De Vito nemačiau nuo dueto su
Švarcnegeriu filme
Dvyniai, jausmas buvo lyg sutikus seną
draugelį. Istorija apie du žmones, atsidūrusius ribinėse gyvenimo situacijose, kai reikia apsispręsti, kur eini ir ką daryti toliau. Judith, po dvidešimties kartu praleistų metų, vyras paliko dėl jaunesnės moters, taip pat gydytojos; kuria Judith taip ir netapo. Patas prarado šeimą, skendi skolose, dirba išsijuosęs. Jiedu susitinka, kad padėtų suprasti, ką po velnių daryti su suknistu gyvenimu, ką nulipdyt ir sutrypto molio? Vienatvės čia daug. Graudus de Vito mažumas, apvalumas idealiai tinka vaidmeniui, ko gero, geriausiam jo karjeroje, o Holly Hunter, nors nenurungs man McDormand, bet irgi savo sritoes asė, gaila, kad taip mažai filmuojasi pastaruoju metu. Tie balsai jos galvoje, kadrai "neatsitiko, o galėjo"- nuostabūs. Dažnai įsivaizduojam, kaip padarytume ar pasakytume drąsią mintį ar pateiktume akibrokštą, bet paskutinę minutę nugali.. sveikas protas? Baimė?
Ką žmonės pasakys pančiai?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą