The Phantom of the Opera (2004)

Niekada nepamiršiu įspūdžio, kurį paliko filmo pradžia- žiūrėjom merdinčiam kino teatre, pustuštėj salėj, taigi netrukdė kaimyno popkornų čepsėjimas ir kiti erzinantys garsai. Žinot tą jausmą, kai pašiurpsta nugara ir jauti, kaip kraujas ima greitai varinėti gyslomis- būtent taip jaučiausi, kai prieš akis išniro tas milžiniškas kandeliabras ir operos teatro vidus. Įspūdinga. Dar viena garsiojo kompozitoriaus Andrew Loydo Webber'io miuziklo ekranizacija: žmogus subjaurotu veidu įsimyli jauną operos solistę; ji girdi tik jo balsą, todėl mano, kad tai jos angelas sargas. Staiga atsiranda sena vaikystės meilė, tai įsiutina operos pabaisą. Artėja premjera, kurios publika nepamirš. Nerandu žodžių, kurie apibūdintų muziką. Tobula. Kažkada padariau klaidą ir pažiūrėjau filmą per TV, ne ne ne. Ekrano išmatavimai atima daugiau nei pusę malonumo...