McCabe & Mrs. Miller (1971)

Nerandu geresnio žodžio apibūdinimui kaip stebuklingas. Nieko nevyksta, intrigos nė su žiburiu, pabaiga ima aiškėti gan greitai, bet.. Bet žiūri, vedinas stulbinamo Leonard Cohen muzikos takelio, kuris lyg žada: "Pakentėk, na dar šiek tiek, greit prieisim". Ir prieini prieini. McCabe'as- pasipūtęs kvailys, vaidinantis viršininką, sugalvoja atidaryt viešnamį, jam padeda profesionali prostitutė Miller. Deja, smulkiems verslininkams ateina prasti laikai- didžiosios kompanijos linkusios perimti verslą. Filme yra viena sukrečianti scena- kur McCabe'as derasi su vyru, kurį mano esant pirkėją, vis muša, muša kainą- tokio pažeminimo nesu mačius, net nesmagu žiūrėt buvo. Apskritai jis toks doomed atrodo- tie griozdiški kailiniai kontrastuoja, kokia vargšė asmenybė jis yra. Ponia Miller- nuostabioji Julie Cristie- nuskambės paradoksaliai, bet žiūrėdama galvojau, va čia tai buvo dama. Apie šiuolaikines aktores to nepasakysi, gražios pašluostės ne daugiau. O ten- moteriškumas, elegancija, protas- stulbinanti aktorė, panašų įspūdį padarė tik Jane Fonda. Daug sninga, kas suteikia vienišumo įspūdį, kuris mane taip veža. Vesternas apie pabaigą- verslo, gyvenimo ir eros...

Hot Fuzz

Vilas Hantingas nuvylė nesveikai, nesugebėjau keliauti toliau 22-os minutės, tai ėmiausi neįpareigojančios britų komedijos, kuri stengėsi ištaisyti tą grubią klaidą. Toks keistas, vietom nesveikas anglų humoras labai veža, nes jis originalus, niekad nežinai, iš kurios pusės smogs Simon Pegg vaidina farą, kurį pavydūs kolegos išgrūda į kaimą (Londone jo žygdarbių šešėlyje policininkai atrodo nevykėliai). Ir čia mūsų herojus stengiasi vykdyti pareigą įstatymui, užknisdamas miestelėnus ir tingią apsaugos sistemą. Kol vieną dieną randami du lavonai nukirstomis galvomis; nelaimingam atsitikimui to nenurašysi, nors ir stengiamasi. Labai patiko pabaiga, kur Pegg'as, išsiaiškina visa ko esmę, bet kaltieji viską išverčia... daug paprasčiau, o susišaudymas centre- nieko panašaus nemačiau. Pakvaišę pensininkai griebiasi galašnikovų :D Juoko per akis, ir nėra to sąžinės graužimo, kaip kad pažiūrėjus amerikietišką komediją. Laikas nepraleistas veltui- turėjai tai pamatyti :)

Papillon (1973)

Paremta tikrais(?) faktais, pasakojama Henri Charriere, pravarde Drugelis, istorija, prasidėjusi 1931m. Nežmoniškos sąlygos Gajanos kalėjime Pietų Amerikoje kelia šiurpą ir klausimą KAIP? Kaip Drugeliui pavyko ištverti- jėgas sunkiantys darbai, karštis, ligos, neapsakomi 2m. absoliučiai vienam celėje, badu marinamam, bet galvoje nuolat sukosi mintis- būti laisvam. Ilgas, bet mėgaujiesi kiekviena minute, jei nesupranti, iš naujo peržiūri, kad neliktų jokių neaiškių vietų. Jaudinanti nesėkmių epopėja, kuri kažkodėl? nenumarina asmenybės ir užsispyrimo. Steve McQueen vaidina pagrindinį vaidmenį, jo draugą Dega- Dustinas Hofmanas; akiniuotis aferistas, lengvesnį gyvenimą kloja pinigais iš š.... Įdomu stebėti, kaip šie visai nepanašūs žmonės susidraugauja ir stumia metus atokioj saloj, kur karštis, badas, ligos pjauna tvirčiausius vyrus. Kiek prajuokino dalis čiabuvių stovykloje- net laukinės moka vyrus kabinti, galėčiau pasimokyti :D Nors kai vaikštai nuolat kaip motina pagimdė neturėtų būt sunku... Geresnis už vakarykštį Cool Hand Luke. Visai nesvarbu, kiek tiesos čia yra, išdėstyta nuostabiai. Širdį drąskantis, pabaigoj nejauti palengvėjimo- aukų per daug..

Cool Hand Luke (1967)

Luką galima laikyti bepročiu savižudžiu, arba jokių taisyklių nepripažįstančia, gaivališka jėga, kuri nustos tik po mirties. Paul Newman- jau nekalbant, koks gražus vyras buvo, bet ir nepakartojamas talentas. Filmą malonu žiūrėti, nes jis neįsiteikinėja žiūrovui- toks buvo laikmetis, kai režisieriai kūrė, ką norėjo, o aktoriai vaidino, nes tai buvo jų pašaukimas. Užmokestis mažesnis, o kokybė stulbinanti. Žiūrint kiekvieną Luko pabėgimą tikiesi geriausio; žaviesi jo ryžtingumu ir beatodairiškumu, nes koks gi čia gyvenimas kalėjime, reikia mėginti mėginti mėginti. Daug simbolizmo, manau nesuklysiu, lygindama Luką su Kristum, tik ne nuodėmėms atpirkti, o optimizmui žadinti. Iki jam ateinant kaliniai gyveno nykų, pilką, rutinos kupiną gyvenimą, o šis žydraakis įnešė naujų vėjų- kiaušinių valgymo varžybos. Taip ir nesupratau, kiek kiaušinių įveikė, bet žiūrint į tą kimšimą viduriai vartėsi :) Filmas nepasėja intrigos, žiūrovas nebombarduojamas veiksmu, siužetas teka ramia vag. Keista žiūrėti filmus, kai aktorių jau nebėra tarp gyvųjų- Denis Hopper ir Paulas jau mirę, o Dean Stanton siaubingai senas.

Tyrannosaur (2011)

Nevaldantį pykčio, linkusį į smurtą Džozefą likimas suveda- paradoksalu- su smurto auka Hana; ją terorizuoja sutuoktinis. Pamažu jie susidraugauja, bet kaip bus su Hanos vyru? Labai realistiškas ir liūdnas filmas, pamatai, kokie gyvuliai žmonės gali būti vieni kitiems; labiau myli šunį nei vaiką- tas žaisliuko suplėšymas tyčia... Britai kuria tikroviškus, vos ne dokumntinius filmus, kas liečia šeimos gyvenimą, tarpusavio santykius. Aktoriai neįmantrūs, todėl labai panašūs į mus; tos treninginės Džozefo kelnės ypač paryškina įspūdį čia ir dabar. Ieškantiems gilesnio, prasmingesnio kino, pavargusiems nuo Holivudo blizgučių; metams bėgant pastebiu, kad tas šabloniškumas vis ryškesnis.

Felon (2008)

Reikia nusiteikti filmams apie kalėjimo gyvenimą, nežinia, ką gali išvysti- išprievartavimą ar kaip žmogus negyvai sumušamas, bet kokiu atveju, teigiamai nenuteikiantis vaizdas. Bet kai pažiūrėjau Casino, pasakiau sau, dirva paruošta. Ir ką... Likau sužavėta, brol. Neginčytina žvaigždė čia yra Valas Kilmeris; metai jį gerokai pakeitė, kadaise buvęs gražuolis apaugo mėsa ir sudribo veidas, bet čia tas išnaudota optimaliai. Senbuvis moko naujoką kalėjimo gyvenimo politikos. Vaizdeliai kraupoki, turint omeny, kad turi reikalų ne tik su tavęs nekenčiančiais nigeriais, meksikiečiais, bet ir su pašlijusios psichikos sargybiniais. Stepphen Dorf galėjo vaidinti save, geresniam nei veiksmo filmas jis nesutvertas, nors Sofia ir mėgino kažką iš jo išspaust. Common, vanagu gimęs lakštingala nečiulbėsi. Ir nereikia. Gera kriminalinė juosta su potekste- kas gi čia blogo? Pralėkė nepastebimai, daug kraujo, muštynių, tatuiruočių ir Smithas- when your life is defined by a single action, it changes the concept of time. Jums patiks, už ką JIS sėdo tokiam ilgam laikui...

Casino (1995)

Scorsese's perlas, beveik deimantas. Negali atplėšti akių, tikslinga prievartos, melo ir valdžios ekspozicija; gaila, kad metams bėgant jo kūryba sumenko, šiandien pažiūrėjau Hugo anonsą ir likau be žado.. Anyway, Casino tave veža. Semas "Tūzas" Rotšteinas turi dievo (o gal velnio?) dovaną- yra genialus lošėjas, jokia suktybe jo nenustebinsi, akys kaip erelio; taigi nenuostabu, kad vieną dieną jis tampa didis- buvo paskiriamas vadovauti Las Vegas'o kazino, kur paklysta nelaimėlių pinigai. Aplink sukasi milijonai, lagaminėliais keliaujantys į bosų kišenę. Viskas gal būtų ie ėję kaip sviestu, bet Semas turėjo dvi bėdas- meilę prostitutei Džindžer ir draugą, vardu Nikis Santoro. Nesu mačius Joe Pesci tokioj aukštumoj- jo veikėjas nesulyginamas su niekuo. Į smurtą linkęs karštakišis, kuriam nepažįstama baimė dėl savo šiknos- o jau šneka :D Yra itin žiaurių vietų, bet Martin sugeba padaryt, kad jos tebūtų menkniekis, neužgožtų pagrindinės idėjos, nevirstų faršo drama. Dviejų pasakotojų vystoma istorija išvis nereali, turint omeny, kad pasakoja jau negyvas žmogus, beveik fantastika. Ir negaliu paminėti Džindžer- Sharon Stone mane sužavėjo; o šiaip jau nekenčiu tos blondinės. Toks atstumiantis veikėjas kaip reta. Pradžioje miela, paika violiokė, kuriai terūpi pinigai, pamažu degraduoja iki silpnos, niekingos menkystos, kuriai nerūpi net nuosavas vaikas- tik sąskaita banke, iki kurios niekaip nepavyksta prisikasti. Šaunuolė. Zjbs filmas.