Labas vakaras, už lango lyja, po "dienos verdančiuose riebaluose"- koks palengvėjimas, nors ir trumpam. Ką tik pažiūrėjau dar vieną gerą filmą, kuriuo nekantrauju pasidalinti. Pamatyti kažką prasmingo darosi vis sunkiau, tai ėmiausi talentingų aktorių praeities darbų, šįkart- Jeff Bridges, vien jo balsas mane veža. Maksas Kleinas išgyveno didžiausią potyrį- stačiai stebuklą- patyrė siaubingą lėktuvo katastrofą, ir liko gyvas. Po įvykio vyrą ištinka psichinė krizė, permąsto savo gyvenimą, kokia prasmė, jei nutrūksta jis taip staiga, be pasiruošimo, netikėtai? Herojus sutinka moterį, per avariją netekusią sūnelio, kad jai padėtų. Kokia unikali scena, kur jie perka kalėdų dovanas mirusiems artimiesiems, wow.. Tik Makso žmona erzino be galo be krašto, kažkokia durnė, nu ok, gal ir suprantu, kad kyla nerimas, kai sutuoktinis susidraugauja su kita moterim, bet tas durnas pavydas pjauna, nekenčiu, kai moterį ekrane vaizduoja kaip šeimyninio židinio kurstytoją, kuriai vis svarbu viską išsiaiškint ir
išsaugoti šeimą. Ar įmanoma išsaugoti pasiutusį šunį? Žiūrisi sunkiai, vis žvilgčiojau kada baigsis, bet tokie tie psichologiniai filmai, po jų lieki susimąstęs, taigi trukmė dar pailgėja, bet tuo išsiskiria Holivudinio šlamšto apsupty. Turiu omeny- ne nuobodus,o gilus. Apie gyvenimo džiaugsmą, kurį žmogus patiri tik ekstremalių įvykių akivaizdoje.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą