Naujausias Almodovaro filmas, nerimastingai skaičiuoju, kiek dar nematytų man liko, tiesiog
įsikliopinau jo kūrybą. Šįkart- bene tikroviškiausias motinos ir dukters santykių kaleidoskopas, nebėra isteriškų šalutinių veikėjų, jokio humoro, kas iškart krinta į akis. Pradžioje duodama suprasti, kad juodvi nepalaiko artimų santykių, kaltės slegiama motina pradeda rašyti šeimos istoriją. Romantiška pažintis traukinyje, meilė, vaiko gimimas. Nuo idilės net trošku, imi laukti katastrofos kaip gryno oro gurkšnio, esu beviltiškai pagedusi :D Man tiesiog akių obuolius pjaustė- kokiu būdu pakrikusi moteris "parovė" du nuostabius vyrus?? Vieną dar suprantu, bet du..būkim biedni, bet teisingi! Negi tasai silpnumas taip traukia vyrišką lytį? Juk tolygu nešvariais apatiniais miniai mosuoti, nežinau nežinau...Kai kita per gyvenimą nenusipelno nė už šiknos būti pagriebta, ji randa kas rūpintųsi ir ją mylėtų (dukart). Žinoma, mentalitetų nesulyginsi, Lietuvoje nei išvaizda, nei charakteriu panašių vyrų nerasi, bet tiesiog negalėjau praleisti šio akcento. Bendrai- psichologiniu požiūriu viena stipriausių juostų, visgi "Talk to Her" tebestovi mano top'ų viršūnėje. Sutapimas ar ne, Dario Grandinetti pavardė figūruoja abiejuose. Gražu žiūrėt, kaip po 18m- tiek praėjo nuo vaikystėj žiūrėto serialo "Chiquititas", jis praktiškai nepasikeitė :) Almodovaro filmai paliečia žmogiškų jausmų epicentrą, veikėjų emocijos tyrinėjamos mikroskopiškai, aktoriai tikri persikūnijomo meistrai. Jei reiktų apibūdinti meną dviem žodžiais, tai menas- nuoga širdis.
.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą