Pradžioje sunku atskirti, kur tikras veiksmas, o kur vaidinamas Ignasijaus parašytas scenarijus, bet pamažu atsirenki. Du berniukai vaikystėje lankė katalikišką mokyklą, kur pederastija buvo norma. Nežinau, kuri scena šlykštesnė- kur berniukas sprunka iš krūmų, o paskui bėga sutaną besisagstantis kunigas, ar kur Ignasijus gieda, o jo klausosi susėdę iškrypėliai Dievo tarnai. Berniukų chorai nuo seno mano odą paverčia į žąsies, nepamiršiu, kaip vaikystėj Katedroj klausėm "Ąžuoliuko", klausos pornografija... Ignasijui patinka bendraklasis Enrikė, bet tėvas Manolas juos išskiria. Po daugybės metų Enrikė, klestintis filmų kūrėjas, sulaukia netikėto svečio. Jį aplanko sena vaikystės meilė, bet..kažkas ne taip. Ignasijus labai pasiketęs, nebėra jausmo. Pastarasis atveža scenarijų, pagal kurį Enrikė turėtų pastatyti filmą. Medžiaga- jųdviejų vaikystės katalikiškoje mokykloje prisiminimai. Enrikė nusprendžia daugiau sužinoti apie Ignasijų. Nežinau, kaip režisieriui pavyksta šiurpius, siaubingus reiškinius, tragedijas pavaizduoti komiškai, skamba mažoras, nelieki prislėgtas ar nuliūdęs. Kiekvienas siekia asmeninės naudos. Įdomu, kas šioj istorijoj jums pasirodys didžiausias niekšas; atsakymas ne toks paprastas.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą