Filomena, į pensiją išėjusi medicinos seselė, niekaip negali pamiršti skaudžios netekties. Kai buvo jauna mergina, vienuolės ją privertė atiduoti nesantuokinį vaiką įvaikinti, ir Filomena niekada nebepamatė savo mažylio. Sunkoka ištrinti iš atminties tokį dalyką, ir tai ne šiaip režisieriaus pramanas; istorija nutiko realime gyvenime daygybei airių moterų, kurioms likimas pašykštėjo apsukrumo, o gal paprasčiausiai laimės. Minėdama 50-ąjį prarasto sūnaus gimtadienį, Filomena nutaria galų gale išsiaiškinti, kaip susiklostė Anthony gyvenimas, išssivaduoti iš daugybę metų slėgusio nuodėmės ir kaltės jausmo. Jai talkina sarkastiškas žurnalistas, ir gėdingos paslapties šydas pamažu prasiskleidžia. Krikščionybei suduotas stiprus smūgis. Kokia religija skaito vykdanti Dievo valią, atskirdama motiną nuo vaiko? Kaip gyvybė gali būti laikoma "nuodėme"? Filmas lėtas, bet labai jaudinantis, Judi Dentch.. jau amžiuje, o vaidyba, rodos, yra talentas, nepavaldus laikui. Miriau iš juoko, kai ji, sukrėsta iki širdies gelmių, pasakojo savo naujajam draugui banalų romaniūkščio siužetą, o šiam nebuvo kur dingti :D Kodėl mūsų pensininkai negali būti panašūs į ją? Tik
smirdi ir kelia vėją autobusuose, nelikę nei interesų, nei asmenybių...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą