2011 m. balandžio 29 d., penktadienis

Lars and the Real Girl (2007)

Nors tai nenuvalkiota, nematyta istorija, bet vystymas...labai lėtas. Larsas, kvanktelėjęs vaikinas, susiranda merginą- ir ne bet kokią- plastikinę lėlę. Jo brolis su žmona šokiruoti, miestelis nežino kaip reaguoti, mat šis visur tamposi "savo draugę" ir reikalauja priimti kaip gyvą žmogų. Sunku suvokt, ane? Bendrai imant, tai buvo pamoka apie humaanizmą ir artimo meilę. Imi mąstyt, kuo viskas baigsis, ir koks likimas lauktų Larso, sakykim, kokiam Lietuvos miesteliūkšty? Juk būtų jis pajuokiamas kaip tas žemaitijos akmenėlis iš talentų šou.. Taip ir nesupratau, kodėl jis pažymėtas kaip komedija, na yra pora linskmų vietų, bet daugiau liūdna. Negali prisileisti jokio žmogaus, gali mylėti tik negyvą daiktą.

Borat: Cultural Learnings of America for Make Benefit Glorious Nation of Kazakhstan (2006)

Nėra abejingų Boratui- arba nekenti, arba tau patiko. Labiausiai filmuose (po vaidybos), vertinu netikėtumą, šiuo aspektu buvau sukrėsta, matyti du besigalynėjančius nuogus vyrus viešbutį buvo šokas. Vulgaru, šlykštu, bet... būtent tai, ko reikėjo. Kažkam reikėjo įkrėsti Amerikai į subinę. Boratas, juokingas ūsuočius iš Kazachstano, siunčiamas padaryti reportažo apie šauniąsias valstijas, tačiaus užuot dirbus, galvoj sukasi tik mintys kaip vesti Pamelą Anderson. Juokinga, bet tik pirmą kartą, nes nauja. Humoras ir absurdiškas, ir neskoningas, kvailas, tačiau turi kažkokio nenusakomo žavesio, lyg drąsus manifestas prieš intelektualųjį kiną. P.S. maudymosi "kostiumas" jau virto nemaria užuomina, iš kurios ateities kartos lengvai atpažins šitą baltą varną.

2011 m. balandžio 28 d., ketvirtadienis

Hard Candy (2005)

Išimtis, ponai- vienintelis atvejis, kada manęs neerzino Ellen Page šmėžavimas ekrane. Tokios kaip ji- tikras nesusipratimas, kai prisimeni, ką tokių metų jau parodydavo, tarkim, Jodie Foster. Dabar Holivude gali išgarsėti bet kas. Siužetas neįtikėtinas, todėl patraukiantis. Keturiolikmetė interente susipažįsta su tipu, kurį įtaria esant pedofilą. Ir nutaria susitikti pas jį namuose ir demaskuoti. Drąsu, ką? Dar pamatysit, ko nematę. Psichologinis žaidimas, besikaitaliojantys katės ir pelės vaidmenys, sunku numatyt, kuo baigsis. Viso filmo metu negali būti tikras, ar Džefas iš tiesų iškrypėlis, todėl tuo įdomiau.

Shaun of the Dead (2004)

Britiškas humoras, tai ne klišiniai amerikiečių bajeriai, bet vis dėl to- tas Edo bezdėjimas nebuvo baisiai šmaikštus, sorry. Ttrumpai- drūtai: Šonas nevykėlis, dirba sumautą darbą, gyvena su bedarbiu draugeliu. Šono mergina, neištvėrusi nevilties, pameta jį. Vieną dieną Simon Pegg herojus nutaria pakeisti savo nedėkingą likimą- ir dar kokiom aplinkybėm- kai Londoną okupuoja zombiai. Daug net neužsiliko atmintyje, vadinasi, įspūdžio nepaliko. Bet kadangi mėgstu zombius, vampyrus, vilkolakius ir kitus kreizovus padarus, pamatyt reikėjo.

The Boondock Saints (1999)

Ne pirmą kartą žarstau liaupses BTV kanalui, kuris, atsitiktinai (o gal kryptingai), karts nuo karto parodo kokį nenuvalkiotą, mažai žinomą filmą; parodo ir nebesikartoja, nepamatei- your problem, dude. Kurių galų aš čia pasakoju aplinkybes? Kadangi kiekvienas šiame blog'e figūruojantis filmas man buvo neišpasakytas malonumas- prajuokino, pravirkdė, privertė jaustis nepatogiai ar nuliūdino- nesvarbu, jis buvo ypatingas. Todėl numetu kelias užuominas, kaip ir kada jis atkeliavo pas mane. Šventuosius žiūrėjau seniai, labai seniai, kai mano meilė filmams pasireikšdavo nuodugniu "TV antenos" anonsų analizavimu, kompo namie nebuvo ir telikas buvo vienintelė alternatyva. Turbūt panašiu būdu akiratin ir pateko man jis. Šeimynykščiai anksti išsiskirstė pretekstu"o dieve, kokia kaip šlykštybė, kaip tu gali", o aš pamačiau gerą filmą, he he. Jei nepameluosiu, būtent tada užtaginau William Defoe, ateity jo pavardė cast'e man daug reikš. Genialus detektyvas- gėjus, narpliojantis broliukų airių vendetą mafijai, čia tai bent vaizdelis. Filmo mintis tada mane buvo pakerėjusi- kaip šitaip, pyškina tuos mafijozus kaip kiškius, ir neįkliūva? Aišku, jų draugeliui ten, prisimenu, kažkokiam sklepe nepasisekė biškį, buvo daug žiaurumo ir kraujo, išplėtus veizolus sėdėjau iš įtampos. Kam jis nepatiko, o skaičiau neigiamų atsiliepimų, ką gi, esat totalūs durniai. Ateityje, kai nebus ką, būtinai pažiūrėsiu dar sykį :)

2011 m. balandžio 27 d., trečiadienis

Sunshine (2007)

Dar vienas smagus sci-fi, matytas per TV pernai, beje, pastūmėjęs plačiau pasidomėti dangaus kūnais. Žiūrėti filmus per teliką man daug smagiau, maniškis toks beveik vintažinis, amžiumi gerokai vyresnis už mane, sėdint ant grindų ir kažką kramsnojant (Lays) susikuria ypatinga atmosfera. Vadinasi, tąkart rodė Sunshine, dar vienas mokslinės fantastikos vaisius apie gęstančią saulę. Kosmonautų komanda keliauja susprogdinti bombos, kuri užves grandinines reakcijas iš naujo, mat žemei gresia amžinas įaltis ir tamsa: šiltoji žvaigždė išeikvojo resursus. Aišku, žmonės padaro klaidą, ir planas pakimba ant plauko. Daug nesigilinant, tai puikus reginys, kosmoso platybės mane džiugina kaip mažą vaiką kompiuteriniai žaidimai, tačiau net nieko neraukiantis astronomijoj žmogus pastebės keletą nesusipratimų, pvz. pusė atstumo iki Saulės nukeliaujama per pusę metų, likusi dalis- per savaitę, kas čia dabar? bet jei pradėsit knistis nesusipratimų rasit dar daugiau. Asmeniškai man jie puikaus reginio nesumovė.

Requiem for a Dream (2000)

D.Arronofsky vis stengiasi stengiasi, bet manau jau nebekartos tokio efekto, kurį sukėlė Requiem for a Dream. Nesakau, darbai puikūs, pamačius jo pavardę iškart ieškau filmo pasirodymo datos, tačiau ta narkomanų tragedija tokia paveiki, įtaigi, jog kartą pažiūrėjęs, jos niekada nepamirši. Pateikiamos keturios istorijos, keturi prarasti gyvenimai. Narkotikai pasisavina kūną ir sielą, žmogaus nebelieka. Ellen Burstyn personažas bene pats šiurpiausias-"but I'm going to be on Hollywood"- taip ir skamba ausyse. Kaip žemai gali smukti, kai esi priklausomas nuo narkotikų, iš pradžių tempi iš namų daiktus, kad sukrapštytum dozei, po to dalyvauji šlykščiuose vakarėliuose ir užsiimi dalykais, apie kuriuos nė sapnavęs nesi. Nėra kelio atgal, tik į bedugnę.

Dark City (1998)

Nesuprantu, kodėl taip ilgai atidėliojau jį, kliudė kvaili nusistatymai kad bus nuobodu. Bet gavosi priešingai- žiūrint apimdavo jausmas, kaip vaikščiojant po pažįstamas vietas- filmas turi daug panašumų su jau matytais sci-fi. Esama detalių iš Inception, bet į datą žiūrint, jau greičiau Nolanas čia pasiiėmė šį tą, veikėjai primena elegantiškus baidykles iš Hellriser, Memento Leonardo situacija ir t.t. Šios aliuzijos neerzina, nekyla tas įkyrus deja vu jausmas, mat idėja originali ir stipri, protingi sci-fi man visad širdį glosto. Atsibunda Džonas vonioj ir negali prisimintii, kas jis toks, kur gyvena, absoliučiai nieko; reikia pasakyt, aktorius Rufus Sewel užkabinantis, visą filmą žiūri į jo lazy eye, žiūriu dažnas Holivude ją turi. Kaip tyčia ant kulnų lipa sutanom vilkintys plikiai (Rif Raf atpažinau iš balso, vėl jį pamatyti po Rockio- koks malonumas), jį persekioja detektyvas (numylėtinis William Hurt), tiriantis paslaptingas žmogžudystes, kurias įvykdė Džonas, o kur dar žmona, kurios jis netsimena. Miestas nuolat skendi tamsoje, plikiai mechaniškai trina žmonių atmintį; vieną dieną užmigęs kaip juodadarbis, kitą pabusi sėkmingu verslininku. Kaip jau sakiau, filmo mintis galinga, priverčia susimąstyti, intelektualų būrelyje įpliekstų diskusiją kaip reikiant, bet tuščia jo, mano tikslas pasidalint informacija ir įspūdžiais.

2011 m. balandžio 26 d., antradienis

The Reader (2008)

Bernhard Schlink padarė, rodos neįmanomą dalyką. Kai jau atrodė, kad E.M.Remarque ir E. Hemingway išsėmė viską, kas liečia pirmojo ir antrojo pasaulinio karo baisumus: emigracija, koncentracijos stovyklos, genocidas ir t.t., jis štai ėmė ir papūtė iš kitos pusės- romanas "Skaitovas" dvelkia novatoriškumu, turi stiprų psichologinį pamatą; užuot gilinęsis į tiesiogiai nukentėjusiuosius, pavaizdavo 15 metį Michaelą Bergą, kuris pasijuto prastai ir apsivėmė gatvėje. Tada priėjo nepažįstama moteris ir jam padėjo. Užsimezga romanas, turėsiąs įtakos visam likusiam jo gyvenimui. Perskaičius knygą, nebelieka jokių staigmenų, viską žinai iš anksto, be to, žiūrėti gauni atidžiau, kritiškiau. Kate Winslet, kaip aktorė, nuėjo didelį kelią, man ji visuose filmuose patinka, nes geba varijuoti ir nesikartoti. Hanos Šmic vaidmuo jai tiko, priekaištų būti negali. Michaelą suvaidinęs bachūriukas turbūt tyčia parinktas toks mėmė išsižiojėlis, kad būtų atskleista moters įtaka jam. Hana dominuojanti, jos valdžia paaugliui stipri, nepajudinama, bet neprimestinė. Pasigedau ginčų, čia parodytas vos vienas stipresnis, nes jų eigoje atsiskleisdavo, kas čia vadovauja. Filme tai kiek tiesmukai metama- pirma skaitom, paskui mylimės; valdžią derėtų atskleisti smulkiom detalėm, tuo labiau, kad laiko atkarpa, vaizduojanti jų santykius, buvo ilgoka. Geresnio aktoriaus už Ralph Finnes nebuvo įmanoma rasti, jis turi savybę nutaisyti tą kenčiančio, nelaimingo žmogaus grimasą, iš pradžių buvau išsigandus, kad jis vaidins Michael'ą- studentą, tai būtų buvęs didelis riktas, bet aišku, taip nenutiko :) Pabaiga jau režisieriaus išmislyta, tas atsivėrimas dukrai man pasirodė bereikalingas, autorius aiškiai parodo, kad herojus padėjo tašką vienas: "tai buvo pirmas ir vienintelis kartas, kai buvau prie jos kapo".

Before Sunset (2004)

Ir štai susitinka Džesis ir Selina po devynerių metų; dabar jis- garsus rašytojas, papasakojęs pasauliui romantišką jųdviejų naktį Vienoje, vedęs, turintis sūnų, ji- aktyvi gamtosaugininkė, kuriai nesiseka meilėje. Toks jausmas, kad išsiskyrimo lyg nebūta, pokalbiai einasi laisvai, betarpiškai, nėra jokių tylos pauzių. Jei pirmojoje dalyje plėtojama daugiau temų, šįkart jie kalba daugmaž vien apie savo gyvenimą, kuris nėra toks laimingas, kaip gali pasirodyti iš pradžių. Julie Delpy atrodo lygiai tokia pat žavi, miela, metai jos nepalietė, tuo tarpu Hawke'ui laikas raukšlių nepagailėjo. Filmas žymiai trumpesnis, laiko jie turi nedaug, netrukus Džesis sės į lėktuvą. Ar jie galų gale nuspręs, kad jiems lemta būti kartu, ar vėl išsiskirs? Patarčiau pažiūrėt tik pirmąją dalį, tęsinys, nors ir profesionaliai padarytas, muša jo vertę.

2011 m. balandžio 25 d., pirmadienis

Before Sunrise (1995)

Can the greatest romance of your life last only one night? . Pasiklioviau draugės nuomone, pažiūrėjau ir... buvo nuostabu- aktoriai, aplinka, scenarijus, viskas viskas. Du jauni žmonės- amerikietis Džesis ir prancūzė Selina susipažįsta traukinyje ir, užuot traukę savais keliais, jie leidžiasi į nuotykį- kartu praleisti naktį viename gražiausių Europos miestų- Vienoje. Pokalbiai apie gyvenimą, meilę, tarpusavio santykius veja vienas kitą, jie pajunta vienas kitam simpatiją, o laikas bėga. Jie paskiria susitikimą po pusės metų, toje pat vietoje. Kuo tai baigsis? Nekantrauju pamatyt antrą dalį, kuri žada būti ne prastesnė- jųdviejų susitikimas po devynerių metų pertraukos.

2011 m. balandžio 17 d., sekmadienis

Revolutionary Road (2008)

Ak, tos iš pažiūros laimingos ir patenkintos priemiesčio šeimos.. Vyras užima respektabilias pareigas, tvarkingam rajone stovi įspūdingas namas, aplink laksto mieli žvalūs vaikučiai. Tik širdį ėda nerimas- ar ta ramybės oazė yra tai, ko norėjai gyvenime? Titaniko duetas- Leo ir Kate susitinka ekrane po 11 metų pertraukos kaip ponas ir ponia Wheeleriai, 1955m. gyvenantys gražiam saldainio popierėlyje, tik va bėda- skanumynas seniai supuvo. Monotonija, namų ruoša, sėslus gyvenimo būdas žudo Eiprilę; ji įkalba vyrą kraustytis į Paryžių, kur juodu galų gale atrastų, ko iš tiesų nori gyvenime. Kaip man patinka tie filmai, kur po išoriniu blizgesiu slypi aštrus nerimas, nepasitenkinimas, privedantis prie drąstiškų veiksmų. Negaliu nepaminėti Michael Shanon veikėjo, buvusio matematikos profesoriaus, gulėjusio psichiatrinėj, kuriam po 37 elektrošokų išdulkėjo visi skaičiai; keletas vietų su juo ypač stiprios; M.S. vaidinamas Džonas įpyla gerą šaukštą deguto į pavyzdinius kaimynų pietus; nuplėšia tą idealumo šydą, parodo, kokia praraja tvyro tarp sutuoktinių. Juokinga, bet psichinis ligonis vienintelis supranta jų norą ištrūkti iš tobulo gyvenimo rėmų, jausti, kad gyveni, o ne paprasčiausiai egzistuoti.

2011 m. balandžio 16 d., šeštadienis

All Good Things (2010)

Darausi didelė Ryan Gosling fanė, nenuvylė jis ir čia. Turtingos šeimos sūnus veda paprastą merginą. Gyvena jie kaip pasakoj, bet tėvas gruzina sūnų užsiimti rimtesne veikla nei dirbti sveiko maisto parduotuvytėj. Persikėlus į Niujorką, jaunos poros santykiai pamažu ima byrėti. Sutuoktiniai nutolsta. Vieną dieną Keitė dingsta. Byla atnaujinama po 20 metų. Paremta tikrais įvykiais. Atmosfera, įtampa- puiki. Režisierius pateikia savą įvykių versiją, kas nutiko Keitei tą lietingą naktį, nors visad lieka abejonių, turimt omeny, kad kūnas niekada nebuvo rastas.Vis galvojau, kodėl toks niekingas įvertinimas, vargani 6,3?? Filmas įtraukiantis, galingieji visada trypia silpnuosius- that's it, paprasto žmogaus gyvybė nereiškia nieko, kai kalba pinigai, teisingumas tyli. Juokinga tik Ryan Gosling persirengimas moterim, sorry, šitą buvo galima praleist, atrodo groteskiškai ir kvailai (o kaip gi kitaip?), bet visumoj, mano nuomone, geras psichologinis trileris.

28 Weeks Later (2007)

Paisant eiliškumo, derėtų aptarti ir tęsinį, kuris man net labiau patiko. Daugiau veiksmo, efektinga pradžia- -žiūrėjau kino teatre ir atsimenu, sėdėjau persigandus nuo garso efektų stiprumo; pati situacija irgi klaiki- užsibarikadavusius žmones užpuola, vyras ištrūksta ir, palikęs žmoną, lekia kiek kojos įkabina. Tačiau ne veltui įvertintas žemesniu balu- čia sugalvojo įpint graudinančią šeimos istoriją, du pasimetęs vaikučiai, mamytė dingus, bet laimingai atsiranda netikša tėvelis...pabaiga išvis siutina. Bet apie ką visgi? Praėjus šešiems mėnesiams po masinės epidemijos, išguldžiusios didžiumą karalienės Elizabeth salos, Amerika padeda atsigauti Didžiajai Britanijai; epidemija apmalšinta, bet nedidelė klaida sumaišo kortas. Vėl panika, gatvėmis lakstantys a la zombiai, siaubas ir kraujas. Cool, užvežė.

2011 m. balandžio 15 d., penktadienis

28 Days Later... (2002)

Daug kas daro klaidą- priskiria jį zombių tematikai. Ne visai.. Tie žaibo greičiu lakstantys padarai, mintantys žmonių mėsa, aišku, labai panašūs į gyvuosius numirėlius, bet taip nėra. Paplitęs paslaptingas virusas, perėjęs nuo infekuotų beždžionių, išguldo praktiškai visą Didžiąją Britaniją, filmo metu matome vos ketvertą žmonių, kurie stengiasi neprarasti sveiko proto ir nepasiduoti panikai. Jei pabandysim įsivaizduoti situaciją, į kurią jie pateko, brolau, išties pasidarys baisu. Įtampa nepaleidžia per visą filmą, nieko pozityvaus negali tikėtis. Toks ir turėtų būti siaubo filmas; žiupsnis fantastikos ir jokių happy endų.

2011 m. balandžio 12 d., antradienis

Ten Inch Hero (2007)

Kas, kad šitas filmas dar kartą parodo, kad ir mieliems, fainiems vaikinams deja, patinka šliundros tipo katytės, vis tiek filmas įstrigo kaip šauni temų mišrainė su įsimintinais veikėjais. Piper atvyksta į Santą Kruzą, tikėdamasi rasti dukrą, kurią atidavė įvaikinti- paauglystėje padarytas sprendimas neduoda ramybės. Čia įsidarbina užkandinėj, kur dirba sauja keistuolių, kuriuos vienija ta pati problema- svajonės apie meilę. Tiš turi pribloškiantį kūną, prasideda su kiekvienu simpatiškesniu bernu; Džen visą amžinybę sėdi pokalbių svetainėje, bet nedrįsta susitikti, mat bijo būti atstumta dėl išvaizdos; Priestly beviltiškai traukia Tiš, bet jis tai nevykusiai slepia kasdieniškom ciniškom pastabom. O savininkas seniai nusižiūrėjęs paslaptingą ilgaplaukę, kuri retsykiais įplaukia kaip laumė, ir dingsta, nespėjus nieko prasminga jai pasakyti. Pabaiga daug ką papiktins, bet apmaudui praėjus suprasit, kad labai racionaliai išvingiuota. Amžiais gauni taikytis prie kitų...

Precious (2009)

Gabourey Sidibe sukėlė sensaciją, kai pasirodė ant "Vogue" viršelio, tai buvo antausis perkarusioms gražuolėms ir apskritai- grožio etalonui. Nutukusi, atgrasi juodaodė nušluostė nosį podiumo džiūvėsėliams, pripažinkim, ji įspūdinga. Apie filmą- Meilutė- kokius 130kg sverianti 16-metė juodaodė, laukiasi jau antro vaiko nuo savo tėvo. Baisu? Sveiki atvykę į Harlemą. Kasdien ujama valdingos motinos (pribloškiantis Mo'Niique darbas), kuri gyvena iš dukros pašalpų, žeminama mokykloje, mergina randa prieglobstį svajonių pasaulyje; ten ji tikra žvaigždė, aplink sukiojasi gerbėjai, o Meilutė nė kilogramu ne nelengvesnė- kiekvienas trokšta būti mylimas už tai, koks yra. Kai pašalina iš mokyklos, sužinoję apie nėštumą, mergina pradeda lankyti mokymus problemiškoms merginoms įstaigoj "Each one teach one", kur pirmąkart sutinka žmogų, nuoširdžiai trokštantį jai padėti- panelę Rain. Filmas, bendrai paėmus, žiauriai liūdnas, bet Meilutės optimizmas, kaip ir kūnas, nepajudinamas. Kai Meilutė sėdi pas panelę Rain ir jos draugę, ji sako: nesupratau nė žodžio, apie ką jos kalba, bet žinojau, kad kalba protingai".

2011 m. balandžio 8 d., penktadienis

If....(1968)

Dėmesio, tai seniausias blogo filmas, daugiau sau leisti negaliu.. Žiūrėti senus filmus baisiai liūdna, kai pagalvoji, kaip dabar atrodo aktoriai (jei dar yra kam atrodyti), arba kūrybinė grupė jau seniai kapuose. Žiūri į žmones, kurių jau nebėra. Malcolm McDowell dar gyvas; bet jo šlovės dienos jau praeity. Nušvitęs Clockwork Orange, jis sukėlė mano susidomėjimą, ir taip akiraty atsirado If. Ne toks įspūdingas, labai keistas, pabaigą suprasti padėjo tik kažkokia recenzija. Alegorinė istorija apie Miką Trevisą, sukeliantį maištą senoj privačioj mokykloj, kurios santvarka negali toliau likti kokia buvusi. Fizinės bausmės atstumiančios, be galo griežta tvarka, mokinys- tai šūdas filosofija, taip negali ilgiau trukti. Kas baisiausia, tokia mokykla iš tikrųjų egzistavo.. M.M. vėl toks pat- ironiškas, piktybinis, su per kraštus besiliejančia charizma, toks mokinys negali neužkliūti pedagogams.

Eulogy (2004)

Jei manęs paklaustų, ką mėgstu iš dabartinių aktorių moterų, tai neabejotinai pasakyčiau- Zoe Deschanel. Natūrali, miela ir juokinga, kiekvienas filmas su ja- grynas malonumas. Giminaičiai susirenka į šeimos patriarcho laidotuves. Iš lėto, iš lėto ima kilti erzelys, visi žinom kokie tie giminės susitikimai būna- didelė koncentracija žmonių, kuie jaučiasi esą ne vietoj ir ne laiku. Mylimiausias sūnus slepia savo pornografinio pobūdžio karjerą, viena seserų paskelbia apie savo vestuves su kita moterim, kas iššaukia tikrą furorą, dar kita sesuo laiko savo šeimą taip prispaudusi, kad nei vyras, nei trys jos vaikai nedrįsta pyptelt. Viso to centre Keitė, įpareigota mirusiojo, turi parašyti atsisveikinimo kalbą, rasti gerą žodį apie senelį, išties keistą asmenybę. Filmas pakelia nuotaiką, likusi diena nušvinta; panašus į Death at the Funeral, tik čia humoras dar juodesnis.

2011 m. balandžio 3 d., sekmadienis

Never Been Kissed (1999)

Džosei Geler nelabai sekėsi mokykloje, grubiai tariant, ji buvo patyčių objektas, liaudiškai vadinama žertva. Bet tos dienos praeity, dabar mergina turi darbą, siekia karjeros, trokšta tapti žurnaliste. Pirmoji jos užduotis- parašyti straipsnį apie šiuolaikinius paauglius, kuo jie gyvena, kaip leidžia laisvalaikį ir pan. Džosei teks grįžti į buvusią mokyklą.. Istorija nėra tikroviška, gerai pagalvojus, tai nesąmonė, kaip mokinio dokumentai ir visa kita, bet ai.. Sekmadienį kai nėra ką veikt susižiūri smagiai. Tai nėra aukšto lygio filmas, tiesiog gera komedija atsipalaidavimui. Drew Barrymore herojė nevikri vėpla, bet neįtikėtinai miela. Pastangos integruotis neduoda trokštamų rezultatų, užvirsta nesusipratimų ir kvailysčių lavina. O čia dar sukiojasi simpatiškas literatūros mokytojas.

Being John Malkovich (1999)

Scenarijus labai originalus- kiekvienas svajojam vieną dieną nubusti įžymybės kailyje, nusimesti atkarų kasdienybės rūbą, išsivaduoti iš nuobodaus ir monotoniško, nereikšmingo savo gyvenimo.Tačiau filmas man atsiduoda kažkokiom dulkėm, neviltim; be abejo, geras, reikia pažiūrėti, bet man ne itin patiko. Istorija apie tai, kaip nevykėlis lėlininkas Kregas naujoj darbovietėj randa slaptą koridorių į Džono Malkovičiaus, garsaus kino aktoriaus, galvą. Įdomu į pasaulį žvelgti įžymybės akimis, taipogi pasinaudoti impozantiška pastojo padėtimi gražiai kolegei pakabinti... Bet situacija pakrypsta į blogąją pusę; kai žino trys, tai ne paslaptis.. Nemėgstu John Cusack, nei aštuntajame dešimtmetyje, nei dabar, labai atstumiantis atrodo. O čia.. trigubai baisiau- nevykėlis išsišėrusia kasele, gyvenantis tikram zoo sode, mat gyvenimo draugė- smarki gyvūnėlių mylėtoja (sunkiai atpažįstama Cameron Diaz). Žinant, kokie vaidmenys jai dažniausiai tenka, pasisakysiu jos naudai- nevalyva keistuolė su ant kaklo pasikabinusia šimpanze atrodo labai mielai. Eilinių žmogelių niekingos pastangos painaudoti žvaigžde sukėlė gailestį kaip jau įprasta išraiškingam lyg kaip gatvės stulpas J.M.

The Shawshank Redemption (1994)

Kokia atsakomybė- kalbėti apie geriausią, imdb TOP 250 viršūnės pozicijų neužleidžiantį filmą, ir drįsti pasakyti, kad mano nuomone, tai jis nėra pats pačiausias.. Nesiginčiju, gražus, taurus, emocingas, vietom verksit, bet mėgiamiausių dešimtuke tikrai jo nėra. Tai Stiveno Kingo apysakos "Rita Heivort, arba pabėgimas iš Šoušenko kalėjimo" ekranizacija. Kai skaičiau, paliko šlykštų įspūdį, bet aš gerąja prasme. Kas skaitęs Kingą, žino, koks jis realistikos meistras, zonos gyvenimas ir žiaurios jo taisyklės priverčia jaustis nepatogiai. Bet Frank Darabont nesistengė sukurti ateityje pasirodysiančio Ozo pirmtako, daugiau akcentavo ryšį tarp kalinių, draugystę ir gyvenimą už kalėjimo ribų. Atsėdėjus 40 metų, adaptuotis beveik neįmanoma.. Vienas iš pliusų- nevaidina nei viena moteris, jei neskaitysim kelių nereikšmingų sekundžių pradžioje; vien vyrai. Kas liečia gvildenamą temą, tai buvo fantastiškas sprendimas, atsiribota nuo lyčių klausimo, juk sėdint kameroj ne romantika galvoj, o kaip išsaugot sveiką subinę (tiesiogine prasme)...

2011 m. balandžio 2 d., šeštadienis

Engel+ Joe (2001)

Atsimenu, per šias Kalėdas su sese persivalgę tiek, kad kilo grėsmė gyvybei, likusią dieną žiūrėjom filmus, vardiju žiūrėjimo/prastėjimo tvarka, taip jau sutapo: šitą, Easy A, Valley Girl (viešpatie!). Paskutinis buvo toks šūdinas, kad man sunku suvokt kam gaišom laiką, brr, jei kam įdomu, pasigooglinkit, tikrai neteršiu blog'o tuo šūdu. Engel+ Joe yra vokiškas filmas apie du paauglius, priklausančius pankų judėjimui; Engelis seniai bastosi gatvėse, tuo tarpu Joe pabėga iš namų, kai jos nevykėlė mama eilinį kartą atleidžia smurtingam patėviui. Laisvė, alkoholis, narkotikai, muzika, tūsai ir paaugliška meilė. Keista, susidarė įspūdis, kad pabėgus iš namų galima visai komfortiškai gyventi gatvėje, ir rengtis randi ką, ir kur galvą priglaust nakčiai. Nevirsti valkata, kuriai įlipus į viešąjį transportą, ore padvelkia myžalais. Porelė susiduria su daug sunkumų, štai kad ir finansai, bet visada randa išeitį, kuo sunku patikėti. Gatvės gyvenimas labai gerai parodytas, šitą europiečiai sugeba, realistiškumas ir ta dulkėta miesto neviltis jų dirva.

Eternal Sunshine of the Spotless Mind (2004)

Tik antrąkart pažiūrėjus per BTV įsitikinau, koks tai puikus filmas: idėja, pateikimas nerealūs. Taip sakau todėl, kad pirmasis seansas buvo per seną pavargusį kompiuterį, kuris pridėdavo nuo savęs "specialiųjų efektų", plius mano anglų kalbos žinios buvo apverktinos. Todėl vakar turėjau gražų vakarą prie televizoriaus su 2 litrais coca colos. Garantuoju, kad daugumai po nenusisekusių asmeninių santykių yra kilusi mintis išsitrinti iš atminties visa, kas susiję su kadaise mylėtu žmogumi, visiems žinoma frazė: o, kad niekada nebūtume susitikę. Taigi.. tai įmanoma! Nueini pas daktarą Hovardą su maišu atsiminimų, ir išeini lyg niekur nieko, kažkoks nuobodus Džoelis dabar tau niekas. Sužinojęs, kad buvusi mergina taip pasielgė, Džoelis nusprendžia padaryti tą patį- ištrinti praeitį. Bet vidury visko persigalvoja supratęs, kokių gražių akimirkų patyrė su Klementina. Deja, proceso nesustabdysi. Sci-fi, įdomūs veikėjai, oskarinis scenarijus, Jim Carey išverčia odą, o Kate Winslet neleidžia nuobodžiauti kintančiomis plaukų spalvomis ir impulsyviu charakteriu. Filmas veikia kaip katalizatorius, yra apie ką pamąstyt pažiūrėjus.