Tikra gėda, kad pamačiau tik dabar.
Ledinis sci-fi, turint omeny kaip mažai vertų dėmesio jų sukuria. Briuce Willis reabilitavosi mano akyse po komedijos
Bandits, bet po
Twelve Monkeys jis visiškai išteisintas. Taip sakau todėl, kad visi veiksmo filmų supermenai- Stallone, Shwarcenneger, Van Damme man visada atrodė tokie.. sukrėstom smegenim, kur tik spardosi, mušasi, ir laido nejuokingus bajerius, fui. O Bruce išmėgino save daugelyje žanrų, jis nėra lėkšta veiksmo filmų žvaigždė, yra įvairiapusis.
Taigi. Netolima ateitis, žmonės beveik išnyko po žiaurios epidemijos, likusi saujelė galvoja kaip išgyventi. Jie atrenka vieną iš individų ir pasiunčia jį į praeitį- kad sužinotų, kas sukėlė epidemiją ir kaip užkirsti jai kelią. Veikėjas atsiduria 1990-uosiuose, kur jo geri norai suprantami vienareikšmiškai- psichinis. Ir uždaro į durnyną. Čia vyras sutinka psichiatrę, kuri nori jam padėti, ir užverda tokia košė, kad spėk gaudytis. Dabartis- praeitis- ateitis, vos spėji susigaudyt, prarandi laiko nuovoką ir beveik pasimeti, todėl vis stabdžiau filmą kad nepamesčiau siūlo galo. Bet man patinka sci-fi, kur reikia mąstyt, o ne išsidrėbus prieš ekraną stebėt judančius paveiksliukus. Užtat pabaiga tikras Gordijaus mazgas.. Sudaromas įspūdis, kad ta pati istorija kartojasi be galo, be jokių pakitimų, ir viskas todėl, kad Jaunasis Aš iš praeities pamato Save-Suaugusį iš dabarties (2030m.). Mindfuck!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą