The Way We Were (1973)

Namai tušti, veikti nėra ką per daugiausia, todėl iš karto dalijuosi įspūdžiais. Nežinau, kodėl užsikepiau pamatyti būtent šį filmą, pavadinimas kaip žagsulys įkyrėjo keletą dienų kol sėdau prie chaliavo interneto ir atsisiunčiau. Jaunas gražus Redfordas. jauna baisi Streisand ir nelaiminga meilės istorija, kurios nelaimingumą nulemia skirtingi charakteriai. Kas yra lengviausias excuz'as skyrybų bylose, čia labai nuosekliai išdėstoma. Ketė yra užsispyrusi, politiškai aktyvi, amžina streikuotoja, žmogaus teisėms atsidavusi, Hubbell'is- žavus ir atsipūtęs, gyvenime viską gaunantis lengvai ir be problemų. Jie susipažįsta dar koledže, kur Ketė pajuokiama už savo įsitikinimus, o jis- sporto žvaigždė ir merginų numylėtinis (standartas), ir netikėtai vėl susitinka priėmimo metu. Pollock'as apžvelgia daug politinių įvykių, istorijos neišmanančiam žmogui žiūrėti gana sunku- prisipažinsiu, Franklino Ruzvelto mirties datą googlinau, kad suprasčiau, koks laikmetis vaizduojamas..Charakterių skirtumai stulbinantys, H. nori lengvo paprasto gyvenimo, tuo tarpu Ketė tarsi ieškosi sunkumų ir nemalonumų, taip realizuoja save. Tai kokia dar kalba apie bendrą gyvenimą? Kad jie išsiskirs aišku iš pat pradžių; nors Streisand suvaidinti jausmai abejingų nepalieka (tos apgailėtinos 5min lovoje...)

Naked Harbour (2012)

Dažais smirdančiame, bet naujame kambaryje, su varvančia nosimi (vasarą!) prisėdu gaivinti merdėjančio blog'o. Daugiasluoksnis suomių pasakojimas apie vienaip ar kitaip nelaimingus žmones, ieškančius paguodos ir išsigelbėjimo šiame klaikiame ir neteisingame pasaulyje. Beviltiškai vėžiu serganti motina ir jos ne pagal metus subrendusi duktė, narkomanų porelė, sutuoktiniai su išvėsusia aistra, užguitas paauglys ir išgarsėti trokštanti mergiotė, vienišas biznismenas- jei kažką pamiršau, patys pamatysit, veikėjų išties daug. Istorijos iš pradžių rutuliojasi atskirai, bet pamažu persidengia. Vėjas šaltas nuo filmo pučia, ir visgi jaučiasi kažkokia viltis, kad gal reikalai ir pasitaisys, nors yra labai liūdnų vaizdelių..Dvi valandos pralėkė akimirksniu, ir dar sykį įsitikinau, kaip žmogų keičia plaukai- Laura Birn- Alydė iš The Puhdistus :)

The Weather Man (2005)

Susižiūrėjo sėdint su draugais ir mėginant pamėgti kvietinį alų, gaila, nepavyko. Tik darėsi vis sunkiau suprast ir išgirst, kas ten angliškai kalbama :D Šiaip filmas kietas, iš pradžių norisi purkštauti dėl to niekam neįdomaus "grietinėlės", t.y. turčių gyvenimo, bet pamažu pagauni, kur čia šuo pakastas. Juokinga, bet kosmines sumas per metus uždirbantis orų pranešėjas gyvenime yra...nevykėlis. Jis skiriasi su žmona, nėra jokio ryšio su dviem pasimetusiais vaikais- pedikų džiaugsmo ir storašlaunės mergaitės, gatvėje jis- pastovus maisto bombų taikinys. Pinigai nėra viskas, net uždirbdamas  gali murkdytis šūde. Nicolas Cage'as nesukuria vaidmenų nuo devinto dešimtmečio, todėl nuoširdžiai sakau, buvo džiugu vėl pamatyti vyrą formoj- geriau lūzerio niekas nebūtų atkūręs. Visas filmas- aibė nesusipratimų, kvailų situacijų ir pažeminimų, kurių nemažą dalį iššaukia tobulas nevykėlio tėvas, seras Michael Cane :) Trumpai drūtai- turtuoliai irgi verkia, tik jų ašaras šluosto dizainerių nosinės. Gailesčio nepajutau.

Teddy Bear (2012)

Apie Tailandą jau teko skaityti Michael Houlebecque romane "Platforma", dabar gavau vaizdų :) Manau, centrinė idėja atskleisti kultūrinius skirtumus, sukelti žiūrovui šoką. Sekso turizmas, vienatvė ir meilės paieškos viename. Šalis pasirinkta įdomiai, ar ne? Bet ir veikėjas netradicinis. Denis iš Danijos, užsiimantis kultūrizmu, tebegyvena su motina, ir svajoja apie moterį, "ne per jauną, juk man jau 38-eri". Socialiniai įgūdžiai apgailėtini, tuo įsitikinam pamatę pirmąją sceną restorane, kuri nuveria, juokinga ir graudu kartu. "Meškiukas" beprotiškai svajoją apie priešingą lytį, bet neturi žalio supratimo, kaip to pasiekti. Išgirdęs apie sėkmingą dėdės santuoką su tailandiete, ir pats susigundo pabandyti laimę. Deja, nuvykęs į Patają, jis pamato, kokia purvina buvo ta "pažintis". Liūdna žiūrėti į šį milžiną prostitučių apsupty, kuris specialiai siuvasi švarką, norėdamas pasipuošti. Mergelės ten visos kaip viena, kokie tavo raumenys, ar parodysi man juos, vilties lieka nebedaug. O Danijoj laukia sena motina, kuriai Denis primelavo, kad važiuoja į varžybas Vokietijoje. Kodėl tokių metų vyras meluoja ar taikstosi su diktatūra, nesunku suprasti. Susiduriame su motiniška manipuliacija, kuri krečia šiurpą. Skiepydama kaltės jausmą į pačią širdį, ji laiko pririšusi sūnų sąžinės grandinėm. Būtent motinos veikėja labiausiai stringa atmintin, visiškai negaila, po truputį imi nekęsti ir ja bjaurėtis. Kaip galima šitaip laikytis įsitvėrus vaiko, ir neleisti jam kurtis asmeninio gyvenimo? Plakatas išduoda, kad Denis visgi randa moterytę, o kuo viskas baigiasi, žiūrėkit patys:)

Before Midnight (2013)

Sulaukėme trečiosios (tikėkimės, paskutinės), Džesio ir Selinos meilės istorijos dalies. Ne todėl, kad nepatiktų, tiesiog tikimybė išsaugoti jausmus praėjus šitiek metų, na, darosi vis sunkiau tuo įtikinti. Plaukai slenka, žilė metasi, užpakalis platėja..jau seniai nebesi gundanti šviesiaplaukė ar šmaikštuolis rausva apšepusia barzda. Taigi praėjus beveik 20m. nuo pirmojo susitikimo, pagaliau juodu matome kartu, jie augina mielas dvynukes, gyvena Prancūzijoje, tiesiog pasaka, bet.. Džesis turi vaiką iš pirmosios santuokos, kuris išgyvena nekokius laikus su girtuokle manipuliatore motina. Automatiškai tėvą kamuoja sąžinė, kad mato sūnų tik per atostogas ir nori būti arčiau, kas reiškia grįžimą į Jungtines Valstijas. Bet Selinai tai rodosi neįmanoma. "Tai akimirka, nuo kurios ims byrėti mūsų santykiai",- sako Selina mašinoje, kai klausimas dar nė neištartas. Pamažu ima sklisti nepasitenkinimas, priekabės, išsakoma viskas, kas tiek metų nutylėta "nes myli gi", romantika čia nė nekvepia. Filmo scenos vyksta vos keturiose skirtingose vietose, tasai dinamikos trūkumas privertė keletą žiūrovų apleisti kino salę, tačiau pokalbių turiningi, kupini gyvenime sukauptos išminties, nebėra jaunatviškos polėkio, užtat šion vieton stoja buitis ir rutina, nešvarios kojinės, kaip ir kiekvieno mirtingojo gyvenime. Gyventi kartu, auginti vaikus sunku, ne taip viską įsivaizdavai būdamas jaunas, bet su mylimu žmogumi stengtis verta, toks maždaug moralas. O Julie Delphy, būdama 43-ejų, turi puikias krūtis, šis pastebėjimas gal keistas, bet kai jos šmėžuoja prieš akis 15min., nori nenori atkreipi dėmesį :)

Submarino (2010)

Visai neseniai aprašinėjau britų filmą identišku pavadinimu, bet čia nesupainiokit, danų kūrinys. Istorija apie du brolius, traumuotus vaikystėje nutikusios nelaimės. Jos pasekmes jie jaučia visą likusį gyvenimą, Vyresnysis- alkoholikas ir smurtautojas, bet myli vaikus; gyvena sutrešusiam daugiabuty ir palaiko keistus santykius su laisvo elgesio šviesiaplauke ("duoda imk, muša- bėk" principas). Taip vulgariai seksą vaizduoja tik europiečiai, nors gal labiau tiktų sakyt familiariai, kaip kad gyvenime. Šlykšti balta batalynė ir boba nukarusios krūtim ir ataugusiom plaukų šaknim.  Kitas- beviltiškas narkomanas, auginantis berniuką Martiną. Kol kas priklausomybė netrukdo rūpintis vaiku, o po motinos mirties palikimu net pinigų atsiranda, neišvengiamai jauti artėjant nelaimę. Aktorius gryna pamėklė, tobulas cast'as. Taip ir sekam brolių įrimąsi per tokį pat pilką ir nykų kaip gyvenamasis miestas gyvenimą, laukdamas tragedijos. Šlykštus miesto vaizdas pabrėžia niūrią filmo nuotaiką, spalvų mažai, vien pilka, ruda, mėlyna ir juoda. Purvas ir skurdas visur, kur pažvelgsi, niekam tu nerūpi, gali tik nueit į parduotuvę ir nusipirkt vodkos butelį. Vienintelė viltis- Martinas, dėl kurio visą filmą drebi; koks jo likimas? Pabaiga ne rožinė, bet optimistiška; kartą padaryta klaida turi galimybę nebepasikartoti.

The Night Porter (1974)

Nesu mačius filmų apie koncentracijos stovyklas, SS, holokaustą, nes literatūros ir taip daug, o filmai.. na, tai tebūtų vargani žiaurios realybės atspindžiai. Kokiu būdu teikiausi pažiūrėti? Nuskambės "šventvagiškai", bet nebuvo ūpo ir norėjosi dar labiau "pasigadinti" ;)).. Filmas depresyvus, ir būtų pavykę, jei mano nuotaika nešokinėtų kaip tie maži kamuoliukai vaikystėje- trenkei į žemę iš visų jėgų, o tas atšoka 2,5 metro į viršų. Netradicinė, iškrypusi, bet patraukli ir masinanti žiūrovą meilės istorija. Buvusi koncentracijos stovyklos auka  ir jos kankintojas SS-ininkas susitinka po 13 metų, ir šiurpus romanas atsinaujina. Įdomiausia buvo, kas imsis iniciatyvos, auka lyg ir mėgino trauktis- atkalbinėjo vyrą, norėjo išvažiuoti, skambino į Frankfurtą; bet.. Galiausiai buvęs kankintojas pasibeldė į duris. Keli smūgiai per veidą grąžina moteriai ...buvusią aistrą. Įsiplieskia seni jausmai, protarpais matome, kaip visa tai prasidėjo, istorija pasmerkta liūdnai pabaigai, nes jeigu "įsimylėjėliai" ir nusiteikę romantiškai gulinėti ant stiklo šukių, pagrindinio veikėjo kolegos taip nemano. Buvę SS nariai dreba dėl savo kailio, kad Liusija liudys teisme. Artėja šiurpi pabaiga. Tas sadomazochistinis elementas suteikia tokio aštrumo, kad labiau nusisekusios meilės istorijos neatsimenu nuo Madisono grafystės tiltų. Noras žaloti mylimą žmogų sunkiai suprantamas ir vis dėlto.. Kam nėra kilę noras įkasti į ausį ar kaklą, gerai įspirti ar skelti antausį?.. Smurtas glūdi pasąmonėje nuo pat vaikystės, tik suaugęs moka susivaldyti ir paklusti valiai, bet kartais..tai vienintelis meilės išreiškimo būdas.