Dellamorte Dellamore (1994)

Reikėjo sau nuolat priminti, kad žiūriu siaubo komediją (?) nes nuolat žybčiojantys papai blaškė dėmesį ir vertė suabejoti kūrinio žanru. Kažkokia siaubo Emanuelė... Egzistuoja ypatingos kapinės- čia numirėliai prisikelia savaitė po užkasimo, ir tenka vėl juos "sugrąžinti" poilsiui. Tuo ir užsiiminėja jaunas vyras Dellamorte,  padedamas mielo storuliuko, kurio atsakymas į visus klausimus- Gna, protinis atsilikimas ar kas čia. Zombiai juokingi, nerangūs, kai kurie nestokoja šmaikštumo, bet jų vieta- po žeme. Miestelyje šiedu pašiepiami, Dellamorte netgi impotentu pravardžiuojamas, kokie žmonės šlykštalai. Problemos prasideda, kai Dellamorte įsimyli seksualią našlę, ir, kūnams įsiaudrinus, užmiega budrumas. Nuo tada pasipila nelaimingų atsitikimų kruša, lavonus vos spėji kišti į grabą, o ir pabunda jie vis anksčiau. Toks neramus gyvenimo būdas išbalansuoja Dellamortę, mato pačią Mirtį, kuri jau nori šviežių aukų, o ne pūvančių lavonų pyškinimo.. O akiraty vis rodosi ir rodosi Mylimoji. Kaip miražas, ryški, visai čia pat, tačiau beregint nutolstanti, prarandama.. Ir  stamantrūs  jos papai, kaip kašio kamuoliai, bouncing bouncing :D

Riders of Justice (2021)

Smarkiai nustebinęs filmas, siužeto nepaskaičiau prieš einant į teatrą, iš plakato sprendžiant, bus kažkoks action'as, maniau. Užteko,  kad čia vaidina Mads Mikkelsen ir  kad rodo "Skalvijoje" vėlyvu paros metu. Reiškia, sėdės menkutė saujelė žmonių; nereikės klausytis paikų pokalbių, kurių poveikis it svetimų bezdalų. Pats irgi orą gadini, ale bent nėra netikėtumo efekto, kuris išmuša iš vėžių. Ir man žiauriai patiko! Po nelaimingo atsitikimo traukinyje, statistikos specialistas negali nurimti- susiranda aukos vyrą ir išūžia jam galvą savo sąmokslo teorija. Pastarasis, kaip bebūtų keista, pastangų nepaniekina, ir šutvė keistuolių leidžiasi į pavojingą keršto misiją. Nors bendrai  galima suprasti- sunku pakelti netektį, trūkinėjantis ryšys su dukra, pavojingas darbas ir paakina Mads herojų elgtis pramuštgalviškai. Laimei, kad jis- kariškis, o tai "superherojų" dienos greitai būtų suskaičiuotas. Skandinavai vėl tai padarė- nudrėbė neįtikėtiną istoriją su originaliais, žiūrovo simpatijas akimirksniu pelnančiais veikėjais- dar neteko matyt tokių hakerių :D Net Kalėdų tema, šventė, kuri man vėžį varo, kažkaip maloniai paglosto- kur tebuvo du žmonės, dabar- septynetas:)

Thumbsucker (2005)

Džastinas turi keistą įprotį čiulpti nykštį. Problemos šeimoje? Kaip čia pasakius...visų pirma, į tėvus kreipiamasi vardais, kad jie nesijaustų seni. Tėvas nuolat demonstruoja, koks jis ypatingas ir pajėgus, linkęs dominuoti, jei ne ta kelio trauma jaunystėje, būtų sporto pasaulio pažiba. Motina mėto atviras užuominas, kad būtų nieko prieš pasvetimauti su įžymybe, varge, kadangi čia Tilda Swinton, iš jos gali visko tikėtis. Jaunėlis brolis- augantis sociopatas, lyg suaugęs žmogus kalbėtų iš vaiko kūno. Mokykloje sekasi ne geriau- Džastinui sunku kalbėti viešai, todėl jo balai nežiba, socialinis gyvenimas apverktinas, merginų dėmesio nulis, tai sėdi mokyklos tualete ir čiulpia nykštį. Dantistas- krišnaitas (Keanu Reeves!) pasiūlo hipnozę, pasekmės neatneša naudos, o tik kartėlį ir maištą. Galiausiai, pasiūlius vartoti medikamentus, vaikino reikalai ima klostytis puikiai. Jis- naujas debatų lyderis, ugningai triuškinantis varžovus tiksliai ir greitai parinktais argumentais, spinduliuoja pasitikikėjimą savimi. Bet juk čia baigtųsi filmas, jei viskas būtų taip šaunu. Ar pavyks Džastinui nutraukti lipnią ir kibią voratinklio giją su šeima, tapti nepriklausomam, siekti savo svajonių? Maniau, filmas bus panašus į prieš tai žiūrėtą, nerūpestingas, kvailas. Bet ne, kažkaip liūdna, ypač kai merga šlykščiai apgauna.

The Chumscrubber (2005)

Paaugliai ir priklausomybė. Nusižudžius dealeriui, trys paikšiai lieka be kasdienės dozės tablečių, nuknistų tarpininkaujant ligoninės darbuotojui.Tiesiog įprastinė saujelė, kad gyvenimas pasidarytų šiek tiek gražesnis, bizniukas ėjo kaip iš pypkės, ir staiga štai. Paaugliai sukuria i absurdišką planą, kaip priversti geriausią velionio draugą pasiekti neišdalintas atsargas. O šalia verda suaugusiųjų gyvenimas. Vestuvėmis "apsikrėtusi" dvylikamečio mama taip kliedi, kad nepastebi, jog vaikas prapuolė;  sužadėtinis išgyvena gilų atsivertimą, bet  jaunoji nesiklauso. Velionio motina maniakiškai skambinėja kaimynais, tikindama, kad nekaltina jų dėl sūnaus mirties. Seksuali mamulė atvirai gundo hormonų audrų alinamus berniūkščius. Psichologo šeima- tirštas skreplys jo profesionalumui ,autoriteto  neturi, motina nevilty, o terapija sūnui baigiasi dar vienu buteliuku tablečių, nes ką čia liežuviu malti, verčiau ant jo minkštai prigula antidepresantas. Pagrindinis veikėjas irgi geras- radęs negyvėlį,  niekam nepraneša, o ramiausiai nueina namo :D Juoda komedija, labai įdomi, pabaigoje, per laidotuves, jau žvengi susirietęs. 

Ruby Sparks (2012)

Kalvinas yra rašytojas, išgyvenantis kūrybinį bloką. Parašęs bestselerį ankstyvoje jaunystėje, nepatogiai jaučiasi seniai parašytos knygos pristatymuose, nes negali pasiūlyti nieko naujo. Taipogi stokoja socialinių įgūdžių, tad romantiniam horizonte nieko nematyti, matyt, čia ir šuo pakastas. Juk įsimylėjęs trykšti kūrybinėm idėjom, kasdien prieš akis turėdamas mūzą. Taigi Kalvinas padaro tai, ką moka geriausiai- susikuria svajonių merginą raštu. Kas nuostabiausia- vieną dieną ji pasirodo namuose. Gyva, miela, žaisminga mergina, tikra dovana. Porelė laimingai leidžia dienas, iki charakterių skirtumai, kitaip tariant, realybė, pasiveja. O tada reikalai išeina iš rikiuotės. Juokinga, daugeliui mūsų artima tema, kas nefantazavo apie tobulą partnerį. Tačiau kad jis- taip pat žmogus, su savo nuotaikomis, norais, asmenybe, lieka už kadro. Kurti santykius- l sunkus darbas emociškai, nuolatiniai kompromisai, pokalbiai, reikia turėti daug atlaidumo, kantrybės. Bet žmogus, socialus gyvūnas, užprogramuotas jų ieškoti, statyti, griauti, ir taip be galo.

Wristcutters: A Love Story (2006)

Turėjau aibę laisvo laiko tupėti namuose su naujais draugais Sloga ir Kosuliu, kurie taip prie manęs prisirišo, kad net į darbą neišleido. Laimei, sutarėme dėl bendros veiklos- visiems mums patiko filmai. Kaip nekeista, užsimaniau lengvos romantikos- kuklus, bet pastebimas spindulys, praplėšęs tamsius siaubekų debesis. Išėjo, kad jaunystėje  Riešapjausčiai liko nepamatyti- man niekada nepatiko masinio vartojimo produktai, net ir geri. Na, praėjus 15 metų, galima nupūsti dulkes ir pasimėgauti. Tuolab, kad reginys neprastas. Juokingas ir graudus paskutinis Zios  rytas-:po užsitęsusio depresijos epizodo apšiktam kambary, atliekama generalinė tvarka, prieš galutinį peiliuko brūkšt per venų takelius. Priešingai populiariai nuomonei, jis nedega pragaro ugny už tokį akibrokštą prieš Kūrėją, ne. Vieta, kur atsiduria, aišku, keista, bet toli gražu iki spirgančių Liuciferio laužų. Žmonės, spėlioja, lažinasi, kokiu būdu čia patekai, niekas nesišypso, bet ir nevirkauja, plaukų nesirauna. Dienos panašios viena į kitą kaip begalinės smėlio kopos. Bet vieną dieną Zia sužino, kad čion pateko ir Desirė, gyvenimo meilė, dėl kurios vaikis pasitraukė iš gyvenimo. Greit čiumpa keistuolį rusą, šoka į jo kledarą, ir pasileidžia ieškoti naujokės. Prasideda road movie tipo siužetas, kur sutinkama daug nupušusių personažų, kol galų gale prieini tiesą, kuri laukia tavęs. Miela istorija, ir miela, kad čia vaidina pats Tom Waits :))

Titane (2021)

Pasirodo, režisierė ta pati, kaip ir "Raw"- dar vienas nemoteriškas darbelis. Nemoteriškas tariu kaip komplimentą, nes menininkė atsiriboja nuo lyčiai klijuojamų stereotipų ir elgiasi savo nuožiūra. Gaivalalinga, pritrenkianti, stebinanti patirtis. Daugiau klausimų nei atsakymų, bet dėmesys ir smalsumas nenuslopsta nė akimirkai. Po šiurpios avarijos, Alexiai į kaukolę įstatoma titano plokštelė. Mergaitė staiga pajunta begalinę meilę automobiliams, o tėvams tampa abejinga. Kažin ar tai didelis praradimas, nes santykiai su tėvu, matyti, nekokie jau iki avarijos. Vėliau matome ją suaugusią, dirbančią erotine šokėja, vėlgi- aplink automobiliai. Be kita ko, mergina pasimetusi savo orientacijoje. Paieškos.. nuostolingos kitai pusei :D Čia ir sustosiu, kad neišplepėčiau siužeto, bet lol, bajavykai prasideda, kokių pamatysi tik avangardiniuose mažabiudžetiniuose, kurių autoriams pochui žiūrovų estetiniai jausmai. Jaučiu šiokią tokią aliuziją į Davido Cronenbergo klasiką "Crash" , ačiū autorei už malonų prisiminimą. 

Threads (1984)

Žvilgsnis į galimybę- šaltojo karo metais, rusai visgi numeta bombą ant Didžiosios Britanijos, ir prasideda košmariška likusių gyvųjų egzistencija. Pusiau dokumentika, pusiau vaidybinis filmas rodo įprastą gyvenimą Šefilde. Jauna pora ruošiasi šeimos pagausėjimui ir vestuvėms, kuriasi naujame bute. O žiniasklaida pamažu sėja nerimą- sovietai įsiveržė į Iraką, tuo supykdydami amerikiečius, ir prasidėjo masinis ginklavimasis, maisto atsargų kaupimas. Žmonės įbauginti, rengia protestus, šluoja parduotuves, įsirenginėja slėptuves, rengiami mokymai, kaip elgtis katastrofos atveju. Kol vieną dieną ji galų gale ištinka, matome gerai pažįstamą grybą. O tokiam atvejui neįmanoma būti pasiruošusiam. Ko gyvo nepalaidojo po griuvėsių krūva, tą lėtai suėdė spindulinė liga. Be elektros, medicinos paslaugų, trūkstant maisto, smarkiai atvėsus klimatui, žmogaus galimybės išgyventi drąstiškai sumažėja. Tačiau jis nepasiduoda. Kabinasi į gyvenimą iš paskutiniųjų,- stačiai neįtikėtina, atsižvelgiant, koks jis apgailėtinas. Ar buvo baisu? Ne, rodoma tai, ko žmogus nusipelnė, nušikęs planetą savo veikla.

Vivarium (2019)

Man visada kotedžai kėlė didelių abejonių- lyg ir nuosavas namas, o iš tikrųjų tai bybį: per langą matai kitą tokį namą- dvynį, čia jų rikiuojasi šimtai, a la prestižas, turi kelis kvadratinius metrus kiemo (wow) ir kaimyną, su kuriuo privalėsi palaikyti draugiškus santykius, kepti kartu šašlykiukus ir tuščiai šnekėti apie vaikų auginimo subtilybes. Living hell. Jauna pora, Džema ir Tomas, su keistu NT agentu, cha, keistas per lengvas žodis, su tokiu krypazoidu aš nė į kalbas nebūčiau leidusis, pradeda namo apžiūrą kotedžų kvartale. Tada agentas dingsta, o porelė pasijunta patekusi į labirintą, kuris nuolatos atveda prie to paties nelaimingo namo nr. 9, kad ir kaip stengtųsi ištrūkti. Prasideda sinusitinė egzistencija- dienos lipnios, tąsios kaip snargliai, be jokių prošvaisčių išvalyti šnobelį. Aplink nė gyvos dvasios, užsiimti nėra kuo. O tada jiems pametėja kūdikį, kuris auga stulbinamu greičiu, virsdamas į SUPERUŽPISANTĮ vaiką. Mano košmaro komplektas išbaigtas.- vaikų negaliu pakęsti. Interpretacijų- kiek nori, pabaiga nesudėlioja taškų ant "i", gegutės efektas  įvaro dar didesni siaubą.  Mano smegenys pratę gliaudyti galvosūkius- kokia žiurkyno paskirtis, kokį triuką turėjo išmokti žiurkytės Džema ir Tomas? Ar pabaigoje lauktų sūris? Bijau, kad atsakymai liko kažkur anapus.

Super Dark Times (2017)

Paauglystė, aha, laiko mašina, mane atgal  dvidešimt metų į vaikystės rajoną, ką veikdavom mes? Zbitkomis su kardais neužsiiminėjome, greičiau tai buvo lėta mirtis iš nuobodulio ant betono, ale problemų bent mažiau. Teoriškai, gyvenau netoli įdomių paaugliui  geografinių objektų- 8-9 fortai, dviračiu pasiekti- vieni niekai, bet kažkodėl tuo neužsiimdavau. Neramūs laikai, nedraugiškos marozų fizionomijos, o dar buvo nelaimėlė, kurią išprievartavo ir į upę įmetė kažkoks iškrypėlis, po šiai dienai atminimo lenta stovi šūlės kiemely. Taigi, beliko ant surūdijusių sūpynių sėdėti, spjaudyti siemkas ir dūsauti, kad kituose kiemuose gyventi linksmiau (nė velnio, tokie patys nabagai). O minėtieji bahūrėliai filme purtomi hormonų, laiką leidžia aptarinėdami paneles, važinėdami dviračiu ir nerūpestingai džiaugdamiesi jaunystėle mažame miestelyje. Kol. Neatsargios grumtynės nesibaigia tragedija. Sunku priskirti dūrį "netyčia" kategorijai, taip net geras fechtuotojas kaži ar sugebėtų. Džošas man iškart pasirodė nenormalus, bet po filmo, skaitant komentarus, regisi, ne jis vienas čia toks. Jei kas netingit, paskaitykit, žmonės pateikia neeilinių įžvalgų, kurių ne susapnavęs nebūtum :D Kada pasaulėlį sudrebina tai, kas nebepataisoma, vaikinai ima elgtis skirtingai. Viską matome Zako akimis, kuris žiūri iš "potencialaus būsimo mąstančio, numatančio ateitį suaugusio" perspektyvos,  turinčio supratimą apie gera ir bloga- gal kad jis- mamytės vaikelis. Jam vieninteliam kyla protingų minčių, kaip nuslėpti nusikaltimą, gal vaikas daug skaito, ar detektyvų žiūri. Vienintelį kamuoja sąžinės priekaištai, sapnuojasi baugūs, slegiantys sapnai. Draugeliam- giliai dzin, Džošas, pagrindinis kaltininkas, netgi skersą deda, provokuoja. Buvusios draugystės- kaip nebuvę. Fainai stebėti kaip raizgosi, pinasi psichologiniai siūlai, o kai pasirodo Alison, skirta toli gražu ne vien pimpaliukui kelnėse pašokdinti, visai įsijauti į juokingą meilės trikampį. 

A Dark Song (2016)

Malonus siurprizas - visgi nemelavo  siaubekų fanai facebooke; kadangi gaila laiko niekalams žiūrėti, dabar mėgstu apsidrausti- pasiklausti specialistų nuomonės. Visi be išimties rekomendavo, jei nesibijau lėto vystymo- slow burn matyrialo. Lyg ir ne? Aišku, jei veikėjai neerzina. Ėjosi kaip per sviestą, keista net. Iškart pagavo klaustrofobiška filmo nuotaika, pirštais galėjai užčiuopti Sofijos desperaciją ir  Džozefo asmeninį nuosmukį. Iki kokių kraštutinumų reikia prieiti gyvenime, kad imtum ruoštis okultizmo ritualui? Susidurti su neįsivaizduojamu siaubu, kad išpildytų didžiausią tavo troškimą.. Pasiruošimas reikalauja daug valios pastangų- izoliacija nuo išorinio pasaulio, pasninkas, išbandymas nemiegu, šalčiu, kol galų gale demonai teikiasi tau pasirodyti. GAL. Sofija ne itin pasitiki okultizmo specu, jis kelissyk apgauna, bet ir ji nepėsčia- neatskleidžia visų kortų, todėl "skambutis į anapus" ilgai nepasiekia adresato, imi galvoti- gerai bobą apipiso. Atsiskyrėliškas būvis, sudirgę nervai, įsisiautėjusi vaizduotė- nuostabi dirva ne vien demonų kvietimui, o ir protui į lankas nukeliauti. Pabaiga graži, tik specialieji efektai nuvylė ir prunkščiau į saują, o šiaip mažo biudžeto angliškas siaubelis smagiai pavirpino mano širdelę :D

The Autopsy of Jane Doe (2016)

Faktas, kad vėl ieškausi siaubo filmų, gero nesignalizuoja- mane vėl užpi*a darbas, noriu į biržą, o delsiu, cha cha cha. Reikia pasakyti, pradėjus lavono skrodimą, iškart supratau, kur šuo pakastas. Beliko laukti, kol susivoks nelaimingieji tėvas ir sūnus :D Įdomus siaubekas, kurį gali išsitraukti iš atminties failų, ir reitingas daug žadantis, virš šešeto- tik pamanykit. Apie ką aš čia- į morgą atveža jaunos merginos kūną be išorinių sužalojimų, ko nepasakysi apie namą, kur ji buvo rasta. Ten guli keturi lavonai, paskersti kaip kiaulės. Morge-krematiroiume šeimyninis tandemas imasi darbo, o aplink pradeda dėtis keisti dalykai- trūkinėja radijo ryšis, darinėjasi durys, kažkas nudobia katiną.. Aiškios užuominos mesti, ką pradėjus ir nešdintis iš ten kuo toliau, pagal visus siaubo dėsnius. Tėvelyzas greičiau primena senelyzą, keistai žiūrisi, aktorius gerokai per senas, bet ką čia, nesikabinėkim prie nieko. Baisu nebuvo, užtat įdomu, ką ten dar ras, pvz, žarnose :D

Lamb (2021)

Baigiau festivalį silpniausiu filmu iš penketuko, tas šešetas imdb buvo sufleris, todėl per daug nenusivyliau.ž, be to, nieko kito nebuvau nusižiūrėjus. Ekrane vykęs veiksmas priminė pasaką- gyveno senelis ir senelė, neturėjo jiedu vaikų, bet labi jų troško, ir vieną dieną senelė rado lysvėj žmogeliuką...Tik čia jauna pora "vaikelį" randa tvarte. Radinys kurį laiką slepiamas nuo žiūrovo paklodėje, jo smalsumas auginamas kaip mielės, nors užuominos aiškios. Bet vistiek, kai pamatai, prunkšteli- whatafuck! Akis nepripratus, todėl  niekaip nepasiduoda iracionalumui. Nejaukiai jautiesi, kai ekrane matai Adą. Kas yra gerai, nes aš mėgstu neįprastus pojūčius, o be to- kraštovaizdis nuostabus, Islandijos kalnai atima kvapą. Pritrenkė faktas, kad pora neskambina į vietinius laikraščius ir televiziją, jiems nė antakiai viršun nepakyla :D Šeimynėlė smagiai gyvena trise, aplink jokių smalsių kaimynų, kurie drumstų ramybę. Bet juos aplanko valkatūza vyro brolis, sveiko proto atstovas, įneša nerimo. Kokia galėtų būti šios pakvaišusios istorijos atomazga, klausiau mintyse? Aplink namus trinasi pikta būtis, tvyro nelaimės nuojauta. Kol galiausiai kūrėjas ateina pasiimti savo Kūrinio. Taigi jie negyveno ilgai ir laimingai...

Wild Men (2021)

Siužetas pasirodė labiau originalus nei "Persona non grata"- savo šaly pranašu nebūsi, arba balta varna grįžo namo- tad po stiprios konkurencijos mano dėmesio prizą išplėšė "Laukiniai vyrai". Būčiau aišku, abu pažiūrėjus, bet seansų laikai lipo viens ant kito, blyn. Martiną, vyrą maždaug 40 metų, ištinka vidurio amžiaus krizė. Ne įprastinis jos variantas- nepuola į perpus jaunesnės  meilužės glėbį, ne, jis iškeliauja gyventi į kalnus! Persikelia keltu iš Danijos į Norvegiją ir pasislepia, nieko nepranešęs žmonai. Mėgina susimedžioti maisto, pasistato palapinę,- pirmykščio žmogaus rutina, kada jauti, jog  kažką sprendi, lemi savo gyvenime kaip stipriosios lyties atstovas. Kaip jam sekasi patys pamatysit :) Martinui tiesiog įgriso tykus, ramus gyvenimas, šeimyninės laimės verpete jis pametė savo vyrišką identitetą ir nebegalėjo to pakelti. Mintis man patiko, kiek daug dabar vyrų, kuriuos galima pavadint moteriškų apatinių skalbėjais, ir kalbu rankinį būdą... Netikėtai prie miškinio  prisijungia Musa, migrantas, bėgantis nuo teisėsaugos, bet iš esmės geras žmogus. Porelė keliauja kelto link, Musa nori pradėti teisiškai tvarkingą gyvenimą, gana kriminalinio žavesio. Įkandin seka nusikaltimo sėbrai ir nerangus, juokingas policininkų trio, pabaigoje filmas jau primena Coenų "Fargo" savo absurdiška įvykių seka :D 

Bloodsuckers- A Marxist Vampire Comedy(2021)

Karlas Marksas filme minimas taip dažnai, kad geriau būti susipažinus su jo nuopelnais filosofijos srityje, norint geriau susivokti, o ir istoriją išmanyti, žodžiu, košės galvoje prisikrovusiems. Nors komediją galima pavadinti ode absurdui, ji itin intelektuali, pilna nuostabių sociologinių įžvalgų ir pagrindinis sugretinimas čia- kapitalistas kaip vampyras, čiulpiantis kraują- tikrąją prasme. Paslaptingas nepažįstamasis, prisistatantis baronu, patraukia turtingos jaunos aristokratės dėmesį. Iš tiesų jis- ubagas nabagas, bėgantis iš revoliucijos drebinamos SSRS. Aristokratė atstovauja išnaudotojų (kapitalistų) klasei,- čiulpia ją beviltiškai įsimylėjusio tarno kraują. Taigi Jakubas- silpnųjų klasės, jo svajonės apie meilę užgožia faktą, kad yra engiamas. Baronas.. privilegijuotas stebėtojas (kol kas), iš kitos pusės- įnagis šeimininkės nuoboduliui prasklaidyti. Smarkiai čia supaprastinau,- laiko prasme nesilaikoma jokių nuoseklumų, daugiau nei šimto metų senumo įvykiai vaizduojami šiuolaikiniame mieste, šiuolaikiniais drabužiais, jau minėtas absurdo motyvas verčia krizenti. Kodėl tik ilgas neišpasakytai- vos spėjau į autobusą! Bet pabaiga nereali, paremiamas dar vienas svarbus marksizmo teiginys- valdžia atstovauja išnaudotojų klasei- teisingumo kryptis, o greičiau- šleivatis- aiški :D

Ninja Baby (2021)

Kažkaip visuomenėje įprasta moterį, vos sužinojusią, kad yra nėščia, atitverti uždarame rate. Ji privalo laukti naujos gyvybės atėjimo, spirgėti iš nekantrumo, nuolankiai pasišvęsti jį auginti, nezirzti ir nesivaipyti, kada nuo nemigos naktų raus stogą, o vyras išeis su draugais nuleisti garo, neatlaikęs "šeimyninės idilės" namuose. Juk tai jos paskirtis šioje žemėje- dauginimo mašina. Kurį laiką jai leidžiama  palįsti po pogimdyvinės depresijos diagnoze, tačiau tik trumpam- suprask, priprasi kaip visos. O ką, jei ir pagimdžius, kaip nenorėjai užpakalių valyti ir papų gręžti, taip ir neužsimanai? Drąsus, nors toks suprantamas variantas. Rakelė mėtosi gyvenime- mėgsta laukinius vakarėlius, atsitiktinį seksą, yra meniškos sielos persona. Iškritusi iš universiteto, be pastovių pajamų, gauna smūgį kaip reikiant- ji jau pusmetį nėščia. Taip, biologiškai įmanomas gamtos akibrokštas. Mergina  puola į isteriją- nėra pasiruošusi tapti motina, tik jau ne dabar. Vaiko tėvas irgi plevėsa- pravardė Pislys Jėzus kalba už save. Vis dėlto atsakomybės jausmas randasi, ir prasideda sprendimų ieškojimo metas, iš šono patarinėjant dar negimusiam vaikeliukui. Šmėžuoja liesas animacinis kūdikis, susirūpinęs dėl ateities, besižavintis Angelinos Jolie motinystės instinktu :D Daug juoko, bet potekstė rimta. Jei išdrįsti būti teisinga sau, manau, nesi verta pasmerkimo.

Pleasure (2021)

Apsirūpinau bilietais papigiai, ir pradėjau mėgautis "Scanoramos" festivaliu, netikėtai gausiai šįkart, penki. Startas- sprangus kąsnelis, bet man visada patiko nauji vėjai, nesvarbu, kad galvą nuo pečių plėšia :D Porno industrijos užkulisiai, ką reiškia būti porno žvaigžde, koks jausmas, kai tavo šiknoje malasi du pimpalai. Daug čia jų pamačiau, keista, kad putka nustumta į šoną :/ Drąsiai sakau- niekada nemačiau nė vieno meninio filmo šia tema, todėl buvo ypač smalsu, ir truputėlį baugu, norėjau gauti šoką, gavau, ačiū labai. Aiški atskirtis, lyg peiliu perpjauni- žmogaus dvasia ir kūnas, dvasią išmeti, kūną pasilieki gamybai. Kepi, verdi, troškini, grilini, marinuoji, sūdai, rūkai- kiekvieno asmeniniam skoniui; nors nemaloniai blyksi lytis, kuriai visgi skirta ši kulinarija. Žmonės nesvarbūs- pagrindiniai aktoriai- moterų kūnai ir pimpalai, jų kombinacijos, ką galima su jais padaryti and skye is your limit. Aišku, sunkioji dalis tenka moteriai.  Jauna mergina iš Švedijos turi ambicijų padaryti karjerą Los Andžele. Neaišku, kas būtent ją paskatino išskėsti save, oi, t.y atskleisti save būtent šioje srityje? Paaiškinimas apie vaikystėje prievartavusį tėvą palieka abejonių, o paskui nuleidžiama juokais, vienas skambutis motinai, ir tai viskas, ką žinome apie Belos priešistorę. Įdomus skambutis- dozė skandinaviško dušo, jokių seiliojimųsi, eik pirmyn ir neverkšlenk. Motin, ar žinai, kad dukros kelias pimpalais grįstas?.. Jei labai nori ir sieki, tau pasiseks; matome Belą kylant (?) karjeros laiptais, vis vienišesnę, pamažu besidarančią bejausme kale. Kur čia toji geistina šlovė, galvoji žagsėdamas, bet ne pilkoms pelėms putkos baletą šokti. Belos išvaizda- lėlės veidelis, nepraradęs vaikiško apvalumo, šiurpiai priminė mirusią kursiokę, sudėtum šalia, galėtų dvynės būti. 

Amateur (1994)

Skaičiau, kad Isabelle Huppert pati prašėsi čia vaidinti, ir jai buvo skirtas buvusios vienuolės vaidmuo. Ji nuostabi aktorė, mane gelia smalsa, kas ją nešė į šią galerą?  Negalėjau atplėšti akių- nesimaivydama, nepersistengdama, Isabelle buvo juokinga iki ašarų,  jos: "Aš nimfomanė. Kiek vyrų turėjai? Nė vieno. ??? Aš išranki"- mane susprogdino nevaldomo juoko banga. Absurdas, keisti, originalūs dialogai, verčia kraipyti galvą ir laukti, kas čia nutiks. Vadinasi, amnezijos ištiktą vyrą eks vienuolė parsiveda namo, bebaimė moteris. Aiškėja, kad jis nebuvo didelis šaunuolis, greičiau priešingai, skriaudė savo draugę, pornofilmų aktorę. Pastaroji įsivelia į keistą reikalą su mafijozais, norėdama išpešti finansinės naudos. Smogikai- dar viena parodija, nė neužbaigia pradėto darbo, paklaikęs vyras laksto po miestą išdrikusiais plaukais. Man sunku apibūdinti siužetą, bet panašu, kad sumaištis- Hal Hartley arkliukas, mėgsta kontūzyti žiūrovą nesąmonėmis, mielomis nesąmonėmis. Paminami žinomi stereotipai- porno žvaigždė, vienuolė, mafija- aktoriai nevaizduoja tipažų, kurie būtų panašūs į egzistuojančius realiame gyvenime, atvirkščiai- jie kuria savo tikrovę.

The Swerve (2018)

Negaliu patikėti sėkme, koks radinys! Tiktų kasdienybės siaubo žanrui; kur ne paranormalūs reiškiniai ar demonai, ne monstrai ar okultas ramybės neduoda, bet iš lėto prie kryžiaus kala... artimieji. Holė- mylinti žmona, dviejų paauglių motina, dirbanti moteris- vėl mokytoja, kaip iškalbinga, tiesa? Moterėlė turi vieną bėdą- nemiega naktimis. Pamažu išvyniodami idiliško gyvenimo kamuolį, jaučiam, kad ima dvokti dvėseliena. Vyras nepatikimas, sūnūs nerodo nė menkiausios pagarbos,- storuliui norėtųsi šlapio laikraščio tūta  marmūzę aptalžyt, kad dienos naujienos veidrodiniu atspindžiu liktų ant riebaus snukio.  Gal šeimos nariai palaikantys? Tai kad ne, Holės sesuo linkusi į atviras patyčias, scena prie pietų stalo net nupurtė. Hole, kas tave palaiko?.. Kai namie atsiranda pelė,  prasideda nervinė krizė. Pagrindinės herojės išvaizda- atviras ir gailus pagalbos šauksmas, Azura Skye atrodo klaikiai. Niekam nerūpi, kas liudija, tarp kokių antžmogių ji gyvena. Psichinis pervargimas, vienatvė, žema savivertė priveda prie tragiškų pasekmių. Azura Skye pasižymi hipnotizuojančiu žvilgsniu ir balsu, su ja pasiekiam visišką dugną, finalas prekybos centre, jos laikysena, paskutinis rankos judesys- stambus juodas taškas ilgo, sunkaus sakinio pabaigoje. Nepamirštama.

The Night House (2020)

Užėjo vakar nuotaika helovyninė, susiradau siaubekų keletą; vienas jų  pasirodė visai ne siaubekas, bet apie viską iš eilės. Kirbėjo įtarimai dėl "The Night House" vertės, kadangi brangūs facebooko grūpso "Horror movies" nariai sudraskė jį į skutelius mano paskelbtoje užklausoje. Anksčiau turėjau minčių pamatyti kino teatre, norėjosi apsidrausti. Tąkart buvau atbaidyta, bet kai dabar turiu už dyką prieš nosį, kodėl ne, išjungsiu, jei ims lįsti rudasis, samprotavau. Matomai, pataikiau ant kokių snobų, kurių kriterijai siaubekui skiriasi nuo maniškių, nes man visai neblogas pasirodė nakties namelis. .Dar šįmet mačiau Rebecca Hall filme labai panašiom aplinkybėm- vieniša moteris dideliam name, prasideda aplink judesys, žąsies oda, jausmas, kad esi stebimas- kalbu apie "The Gift". Tik ten žmogus nagus buvo prikišęs, o čia paranormali kilmė. Našlė gedi vyro nuostabiame name prie ežero, gurkšnoja alko, žiūrinėja vestuvių videkus-- žydinti mazochistė. Gal ir  pateisinamas elgesys- vyras ne šiaip mirė, o nusišovė, palikęs mįslingą atsisveikinimo raštelį. Klausimų lavina neduoda moteriai ramybės. Sutapimas, bet abiejų filmų herojų specialybė- mokytoja, ateity matau platų potecialą šioje teritorijoje :D Name ima dėtis keisti dalykai- pats pasileidžia muzikinis centras, atsidarinėja varteliai prie ežero, prasideda keisti sapnai. Pridėkime faktą, kad našlė turi nemenką stipriųjų gėrimų arsenalą ir dažnai papildo savajį degalų baką, ir mistikai kelias lyg sviestu pateptas. Kai liko pusvalandis iki pabaigos, apėmė nerimas, kad nesugriūtų stilingai ir patraukliai sudėliotas siužetas, vis galvojau, kas čia taip nuvylė siaubo fanus? David Bruckner mano akyse jau spėjo užsirekomenduoti, netikėjau, kad susimaus. Asmeniškai, likau patenkinta, netgi originaliai išvystė, režisieriaus darbai tik gerėja. 

Breakdown (1997)

Dėmesį patraukė dykumų vaizdai- įkaitęs smėlis, kanjonai, skurdi augalija, mylių mylios, neužterštos žmogaus būties- gražiausias peizažas pasaulyje. Sutuoktiniai, keliaujantys į Kaliforniją, netikėtai sustoja vidury niekur- sugedo jų absoliučiai naujas automobilis. Laimei, pro šalį važiuoja draugiškas furistas, ir paiima moterį, kad šioji iškviestų pagalbą. Na ir kaip ten sakydavo X-failuose- "nepasitikėk niekuo", žmona dingsta be žinios. Jos nė pėdsakų užkandinėje, kurioje tartasi susitikti. Sunerimęs vyras blaškosi ieškodamas bent siūlo galo, kurio galėtų nusitverti. Viskas veltui, niekas nematė nei vairuotojo, nei damos. Užsispyrimas vertas susižavėjimo- žmona neverta grieko, kažkokia nususus pelė, įtariu retas kuris ardytųsi :D Įsisuka smalsumą žadinančio trilerio ratai, ir susidomėjęs stebi, kas po velnių čia vyksta. O tada pamatai Lemmy Killmister antrininką (be karpų)- ir esi pavergtas galutinai. Tave persekioja roko žvaiždės stilium pasidabinęs banditas, jėgytė. Pasirodo, kad niekšai užsirovė ne ant eilinio nevykėlio, žingsnis po žingsnio vyrelis įgauna superherojaus savybių ir be kovos nesileis duchinamas. 

Boys in the Trees (2016)

Nustebino ši Helovino tematika pastatyta juosta iš Australijos! Norėjimas pritapti, pamynus savo hobius, užmiršus vaikystės draugą, pamažu ima varginti  pagrindinį veikėją Korį, paaugliškos paniatkės, likę toli praeity, ačiū dievui. Juk visai čia pat mokyklos baigimas, apsimetinėjimas nebetenka prasmės- paauglių autoriteto pozicija praranda savo jėgą ir galią. Vaikinas nori siekti prasimušti fotografijos srityje, tuo jis labai skiriasi nuo vėjavaikių bendraamžių, kuriems terūpi alkoholis, merginų triusikų turinys ir patyčios iš silpnesnių. Prie pastarųjų jis verčiamas prisidėti. Auka neeilinė- buvęs vaikystės draugas. Labai gerai parinktas aktorius dėl fizinės išvaizdos ypatybių- ne koks normalus saldus amerikonų vaikas, kuriam stereotipiškai užmaunami akiniai ir tokiu banaliu būdu paverti jį auka. Mažesnio ūgio, vaikiško veido, atrodo minimum 5metais jaunesnis už bedraamžius-  lengvai matau, kaip jis taptų patyčių mėsa mano mokykloje. Turi nelaimėlio autentikos, o vaidina nuostabiai. Išgavęs iš Korio pažadą palydėti jį namo dėl patirtos galvos traumos, Jona įtraukia buvusį draugą į  niūrią, mistikos kupiną Helovino nakties kelionę.  Čia persipina realybė ir miesto legendos, vaiduokliai, vienatvė, išdavystė ir ką reiškia būti persekiojamojo kailyje. Muzikos takelis- garsiausi 1990-2000ųjų hitai, nesidomėjau muzika plačiau, bet teko kelis gabalus girdėti, kas privertė šyptelėti. Solidus veikalas apie tapimą suaugusiu.

Kajillionaire (2021)

Vieną Mirandos July režisuotą  filmą jau teko matyti, įdomumo dėlei užmečiau akį, kada- eina sau, prieš 11 metų! Įsiminė keistos paauglių varžytuvės dėl blowjob'o ir mergaitė, kolekcionavusi elektrinius buities prietaisus. Filmas apie vienišius, kokių lengvai nesutiksi, socialiniai išsigimėliai (puiku), tai daugmaž nusiteikiau panašiam braižui. Šįkart privilioti du garsūs vardai- Richard Jenkins ir Evan Rachel Wood, nu, galvoju, ingredientai aukštos kokybės, gal ir patiekalas laukia neprastas? Smulkūs sukčiai- tėvas, motina ir duktė- kasdien ieško progų apšvarint kišenes, išvogt paštą, ar šiaip kokią apgavystę prastumt, bet turi 1500 dolerių skolą už nuomą. Aferų apsukos slabnokos, nepadengia pagrindinių poreikių. Taigi jie sumąsto aukštesnio lygio klastą, bet pradeda aiškėti smarkiai braškantys partnerių santykiai. Ir juokinga, ir graudu tuo pačiu metu, kai išgirsti keisto  dukters vardo kilmę :) Ir dar- karts nuo karto įvyksta žemės drebėjimai, kas iššaukia seriją komiškų reakcijų ir nušvitimų :D Daug whatafuck momentų, svetimos gėdos gnybtelėjimų, grynas autsaidarių oušeno vienuoliktukas, tačiau visumoje man patiko, pralinksmino. Pasirodo, dabar E.R. Wood filmuojasi retai ir būtinai  fantasmagoriškoj, komerciškai katastrofiškoj istorijoje, įdomu, ar asmeninis pasirinkimas, ar džiaugiesi tuo, ką gauni?

Great Freedom (2021)

Laikiau špygą, kad spėčiau pamatyti kine, kol nesugalvojo paskelbti trečio karantino :D "Lokys, liūtas, šakelė"- kolekcija įvairiuose festivaliuose rodytų,  patikrintų filmų, mano pasirinkimas- "Didžioji laisvė". Kalėjimas ir homoseksualumas, 1945-ieji, kada buvo ypač nekažką būti kitokiam nei visi. Keista, maniau cypėj tratintis visada buvo norma. Filmo pradžia sukėlė šoką, nemaloniai primindama "Kreivių" patirtį, kada teko degti iš gėdos pasikvietus draugę į ne ką kita, o gėjų porno, nes meninės vertės tiesiog nebuvo, prosta tak. Viešpatie, galvoju, gi čia Franz Rogowski, nelogiška! Laimei, pateikta tik aštri įžangėlė, užtikrinanti: čia reikalai rimti, taigi pacanai,  sėdėję netoliese, galėjo išeiti tiesiog tada, kam laukė dar valandą? "Bliat, varom iš čia"- galiausiai kapituliavo šeimų maršo atžalos ir nešė mėsas iš salės. Hansas Hofmanas, išgyvenęs koncentracijos stovyklų siaubą, nenustojamas bausti. Homoseksualus vyras permetamas kalėjimo žinion. Jis neslepia  orientacijos, nuolat patenka valdžios nemalonėn, tačiau neišsižada savęs, net tamsiausią karcerio valandą. Galva neišneša žiaurumo masto. Kalėjime Hansas susipažįsta su Viktoru, dvidešimties metų bėgyje matyti, kaip evoliucionavo jų draugystė. Užfiksavau mikroskopinę aliuziją į Shawshank Redemption, kai pamini Ritą, iš visų moteriškų vardų, būtinai Rita? negali būti tiesiog sutapimas. Labai patiko Viktoro veikėjas. Tiek metų nelaisvėje, o žmoniškumo nepametė. Scena, kur jie apsikabina kieme, smogė man per emocijas, net žliumbtelėjau. Pabaigoje vėl kilo nerimas, kad nebūtų tiesmuka, lėkšta, nes oi nepagailėta vaizdelių. Tačiau ne kartą matytas motyvas šįkart būtent tai ir reiškė- didžiąją laisvę būti savimi.

Dune (2021)

Man patinka, kaip Denis Villeneuve neskuba. Kad neskaičiau "Kopos", man absoliučiai netrukdė suprasti siužetą- tam skiriama pirmoji valanda. Daug europiečių aktorių- antras didelis pliusas, jie santūresni, šaltesni, taigi išvengta patoso ir superherojų vibe'o, kuris kiečiau pavarys. Kinematografija užima kvapą. Justi žvaigždžių karų ir Hellriser įtaka, na, dėl pastarojo gal klystu, knygos gi neskaičiau, bet man pasirodė. Siužeto nekartosiu, čia turbūt garsiausias 2021-ųjų filmas. Akivaizdu, kad laukia antra dalis, tikėkimės, iš to paties režisieriaus rankų. Smagu, kad Dave Bautista, išlindęs iš po ringo virvių, filmuojasi komerciškai sėkminguose projektuose, jo fiziniai duomenys panaudojami tinkamai.  Iš smalsumo dirstelėjau į 1984-ųjų "Dune", pagal David'ą Lynchą. Vajezusmarija, buvo blogai, o juk mėgstu senus filmus.

Kalifornia (1993)

Bijok norėti, nes norai kartais išsipildo. Žurnalistas Brajenas, apsėstas serijinių žudikų, sugalvoja padaryti turą po garsiausias žmogžudysčių vietas, vėliau gal net parašyti apie tai knygą. Nusimato ilgas kelias, kertant ne vieną  valstiją, todėl norėdamas sutaupyti ant kelionės išlaidų, jis su drauge paima porelę bendrakeleivių. Du white trash atstovus, Erlį ir Adelę. Ir koks sutapimas- Erlis yra psichopatas, žudantis žmones :D Ketveriukė juda Kalifornijos link, Brajeno draugės skepticizmas auga kas valanda. Jai nepatinka Erlis, kaip jis elgiasi su savo šulo stokojančia, bet miela mergina, kad yra nevalyvas šūdo gabalas. Ji bando įkrėsti proto savo draugužiui, kad jiedu mestų neprognozuojamo elgesio šunsnukį, kol dar ne vėlu. Bet Brajenas lyg užhipnotizuotas kunkuliuojančio, per kraštus virstančios Erlio vyriškumo. Įtampa auga. Dar nesu mačius Brad Pitt tokio nasty motherfucker amplua :D Žiūrint filmą, visiškai iškrito iš galvos, kad dešimtajame dešimtmetyje tai buvo vienas seksualiausių planetos vyrų. Atstumiantis, bjaurus smurtautojas ir viskas. Magiška, kaip galima persikūnyti. Juliette Lewis retardės vaidmeny irgi žavinga, bet pasirodo, šis triukas naudotas ne vienam filme. Ką galiu paskyti apie David Duchovny? Jo melancholiškas balsas labai tinka klausyti už ekrano, bet .. negalėjau atsikratyt įspūdžio, lyg jis nuobodžiautų.

Corpus Christi (2019)

Vos neišjungiau- pasirodė atstumiantis, lėtas, nuobodus. Bet pagalvojau- žmogau, juk čia buvęs pretendentas į "Oskarus" kaip geriausias užsienio filmas- už nieką nominacijom nesitaško. Pamažu įsivažiavau, nors nejauku liko iki pat pabaigos. Jaunuolis iš pataisos namų, užuot pradėjęs dirbti pas malūnininką, prisistato miestelyje kaip kunigas Tomas! Panašios kiaulystės įmanomos tik provincijose, kur senas kunigėlis mėgsta priliuobti iki nukritimo, o išpažinčių klausyti ir mišias laikyti kažkam tai reikia. Neįtikėtina, bet su sielos vedlio pareigomis naujasis "kuniga"s susitvarko puikiai, pelno miestiečių simpatijas, jo netradiciniai pamokslai ir šokiruojantis nuoširdumas pavergia visus. Bet smurtinga praeitis niekur nedingo. Pagrindinio herojaus veidas, pakalbėkim apie veidą! Tai- emocijų žemėlapis, kuriame persikryžiuoja daugybė jausmų, sustabdai filmą, kad galėtum į jį ilgiau pažiūrėti, tai lyg hipnozė. Gerą kiną visgi lenkai kuria, verta patyrinėti festivaliuose, ką jie siūlo.

Pig (2021)

Kaip Nicolas Cage'as renkasi vaidmenis? Griebia, kas papuola, ar turi kažkokių specifinių kriterijų? Viena iš neįmenamų Holivudo paslapčių. Neįsivaizdavau, ko tikėtis iš filmo, pasiklioviau vien imdb.com nusistovėjusiu septyneto įvertinimu, be to, norėjosi įlįsti į kinoteatrą. Lyg tyčia, ekrane prieš seansą sušmėžavo kito jo filmo anonsas, akivaizdžiai, totali katastrofa,- kažkokia apokaliptinė pasaka Japonijoje, strykt pastrykt ore, bomba ant kiaušų (rimtai) ir kt. kliedesiai. Privertė neramiai pasimuistyti kėdėje- o kaip bus su kiaule? Na, buvo, keistai. Bet po kelių dienų apmąstymų ir vienos siaubingos S.Kingo ekranizacijos, kurios čia nė neminėsiu, išsikristalizavo, kad reginys buvo vertingas. Siužeto šaknis, žinoma, gilesnė nei pavogtos žvyglės paieškos nedraugiškoje aplinkoje. Ir šiaip, privertė kraipyti galvą ne kartą- kas čia dabar vyksta,  po galais? Nicolai, tu vėl tai padarei- įtraukei mane  į smurtinę filosofinę odisėją po purviną restoranų pasaulį. Pasirodo, tai režisieriaus debiutas, neblogai kaip pirmam pilnametražiui filmui.

Storm of the Century (1999)

Retas atvejis, kad žiūrėčiau S.Kingo ekranizaciją, o knygos nebūčiau skaičiusi. Vėliau susiradau ją, pradėjau... ir mečiau. Neįprastas rašymo stilius pakišo koją- kamera šen, kamera ten, daug apibūdimų, ne romanas, o filmo scenariju, ar kažkas panašaus.. Kaip man pasirodė pats filmas? Keturios valandos, padalytos į tris serijas, nestandartinė forma, prireikė kelių vakarų peržiūrai. Gerai, pradėsiu nuo teigiamo aspekto- Andre Linoge- aktorius, vaidinantis blogio pranašą- liuks, nors ir atrodo kaip rusų gangsteris odine kurtke ir juoda kandonke. Jo ironiškos pastabėlės, apnuoginančios miestelėnų didžiausias paslaptis ir nuodėmes, varsto lyg ylos. Taip, tai vienas iš tų mažų miestelių su didelėm moralinėm bjaurastim, nešiojamom užanty. O faktas, kad vietovė- tai sala, izoliuota nuo išorinio pasaulio, suteikianti idealias sąlygas "užmerkti akis" vardan taikaus sugyvenimo ir meilės kaimynui savo... Žmogeliai atrodo dar didesni dvasiniai supuvėliai. Taigi, didelės audros išvakarėse, gyvenvietėje pasirodo nepažįstamasis, šaltakraujiškai nužudo senutę, o tada sėdi jos svetainėj, žiūri teliką,  ir laukia, kol bus suimtas. Bet Linoge- vienas prieš minią, kaip jis drįsta drumsti ramybę, ar nebijo fizinio susidorojimo? Iš pat pradžių duodama suprasti, kad jis nėra eilinis mirtingasis, nors pradžioje mausto gyventojus, kad čia JIE valdo padėtį. Lauke maišosi dangus su žeme, vargšai, vadovaujami moralinio kompaso- naivaus konsteblio Maiko, drebina kinkas, o pranašas atskleidžia kortas. Miestelėnai pavaizduoti kaip visiški idiotai, bailiai, apgailėtini menkystos, ypač pabaigoje. Tau jų absoliučiai negaila. O štai Maikas iš naujo susipažįsta, su kuo gyveno, tai myžalų bambalis, kurį tenka išgerti. 

Cafe de Flore (2011)

Ar įsivaizduojate, kaip ateinate pasveikinti buvusį vyrą į jo vestuves? Nebent Prancūzijoje! Lietuvoje tik Nataliją Bunkę galėčiau įvardyti kaip novatoriškų santykių šauklę-  tūsina ne tik su eksais, bet ir jų antrosiomis pusėmis. Bet tokių išsišokėlių  nedaug, mūsų širdys nėra atlapos svetimai laimei. Prieš akis- sena kaip pasaulis istorija- vyras pabėga pas jaunesnę, gražesnę. Griūva soulmeitų mitas, kuriuo jie abu tikėjo. Pažįstami nuo paauglystės, jie manė, kad bus kartu amžinai, koks naivumas... Žmona gyvena neigime- tai fazė, jis grįš. Pažiūrėjus į audringą sekso akrobatiką- atsigauk, moteriške, negrįš. Vyras gražus, lengvai gali suprasti, kaip jai abidna. Greta rutuliuojasi skaudžiai  buitiška, sunkaus gyvenimo juosta, tiesa, keliasdešimt metų atgal. Vieniša motina augina dauniuką, atiduoda visas jėgas, kad sūnus gyventų kaip pilnavertis berniukas. Bet kai klasėje pasirodo Dauno sindromą turinti mergaitė, kyla keblumų jų sustyguotame, šiaip jau vienišame egzistavime. Abi istorijos rišasi netikėtu būdu. Susimąstai- kaip smarkiai moterys kabinasi į vyrą, kvaišinasi romantikos dozėm- sielos dvyniai, kurgi ne.

System Crasher (2019)

Kaip vaikas sugeba parodyti tokį aktorinį meistriškumą??? Nesu mačius nieko panašaus, lyg žiūrėtum dokumentiką. Tikiuosi, aktorė išties vaidino, o pati neserga, nes Dieve, vietom buvo klaiku žiūrėti. Devynmetė Benni yra socialinių darbuotojų siaubas- jos atsisako visi globėjai, o prieglaudose mergaitė ilgai neišbūna. Nesutaria su auklėtojais ir vaikais,  ištinka įtūžio priepuoliai, ji baisiai keikiasi, mušasi, spjaudosi, nuolat pabėga. Prošvaistė žybteli, kai Benni ima globoti Micha, socialinis pedagogas, pats turintis pykčio valdymo problemų, būtent tai juos suartina. Žinoma, neilgam, emocinis prisirišimas dar labiau pablogina reikalus. Ar Benni tokia gimė, ar čia ankstyvos traumos pasekmė, kažkokia istorija su suterštais pampersais... Motina kratosi sunkaus vaiko, o šis veržiasi tik pas ją, širdis plyšta žiūrint. Veikėja nėra psichopatė,- skiria gera nuo bloga, nežaloja gyvūnų, netgi guodžia verkiančią socialinę, kai ši palūžta, matydama, kad jos pastangos padėti Benni- bergždžios. Nejaugi nėra išeities? Panašu į šizofreniją, bet niekas vaikui negali padėti-  psihiatrai, mokytojai, soc. pedagogai ir kt. nuvilia. Kaip taip gali būti? Negi negalima vaistų į maistą įmaišyti ar pan? Psichinės  ligos skausmas persidavė ir man, įstrigo kaip ašaka gerklėj, ilgai kosėsiu kraujais. Ir tai rašau aš, kuriai vaikai net nepatinka, pyzdiec, ištežau. Bet nesigėdiju šįkart. 

Sister (2019)

Niekada nesupratau vaikų  polinkio meluoti, juk melo kojos trumpos, jis tikras neūžauga! . Kai buvau trečioj ar ketvirtoj klasėj, turėjau moksladraugę, kuri triesdavo miltais lyg užsukta. Vėliau įstojo į režisūrą, tad laki vaizduotė, panašu, tiesiog plasnojo savojo tikslo link. Asmeniškai, mane po šiai dienai meluojant, apima nesveikas juokas, imu žvengti, ir baigiasi pasakaitės nė neprasidėję. Vienintelė išimtis, kai melo dėka išvengi ko nors šūdino, pvz. atsikratai papildomo darbo, kurį nori užkrauti ir pan, prisikabina koks dūhas o tu sakai aš lesbietė, kvaily, ir pan. - sorry, šiose situacijose visos priemonės geros, susikaupi, ir davai, nėr čia ko, svolačiai, abjūzinti. Herojė Rajna meluoja iš nuobodulio. Kartu su seserim ir motina jos dirba purviną darbą- kasa molį, o tada lipdo mažmožius turistams. Norėdama prasiblaškyti, pabėgti (?) nuo nykios kasdienybės, paauglė kuria liūdnas pasakėles apie savo gyvenimą, kad išpeštų daugiau pinigo. Deja, vienąkart ji persistengia. Atsimenu, norėjau pamatyti šį filmą "Kino pavasaryje", bet jis neįvyko, pinigus grąžino. Ne šedevras, taigi,  bet turi potencialo. Nuolat jautėsi įtampa, į kokią peklą Rajna galų gale save įklampins. Sąžinė galiausiai pabunda ir jos piktoj širdy, bet kaip atitaisyti padarytą žalą? Pabaigoje režisierė, rodos, susipainiojo, ką visgi norėjo savo filmu pasakyti- dramatiška akistata su motina man pasirodė bereikalinga,- kam įvardyti benkartui, kad jis benkartas, kai jis seniai tą žino? Lyg bandymas pateisinti, bet aš tarstelėčiau "bybį dėjau, geriau būčiau apsiėjus be šios muilo operos meilės triedalo, varom lipdyt".

Safe (1995)

Namų šeimininkė Kerol dienas leidžia aerobikoje, tuščiai plepėdama su draugėm, laikydamsi absurdiškų dietų ir užsakinėdama baldus namų interjerui. Ji- turtingo vyro antroji žmona, tai visos jos pareigos.

Nelabai prasminga? Bet kuri nenorėtų 100proc. skirti sau, kai visu namų ruošos darbus atlieka samdyta darbuotoja iš Pietų? Merginos, jau tik nefeministinam dabar, nepatikėsiu vistiek. Tuo labiau, kad iš vyro Kerol nesulaukia psichologinio smurto, kurį taip mėgsta išlaikytojai- "viskas čia mano" mojuoja jie pirštu prieš nosį agresyviai arba menkina tave draugų akivaizdoje. Tiesa, iš jos pageidaujama, kad sėdėtų visa graži per vakarienes ir juoktųsi iš paikų pokštų, bet čia nieko sudėtingo, ar ne? Tačiau vieną dieną važiuodama automobiliu, Kerol užklumpa smarkus kosulio priepuolis. Prasideda keistos alerginės reakcijos, bet daktarai nieko neranda. Siūloma net kreiptis į psichiatrą. Įdomu sekti vyro reakciją. Jis kaip išleistas balionas, flegmatiško būdo, žmogus be savybių. Bet iki pat pabaigos palaiko sutuoktinę, net pastarajai leidusis į nupušėlių stovyklą. Medicininės ligos priežastys lieka neaiškios, tiesiog kūnas priešinasi aplinkai... irdamas. Kai užgniauži protą, nuslopini prasmės klausimus galvoje, jis lieka vienintelis parodyti, kad kažkas negerai. Paprastai imamasi depresijos temos, bet ji nuvalkiota, todėl šio filmo akivaizdus kūniškas manifestas toks ypatingas. Julliane Moore nudirba titanišką darbą. Trapi tuštutė, beprasmiškai leidžianti dienas, taip ir nepelno žiūrovo nepasitenkinimo, stebuklinga! Priešingai, mums gaila jos. Niūrūs muzikos tonai hipnotizuoja, suvoki, kad per 2 valandas nepamatei nieko ryškaus, atrakcingo, bet žiūrėjai įsitempęs, sulaikęs kvapą. Nuostabi patirtis.

Another Round (2020)

Tvirta, patikima šaka, norint išlipti iš siaubo filmų pelkės, į kurią buvau įpuolusi. Pastebėjau, kad per 2020-2021 metus siaubekus rydavau dešimtimis, jie rikiavosi vienas paskui kitą nenutrūkstama eile, su vos keliais "kitokio kino" intarpais, bet po to vėl grįždavau prie kraują stingdančios medžiagos. Ačiū tau, Corona. Aišku, truputį didžiuojuosi savimi, kad teikiu pirmenybę ne main-stream produkcijai, mėgstu iškasti retenybes, ieškojimas man- didelis malonumas. Taigi, keisdama kursą, ėmiausi patikrinto produkto- 2020-aisiais "Oskarą" geriausio užsienio filmo kategorijoje pelniusio "Another Round". Nuo pat pradžių didžiai nustebino žanras- čia komedija?! Mano emocijos bangavo tik diapazone nuo "baisu" iki "liūdna". Bet skandinavai visada pasižymėjo savitu stiliumi, festivaliuose renkantis Danijos, Švedijos, Norvegijos, Suomijos filmus niekada neteko nusivilti. Keturi mokytojai, kolegos, nutaria imtis eksperimento. Kasdien palaikyti atitinkamą promilių rodmenį kraujyje- taip sakant, vis pasipildyti alkoholio atsargas. Aišku,jie ne iš gero gyvenimo griebiasi tokių šokiruojančių veiksmų. Vienam šeimyninė laimė kažkur paklydo, o mokinių akyse neturi autoriteto, kitą pjauna namų buitis su trim mažyliais, trečias bijo mirti vienas, o ketvirtas išvis nesuprasi- vienišius kūno kultūros mokytojas, kuriam nėra ką prarasti. Iš pradžių  herojai  laikosi nusistatytų taisyklių, nepersistengia kliukindami stiklinę, bet greitai reikia vis didesnių dozių "ant drąsos", o iš paskos seka priklausomybė. Kas liūdniausia, pradžioje situacija pagerėja- tiek darbe, tiek asmeninėje erdvėje. Nes alkoholis turi vieną nenuneigiamą pliusą- žmogus atsipalaiduoja. O kartais nieko daugiau ir nereikia, kad reikalai imtų klotis kaip iš pypkės. Čia ir slypi tragizmas- kokie susikaustę, įvaryti į kampą, desperatiški jaučiasi žmonės, kad nėra kitų, vienodai patikimų, bet nežalingų priemonių. 

Dust Devil (1992)

Moteris, bėganti nuo smurtaujančio sutuoktinio, paima pavežėti paslaptingą pakeleivį. Gražus vyras, kaip čia pravažiuosi pro šalį? Negali jos kaltinti, Robert John Burke skleidžiama seksualumo ir pavojaus aura yra įviliojusi ne vieną musę į tinklą. Pasakotojas už kadro mus supažindina su kelių demonu, tykojančiu vienišų, niekam nereikalingų žmonių, Afrikos folkloras, juodoji magija ir t.t. Mane nelengva pašiurpinti, bet ritualas atokiame name padengė kūną žąsies odą- vienišų žmonių medžioklė, jų  beviltiška būklė, žmogaus pažeidžiamumas, gyvenimo trapumas nudiegė širdį. Senas detektyvas seka keliu, nusėtu aukomis, išsiaiškinti tiesą bus jo gulbės giesmė. Miestelis merdi, darbovietę palieka paskutinis aukštesnes pareigas užimantis pareigūnas, tad viskas jau tik jo vieno rankose. Kas skaito mano tinklaraštį, žino, kad man patinka dykumų peizažai, smėlis, oras, raibuliuojantis nuo karščio,- visko čia apstu. Atmosfera- be priekaišto, užkliuvo tik juokingas make-up'as, kai demonas akimirkai praranda žmogišką pavidalą, ak, bet filmui veik 30metų, stebėtina, kaip stipriai išpildyta visa kita.

Severance (2006)

Visada pavydėjau ofisiniams darbuotojams, pirmiausia jų grafiko 8-17.00, laisvų šventinių dienų ir savaitgalių, žavėjo firmos organizuojami vakarėliai. Bet pažiūrėjus Severance, pagalvojau- visgi  team building looks like a  shitty thing! Ne todėl, kad autobusas nukrypo nuo kurso ir darbuotojai paklydo atšiauriame Vengrijos miške. Pamiršau faktą, kad bendradarbių nepasirinksi, ir pavojaus akivaizdoje tavo gyvybė priklauso nuo haliucinogenų vartotojo,  komandos vadovo su nuliniais lyderystės įgūdžiais, žaidimų fanatiko ir t.t. Ironijos kupinas tasai team buildingas, chebra nepajėgi susivienyti, idant ištrūktų iš pamišėlių apsupties. Juodo humoro sočiai, tai pagrindinis patiekalo prieskonis, suteikiantis pikantiškumo ir noro krizenti į kumštį. Kaip jau supratote, čia išlikimo slasheris, kur vargšeliai ofiso darbuotojai skerdžiami lyg paršeliai. Pagalvojus apie savo šansus, palikčiau  saviškius nedelsiant, vos suuodus, kas per situacija Kaip rodo filmo fabula, toli nenubėgčiau, bet išvengčiau snarglių, myžimo į batą, bobiško verkšlenimo. Man tinka :D

Next of Kin (1982)

 

Vargeli- turiu susiimti. Pradėt griežtai laikytis taisyklės pažiūrėjus filmą, mikliai patrizniot apie jį bloge- aprašymas neprivalo būti gilus, išjaustas, kas tą akimirką minty, tą ir daužai ant klaviatūros. Ir jokių naujų peržiūrų, nes pvz. dabar buvo susikaupę keturi filmai, besigrūdantys eilėje, pamažu blėstančiais įspūdžiais. Jie erzeliuoja, verkšlena, trokšta būti paminėti.  Šitas australų slowburner buvo išmėginimas kantrybei, ne tas žodis, kad lėto vystymo, apskritai nieko nenutinka iki finalinių  minučių. Bet, jei neišjungiau  ieškodama didesnės pramogos ekrane, vadinasi, kažkokio potencialo buvo. IEJI garsėjo slasheriais- Košmaras Guobų gatvėje, Penktadienis, 13-oji, Helovinas- paklūstančiais peilio ašmenų logikai. Bakst bakst bakst, kraujo čiurkšlės trykšt trykšt trykšt. O čia iškrėsta kiaulystė- pradžioje matome audringų įvykių atomazgą,išplėstas akis kruvinus rūbus- uždalyvauta gerai, belieka nešdintis. Tačiau jau minėjau, kas gi ten nutiko, laukti turime be galo ilgai. Matome Lindą, kuri grįžta namo po motinos mirties. Jai palikti senelių namai, kuriems ilgus metus vadovavo gimdytoja. Duktė nesiveržia perimti šeimos verslo, dar nėra apsisprendusi, ką darys. Ir tada pyst vonioje priburbuliuoja vienas iš senelyzų. Namą akimirksniu aptraukia slogutis, Linda ima jaustis nejaukiai, lyg stebima, rodosi, kad kažkas svetimas šmirinėja po namus. Tasai įtampos auginimas primena Dario Argento braižą. Ilgėjantis koridorius, pikta lemiančios figūros netoliese, sekundei nusisukus- jų nebėra, kraujo fontanėlis, be priežiūros vonioje paleistas vanduo ir cukraus piramidė pabaigoje- siaubas meniškas, nebūdingas savo laikmečiui, jį pranokstantis. Radusi motinos dienoraštį, įsitikina, kad panašūs nuogąstavimai kamavo ir ją. Gal Linda kraustosi iš proto? Pasimečiau tarp dienoraštį dėstomos medžiagos, nesupratau, ką pamato flashbacuose po namus vaikštinėjanti mergaitė su raudonu kamuoliu. Pabaigoje paaiškėja  kas ir kaip, negaliu sakyt kad labai nustebau, bet įvykių chronologija liko mįslė. Ok, prieš 20 metų buvo priverstinė hospitalizacija, bet tai motinai tada metų buvo kiek- kiek dabar Lindai? Ai, tai ta maža mergaitė gal ir bus Linda... Nu tada kažką galima suprasti. 

Night of the Living Dead (1990)

Žiauriai juokinga ir linksma nuo pat pradžių, nerd'ai brolis ir sesuo sustoja kapinėse ir juos tučtuojau užpuola zombiai. Matom, jau  kerėplina Petro Gražulio analogas pliku užpakaliu, myžau iš juoko :D Visgi sesutei pavyksta pasprukti, ir prasideda jos, pilkos pelės, transformacija į super-kovotoją, kuriai nė akinių nebereikia, kad pyškintų zombius ne prasčiau už Gudzinevičiūtę. Uchty, ekstremali situacija  pataiso dioptrijas vot tak. Barbara sutinka Beną, jiedu užsibarikaduoja name, paaiškėja, kad čia slepiasi dar keli nelaimėliai. Chaosas ir tarpusavio nesutarimai trukdo dirbti komandoje, nors tas duris ant langų jie prikala su pavydėtinu įgudimu :D Šitas aspektas atitinka  realybę- sunku bendradarbiaut su nepažįstamais, visad atsiranda gudrutis, kuris žino geriau. Isterijai pasiekus epogėjų, įvyksta ultra debiliškas manevras degalinėje, bet geriau pagalvojus, ko nepridarai apimtas panikos. Pabaigoje matom, kad išlikusiems visai pavažiavo stogas, kompanija nekažką... Apibendrinus, zombių makiažas ir rekvizitai be priekaištų, Tom Savini remeikas nedaro gėdos. Pažvelgta per absurdo ir komiškumo prizmę- ar čia tik man taip pasirodė? Teliko smalsu, kaip originale su tais akiniais.. :D

A Quiet Place Part II (2020)

Pasaulio pabaigos idėja man kelia pikdžiugą- ateivių invazija, traiškanti žmogeliūkščius lyg vabalus; be išmaniųjų telefonų, kompų, branduolinių raketų ir kitų technologinių chuinių, jie bejėgiai kaip ką tik išsiritę paukščiukai. Išlikimo manija nesuvokiama- tiek daug žmonių, kurie gyvena vien dėl to kad valgytų ir šiktų, o dargi šikti turėtum supertyliai, užgniaužęs bet kokį stenėjimo impulsą  :D . Bet jei jau nusprendei išlikti- žmogus ir tarakonas turi daug bendro- pasistengti reik iš peties.Ta pati esminė taisyklė iš pirmosios dalies- užčiaupk kakarinę, nustok viduriuoti verbaliniu būdu, nes ateiviai su ultra-echolokacija sekundės greičiu prišoka ir nušluoja tave nuo žemės paviršiaus. Toliau sekame Abot'ų šeimos dramą, prasidėjusią daugiau nei prieš pusantrų metų. Prisitaikę prie naujų sąlygų, jie toliau iriasi per gyvenimą. Vėl tas klausimas nelemtas- ar čia, atsiprašant, gyvenimas, tupėt kaip pelei po šluota ir nuolat drebėti, negana to, atsivedama palikuonių! Ar galite įsivaizduoti, neprognozuojamas klykimo užtaisas minėtomis sąlygomis! Bet motina išradinga, ir rėksnio decibelai netralizuojami. Našlė ir trys jos vaikai  nusprendžia palikti namus ir keliauti ieškoti pagalbos. Sutinka kaimyną Emetą- nuostabusis Cillian Murphy, kuris nušviečia liūdną padėtį. Išlikusieji- jau nebe tie žmonės, kokius kadaise pažinojai, kiekvienas už save, o egzistuoja ir išties baugių gaujų. Vyriausia duktė užsispiria rasti vietą, iš kurios sklinda užkoduota žinutė- įspūdingi sugebėjimai, turint omeny, kad mergiotė kurčia. Šis akibrokštas įsiūbuoja dinamiką, vargšas kaimynas priverčiamas sekti neklaužadą ir ją gelbėti, ak, visagalė moters ašarų manipuliacija. Monstrai iššoka netikėtai, todėl turi sėdėt įsitempęs, kad netyčia neklyktelėtum. Nors galėjau bliaut ir maurot kiek norėjau- salėje sėdėjom dviese. Išsipildė mano svajonė karališkai, be absoliučiai jokių trukdžių, pasimėgauti kinoteatro teikiamu malonumu. Atvertas kelias  trečiai daliai, duok Dieve kad būtų tokia stipri kaip pirmosios dvi.

American Mary (2012)

Amerikietiška svajonė, pervažiuota buldozerio. Merė- gabi  chirurgijos studentė, kuriai striuka su pinigais. Gavusi neįprastą darbo pasiūlymą, pradžioje sutrinka, išsigąsta, bet pinigai nesmirdi, jų šitaip reikia.. O netrukus moraliniai klausimai išvis nustoja kamuoti, kadangi pačią ištinka didelė nelaimė, verčianti persidėlioti prioritetus. Come to the dark side, Mary, come. Viskas, ko lig šiolei siekė, pasirodo nereikšminga, netgi naivu. Apie merginos sugebėjimus greitai pasklinda gandas, atsiranda vis naujų klientų, norinčių, mmm, pamodifikuoti kūną. Betty Boop impersonatorė iki šiol stovi akyse, kai ją pamačiau, pagalvojau, blet, o kas čia? Kai paaiškėjo, ką gi, panašus drožinys, o gal teisingiau pasakius- pjaustinys. Filmas sukėlė minčių. Retas atvejis, kai kraujo vonių, bigių, gor'o  fone slypi gilesnė prasmė. Matai, kaip žmogus, turėjęs šviesios ateities perspektyvą, pamažu virsta monstru, bejausmiu, nujauti, kad jai nesibaigs geruoju. Finale norėjosi pliaukštelėti sau per kaktą, kad per pamatytas keistybes užmiršau auksinę filmų taisyklę- nebūna šiaip sau detalių, visos  turi savo tikslą. Katherine Isabele nepersivaidina, o puikiai perteikia  dailios merginos, mėginčios prasimušti vyrų pasaulyje, tragediją. Mėginu mintyse rasti ką nors panašaus į "American Mary", ir nieko. Unikalus.

The Gift (2015)

Išvysti seniai matytus klasiokus ne visada malonu, cha, aš prunkštelčiau ir nudrožčiau nosies tiesumu, jei užkalbintų kokia praeities šmėkla iš gimnazijos. Saimonas jaučiasi nejaukiai, kai jį entuziastingai sutinka buvęs moksladraugis. Peršasi įkompaniją, įsiprašo į svečius, palikinėja Saimonui ir žmonai dovanėles prie durų. Įkyrumas dvelkia manija, jaučiasi įtampa, kurios nesupranta tik žioplė žmona, su Rebekos Hall kaip aktorės pasirinkimu, žiauriai prašauta. Lyg lesbietę kas verstų vaidinti heteroseksualę prieš jos valią, arba žuvis mėgintų dramatizuoti. Kaip ir reikėjo tikėtis, ne viskas praeityje buvo vaikiškos išdaigos ir nuotykiai, Saimonas ir Gordonas kadaise atsidūrė itin keistoje situacijoje, kas turėjo rimtų pasekmių vieno jų gyvenimui. Žmonelė pabunda iš vėpletargo, ima knistis po praeitį ir sužino, kur šuo pakastas. Filmas įtraukia ir nuolat spėlioji, koks Gordono galutinis planas, ką jis sumanė? Kada laukti smūgio? Finalas genialus. Tvirtai suręstas aktoriaus Joel Edgerton režisūrinis debiutas.

Saint Maud (2020)

Pradėsiu paprastai. Nes laukimas, kol mintys susidėlios ir rėšiu kažką įspūdingo, nedavė vaisių. Laikas ištįso, nuvingiavo, dar nesu taip klaikiai vėlavusi pateikti aprašymą, o filmas nenusipelnė tokio ištižimo ir atidėliojimo. Buvo nuostabu. Nepraeina diena, kad neprisiminčiau Modės. Slow burn horror'as, religinės fanatikės šizoidinės būklės blogėjimas. Lėtumą įvardinčiau kaip didelį pliusą, galima atidžiau įsižiūrėti į Modę. Vaidmeniui parinkta tobula aktorė, nesu jos mačiusi anksčiau, bet žinau, kad seksiu jos pasiekimus kine ateityje. Uždaras, atšiaurus veidas, gero nežadantis, palaptingas žvilgsnis. Modė, jauna mergina, su polinkiu į savidestrukciją, kenčia dėl socialinių įgūdžių trūkumo, gyvena skurdžiai apstatytame kambarėlyje, ir pasaulyje yra viena kaip pirštas. Jos pašnekovas- Dievas (komentarų nebus)... Atradusi save hospiso slaugos srityje, pagaliau atranda prasmę gyvenime. Slaugydama sunkiai sergančią, buvusią šokėją  ir vakarėlių liūtę, išgyvena laimingiausias akimirkas. Jaučiasi reikalinga. Svarbi. Nepakeičiama. Tačiau gerų norų neužtenka, jos principai kertasi su audringu pacientės gyvenimo būdu. Kyla akibrokštas. Gaila, pašykštėta detalių apie ankstesnį Modės gyvenimą, pvz, kur jos tėvai? Antrojoje dalyje matome merginos pastangas praplėsti pažįstamų ratą, rasti draugiją. Čia geriausia vieta, emberesmentas smogia žemiau juostos, nejauku žiūrėti. Tiesa tokia- niekas neskuba pažindintis su keista,  vieniša mergina bare, atomazga- purvina, dar žemiau timptelėjama savivertė. Modei lieka vienintelė išeitis, jos kenčiantis protas mato šviesą tunelio gale...

Hellraiser (1987)

Vienas iš vaikystės siaubekų, likęs atmintyje dėl įspūdingos pragaro monstrų išvaizdos. Užtat absoliučiai pamiršau turinį- apie ką filmas? :D Patogiai susirangius ant sofutės, paleidau seną draugą šviesti ant sienos per projektorių, idant sugrįžtų prisiminimai. Beje, puikus vaistas, patiriantiems stresą darbe, nervuotiems, gyvenimo užpistiems -nerkit į horror'ą. Spjaukit į visus "aš bijau, paskui sapnuosiu košmarus" ir panašius tralala ,- tavo darbas, kasdieniai rūpesčiai yra pakankamas siaubo karnavalas, ką jau naujo pamatysi ekrane, kad pakrautum šokolado į triusikus? Nieko. Užtat kokia piktdžiuga apima matant, kaip kamuojami naivūs/tūpi veikėjai, kaip bobos klykia it skerdžiamos paršavedės. Pasijunti truputėlį geriau,- nuleidi garą. O filmo idėja ypatinga- dvasios nuopuolis vardan aistros. Pakursčius senos meilės pelenus, ištekėjusi moteris pradeda šiurpių žmogžudysčių ciklą, kad išgelbėtų smarkiai įklimpusį meilužį. Bėda ta, kad meilužis prisižaidė su tamsiomis jėgomis, kad patenkintų savo ištvirkėliškus polinkius, ir turėjo sumokėti gyvybe. Flashback'ai apie jųdviejų aistringo romano priešistorę turi kadaise populiarių  erotinių vaizdajuosčių stilistikos elementų, cha cha. O dabar filmo "vinis", pagrindinė priežastis, kodėl siaubo filmų hierarchijoje užima svarbią vietą. Aišku, jei yra tokių, kuriems išgirdus "Hellraiser" nekyla  asociacijų, o Dieve, eikit šviestis, vaikai... Aštuntasis dešimtmetis turėjo tiek nuostabių siaubekų figūrų- Fredį Kriugerį, Odaveidį (Leatherface), Mike Myers'ą, Svetimą (Alien), lėlę Čiakį... Šįkart kalbu apie Pinhead (Viniagalvis gal būtų tiksliausias vertimas). Kokia fantazija, stilius, klasė! "Mes suplėšysim tavo sielą"-  prasideda goro festas, iš visų pusių svysčioja kabliai, oda tempiasi kaip guma, taškosi kraujas,- šlykštu ir nuostabu vienu metu. Daugiau nežinau  siaubeko, kuris turėtų analogiškai stiprų psichoseksualinį efektą žiūrovo sąmonei.

The Ritual (2017)

Keturi draugai, praėjus pusmečiui po tragiškos bičiulio mirties, išsiruošia į žygį Švedijos miškuose, na ir  prasideda... Kelienio trauma, mėginimas trumpinti kelią per baugias miško platybes, pamažu auganti paranoja ir neviltis. Puikiai išnaudotas perdėtas vyrų pasitikėjimas savimi, situacijos šeimininko pozicijoje, kai iš tikrųjų jums pyzda, draugužiai. Gamtos siaubas man ypač patinka, kas gali būt žiauriau už naktį miške? Pauglystėje vasarą važiuodavom atostogaut į kaimą- vienkiemį miškų apsuptyje. Vieną naktį prisisapnavo, kaip atsidaro langas ir į mane tiesiasi kažkieno ranka, Kristau... Gerai, kad šlapimo pūslės raumenys buvo tvirti, kitaip būčiau apsimyžus... Paslaptingi šnarėjimai, krebždėjimai, lūžtančios šakelės, kažkam sliūkinant pro šalį..  Nė nekalbu apie paklydimą miške, vienas klaikiausių košmarų, kokius gali sukurti mano vaizduotė. Ketvertas aptinka trobelę miške, ir sulenda vidun, slėpdamiesi nuo audros. Klaida, didelė klaida. Panašu, kad turi reikalą su kultu, garbinančiu antgamtišką padarą. Prasideda šiurpi odisėja nakties aky, jėgos senka, draugija retėja... Galiausiai pamačius monstrą, lig tol tik staugusį tolumoje ir šmėžavusį šešėliuose, šypteli. Ne veltui sakoma, kad baisiausia yra vaizduotės produkcija. Įdomiai įterpiami vieno draugų flashback'ai iš liūdnai pasibaigusio parduotuvės apiplėšimo, kur jis pasirodė paskutinis bailys, nevertas nė pažįstamo vardo. Kaltės, sąžinės graužaties kirminas griaužiasi  pasąmonėje. Gal viskas, kas įvyko, tebuvo psicho-tripinimas? Vienaip ar kitaip, šimtą kartų geresnis už prieš tai matytą chaosą, kriokiant prasirūkusiam seniui.