Per dvi valandas nukrito blakstiena- taip nuo šiol vadinsiu panašaus tempo Pietų Korėjos siaubekus. Labai sunku tverti tįstančią laiko gumą, pripažinsiu, spaudžiau pagreitinimo mygtuką, kalta. Nors idėja puiki, istorija man patiko, bet gaišindami laiką, paskui turėjo žiūrovui pabaigoje aiškinti esmę lyg kokiam avigalviui- rimtai, skirtos kelios minutės sudėti visiems taškams ant "i". Dvi paauglės seserys, po viešnagės psichiatrinėj ligoninėj (šou prasideda!) grįžta į tėvo ir pamotės namus. Pamotė kažkokia prietranka, nevaibina nei seserys, nei žiūrovas, klasika. Name pradeda dėtis keisti reiškiniai, auga įtampa, vieną twistą atspėjau iš karto. Kitas labai jau įmantrus, gal ir gerai, kad paaiškino, sunkoka būtų duot suprast pačiam. Proto užkaboriai įdomi tema, čia daugiau ne siaubo filmas, o psichologinė drama. Kaltė, ilgesys, nepakeliama realybė. Vyras kaip vertybė Azijos kultūroje- bene šiurpiausias filmo momentas, nes iš jo kyla visos kitos problemos. Kūnas nė nepradėjo šalti, o jau trepsi nauja sutuoktinė, eina šikti...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą