Netiesioginė priežastis buvo John Hillcoat- ta pati autorystė kaip ir
The Preposition, apie kurį karts nuo karto vis pamąstau. Likau patenkinta tada, buvo šansas ir dabar nenusivilti. Eureka! Viggo Mortensenas man patinka, nors idealiai tinka atstovauti tamsiajai pusei, negaliu atsižavėti jo talentu ir šviesiojoje. Tėvas padarys viską, kad apsaugotų sūnų postapokalipsiniame pasaulyje. Gyvūnų nebėra, augalai- virstantys medžiai ir bedvasės žolės, jokių spalvų, nuolat pučia vėjas ir lyja, du vieniši keleiviai keliauja į pietus. Man patiko, kad nesiaiškinama, kas privedė prie Žemės planetos pabaigos, tačiau parodomas šokiruojantis
afterparty- gąsdina tai, kad šitai išties tikėtinas žmonijos moralinis dugnas, kita vertus, kiekvienas už save; savisaugos instinktas ir mirties baimė išmuša bet kokias žmogiškas vertybes. Jokių vardų, žmonės tik menki pėstininkai ištuštėjusioj šachmatų lentoj. Pabaigą būčiau kitaip susukus: grojant minorą,
requiem galėjo būti atitinkamas, bet daug neburbėsiu;
kaulelių narstytojai-komentatoriai- man kelia siaubą.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą