Maniac (1980)

William Lustig režisavo labai patikusį aštunto dešimtmečio trashgabalį Maniac Cop"; galvojau, pabandom dar kažką. Atsidūsėjimas- daug silpniau, bet čia vienas pirmųjų kūrinių, nenuostabu, kad blynas pasvilęs. Man labiausiai kliuvo atmestinai parašytas scenarijus, nieko keisto, sukurtas pagrindinio aktoriaus; rašymas ne tavo arkliukas, Joe Spineli. Kuo užsiima pagrindinis veikėjas, ką dirba, kas jo pažįstami? Jokių detalių, vienišius ir tiek. Filmas labai primityvus, o primityvas erzina, jei nepretenduoja į komedijos satusą. Nėra juokinga, vargšės Niujorko moterys: prostitutės, modeliai, seselės- nei viena nėra saugi, kada gatvėse siautėja išsprogtakis pamišėlis. Nulupa skalpą, užmaukšlina ant manekeno, pasikalba su savim,- nauja auka. Taip tęsia, kol vieną nabagę nusitempia į kapines ir absurdiškai pratrūksta. Šeimos trauma palikta pačiai pabaigai, per vėlu susidaryti gilesniam įpūdžiui, tau vienodai. Scena prie kapo ir su atgijusiais manekenais būtų nieko sau, bet atrodo dirbtinai prilipdyta mystery žanro detalė, nors filmas tipo serijinio žudiko siautėjimas, taigi kartu visiškai nedera. O bet tačiau, yra pliusų. Pasigėrėtinai pokšteli Tom Savini, persekiojimas metro stotyje priverčia nemaloniai susigūžti, tas iškrypėlio kambarys, pilnas lėlių- atmosfera atidirbta. Pats žudikas, Joe Spinell- super castingas. Užtenka vieno žvilgsnio ir galvoji- kažkas su juo ne taip, vaidint net nereikia!

Train to Busan (2016)

Dragonfly (2025)

Inland Empire (2006)

"Scanoramai" organizatoriai parinko mažiau populiarų David Lynch filmą, tačiau nesiryžau trijų valandų praleisti salėje. Pūslė neatlaikytų, o eiti į WC filmo metu  man nepriimtina (išskyrus, kai užtaikai ant šūdo). Gerai, kad yra kitų būdų, ir per dvi dienas pavyko peržiūrėti. Pareikalavo kantrybės, ružūžiokas.  Sako, čia sunkiausiai suvokiamas Lynch rebusas, taip, yra reikalų. Lauros Dern herojė pradeda filmuotis gandais apipintoje juostoje su mergišiumi porininku. Greitai riba tarp darbo ir realybės išsitrina, moteris pradeda haliucinacijų kupiną kelionę. Kiek supratau, tai čia neištikimybės padariniai, per ekstravagantišką Lyncho prizmę, žiauriai norėtųsi su kuo padiskutuoti. Nors žiūralas užtruko, drįstu sakyti- man patiko. Kada atsiduria gatvėje, tarp kekšių, kilo panašumų su Dantės pragaru. Ypač, kada susmunka prie elgetų, besiglaudžiančių ant kartono ir juodaodė uždega jai žiebtuvėlio liepsnelę. Paskui pasirodė, kad čia filmo scena, wtf. Žodžiu, susidariau trapią interpretaciją to, ką pamačiau, ir liko vos vienas nematytas Lyncho filmukas- "Eraserhead".

Pillion (2025)

Pirmiausia pasidžiaugsiu- "Scanoramos" kokybė, po pernai metų fiasko, atsistatė, vėl galima tikėtis neeilinių įspūdžių be baimės, kad gausi uostyti iš bezdalų maišo. Netgi nupirko "The Ugly Stepsister", šaunuoliai! Kaip priklauso, filmas griebė už gerklės beveik nuo pirmųjų kadrų, gerai, kad nieko neatsivedžiau. Frazė Aš ne prieš gėjus, bet.. būtų verta pasigailėjimo, bet ne pasmerkimo. Matome neįprastus nuolankiojo Kolino ir Rėjaus, seksualaus baikerio, santykius. Keliskart salė susijuokė, visgi čia komedija, bet vogčiomis, nes nemalonus jausmas niekada nepaleido. Džyzus, motociklininkų įvaizdis amžiams pakeistas mano sąmonėje, seilės nebevarvinsiu, pamiršta :D  Nuoširdžiai žaviuosi aktorių drąsa mestis į tokius aštrius kūrybinius projektus; Harry Melling ypač, nes Skarsgardo mačo reputacijai niekas negali pakenkti. 

The Beyond (1981)

Žiūrėjau švietimo tikslais. Lucio Fulci, siaubo filmų kūrėjo iš Italijos, pavardę esu girdėjus ne kartą, pabandom. Kažkada mačiau Zombie Flesh Eaters, bet neįdėjau, pasirodė per silpnas, nors dabar pagalvojus, daug geresnis už šitą. Čia irgi justi nerimastinga pasaulio pabaigos nuojauta. Fulci turi racijos: niūrus muzikos takelis, vandenyje skendintis rūsys, knibždantis  blogio jėgos, morgo patalpa ryškioje šviesoje, o ne prietamsy, kaip esam įpratę matyti dabar. Atmosfera faina. Pastebėjau, kad mėgsta nuo kaukolės atšokančios mėsos motyvą ir gausiai tekančias gleives. Kadrai iš labai arti, išsamūs, ilgoki. Turbūt kažkada buvo baisu, galėčiau patikėti. Viešbučio paveldėtoja, nebūtų blondinė, nenori suprasti ženklų- vienas po kito žūva namo tvarkytojai, pasirodo paslaptinga pranašė, o ši toliau verslo reikalus organizuoja. Kita vertus, jos žodžiai: visą gyvenimą praleidau Niujorke, ir kuo jau kuo, vaiduokliais mes netikim. Urbanistikos padiktuotas susvetimėjimas, atsiribojimas nuo paranormalaus pasaulio- logiška. Gražuolai šoka padėti simpatizuojantis gydytojas, galų gale lieka tik dviese, pasaulis dūžta į šipulius, pro pragaro vartus jau žygiuoja numirėlių armija. Erzinantis šaudymas į pilvą, nors jau septynmetis susivoktų, kad tik kulka į galvą atjungia, susimildami! Man būtų patikęs galiausiai pasirodęs pragaro atstovas, nes veiksmui trūko autoriteto. Pliusą uždedu, bet daugiau egzempliorių nieškosiu.

The New York Ripper (1982)

Niekada ten nesilankiau, bet senojo Niujorko miesto panorama sukelia nepaaiškinamą susižavėjimą ir ilgesį (?). Neįmanoma jausti nostalgijos tam, ko nesi patyręs, bet kitaip negaliu apibūdinti apimančio jausmo. Šiuo atžvilgiu vaizdai pasigėrėtini. Likę aspektai.. Čia slasheris/detektyvas, gaudomas šiurpiai moteris žudantis maniakas. Supjausto kaip degląsias kiaules. Ciniškas detektyvas susivienija su gudrašikniu universiteto psichologu; juokingiausia, ar sąjunga atneša kokių poslinkių byloje? Nelabai, nebent čia profailinimo pagrindai, kad kipšas gudrus ir aukšto intelekto, profesoriaus patikinimo nereikia. Tačiau pats juokingiausias dalykas yra anties kvaksėjimo garsai, kas čia buvo? Comic relief? Mane žudo ir kvaksi nelemta antis, cha cha cha, oi, kaip skauda! Plyšau juokais, įtampos nejaučiau, palaida bala, atmosfera sugadinta. Yra sekso maniakė, turtinga dama, daug velnias žino kam reikalingų erotinių kadrų; na, po jos policija jau turi už ko užsikabinti. Neįprastas žudiko motyvas, nors pabaigą pernelyg suforsavo, pasilikę vos poą  minučių sudėti taškams ant "i". Režisierius- Lucio Fulci.

Necronomicon: Book of the Dead (1993)

Senas B horror yra mano narkotikas- žaibiškas nuotaikos pakėlėjas, pasiteisinantis visada. Re-Animator  žvaigždė Jeffrey Combs vaidina patį siaubo maestro H.P. Lovecraftą, kuris įsliūkina pas vienuolius ir įžūliai taikosi atskleisti Nekronomikone slypiančias istorijas. Rašytojo blokas, kad vagia idėjas, ar kaip suprast? XD Komiškas gudravimas,nes vienuoliai kiaurai permato kėslus ir lengvai šaiposi. Ar bus pseudoerotika atsiduodančios adoracijos čiuptuvus turinčioms būtybėms? Dar ir kiek! Žiūrovui pateikiamos trys istorijos: nuskendusi mylimoji, ilgaamžiškumo paslaptis ir ateiviai- parazitai (?) paskutinioji visiškas jovalas ir gliučas, bet ai, gi faina! Pirmoje istorijoje vyras atvyksta į paveldėtą griūvantį viešbutį, kur dienas tragiškai baigė giminaitis, susigundęs prikelti mirusius. Antrojoje jauna mergina išsinuomoja kambarį paslaptingoje daktaro Madeno kaimynystėje; kuo jis užssiima savo bute, švelniai tariant, egzotika. Trečiojoje, su porininku vaikydamasi žudiką, policininkė pakliūva į jo irštvą ir prasideda bajavykai. Daug lavonų, kaulų, čiurkšlėmis trykštančio kraujo ir skraidančių gleivėtų chuinių! Žvengiau atvira burna. Finale, man įtarimas kilo, kad baigėsi lėšos efektams, nes akivaizdžiai nuo galvos nulupama guminė kaukė, dar vienas žvengimo saliutas, taip blogai, kad net gerai!

Good Fortune (2025)

Keanu Reeves yra žmogus- medis; apie vaidybinius įgūdžius geriau nepasakysi, net kažkoks retardiškumas prasimuša. Bet filme puikiai sueina, nes kas jis? Angelas- nevykėlis, norintis pakilti "karjeros laiptais". Gana vairuojančių ir susirašinėjančių mobiliuoju sergėjimo. Sutikęs Ardžą, indą, dirbantį atsitiktinius, beviltiškus darbus, miegantį mašinoje ir galiausiai atsidūrusį psichologinėj šiknoj, viršija savo įgaliojimus ir nusprendžia padėti. Kadangi yra biudžetinis angelas, pridirba nesąmonių... Žinau, skamba žiauriai kvailai, anonsas irgi nieko nežadėjo, bet kaip aš nustebau! Filmas apie sunkų pragyvenimą Amerikoje; alinančius, žeminančius, menkai apmokamus darbus, plušėjimą keliais frontais, kad pragyventum, nusivylimą, norą pasiduoti. Amerikietiška svajonė, nuskandinta kapitalizmo šikinyje, flušššššš. Priešpastatoma linksmuolio turtuolio (Seth Rogen) situacija: tupėjimas pirtyje ir šokinėjimas į ledo vonią, teminio gimtadienio organizavimas ir šmutkių pirkimas online.  Empatija kaip po lietaus iškylanti vaivorykštė- pirmąkart matau tiek jausmo talpinantį filmą. Neįprasta atmosfera, primena dokumentiką, kai kurie žmonės gal net ne aktoriai buvo? Yra keli geri bajeriukai, bet komedijos žanrui ar priskirtinas? Tiksliau dramedija vadinti. Šaunus komiko Aziz Ansari režisūrinis debiutas.

The Hills Have Eyes (1977)

Kas man patiko- kaip Wes Craven kuria paklydėlius supančią atmosferą- sena, sudrožta degalinė, aplink nė gyvos dvasios, tik slegianti kalnų didybė. Žmogus- blusa visatos akivaizdoje, absoliutus niekas. Kada shit hits the fan, bejėgiškumas milžiškoje erdvėje sukuria kontrastingą įspūdį- gali bėgti nuo užpuolikų kiek tinkamas, tik kur nubėgsi? Be automobilio, pėsčiomis, per tris dienas gausi galą nuo troškulio arba įkąs gyvatė. Likusi dalis, planetų vardais pasivadinusi psichopatų šeimynėlė, dabar žiūrint, kėlė juoką. Kanibalai greičiausiai(?), perteklinės emocijos ir veidų mimikos vertė prunkšti, todėl Karterių šeimos tragedija nesulaukė deramos mano užuojautos, tik juoko bangą. Aktorius Michael Berryman, sergantis hypohidrotine ektodermine displazija po šio filmo užlipo ant aukso gyslos- dėl ypatingos išvaizdos jį ėmė kviesti filmuotis kiti siaubekų kūrėjai. Nėra ten šedevrai tie filmai, bet žmogus uždirba pinigus, išgraužk, sušikta genetika. 

The Chaser (2009)

Man patinka- niekada nežinai, ko tikėtis iš Azijos filmų. Siužetas nusivyniojo linkme, kurios niekaip neįspėtum. Buvęs policininkas, dabar- suteneris, turi keblumų su darbininkėmis. Jos tiesiog dingsta. Į teisėsaugą, savaime suprantama, nesikreipsi, o kadangi turi įgūdžių, imasi reikalo pats. Žudiko asmenybė- jokia paslaptis, dėl kaltės irgi nėra abejonių, kur šuo pakastas? Biurokratiniam labirinte1 Eksfaro kekšių menedžerio žodis nuovadoje neturi autoriteto, priešingai, niekas nekreipia į jį dėmesio ir eina klaidingu keliu. Tiesą sakant, jis pats iš pradžių galvoja, kad moteris kažkam pardavė, o ne nužudė. Reikalas beviltiškai vilkinamas, įtariamasis daužomas kaip obuolys neįrodžius kaltės teisiškai, spaudoje atrodys šūdinai... O laikas nenumaldomai bėga. Labai juokingos perteklinės isteriškos korėjiečių emocijos- kikeni vietose, kur nederėtų, laimi tas, kuris rėkia garsiausiai, nu geras! Užuot tyrę bylą metodiškai, nuosekliai, jie daugiausiai klykia vienas ant kito, kaip nesijuoksi. Žudikas šlykštus iškrypėlis, imi nuogąstauti, kad išlips iš balos sausas, tačiau buvęs faras, genamas žlugusio verslo įniršio, o gal netgi kiek sąžinės graužiamas, nelinkęs pasiduoti.