Raising Arizona (1987)

Tokio juokingo Nicolo Cage'o jūs dar nematėt :). Nevykęs plėšikas, apiplėšia parduotuvę ir sėda į cypę, vėl apiplėšia, vėl sėda. Tada netikėtai sueina į porą su mažiausiai jam tinkančia partnere- policininke. Sukuria šeimą bet negali susilaukti savo vaikų ir griebiasi kraštutinės priemonės- pasivagia vieną. Juk gimė penketukas, tai gal tėveliai per daug neliūdės vieno netekę? Prasideda juokingi nutikimai, tėveliai karštligiškai ieško savo vaiko, ant kulnų mina išprotėjęs baikeris... Sunku kažką pasakot, reikia pamatyt, daugiausia ko gali pasimokyt- svetimi vaikai laimės neatneš ;)

Mystic river (2003)

Nerimas. Siaubas. Netektis. Sielvartas. Kerštas. Tokia šios istorijos eiga. Nužudo pagrindinio veikėjo dukrą, bjauriai bjauriai nužudo. Sielvarto apimtas tėvas pažada atkeršyti ir imasi pats vykdyti teisingumą, nelaukdama kol įsisuks policijos tyrimo ratai. Iš lėto atsiskleidžia keisti faktai ir skaudi trijų draugų vaikystės nelaimė. Žiūri visas įsitempęs, drama nepaleidžia tavęs nei sekundei- palaikai tėvą ir kartu mąstai, negi kerštas gali kada atnešti ką nors gero? Bet tokio tėvo norėtų visos. Pagrindinį vaidmenį sukūrė Sean Penn, labai talentingas ir itin mano mėgstamas aktorius. Už šį vaidmenį apdovanotas pirmu Oskaru. Ta scena, kur jis apsiverkia, neištvėręs įtampos ir nusimetęs tvirto vyro kaukę. Neįtikėtina.

Mrs. Soffel (1984)

Labai keistas ir neįprastas mano repertuare, turi kažką bendro su "Telma & Luise", bet tik iš dalies. Kokie gražūs vaizdai! Veiksmas plėtojasi žiemą, apsnigti laukai ir sniege stūkstantis miestelis, sniege gulintii moters širdis. Ponia Soffel silpnos sveikatos, gyvena su nuoboda vyru, vaikai jau paaugę, sakysi sėlina vidurio amžiaus krizė? Ji įkalinta savo mažam pasaulėlyje, kur niekas nebeatneša didesnio džiaugsmo ar skausmo, esi priversta plūduriuoti šeimos pelkėje "nes taip padoru ir priimta". Ponia Soffel skaito Šventąjį Raštą nuteistiesiems. Vieną dieną nutinka kažkas ypatingo- kalėjimo kameroje ji sutinka jauną vyrą- dar visai nieko atrodantis Melas Gibsonas. Moteris padeda jiems su draugu pabėgti, įtikėjusi, kad jis nekaltas. Gimsta meilė, kuri pareikalaus daug.

Inglorious basterds (2009)

Garsusis, jau minėtas Quentino Tarantino pateikė dar vieną delikatesą, šįkart istorine tematika. Jis leido sau iškraipyti II pasaulinio karo faktus, šiek tiek rizikavo, bet garbės žodis, žydams šitas filmas turėtų tapti vienu mėgiamiausių :) Taigi susitelkia tokia grupuotė, nekenčianti nacių ir juos galabijanti išradingai, stilingai ir su pasimėgavimu. Vadas- Holivudo stabas B.Pittas, maloniai nustebinęs pakenčiama, net sakyčiau nebloga vaidyba. Bet aišku, pažiba- Christoph Waltz, užkietėjęs nacis eruditas su puikiu humoro jausmu; jis puikiai kuria įtampą, ypač filmo pradžioje, kur kvočia persigandusį valstietį ar neslepia žydų. Pasaulis tikrai būtų norėjęs Tarantino pabaigos., bežiūrėdamas spėji užsimiršti, koks čia briedas ir kad buvo visai ne taip.. Yra kaip yra; bet tikrai stiprus darbas, spaudžiu ranką Quentino- pavarei kaip visada!

Clockwork orange (1971)

The adventures of a young man whose principal interests are rape, ultra-violence and Beethoven. Stenley Cubrick.. Neginčijamas kino metras, deja, jau miręs. Sukūręs nenurungiamą geriausių visų laikų siaubo filmų topų viršūnėse karaliaujantį The Shinning, 1971-aisiais pateikė Prisukamo apelsino mįslę. Iki dabar nesuvokiu pavadinimo prasmės. Jaunasis Aleksas su draugeliais mėgsta sėti sumaištį ir siaubą- užpuldinėja žmones, sukelia muštynes, nu supraskit, tokiu būdu jaunimas linksminasi. Kol vieną kartą perlenkia lazdą. Niekaip neužmirši fatališkos bide trajetorijos į moters galvą. Taigi, pakliuvęs teisingumui į rankas, Aleksas turi dvi išeitis- sėsti į cypę arba dalyvauti moksliniame eksperimente, kuris tikslas- pažaboti žmogaus įsiūtį ir blogį. Bandymas pavyksta, bėda ta, kad iš jaunojo herojaus, kaip asmenybės, telieka graužtukas. Filme vaidina dar visai jaunas Malcolm McDowel, kuris yra tiesiog žavingas savo sarkastiška laikysena ir kandžiu sąmoju. "I'm singing in the rain"- dainuoja jis, maudamasis kelnes aukos namuose. Kolosališkas groteskas.

Blade Runner (1983)

Liūdna ateities pasaulo vizija. Kaip bebūtų keista, nors filmui jau greit 30 metų, bet jis iki šių dienų neatrodo bejėgiškai nublankęs prieš šiuolaikinius specialiuosiu efektus. Nes bet koks fantastinis filmas turi turėti idėją, o ne bombarduoti žiūrovą erdvėlaivių mūšių scenom ir supermeno nuotykiais. Taigi Rikui Dekardui pavesta užduotis surasti keturis androidus,  kurie užgrobė laivą kosmose ir grįžo į Žemę susirasti savo kūrėją. Jie greitesni, stipresni, pavojingi, ir kartu tokie pat kaip mes, žmonės, kurie nori gyventi Filme skamba nuostabus Vangelio garso takelis, kuriantis šaltumo ir netikrumo įspūdį. Jausmas toks, kad pasaulis nužengė toli į priekį, o žmogus liko kažkur šone. Neradau kito filmo, kur taip nuostabiai būtų atsiskleidęs Rutger Hauer talentas- jis tiesiog spindi, todėl man buvo itin liūdna pabaiga. Paskutinis likęs gyvas jis sako: I have seen things you people wouldn't believe. Attack ships on fire off the shoulder of Orion. I watched C-beans glitter in the dark near the Tanhauser gate. All those moments will be lost in time...like tears in the rain... Time to die.

Leaving las Vegas (1995)

Šitam blog'e aprašyti filmai visi yra puikūs, daugiau ar mažiau įstrigę atmintin ir mieli širdžiai,bet šitas.. yra vienas mano mylimiausių. Šiurpus, liūdnas, skausmingas, tačiau toks gražus. Benas Sandersonas išgyvena ne pačius geriausius laikus, iš flashback'ų matyti, kad jį neseniai paliko žmona, vyras vis daugiau geria, o paskutinė vinis į jo karstą- faktas, kad yra taleistas iš darbo. Tuomet jis nutaria paskutinį kartą nuvykti į Las Vegas'ą. Turiu paminėti, kad čia pats geriausias Nicol Cage pasirodymas. Žodžiu, vyras įpročių nekeičia, laka kaip šiaučius ir susipažįsta su prostitute Sera, tragiška vien tai, kad šiam vaidmeniui parinkta tokia graži aktorė kaip Elizabeth Shue. You can fuck me in the ass. You can cum on my face. Just keep it out of my hair. I just washed it. Blogiau būti negali- susitiinka du gyvenimo jau sugniuždyti žmonės, padėti jie niekuo vienas kitam negali, tad prasideda lėta ir skausminga kelionė pabaigos link. Galima būtų rašyti ir rašyti, bet šįkart man trūksta žodžių. Kiekviena filmo scena palaipsniui stiprina neviltį ir liūdesį, bet kartu parodo koks silpnas ir vienišas kartais yra žmogus.