimas?

Exit 8 (2025)

Antras kartas daugiametėje filmų žiūrėjimo patirtyje, kada balta spalva įtaigiai kuria šaltumo, nejaukumo įspūdį. Tekę keliskart keliauti metro užsienyje; nuoširdžiai- gerbiu visus, kurie gaudosi ir įsėda į teisingą maršrutą, man ten visiškai neįžengiamos, neperprantamos džiunglės... Patiko, kad filmas japonų- jų nuolaidi, non-konfliktiška natūra pastiprina kuriamą psichologinį siaubą. Jaunas vaikinukas, astmatikas vargšelis, gavęs skambutį iš merginos su stipria naujiena, paklysta metro stotyje. Ką bedarytų, kaip bepasisuktų, vis atsiduria toje pačioje vietoje, nerasdamas jam reikalingo 8-ojo išėjimo. Kartojasi plakatai koridoriuje, sandėliukų durys, praeina tas pats neprakalbinamas vidutinio amžiaus vyriškis- viskas kartojasi ir kartojasi. Apvertus aštuonetą, gaunam begalybės ženklą... Istorija rodoma iš trijų perspektyvų- vyresnis vyras ir mažas berniukas irgi klaidžioja labirinte, susipažįstam su jų situacija. Na,vaiką jau nubaudžia per griežtai, gal mamos dėmesio trūko ir nutarė pakvailiot, bet griežtas auklėjimas geriau negu auklėjimas įkišus išmanųjį trimečiui į rankas. Čia psichologinė kelionė, skambučio turinys, prieš tai traukinyje įvykęs nemalonus, praignoruotas incidentas- raktai į išėjimą, bet prireiks laiko susiprasti. 

Evil Dead (2013)

Nesu perdirbinių fanė; palikim klasiką ramybėje. Pasiskolinkim biški, jei jau labai reikia, bet saikingai, pagarbiai. Gal norėta supažindinti jaunąją kartą su garsiąja frančize? Dabartiniai žiūrovai alergiški filmams, kurių gamybos data 19... Chebra atsibeldžia į miško trobelę, kad viena merga iškęstų atchodus. Kaip blogai bebūtų, niekas atgal į civilizaciją neveš, teks išsivalyti organizmą nuo kokso. Keletas šeimos dramos elementų tarp brolio ir sesės, šiek tiek įtampėlės tarp draugelių, iškart aišku, kokiais jausmais bus žaidžiama. Nuspėjamumas nėra gerai. Faktas, kad rūsyje radę krūvą kačių, nukentėjusių nuo okultinės kilmės blevyzgų, jaunimas nededa į kojas pakibeni mat iš tos šiknos skylės, galutinai užbraukė bet kokias pusėtino siaubeko viltis. Koks normalus čiuvas/mergiščia: taip nuspręstumėt pasielgt? Aišku, dar reikia  iš keistos burtų knygos garsiai paskaityt, gi nuobodu! Nu ir atlekia demonas, gerai prasineša, taip jums ir reikia, nevykėliai. Laukiau, gal visus išgalabys, kūrinio akcijos šoktelėtų. Kai demonas užvaldo narkašę, gaunam visai fainą veikėją, kas truputį kilsteli siaubeko kokybę, body horror  variacijų irgi netrūksta: nuplikymas, vinių šautuvas, peilio palaižymas iki liežuvis skyla pusiau ir t.t. Gaila,  filmas nepasižymi žaismingu sarkastišku tonu, būdingu aštuoniasdešimtiesiems,  nors viena žavinga eilutė egzistuoja: "Why don't you come down here and let me suck your cock, pretty boy?" Žanras tarp skystos dramelės, paskutinę akimirką nusprendusios būti slasheriu. Padėjo apsispręst dėl 2023 ir 2026m. produktų-  tikrai laiko negaišiu!

Colony (2026)

Kaip fainai, kad Lietuvos kinoteatrai nusprendė jį rodyti, skubėjau į salę, kol neišėmė iš repertuaro. Atsisiųsti nėra kaip, o smalsumas žudo. Dar palyginus neseniai pradėjau pažindintis su Rytų šalių kūryba, man patiko, ką jie turi pasiūlyti, siaubekai- ledas. Netgi išsemtą zombių temą papildė originaliu požiūriu, raktas- pavadinime. Išprotėjusio mokslininko kerštas galingai koorporacijai. Veiksmas sukasi milžiniškam prekybcentryje, malonios asociacijos su George Romero "Dawn of the Dead"glosto širdį. Stebint dėl išlikimo kovojančių žmonių būrelį ir augantį zombių kolektyvinį intelektą, apima toks.. beprasmybės jausmas. Žmonės gryni šūdo gabalai- savanaudžiai, pikti, pavyduoliai, nuolat siekiantys pažeminti kitą. Suprantu blogio mastermaindą- jie pasmerkti, neverti gyventi, verčiau būti menkute dalele kažko tikro, neabejotino, išsilaisvinti iš ego aptvarėlio. Tada  tekšt momentas, kai "karantinuojamas" pastatas su jame esančiais gyvaisiais,valdžios organų nurašomi į nuostolius, panašiai  nutiktų gyvenime, niekas nesiardytų dėl saujelės ne laiku ir ne vietoj apsiprekinti atėjusių nelaimingųjų. Asmeninis pastebėjimas-  korėjiečių moterų išvaizda. Ar metų 20, ar 45, veidas vienodas, pribloškiama, vakarų botoksinėms kaliausėms slėptis po lapais...

The Odyssey (2026)

Ironiška- iš anksto nusipirkus bilietą (į premjerą merga užsimanė) vėliau atsirado galimybė pamatyti filmą nemokamai :D Būčiau sutaupius 13eurų, reginys nepateisino lūkesčių. Jau iš anonso atrodė prastai; yra režisierių, kuriems nereikėtų eksperimentuoti. Christopheri Nolanai, jei mąstai apie siaubeko kūrimą, davai nereikia?... Visų pirma- klaikus castingas ir iškraipytos, atmestinos herojų versijos. Pradėkim nuo Anne Hathaway (Penelopė)- sėdi už tinklelio, kaip kunigėlis bažnyčioj. Kada chatoj puotauja ir blevyzgoja minia diedų, jos vietoj šikčiau į kelnes kad būsiu išprievartauta! O jinai tąso kažkokį skudurą atsipūtus. Neįtikino 20m laukimo nuoširdumu, chemijos su  Matt Damon nepastebėjau. Lyg kekšė atidirbinėtų- mergaitės, kuo daugiau įnirtimo ir kuo mažiau jausmo. Aišku, ji vieni niekai prieš žiauriausią pasirinkimą pakviesti čion Elliot Page. Transgenderis karys, kaip suprasti; istorija turėjo būti tragiška, liūdna, o išėjo nesąmonė. Nupiepėlis Tom Holland- Odisėjo sūnus- vapšė nereikalingas, istorija tik prideda nereikalingą valandą filme, puikiai apseitume be jo. Robert Pattison irgi prašovė- vietom taip pervaidina, kad darosi panašu į nenusisekusį kaimo teatro spektaklį. Charlize Theron- pala pala, Odisėjas sėdi gražios moters draugijoj, SPA sąlygom, atminties kalėjime, matai, kenčia XD  O kur dar Juodaodė Elena, dėl kurios kilo Trojos karas... Afigiet. Tada pigiai atrodanti karinė apranga- nu kaip iš karnavalinių kostiumų parduotuvės, taip ir užuodžiu plastiko kvapą, made in China, lūžau iš juoko. Beje, Nolanas iškrėtė įžūlų šūdų pokštą- Trojos arklyje, žinote, buvo šikama ir myžama. kaip ir logiška. Bet kaip tada jie, neužuosti, išsiropštė iš ten? Turėjo ekskrementai ir sysius imt tekėt pro skylę, o Trojos kariai užuosti chuinę. Pabandykit nuimt laiką, per kiek laiko tualete ima dvokti, ištūmus rudį,- žaibiškai. Poemos frazės "kai pasakosi apie mane, dadėk ką nors", "eik šikt, seni" ir labiausiai užknisusi "tavo akys atrodo išmintingos", kaip galima darkyti tekstą???  Gerai, keli akcentai, kurie atvėsino nusivylimo karštį- Ciklopas buvo nuostabus. Kaip žiauriai ten su juo pasielgė, gyveno sau oloj, avis ganė, atėjo akį išdūrė, urodai. Kirkės burtai- Samantha Morton- va kur enigma, atmosfera, charakteris. Odisėjo vyrus minko kaip plasteliną, lipdydama kiaulių pavidalus, baisu ir akių negali atplėšti, jėga...   Pabaigoje Odisėjas turi nužudyti Penelopės jaunikius: kova komiškai primena John Wick, galvojau, visus čia ir kirs, žiovulys suėmė. Holivudas išniekino lietaratūrinį perlą be gailesčio, aš apšalus.

Apocalypse Now (1979)

Pirma pažintis su IMAX sale: sėdėjau per arti, 4 eilėje, vaizdas  neatrodė kažkas ypatinga, užtat garsas! Garsas smogė per ausis, vos neapkurtino! Vietnamo karas: sprogimai, šaudymas, sraigtasparniai, besitaškantis vanduo, klyksmai- įspūdis užėmė kvapą, sugraudino, ašara išsprūdo- klaikus košmaras. Pagrindinis veikėjas, kapitonas Vilardas (Martin Sheen), kare jau apgenėtas medis, gauna užduotį iš JAV vyriausybės: keliauti į džiunglių gilumą ir surasti Kurtzą (Marlon Brando), daug nusipelniusią, bet panašu, galvą pametusią  Žaliąją Beretę. Žinoma, visiškaislapta misija, jeigu ką, jos nebuvo.. Vilardas patiria daug kraują stingdančių nuotykių ir mato, kaip vyrus veikia karas. Fantastiškai sudėliotos scenos, F.F. Coppolos meistriškumo viršūnė, lenkiu galvą, išties. Pavyzdžiui, siaubingo  Vietkongo posto likvidavimo metu, pulkininkas Kilgoras (Robert Duvall)  sugeba neužsičiaupdamas pliurpti apie banglenčių sportą, net primygtinai ragina jaunus vyrukus pasinaudoti puikiomis bangomis. Čiuvai surfina kurtinančiam triukšme, groteskas, kaip efektyvu! Atsiskyręs nuo pernelyg įsijautusio pulkininko, Vilardas gauna pasidžiaugti Playboy modelių šou. Taip, malūnsparniu džiunglėse nusileidžia būrelis gražuolių, raito šlaunis sekso ištroškusių, nuprotėjusių vyrų akivaizdoje- kiek laiko užims, kad reikalai pakryptų pavojinga linkme? :D Labai daug epizodų, kur trapi ramybės akimirka sudraskoma impulsyvumo ir nesuvokiamo žiaurumo- karas ne ta vieta, kur turi laiko pagalvoti.. Vis dėlto, pabaiga manęs nepatenkino. Laukiau, spėliojau, kaip čia baigsis, atvirai: Vilardas neatrodė superkarys, galintis įveikti Kurtzo kalibro psichopatą. Ar Kurtzas pasiduoda savo valia? Jis peza pseudofilosofinius kliedesius, bet tuo pačiu švysteli Vilardo draugo galvą po kojom- ženklas, kad galėjo bet kada jį nužudyti. Neneigiu, visai varžtai atsisukę, žmogus  pavojingas, bet susidorojimas pernelyg lengvas? Džiaugiuosi, kad galėjau pamatyti kine, filmas net per namų projektorių- per geras žiūrėti ant mažo ploto. Akcentavau, kas ką vaidina, pastebėjot? Castingas nepriekaištingas, visi aktoriai ten, kur turi būti, jų pasirodymai verčia žavėtis. Gaila, dabartiniuose filmuose reikiamas veidas reikiamu metu tapo retenybe...

Vice Squad (1982)

Po "45 kalibro panelės" užsigeidžiau daugiau gatvės gyvenimo kadrų iš sutenerių, plaštakių, narkašų knibždančio mikrokosmo. Daug ieškojau, stengiausi kad nebūtų vien 80's nostalgija tripas ir guilty pleasure. Radau neblogą variantą. Ok, blogietis, keliantis rūpesčių, policijos galvos skausmas Ramrodas, pasirodė kiek komiškas, bet tik todėl, kad išoriškai panašus į John Litghow, garsųjį Diką Solomoną iš  "Trečio luito už saulės" :D Žiauriam suteneriui nepalankus lyginimas, bet gal tik man čia panašu :) Vaidina visai nieko, kekšės vietoje, skubiausiai vyniočiau iš jo akiračio. Grobuonies povyza įtikinama. Policija ieško jo dėl žiaurių prostitučių žmogžudysčių, įdarbina vieną nabagę kaip jauką. Šiaip ne taip sulaiko niekšą, bet Ramrodas meistriškai išsilaisvina- taip nuvertinti gatvių atamaną! Patikėti dviem pliurpalams jį gabenti į nuovadą, koks neatsargumas! Prasideda gaudynės,  nenujausdama, koks pavojus gresia, infiltruotoji darbuotoja tęsia savo pamainą- dirbti tai reikia. Labai labai geri gatvės vaizdai: laisvo elgesio moterų tykantys automobiliai, įvairių seksualinių orientacijų pasiūla, margos barų, kino teatrų, gatvės žibintų šviesos, naktinių gyvūnų prikimšta nuovada- Los Andžele naktį veiksmo daugiau nei dieną! Kinematografija, atmosfera- 10/10. Finalas realistiškas- gatvių niekada neišvalysi.

Ms .45 (1981)

Čia kaip moteriška Maniac 1980m. versija, pradėjus žiūrėti, iškart pagalvojau. Abiejuose veiksmas vyksta Niujorke; vienišas pagrindinis herojus, psichinės traumos, pasipylusi žmogžudysčių virtinė. Niekas nenumano, kokios baisybės slypi jų butuose. Pas vieną išstatyti  moteriški manekenai, "papuošti" moterų skalpais, kitos šaldytuvas prigrūstas šiukšlių maišų su kūno dalimis. Nebylė Thana išgyvena klaikiai nesėkmingą dieną- ją išprievartauja.. dukart. Pirmasis susidūrimas trunka mažiau nei pusę minutės, kitas daug baisesnis, kadangi mergina užpuolama namuose. Atitverta tylos sienos, Thana išbando 45 kalibrą- šlykštūs priekabiautojai, laikykitės! Filme akcentuojama, kiek daug seksualinio priekabiavimo aplink- diedai čepsi, švilpia, laido bjaurias replikas, nevaldo rankų- būti moterimi grynas košmaras! Netgi darbe, gašlūnas darbų vadovas taikosi suvilioti pažeidžiamą merginą. Moralas aiškus, išpildymas... daug juokingų vietų, pvz landi nupezus kaimynė, kvaršinanti Thanai galvą su nuolat skalijančia dvarneška ciuckiu; arabų šeicho epizodas, įkyrus plevėsos fotografo asistavimas- dar negirdėjau, kad negailestingai nuvytas "atsipisi, blet", diedas toliau mėgintų laimę, jau kiek perspausta:D Miesto vaizdai nostalgiški, sako vienatvė Niujorke rimtai rauna žmonėms stogą, ir štai prie ko priveda.

Alpha (2025)

Kaip režisierei įprasta, filmo herojė malasi fantasmagoriškų aplinkybių sūkuryje, tik kodėl tiek chaoso?? Neslėpsiu, teko paieškoti  informacijos po peržiūros. Nepaisant, kad vizualiai labai patiko, ką mačiau, smarkiai trūko aiškumo! Neišmąsčiau,  kieno metafora yra baltom, akmeninėm statulom virstantys žmonės. Galbūt todėl filmas sulaukė nepalankių vertinimų? Džiaugiuosi bent išrišusi, jog ten dėdės vaiduoklis anksčiau, nei buvo parodyta akivaizdžiai, cha cha. Taigi, perskaičius interpretaciją, viskas stoja į vietas ir istorija liūdna, sielvartinga. Trylikametė Alfa grįžta po vakarėlio su negrabiai atlikta tatuiruote, išprovokuodama motinai isterijos priepuolį. Vėliau matome, kad mieste siautėja paslaptinga liga, kurios pasekoje žmonės pamažu virsta baltais, mobilumą prarandančiais objektais. Alfos motina gydytoja, dirba su nelaimingaisiais, jaudindamasi, kad vieną dieną apsikrės pati ir vaikas. Kol nebuvo aišku kas vyksta, maniau čia koks sci-fi ar body-horror, tiek daug visko primalta, kad nesuprast. Vieną dieną į motinos ir dukros namus prisistato Alfos dėdė, tvyrojusi įtampa dar paaštrėja, nes anas gyva bėda- narkomanas. Emocionaliai jaudinantis kūrinys, bet struktūra, o dieve, nekažką, visgi esu linkus vertinti teigiamai.

Shallow Grave (1994)

Vakar norėjau atsipūsti po sunkios darbo savaitės, pamaniau, paleisiu britišką komediją, žvengsiu, visgi Danny Boyle kūrybinė pradžia. Panašu, kad pamiršau, kas yra Boyle, jei tikėjausi lengvo turinio, naivuolė :D Prasideda gal ir linksmai- trys kambariokai ieško ketvirtojo: rengia interviu, fotografuoja, filmuoja, užduoda debiliškus klausimus pretendentams, net atvirai tyčiojasi. Patyčių humoras man ne prie širdies, bet žiūrim toliau. Galiausiai randa kandidatą tik dėl to, kad jis patinka moteriškai atrankos komisijos pusei. Daug nesiplėsiu su siužetu, pasakysiu tik tiek, kad draugai išbandomi pinigais. Dideliais, purvinais pinigais-  ar atlaikys draugystė? Trejetukas-  nesveika chebra, kaip parodys jų sekantys veiksmai. Simboliška, kad  jų specialybės: gydytoja, buhalteris, žurnalistas- iš sferų, kur galima daug pakenkti, jei pozicijas užims moraliai supuvęs asmuo. Įžanginiai interviu tapo daug suprantamesni. Situacija velniškai staigiai pasidaro nevaldoma, klimpstama vis giliau. Sociopatai, blemba :D Veiksmas daugiausia rutuliojasi uždaroje erdvėje, kol pasidaro trošku, prireikia.. išgręžioti skylių! Nepasitikėjimas, įtampa, padarytos klaidos kasa neišlipamą duobę- kuriam pavyks pasprukti su babkėm?

The Idiots (1998)

Laukinė, įžūli idėja- "išlaisvink vidinį idiotą"- man patiko labiausiai iš visų trijų Trier'o retrospektyvų, rodytų Lukiškėse. Būrys žmonių imituoja psichinių ligonių elgesį- triukšmingai elgiasi restorane, reketuoja civilius paaukoti pinigų, kišdami pirkti šlykščias Kalėdines dekoracijas, trikdo nekilnojamo turto pardavimą ir t.t. Vaidina tiek gerai, kad pirmas dvidešimt minučių nesupratau kas vyksta- atėjau neskaičius turinio, cha cha. Stebėtina, kad jie neįkliūva: mintis, kad aplinkiniai žmonės verčiau linkę nusukti akis, pamatę protiškai atsilikusius, kuo greičiau nešti kudašių, pasišalinti iš nemalonios akistatos, liūdina, bet tikriausiai elgtumeisi panašiai. Vėl- socialinė Larso von Trier'o kritika! Nufilmuota kaip dokumentika, matom interviu su psicho-komunos dalyviais, jų pastebėjimai, patirtys. Išstudijavus grupę matyti, jog kai kam čia žaidimas, proga pabėgti nuo šeimyninių įsipareigojimų, vieta išlieti vidiniam pykčiui arba atsiribojimas nuo rimtų traumų. Žmogeliai net pinigų prasimano, surengia vakarėlį, draugiškai tarpusavy pisasi XD Užtat pabaiga labai kontrastuoja; nerūpestingas upelis išsausėja, lieki sėdėti ant dugno, badančio užpakalį ašriais akmenukais. Kartais geriau gyventi kaip idiotei, nei turėt panašių namiškių kaip paskutiniam veiksme.

Europa (1991)

Kiek aš Lukiškėse, tiek pila lietus :D; šis kartas buvo įspūdingas, nuo skėčių, po kuriais glaudėmės, tekėjo galingos vandens srovės. Laimei, staiga prasidėjęs, lietus taip pat netikėtai pasibaigė. Nusišluostėm kėdes, įsisiautėm į pledus- lol, orytis atšalo nejuokingai, tęsiam filmą. Iš pradžių atrodė, kad su prieš savaitę matytu "Nusikaltimo elementu" nėra nieko bendro. Bet vėliau atsekiau pasikartojančią pašaipą(?); tada- teisėsaugos sektoriaus atžvilgiu, dabar- II pasaulinį karą išgyvenusios Europos nužmogėjimas. Amerikietis atvyksta į Vokietiją dirbti traukinio konduktorium, bet greitai pajunta, kaip naglai ir nesubtiliai juo ima naudotis aplinkiniai, vedini savų politinių kėslų. Daug juokingų, net absurdiškų scenų- amerikiečio viršinininkas meta kietą ir griežtą, bet mėgsta užsidaryti kambarėlyje, gurkšnoti spiritinius gėrimus, kol atsijungia; paskui beprecedentis lovos klojimo egzaminas gyvybės ir mirties klausimo metu. Traukinys gali sprogt bet kurią akimirką, tačiau neteisingai išlyginęs antklodę nebūsi akredituotas darbuotojas. Užsimezga ir meilės istorija su kerinčiai baisia moterimi su perskeltos bulvės pavidalo nosimi- nu aišku, kad ir ji kažką rezga, labai įnirtingai laužia mįslingą femme fatale. Didesnės karvės paieškoti reikėtų, mane labiausiai užkabinęs istorijos motyvas, patinka netradiciniai sprendimai. Labai daug simbolizmo, ne mano filmas, nuoširdžiai, nes istorija visada atrodė nuobodus ir bereikšmis mokslas. Užtat pastatyta novatoriškai ir drąsiai, Trier'as labai išradingas.

Obsession (2026)

Didžioji metų siaubo sensacija! Neblogas reginys, atsižvelgiant į biudžetą, minimalios priemonės įvaryti siaubui pasiteisino, o nekalto noro  padariniai privertė gūžtis. Kas nėra kliedėjęs dėl nelaimingos meilės, o kas jeigu..? Skabęs ramunės lapelius, būręs myli, nemyli? Jaunas vaikinas Bear'as iki ausų įsikliopinęs draugę Niki. Jis yra tobulas incelis- mačo antonimas, neryžtingas trydaliotojas lūzeris, vonios spintelę prikaupęs psichotropų- sveiko proto mergina šikdama nežiūrėtų jo pusėn, net katė neatlaiko jo lūzerizmo. Portretas negailestingas, bet tikslus, tai svarbu tolesnei įvykių eigai. Prisipažinus apie jausmus normaliai, nieko nebūtų išėję, šis kandidatas būtų atstatytas akimirksniu, nes dvelkia desperacijos bezdalu. Iki čia man labai patiko dėstymas ir priežastingumas, puikiai pavaryta. Taigi apsipirkęs parduotuvėlėj a la mažoji indija, be dovanos mylimajai, vyrutis paima ir norų dėžutę. Scena krautuvėlėj labai pralinksmino- prasimuša mėgėjiškumas, matosi, kad čia pirmas režisieriaus pilnametražis filmas. Dialogas su pardavėja bukas ir medinis, prunkščiau į saują :D Žodžiu, panori Bear'as, kad Niki nieko labiau už jį nemylėtų, pabandyt verta, nu o gal paeis, nepaeis- niekas nesužinos, orumas išsaugotas. Noras išsipildo, bet kažkaip per greitai? Incelis nerimsta, jam netinka, ėmiau klykt iš juoko. O čia dar nebuvo pilnai pasireiškę, kad su Niki kažkas labai netvarkoj pasidarė. Kas per nevykėlis, blet. Karoče, prie scenarijaus yra prie kur kabinėtis, anaiptol netobulas. Gražioji dalis- Niki ir kas darosi su ja. Scena ticharinant miegamajame, apmyžtas kilimas, monologas prie stalo žaidimų- jabitute, kaip gerai. Mintis, kad tave įsimylės ne trokštama asmenybė (nes tai neįmanoma), o kažkokia bestija, užvaldanti geidžiamosios kūną, yra achujena.

The Last Viking (2025)

Oho! Tikėjausi keistos skandinaviškos komedijos, o gavau emocinį elektrošoką! Linksma- liūdna- linksma-  linksma-skaudu skaudu, kas čia vyksta, blet?! Prasideda nesėkmingu banko plėšimu- įdomu, koks laikmetis vaizduojamas, dar gali iš kažkur išnešt milijonų, hmmm. Vienas brolis sėda penkiolikai metų, patikėjęs saugoti raktą... retardui broliui :D Įdomus sprendimas, gal pagautas stresuojantis, policijos  malūnsparniam jau prie buto dūzgiant, geriau nesugalvojo, neteiskim. Atlikęs bausmę, grįžta ir tikisi atkasti paslėptą lobį. Bėda, kad brolis sukūrė sau naują asmenybę, dabar jis- Džonas Lenonas XD ir nenori nieko girdėti apie senąją, vadinamas senuoju vardu bando atimt sau gyvybę! Nuostabusis Mads Mikkelsen, pirmąkart matau jį psichikos ligonio rogėse, keistas amplua:)  Prasideda absurdo komedija, pabėgę šizofrenikai kuria band'ą, alhašas rašytojas ieško idėjų originaliai vaikiškai knygelei, jo senstanti gražuolė žmona apmaudauja mestos karjeros,- viso to sūkury buvęs kalinys bando nepamesti sveiko proto ir rasti pinigus, krūva milijonų, kur jie??? Filmas prasideda animaciniu intro, į kurį atkreipiau dėmesį, nes nieko nebūna šiaip sau, vėliau režsierius labai fainai jį panaudoja savo istorijai paaiškinti/iliustruoti- saldžiai kartus manevras, nes animacija nevaikiška, paprastai tariant :D Kaip minėjau, skaudžioji dalis prasideda ėmus lįsti flashbackams iš brolių vaikystės, išnyra belekokio liūdnumo patirtys ir išgyvenimai, dar niekad nebuvau užklupta pasalūniškai, vos nežliumbiau! Amerikietiškų kalnelių tempo kūrinys, neiškriskit iš sėdynių :D

The Element of a Crime (1984)

Nusprendžiau atgaivinti vasaros kino seansus Lukiškių kalėjime; kadangi vasara lietinga, peržiūra buvo šlapia :D Lijo nepastoviai, bet sušalti užteko. Detektyvaspartvyksta iš Kairo į gimtąją Europą tirti žiaurios nusikaltimų serijos, įtraukti vaikai. Filmas kaip šizoidinis sapnas- sunku suprast kodėl elgiamasi kaip elgiamasi, bet kaip sakė pristatytoja- svarbiausia potyris, ne siužetas. Larsas von Trieras, anstyvieji darbai, dar mažai žiaurybių ir iškrypimo ekrane, su laiku bus :D Pagrindinis herojus atkartoja žudiko veiksmus iki nusikaltimo, paskui ribos išnyksta. Kas numatyta tiesiog pranašo tikslumu- supuvusi Europos ateitis. Policijos pareigūnai- kažkoks anekdotas, su tokia teisėsauga apie rytojų gali pamiršti. Viso filmo metu laša, varva, tekši vanduo, kad lijo ir pas mus- fainas sutapimas. Spalvos primena ryškėjantį nuotraukos negatyvą; negali sugauti ko apčiuopiamo, vis išsprūsta, pabėga. Viena nežiūrėčiau namuose, todėl džiugu, kad išvilkau save už pakarpos į centrą pasikultūrinti.

The Crimson Rivers (2000)

Turbūt reikėtų perskaityti  Jean Christophe- Grange romaną, pagal kurį pastatytas filmas, kad pilnai suprasčiau, kas per bezabrazija vyksta pabaigoje. Nors kaži ar verta- trileris nėra  kultinis. Bet apskritai rašytoju žadu pasidomėti. Į mano, knygagraužės radarą Grange niekada nepakliuvo, o vadinamas prancūzų Stivenu Kingu!... Naiviai tikiuosi, kad čia ne dar vienas reklamistų pokštas. Senas kietas detektyvas atvyksta tirti šiurpios žmogžudystės, jo keliai susiduria su jaunu, chuliganišku leitenantu- policininkų klišės, asmeniniai skirtumai padės jiems išnarplioti bylą, ir t.t. Pliusas- kad filmas europietiškas, aktoriai prancūzai- Jean Reno ir Vincent Cassel, taigi ausų netalžo debiliški juokeliai, kurie būtų būdingi amerikiečiams. Jie savotiški ir net vietom iš tikrųjų juokingi! Ypatinga nusikaltimo aplinka- studentų miestelis, lyg Hogvartso tvirtovė. Čia galioja savos taisyklės, pabaigę universitetą, jaunuoliai lieka gyventi, dirbti,  kuria šeimas su kitais absolventais, čia lyg maža valstybėlė... Pagrindinė mintis politiškai įžūli ir žavinga savo pasiutimu, išspaudė šypseną. Žmonės, ką sau galvojot, lol :D 

Backrooms (2026)

Filmo sėkmė yra idėja- jau apsčiai ekrane prigalvota, primąstyta, regisi, kad matei visus įmanomus siaubo siužetus, ima ir pametėja dar vieną. Jautrų, pažeidžiamą objektą- psichiką ir jos labirintą. Įsivaizduokit, "IKEA" atsivertų nematomas praėjimas sienoj ir patektum į savo pasąmonę- tuščias patalpas, kur ką tik stūksojo baldų ekspozicijos, paruošti buities scenarijai, dabar tupi iškreipti tavo pažįstamų įvaizdžiai ir prisiminimai. Eina šikt, kas gali būt klaikiau?? Į tokį štai nuotykį leidžiasi pagrindinis herojus, vargstantis dėl nenusisekusio asmeninio ir profesinio gyvenimo- išsiskyręs architektas dirba apgailėtinoj baldų parduotuvėj, kur niekas nesilanko. Užtat vyras uoliai lankosi pas psichoterapeutę (veržlioji norvegė Renate Reinsve, nesibaidanti filmuotis alternatyviuose projektuose, šaunuolė), nes situacija bloga. Kliedesiui apie atrastą įėjimą į kitą dimensiją (?) specialistė neteikia per daug reikšmės, iki pacientas dingsta. Varoma smalsumo/kaltės/pareigos degalų kokteilio, moteris leidžiasi tyrinėti minėtos erdvės. Skaičiau, kad filmas nekainavo baisiai daug, užtat pinigų prižėrė atsakančiai vos pasirodęs. Filmuota minimalistiškai- klaidžiojam po baltus kambarius, net snūstelėt užsimaniau, taip mažai veiksmo. Found-footage žymė irgi nedžiugino, bet jo nedaug. Nėra baisus, bet erdvės diskutuoti, samprotauti, gal net tęsinį pakurti- belekiek.

Bound (1996)

"Matricos" kūrėjų, brolių (sesių?) Wachowski debiutas. Man neišėjo iš galvos- ar jau tada kirbėjo mintis pasikeisti lytį? Trileris spinduliuoja begalinį seksualumą ir kunkuliuoja lesbietiška aistra, tobulai atskleista Jennifer Tilly ir Ginos Gershon, gal kartais ir perdėta, bet dzin. Tarpusavio chemija nenuneigiama. Dvi ką tik susipažinusios moterys, pajutusios abipusę simpatiją, kurią liudijam karštose lovos scenose, nutaria nušvilpti du milijonus dolerių iš vienos meilužio mafijozo. Sukuria gana paprastą, bet efektyvų planą, veikiantį domino principu. Veiksmas lemia atoveiksmį, plokštelės gula viena ant kitos, gula su pagreičiu. Istorija rutuliojasi minimalistinėje erdvėje- dviejuose šalia esančiuose butuose, truputį priminė Tarantino "Reservoir Dogs". Netrūko žiaurybių, kraujo, kostiumuotų diedų, tik čia pagrindinė griaunamoji jėga- moteriškas žavesys. Dievinu devinto dešimtmečio trilerius, kur reikėjo taip nedaug, tik gero scenarijaus ir tinkamai parinktų aktorių; dabar samdo esančius "ant bangos". Neatsimenu, ar esu mačius filmą, kur moterys būtų kietos mazafakerės, į galvą ateina tik "Monster", bet Aillyn baigė labai liūdnai, netinka :( Mafijozas, atliktas Joe Pantoliano, įneša isterijos ir psichopatiško žavesio; nors daugumą veiksmų galima nuspėti, visgi nėra čiuvas visai laisvai skaitoma knyga. Spėliojau, kuo gi čia baigsis ambicinga vagystė, ar bus išdavystės momentas, nes Tilly įdomi tipė, tikėtumeisi.