Kada tiek juokiausi kino salėje, ir tiksliai vietose, kur reikėjo juoktis? Ne prasti bajeriukai ar cringe, o nuostabus juodas juodas humoras, Amerikos satyra. Rasizmas, pabėgėliai, revoliucionieriai, kariuomenė, "masonų wanabies, iki ašarų prižvengta. Paskutinis Paul Thomas Anderson filmas, Licorice Pizza
nepatiko, bet čia šedevras, neprikibsi. Sean Penn sukūrė komiškiausią personažą savo karjeroje, praspjovė net spangalą iš Fast Times at Ridgemont High
! Akių negalėjau atplėšti, fantastika! Jeigu nepamatysiu "Oskaro" nominantų sąraše, labai nusivilsiu. Di Caprio pernelyg nenustebino, nors kai jo nemėgstu, galiu ir nuvertinti, kam rūpi. Tada Benicio del Toro, vėlgi palaima akims, ir o dieve, ką aš matau? Regina Hall, 25metai po Scary Movie, o neatrodo nė diena vyresnė, kaip tai įmanoma?? Bet labiausiai laukiau dialogų, jie yra šerdis. Herojai elgiasi kaip nevykėliai, ašaroja, plūstasi, elgiasi lyg mažvaikiai, kietiakų įvaizdžiai pamiršti, tiesiog parodija, bet puikus darbas, žiūri sutrikęs, suintriguotas, nori dar ir dar :) Kelių scenų neįmanoma pamiršti, kalbu apie stajaką, šukas, šokimą iš važiuojančios mašinos- nagi, 1 2 3 4, pavaryk kaip Tomas Kruzas! Nepavaro.. ::D
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą