Italų filmas, į kurį nepavyko pakliūti per "Kino pavasarį", bilietai buvo iššluoti momentaliai, tačiau atsivijęs mane per gimtadienį "Pasakos" kinoteatre. Net troleibusuose girdėjau jį liaupsinant, o čia jau kažkas, nedažnai išgirstu diskutuojant kino kultūros klausimais. Kas būtų, jei aplinkiniams atskleistume mobiliajame sugrūstas paslaptis? Šiandien telefonas- nepakeičiamas daiktas, mes nebeįsivaizduojame savo gyvenimo be šio vibruojančio, pypsinčio, skambančio mažo kūdikėlio. Tapome priklausomi lyg narkomanai, o kai pagalvoji, gyvenai sau laimingas ir be jo, dažniau susitikdavai pabendrauti "gyvai", eidavai į svečius... Susirinkę vakarienės (ak, seilė tįso nuo patiekalų) seni draugai sugalvoja pažaisti- viską, kas ateis į aparatėlius, paviešinti. Prasideda nekaltai,- sesers skambutis, programėlė, raginanti mankštintis, toliau seka pernelyg įkyrūs viršininkės skambučiai, erotinės notraukos. Įtampa kaista, galiausiai iškyla aikštėn išties šlykščių paslapčių, kokie žmonės kiaulės-veidmainiai. Kam santuoka, jei visi krušasi lyg paklaikę? Strėlės sminga toli gražu ne tik į vyriškos lyties sėdimąsias.. Kiek daug nežinome vieni apie kitus! Iš kitos pusės, maniakiškas antrosios pusės telefonų tikrinimas taip pat ne išeitis. Kartais geriau skendėti malonioje nežinioje, nes nepagautas- dar ne vagis.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą