Man patinka- niekada nežinai, ko tikėtis iš Azijos filmų. Siužetas nusivyniojo linkme, kurios niekaip neįspėtum. Buvęs policininkas, dabar- suteneris, turi keblumų su darbininkėmis. Jos tiesiog dingsta. Į teisėsaugą, savaime suprantama, nesikreipsi, o kadangi turi įgūdžių, imasi reikalo pats. Žudiko asmenybė- jokia paslaptis, dėl kaltės irgi nėra abejonių, kur šuo pakastas? Biurokratiniam labirinte1 Eksfaro kekšių menedžerio žodis nuovadoje neturi autoriteto, priešingai, niekas nekreipia į jį dėmesio ir eina klaidingu keliu. Tiesą sakant, jis pats iš pradžių galvoja, kad moteris kažkam pardavė, o ne nužudė. Reikalas beviltiškai vilkinamas, įtariamasis daužomas kaip obuolys neįrodžius kaltės teisiškai, spaudoje atrodys šūdinai... O laikas nenumaldomai bėga. Labai juokingos perteklinės isteriškos korėjiečių emocijos- kikeni vietose, kur nederėtų, laimi tas, kuris rėkia garsiausiai, nu geras! Užuot tyrę bylą metodiškai, nuosekliai, jie daugiausiai klykia vienas ant kito, kaip nesijuoksi. Žudikas šlykštus iškrypėlis, imi nuogąstauti, kad išlips iš balos sausas, tačiau buvęs faras, genamas žlugusio verslo įniršio, o gal netgi kiek sąžinės graužiamas, nelinkęs pasiduoti.
