2011 m. vasario 23 d., trečiadienis

Until the End of the World (1991)

Efemeriškas įspūdis- retas atvejis, bet man sunku nuspręst, patinka man ar ne. Kalbu esamuoju laiku, nes tai tik pirma trilogijos dalis. 1999-ieji; psichologinę krizę išgyvenanti Klara palieka savo draugą ir leidžiasi kelionėn. Sutinka banko plėšikus ir sutinka bendradarbiauti- ji perveš pinigus į kitą miestą už 30 procentų. Paskui ji išgelbėja Vyrą, kurio nebegali pamiršti. Ir nors jis apvagia ir palieka ją, Klara vis tiek leidžiasi į paieškas- tai tas vienintelis... Keista, kad ti sci-fi; pradžioje mini lyg tais kažkokią branduolinę katastrofą jei teisingai supratau, na taip, žmonės nešiojasi įdomius prietaisėlius, kurias filmuoja? aplinką, turi įtaisą, galintį nustatyti tikslią objekto buvimo vietą. Telefoną pakeitė būdelės, kur matai pašnekovo veidą. Ta mokslinė fantastika nežymi.
Miestai nuolat keičiasi- Berlynas, Paryžius, Tokijas, Maskva... Klara atkakliai ieško mylimojo, padedama buvusio meilužio. Kokie jo motyvai, man nesuprantama- Sam Neil jau antrą kartą gauna vaidinti netrokštamą vyrą, desperatiškai įsikabinusį į atšalusią meilę. O kas gi tas ponas šaunusis? Williamas Hurtas. Tuo viskas pasakyta. Gal ir nesielgčiau kaip Klara, bet aš ją suprantu. Įdomu tai, kad nuolat lekiojanti iš vienos vietos į kitą ji nepraranda orumo, nors atrodo taip žema- stengtis pasivyti kažką, kas visiškai tavęs nepageidauja. Gal čia prancūziškas subtilumas? Blaškydamasi ir siekdama savo tikslų, Klara nepraranda savęs, kas būdinga daugumai meilės apsėstų moterų..

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą