Des nouvelles de la planète Mars (2016)

Labai užgaišau su aprašymais, bet taip jau būna, kai per trumpą laiką pažiūriu keletą filmų. Dar vienas Scanoramos saldėsis, atleidęs įtampą po tos našlaičių dramos- sush'iai tarp peržiūrų irgi nepamaišė; ne veltui stresuojantys žmonės atakuoja šaldytuvą. Prancūzų komedijos tokios savotiškos, kad atleidi kvailystes, į kurias negalėtum žiūrėti Holivudiškoj versijoj. Jie mažiau maivosi, netgi priešingai- vaidina įprastai, rimta vedo išraiška, kas sukuria tą komišką efektą. Programuotojas Filipas gauna naują kolegą- ekscentriškąjį Žeromą. Nneuspėjamo elgesio bendradarbis sukelia sąmyšį darbe, ir yra išvežamas į psichiatrinę. Spėkit, pas ką kreipiasi, iš jos pabėgęs?.. Filipo namuose tvyro chaosas- buvusi žmona numeta jam vaikus, hormonų užvaldytus paauglius, draugas atsikviečia naują "ligoninės meilę", o be to, po kojom cypauja šlykštus sesers paliktas šunėkas. Ilgai taip tęstis negali. Žiauriai juokinga, kaip žmonės atpažįsta silpnesnį- nemokantį pasakyti  griežto "ne"- nors aktorius Francois Damien taip ir neatrodo. Balaganas vyksta mažam bute, jauti, kad greitai viskas sprogs ir išsitaškys, Filipo nervai ilgai nelaikys. O čia dar "genialūs" protai sugalvoja bombarduoti naują viščiukų mėsos fabriką. Sutinku, vienam žmogui kiek per daug tų nesąmonių :D Isteriška, crazy komedija.

Der kommer en dag (2016)

Prasidėjo Scanorama, iš to džiaugsmo, kad nereikia dirbti, kas nutiko pernai, apsidovanojau 3 bilietais, kas čia žino, paskui gal visai paleisiu finansines vadžias :D "Kelionė į mėnulį"- našlaičių prieglaudos kasdienybė. Skandinavai moka kept tokius šaltus, niūrius filmus, kažkas yra jų kraujyje, net moterys robotiškos, bejausmės. Pamačiau viską, kas siaubingo gali ištikt bėjėgius, niekieno neginamus berniukus. Kai kurios vietos priverčia sudrebėt, ypač, kai nežinai, kur link krypsta istorijos finalas; traukt "Tempo" nosinaites ar stengtis būit "vyru".. Moteris sėdėjusi per kelias vietas nuo manęs, nesitvardė... Du broliai atsiduria tikram nužmoginimo ceche, kur stengiamasi palaužt asmenybę, įtikint, kad esi tuščia vieta ir niekam tavęs nereikia. Smurtas, patyčios, išnaudojimas, o Dieve.. Graudulys akys graužė. Šiaip nesu vaikų mylėtoja, bet po šito filmo niekada nepakelsiu rankos prieš juos. Kokie puikūs aktoriai, ypač mažesnysis, Elmeris. Jį gelbsti laki vaizduotė- "nes jei gali nuskristi į Mėnulį, gali nutikti bet kas". Elmerio draugų laiškų skaitymai man priminė Džeinės Eir vaikystę internate, kokia žodžio galia! Žiaurios sąlygos negali palaužti tokių kovotojų, ypač, kai juos jungia stipri broliška meilė. Nuostabiai panaudota Kubrick'o "2001: A Space Odyssey" intro finalinėje scenoje, wow..Turint omeny, kad remtasi tikrais įvykiais, pasidaro liūdna. Tokie dalykai vyko, ir tebevyksta, o iš tikrųjų tokių kaip Elmeris ir Erikas juk nėra. Vaikai tėra vaikai...Išėjau kaip maišu trenkta.

The Ninth Configuration (1980)

Retai filmas taip pagauna, pribloškia ir įsirėžia į atmintį. Gerai išdūrė žanras "komedija", ok, gal ir buvo keletas juokingų momentų, bet paskui istorija pakrypo visai nelinksmai. Šįkart nepasakosiu siužeto, trumpai- į karo veteranų psichiatrinę ligoninę atvyksta naujas gydytojas. Kadangi šį filmą radau savo imdb watchlist'e, neilgai trukus supratau, kodėl ten buvo įdėtas. Čia vaidina Stacey Keach, jau matytas End of the Road ir palikęs neišdildomą įspūdį kaip aktorius. Mane traukia keisti, šiurpūs veidai, randuoti, ar turintys kokių išsiskiriančių fizinių ypatybių (Woody Harelson, Willem Defo, Christopher Walken) Stacey aiškiai turėjo "kiškio lūpą", gal dėl prastos filmo kokybės tada nepamačiau, bet šitoj juostoj abejonių nelieka. Plonos lūpos, sustingęs veidas, galima sakyti, jis nevaidina, o tiesiog..kalba ir tiek. Bet kaip kalba! Lyg kūnas tebūtų indas, o viduje blaškytųsi demonas. Vien metęs akį į jį, supranti, kad tai ypatingas žmogus, ne toks, kaip kiti. Viduje plešosi kančia, kuri pabaigoje sudrasko vyrą į skutelius...Praėjo beveik 40 metų nuo sukūrimo, radosi modernios kameros, mandri garso takeliai, aktoriai uždirba neįsivaizduojamas sumas. Daug kam nepatinka seni filmai- fee, ten viskas beviltiškai atsilikę ir kelia juoką. Man juokingas buvo tik akis išsidažęs gaujos lyderis, bet greit jo veiksmai šypseną nutrynė. Daug kas liko pražiūrėta, praklausyta, ateityje labai norėčiau dar kartą pamatyti, nes tai gilus psichologinis masterpysas.

The Silence (2010)

Aptarsiu, ką mačiau tik iš psichologinės pusės, konkrečiai- dviejų iškrypėlių ryšį. Bylos eiga, kai kurie pareigūnų sprendimai kelia per daug klausimų ir palinktume link kaulelių narstymo, kas niekada nesibaigia filmo naudai. Tiek to. 1986-aisiais susipažįsta du pedofilinių polinkių turintys vyriškiai, "praktikos" turintis ir stebėtojas. Prieš Timo akis draugelis išprievartauja ir pasmaugia 11-etę. Baisu, kaip šis sėdi mašinoje  lyg suparaližuotas ir nieko nedaro, aplink- plyni laukai, nei gyvos dvasios...Sukrėstas, išsigandęs, jis išvyksta iš miesto, stengiasi pamiršti, kas buvo, sukuria šeimą. Po 23-ejų metų, lygiai toje pačioje vietoje, nutinka tokia pat nelaimė- dingsta nepilnametė..Kas ir kodėl tai padarė? Policija karštligiškai stengiasi rasti nusikaltėlį, padėti tašką šioje siaubingoje istorijoje. O ramus, taikus Timo gyvenimas niekada nebebus toks, koks buvo; praeitis pasiveja ir jį sužlugdo. Peer ir Timo santykiai, lyg mokytojo ir mokinio, Peer primeta savo valią, labai slogu ir nejauku žiūrėti. Kaip žalingas įprotis ta jų draugystė, be kurio negali, nes vienatvė- nepakeliama. Nepatogus, slegiantis filmas, tik vokiečiai ir gali tokį išgimdyt. Beje, labai neįprastas tėvų gedėjimas, jokių isterijų. Šalti, santūrūs veidai, nulis emocijų, kas man užkliuvo žymiai labiau už pačius nusikaltimus; jie gal robotai?

Captain Fantastic (2016)

Tėvas su šešiais vaikais gyvena savo susikurtame pasaulyje, toli nuo supermarketų ir materializmu sergančios visuomenės. Maistą susimedžioja patys, kasdien intensyviai treniruojami lyg spartiečiai, mokyklos nelanko, nes yra puikiai auklėjami namie. Į galvas kalama ne tuščia, nenaudinga informacija, o ugdoma nuomonė, formuojama tvirta, savo įsitikinimus turinti asmenybė. Vaikui, nesvarbu, kokio amžiaus, visada sakoma tiesa. Ši griežta, disciplinuota sistema supermamyčių klubui įvarytų isterijos priepuolį, tačiau kokie rezultatai! Nuo paties mažiausio iki didžiausio, vaikai toli lenkia bendraamžius, turi aiškią vertybių sistemą ir nesiduoda išmušami iš vėžių, kas benutiktų. Išbandymas netrunka pasirodyti- keletą mėnesių ligoninėje gydžiusis depresiją, nusižudo mama. Turiu pasakyti, tai sukėlė nerimo, kad šis atsiskyrėliškas gyvenimas visgi nebuvo į sveikatą. Vyro santykiai su uošviais, kaip ir tikėjausi, dvelkia Antarktimi; jam draudžiama pasirodyti žmonos laidotuvėse. Tačiau budistų tikinčiajam ne vieta krikščionių kapinėse, negalima leisti kad būtų taip šiurkščiai paminta paskutinė valia. Šeimyna leidžiasi išpildyti paskutinio mamos noro, beje, labai juokingo :) Vienas geriausių 2016-ų metų flmų. Viggo Mortensenas tobulai įkūnija tėvą- autoritetą. Maniau, kad čia bus indie-comedy, kažkas panašaus į Wes Anderson kūrybą: keisti, nupušę veikėjai ir daug neįtikėtinų situacijų ir nuotykių  (man patinka, bet tai jau būtų plagiavimas), tačiau nieko panašaus, jau pati pradžia privertė tokias paliavas išdulkėti iš galvos.  Į vaikus suaugusieji žiūri iš aukšto, šleikščiai globėjiškai, visada teisus, nes vyresnis principu. O čia pateikiamas aštresnis kampas- ne valdau, įsakinėju, rėkiu, bet formuoju: ryžtingą, savimi pasitinkintį, laisvos dvasios žmogų.

A Monster Calls (2016)

Keistai sutapo, kad du paskutiniai filmai buvo apie vaikus.. Tai nėra mano "arkliukas",  paprastai manieringų mižniukų, aikštingų snarglianosių kine aš vengiu. Bet akį patraukė fantastika ir dailė, ir o stebukle- grybas pasirodė visas baravykas,  ne koks lepšis... Kolinas išgyvena sunkų laikotarpį; kasdien pats gaminasi maistą, savarankiškai ruošiasi į mokyklą, tyliai kenčia bendraamžių smurtą,- o berniukui tik dvylika.. Viskas vardan to, kad nevarginti vėžiu sergančios mamos ir išvengti nekenčiamos močiutės atvykimo. Žiūrovas mato, kad mamai prastai, mirtis neišvengiama. Tai žino visi- pradedant ja pačia, gydytojais, buvusiu sutuoktiniu, motina. Tik sūnus negali susitaikyti. Dirglus, meniškos sielos vaikas tramdo savyje neviltį, baimę, įsiūtį, kol vieną dieną frustracija prasiveržia fantastiška būtybe- pasirodo Žmogus- Medis. Tai Kolino pasąmonė, aišku, kokią žinią ji galiausiai  atskleis. Bet pats procesas, trys pamokančios istorijos, piešti mėgstančiam žmogui buvo tikra palaima. Seniai mačiau taip kruopčiai, originaliai, spalvingai pateiktus veikėjus, stilius- lyg prieš 30metų kurtos trumpametražės animacijos (Plympton, Mulloy, Dudok de Vit), vos nežliumbiau susižavėjimo ašaromis.

Swiss Army Man (2016)

Šizofreniški bezdalai, arba seniai mačiau ką keistesnio... Psichinės ligos yra nuostabi tema originaliam filmui sukurti, ir šiuo atveju tas puikiai pavyko. Pradžia. Jaunas valkata  mėgina pasikarti, susidaro įspūdis, kad jis jau seniai vienas negyvenamoje saloje ir vienatvė pribaigs. Bet paskutinę akimirką jis pamato vandens išmestą lavoną. Tas pasiskraidymas... čia suvokiau, kad laukia daug neįprastenis reginys, negu maniau.. Maniakiškose smegenyse sužimba lemputė- jiedu susidraugaus. Taip, Danielio Radcliff'o lūpomis prabyla mirusysis, bet iš kalbos matome, kad tai tik pagrindinio  herojaus mintys, stebuklas neįvyksta. Pamažu sužinom daugiau apie Henką, kodėl jis miške susikūrė alternatyvią realybę, kur ieško draugystės ir meilės, ir kaip nori grįžti namo. Kai kurios scenos tokios keistos, kad imi jaustis nepatogiai, jau neminint karts nuo karto pasigirstančio "pyrst". Istorija labai liūdna, šizofrenija yra viena šiurpiausių ligų.Labai mėgstu neįprastus scenarijus, būtų kiaulystė, jei negautų Oskaro nominacijos.