Kaip žinome, ne visiems susitikimas su šeima asocijuojasi su teigiamom emocijom. Priverstinis "kadangi taip reikia" giminaičių lankymas, kietai sučiauptos lūpos, akių vartymas, nuolatinis dirsčiojimas į laikrodį, ginčai dėl politikos, strėlių kodėl vis dar vienišas(-a) atrėmimas, galbūt pratrūkimas- užknisot su savo neprašytais patarimais ir moralais! ir gazo pedalo spaudimas namo. Iki kito karto. Jarmuschas savaip pažvelgė į atšalusių santykių tarp tėvų ir vaikų temą. Pirmose dviejose- iki absurdiško vedantis tėvo, sūnaus ir dukters, paskui- motinos bei dukterų pasibuvimas. Pokalbiai sausi, dirbtiniai mandagumo manifestai, žmones jungia tik maistas, daiktai ir.. spalvos. Keistas jausmas stebėti, kaip neturi apie ką kalbėti, sėdi, siurbčioja arbatą, vandenį, valgo skanius pyragėlius, sėdi kartu iš pareigos. Visą laiką tikėjausi prasiveršiant užslėptam kartėliui, pykčiui, nuoskaudai, kad pakels balsą ir baigs tą arbatėlės gėrimo fantasmagoriją. Never happened. Būtų labai nuspėjama, džiaugiausi, kad išsivertė be šito. Trečioji- teikianti vilties, dvynių, neseniai palaidojusių tėvus, situacija. Jie visada buvo artimi, lengviau atsikvepi po šalto dušo pradžioje. Galbūt dėl to, kad tėvai buvo ekstravagantiškos asmenybės ir slėpė daug paslapčių, o gal jų ryšys genetiškai nulemtas. Filme kartojasi riedlentininkų, rolekso ir keistų posakių "štai jums ir dėdė Bobas", kažkaip panašiai, kartojimas. Pastarojo nesupratau. Nėra slegiantis žiūralas, kaip galėtum tikėtis, kaip tik daug juoko , bet liūdesio ir humoro derinys turi ypatingą poveikį ir įsirėžia į atmintį.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą