Celia (1989)

Niekada nenorėsiu turėti vaikų, bliamba, 12 metų mokykloje tarp jų buvo daugiau nei gana. Klasika tapęs Viljamo Goldingo "Musių valdovas", Vladimiro Železnikovo "Baidyklė"- grožinės literatūros kūriniai, meistriškai atskleidę vaikų elgsenos psichologinius niuansus. Jiems būdingas rafinuotas, sąžinės sieto neperėjęs  žiaurumas, nuo kurio oda šiurpsta. Įstatymai kaip džiunglėse- silpniausiasis suplėšomas. Lengvai įsibėgėjęs lengvom vaikiškom išdaigom, pamažu filmas praranda nerūpestingą nuotaiką ir imi nerangiai muistytis. Šeštasis dešimtmetis, Australija. Celiai devyneri, ji neseniai palaidojo močiutę. Mergaitė labai ilgisi velionės, vaizduotėje pastaroji grįžta, tik... Nemanau, kad būtų turėjusi žvėries letenas :D Turim reikalą su jautrios psichikos veikėja, nežinau, anglai turi puikų būdvardį disturbed, čia arčiausiai to, kaip galėtum apibūdinti Celią. Nuolat stebime vaikų karą- pagrindinė oponentė policininko duktė, Celia negali jos pakęsti. Padaužos nuolat krečia vieni kitiems šunybes, kurių mastas pamažu peržengia vaikiško kvailiojimo ribas...

Dolls (1987)

Kai buvau vaikas, niekada negalėdavau miegoti lovoje su žaislais, ar tai būtų lėlė, ar meškinas. Neištverdavau minties, kad štai, aš miegu, o jos stebi mane  plastikinėm negyvom akim...Kai pagalvoji, vien mintis, kad žaidi su žmogaus kūno miniatiūra, kažkokia nenormali- o kai prisimeni nušienautas barbių galvas ir makiažą tušinuku, Jėzau :D...Bet pereiname prie siužeto. Siaučiant audrai, paslaptingame atokiame name prieglobstį randa grupelė nepažįstamųjų. Šeimininkai svetingi, bet kažkokie įtartini senučiukai- lėlininkai. Taip, lėlės spokso į jus iš visų kampų, net nejauku darosi. O svečiai niekšingi, tulžingi padarai; viena mergšė nutaria prisivogti šmutkių, o antrąkart vedęs tėtušis ir žmonelė ne itin gražiai elgiasi su septynmete Džude. Beje, Džudė pirmoji supranta, kad pateko į ypatingus namus ir čia dedasi neregėti dalykai, bet kas tikės vaiku? Lėlės žudikės atrodo žavingai- truputį juokinga, truputį baisu, bet grotesko riba neperžengiama. Stuart Gordon- dar vienas senų siaubekų režisierius, vertas dėmesio. Gaila, paliko šią ašarų pakalnę šįmet, kovo 24 dieną:(

Dark Night of the Scarecrow (1981)

Pavyzdys, kaip reikia sukurti siaubeką, nepatiriant pazoro pabaigoje, kai parodai iki ašarų juokingą monstrą, nes tavo specialiųjų efektų galimybės buvo  smarkiai ribotos 40m. atgal. O imi, ir neparodai, siaubą kuri įsibaiminusių veikėjų, gyvenančių įtampoje, pagalba. Keturi vyrai įvykdo linčą psichiškai nesveikam miestelėnui, įtardami jį vaikžudyste. Tiesą sakant, nelabai jie ir gilinosi, vargšo silpnapročio dienos seniai ėjo į pabaigą, tereikėjo preteksto. Šlykščiausia, kad ketvertą išteisina. Na, bet teisingumas turi įvairių formų, ima dėtis paranormalūs dalykai. Kad nematome, kas tampo keršto vadeles, sukuria nejaukų, bet šiurpulingai entuziastingą lūkestį. Šlykščiausias iš klikos yra paštininkas, į jo snukį žiūrėti jau yra pakankamai siaubinga. Jis ragina bendrus nepasiduoti panikai, išlikti šalto proto, bet ir jo skepticizmą palaužia grėsmingai artėjanti kerštinga jėga. Malonu žiūrėti, kaip bjaurybės šika į kelnes, scena grūdų cilindre ypač nukrečia.

Dawn of the Dead (2004)

Su 1978-ųjų Romero klasika vienija tik veiksmo vieta- prekybos centras. Visa kita iš esmės perkurta. Zombiai greiti lyg gepardai, nuo jų pasprukti reikia ypatingo vikrumo ir išmonės. Veikėjų irgi daugiau, vadovavimas nebepatikimas juodukui (ak). Filme tvyro pesimizmas, neviltis, reikalai eina vis blogyn. Tokią ir įsivaizduoju gyvųjų numirėlių ataką, skausmingą, bet greitą žmonijos sudorojimą. Chebrytė jau buvo saugi, ir pyst- įsileido iš širdies gerumo naują porciją atvykėlių, jau apkramsnotų. Kalbant apie išlikimą, nuo svetimų homo sapiens reikėtų atsiriboti, o probleminius ir kulkom pavaišinti. Užėjo niūra ir depresyvas man po šito filmo; jeigu jau amerikonai, kuriems ginklai ranka pasiekiami, nesusitvarko, kas lauktų mūsų, lietuvių? Grėbliais , kastuvais uždubasintume? Cha cha.

Dawn of the Dead (1978)

Zombių kino klasika. Pradžioje televizijos studijoje visi šaukia vienas per kitą, tvyro suirutė, prasideda šaudymai.. Nieko nesupratau. Bet paskui toptelėjo, kad būtent štaip ir prasideda visuotinė panika. Zombiai jau gausiai paplitę, neaišku, kaip su jais kovoti, žmonės laksto be galvų. Ketvertas sraigtasparniu nusileidžia ant prekybos centro stogo, ir kuriam laikui gali atsipūsti, tik reikia išgalabyti čia slankiojančius užsilikusius lankytojus. Vadovauja juodukas. Sukau galvą, mėgindama prisiminti, ar esu mačiusi nors kartą, aštuntajame dešimtmetyje, ar apskritai kur nors, kad vadovaujančiojo vaidmuo atitektų spalvotajam. Hell, no. Ir tai yra nuostabu! Jokio maivymosi, keiksmažodžių, vyras veikia trumpai ir aiškiai. Apskritai, ketvertas smagiai leidžia laiką- apie tokį prieglobstį pasvajoja kiekvienas, bent jau aš neatsisakyčiau užsibarikaduoti Akropolio analoge :D Tik bėda pasirodo baikerių gaujos pavidalu- dar kartą patvirtindama faktą, kad ekstremalių situacijų metu reikia itin saugotis kitų žmonių, šie priverda dar daugiau košės nei zombiai.

The Return of the Living Dead (1985)

Vaikystės dienų siaubekas, prisimintas žosko nuobodulio akimirką ir dar sykį maloniai išgyventas projektoriaus pagalba. Nepateisinamo žioplumo dėka, du medicininio inventoriaus sandėlio darbuotojai paleidžia pavojingas dujas, kurios prikelia numirėlius. Kapinėse tūsina grupė pankų, pradeda lyti. Jie dar nežino, kad ką tik prasidėjo jų gyvenimo vakarėlis. Zombiai, gyvatės, gudrūs, greiti ir be galo alkani. Reiks gerokai pasistengtz norint išsaugoti smegenis. Bet geriausia, kai vienas survaiverių paskambina kariuomenės numeriu, kuriems seniai žinomi šių dujų nutekėjimo padariniai. Problemos sprendimas lakoniškas, be nereikalingų diskusijų :D 

Spoorloos (1988)

Nors žinojau siužetą, ir net tiksliai nuspėjau, kas atsitiks Reksui pabaigoje, filmas vistiek prigavo ir paliko nemalonų skonį burnoje. Kalbėdami apie žudikus maniakus, esam linkę vaizduotis juos proto galiūnais, patyrusiais prievartą vaikystėje ar pan.,  viską šaltai apskaičiuojančiais, nedarančiais klaidų. Juk kaip kitaip paaiškinti, jog dažnai jų darbeliai lieka amžina paslaptimi? Degalinėje, jauna atostogaujanti pora trumpam išsiskiria, mergina eina nupirkti gėrimų. Ir nebegrįžta. Panikos apimtas jos draugas neriasi iš kailio ieškodamas, bet praeina treji metai, o apie Saskiją- nė žinios. Nors randa kitą moterį, beje, itin patrauklią, Reksas negali pamiršti, mįslė- kaip negyjanti žaizda. Jis kreipiasi į televiziją, meta žudikui iššūkį. Tuo pačiu metu vystoma kita istorija- supažindinama su Saskijos pagrobėju. Portretas netikėtas, devintajame dešimtmetyje turėjo gerokai šokiruoti. Motyvas palieka be žado, o faktas, kad viską nulėmė kvailas raktų pakabutis... Žudikas nebuvo mastermaindas nepajėgė taip jau genialiai visko numatyti. Rekso smalsumas numalšinamas su kaupu.