Legends Of the Fall (1994)

Prisimenu, kai tik rodydavo per LNK, o rodė bent 20 kartų, paniekinamai prunkštelėdavau ir nežiūrėdavau, pfff, dar vienas sentimentalus šūdas, kurį tempia tik Pitto grožis. Klydau. Aišku, virkdanti scena karo lauke buvo dirbtinė ir piktinanti, paskui filmas ėjosi be priekaiįtų. 1913-ieji. Trys broliai su tėvu gyvena atokiai nuo miesto- nuostata dėl indėnų teisių. Jaunėlis parsiveža sužadėtinę. Ir ją pamilsta vyriausias sūnus, o Siuzana beprotiškai įsimyli vidurinįjį- Tristaną, kuris velnio neštas ir pamestas, laukinis žvėris žmogaus kūne. Jos kaltint neįmanoma, bet kuri sutirptų :)) Ateina karas, po kurio jau neišeis gyventi ramiai. Brad Pitt steals the show, kitiems belieka pakraščiai.. Anthony Hopkinsas puikiai suvaidino valdingą, mylintį tėvą, Aidanas Quinas- vyriausiąjį sūnų, ech tas jo balsas, o Julia Ormond- Siuzaną, kuri savo sijonu pridaro tiek rūpesčių. Forumiečiai pasidalinę į dvi grupes, viena kaltina, kad mergina kalata dėl visko, kiti gina. O man daugiausia kaltės krinta ant vyriausiojo brolio, nevilties akimirką ištartas "taip" dar nėra taip. Labai patiko, kad viskas taip realistiška, daug nelaimių, tragedijų, neišsipildžiusių svajonių, nelaiminga meilė, mirtis- su tuo kiekvienas susiduria. Kartais filmų reikia palaukt; jei būčiau žiūrėjus anksčiau, tai reikštų, kad pasidaviau masinei isterijai- ne mano stilius. Vedė Oskaro žadamas kraštovaizdis. Neblogas toks dramiūkštis.

Living Out Loud (1998)

De Vito nemačiau nuo dueto su Švarcnegeriu filme Dvyniai, jausmas buvo lyg sutikus seną draugelį. Istorija apie du žmones, atsidūrusius ribinėse gyvenimo situacijose, kai reikia apsispręsti, kur eini ir ką daryti toliau. Judith, po dvidešimties kartu praleistų metų, vyras paliko dėl jaunesnės moters, taip pat gydytojos; kuria Judith taip ir netapo. Patas prarado šeimą, skendi skolose, dirba išsijuosęs. Jiedu susitinka, kad padėtų suprasti, ką po velnių daryti su suknistu gyvenimu, ką nulipdyt ir sutrypto molio? Vienatvės čia daug. Graudus de Vito mažumas, apvalumas idealiai tinka vaidmeniui, ko gero, geriausiam jo karjeroje, o Holly Hunter, nors nenurungs man McDormand, bet irgi savo sritoes asė, gaila, kad taip mažai filmuojasi pastaruoju metu. Tie balsai jos galvoje, kadrai "neatsitiko, o galėjo"- nuostabūs. Dažnai įsivaizduojam, kaip padarytume ar pasakytume drąsią mintį ar pateiktume akibrokštą, bet paskutinę minutę nugali.. sveikas protas? Baimė? Ką žmonės pasakys pančiai?

Desperately Seeking Susan (1985)

Jau visai nesuprantu to imdb, kas per reitingas? Šaunus filmas, juokingas, nuotaikingas, įdomus, veikėjus pamilsti iš sykio, o Madonna verta ovacijų (aš rimtai), tai kur, po velnių, šuo pakastas? Asmeniškai mėgavausi aštunto dešimtmečio stiliuku- ryškūs drabužiai, kalnas aksesuarų, rėkiantis makiažas, pabandytum taip išeit į gatvę, baigtųsi blogai; bet juk čia Niujorkas- laisvi žmonės, gyveni tarp jų, o iš tiesų esi beviltiškai vienišas. Roberta lyg ir neturi kuo skųstis-vyras daug uždirba, ją supa prabanaga, draugai, tačiau moteris ilgisi romantikos, nuotykių- kibiršties saugioj ir šiltoj šieno kupetoj. Ilgai laukti nereikia, nesusipratimas prieplaukoj įsuka grandinę įvykių, kai nežinai, kaip ir kada ta košė užvirė. Didžioji priežastis buvo Anthony Quaid, kuris sužavėjo jau minėtame Reckless, čia antrasis jo filmas, kokia puiki pradžia aktoriui! Bet mieliausia turbūt Roberta, kuri nuolat atsiprašinėja, pakliūva į durnas situacijas; nominacija tikslinė. Nuotaikos katalizatorius, sėdžiu ir šypsausi.

Reckless (1984)

Maigiau pultelį, kažkodėl tikėdamasi, kad telikas ką nors parodys, priblokš mane, ko jau seniai nedaro, ir šoktelėjau ant TCM, ekrane įžūliai tėškėsi- Reckless. Kažkada buvau atsisiuntus, bet negalėjau prisiverst peržiūrėt dėl katastrofiškai netinkamo aktorių amžiaus, maniau bus vėl tokia pat tragedija kaip Valley Girl.. Ok, esu mačius 29-metų moterį, vaidančią mokinę ir nekliuvo, bet Daryl Hanah, o brol, ji jau gimė su arklio galva, ką mokykloje veikia? Tą patį pasakyčiau apie Aidan Quinn, aktorius tiesiog per karštas.lr vis dėlto, nusižengdama visom taisyklėm, kalbu apie Reckless. Pavergė savo aura. Toks jis.. melancholiškas, depresovas, atsiduodantis išmetamosiom dujom ir fabrikų dūmais. Susieina du- gerutė sirgalių šokėja (nuvalkiota) ir maištingas fūlės žaidėjas, nuolat prisidarantis bėdos. Tokių siužetų pilna, bet keistas dalykas, minėtasis aktorių netinkamumas atlieka savo vaidmenį- veikėjai ir jaučiasi ne savam kaily, Treisė sako motinai: "Juk buvau gera mergaitė- nerūkiau, negėriau, nepasidariau aborto?" Pojūtis, kad esi be sutikimo, tačiau ir be prievartos įstatytas į roges, ir nežinai, ar nori judėti jų nurodyta kryptim, labai panašus motyvas esti ir The Indian Runner. Džonis įeina į mėgstamiausių veikėjų sąrašą- vienišas, piktas, nelaimingas ir neįtikėtinai patrauklus, lakstantis motociklu, dėjęs ant šūdino miestelio ir primetamos užtikrinto gyvenimo sistemos. Pabaiga turėtų užpi*ti, bet to neįvyksta, aiškiai suprantu Treisės pasirinkimą.
P.S. Pasiekiau 300!!!

Me Without You (2001)

Merginos dažnai linkusios į draugystes, kur viena draugė dominuojanti asmenybė, smarki, o kita- tyli pasekėja, nuolat pritarianti , besimarkstanti nuo kompanionės šlovės spindulių. Marina ir Holė pažįstamos nuo vaikystės, yra neperskiriamos. Marina- cholerikė, mėgstanti būti dėmesio centre, mėgstanti vyrų dėmesį, nuolat keičianti vaikinus. Holė- tyki, rami panelė, slapta įsimylėjusi draugės brolį Natą ir nuolat kenčianti Marinos išsišokimus. Abusive relationship geriausiai apibūdina situaciją. Stebime merginas nuo 1973-iųjų iki 2001-ųjų, nuo vaikystės iki suagusių moterų, kurios beviltiškai ieško laimės, skambant depresyviai aštunti dešimtmečio muzikai. Studijų metai labiausiai įsirėžė- ekstravagantiški apdarai, atsiduodantys vulgarumu, apšnerkšti kambariai, nutriušus patalynė ir cigaretės, cigaretės.. Juokingiausia, kad teko apsilankyt analogiškam bute, todėl aplinka pasirodė tokia artima. Michelle Williams man iš pradžių nepatiko kaip akorė;, vėliau padarė gilų įspūdį pasirodžiusi Blue Valentine, o šiame tiesiog pakerėjo. Gabi jaunosios kartos atstovė, kurios laukia didi ateitis.

Fearless (1993)

Labas vakaras, už lango lyja, po "dienos verdančiuose riebaluose"- koks palengvėjimas, nors ir trumpam. Ką tik pažiūrėjau dar vieną gerą filmą, kuriuo nekantrauju pasidalinti. Pamatyti kažką prasmingo darosi vis sunkiau, tai ėmiausi talentingų aktorių praeities darbų, šįkart- Jeff Bridges, vien jo balsas mane veža. Maksas Kleinas išgyveno didžiausią potyrį- stačiai stebuklą- patyrė siaubingą lėktuvo katastrofą, ir liko gyvas. Po įvykio vyrą ištinka psichinė krizė, permąsto savo gyvenimą, kokia prasmė, jei nutrūksta jis taip staiga, be pasiruošimo, netikėtai? Herojus sutinka moterį, per avariją netekusią sūnelio, kad jai padėtų. Kokia unikali scena, kur jie perka kalėdų dovanas mirusiems artimiesiems, wow.. Tik Makso žmona erzino be galo be krašto, kažkokia durnė, nu ok, gal ir suprantu, kad kyla nerimas, kai sutuoktinis susidraugauja su kita moterim, bet tas durnas pavydas pjauna, nekenčiu, kai moterį ekrane vaizduoja kaip šeimyninio židinio kurstytoją, kuriai vis svarbu viską išsiaiškint ir išsaugoti šeimą. Ar įmanoma išsaugoti pasiutusį šunį? Žiūrisi sunkiai, vis žvilgčiojau kada baigsis, bet tokie tie psichologiniai filmai, po jų lieki susimąstęs, taigi trukmė dar pailgėja, bet tuo išsiskiria Holivudinio šlamšto apsupty. Turiu omeny- ne nuobodus,o gilus. Apie gyvenimo džiaugsmą, kurį žmogus patiri tik ekstremalių įvykių akivaizdoje.

Next Stop Wonderland (1998)

Erin- medicinos sesuo, kurią neseniai paliko vaikinas. Bet ar jis tikrai reikalingas, kodėl moteris negali būti laiminga, būdama vieniša? Kur baigiasi mūsų sprendimų galios ribos ir įsikiša ponas likimas? Tokius klausimus sau užduoda Erin, eidama į aklus pasimatymus, kai motina jos vardu duoda skelbimą į pažinčių skiltį. Turbūt numanot, kuo tai kvepia, normalūs žmonės į tokias avantiūras nesileidžia, nesitverdami juoku sekame virtinę netikusių pasimatymų, Tuo tarpu kitame miesto gale Alanas svajoja mesti santechniko darbą, stropiai mokosi, tačiau jį graužia skola- ar jam pavyks pakeisti savo gyvenimą? Iš lėto Erin ir Alano bėgiai artėja vienas prie kito. Nežinau kaip įvardyti tai, kas daro filmą nepakartojamą, artimą man ir daugeliui iš mūsų. Gal požiūris, psichinė būsena. Į gyvenimą žiūrima eilinio žmogaus akimis, ne superherojaus ar lovelaso, o paprasto, nusidirbusio, pavargusio, bet dar turinčio svajonių, kad vieną dieną sutiks tą vienintelį. Kuo toliau, tuo aiškiau matau, kad matyti filmai toli lenkia mano apžvalginius sugebėjimus, vis dažniau pritrūkstu žodžių...

The Cutting Edge (1992)

Kaip žmogui, niekada neužsiiminėjusiam profesionaliu sportu, man nežinoma, ką išgyvena žmogus, kuriam užsiveria visos galimybės patyrus rimtą fizinę traumą, liūdesys ir neviltis neišmatuojami. Ledo ritulio žaidėjas visam laikui atsisveikina su mylimu žaidimu, nes po smūgio arenoje nbeemato taip, kaip anksčiau. Kai atrodo, kad viskas jau baigta, jį susiranda treneris Pamčenko, Keitei, dailiojo čiuožimo virtuozei, reikalingas partneris. O Keitė ne iš kelmo spirta- užsispyrusi, reikli, darboholikė, linkusi varžytis, pirmauti ir nepasiduoti. Iš pradžių apsisvaidę aštriom frazėm, pamažu jauni žmonės suvokia, kad tai jų paskutinė galimybė iškovoti olimpinį auksą.Kas liečia humorą- jis neprilygstamas, dialogai šmaikštūs ir įsimintini. Žarstau pagyras toliau- romantinė komedija, kuri neturi jokių trūkumų; pavydas buvo apčiuopiamas, aistra čirškėjo ore; jausmai atskleisti nepasitelkus tų paprastų ir nuvalkiotų būdų- laižymasis, seksas, pyktis, susitaikymas, vėl laižymasis (seksas). vien ko verta vieta, kur Dagą ištinka scenos baimė, tai buvo taip žmogiška! Jei bijojau pabaigos, kuri paprastai būna šlykščiai saldi ir nuo romantikos gali apsivemti, tai veltui būgštavau. Skamba keistai, bet patys pažiūrėsit ir pamatysit. Moira Kelly steals the show!

Citizen Ruth (1996)

Lyncho blondinė Laura Dern suvaidino nusiritusią narkomanę, kuri svaiginasi uostydama klijus ir dažų aerozolius, turi keturis vaikus ir laukiasi penktojo. Teisėjui taip atsibodo jos keliami nemalonumai, kad šis pasiūlo išeitį- padaryti visuomenei paslaugą ir pasidaryti abortą, antraip laukia kalėjimo belengė. Sužinoję Rutos bėdą, gelbėjimo misijos imasi krikščionių fanatikų grupuotė, kurie kelią juoką savo giesmėmis "Children of the World". Užverda inirtinga kova tarp dviejų stovyklų, o Ruta nutaikius progą ieško chemikalų.. Ko tik čia nėra- socialiniai aktyvistai, baikeriai, lesbietės ir netgi Burtas Reynoldsas! Kiekvienas turim nuomonę šiuo klausimu, o Alexander Payne pažvelgė į tai iš pašaipaus stebėtojo kampo,  kada pešamasi pamirštant pagrindinį tikslą.

About Schmidt (2002)

Kandusis, ciniškasis Jack Nicholsonas neatpažįstamas- senas vyras, ką tik išleistas pensijon, stengiasi susigyventi su naująja padėtimi ir nemalonia naujiena- dukros vedybomis su netikėliu Rendelu, arba tėvui visi žentai kreivi. Pensininkų padėtis nepavydėtina- esi atitarnavęs visuomenei, toleruojamas tik todėl, kad kadaise buvai naudingas. Pasikeitus dienotvarkė, aibė laisvo laiko ir nesustojamai tiksintis biologinis laikrodis. Tai nėra visai komedija, dažnai priverčia susimąstyt, geriausiu atveju sukelia liūdną šypseną. Tačiau keistas dalykas, nors Jackui jau pagal amžių vaidinti tokius personažus, bet jis lyg nesavam kaily- vaidina gerai, o vis tikiesi iš jo kokio akibrokšto, kiaulystės, na, kad į paviršių išlįstų bad guy. Kiekvienam palinkėčiau taip passenti- būti senam, bet niekam neapsiverstų liežuvis tave šitaip vadinti.

Lantana (2001)

Kai už lango lietus, lengvai žiūrisi filmai apie žmones, kuriems nesiseka šeimyninis gyvenimas, išgaruoja meilė ir pasitikėjimas, lieka liūdesys ir vienatvė. Pradžia primena šiurpųjį Henrį; krūmuose išsipleikęs guli moters kūnas. Gvildenama istorija, kuri susideda iš dviejų nelaimingų šeimų, vienišų meilužių ir praeities tragedijos. Australų produktai niekad nenuvilia, ir pabaigos manęs niekada neerzina, jie niekam nesilanksto ir happy end nepritemptas, super. Žiūrėdama tokias dramas, pasijuntu baisiai sena, nes santuokinė krizė ,man nežinoma problema, vidurio amžiaus- tuo labiau, bet kas žino, gal ir aš kada eisiu pas psichoanalitikę ir pasakosiu savo bėdas.. Nors lietuviai santūresni, tokia ištaiga ne mūsų šaltam charakteriui :) Primena Closer, tik čia lėtumas visai neerzina, o ten atrodo, nieko nevyksta, na, iš tikro nevyksta, ir iš nuobodulio ant sienų baigi užlipt. Labai gyvenimiška, neįkištas pasakiškai gražus pašalinis, kurio atstūmimu man visad taip sunku patikėti, common, išvaizda nėra paskutinėj vietoj, neįrodysit priešingai. Lapaglia, Hershey ir Rushas tobulai atskleidė žmonių nutolimo, susvetinėjimo temą.

The Road (2009)

Netiesioginė priežastis buvo John Hillcoat- ta pati autorystė kaip ir The Preposition, apie kurį karts nuo karto vis pamąstau. Likau patenkinta tada, buvo šansas ir dabar nenusivilti. Eureka! Viggo Mortensenas man patinka, nors idealiai tinka atstovauti tamsiajai pusei, negaliu atsižavėti jo talentu ir šviesiojoje. Tėvas padarys viską, kad apsaugotų sūnų postapokalipsiniame pasaulyje. Gyvūnų nebėra, augalai- virstantys medžiai ir bedvasės žolės, jokių spalvų, nuolat pučia vėjas ir lyja, du vieniši keleiviai keliauja į pietus. Man patiko, kad nesiaiškinama, kas privedė prie Žemės planetos pabaigos, tačiau parodomas šokiruojantis afterparty- gąsdina tai, kad šitai išties tikėtinas žmonijos moralinis dugnas, kita vertus, kiekvienas už save; savisaugos instinktas ir mirties baimė išmuša bet kokias žmogiškas vertybes. Jokių vardų, žmonės tik menki pėstininkai ištuštėjusioj šachmatų lentoj. Pabaigą būčiau kitaip susukus: grojant minorą, requiem galėjo būti atitinkamas, bet daug neburbėsiu; kaulelių narstytojai-komentatoriai- man kelia siaubą.