Spoorloos (1988)

Nors žinojau siužetą, ir net tiksliai nuspėjau, kas atsitiks Reksui pabaigoje, filmas vistiek prigavo ir paliko nemalonų skonį burnoje. Kalbėdami apie žudikus maniakus, esam linkę vaizduotis juos proto galiūnais, patyrusiais prievartą vaikystėje ar pan.,  viską šaltai apskaičiuojančiais, nedarančiais klaidų. Juk kaip kitaip paaiškinti, jog dažnai jų darbeliai lieka amžina paslaptimi? Degalinėje, jauna atostogaujanti pora trumpam išsiskiria, mergina eina nupirkti gėrimų. Ir nebegrįžta. Panikos apimtas jos draugas neriasi iš kailio ieškodamas, bet praeina treji metai, o apie Saskiją- nė žinios. Nors randa kitą moterį, beje, itin patrauklią, Reksas negali pamiršti, mįslė- kaip negyjanti žaizda. Jis kreipiasi į televiziją, meta žudikui iššūkį. Tuo pačiu metu vystoma kita istorija- supažindinama su Saskijos pagrobėju. Portretas netikėtas, devintajame dešimtmetyje turėjo gerokai šokiruoti. Motyvas palieka be žado, o faktas, kad viską nulėmė kvailas raktų pakabutis... Žudikas nebuvo mastermaindas nepajėgė taip jau genialiai visko numatyti. Rekso smalsumas numalšinamas su kaupu.

Suspiria (1977)

Įdomu tai, kad pilną įspūdį patyriau jau po filmo, naktį. Prisisapnavo košmaras, kokio seniai neteko patirti. Argento kvailioja su tavo pasąmone, šiurpoka. Šokių mokyklos naujokė, amerikietė Siuzi, greitai pastebi, kad aplink dedasi keisti dalykai. Vien pradžia gero nežada- vos atvykus į mokymosi įstaigą, žiauriai nužudoma buvusi auklėtinė. Tada- kirmėlių lietus nuo lubų, blemba, aš tokioj skylėj nė už ką nepasilikčiau. Personalas- nuostabi creepų kolekcija. Į nepastebimą sadizmą linkusi mis Taner, arkliadantis Pavlas, aklas pianistas, siaubinga rusė virėja, o kad ponia Blanc ne angelėlis, nekyla abejonių. Siuzi apėmęs keistas letargas, ko ten gauna su maistu? Vaidyba  ištižusi, veikėjai tingiai deklamuoja savo tekstus, gal tik mis Taner negaliu nieko prikišti. Blogio kilmė- nedažnai kine pasireiškiantis fenomenas, režisierius puikiai susitvarkė, manau, 2018m. remeiko nė nežiūrėsiu, nors Tilda Swinton ir žadina lengvą smalsumą.

Night of the Creeps (1986)

Seni siaubekai man patinka tuo, kad ateiviai, monstrai buvo vaizduojami drąsiai; atrodė juokingai, bet kūrybiškai. Užtat šiandien tik jump-scares, nervus gadinanti muzika, išdarkyti/sumaitoti kūnai vapše tapo kasdienybe. Nulis vaizduotės.  Atrodo, turint mūsų dienų grimo išteklius, kompiuterinę grafiką, galima sukurti tokių subjektų, kurie toli pralenktų senąsias žvaigždes: žmogų-musę, Fredį Kriugerį, Hellraiserį. Bet nifiga! Aišku, daugiau akcentuojamas psichologinis siaubas, dažnai herojai būna su išreipinta vaikyste, arba pasižymi elgesio nukrypimais, kuriuos dar labiau išbalansuoja neaiškus krebžt už durų. Šie pastebėjimai man kilo per kelias pirmąsias filmo minutes, kada nuogašikniai neūžaugos laksto erdvėlaivyje. Vadinasi, Žemę pasiekia kapsulė, kurioje knibžda bjaurių šliužų, kurie paverčia žmones zombiais- žudikais. Paaugliai stoja į kovą. Detektyvas, prieš trisdešimt metų patyręs subyrėjusį romaną ir mylimosios mirtį, taip pat meta visas jėgas chaoso suvaldymui. Krūtas vyrukas, sarkastiškos frazės ir kritiškas žvilgsnis į kolegas prideda filmui papildomo žavesio. Įteiklu, bet trijų herojų pavardės- kaip žymių siaubekų režisierių- Carpenteris, Cronenbergas, Romero. Nepraslydo pro akis, gražiai išreikšta pagarba.

From Beyond (1986)

Mane kiek stebina aukštokas reitingas imdb; 0.8 balo drąsiai padovanočiau kokiam kitam, žiūrovų labiau nuteistam siaubekui. Jeffrey Combs, Re- Animator dar palaikęs savotišką mokslininko keistumo ir orumo pusiausvyrą, čia, drįsčiau teigti, nusigrybauja. Suprantu, suvaidinti ant beprotybės ribos atsidūrusį, durnyne uždarytą veikėja reikalauja atitinkamų pastangų, bet gal perlenkta lazda? Fabula: trijulė, tirianti keistas fizikinio eksperimento aplinkybes, pasibaigusias tragiškai, elgiasi neracionaliai. Ironiška, Comb'sas turi daugiausia sveiko proto, tuo tarpu psichiatrė visai galvą pameta, o paskui ir rūbus :D Sado- mazo gabaliukas privertė gerokai paprunkšti iš juoko. Aišku, dėl padarytų kvailysčių pirmasis nukentėjo trečias asmuo- juodukas. Ar aš teisingai supratau pagrindinę idėją- kad egzistuoja terpė,  kur rangaisi ore lyg šliužas, čiulpsnodamas žmogaus protą begaliniam orgazme? Gaila, neturiu su kuo pasidalinti atrastom įžvalgom, mielai aptarčiau čia matytas bezabrazijas :D

Phenomena (1985)

Vabzdžiais bjauriuosi, todėl filmas buvo gan paveikus. Vaizdelis, kai internatą apspiečia milijonai musių, viduje baimingai besižvalgant mergaitėms, kurios tyčiojosi iš Jennifer- ir dabar verčia nusipurtyti iš pasišlykštėjimo. Jabitute, kad aš būčiau panašių supergalių turėjus atitinkamais gyvenimo momentais, aš vabzdukus dar ne taip "pavairuočiau"... Galvojau, kaip čia nariuotakojai padės ne tik vaipytis, bet ir bylas tirti, ogi paprastai. Musės skrenda lavonų link, kaip bitės link žiedų. Jennifer, kadangi yra vabzdžių užkalbėtoja,  jų pagalba išnarplioja paslaptingas merginų žmogžudystes, drebinančias apylinkę. Jeigu filmas prasideda lėtai, tįsdamas lyg varveklis, tai pabaigoje įvykiai lipa vienas kitam ant kulnų kaip išbadėję mokiniai valgyklos eilėje. Nejaukus šiurpuliukas masažavo pečius, baisu nebuvo, bet efektai neblogi, matosi, kad D. Argento- ne šiaip pavardė.

The Funhouse (1981)

Simpatizuoju cirko temai; griozdiškos karuselės, atrakcionai, cukraus vata, barzdotos moterys, įvairių talentų artistai, o jei dar išsigimėlis kur po uždanga tupi, vapše krūtai. Filmas net neturi būti  geras, man sueina vardan aplinkos. Na, čia režisavo The Texas Chainsaw Massacre kūrėjas Tobe Hooper, visai šlamštas negalėjo išeiti. Taigi, ketvertas seksualiai įsiaudrinusių paauglių užsuka papramogauti į miestelyje apsistojusį cirką. Nebūtų jaunimas, jeigu nebūtų įžūlus- nutaria pasilikti teritorijoje ir po uždarymo, ir  pasivoliot su mergomis be drabužių. Pasekoje tampa liudininkais šaltakraujiškos senos kekšės, atsiprašau, būrėjos, žmogžudystės. Prasideda nemalonumai, nes kas nutinka cirko ribose, čia turi ir pasilikti.. Gaudynės, klyksmai, šlykštus monstras, į kurį pažiūrėjus norisi vemti, chaosas, kraujas, ir kiti siaubekų atributai. Kikenančios, šokinėjančios lėlės ir griaučiai, įkyri pramoginė muzikėlė įveda herojus į košmarišką transą, neracionalūs veiksmai iš dalies paaiškinami, pačiam galvelės darbas sušlubuotų nuo tos isteriškos linksmybės aplink :)

Christine (1983)

Nostalgiškos nuotaikos apimta, pažiūrėjau Kristiną, pagl to paties pavadinimo S. Kingo romaną. Išvada- visuomenė nusistačiusi prieš žertvas-moksliukus. Rimtai. Nes iš esmės, automobilis filme nieko blogo nedaro, tik gina Arnio interesus. O jį uja kas netingi; tėvai veda iš proto totalitariniu auklėjimu (Arnis geras sūnus, todėl tas kabinėjimasis iškart krenta į akis), o niekšeliai mokykloje gyventi neduoda. Galiausiai radus vieną džiaugsmą gyvenime- 20 metų senumo plimutą, įdėjus milžiniškai daug darbo vardan pirmykštės jo išvaizdos atgavimo- mergiotiškos sapalionės iš pavydo ir.. šūdai ant prietaisų skydelio. Ilgai represuotas paaugliškas įniršis, kombinuotas su demonišku keturračiu,- ir skriaudėjai, jums šakės. Absoliučiai negaila aukų, gaila Arnio, kurį visi pamėgo laikyti nevykėliu ir negali šios nuostatos atsisakyti. John'as Carpenteris akivaizdžiai simpatizuoja silpniesiems, todėl baisu ne pragariškos gaudynės, niekieno nevairuojama Kristina, o riba, prie kurios privedame savo artimą.