The Nightingale (2019)

Devyniolikto amžiaus pradžia Australijoje, vietiniams gyventojams aborigenams, buvo pažymėta krauju. Beteisiai, žemiau šuns laikomi, priklausomi nuo pabaisų šeimininkų. Visgi, galvojau, Klerės ar Bilio situacija baisesnė. Baloji moteris atsidūrusi itin nepavydėtinoje situacijoje; buvusi kalinė, dabar- žiauraus iškrypėlio leitenanto nuosavybė. Psichopatas gali daryti su ja ką panorėjęs, skųstis nėra kam. Po vieno tragiškai pasibaigusio išpuolio, Klerė prieina ribą. Prarasti nėra ką, ją gena kerštas, tai viskas, kas liko. Padedama našlaičio aborigeno, ji  lipa ant kulnų savo skriaudėjui, laukinėse Tasmanijos džiunglėse. Nugarą laiko sukausčiusi įtampa geras dvi valandas.  

Doctor Sleep (2019)

Stiveno Kingo "Daktaras miegas" buvo maloni staigmena; aš maniau jis nebepajėgus sukurpti kažką tokio, kaip jo geruliai violetinių viršelių serijoje. Kas nors supranta referencą(?),  čia grynai knygžiurkinis bajeris. Supergalių  nusiurbimas- idant gyventum amžinai jaunas- artimas vampyrizmo giminaitis, tik visa atrodo žymiai  šiurpiau, net pagailo vargšų vaikų. Nemeluosiu, pamačius anonsą, buvau nusiteikus skeptiškai ir pašaipiai, o dar Ambrą vaidina juodaodė, da fuck šito reikėjo??  bet antroji Kalėdų diena kirto prasto oro ir neturėjimo ką veikti apart valgyti kombinacija. Tad principai buvo paminti, ir žinot- gerai. Filmas nėra prastas, Dieve, išaušo diena, kai atsirado pajėgių nesuknisti Kingo savo invalidiška vaizduote. Yra tik keli kvaili momentai, bet bendras vaizdas visai šaunus, ir pabaiga man patiko labiau nei romane. "Siurbėlėms"  nugalėti pasitelktas respektabilus metodas, nes knygoj jie užraukia reikalą kaip maži vaikai pamokoj. Išsiblaškę  mala šūdą didžiąją dalį laiko, kol galų gale susikaupia ir išsprendžia tą pabodusį klausimą, kiek bus du kart keturi, juk mokytoja kitaip neatsipis. Nustebau, kad mažai laiko skirta paliktai narkomanei ir jos vaikui, buvo galima daugiau pamindžioti tą moralinę žaizdą, romane prie jų grįžta ir grįžta. Čia daugiau pabrėžiama, koks šaunus Denis Toransas, išsikapstė iš alkoholio liūno, įstojo į AA, tada pyst- aštuoni metai pralekia ir jis jau švarus skaisčiaveidis, cha cha cha, kad būtų taip paprasta. Skrybėlėtosios Rozos klika šauni, aišku, norėjosi daugiau su jais susipažinti, o gaunam tik šiek tiek info apie Anę, na bet tiek to, senelis Flikas ir Varnas neblogi, bet režisierius tik pamojavo jais kaip šuniui kaulu ir akiplėšiškai skanėstą paslėpė. Kai pagalvoji, viskas užtruko dvi su puse valandos, tai ką gi čia rodė, kad nespėjo išgvildenti charakterių ir vidiniai demonai pakrapštyti paviršutiniškai? Per tiek laiko spėji pamiršti.

Race with the Devil (1975)

Dvi poros norėjo ramiai paatostogauti, keliaudami namelyje ant ratų. Kol vieną naktį netyčia tapo žmogaus aukojimo liudininkais. Net pranešus policijai, reikalai nepagerėjo, kaip tik stebina atsainus pareigūnų žvilgsnis. Bet kai liudija prisėmę alkoholinių gėrimų... Žodžiu, nerūpestinga nuotaika prarasta, kur jie bevažiuotų, visur užkliūva keisti žvilgsniai, į namelyje kažkas įmeta keletą šnypštukių. Jiems ant kulnų lipa  šėtono garbintojai. Nors veikėjai laikosi tvirtai, furgonas atlaiko ne vieną puolimą, matai, kur link krypsta istorija.  Niekas tada nežinojo, kad ateityje nebenustebinsi publikos su  analogiškais  twist'ais, tai jokiu būdu ne trūkumas. Vargšės muselės, patekusios į pieną.

The Legend of Hell House (1973)

Su lengva šypsena veide dabar žiūri į vaiduoklių fenomeną, kai specialieji efektai, beveik 50m atgal, buvo zigotos lygyje. Reikėjo išmonės kurti siaubui kitomis priemonėmis- muzika, šešėliais, kuriant ypatingą atmosferą voratinkliais apėjusiose patalpose. Skeptiškas fizikas su žmona ir dar du mediumai priima iššūkį praleisti porą naktų liūdnai pagarsėjusiame Belasko name. Čia klaidžioja nelaimingos žudiko aukos, o atlygis pasiūlytas solidus- 100000 svarų. Moterims beveik iškart pakrinka nervai, ypač jautri mediumė mis Tanner, dvasios pasičiumpa ją pačią pirmą. Draugija pašaipiai žiūri į merginos išgyvenimus, kol poltergeistas pakrato valgomojo stalą,ir  klausimai ima kirbėti nori nenori. Ar buvo baisu? Meluočiau, jei atsakyčiau teigiamai. Menininkai vertėsi be kurtinančių garso efektų ir kraujo vonių, ir vis tiek sukurdavo, kad ir minimalią, įtampą.

Knives Out (2019)

Kur milijonieriaus mirtis, ten susirenka gauja laukinių šunų ir atplasnoja grifai- jo giminės, apakę iš godumo, visu gražumu atsiskleidžiančio testamento skaityme. Kai randamas 85-erių metų Harlando kūnas, apklausiami vakarėlyje dalyvavę svečiai- velionio vaikai, jų sutuoktiniai, darbuotojai. Policijai panašu į savižudybę, bet pasirinktas labai jau neįpprastas metodas- perrėžta gerklė. Narplioti paslapties atvyksta seklys Benua Blontas, ne savo rogėse važiuojantis Danielis Craig'as. Kokį akcentą jis ten šaržavo, kaip sraigę burnoje  čiulpsnojo ir vaipėsi? O tu rupūže, dar ir Gaublio nominaciją gavo, matyt, kažko nesuprantu... Pamažu išryškėja įdomios detalės- lyg tyčia, vakarą prieš mirtį, įvyko daug aštrių pasikalbėjimų su jubiliatu. Išgiežta apmaudo, svaidyti grasinimai. Motyvą nužudyti turėjo ne vienas. Kas gi ten nutiko galų gale? Seklys pasikliauja Harlando sesele, negalinčia meluoti. Ekrane tiek daug siužeto posūkių, lyg lėktum 200 km/h, ir mėgintum nepražiopsot šviesoforo. Nelengva :D Sužimba aktorių žvaigždynas: Toni Collette, Michael Shannon, Don Johnson, Jamie Lee Curtis, Chris Evans. Malonu, kad tai toli gražu nebuvo vienintelė atrakcija, kaip ištinka dažną filmą, kada be blizgučių daugiau šūdukas tėra. Fantastiškos dvi valandos.

The Serpent and the Rainbow (1989)

Grėsmė prarasti sielą... šiame netikinčiųjų pasaulyje? Aišku, kai esi multimilijoninės vaistų kompanijos atstovas, tatai būtų pelnytas atpildas. Turiu omeny visus šakar makar, vykstančius už jūsų akių, kvaileliai vartotojai. Bet nereikia kišti knyslės į sąmokslo teorijas, Wes Craven palietė įdomią, sau nebūdingą temą, pavyko. Vudu- zombių nuotolinis valdymas. Kas gamtos vaikų ritualines apeigas, šokius, dainas, mane veikia nerimastingai- tikiu, kad kažkokių galių jie turi. Skeptiškas vyrukas iš JAV atskrenda į Haitį išsiaiškinti keisto gando. Neva žmogus, laikytas mirusiu, palaidotas prieš septynetą metų, vėl pastebėtas vaikštantis tarp gyvųjų. Atveju itin susidomėjo anestetikus platinanti farmacinė kompanija, šis atradimas (jį išprovokavusi cheminė medžiaga) sukeltų revoliuciją operacinėje. Gandai pasirodo besą tiesa, Bilas Pulmanas dar sutinka gražią vietinę gydytoją, bet šalyje baltajam vyrui, besikišančiam ne į savo reikalus darosi labai pavojinga. Šalyje tvyro sumaištis, gresia perversmas, žmonės priėję ribą. Jei gaudydžiausi istoriniam- geografiniam kontekste, filmą suprasti būtų lengviau. Bet tai nėra intelektualiai meniškai sielą pakylėjantis filmas, užteko, ką pamačiau, užsidėjau paskutinį pliusą Wes'o filmografijoje ir baigiame instruktažą, labanaktis.

The People Under the Stairs (1991)

Wes Craven darbai, kuriuos aptarsiu toliau, galiu drąsiai teigti, man daug įdomesni už šlovingąjį Scream arba vizitinę Wes'o kortelę A Nightmare on Elm Street. Braižas darosi aiškus, dažnai kartojasi- visi pašėlti sumanę paaugliai, neklausantys tėvų, arba žmonės, besikišantys ne į savo reikalus, sulauks nuožmaus atpildo. Paleidau filmą, ir gavau visiškai netikėtą, bet itin malonią patirtį. Lyg iškreipta "Home alone" versija, kur Colino vaidmenį dalinasi nupušę brolis ir sesuo, prisiekę rasistai turčiai. O vagių vaidmuo kliūva netradiciniam trio- du smulkūs nusikaltėliai ir berniūkštis, pravarde Kvailys. Šutvė įsibrauna į paslaptingą namą, tikėdamasi rasti aukso monetų kolekciją ir taip atsilošti prieš aukštesniąją socialinę klasę; juodaodžiai metami iš geto už skolas, kurių negali padengti. Kas gi nuomotojai? Minėtoji porelė... Deja, namuose lengvas grobis nelaukia, užtat prasideda žūtbūtinė kova už išlikimą; psichopatai- kieti riešutėliai. Įvykis veja įvykį, blogiečiai parinkti stulbinančiai patrauklūs- vienas jų- Twin Peakso žvaigždė Everett McGill, ištikimas siaubo žanrui. Lyg būtų negana baisybių viršuje, rūsyje, po laiptais, tyko dar šiurpesni padarai. Tirpau iš pasitenkinimo, norėjosi, kad pelės ir katės žaidimas niekada nesibaigtų!

Psycho (1960)

Scena duše laikoma šiurpia, kraują stingdančia. O prasijuokiau didžiąją filmo dalį, gal kažkas negerai smegenims. Vienintelis gąsdinantis įvykis buvo 40000 dolerių nušvilpimas. Moterie, ką sau galvojai? Faktas, kad nuo tos akimirkos tavo gyvenimas drąstiškai šoktels ant kitų bėgių ir nuūš neaiškia kryptimi,- sukausto šalčiu. Visas ligšiolinis gyvenimas užbrauktas raudona linija. Ir kaip tyčia, kai tereikia trupučio sėkmės ir su babkėm laimingai pradėsi naują gyvenimo puslapį... pakliūni į psicho motelį. Kai Marion ir Normanas kalbasi kambaryje, ištariamos dvi legendinės frazės:  "A boy's best friend is his mother" ir "Son is a poor substitute for a lover". Niekada nepamiršiu :D Pyzdinčiau iš ten neatsigręždama, gero nelauk po šių perlų. Neįmanoma žiūrėti "Psycho", ir dar nebūt suteršta spoilerių sąmone, dėl to rodyčiau jį dešimtmečiams, ar jaunesniems, tik tokiu būdu tinkamai įvertinsi, gal net pašiurpins. Nes dabar viską žinai, apie Normaną, motiną, pamišimą. Plius kaip sau nori- neįtikino- dingsti be žinios ir tavęs ieško kas.. vedęs meilužis?? Hell no, taip nebūna. Alfredas Hičkokas buvo romantikas, atvičiaju.

Last House on the Left (1972)

Ėmiau tyrinėti siaubo filmų istoriją, nes bibliotekoje į rankas papuolė faina knygutė "Horror cinema". Nesu mačiusi klasikos lobyno: Psycho, Peeping Tom, Dracula su Bela Lugosi, bus proga pasitempti. Vakar norėjosi kažko ne žoskai seno, užteko, kad filmui apie 50metų :D Wes Craven debiutas, užtikrinęs tvirtas pozicijas siaubo meistrų gretose. Baisu nebuvo, haha, per pusšimtį metų siaubo standartai pasikeitė, arba mano gėrio/blogio samprata iškrypusi nebepataisomai. Filme daug komiškų elementų, pvz parodijuojamas policijos darbas, žiopliai pareigunai net degalų užtektinai negali užsipilti, pravažiuojantys juos trolina kas netingi.  Blogiečiai, į kurių nagus papuola merginos... Ką tik paskaičiau, kad filmas šokiravo, kai pasirodė, traukiama net prie snuff kategorijos. Mano nuomone, dabar daug kas pasikeitė (į blogąją pusę), mūsų atsparumas ekrane rodomam smurtui pasiekė neregėtai aukštą kartelę. Aukos mušamos, vieną išprievartauja- o tau nors raumenelis virpteltų! Cravenas baudžia amoralius, ištvirkusius paauglius, tau neprivalo būti jų gaila. Hipiška muzika blaškė, trukdė susikaupti, iškreiptai juokinga ir viskas. Nors kankintojai charizmatiški, manau, būtent šito remeikai nebesugeba pakartoti. Beprasmiško žiaurumo, for fun.  Pabaigoje šutve pakliūva į aukos namus, tėvai sužino, kas nutiko dukrai. Keršto valanda, tėvukai galėtų būti Kolino iš "Vienas namuose" seneliai, išradingumo netrūksta.

Koko-di Koko-da (2019)

Atbaido nuo šlapinimosi miške visam gyvenimui :D Ilgą laiką maniau, kad būtent čia šuo pakastas, žiaurus girių dvasių kerštas teršiantiems stovyklautojams. Aišku, kad ne. Vadinasi, pora, mačiusi santuokoje geresnių laikų, nei išgyvena dabar, išvažiuoja į kempingą. Ryte moteriškė užsinori sysiu, ima skambėti kraupi dainelė ir ją apsupa nežinia iš kur atsiradusi trijulė. Finale- guli paslika be kelnių, nebegyva, toks pats likimas ištinka ir sutuoktinį. Michael Haneke žaidimėlių ir Kubricko apelsino hibridai nebaisūs, net juokingi. Įtampa ima kilti, kai supranti, kad situacija įkyriai... kartosis. Vyras kaskart žino, kas nutiks, mėgina gelbėtis, bet jau girdisi Koko di Koko da aidas, ir su mažais niuansais, pasekmės tos pačios. Makabriška "Švilpiko diena" iš naujo ir iš naujo. Viską paaiškina nuostabus kiškučių multikas pabaigoje, kai pagalvoji, juk akivaizdu. Ši vieta man patiko labiausiai, poetiška, liūdna, niūrios spalvos, įsimenantis piešimo stilius. Pirmas "Scanoramos" horror žanro filmas, labai vertinu, iš visų keturių šįmet matytų paliko stipriausią įspūdį.

Lara (2019)

Vokietė supermama švenčia šešiasdešimtmetį. Diena ypatinga ir tuo, kad vakare laukia svarbiausias koncertas sūnaus karjeroje. Su pasididžiavimu ji išperka likusius bilietus ir kilniadvasiškai juos dalija . Kiek keista, kad vietos gale, ar gimdytoja neturėtų sėdėti garbingesnėje vietoje? Nagi sūnus seniausiai neatsakinėja į jos skambučius.  Kas gi sustingdė jauno vyro širdį į ledą? Pasirodo, herojė su niuansais; turim reikalų su kraštutiniu perfekcionizmu ir priklausomybe nuo viešosios nuomonės. Į koncertą beveik jėga atsitempia nukaršusį dėstytoją, kad šis išsakytų nuomonę. Kadaise motinos ambicijos tapti garsia pianiste žlugo, bandoma revanšuotis per sūnų. Visą gyvenimą vaiką stumdė po muzikos stovyklas, spaudė repetuoti, tąsė nuo profesoriaus prie profesoriaus, "stebuklinga" vaikystė, hmmm... Herojė antipatiška, niekaip nepavyksta išspausti nė lašo gailesčio. Santykiai su motina aštrūs "pirma tave paliko vyras, dabar- sūnus", su eks vyru- atmiešti neapykanta, o sūnus- tipinė talentingo vaiko griežtos gimdytojos gniaužtuose pasekmė. Suaugęs vyras negali atlaikyti kritikos, bet ar ji turi kompetencijos? 

Short Cuts (1993)

Pirmoji pažintis su R.Altmanu; peržiūrą iškart padalinau i dvi dalis, nes 3 valandos man didelė ištaiga. Daug veikėjų, jų likimai susipynę tarpusavy, mano favoritė- Jennifer Jason Leigh herojė, besarmatiškai užsidirbanti iš sekso telefonu. Aplink zujantys mažyliai, sutrikęs vyras jai vienodai šviečia, vaizdelis sukelia svetimos gėdos jausmą.  Pamatysite žymųji dainininką Tom Waits, Tim Robinson, Andie MacDowell, Robert Downey Jr, Julianne Moore, dzyz, ižymybių nors vežimu vežk. Istoriju daug, bet esmė ta pati- niekas negyvena tobulo gyvenimo. Neištikimybė, priklausomybės, santykių problemos, meilužių ruletė. Vienų tragedijos kitiems nieko nereiškia, jie nieko nežino, tėra pavieniai sraigteliai karščiu alsuojančiam Los Andžele. Nesusireikšmink, žmogau, tu bereikšmis, visada žinojau. Šis suvokimas įvelka filmą į  komiškai graudų rūbą.

Dylda (2019)

Ija, arba Ilgšė, kaip ją vadina aplinkiniai dėl aukšto ūgio, gyvena II pasaulinio karo suniokotam Leningrade. Ji dirba medicinos seserimi ligoninėje, kasdien mato suluošintus vyrus, skausmą ir neviltį. Ji pati pažymėta- protarpiais sąmonė išsijungia, žiopso į vieną tašką ir kalena žandikauliais. Ija turi Pašką- maždaug trejų metų mažių, vaikas nuskaidrina tamsias valandėles, gyvenimas neatrodo suvisam beviltiškas. O vieną dieną grįžta fronto draugė Maška. Taigi, nemaniau, kad kariavo ir moterys, bet paskui patikslinama "kovos" specifika. Ką gi, karas moterims dar baisesnė neganda nei vyrams... Ištikus tragedijai, Maška griebiasi beprotiškos idėjos, kaltės kamuojama Ija turi paklusti. Prasideda beprotiška fantasmagorija, kaip ir supranti dviejų nusikamavusių moterų padėtį, ir vis dėl to. Vaidyba brutali, aštri, daug manipuliacijos, režisierius kanda kanda kanda... Tačiau kaip suprasti pabaigą? Vos 26-erių metų Kantemiras Balagovas peiliu išraižė savo vardą atminty šalia Andrey Zvyagintsev, bus įdomu sekti jo kūrybos kelią.

Out Stealing Horses (2019)

Per Petterson "Vogti arklius" skaičiau prieš porą metų, bet įdomumo dėlei, ruošdamasi ekranizacijai, pervariau dar kartą. Maniau, būsiu krūta, kai paklaus, kas skaitė romaną, bet pakilo rankų miškelis, išskirtinė nebuvau, ech. Tikslumas- beveik žodis žodin, režisierius neleidžia sau jokių improvizacijų ir neprideda asmeninių idėjų. Lyg skaitytum knygą, o vaizdas prieš akis būtų Hans Petter Moland filmas. Jei atvirai, buvo kiek nejauku dėl preciziško atkartojimo.  Žmonės dažnai piktinasi dėl turinio iškraipymų, bet žinoti, kad nebus absoliučiai nieko netikėto, kiek prigesino entuziazmą. Tiems, kas nėra krūti, nes neskaitė "Vogti arklių"- trumpa santrauka. Vienišius, gyvenantis su šunimi, netikėtai atpažįsta kaimyną- berniuką iš tolimos vasaros, penkiasdešimt metų atgal, ir iškyla ypatingi to meto įvykiai. 1948- ieji, sodyba Norvegijoje, tėvas ir sūnus atostogauja, kerta mišką, plukdo rąstus į Švediją. Tačiau tėvas turi daug paslapčių- mieste jo dažnai nebūdavo namie, nebuvo aišku, kuo jis užsiima pragyvenimui, ir sodyboje- jis toli gražu ne naujokas. Tai bus paskutinė Truno, pagrindinio herojaus, vaikystės vasara. Bundantis paauglio seksualinis potraukis, pavydas tėvui, galų gale- išdavystė- vaikinas žengia į suaugusiųjų pasaulį. Filmuota Lietuvoje, atpažinau Gedimino pr. gabaliuką ir Karininkų romovę Kaune, keletas trobų kaime ir pasiskolinta nepanaudota "Sengirės" filmavimo medžiaga. Ryšku, gyva, vos ne užuodi žolę, lietų, arklių prakaitą. Po filmo laukė pokalbis su režisieriumi, žvitrus vyriškis. Be galo džiaugiuosi, kad visgi nepaklausiau, kaip kilo mintis pakviesti vaidinti Stellan Skarsgard- pasirodo, jis figūruoja beveik visuose jo filmuose. Teliktų slėptis po kėdėmis iš gėdos :D

The Art Of Self Defence (2019)

Atsitiktinai pakliuvo į akiratį, ir pamačius, kad vaidina Jesse Eisenberg (ką tik matytas Zombieland tęsinyje), susigundžiau. Obsesinio kompulso persunkta vaidyba labai įdomiai žiūrisi. Tai, ką gavau, na, prigavo. Paprastai nuspėju siužetus, tuo labiau komedijų, bet ir gudri višta šikną įsidilgina. Smulkaus sudėjimo buhalteris, nuolat patiriantis patyčias, sykį gauna į kailį kaip reikiant. Nėra išeities, tarp keturių sienų užsidaręs negyvensi, bet likimo pirštas- vaikinas randa karate mokyklą.  Autoritetingas mokytojas Sensėjus priglaudžia vargšelį po savo sparnu. Alessandro Nivola kerintis! Pamažu herojus dėlioja į skutelius sudraskytą pasitikėjimą savimi, pareigingai sekdamas mokytojo nurodymais. Ypač patiko patarimas klausytis metalo- ahgresyviausios iš visų muzikų :D  Tačiau pamažu ima lįsti mokyklos savitumai; man patinka tamsus humoras, betgi čia juodoji skylė! Nors sulaukė nemažai kritiškų vertinimų, nusišikt ant jų, man sukėlė daug juoko.

Zombieland: Double Tap (2019)

Dešimt metų praėjo nuo pirmosios dalies pasirodymo, tiek laiko užsiimu ir savosios klaviatūros tapšnojimu, stengiantis perteikti emocijas, mintis, pastebėjimus, susižavėjimą nuostabiu kino meno teikiamu kūriniu- filmu. Džiugu, kad ketveriukė neiširo. Ema Stone per pastarąjį dešimtmetį padėjo solidžius pamatus savo karjeroje, Abigail Breslin užaugo akį rėžiančios krūtys, Woody Harelson, mano meilė iš Holivudo, šmaikštus, vikrus, charizmatiškas. Vienintelis Jesse Eisenberg vis dar atrodo neapsiplunksnavęs viščiukas,  priklausantis kategorijai žmonių, prieš kuriuos laikas bejėgis. Jie turi vaikišką veidą, todėl nuolat turi nešiotis asmens dokumentus, eidami linksmintis. Filmas prasideda "Master of puppets" singlu ir juokingu zombių ypatybių įvadu, šaunusis kvartetas įsikuria Baltuosiuose rūmuose ir gyvena, lyg kasdien būtų Kalėdos. Bet žmonės, kad ir kiek jų mažai belikę, vis dar komplikuoti padarai, todėl stebime, kaip jie vėl leidžiasi į kelią, aplink siautėjant evoliucionuojantiems gyviesiems numirėliams. Mesta Elvio korta- abejingų Karaliui negali būti, atiduota duoklė, paglosčiusi širdį kaip gerbėjai. Paskui hipių komuna ir kvailiausia Žemėje likusi fifa, gero humoro ir skambių frazių eilės eilutės. Pakėlė nuotaiką į neregėtas aukštumas, patyriau nuotaikos pakylėjimą, lygiai kaip ir po The Beach Bum. 

Midsommar (2019)

Kilstelėjau antakį, kai gerą pusvalandį matome nakties metą, žadėta buvo niekaip nenusileidžianti saulė! Esame supažindinami su šeimos drama, kuri įgyja svarbią reikšmę istorijos vystyme, ypač pabaigoje. Grupelė amerikiečių studentų vasarą  atvažiuoja į Švedijoje vykstantį vidurvasario festivalį, juos čia atsiveža švedas kurso draugas. Bendruomenė gyvena kaip pagoniai/amišai, kas amerikonams turėtų įvaryti siaubą nuo pat pradžių ir norėtis nešti iš ten kudašių. Bet jie gauna kaifo ir užgliūčina, o vėliau įvykiai įgauna pagreitį ir lyg pamirštama, kad reikia valinti iš čia neatsigręžiant. Tikėjausi daugiau šlykštybių ir siaubo, bet šiurpą kelianti atmosfera tarp tų baltai apsirėdžiusių sektantų  sąžiningai laiko prispaudus letenom tau pečius  ir nepaleidžia dvi valandas, bravo. Daug suprantamesnis už Hereditary kurio nesivarginau čia aprašinėti, nes man pasirodė katastrofiškas briedas. Kai pagrindinė herojė iš spintelės paima lorazepamo, jau pradžioje viskas pasidaro aišku- merginos laukia ypatingas vaidmuo siužete, nė kiek neklydau. Tik man sunku priskirti filmą siaubo žanrui, geriausiu atveju psichologinis trileris. Pabaigoje nesusiturėjau ir pradėjau kikenti, apie baimę nė kalbos nėra. Visgi tamsa yra vaizduotės dopingas, ir nors tituluojamas pirmuoju siaubeku vykstančiu dienos aky, išgąsdinti toli gražu liko ne visi. Tačiau filmyčio idėja  šviežia, originali, kol kas neturi analogų- labai sveikintina.

The Golden Glove (2019)

Įdomu, žiūrovai kimšo popkornus kino salėje? Klausiu dėl grafiškų vaizdų: kraujo balų, daužomų galvų, kūno dalių atskyrimo... Nes jei apetitas nestreikavo, galbūt su Fritzu Honka turi kažką bendro, tai nėra labai krūta. Daug kas apžvalgose gąsdino turiniu, bet. Mano šlykštumo skalės aukščiausia padala, matyt, šoktelėjusi į  padebesį. Septintajame dešimtmetyje Hamburge prasinešė maniakas/ alkoholikas- keista, niekada lig šiol nebuvau apie jį girdėjus, o kriminalų istorija domiuosi. Susirasdavo aukų vietiniam bare "Auksinė pirštinė", lig šiolei veikiančiam ir lankytojais niekada nesiskundusiam- po filmo jų tik dar padaugėjo, nes užplūdo turistai. Taikinys- alchašės prostitutės, kurių vis tiek niekas nepasiges. Fritzas nepasižymi patrauklumu, moterys, ėjusios  pas jį į butą, turėjo būt gerai maktelėjusios. Chronių portretai dvelkia autentika, sykį buvau klaikioj skylėj Kaune, mačiau panašių personų ne vieną. Neapsieita be komedijos elemento- žudynės kelia juoką, gal norėjo parodyt, kad tai buvo lovelaso Tedžio Bandžio antonimas, dar tos problemos su potencija. Honkos buvo gaila; kaip minėjo pats režisierius- storai grimu apteptas, vos 23 metų aktoriuko akyse šviečia naivumas, pažeidžiamumas, kurio vyresnis kolega niekaip nesugebėtų perduoti. Negali priskirti jo į Henry Lee Lucas, Edward Kemper, Jeremy Brudos gretas, tai ne šaltakraujis žudikas ir tabloidų išgraibstymo garantas. Tik apgailėtinas tipelis, kurio žmogžudystės dvelkia neviltimi, liūdesiu. 

Nightwatch (1995)

"Jokeris" užkėlė kartelę ateity žiūrimiems filmams, jėzau, jie turės būti tik labai geri, jokių pasakų, superherojų ir kitokių nevykėlių svaičiojimų. Kažin iš kur jų gausiu?? Šaltiniai vienas po kito išeina iš rikiuotės, greitai knisiuos skuduryne tarp DVD diskų po 50ct, naiviai, lyg aukso ieškotojai, tikėdamasi, kad tarp upės išplauto šūdo pasitaikys ir vienas kitas žybsintis grūdelis. Atsargose mėtėsi danų "Nightwatch". Skandinavų creepy- freaky trileris tampo nervus, kol šie pokšteli kaip iššautas šampanas. Teisės studentas Martinas naktimis įsidarbina sargu morge. Nejauki atmosfera įsismelkia į sąmonę, negana to, čia ima vežti serijinio žudiko sumaitotus moterų kūnus. Per visą filmą įtampa laiko apsiautus pečius kaip močiutės lapės apykaklė, pagrindinė priežastis- Kim Bodnia (žinomo kaip nevykėlis gangsta iš "Pusher") personažas. Jis nuolat meta tiesa/drąsa iššūkius savo draugeliui sargui, juk dabartinė darbovietė- nuostabi proga patrolinti :D Prisižaidžiama iki to, kad įtarimai dėl kraupių žmogžudysčių krenta Martinui. Žiauriai patiko, žiūrovą dūchina be gailesčio, manai, kad jau kažką užčiuopei, bet geriausiu atveju sugriebei savo užpakalinį žandą. 

Joker (2019)

Ką pamačiau, mane sukrėtė, supurtė lyg skudurinę lėlę, galva vos nenuplyšo. Taip, Joaquin Phoenix fantastiškas, kilo klausimas, ar ruošiantis filmui jam nepakriko protas. Viena sudėtingiausių rolių, kliuvusių aktoriui. Patologinis juokas vis aidi ausyse. Nežinau, kaip žmonės toliau žiūrės  komiksų medžiaga paremtus filmus, viskas... kvaila, beprasmiška, tuščia. Superherojų idėja žavi, suspardo šiknas blogiečiams, išgelbėja didžpapes gražuoles, pasaulio taika išsaugota, bet... Čia pamatome, kaip vadinamąjį blogį patys ir sukuriame. Idėja prislegia ir nepaleidžia, kaip rakštis tvinkčioja ir skauda. Kiti vadina tai Holivudine kliše- smurtas vaikystėje, vienatvė, žiaurus aplinkinių elgesys, dar vienas psichų pateisinimas ir pan. Betgi istorija ne apie tai. Blogis slypi kiekviename iš mūsų; mūsų veiksmai neapsieina be pasekmių, apie kurias galbūt nė nežinome. Užsikrėčiau nerimo virusu. Žvėriškai įtaigus kūrinys, negaliu patikėti, kad čia pasidarbavo Las Vegaso pagirių Todas. Kvapą gniaužianti metamorfozė.

Outside Ozona (1995)

Veikėjus sieja klausoma radijo stotis, gūdžią naktį padedanti prastumti laiką mašinoje. Choleriška artistų porelė, kuriai skurdas grūmoja pirštu, vieniša indėnė, kenčianti baltųjų nepagarbą, seserys, keliaujančios į tėvo laidotuves ir furistas auksine širdimi, paskutinis Vakarų pasaulio džentelmenas. O dar greitkelyje siautėja žudikas maniakas, lipantis herojams ant kulnų. Radijo didžėjus patraukia psichopato dėmesį, ir nors stotis skaičiuoja paskutines gyvavimo valandas, šios bent jau bus įsimintinos.  Filmas pasižymi ypatinga atmosfera- pokyčių, šviesesnės ateities pažadu, nes kol nenuspaudei stabdžių, gali nutikti bet kas. Taip ir keliauja žmonės, į mirtį, į naują meilę, į naujus atradimus. 

To Die For (1995)

Prieš kolosalųjį Joker'į, kurio dar nemačiau- laukiu patogaus seanso vidurdienį, kur man nečepsės popkornų į ausį ir kvailai nekomentuos pašonėje- nusprendžiau pamatyti Joaquin Phoenix savo karjeros aušroje. Nesuklysiu pasakydama, kad tai pirmasis jo filmas, kur pradėjo skleistis užuolaida. Joaquin talentas ryškus kaip fosforencuojanti dviratininko liemenė, aiškiai matyti, kokių aukštumų pasieks ateityje. Aišku, tada Gaublį  nuskinė Nicole Kidman, ir visai pelnytai, tada buvo jos šlovės valanda. Ambicinga, įkyri, bet beprotiškai žavinga Suzana turi vieną tikslą- patekti į televiziją. Nes jei tavęs nerodo per teliką, tu neegzistuoji. Išsikovojusi vietą kabelinėje, Suzana žino, kad žvaigždynas jau ranka pasiekiamas. Bėda ta, kad vyrelis nesužavėtas žmonos karjera, jai nuskirta židinio kurstytojos vaidmuo. Ne ne ne... Sukurpusi šiurpų planą, Suzana pasiekia savo, o bet tačiau. Geras juodosios komedijos pavyzdys, kartais sunku patikėti veikėjų kvailumu ir agresyviu pasitikėjimu savimi. Kita vertus... ar ne tai ryškiausi žvaigždės bruožai?

A Bronx Tale (1993)

Dar vienas šedevras, tūnojęs atminty, bet laikytas rezerve. Užvakar, galima sakyti, jo peržiūra išgelbėjo dieną. Tai bent aptriesta diena buvo, norėjau žiaurybių, ištaškytų smegenų panoramos, spyrių, dūrių, smurto, rarrr. O čia buvo nostalgišku žavesiu atsiduodanti coming of age drama su kriminaliniais pakraštėliais. "Nobody is cooler than you, Sony"- taria devynmetis berniukas prie savo laiptinės, skurdžiame italų kilmės amerikiečių rajone. Šalia nešvarius reikalus tvarko mafiozai, kurių centre- vaiko dievaitis, charizmatiškasis Sonis . Visi jam šypsosi, visi jo bijo, mat baimė tveria ilgiau už meilę. Susiklosčius ypatingoms aplinkybėms, vaikas tampa žmogžudystės liudininku, tačiau nepaskundžia. Sonis įsidėmi, ir jie tampa, hmm... kažkas panašaus į tėvą su sūnumi, tik kad mažius tėvą turi. Ir neblogą (dar vienas puikuo Roberto de Niro vaidmuo, beje, ir nuostabus debiutas kaip režisieriui), tiesiog.. kai esi snargliukas, esi linkęs idealizuoti, ieškai herojų. Patiko, kad jaunuolis nėra traukiamas į kriminalinį pasaulį, tam stipriai priešinasi tėvas, tad Sonis perduoda tik savo gyvenimo išmintį: apie mokslo svarbą, draugų pasirinkimą, merginas. Turėti sūnų jam būtų patikę, akivaizdu, bet gyvenime, kurį pasirinko, tatai per daug rizikinga. Skamba kerinti šeštojo dešimtmečio muzika: The Beatles, Jimmi Hendrix, Frank Sinatra ir t.t. Chazz Palminteri man amžinai liks rafinuotu, elegantišku, vienišu Soniu iš Bronkso.

Beast (2017)

Peržiūra nelengva, žiovulys ne sykį šokdino žandikaulius į  staugiančio mandrilo vypsnį. Bet kuždėjau sau: juk čia gilus, manipuliavimo triukų ir pasąmonės žaizdų krapštymo kupinas veikalas. Žiūrėk, joptvaimat! Dešimties metų sinefilo patirtis neapgavo- ir pabaiga apdovanojo. Nesitikėjau, garbės žodis. Susitinka ir įsimyli du jauni žmonės, kiekvienas slepiantis savo CV šešėlinių dalykėlių. Mergina gyvena su tėvais, ant trumpo sąžinės- kaltės pavadėlio ją laiko motina. Geriausia draugė, motina. Gaili vargšelės, bet jau matai pirmuosius maišto ženklus, varyk, mergele, iš priespaudos jungo.  Istorija apie susitaikymą su viduje tūnančiu pykčiu. Kurį bandė dangstyti rūpestingos dukters, švelnios choristės vaidmeniu-  motinos užglaistyta pašvinkus silkutė... Naujas pažįstamasis, jį supanti paslaptis- apylinkėje dingsta jaunos merginos, randami lavonai, pagrindiniai įtarimai krenta jam- išprovokuoja atsiverti senas votis, pūliai varva, varva... Stengiuosi rasti šlykštesnių, dvokiančių palyginimų, jau pačią verčia vemti skaitant. Būtent taip jautiesi žiūrėdamas. Gaikčioji. Dabar, tarškinant vakarykštį įspūdį, tarp jaunuolių randu panašumų su Emilly Brontės Ketrina ir Hitklifu, iš "Vėtrų kalno". Jie puikiai vienas kitą supranta, geriau už bet ką pasaulyje, bet susidūrus dviem tamsios prigimties individams. Vietos užteks tik vienam. 

The Reflecting Skin (1990)

Būtų įdomu sutikti dar ką nors jį  mačiusį; kreizozaurą vidury laukų, kur nėra kas veikti, užtat galima daug prisigalvoti. Mažasis Setas fantazuoja, kad kaimynė- vampyrė, konsultuojasi su šiene rastu "draugu", tuo tarpu apylinkėse dingsta mažamečiai. Gėris, blogis- juos skirti turi išmokyti tėvai, bet šiuo atveju gimdytojais nėra ko kliautis. Motina balansuoja ant beprotybės ribos, tėveliukas... turi nederamų potraukių. Grįžus vyresniajam broliui, artėja baisumai, jauti kiekviena kūno pora.  Nuskambės keistai, bet atkrato norą pratęsti giminę. Šansas yra, kad ir tavo vaikas būtų panašus psichopatas (o auginant semiantis išminties supermamų lobyne taip ir nutiks, į ateitį atžygiuoja superidiotų karta), ačiū, ne. Keistą įspūdį  palieka, lyg matant, kaip nukirtus vištai galvą, kūnas toliau laksto. Groteskiška, bjauru, bet ir įdomu.

It: Chapter Two (2019)

Praėjus beveik dvejiems metams, sulaukėme tęsinio. Jei būčiau sėdėjus apytuštėje salėje, būtų buvę tobula. Nusprendžiau, tą ir padarysiu, pasirodžius Joker, eisiu į patį nepopuliariausią dienos seansą, kur gali ateit nebent pensininkas, bedarbis arba namų šeimininkė. Susirenki šešiese, išsisklaidai per dešimt metrų, ir neužpisi kits kito  savo būtimi. Pripažinsiu, turėjau nuogąstavimų, kai pamačiau James McAvoy ir Jessicos Chastain pavardes, dar statant antrąją dalį, galvojau, per daug pop, gausis nuvalkiotai. Visgi neturiu priekaištų. Wow, kaip pažengė specialieji efektai- monstrai, pamėklės kelia pasigėrėjimą, netgi voras pabaigoje išgelbėtas- devyniasdešimtųjų versijoje sukėlė stiprų juoką. Šalia manęs sėdėję ruseliai pliurpė beveik nesustodami, matyt, triedė į kelnes. Yra scena, kur pasirodo pats Kingas, kaip dažnoje ekranizacijoje. Norėjosi pamatyti daugiau Henrio Bauerso- kaip šiurpiai maloniai aprašytas jo susitikimas su mirusiu draugu psichiatrinės palatoje. Išvis, dvikovoje filmas: knyga, pastaroji laimi formatu. Joje telpa tieeeek dauuug, iš godumo norėtum pamatyti viską. Tačiau ekrano laikas ribotas, ir tai, dvi valandos keturiasdešimt minučių, čia ilgiausias siaubekas istorijoj or what?

The King of Comedy (1982)

Proga pasigėrėti de Niro talentu- virtuoziškai įlenda į erzinančio nevykėlio kailį. Užsidengi akis, užsikemši akis- jis kiša save į situacijas, kurias lydi  pažeminimai ir nesėkmės. Bet jis atkaklus, nepažįstantis gėdos, savigarbos jausmo.Klausykit, norint pasiekti tikslą, būtent šie potyriai trukdo, tiesa? O Rupertas Pupkinas trokšta tapti komiku, tai- jo gyvenimo svajonė. Net jei reikės pagrobti savo dievaitį, Jerry Langfordą, norint patekti į tiesioginį eterį. Juodoji komedija apie šou biznio užkulisius labai nustebino. Buvau įpratus prie rūsčių M. Scorsese kriminalinių dramų, čia kažkas absoliučiai naujo. Atmintin įsirėžė Sandra Bernhard- varge, kokia fiziškai nepatraukli moteris, tos mėsingos lūpos, uždominavusios veido plotą, verčia suraukti kaktą ir pasišlykštėjus nusiviepti. Vargšelis Langfordas,- scena vakarieniaujant įeina į geriausių kankinimų penketuką, nuoširdžiai gailėjau vyruko :D

We the Animals (2018)

Man patinka, kai įterpiama piešinių, šiuo atveju dešimtmečio Jonah dienoraščio fragmentai. Jauniausias iš trijų brolių, jau ankstyvoje vaikystėje pasižymi jautriu požiūriu į supantį pasaulį. Persidirbusi motina, ūmaus būdo tėvas, barniai, muštynės, netgi badas. Berniukas bando rasti atsakymus, seka vyresniais broliais, kaip daro mažiukai. Bet jis kitoks. Chaotiškas šeimos gyvenimas nulemtas daugelio aplinkybių- motina pagimdė pirmąjį vaiką būdama kelių? Penkiolikos metų geriausiu atveju, meksikietiška tėvo kilmė kybo lyg prakeiksmas, jis nuolat praranda darbą ir savitvardą. Kai Jonah retoriškai klausia- kas bus su jais?- kalbėdamas apie Manny ir Joel, žiūrovui duodama suprasti, kad prasideda atskirtis. Scena pabaigoje daug paaiškina, stereotipinė romantika gauna žuvį per veidą. Net negaliu pasakyti, kam rekomenduoju, būtų milžiniškas spoileris. Žiūrėkit todėl visi.

The Man Without the Past (2002)

Į Helsinkį atvažiavusį vyrą taip smarkiai sumuša plėšikai, jog šis praranda atmintį. Be vardo, dokumentų, vyras negali įsidarbinti, ir apsigyvena kartu su socialiai nuskriaustaisiais miesto pakrašty. Kaip valkata. Tačiau kai žmogus nieko neturi, jis linkęs padėti kitam daugiau. Pamažu vyras atsigauna, netgi sutinka simpatišką labdaros darbuotoją ir ją įsimyli. Filmas gavęs "Oskaro" nominaciją geriausio užsienio filmo kategorijoje. Vėl kampuoti, originalūs dialogai, daug dėmesio žvilgsniams ir užlaikyti veidų kadrai, kelios už širdies griebiančios vietos. Aki Kaurismaki. Pasišventęs keistuolių ir visuomenės atstumtųjų globėjas, įamžinęs juos ekrane. Jau tapo jo vizitine kortele ieškoti žmogiškumo kritinę gyvenimo valandą. 

Metalhead (2013)

Skandinavų filmai, lygiant su visa Europa,  mano mylimiausi. Tyrinėdama atsargose, ko čia prikaupiau, apsistojau ties "Malmhaus". Islandiška, metalo dvasia papasakota netekties ir susitaikymo istorija. Dvylikametė Hera tampa tragiškos brolio mirties liudininke. Patikėkit, vaizdelis ne iš maloniųjų, keliskart atsukau atgal suprasti, kas nutiko laukuose. Nevalgykit, žodžiu. Praradimas padalija šeimą į tris dalis, žinia, šiauriečiai nėra linkę kalbėtis apie jausmus. Hera perima brolio pasaulėžiūrą- klausosi metalo, rengiasi jo drabužiais, ir svajoja tapti roko žvaigžde. Tėvai mažai bendrauja tarpusavy, susvetimėjimas trenkia Arkties šalčiu.  Brolio kambarys stovi neliestas, motina griežtai uždraudžia jį keisti. Užuot susitaikę, šeimos nariai bėga nuo tiesos.Heros elgesys pamažu darosi nevaldomas, visom išgalėm ji stengiasi ne šokiruoti, bet šaukiasi pagalbos. Krypuokit skeptiškai, bet spėkit, kas padeda? Kunigas! Pabaiga griebia už širdies, žliumbtelėjau, po paraliais.

The Garden (1995)

Slovakiškas filmas, bene bus pirmasis? Jau nė neatsimenu, kaip jis pas mane atsirado, žinau, kad ieškojau keistenybių/ retenybių. Jakubas išgyvena pokyčių poreikį- nustoja eiti į darbą, susikivirčija su tėvu, galiausiai sprunka į senelio sodybą pailsėti. Nuo visko, ypač- įkyrios meilužės: ištekėjusios, dviejų mažų vaikų motinos. Kiekvienam į sveikatą padaryt pertrauką gamtos prieglobsty.  Vyrukas miega lig soties, kremta obuolius, skaito įmantriai parašytą senelio dienoraštį ir sutinka keistų svečių. Pavyzdžiui, netoliese gyvenanti mergina, su išnykstančiomis mėlynėmis ir savitu požiūriu. Po to atvažiuoja crazy personų, viena šeimynėlė netgi išsikeičia savo sugedusį automobilį į Jakubo sveiką. Bet materializmas čia pamintas, Jakubas nenuskriaustas, greičiau priešingai. Atgauna gyvenimo džiaugsmą. Filmas padalintas į keliolika  skirsnių, žiūri ir stebiesi. Įdomi spalva- lyg sepija rašalu piešiami kaimo vaizdeliai. Reabilitacijai, pavargusiems nuo miesto užkrauto tempo.

Drifting Clouds (1996)

Prisimenu, kada sesė žiūrėdavo Aki Kaurismaki. Prieš milijoną metų, praeitam gyvenime; purkštaudavau: "kokia nesąmonė, nuobodybė". Būkim savikritiški, smegeninėje košė dar buvo neišvirus analogiškiems reginiams. Apskritai, europietiški filmai man atsivėrė palyginti vėlai. Vyras ir žmona. Jųdviejų santūrus, tylus vedybinis gyvenimas be pakeltų balsų. Matome juos patekus į sudėtingą gyvenimo etapą, bet nepraradus abipusės pagarbos ir palaikymo. Įdomu, kas pavadino tatai komedija, sunkoka kategorizuoti. Veikėjų kalba kapota, nedaugžodžiaujama, daug rūkoma ir nespjaunama į raminantį alkoholio švelnumą. Tačiau nepamatysi degradavusių individų, alkoholis čia tik laikina stotelė. Tam kartui. Įdomu tai, kad tamsėjant perspektyvoms, net kai iš buto nešami baldai, sutuoktiniai nepuola isterijon. Pasilenkus ant grindų pagrindinė veikėja audžia ateities planą, vyras atneša jai kavos. Tobula partnerystė. Dar kartą pabrėžiu, kaip stebina šalti nervai- visi įpratę rėkti, kaltinti vienas kitą, susirasti patogesnę draugiją skurdui jau tapšnojant per petį. O veikėjai nesėkmes priima stoiškai, akmeniniu veidu. Ir žinot ką? Išeina nugalėtojais.

Scary Stories to Tell in the Dark (2019)

Nusistebėjau, pamačius, kad į salę įleido 11-12metų vaikį, priekyje irgi sėdėjo spenių. Anoks čia siaubekas, kad cenzo nėra, pamaniau. atsipalaidavau ir išjungiau kritiką. Labai geras sprendimas. Baisu nėra, gal kiek nemaloniai krūpteli ir viskas. Užtat monstrai išdirbti afigenai- kaliausė, storulė ir "išnarstytas Haris". Pone Eastwoodai, tai nieko bendro su jumis neturi, tiesiog neradau kaip apibūdinti padarą, persekiojantį karo tarnybos vengiantį spalvotąjį :D Kokybė pasigėrėtina, specialiųjų efektų meistras- genijus. 1968-ieji, paauglių grupelė iš smalsumo aplanko miestelio legendomis apipintą vaiduoklių namą (na žinoma). Ir bliamba, durneliai, parsineša vieną ten rastą knygą namo. Smarkiai kainuosianti klaida, negražu vogti iš vaiduoklių, jie jau pakankamai nuskriausti. Dingsta visų nekenčiamas peštukas, lygiai kaip knyga ir papasakojo. Taip, nematoma ranka krauju rašosi istorijos, atsikartojančios realybėje. Nekažką, kaip perskaitai savo vardą ir matai, kad tuoj pareis pizda... Paaugliai turi mikliai rast būdą sustabdyti "kruvinąją spaudą", antraip greit ras savo vardus raudonu ant balto. Juokinga, kai klimaksinėje akimirkoje per teliką rodo, kaip prezidentu išrenkamas Ričardas Niksonas- velniava ir politiniame pasaulyje :D

Marrowbone (2017)

Trys broliai, sesuo ir motina, bėgdami nuo praeities, randa prieglobstį Amerikoje. Ne paslaptis, kad kankintojas ir didžioji grėsmė- šeimos galva. Motina priverčia vyriausiąjį sūnų prisiekti, kas benutiktų,- vaikams neišsiskirti. Čia ji greit miršta, ir jaunimas paliktas tvarkytis kaip išmano. Jų tarpe nėra nė vieno pilnamečio, tad tenka strugglinti, kad padėtis neiškiltų aikštėn ir našlaičių nesugrūstų į prieglaudas. Ketveriukė susipažįsta su miela mergina Ally, reikalai juda neblogai, artėja Džeko pilnametystė, bet bet bet... Kaip užsikimšusiam šikinyke,- šūdas turi išplaukti viršun, tai vienintelis kelias. Čia istorija nuvingiuoja, kryptį sugauni tik pačioj pabaigoj, nors nepasakyčiau, kad buvo netikėta. Siaubekas su Kidman vienintelis, kuris sugebėjo prigaut. Vis sukau galvą dėl momento, kaip Džekas sugebėjo uždaryti, spekuliavo, kad ten viskas jau kvit? Anyway, nuotaika smunka ir žiūrėti nebesmagu. Smagu, aišku, tebuvo šaipytis iš skurdžių aktoriukų vaidybinių sugebėjimų. Chebryte, nu kam tiek jausmo kur nereikia ir tų išverstų akių, krizenau visą filmą. Guys you are bad, so bad...:D

Sunshine Cleaning (2008)

Seserys Rose ir Norah vaikystėje patyrė stiprų sukrėtimą. Net jei nesi psichologas, ir arkliui aišku, kad po to tavo gyvenimas neslys kaip sviestu pateptas. Ne ne ne. Rose dirba kambarine, viena augina sūnų ir palaiko niekur nevedančius santykius su mokyklos laikų meile. Jis vedęs, skirtis nežada. Aišku? Norah trinasi su hipiška kompanija, neišsaugo jokio darbo;  beviltiškas nerangumas ir pochuizmas bei sarkazmas ne itin patinka darbdaviams. Gyvena pas tėvą. Kai Rose sūnų pašalina iš mokyklos už keistą elgesį, mama griebiasi netradicinio darbo, privačios mokyklos išlaidoms padengti. Ne prostitute, cha cha, tai šimtą kartų girdėta, nieko originalaus. Kita vertus, su savo kūnu galėtų elitine dirbti ir neblogai užsikalti; Amy Adams ir Emilly Blunt fizinis patrauklumas dar labiau kontrastuoja su šūdinom gyvenimo aplinkybėm, arba ir gražūs žmonės kartais strugglina. Seserys ima kuopti kriminalinių įvykių vietas; gramdyt savižudžių smegenėles nuo dušų kabinų, šveist kraują nuo fotelių, ir visaip kitaip naikinti tragedijos įkalčius. Pinigai geri, tik vat Norah ima kamuoti moraliniai klausimai apie aukų artimuosius, išsikeroja atskira istorija apie keistuolę pseudolesbietę. Filmas apie dalykus, kurių gyvenime norėjai, bet negalėjai gauti, naujas paieškas ir svarbiausia- šeimos palaikymą. Nesupratau, kur veda ši žavių nevykėlių istorija, bet pabaiga sudėlioja taškus ant i. Liuksovas indie.

Shadow of the Vampire (2000)

Sako, būna nušokusių nuo proto režisierių, kurie strojina aktorius kaip pašėlę; bet kad kas pasikviestų į filmavimo aikštelę tikrą vampyrą... Bent psichotinė meninė vizija, ką? :D Įdomu stebėti Willem Defo, kurio ir taip išskirtinius veido bruožus tereikėjo paryškinti, ir gaunam vampyrą anoreksiką, kuris kaip mažas vaikas, aikštijasi prieš Friedrichą, režisierių, kur ne kur nugnybdamas filmavimo grupės narį. Didybės manijos užvaldytas Friedrichas laiko save didžiu Vokietijos menininku, ir užsimoja sukurti geriausią siaubo juostą, maksimaliai tikrovišką. Net jei dėl to reikia sudaryti sandėrį su monstru..  Matai, kur link vairuoja siužetas, bet pabaiga buvo kitokia, nei tikėjausi. Nors tai priskirta siaubo žanrui , niekaip nepavyko susikaupti. Tie vampyro žvilgsniukai, gašlūs vypsniai, spragsėjimas nagais,  mirk iš juoko :D 

Housekeeping (1987)

Dvi seserys mėtomos nuo vienų giminaičių sprando ant kitų, nors moralkės neleidžia apleisti savo kraujo, iš esmės niekam mergaičių nereikia. Galiausiai jų gyvenime pasirodo teta Silvija. Džiugi, nuolat besišypsanti, nuo realybės atitrūkusi siela. Seserys nudžiunga, ištrūkusios iš senų tetulių priežiūros, bet laimė netrunka. Matot, Silvijai ne visi namie. Ji valandų valandas klaidžioja laukuose, svajoja, jau nekalbant, kad nesirūpina buitimi. Namą apsėmė, bet teta lyg nemato, kasdien pusryčiauja, kulšnims mirkstant vandenyje. Jaunesnioji Liucile kaip mat suvokia, kur šuo pakastas, nesitveria kailyje iš nevilties. Juokinga ir graudu matyti, kaip greitai privalo suaugti jaunas žmogus, ką ten suaugti,- kovoti už išlikimą. Tuo tarpu Ruth turi daug daugiau bendro su teta, nei galėjo įsivaizduoti. Filmas apie baltos varnos geną, kurį nešioja ištisos kartos. Niekas jų nesupranta, jie gyvena tarp mūsų, bet kartu- toli, kitoje dimensijoje. 

King of New York (1990)

Man labai patinka aktorius Christopheris Walkenas. Ypatinga išvaizda iš karto suteikia filmui paslapties, grėsmės pojūtį, žinai, kad laukia kažkas nepaprasto. Dėl tos priežasties niekada nežiūriu komedijų, kur jis vaidina, būtų lyg šilku grindis plauti. Mano kuklia nuomone, čia geriausias Walkeno pasirodymas didžiajame ekrane. Nors gavo "Oskarą" už 1979-ųjų Deer Hunter, tik čia pilnai realizuoja turimą potencialą, panyrame į  tamsą, kuri gaubia enigmatiškąjį artistą. Atkreipkite dėmesį į kadrus, kur stambiu planu rodomas aktoriaus veidas važiuojant automobiliu po naktinį Niujorką. Purviną, pavojingą, degraduojantį; kol sėdėjo kalėjime, miestas gerokai smuko. Frank'as White'as anaiptol ne šventasis, bet turi principus, kuriais vadovaujasi pogrindyje. Tai jį išskiria iš kitų gaujų vadeivų, neturinčių jokio garbės, lojalumo kodekso. Farams jis- lyg aktyvus hemorojus, iš kailio neriasi, kad galėtų nuversti nuo sosto vieną svarbiausių Niujorko kriminalinių figūrų. Ypač David Caruso veikėjas spinduliuoja neapykantą ir žiurkės klastą, pasišlykštėtinas, desperatiškas tipas. Būna tokių vyrų, kurie paklaiksta, priėję savo maskulininių galimybių ribą. Puikiai suvaidinta. Veiksmas vyksta naktį, judrios gatvės, netylančios greituškių sirenos, akį rėžiančios iškabos, gausybė kažkur skubančių žmonių- užsikreti noru praleisti 90-ųjų Niujorke nors akimirką, bent dešimt minučių...

L'argent (1983)

Su padirbtom šaibom susidūriau tik kartą gyvenime. Picerijoje atmetė duotą šimtinę, prisimenat, su Daukanto plike. Paskui nunešėm į viešbutį kad patikrintų, po velniais, nu netikra, gyvatė. Galiausiai iškišom vairuotojui, važiuodami į kaimą. Žiūrėdama filmą biškį užparanojinau, blyn, tikiuos vargšas netapo siaubingų aplinkybių auka, kaip nutinka čia. Jaunas santechnikas įsisuka į nesėkmių verpetą, kai rėmelių dirbtuvės savininkas iškiša jam padirbtas kupiūras. Situacija eina vis blogyn, eskaluoja žaibo greičiu, dar spėji pagalvoti, ar čia nelemta dalia, ar patį vyrą jau buvo užėdusi santuokinė monotonija. Būtent pinigai sugriovė gyvenimą, ironiška, herojus taip pat nenori likti skolingas, pabaigoje prieinama iki tragiškų įvykių. Ir viskas per paauglį suaugusiais antakiais, o palaimintasis Pincete, šis pagonis tau nesimeldė :D Dar įdomu tai, kad veikėjai regisi kažkokie bespalviai, be emocijų. Pinigai valdo mus, esam tik bejėgės marionetės?

Loulou (1980)

Tai- pragmatiškos moters košmaras ir  barakudos pragaras; nelaimingoji rautųsi peroksidinius plaukus, klyksmui iškreipus botulinines lūpas. Kaip, savo noru, atsiriboti nuo turtingo vyro, ir mestis nevykėliui į glėbį??? Kurį, priedo, išlaikai, nes begėdis niekur nedirba. Net praėjus keturiasdešimčiai metų, ši įžūlybė vis dar verčia aiktelėti, savo laiku tiesiog pribloškė visuomenę. Vyro- maitintojo įvaizdis mūsų sąmonėje iškaltas nelyg marmure. Perdant magnifique vaidina Gerard Depardieu, nuoširdus veltėdžio pripažinimas, kad darbo neturėjimas jo absoliučiai nejaudina, sužavėjo. Laisvamanystė ir pakeri moterį, vyras patenkina ją seksualiai, yra visada prieinamas. Svarbiausia- susidėlioti prioritetus, ar ne? Tiesa, pagrindinė herojė nelengvai išsivaduoja nuo sutuoktinio- muštynės gatvėje, tampymas už drabužių, riksmai- bet nuobodulys galutinai pergraužė santuokinį kamieną. Žinoma, tai netrukdo palaikyti su buvusiuoju draugiškus santykius, Isabelle Huppert lyg sirena, užerzinanti paklaikusį gerbėją iki paklaikimo :) Lietuvoje, paminėjus ex'us, pamatysi sučiauptas lūpas arba išgirsi keiksmų krušą, kas atrodo natūraliau, nei pvz, garsios mūsų pop atlikėjos dalyvavimas buvusio vyro vestuvėse, ir vaiko pažindinimas su migruojančiom ex'o paukštytėm. Herojė priima ir dar vieną neatšaukiamą sprendimą, kai paaiškėja priežastis, lieki šokiruotas. Bet ji tvirta dėl pasirinkto gyvenimo būdo, o ryžtingi, žinantys savo tikslus veikėjai visad pelno mano pagarbą. Jie žygiuoja spygliuotais takais, kurių silpnųjų padai niekada nemins.

Delicatessen (1991)

Postapokaliptinė- kanibalistinė prancūzų šiza, įeina į keisčiausių mano matytų TOP'ą. Tik filmavimo maniera panašu į Tuvalu, daugiau jokių asociacijų nekelia. Europiečiams pavyksta lengvai, nerūpestingai pažvelgti į užkandžiavimą žmogiena, tuo tarpu amerikietiškuose, net komedijose, neatsikratoma sąžinės pabezdėjimų. Mėsininkas tvirtai laiko kumštyje nuomininkus- jo parduotuvėlė tiekia deficitą- spėkit, kieno mėsą. Žmogeliai atsiskaitinėja kurioziška valiuta- lyg ir kukurūzų kruopos. Bet jei likę grūdinių kultūrų, kodėl... Na, nesvarbu, visi čia daužti. Sudirgusi moteriškė, nesėkmingai mėginanti nusižudyti- būdai afigieni, tikri meno šedevrai, ale vis pist ir sukliudo kokia nesąmonė. Kitas kaimynas gyvena apsemtam bute su varlėm ir sraigėm, kartu ir kompanionės, ir maisto šaltinis. Kaip sykis, atsikelia naujas gyventojas, buvęs klounas Louison. Jis dar nesuvokia, kad yra tiksintis karbonadas, užtat viską žino mėsininko duktė Julie, akiniuota intelektualė. Pasitelkus revoliucionierius iš kanalizacijos, ji gelbsti mylimąjį, namas byra kaip senas šakotis, chaosas, bet žiūrėti be galo smagu :)

Story of Women (1988)

Žiūrint į Isabelle Huppert, laiko matmuo netenka prasmės. Nežinau, kokia jos sveikatos būklė (tikiuosi, puiki), tačiau ar dešimt, ar trisdešimt metų atgal paėmus, prancūzė atrodo nepriekaištingai. Išlaikyta, ori, charizmatiška, stilinga iki žalio pavydo. Kuri iš mūsų atrodytų klasiškai su patalynės ornamentų suknele??? Žinot,  klaikios gėlės gelstelėjusiame, kadaise baltame fone, buitiako karalienės migio puošmena. O lūpdažiu brūkšt, plaukus atgal krest- ir prieš mus stoja ikona. Huppert vaidina geresnio gyvenimo siekiančią  namų šeimininkę. Laikotarpis nelengvas- Antras pasaulinis karas; iš fronti grįžęs vyras prastos sveikatos, dirbti nebegali, o vaikus maitinti reikia. Sumani herojė randa būdą. Moterys be karan išėjusių vyrų ilgai vienišos neištveria, puola vokiečiams glėbin. Rezultate- vaisius, kurio atsiradimas iki nekalto prasidėjimo netraukia. Vadinasi, abortas. Nors ir kiek ieškojau, taikomo metodo neradau, kita vertus, šarmai ne pats draugiškiausias skystis.Finansinė padėtis taisosi, moters savivertė ir puikybė auga, priešingai josios sutuoktinio patriarchatiniam nuosmukiui. Bobelė ant tiek nagla, kad eidama susitikti su meilužiu, ima vaikus. Moraliniu atžvilgiu teiskit patys, šaunieji. Ekstremali situacija verčia ieškoti išeičių, išlikimo instinktas gyvuliškas. Pats žmogus yra gyvulys, ir aš nesmerkiu.

Pain and Glory (2019)

Rimčiausias Pedro Almodovaro kūrinys po Talk to Her. Įsikabina mažom rankytėm į atmintį ir ten pasilieka, užkrėsdamas žiūrovą neaiškiu ilgesiu, melancholija. Paprastai maestro filmuose tvyro lengvo humoro atmosfera, neprislegia emociškai, net į skaudžius dalykus žvelgiama su optimizmu, kartais net sarkastiškai. Bet čia juntami stiprūs, gilūs , asmeniniai išgyvenimai. Tiesa, sprogusi spalvų paletė iš pradžių pribloškė- klykiančiai ryškių spalvų drabužiai, baldai, dekoras- bet apsipratus akiai, susikaupi. Tada Antonio Banderas pateikia geriausią savo vaidmenį. Niekur o niekur  jis neatskleidė jautrios, pažeidžiamos, vienišos asmenybės, kaip padarė čia. Daugybės sveikatos negaluočių kankinamas filmų režisierius klimpsta į depresiją, nebegali kurti. Netikėtai atradęs narkotikų teikiamą palaimą ir palengvėjimą, jis leidžiasi į prisiminimus. Skurdi vaikystė, imlus, talentingas mažas berniukas, griežta, bet rūpestinga mama, linkinti sūnui geriausio. Homoseksualumas. Banderui akomponuoja kita puiki ispanų aktorė, dažnai figūruojanti Almodovaro juostose- Penelope Cruz. Natūrali kaip iškritusi rasa, susidaro įspūdis, kad nufilmuota vos per vieną dublį, tokios įtaigios scenos su ja. Galiu lažintis, kad filmas figūruos tarp pretendentų į geriausio užsienio filmo kategoriją "Oskaruose". 

Single White Female (1992)

Vienatvė- sunkiai pakeliama našta daugumai, bet pagalvojus, kad gali įsigyti Hedros kalibro kambariokių... gal paprasčiau būtų katė? Alison išvaro iš namų neištikimą mylimąjį, ir atsiveria tuštuma. Mergina nutaria paieškoti draugijos, pasipila freak'ės apžiūrėti buto, ji išsirenka karalienę :D  Jau iš pradžių matyti, kad Hedrai ne visi namie, bet Alison paskendus gailestyje sau ir toliau ištiestos rankos spindulio nemato nieko. Parankus metas energetiniams vampyrams- įsipaišai kaip nepakeičiama draugė, kartu  leidžiat laiką, atsiranda šuo, jūs bestės foreva. Tačiau. Tarp moterų nerašyta taisyklė, kad tarp svetimautojo ir draugės visada laimės diedas, nors ir su tavo motina ar močiute jis būtų miegojęs. Filmas neturi teigiamų veikėjų, nė vieno neišskirtum kaip shockingly evil. Kiekvieno asmeninis variklis- egoizmas. Nebūti vienam, turėti su kuo dulkintis, rasti sielos dvynį. Bet psichopatės etiketė limpa tik vienai personai, Jennifer Jason Leigh. Lyg Alex Forrest,  iš neseniai matyto Fatal Attraction , įpėdinė!

Malice (1993)

Mėgavausi ekrane vykstančia psichologine gimnastika, kaip aktorė, labiausiai pribloškė Kidman. Ledinė čikita,  parsisiunčiau keletą filmų, kur ji nominuota Auksiniam gaubliui; privertė naujom akim į save pažvelgti raudonoji australė. Trileris- lyg tvinksintis dantis, dar neskauda, bet tuoj tuoj žandikaulį pervers kančios impulsas. Jau pradžia įtempia raumenis- žiauriai užpuolama studentė, iškrypėlis prievartautojas gąsdina vietines merginas. Kam buvo reikalinga ši šalutinė siužeto linija? Nagi apkvailinti žiūrovą, mąstai, va, va jis svolačius čia siautėja, o tik pyst sprigtą į nosį- klysti! Nicole Kidman veikėjai sveikatą sudirba žymus gydytojas, pasikėlęs krušlius, manantis, kad jis prilygsta Dievui. Auka paduoda jį į teismą, ir užverda košė, tik ne manų, avižų, daug gardesnė. Maždaug nuo vidurio krenti linksmaisiais kalneliais žemyn, nors paaiškėja įdomių detalių, režisierius dar laiko skrybėlėj vieną kitą triušį. Paskutinis štrichas išprovokuoja laukinį juoką, zapadlo, oi zapadlo!!! :D

Shattered (1991)

Dabar patyrinėsiu devinto dešimtmečio psichologinius trilerius, kur apstu netikėtų vingių, o žmogaus psichiniai nukrypimai ir išmonė verčia smakrą kilotis aukštyn-žemyn, žabtus pražiojus. Jeigu buvo lengvai nuspėjusių, kuo baigsis amnezijos atvejis, tai aš ne iš jų tarpo. Kirbtelėjo tik atidarant- o gal...Bet neeee, nu kaip čia taip. Po siaubingos avarijos vos atsigavęs, prižiūrimas rūpestingos žmonos, Denas Merikas ničnieko neprisimena. Nors pats įvykis mįslingas- kodėl vyrą iš gabaliukų surinko, o žmona atsipirko keletu įbrėžimų? Pamažu, grįžęs į pažįstamą aplinką, veikėjas iškapsto nerimą keliančių faktų. Panašu, kad žmona turėjo meilužį. Nejaugi bandyta vyrą pašalinti? O tada į sceną žengia Bob Hoskins. Vitališkas žemo ūgio storuliukas dar sykį įrodo charizmos galybę. Be jo filmui neišvengiamai kažko trūktų, lyg spirgučiai ant cepelino. Gyvūnų mylėtojas, prisiduriantis prie algos iš privataus seklio praktikos, prikolnas derinys :D Kontūzytas, pasimetęs Berengeris ir gyvas sidabras Hoskinsas- juokingas duetas, panašu į DeVito ir Schwarzenegger "Dvyniuose". 

A Nightmare on Elm Street (1984)

Užbaigsiu juokingų aštunto dešimtmečio siaubekų poreikio fazę su "vaikystės klasika". Skrybėlėtas dėdė aštria, peiliuota ranka, terorizuojantis mažo miestelio paauglius, kas? Žinoma, Fredis Kriugeris! Linksminasi vaikydamas pavėpusį jaunimėlį jų sapnuose. Nei vikrumu, nei greičiu nepasižymi, juda kaip kaimo bobelė, vištą sriubai gaudydama. Išskėtus rankas, bėgi pusiau pritūpus, kam ta įnarta, anksčiau ar vėliau ant stalo vistiek garuos sriuba :D Bet vinimi man tapo anuomet įprastas, o šiais laikais neįsivaizduojamas įprotis. Išsitraukia poniutė pakelį cigarečių, užsitraukia dūmą- ligoninėje! Ehehe. Gydytojas kažką aiškina, ji linksi galva, maždaug aha aha, jo, supratau dūmas viršun kyla. Mirk iš juoko. Arba absoliučiai neįtikimas, namų šeimininkės buitinis alkoholizmas. Išsitraukia butelį iš skudurų krūvos ir kvasina. Ale jau dirbtinai, bespalviai, ne iš karto supratau, ką ten kliukina. Kur aistringas įsisiurbimas lūpomis butelio kakliuką, kur palaimingas vokų nusileidimas, velnio lašams sušildžius gomurį? Alchašą ne taip lengva pavaizduoti, cha cha, reikia praktikos. Čia aišku, tik pavyzdys prastos vaidybos, kuri sukuria šiems filmams mielą, nerūpestingą aurą. Pirmą savo vaidmenį atliko jaunutis Johny Depp, kurio nusivylęs veidas- "Morality sucks"- girdint viršuje besikrušant- klizminis momentas :D Kraujo fontanas lovoje, palubėje skerdžiama paauglė (štai iš kur sceną parodijai ėmė Scary Movie-  arkliasnukės Tori Spelling sekso akrobatika)- Wes Craven išmonė žavinga, gal net būtų baisu, jei nebūtų juokingi kiti dalykai. Plempiama kava, ryjamos paslaptingos tabletės, padedančios išlaikyti žvalumą, neduok dieve užmigsi, pražūsi! Bet septynios naktys be miego? Give me a break, iš kojų verčia jau dvi paros. Tačiau nevalia pamiršti antžmogiško paaugliškų hormonų kokteilio galios ir fakto, kad anksti ryte nereikia į darbą. Pffff, mokykla. Ten gali pamiegot, ups, negali :D Spjūvis į realistiškumą chuliganiškas, įžūlus, bet sąmoningas,  atkištas kaip didysis pirštas. 

Re- Animator (1985)

Kokiu būdu jis praslydo pro mano regos lauką, neįsivaizduoju, cronenbergiška dvasia susukta mokslinė-fantastinė-zombiada seniai turėjo būti pamatyta. Aktorius, kuriam teko Vesto vaidmuo... žiūrėjau ir gėrėjausi, kur jie rado šį sučiauptom lūpom, degančio žvilgsnio akiniuotį. Rodėsi, kad jis ne vaidina, o iš tikrųjų priima viską už gryną pinigą kaip Kalėdų seneliu tikintis pyplys. Nupušęs medicinos studentas Herbertas Vesas karštligiškai įsikabinęs idėjos paneigti mirties kategoriškumą. Net išrado skystimėlį, kuris "perkrauna" mirusius audinius ir būtybė vėl funkcionuoja. Aišku, rezultatai neblizga, bet tai nenorėkit, kad gulbių ežerus nabašnykai šoktų. Juokinga žiūrėti, kaip minimaliai būsimi gydytojukai pasiruošę nenumatytoms aplinkybėms; katės atvejis turėjo įkrėst atsargumo, bet ne, toliau jie smaigsto arkliškas dozes :D Zombiai klykia, staugia, elgiasi kaip gyvuliai, per barzdą teka kraujai. Pabaigoje viskas klostosi žaibiškai, reik pasakyti, gydytojas Hilas kažkiek parodo disciplinos ir planavimo įgūdžių, jam gi reikia kad veiktų atskirtos kūno dalys, ahahaha, 10/10

Waxwork (1988)

Paskutiniu metu sakiniai sunkiai dėliojasi, o kai pamatai jovalą kaip čia, totalią bezabraziją, išvis kapiec. Nuo ko pradėti, hmmm, net apmesti dorai negaliu :D . Keturi koledžo studentai papuola  į vaškinių figūrų muziejų. Taip, nes jei problema tavęs neranda, reikia eiti pačiam jos paieškoti; paslaptingas namas apsilankymui vidury nakties? Kodėl gi ne, įskaičiuokit chebrą :D Tai ir prasideda šiurpulystės;  patiko įdomus sprendimas pateikti įvykiams, kurie vaizduojami vaškinių figūrų. Gerokai padruskinta su krauju, užpuolimais ir makabru, kai kuriose vietose pagalvoji- a reikėjo čia? Namų šeimininkas turbūt vienintelis aktorius, kuris nedaro sau gėdos, nes jaunuoliai skysti, oi skysti... Pojūtis, kai nori smogti veikėjui už nevėkšliškumą aplanko ne kartą. Grimas puikus, soundtrack'as irgi nepašika. Daug originalių būdų numirti, čia tau ne su BMW būt partrenktam ar gauti nuobodų infarktą. Ne visai supratau kaip ten blogis iš tikrųjų veikia, bet gilių prasmių čia nesitikėk, ant pažvengimo ir tiek.

Motel Hell (1980)

Komedija galima vadinti  vien dėl  asurdiškos meilės istorijos ir dar niekada nematyto, žmogaus sudaržovinimo! Brolis ir sesuo garsėja apylinkėje savo mėsos gaminiais- jų dūmo skonio produktas neturi lygių, klientai tirpsta iš malonumo. Nemanau, kad čia spoil'as, iškart aišku kas per žaliava, smalsu tik modus operandi. O pažiūrėti yra į ką, originali technika.  Ida- negailestinga apsirijėlė, su chirurgės gyslele ir Bruce- kelių medžiotojas ir puikus verslininkas- nuostabus blogio tandemas. Grėsmę ima kelti blondinė, atsidūrusi čia po baisios "avarijos". Šeimos versle turi suktis tik kraujo giminės :D