My Own Private Idaho (1993)

1993-ieji.. Iki "Matricos" likę šešeri metai, o River Phoenix dar buvo gyvas.. Sunku apsakyti, koks nuostabus šis filmas- apie jauno žmogaus vienatvę, pasimetimą. apie pastangas atrasti savo vietą gyvenime ir tikrą vyrišką meilę. Gėjiškos istorijos man keldavo šiurpą, bet šitas filmas pakeitė požiūrį.Keanu Reev'es vaidina Skotą, turtingos šeimos palikuonį, kuris maištauja prieš savo tėvą ir stengiasi jį kaip įmanydamas pažeminti. Trainiojasi su valkatom ir jaunuoliais iš asocialių šeimų, verčiasi prostitucija. River Phoenix sukurtas personažas Maikas- vienas mieliausių kino istorijoje. Jis serga keista liga, dėl kurios bet kada gali prarasti sąmonę, ilgisi jį palikusios motinos ir nuoširdžiai myli savo geriausią draugą.Du jauni aktoriai nuostabiai perteikė jauno žmogaus pasaulį- abejones, klaidžiojimus, ir spaudimą- anksčiau ar vėliau tenka priimti lemtingą sprendimą savo gyvenime.

Paperhouse (1989)

Vienas geresnių mistinių filmų, kur persipina vaikiška fantazija ir vienatvė. Maža mergaitė Ana mėgsta piešti. Sykį ji nupiešia namą, kuriame gyvena luošas berniukas Markas. Na o paskui... sapnuose ima lankyti jį- kiekviena nauja piešinio detalė materializuojasi. Bėda ta, kad "meninės nesekmės"- irgi.... Pieštukai ir popierius Anai tarsi būdas ištrūkti iš keisto suaugusiųjų pasaulio. Pagrindinė veikėja man itin patiko- rankos sukištos į kišenes, įžūlus žvilgnis ir tvirta valia. Nė iš tolo neprimena tų apsisnarglėjusių mergiūkščių, kurios priverda košės, kurią tenka srėbti kitiems. Turint omeny filmo sukūrimo datą, tiesiog nuostabu, kaip pavyko be ypatingų specialiųjų efektų sukurti tokią mistišką atmosferą. Įrodymas, kad geram filmui reikia idėjos, o ne krūvos pinigų.

Antichrist (2009)

Keistas filmas, sukėlęs karštas diskusijas ir nušvilptas Kanuose. Daug sekso, smurto ir beprotybės. Tik du veikėjai- Jis ir Ji, nu dar lapė , stirna ir varna. Taigi aktoriams tenka padirbėti iš peties. Skaičiau, kad išgirdus apie ši Larso von Triero projektą, Charlotte Gainsbourg tol nuo jo neatstojo, kol negavo jame pagrindinės rolės. O juk darbas ne iš lengvųjų- suvaidinti išprotėjusią vaiko netekusią moterį, vaidinti nuogai puritonus piktinančiose sekso scenose... Bet ji žinojo ką daro- gavo geriausios aktorės apdovanojimą tuose pačiuose Kanuose! Nusprendęs gydyti žmoną pats, nes pats yra psichologas, vyras išsiveža ją į atokią miško trobelę. Nervams nuraminti ir konfliktams spręsti pasitelkiamas seksas, bet galiausiai moteris visai protą pameta. Probėgšmais užsimenant apie raganų deginimus, ir tai, ką sutuoktinis randa ant aukšto, perša mintį- moters prigimtis iš esmės yra blogis.

Daybreakers (2009)

"Drakula", "Interviu su vampyru"- žanro klasika, du greičiausiai į galvą ateinantys pavadinimai, kalbant apie kraujo ištroškusius. Ką dar galima sukurti, kaip sudominti žiūrovą? Režisierius Michael Spierig pažvelgė kitu kampu, ir išėjo neprasta istorija apie visiems gerai žinomus kraugerius. Žemėje liko vos 5 procentai mirtingųjų, visi kiti- vampyrai. Tai reiškia, kad jei neatsiras, kuo pakeisti kraują, teks stipti iš bado. Jaunas mokslininkas (Etan Hawke) triūsia laboratorijoje pas sadistiškąjį Čarzlą Bromlį (sveikas Sam, nesimatėm nuo The Piano). Netikėtai jis susiduria su grupele žmonių ir nutaria jiems padėti. Edvardui koktus vampyro gyvenimas ir jis mielai vėl atvirstų žmogumi, kaip tai pavyko Elviui (puikus Williamo Defoe pasirodymas). O kol bus išrastas pakaitalas, vampyrai turi gerti kraujo skiedinius arba badauti, tada jiems ima juokingai smailėti ausys ir jie virsta šlykščiom pabaisom. Žmonės laikomi maistui, kur iš jų pumpuojamas krauja iki dienų galo. Vaizdelis tikrai nekoks- aibės baltų kūnų, pamažu čiulpiama gyvybė.. Gan juokinga detalė- vampyrai pavaizduoti labai elegantiški- kostiumai, skrybėlės, liemenės, kaklaraiščiai, ir tos dailios geltonos akys. Tuo tarpu žmonės- pasigailėtini apkiautėliai, nors kai tave medžioja kaip gyvulį, nelieka laiko pasirūpinti garderobu.

Evening (2007)

Pradžioje matome seną moterį, gulinčią mirties patale. Prie jos sėdi dvi suaugusios dukros, kurioms Ana niekada neskyrė per daug dėmesio, nes atsidavė savo tikrajai meilei- muzikai. Mirštančioji vis šaukiasi iki tol niekam negirdėto Hario. Retrospektyvos dėka esame nukeliami į vieną tolimą vasaros vakarą, draugės vestuvių išvakares. Aną jaunystėje vaidina Clare Danes, kurią pamilsti iš pirmo žvilgsnio. Didžiakė, linksma, nuoširdi mergina seniai susuko galvą išgėrinėjančiam vaikystės draugui Badžiui. Per vestuves ji susipažįsta Hariu, ima megztis romantiška draugystė, dėl kurios įvyksta tragedija.Filmas privertė susimąstyti apie moters gyvenimą, būtent- talentingos moters. Ana puiki dainininkė, kuri nenorėjo, kad šeima būtų priežastis, dėl kurios ji baigtų karjerą. Tai nepraėjo be pasekmių- apturėjo 2 nesėkmingas santuokas, viena dukrų iki šiandien negali užmegzti rimtų santykių, nes bijo būti palikta ir įskaudinta, tuo tarpu kita visą save atidavė šeimai.

We're no angels (1989)

Dar vienas filmas, kuris maišėsi televizoriaus ekrane daugybę sykių, bet mano dėmesio sulaukęs tik dabar. Vos pažiūrėjus pradžią supratau, kad nėra geresnio aktoriaus už Robertą de Niro, Pacino visai kas kita. Po paraliais, šis kipšas su apgamu ant skruosto turi Dievo dovaną. Du nusikaltėliai pabėga iš kalėjimo, ir dėka eilės nesusipratimų, palaikomi į miestelį atvykusiais kunigais- tėvu Braunu ir tėvu Railiu. Paskui seka aibės komiškų situacijų- iš kur gi kalinys gali mokėti giedoti lotyniškai ar klausyti išpažinčių. Man patiko viena: šių laikų komedijose, veikėjai, pakliuvę į nepatogią situaciją, mikliai, per kelias sekundes sukurpia šmaikštų atsakymą, lyg visą tą laiką būtų nešiojęsi jį kišenėje.. Tai taip nenatūralu. O čia ne- tėvas Braunas, paklaustas kodėl ant jo apykaklės skalbinių smeigtukas- išdavikiškas vagystės įrodymas- nelaimėlis mykia mykia.. kol išstena-tai simbolis, jog Dievas bet gali pričiupti tave. Dievas šitam filme jaučiamas kaip nematoma, bet nenuginčijama jėga, dėka jo nelaimėliai ne sykį išneša sveiką kailį. Manyk, kad tai tik atsitiktinumas, bet išmetę savo kalinių batus, pabėgėlisai meldžia Verkiančiąją Mariją apavo, ir bažnyčion įeina vienuolis, apsikrovęs jų šūsnimi. O jeigu ir šitai neįtikina, tai pabaiga tikrai abejingų nepaliks- gelbėdamas skęstančią mergaitę, tėvas Railis ištiesia ranką Marijos statulai .. ir mediena ištempia juodu į paviršių. Touching moment. Gan netradiciškas aktorių duetas- de Niro ir dar visai jaunas Sean Penn. Ir nesuprantu, kodėl toks prastas filmo įvertinimas imdb.com, vos 5,6... Kodėl? Dėl to, kad čia perdirbinys ir konservatyvus požiūris- klasikos niekas neatkartos? Nebent pagerins! Jau seniai pastebėjau, kad Sean Penn itin sekasi kurti trenktų kvaišelių vaidmenis, šįkart jis- geraširdis, jautrus vyrukas, sudaro keistą kontrastą apsukriam, rūsčiam de Niro veikėjui, bet kartu jie- neįtikėtinas duetas. Kalinių paslaptis taip ir lieka neatskleista- tačiau tai dar vienas įrodymas, kad Dievas visada suteikia antrą šansą. 

The Sweet Hereafter (1997)

Mažą miestelį ištinka tragedija-mokyklinis autobusas nuslįsta nuo kelio, įlūžta lede ir nusineša daugumos miestelio vaikų gyvybes. Tėvai skendi sielvarte. Atvykęs advokatas mėgina įtikinti miestelėnus duoti parodymus teisme ir rasti kaltininką. Tam tikra prasme jis irgi prardęs vaiką- jo duktė- narkomanė, terorizuojanti telefono skambučiais ir kaulijanti pinigų. Yra tokia pasaka apie fleitininką, supykusį už miesto nedėkingumą dėl sutvarkytos žiurkių problemos, ir išsivedusį visus vaikus. Filmo eigoje pasakos motyvai karts nuo karto atsikartoja, drama tampa dar sudėtingesnė, kaip supratau, fleitinkas čia Ian Holm herojus.. Bet paskui jo skleidžiamą muziką miestelis nenori eiti. Itin keista ir daug diskusijų iššaukianti pabaiga- likusios gyvos, bet suluošintos paauglės melagingi parodymai, įtakoti keistų santykių su tėvu.