Bugonia (2025)

Pirmas atvirai juokingas Yorgos Lanthimos filmas; bent neatsimenu, kad anksčiau būtų tekę tiek juoktis. Kryptingai, o ne todėl, kad ekrane matai šokantį šūdą. Du nevykėliai pagrobia svarbią personą- įtakingą įmonės vadovę, manydami, kad ji yra ateivė. Nevykėliai gal ne visai tikslus apibūdinimas; vienas jų akivaizdžiai turi protinį atsilikimą, kitas žarstosi tarptautiniais žodžiais, bet yra netoli beprotybės ribos. Amžina kova, darbo klasė prieš kapitalizmo chuliganizmą. Absurdiška, tiesa? Ateivė, sąmokslo teorijos, apšnerkšta, šlamšto pilna varguolių chata, kvepia milžinišku nesusipratimu. Jessie Plemmons ir Emma Stone (parinkti ateivės vaidmeniui buvo genialu, pažvelkit į veido bruožus, neišvengiamai kyla klausimas, "o gal...") mums ištaiso kerintį pasirodymą, auka ir budelis, bet ne mums įprasti matyti. Nuo šiol Emą pasižymiu gerą reginį žadančiu  ženklu. Žinau, ji suvaidino profesionaliu požiuriu rimtesnių vaimenų ("Favorite", "Poor Things"- viskas pas Yorgos, užuodė aukso gyslą, gudruolė), blemba, bet čia, plika galva, pikta menanti išsprogtakė galutinai privertė ją pamilti :) Žinoma, lieka pabaiga- desertas po sotaus ir skanaus pagrindinio patiekalo, mėgavausi kūrybingais paskutinės minutės kadrais. 

A Tale of Two Sisters

Per dvi valandas nukrito blakstiena- taip nuo šiol vadinsiu panašaus tempo Pietų Korėjos siaubekus. Labai sunku tverti tįstančią laiko gumą, pripažinsiu, spaudžiau pagreitinimo mygtuką, kalta. Nors idėja puiki, istorija man patiko, bet gaišindami laiką, paskui turėjo žiūrovui  pabaigoje  aiškinti esmę lyg kokiam avigalviui- rimtai, skirtos kelios minutės sudėti visiems taškams ant "i".  Dvi paauglės seserys, po viešnagės psichiatrinėj ligoninėj (šou prasideda!) grįžta į tėvo ir pamotės namus. Pamotė kažkokia prietranka, nevaibina nei seserys, nei žiūrovas, klasika. Name pradeda dėtis keisti reiškiniai, auga įtampa, vieną twistą atspėjau iš karto. Kitas labai jau įmantrus, gal ir gerai, kad paaiškino, sunkoka būtų duot suprast pačiam. Proto užkaboriai įdomi tema, čia daugiau ne siaubo filmas, o psichologinė drama. Kaltė, ilgesys, nepakeliama realybė. Vyras kaip vertybė Azijos kultūroje- bene šiurpiausias filmo momentas, nes iš jo kyla visos kitos problemos. Kūnas nė nepradėjo šalti, o jau trepsi nauja sutuoktinė, eina šikti...

Black Phone 2 (2025)

Dosnūs šie metai siaubekams, nebesivarginu vogti, einu į kinoteatrą ir gaudau kaifą. Aišku, su tęsiniais kirba nerimas, ar bus vėl taip gerai, kaip pirmoje dalyje. Būkim biedni, bet teisingi- nebuvo :D Pirmąją valandą pagavau save nuolat žvilgčiojant į laikrodį, žiauriai ilgai tempė gumą, lunatikavo, triedė dėl košmarų, kol išsikuitė snargliai į stovyklą. Nulis jausmų paaugliukams, kada vaidino vaikus, jautėsi tarpusavio ryšys, o čia absurdiškas teenage-angst, apie seserį išvis neturiu ką pasakyt, lol, su tokiais plaukais net nerdai nebus gerbėjai, nejuokinkit :D Žiauriai padauginta su antraeiliais herojais: ką stovykloje veikia vyresnio amžiaus pora, siužetui neatnešanti jokio svorio, tik kad būtų ką išplūsti keiksmažodžiais ir parodyti paauglišką "kietumą", sesers simpatija, meksikietis (?)- na, kada jie pasilaižė, panelės šalia manęs su palengvėjimu paplojo. Vadinasi, tiesiog ne mano filmas, o jaunuoliams netgi labai patinka. Blogietis, veikiantis po mirties- liūdna, bet visi jau tai matėme. Filmas atrodo sudurstytas iš visko, ką žinome apie siaubo filmus: nepaisant laiko atstumo, susisiekiantys artimieji, vaiduokliai žemėje, negalintys nurimti, sapnuose persekiojantis nelabasis- akis raižė Fredžio Kriugerio copy-paste! Pliusai- kerinti žiemos panorama kalnų stovykloje, apledėjęs ežeras ir senos filmavimo juostos tipo kadrai,  jie atrodė originalūs ir nuoširdžiai patiko. Pirmoje dalyje jautėsi šlykštus iškrypėlio biolaukas- nors nematome grafiškai, ką jis padarė aukoms, taip nesmagu ant dūšios paliko peržiūrėjus, niekada nepamiršiu; čia- nieko panašaus: ištęsta, nuobodu, bereikalinga, paskolinta. Ech.

Smashing Machine (2025)

Traffic (2000)

Prisimenu, kaip šis filmas skynė laurus trečiojo tūkstantmečio pradžioje. Jei būčiau žiūrėjus dar būdama mokykloje, vargu ar būčiau ivertinus. Pradžioje daug politikos, būčiau tiesiog išjungus :D Konservatyvus teisėjas, kuriam prezidentas patiki suvaldyt pašlijusią padėtį dėl narkotikų Amerikoje. Jis dar nežino, kad pačio duktė gaudo kaifą su moksladraugiais ir ką tik susipažino su kreku. Tichuanoje jaunas policininkas Chavjeras gauna patirti, kokia korumpuota teisėtvarkos sistema, noras padaryti pokytį šalyje, verčia imtis pavojingo bendradarbiavimo. Du policininkai saugo svarbų liudininką, praleidžia marias laiko kartu, jų dialogai, padiktuoti nuobodulio ir įgrisimo vienas kitam,  verčia kikenti.  Turtinga fyfa gauna šoką, kada vyrą suima už smuglinimą., tačiau greitai perima vairą į rankas, pokytis iš tuštutės į hitmano užsakovę, oho. Pabaigoje turi įvykti teismo procesas, bet matosi, kad reikiami mygtukai bus nuspausti ir teisingumas kapituliuos. Filmas  apie bejėgiškumą, kad narkotikų situacija tik blogės, ir nieko čia nepadarysi.

21 Grams (2003)

Jubiliejinis įrašas, 1500-asis, ne atsitiktinai su Benicio del Toro, aktorius mane stačiai apsėdo :) Pastebėjau, kad esu mažai mačiusi Alejandro Gonzalez Inarritu filmų, o visi geri, garantas, kad peržiūra nebus laiko švaistymas. Gal kiek justi muilo operų vaibas, kuris pridavė komiško efekto, bet gal tik man asmeniškai? Vaikystėje per daug marimar ir rozalindų susileista į smegenis. Kurį laiką kovojau su išdėstymu, žmogus su ADHD išvis eitų nuo krano; susigaudyti laiko tėkmėje prireikia kantrybės ir laiko. Smalsumas visgi gena tolyn, pamažu viską supranti. Tris nepažįstamus žmones susieja tragiška avarija. Našlė, palaidojusi vyrą ir dukrytes, avarijos kaltininkas ir recipientas, kuriam kliuvo žuvusiojo širdis. Daug skausmo ir nevilties, kaltės jausmo, narkotikų ir keista meilės istorija. Rimtai, negalėjo paprastesnės bobos įsižiūrėt?:D Naomi Watts speneliai vertė sukti akis į šalį, seniai taip nepatogiai jaučiausi žiūrėdama erotines scenas, jmj. Benicio del Toro žiauriai gerai pavarė, mačiau, gavo nominaciją, asmeniškai būčiau skyrus "Oskarą" būtent už šį vaidmenį, o ne "Traffic". Sean Penn.. tipiška vyriška kiaulė, nors desperatiškas jo žmonos noras pastoti ir tas apvaisinimo paskelbimas per vakarienę su draugais sufleruoja, kad jie buvo lygiavertė pora; nereikia intuityviai stoti moters pusėn, hahaha. Jau sakiau, istorija kiek per muiloperiška, arba aš pasidariau per didelė cininkė, prieš 15m žiūrint dar būtų griebę už širdies. O dabar žiūri ir galvoji, nu ką, shit happens and then you die.

Good Boy (2025)

Tikslas pasiektas- sėdėjau kino salėje viena :D Ilgai laukiau ypatingo siaubeko (iš šuns perspektyvos), o kada bilietai tekainuoja 3,45eu- vogti nemačiau prasmės. Nu ir ką, ciucikas nuostabus, žiūrėdama filmą, dėliojau dienotvarkę, į kurią tilptų šuo; kaip visada kapituliavau. Pelėda aš, kokie dar šūdų rinkimai rytais, atsipeikėk. Sunkiai sergantis čiuvas priima keistą sprendimą "pailsėti" atsiskirdamas vaiduokliškoje senelio sodyboje. Pasiima geriausią draugą, šunį. Gyvūnai, kaip žinia, mato ir jaučia daugiau nei žmonės, ir greitai šunėkui sodyba ima kelti daug klausimų. Esmė gana aiški, ką šuo mato tykant kamputyje, užtat kaip jautru! Yra jaudinamų momentų, neverti mes tokių puikių keturkojų. Įdomu, kad trukmė neilga, bet nuolat kurstoma įtampa, atrodo, kad visos 2 valandos praėjo! Planavau tądien į du filmus, bet netikėtai nuliūdino "Geras berniukas"ir parėjau namo pėsčia  nukritusiam dopaminui pakelti- tik  6 kilometrai.  

One Battle After Another (2025)

Kada tiek juokiausi kino salėje, ir tiksliai vietose, kur reikėjo juoktis? Ne prasti bajeriukai ar cringe, o nuostabus juodas juodas humoras, Amerikos satyra. Rasizmas, pabėgėliai, revoliucionieriai, kariuomenė, "masonų wanabies, iki ašarų prižvengta. Paskutinis Paul Thomas Anderson filmas, Licorice Pizza nepatiko, bet čia šedevras, neprikibsi. Sean Penn sukūrė komiškiausią personažą savo karjeroje, praspjovė net spangalą iš Fast Times at Ridgemont High ! Akių negalėjau atplėšti, fantastika! Jeigu nepamatysiu "Oskaro" nominantų sąraše, labai nusivilsiu. Di Caprio pernelyg nenustebino, nors kai jo nemėgstu, galiu ir nuvertinti, kam rūpi. Tada Benicio del Toro, vėlgi palaima akims, ir o dieve, ką aš matau? Regina Hall, 25metai po Scary Movie, o neatrodo nė diena vyresnė, kaip tai įmanoma?? Bet labiausiai laukiau dialogų, jie yra šerdis. Herojai elgiasi kaip nevykėliai, ašaroja, plūstasi, elgiasi lyg mažvaikiai, kietiakų įvaizdžiai pamiršti, tiesiog parodija, bet puikus darbas, žiūri sutrikęs, suintriguotas, nori dar ir dar :) Kelių scenų neįmanoma pamiršti, kalbu apie stajaką, šukas, šokimą iš važiuojančios mašinos- nagi, 1 2 3 4, pavaryk kaip Tomas Kruzas! Nepavaro.. ::D

I Saw the Devil (2010)

Jeigu nori būti nustebinta, jungi Azijos filmą,- pasiteisina kiekvieną kartą :D Iškart pradeda nuo veiksmo- žiauriai nužudoma jauna mergina, jos vaikinas, ne koks žertva, o specialusis agentas, imasi teisingumo. Nusikaltėlio pėdsakus randa greitai, bet kur dėti 2:20 valandos trukmę? Nugi kerštas nebus paprastas! Unikalus, drąsus siužeto vingis, bet pareikalaus aukų. Daug smagių kovos scenų ir pasispardymų, agentas vikrus kaip žaltys, gražu žiūrėt, kaip šonus velėja. Bėda tame kad truputį nuvertino savo priešininką... Kas mane nustebino labiausiai-ekrane voliojasi galvos, trykšta kraujai, atkertamos galūnės, o aš valgau ramia galva. Išorinės žiaurybės nepereina į vidinio pasišlykštėjimo jausmą. Pramoginis, įtraukiantis, žiauriai kietas veiksmo filmas, tačiau moralinis kompasas nerodė nieko, nepalaikiau nei vienos pusės.