Kaip sakiau, laikas kilstelėti žiūrimų filmų kokybės kartelę, nes trash'o jau gana (kol kas). Vėlgi, pasitarnauja daug metų ignoruota klasika- anksčiau nelėkdavau į kiną vos pasirodžius blockbusteriams, taigi rezervas nemenkas. Denis Villeneueve, ką man parodysi? Žiauriai patiko šiurpūs kameros kadrai- vaizdas pro kemperio langą, pro šalį einant vaikams. Paskui akiniuotis stebi besibūriuojančius policijos automobilius, kad paskutinę akimirką užvestų mašiną ir trenktųsi į medį. Po aukos namus vaikštantis įtariamasis... Paul Dano atlieka stulbinamą vaidmenį- kaip sau nori, kažkas nejasno su jo veikėju, visas smurtas, kurio sulaukia iš dingusios mergaitės tėvo, atrodo pateisinamas. Lyg ir (?)... Autonomiško teisingumo samprata- diskutuotinas reikalas, bet manau, žiūrėję filmą, vienareikšmiškai stojo tėvo pusėn. Kas man truputį užkliuvo- siužetas jau tiek pripainiotas, kad lieka nesveikai daug klausimų, į kuriuos neatsakoma. Arba nurašoma- ai, psichologinė trauma maždaug. Iš kitos pusės, nei įrodysi, nei paneigsi, kaip elgtumeisi išgyvenęs siaubingą įvykį. Jake Gylenhaal atstovauja teisėsaugos pusei, kurios ratai sukasi vangiai ir nuostolingai, nenuostabu, kad tėvas- Hugh Jackman- priverstas imtis savarankiškų veiksmų. Turbūt būtų faina turėti tokį ryžtingą tėtuką...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą