Good Boy (2025)

One Battle After Another (2025)

Kada tiek juokiausi kino salėje, ir tiksliai vietose, kur reikėjo juoktis? Ne prasti bajeriukai ar cringe, o nuostabus juodas juodas humoras, Amerikos satyra. Rasizmas, pabėgėliai, revoliucionieriai, kariuomenė, "masonų wanabies, iki ašarų prižvengta. Paskutinis Paul Thomas Anderson filmas, Licorice Pizza nepatiko, bet čia šedevras, neprikibsi. Sean Penn sukūrė komiškiausią personažą savo karjeroje, praspjovė net spangalą iš Fast Times at Ridgemont High ! Akių negalėjau atplėšti, fantastika! Jeigu nepamatysiu "Oskaro" nominantų sąraše, labai nusivilsiu. Di Caprio pernelyg nenustebino, nors kai jo nemėgstu, galiu ir nuvertinti, kam rūpi. Tada Benicio del Toro, vėlgi palaima akims, ir o dieve, ką aš matau? Regina Hall, 25metai po Scary Movie, o neatrodo nė diena vyresnė, kaip tai įmanoma?? Bet labiausiai laukiau dialogų, jie yra šerdis. Herojai elgiasi kaip nevykėliai, ašaroja, plūstasi, elgiasi lyg mažvaikiai, kietiakų įvaizdžiai pamiršti, tiesiog parodija, bet puikus darbas, žiūri sutrikęs, suintriguotas, nori dar ir dar :) Kelių scenų neįmanoma pamiršti, kalbu apie stajaką, šukas, šokimą iš važiuojančios mašinos- nagi, 1 2 3 4, pavaryk kaip Tomas Kruzas! Nepavaro.. ::D

I Saw the Devil (2010)

Jeigu nori būti nustebinta, jungi Azijos filmą,- pasiteisina kiekvieną kartą :D Iškart pradeda nuo veiksmo- žiauriai nužudoma jauna mergina, jos vaikinas, ne koks žertva, o specialusis agentas, imasi teisingumo. Nusikaltėlio pėdsakus randa greitai, bet kur dėti 2:20 valandos trukmę? Nugi kerštas nebus paprastas! Unikalus, drąsus siužeto vingis, bet pareikalaus aukų. Daug smagių kovos scenų ir pasispardymų, agentas vikrus kaip žaltys, gražu žiūrėt, kaip šonus velėja. Bėda tame kad truputį nuvertino savo priešininką... Kas mane nustebino labiausiai-ekrane voliojasi galvos, trykšta kraujai, atkertamos galūnės, o aš valgau ramia galva. Išorinės žiaurybės nepereina į vidinio pasišlykštėjimo jausmą. Pramoginis, įtraukiantis, žiauriai kietas veiksmo filmas, tačiau moralinis kompasas nerodė nieko, nepalaikiau nei vienos pusės.

Yummy (2019)

Esu beveik įsitikinus, kad idėja pasivogta  iš David Cronenberg "Rabid", bet dar reiks peržiūrėti pastarąjį, kad galutinai įsitikinčiau. Iš esmės koks skirtumas, belgai labai pralinksmino. Porelė atvažiuoja į pigią rytų Europos plastikos chirurgijos kliniką, kad merginai sumažintų papus. Vietoj operacijos jie pakliūva į zombių apokalipsės pradžią XD Labiausiai patiko sustabarėjęs akiniuotis sužadėtinis,- flight or fight režime esam įpratę matyti IT'išniko kūne atgyjantį Rembo. Jis ir ginklą žiūrėk, įvaldo per minutę, ir šmaikščias frazes mėto;  lyg mygtuką paspaudus, jame nubunda alfa. Nieko panašaus, bernas nerangus ir beviltiškas, bravo! Užsimoja, kliudo lempą lubose, kraujo baloj paslysta, praranda sąmonę ir pan- čia jau panašu į tikrą gyvenimą :D Juokinga ir graudu, kaip vis bando nutaikyti akimirką pasipiršti mylimajai, itin nedėkingu metu, o šalia lyg tyčia sukiojasi simpatiškas ir daug kietesnis narkašas. Koks sutapimas,- tai tas pats aktorius iš "Megalomaniac", brolis žudikas; niekaip nebūčiau pažinusi! Pabaiga pelnė papildomą balą paskutinę akimirką ir sulipdžiau pagarbų 7/10, kaip siaubo komedijai :)

Megalomaniac (2022)

Žiūrėjom dviese su sese, ji pasibaisėjusi klausė: kas tau negerai, kad renkiesi tokius filmus, ar tau jie faini??? Grynas atsitiktinumas, išties, nesimėgauju panašaus turinio siaubekais, bet pamačiau, kad prancūzų, maniau, patenkins abi puses, na kągi :D Rimtai, net praėjus kelioms dienoms, vis prisimindavau ir negalėjau išmest iš galvos, gerai įsišaknijo atminty. Marta yra lėta, sveikatos problemų turinti mergina, kurią engia darbe. Apsiribosiu "engia", nors žodis per lengvas, žala gerokai didesnio masto. Ji gyvena su broliu, kuris ne šiaip koks senbernis, o serijinis moterų žudikas, estafetę perėmė iš tėvo. Brolis atrodo kaip Marilyn Mansono fanas, lyg gotas koks, įdomus  derinys: žudikas neformalas, arba bobutės buvo teisios... Brolis akylai kontroliuoja Martos kasdienybę, pats nedirba, o ji vargšė turi eit vergaut, neteisybė :/ Karočia, nenormali,  iškrypusi, šlykšti šeimynėlė. Sužinojusi apie brolio gyvenimo būdą, Marta pamažu transformuojasi iš aukos į budelį, labai įdomus virsmas. Socialinės darbuotojos užpuolimas- "turėjai numatyti, kad vieną dieną užsirausi ant tokios kaip aš!"- įrašau į istoriją, stulbinama! Filme daug nelogiškumų ir absurdų, bet norisi pagirti už šiurpią atmosferą ir vimdantį foną; labai nemaloni peržiūra,  įstringa kaip rakštis. 

Birth/Rebirth (2023)

Keistai įtraukiantis, nors nieko ypatingo nevyksta. Dvi moterys, patologė ir vieniša motina. Jas sieja darboholizmas. Viena yra fanatikė- eksperimentatorė, kita daug dirba, kad išlaikytų dukterį. Jų keliai susikerta įvykus tragedijai, su kuria neįmanoma susitaikyti. Ekstremumai, iki kurių jos nueis vardan makabriško tikslo, eina šikti. Laukiau daugiau pasireiškiant body horror, bet čia karalius- psichologinis siaubas. Viena "gyvybė" brangesnė už kitą. Nesakau, kad smerkiu, bet vienai pasiryžt turėt vaiką visada yra nachui- sprendimas. Žinoma, paskui galima pažaisti tuo kaltės jausmu vėliau, kas sėkmingai daroma. Scenarijus neblogas, o aktorė, vaidinanti daktaro Frankenšteino sekėją, hipnotizuojanti- tobulas cast. Fainai parinkta muzika, niūrūs, gero nežadantys tonai.

Reflet dans un diamant mort (2025)

"Mondo Bizaro" festivalio filmas dar nelankytam Paupio "Pasakos" kinoteatre. Regą sprogdinanti spalvų paletė, originalūs efektai ir nesveikai daug stiliaus. Daug meilės džeimsbondo filmų serijai, tik su ironijos prieskoniu. Ne parodija, jokiu būdu. Pradžioje labai sunku susigaudyti siužete, nuleidi rankas ir lauki naujų vaizdinių fokusų. Visgi pabaigoje šis bei tas paaiškėja, ir filmas kilsteli bendra savo verte. Chaose persipynusios dvi laiko linijos, čia aišku- senas,  viešbučiui prasiskolinęs senelyzas ir jaunas, pačiam jėgų žydėjime superagentas. Tai vienas ir tas pats žmogus. Toliau sekame jaunojo nuotykius ir nesėkmes misijų metu.Daug prancūziško temperamento. Vietomis smurto estetika primena Tarantino; visi juo žavimės ir norėtume kopijuoti, suprantama. Tiek kukliai pateiksiu šįkart, nes patekimas į "Pasaką" tądien išsiurbė visas jėgas. Išprakaitavau niagarą ir tysojau leisgyvė kėdėje, overpriced mineralinį gurkšnodama, dar gerai, kad kažką išvis atsimenu.

Green Room (2015)

Tegul išgersiu tris litrus išsigazavusio myžalinio alaus, jei pameluosiu, kad filmas nesukėlė nostalgijos. Ak, kiek daug panašiose undergroundo skylėse klausyta grupių, kurioms nelemta išvysti pasaulinės šlovės spindulių. Aplink kerzai, conversų padielkos, kožos, skiauterės, spalvotos ševeliūros, auskarai, tatuškės, o gėrimai liejasi laisvai; ryte grupės pavadinimo negali atgaminti. Pankroko grupė koncertuoja neonacių skylėj ir netyčia tampa žmogžudystės liudininkais. Juokingiausia tai, kad juos sutvarkyti užima laiko. Ok, kodėl ginklų naudoti negali, lyg supratau, bet kodėl jie, galiausiai apleidę užuoglaudą, gali bet kada jon sugrįžt?? Kodėl ten jų nelaukia pora ambalų? Prastai planuoja gaujos nariai. Narkotikus platina, o kažkokiais žaidimais užsiiminėja, šunim užsiundo, lol, keliskart, ot kūrybiškumas. Patrick Stewart, nacių vadeivos amplua, buvo cringefestas mano akims. Dar prajuokino čiuvas, kuris  galiausiai gavo raudonus batraiščius, belekoks respektas naciams, bet jį jau ištikusi dvasinė krizė- kokį šūdą darau su savo gyvenimu :D Kiti ginčysis, kad tapo įkaitu, bet jau seniai girgžda įsitikinimai, pasižiūrėkit. Finale neblogai pasitaško išlikusieji, atkeršija už draugus ir panašu, kad pankroko jiems jau gana. 

Spring (2014)

Jau trečias Lovecrafto kūrybos inspiruotas žiūralas, šįkart romantinė istorija. Sudomino kombinacija, o gale užsinorėjau į pačią Italiją; turistų masalas išdirbtas tobulai. Gyvenime pasimetęs bernužėlis, ką tik palaidojęs sunkiai sirgusią motiną, o dabar bėgantis nuo teisėsaugos, išvyksta į Italiją. Juokingas kelionės bookinimas; nežinau, gal Amerikoj savaime suprantama praktika paskambint ir užsakyt skrydį telefonu randomu. Čia ne mūsų internetinė pisatis su nutriušusiom Raynair avialinijom, kentėkit, ubagai! Vadinasi, nuvyksta, pachillina su kitais turistais hostely ir sutinka pritrenkiančią merginą. Per milijoną metų Luizos kalibras neatkreiptų dėmesio į pilkos išvaizdos Evaną, iškart supranti, kad kažkur paslėptas smirda šūdas. Taigi, Luiza net LABAI ypatinga mergina. Efektai nėra labai geri, bet nėra ir siaubingi. Kodėl Luiza kartais panaudoja švikštą, o kartais tiesiog laksto gatvėm nuoga, nesupratau. Kaip ir teorijos, kuo užpildytas švirkštas, triušio sėklidžių ekstraktu ar kokiu velniu (?) Porelei teks priimt sprendimą dėl bendros ateities, nes laiko lieka vis mažiau. Smagu matyti originalesnį personažą už vampyrą, vilkolakį, raganą, rimtai sakau.

Caught Stealing (2025)

Sėdėjom "Multikino" susikėlę kojas ant kėdžių atlošų, nes buvom vieninteliai salėje; tik paraginta, darbuotoja tingiai nuskenavo mūsų bilietus. Galėjom garsiai komentuot ir šnekėt šūdus, niekam nekliudėm, dar nesu žiūrėjus filmo su tokiu atsainumu. Daren Aronofsky pastatė kriminalinę kinda komediją, tik komiško elemento stebėtinai saikingai? Pliusas, nes pasiutusiai nervina, kai veikėjas, atsidūręs gyvybei grasinančioj situacijoj, mėto šposus ir vaidina komiką. Gerai, užpuolikai visgi juokingi, ypač bičiukas su raudona dėme ant veido; pagaliau rusakalbius veikėjus įkūnija tikrai mokantys kalbą. Jaunas barmenas, žlugusi beisbolo žvaigždė, paima globoti draugo katiną, bet nežino, kokių problemų greit sulauks. Prisistato gangsteriukai skustagalviai ir gerai išvelėja šonus, net inkstą pameta. Prasideda katės ir pelės žaidimas, tik pelė nežino, ko iš jos norima. Austin Butler man nepatinka, gal todėl nepavyko įsijausti į šią guyritchiešką jovalą, ir prasmės nesupratau, bet tik 3,5euro, negaliu skųstis.

Eddington (2025)

Pamačius, kad filmas rutuliosis COVID laikotarpiu, nusipurčiau. Sukilo tūkstančiai trauminės patirties prisiminimų! Eina nachui šlykštų paranoidinės beprotybės tarpą, kada teko nežmoniškai dirbti. Slogus pirmas įspūdis nuostabiai įvedė į ironišką, juokingą, netgi groteskišką siužetą. Edingtono šerifas spjauna ant kaukių, nes turi astmą, ir kategoriškai atsisako jas nešioti, linksmas momentas- autoriteto figūra ir toks lengvapėdiškas maištas. Jis smarkiai nesutaria su meru, kuris stengiasi laikytis rekomendacijų ir saugo gero vardą, nors pats turi rūpesčių. Pabėgus žmona ir neklusnus pyzdukas paauglys namuose. Įtampa auga, tada pereina į aštrią konkurenciją dėl valdžios. Šerifo pozicijos ima klibėti, šeimoje irgi nesaldu, debilė uošvė ir nervinga, ant išsekimo ribos stovinti žmona. Ari Asteras  neapsiriboja pandemija, dar įmeta black lives matter ir sąmokslo teorijų apimtų bepročių, ir išplautasmegenius piketuotojus. Užverda košė, kuri išplikins gerkles, merdintis miestelis, kuriame nieko nevyksta, gauna Rio karnavalo lygio judesio! Paskutinio filmo trečdalio nesupratau, nuo ko desperatiškai bėga Džo Krosas?? Užtat pabaiga juokas pro ašaras,- klastingieji ir kvailiai visada laimi, tragikomedija, kokių reta. 

The Balconettes (2024)

Labai ilgai medžiojau šį filmą; pasirodo, be reikalo. Trys bute vasaros karščio įkalintos draugės- vaizduotė man nupiešė lauke siautėjančią zombių apokalipsę, kodėl- neklauskit, mano mėgiamiausias žanras ir tiek. Taip, yra mistikos elemento ir idėja gal faina, bet feminizmo menifestas nuspaudė kiek per aukštą pavarą. Niekada nesuprasiu, kaip vaikščiojimas nuogais papais gatvėse padeda pasiekti lyties liberalizmą. Daug kikenimo, kokteilių, flirto, putfeel'o- galiu pasakyti, kad prijaučiau nebent alkoholinei daliai. Prisidirbusios su kaimynu, draugės turi sugalvoti, kaip išnešti sveiką kailį. Kaimynas grįžta ir baugina jam simpatizavusią, kukliausią iš trejeto. Kaip sakiau, mintis gera, ypač pasirodžius ir daugiau paklydėlių. Visgi per daug bobiškumo mane erzino, nors gražu, kad sunkumų metu jos dirbo kolektyviai. Šiaip jau prasidėtų "išlikimas" ir "kiekvienas už save" judėjimas. Ačiū aplinkybėms už sutaupytus pinigus, kur aš ten norėjau eiti, "Pasaką"? 5/10 vertės turinį verčiau susileisti už dyką.

Together (2025)

Lankomumo rekordas- aš ir dar vienas žmogus salėje žiūrime romantinę siaubo juostą. Galvojau, gal po seanso pašnekinti, kaip patiko, bet suėmė paralyžuojantis pochuizmas, tiek to jau. Mane pačią keistai paveikė, apėmė liūdesys ir vienatvės jausmas. Idėja žiauriai gera, nors scenarijus vietom galėjo ir stipresnis būti. Pavyzdžiui, kur jiedu įkrenta į urvą. Užuot mėginę išsikapanoti, baloje lieka iki kito ryto tysoti, dar purvino vandens kaip ciucikas palaka. Kas per šūdas?? Labai artimas padebesiais skrajojančio sugyventinio motyvas, antrai pusei dirbant respektabilų darbą ir laukiant, kol pamušalas nustos plevėsuoti vėjyje. Na, žiedas irgi praverstų... po dešimties metų kartu! Kaip moterys tiek terliojasi, nežinau, bet labai gyvenimiška. Jeigu būtų giliau užkabinę, daugiau abipusės kritikos ir apsižodžiavimų papylę, kas, tikėtina, per tiek metų susikaupė, būtų išėjus rimta psichologinė drama. Visgi ačiū ir už šį realybės atspindį mene. Boddy horror dalis fainai išpildyta, ultimate romance.. Kada jie desperatiškai kemša diazepamo tabletes, per nosį traukia, ypač prajuokino. Skiriu visiems clingy romantikams- kaip, norėtumėt sumest savo plastelinus į vieną?

Pixote (1981)

Atkreipkit dėmesį į pagrindinį aktorių, vaidinantį Pisočį, po filmo paieškokit  informacijos. Nuo jo sklinda tragiška karma, apėmusi lyg tirštas rūkas, neįmanoma nepastebėti. Jeigu bus likę optimizmo po peržiūros, galutinai su juo atsisveikinsit. Fantastiškas debiutas ir testamentas. Dešimtmetis Pisočis, San Paulo gatvių vaikas, policijos reido metu supakuojamas su kitais chuliganais ir patupdomas į nepilnamečių pataisos namus. Vaikai visiški beteisiai, prižiūrėtojai elgiasi kaip panorėję, kambariuose naktį tvarkos niekas nežiūri, saugokit užpakalius. Taip, filmo pradžioje drėbteli ypač atkarią seksualinės prievartos sceną, supranti, kad sėdėsi ant adatų. Pusė filmo- slegianti prievartos ir neteisybės persunkta kasdienybė, kurioje gyvena mažasis Pisočis. Jis bando adaptuotis vyresnių berniukų kompanijoje; rūko žolę, uosto klijus. Vargu ar įmanoma nufilmuoti tokį paveikų socialinį peizažą dabartiniais laikais, be jokių cenzūrų. Antrojoje dalyje ketvertas berniūkščių ištrūksta į laisvę, bet šviesaus nenusimato. Galutinai nusprendžiamas Pisočio likimas. Vagystės, narkotikai, prostitucija, ginklai. Užgniaužęs kvapą seki įvykius, bandai laikyt špygą, bet žinai, kad laukia netektys ir skausmas. Labai slegiantis žiūralas, skurdžių gimstamumas yra Dievo rykštė.

Alice in the Cities (1974)

Be galo seniai mačiau Wim Wenders kūrybos, todėl "Skalvijai" nusipirkus "Alice in the Cities", prie kompo nusprendžiau nesnausti ir aš. Mane supurtė filmo idėja- santykiuose  pasimetusi motina numeta dukterį absoliučiai nepažįstamam vyrui, kad jis palydėtų skrydyje iš Niujorko į Amsterdamą. Ar jums telpa galvoje??? Laikai be interneto, mobiliųjų, kaip reikėtų rasti, jei nutiktų blogiausia? Įsijaučiau piešdama klaikiausius scenarijus. Žurnalistas gauna neprašytą auklės vaidmenį, sunku viengungiui su  devynmete. Mergaitei gyvenime teko nemažai kraustytis, su motina spėjo pagyventi jau keturiuose miestuose, nenuostabu, kad močiutės namo paieškos tampa šieno kupetoje analogija. Jie keliauja po viešbučius, maitinasi pigiose užkandinėse, daug važinėja nuomota mašina, o motina nesirodo. Žurnalistas strigęs su darbais, kūrybiniam bloke, Alisa- kažkelintas prioritetas motinos gyvenime, jie abu nereikalingi žmonės. Nepaisant sunkumų, jie užmezga ryšį; ko gero čia pirmas kartas, kada Alisa bent priartėja prie tėvo įvaizdžio realiam gyvenime. Liūdna. Nusipurčius šlykščius stereotipus, labai gražus filmas apie vienatvę, atsakomybę ir draugystę.

Eyes Wide Shut (1999)

Kaip čia tiko Tom Cruise! Jis moka nutaisyti puskvailę miną, kuri tiesiog nuostabiai įsipaišė filme; jo herojus patyrė nesuskaičiuojamą kiekį pažeminimų ir gėdos akimirkų. Visad galvojau, kad istorija apie intymius porelės šakar makar: buvo laikai, kada Kidman ir Cruise meilė kaitriai ruseno, scientologijos nesąmonės dar laukė ateityje. Todėl niekad nesigundžiau žiūrėti per teliką. Ką gi, klydau eilinį sykį, plakatas sumaniai apmovė! Pasipasakojusi savo erotines fantazijas, žmona bloškia vyrą į pavydo ir nepasitenkinimo prarąją. Blaškydamasis miesto gatvėmis, jis patenka į paslaptingos grupuotės vakarinį šou, pamažu darosi pavojinga. Dalis su kaukėmis, apsiaustais, ritualine muzika ir daugybe stačių papų- hipnotizuojanti, nuostabiai išpildyta. Žavėjausi, kaip 2:30 val trukmės drama nė kiek neprailgo; regis, nevyksta nieko drąstiško, bet smalsumas nenustoja rusenti nė akimirkai. Kubrikas sumaniai išnaudoja erdvę- viešbutis, kur vyksta įžanginis Kalėdinis vakarėlis, masonų orgijos prabangiuose rūmuose, porelė gyvena neblogam bute prestižinėje vietoje- ir pats užsinori nors akimirkai pabūti gyvu žiūrovu vietoje. Galiausiai imi spėlioti, kas buvo tikra, o kas- sapnas? Bent aš supratau viską kaip vyro seksualinio nepajėgumo metaforą :D

Dracula: A Love Tale (2025)

Suneramino imdb mirgantys trejetai atsiliepimuose, bet pagalvojau, faking Caleb Landry- Jones negali nuvilti, prisiminkim "Dogman". Drožiau į salę, kas bus, tas, norėjau pamatyt periodinę dramą dideliam ekrane, ne per savo degtukų dėžutę. Ką gi, kontraversiškas potyris. Filme apstu komiškų momentų, kur neturėtų būti juokinga ir nežmoniškai perdėtų emocijų, bet ai, prancūzai, ne mums, šaltekams, suprast. Patiko man Caleb'as ir jo Dracula. Gražu, kaip aktorius stengiasi abejotinam projekte. Jeigu ne jis, nežinau, kas būtų sugebėjęs išvežti rizikingą vaidmenį; vampyro tipažas drąstiškai kitoks. Siekia ne įbauginti, priešingai- rasti reinkarnavusią mylimąją ir jai patikti. Tačiau nemanykit, kad pamatysit apsisnarglėjusį šlapuką, C.L. Jones turi gąsdinančios vidinės jėgos arsenalą, todėl neatrodo pasigailėtinai, kas filmą būtų sužlugdę ir į klozetą nuleidę. Justi Besono ilgesys savajam "Penktajam elementui"- kokie chimeriukai.... Nejučia prisiminiau šįmet taipogi pasirodžiusį Robert Eggers "Nosferatu", Luko Besono tikslas, matyt, buvo sukurti antipodą; netgi Reinfildo atitikmuo, Marija, ne vabzdžius šleikščiai tarp dantų traškina, o gaivalingai tūsina! Reinfildas su ADHD, cha cha. Filmas priminė pasaką, ne siaubo filmą, juokingas N16 apribojimas, kažkokių paaugliukų su tėvu nenorėjo įleisti prižiūrėtoja XD Tačiau yra trys dalykai, už kuriuos verta pagirti: kvepalų vaidmuo, Versalio dvasinio nuopolio atskleidimas ir  Dievo seserų gundymas, šitos scenos yra TOP. Ekstravagantiška, nirtulinga, keistai seksualizuota, gė-rė-jau-si. Dar vienas koziris-  vaidina Christopher Waltz. Bažnyčioje troškulį vynu gaivinantis vampyrų medžiotojas, taip, jau esame tokį matę Tarantino filmuose- žaviai kandų, be galo charizmatišką- bet su malonumu pažiūri dar kartą :)

Weapons (2025)

Retai einu į du filmus iš karto, jei ne festivalis. Bet vakar reikėjo užimti galvą, o kinas yra sena, niekada nenuvylusi meilė, leidausi tos šilumos apgaubiama. Nuostabūs laikai siaubo filmų klausimu, renesansas, net garsūs aktoriai prašosi filmuotis, kai anksčiau tai buvo mėgėjiškų aktoriukų duona, kad būtų išjuokti ir pamiršti sekančią dieną. Filmas labai, labai ilgai vedžiojo už nosies, bet iš "Barbarian" režisieriaus to galima tikėtis. Originalumas- esminis pliusas, spėlioji, kas po velnių vyksta, ir vistiek neatspėji. Padalinta į segmentus, iš skirtingų žmonių perspektyvos, taip nuvedant į blogio šaltinį.  Per naktį dingsta beveik visa panelės Džastinos trečiokų klasė, išskyrus Aleksą. Tėvai užsipuola mokytoją, neva ji kažką žino, miestelį apėmusi nerimo ir pykčio migla. Džastina tik žmogus, pasiduoda nervingumui, eikšekit buteliai, o dar susitinka eksą Polą...Polui, policininkui, diena nesėkminga nuo pat pradžių. Truputį primena Stiveną Kingą, kuris mėgsta lipdyti mažas nesėkmes, atsitiktinumus, kurie ridendamiesi nuo kalno įgauna pagreitį ir virsta visa griaunančia jėga.  Narkomanas žūtbūt turi susiveikti sekančią dozę, eigoje šį bei tą randa. Atkaklus, veiklus tėvas nesėdi rankų sudėjęs, ieško, kur galėjo dingti sūnus. Mokyklos direktorius, na, jo diena viena blogiausių. Fainas humoro prieskonis, ne komedija, bet bajeriukai šaunūs, chrarizmatiškas blogis. Finalas, kaip vėlgi, juokingas ir ikoniškas tuo pačiu metu. Užskaitau!

Bring Her Back (2025)

Labai laukiau pasirodant, nevogiau, kentėjau; radus laisvo laiko, iškart lėkiau į kinoteatrą. Nežinau, ar esat patyrę jausmą, kai siaubeką išima iš repertuaro, nepraėjus nė savaitei, žinokit, labai skaudina širdelę. Nenusivyliau,- regėjau pagrindinę veikėją, kurią tuo pačiu metu norėjosi ir nudobti, ir paguosti, bent vaidyba, Sally Hawkings! Nėra jokių kvailų jump- scare'ų, o daug body horror, perteikto.. ant vaiko kūno. Eina šikti, gali nemėgti vaikų, bet čia kitas lygis, labai nemalonu ir jautiesi šlykščiai.Gal kiek subiesino pradiniai kadrai rusų kalba, nu kaip be ruskių mes, bet nurašiau kategorijai- štai kas nutinka, kai remiesi atsilikėlių ritualais, lol. Brolis ir sesuo, po tėvo mirties atsiduria pas trenktą globėją, kuri kasdien patikina, kad yra beprotė, bbž ką rezganti. Psichologinės manipuliacijos, šiurpus nebylys berniukas, laikomas vos ne šuns vietoje, bejėgiška jųdviejų padėtis. Kur jie rado tą šmėklinį vaiką, apsišik kniūbsčias, jis tobulas! Žiūrėdama daugiau ne siaubą jaučiau, o pasibjaurėjimą, aukščiausia pavara, be stabdžių, vizualinis apipavidalinimas pribloškiantis. Bus kopijuotojų po šito, galimai ir koks tęsinys išbezdėtas, bet tokio gaivališko efekto nebesukels.

A Desert (2024)

Kaip gražiai nufilmuota, ir kaip trūksta gylio siužetui, pabaigoje skambinau nusivylimo akordais. Žiūrėjau po įtampos kupinos dienos darbe, vos pusę įveikiau ir ėjau miegoti; damušiau sekančią dieną. Skandalas! Nepabaigti filmo, kurio trukmė nesiekia nė 1,5h, užliūliavo kaip lopšinė.  Priblėsusios šlovės fotografas nutaria prisiminti jaunystę, kada buvo jėgų žydėjime ir kūrybiškumo džomalungmoje; kartoja kelionę po Amerikos pietų miestelius. Laiko pamirštus, turtingus apleistų namų ir praėjusių gyvenimų vaiduoklių. Tada nebuvo mobilekų, taigi komunikacijos aparato jis nepasiima- tripas turi būti kiek įmanoma  autentiškesnis. Ką galiu pasakyti, ne sutuoktinis, o dovanėlė žmonai toks vyras. Nejauku matyti ištuštėjusias gyvenvietes, neveikiantį kinoteatrą, išdaužytus namų langus ir pustuščius motelius- sveiko proto asmenims čia nėra ką veikti, ilgai bėdos laukti netenka. Žmona pradeda ieškoti be žinios dingusio vyro, pasamdydama neaiškaus plauko detektyvą. Paieška daugiau intuicinė, radybos grynas atsitiktinumas, po šimts. Finale nesupratau kas vyko; bičas, sėdintis prie daugybės televizorių ir spoksantis į storas tarpusavy  besitrinančias bobas su kubriko išraiška, bėda, kad čia ne "Eyes Wide Shut", o  žemo lygio erotikos fabrikėlis. Jeigu būtų apsieita be šito, koks torture chamber pavaizduotas, ar besimėtantys žmonių kaulai, dar suprasčiau. Filmavimai įgytų didesnio gylio, o čia jaučiau, lyg kas būtų iškirpta ir paskutinę minutę prilipdyta nusismaukiusio keturiolikmečio. 6/10 už kinematografiją- mano dievinamas Amerikos dykynes.

Noise (2007)

Žiūrėdamas kriminalinius filmus, tikiesi bylos tyrimo, who done it tvyros ore, žiūrovą užvaldys grėsminga nuotaika, šiurpios detalės ims lįsti į dienos šviesą. Čia- nieko panašaus. Matome savo darbo nekenčiantį policininką. Jis turi problemų su sveikata, tačiau viršininkas atsisako reaguoti ir vistiek krauna darbus. Taigi veikėjas- atsainumo viršūnė, nulis entuziazmo, mėgsta erzinti žmones ir netgi tyčiotis. Metro traukinyje rasti septyni žiauriai nužudyti keleiviai ir vienintelė gyva likusi mergina . Kodėl būtent ji? Vėliau randamas dar vienas lavonas, miestelis mažas, visi galvoja, kad nusikaltimai susiję. Liudininkė spaudžiama prisiminti, kas įvyko lemtingąją naktį, daromas didelis spaudimas, atrodo, geriau jau būtų nukepę kaip visus, kokia prasmė likti gyvai ir drebėti, kad būsi žudiko surasta. Pagrindinis veikėjas paskirtas budėti naktimis prie pieno baro; laukti, gal kas ateis pranešti žinantis apie metro įvykdytą nusikaltimą. Nepasakiau, jo sveikatos bėda- tinitas; ironiška, klausytojas ir taip prastas, nes nu jam pochui :D Patiko man šiukštus realizmas- kažkodėl įsivaizduojam, kad nutikus didesnio masto tragedijai, visi šoks analaizuot CSI lygiu ir po dešimt minučių išspjaus rezultatą. O juk dažnai dirba žmonės, kurie nebūtinai skirti šiai profesijai. Pabaiga- ironijos viršūnė; Kalėdinio orkestro besiklausant per televizorių; nebloga australiška farų drama.

The Girl With the Needle (2024)

1919m, Kopenhaga. Iškeldinta dėl skolų, Karolinė įsidarbina siuvimo ceche. Simpatingas direktorius jai neabejingas, užsimezga romanas, greitai mergina pasijunta nėščia. Dėl socialinių skirtumų šviesi ateitis nukertama. Viso filmo metu jaučiasi, kad nutiks kas nors siaubinga: šalta miesto panorama, nykus drėgnas kambarėlis pas šlykščią senę, paslaptinga naujoji pažįstama, žadanti padėti. Dagmar- nuostabi; fizionomija signalizuoja, kad tai neeilinė moteris, iš jos gali laukti bet ko, aktorei nė nereikia pernelyg stengtis. Juodvi greitai susidraugauja, tačiau pažintis kainuos. Greta rutuliojasi iš karo grįžusio, suluošinto ir Karolinės atstumto sutuoktinio istorija. Turbūt nenormali esu, kadrai su juo prikalė mano dėmesį vinimis. Kaip bebūtų keista, vyras bene vienintelis, susitaikęs su savo dalia ir niekam neturintis priekaištų, jam netgi priimtinas žmonos vaikas nuo svetimo vyro. Žinoma, laikė žmoną nežinioje, neatsakinėjo į laiškus karo metu, ji nežinojo ar gyvas, todėl žiaurus elgesys nesulaukė mano pasmerkimo. Pabaiga- bomba, nežinau ko tikėjausi, bet ne šito, liko nemalonu ir tuščia širdyje. Įspūdingas danų pretendentas į geriausio užsienio filmo "Oskarą".

Huesera: The Bone Woman (2022)

Valerija trokšta susilaukti kūdikio, net meldžiasi kažkokiai latinų madonai, bet kai galų gale pastoja, iš po kojų ima slysti žemė. Pradeda vaidentis siaubinga būtybė išsukinėtomis galūnėmis, bet niekas ja netiki ir nurašo viską nėštumo marazmams. Bėda ta, kad Valerija darosi pavojinga ir aplinkiniams. Juokinga, taip įpratau prie primityvių siužetų, kad tikrai pagalvojau, kokį monstrą išgimdys?! Filme subtiliai parodomas herojės paauglystės periodas- mergina buvo pankė, palaikė homoseksualius ryšius, kitaip sakant, nepriminė respektabilios ištekėjusios moters, kuria yra dabar; o dar istorija su nelaimę patyrusiu prižiūrėtu berniuku.. Valerija, ar tiktai TU nori turėti vaikų? Jau jaučiat interesų konfliktą? Kūrinys gilėja, ima skleistis kaip gėlės žiedas! Siaubeko tema puiki, tik režisierė moteris sugebėtų, kalbu be seksizmo gaidų. Dėstymas lėtokas, bet body horror elementai subalansuoja viską į darnią visumą. Demografiją stabdantis filmas, spėju, todėl buvo nulinčiuotas, nes vertė žymiai aukštesnė nei 6/10

Piggy (2022)

Slasheris pateiktas iš įdomaus kampo, čia vienas didžiausių filmo pliusų. Situacija keista ir trikdanti, pats nežinotum, ką daryt; kadangi kyla pagunda pasielgti blogai, žiūrint net sąžinė kiek pagnaibo, nerealu! Ispanų kūrybos, tai netrūksta per kraštus virstančių emocijų, primenančių muilo operas Maria Mercedes, pvz. moterų lyg kačių draskymasis gatvėje:D Kadangi filmas patiko, pasistengsiu nespoilinti, nes tapo tendencija  atidengti visas kortas apžvalgoje su nepatikusiais, che che. Pakalbėsiu geriau apie veikėjus. Pagrindinė herojė yra Kiaulaitė, arba Cerdida.  Pravardė banali, dėl nemenko antsvorio, istorija sena kaip pasaulis, bendraamžės tyčiojasi iš fizinių priedų (trūkumais liežuvis neapsiverčia vadinti). Merginos šeimai priklauso mėsinė, kur dirba vis trys; kokia ironija, Kiaulaitė už prekystalio... Šeimoje Kiaulaitė patiria motinos terorą, moteriškė valdinga, bet teisinga, sužinojusi apie dukros problemas, stoja už vaiką kaip liūtė. Tėvas- tingus televizijos pultelio maigytojas ir lieka mažius brolis, kuris tiesiog erzina. Jai šešiolika, dievina kimšti pyragėlius, yra stora ir bernai į tokias nežiūri. Karšta vasara, matome daug masyvau nuogo kūno; susimąsčiau, ar patyčios iš storulių kartais nekyla iš baimės, ką toks kūnas galėtų padaryti, jei turėtų tvirtą charakterį? Svarstyklės greitai pakryptų aštrialiežuvių nenaudai, vienas Kiaulaitės mostelėjimas, ir skristų nevykėlės toliau, nei mato. Taigi viena lemtinga popietė baseine pakeis viską.

Love Lies Bleeding (2024)

Filmas, matyt, kurtas iš anksto galvojant apie Kristen Stuart pagrindiniame vaidmenyje- niekas neparodytų nuoširdesnio lesbietiško seilėjimosi :D Nepamiršiu, kaip ji akimis "rijo" Lea Seydoux "Crimes of the Future", pusėtinam Cronenbergo body horror, tik tas geidulingas skersakiavimas ir liko atminty... Siužetas fainai debiliškas (?); po darbo nenorėjau apkraut smegenų ir leidausi į avantiūrą,- LGBT tematika nėra mano arkliukas. Gavau tai gavau XD Džyme, kuris randasi   šiknaskyliniame miestelyje,dirba  administratorė/ tulikų valytoja Lu, užsiknisusi lesbietė su klaikiausia mano matyta šukuosena. Kodėl ant galvos turi styroti apkandžiota anomalija, šlykštu! Vieną dieną atsibeldžia Džekė, bodybilderė, svajojanti laimėti varžybose Las Vegase. Užsimezga romanas, Lu supažindina su cheminiais sportinių pasiekimų paskubintojais ir ekrane ima dėtis nesąmonės. Veikėjai karikatūriški- tėvas gangsteris hipio plaukais, Ed Harris, kam tau šito reikėjo, jau solidaus amžiaus esi; vyro baladojama sesuo, nesutinkanti skirtis, nejaučiau jokio gailesčio, totali nevykėlė; prielipa geltonais dantimis, gundanti Lu, deja, pastaroji net su klaikiais plaukais turi standartus. Tik Džekės veikėjas palaiko intrigą, smalsu, ką iškrės steroidų apkvaišintos smegenys. Ką gi, elgesys nenuspėjamas; ji prisidirba, po to išlenda senų melodramatiškų paslapčių, buvo labai juokinga, duktė stoja prieš tėvą, bet jokio draminio momento. Pabaigoje yra makabriška moters- godzilos scena, kur visiškai pasimečiau žanre; ypač sužinojus, kad režisierė pakūrė "Saint Maud", man labai patikusį lėtą fanatikės nupušimą... Visgi nusprendžiau, kad čia lesbian girls just want to have fun variantas, neblogai pažvengiau, ačiū už dėmesį :D

Spring Breakers (2012)

Stebint gaivališką paplūdimio tūsą: beribį suvartoto alkoholio kiekį, išuostytus dorožkių takus, laižekus su debilais bernais, nuogų papų fiestą ir kitus pakvailiojimus, norėjosi pamatyt pagirių rytą :D Turėtų būt košmariška, bet nerodo kažkodėl. Žodžiu, keturios mergos stimpa iš nuobodulio koledže; jei neišvyks atostogų, jos mirs. Nejuokauju, viskas pateikiama ultra rimtai, jos nori pokyčių, atskleisti tikrąsias save. Toliau seka juoko vertas pinigų prasimanymo būdas; kokiu būdu jų nesučiumpa??? mergšės šauna į Floridą. Tūsovčikų rojus, nesibaigiantis vakarėlis. Nufilmuota gražiai, neprikibsi, tik vasarą žiūrėti, į poilsio režimą mielai įsitrauktum ir tu. Gerai, gal aš praleisčiau progą, bet pagavot mintį. Šėldamos ir kvailiodamos, herojės pakliūva į areštinę, iš kur jas ištraukia narkotikų dealeris Alien (James Franco). Mažas pagyrų puodukas suaugusio vyro kūne, lieja gyvenimo išmintį ir gaudo susižavėjusius pacankių žvilgsnius. Ok, ne visų pacankų; Selena Gomez be tūsų dar mėgsta Jėzų, todėl greitai atstato savo moralinį kompasą ir valina namo. Filmas persunktas kvailybe, tuštybe, beskonybe, bet dėl Harmony Korine- žiūriu. Erotika pulsuoja tvinkčioja kaip votis, nuo tiek nuogo kūno ekrane ima darytis bloga. Pabaiga MEGA idiotiška, dievulėliau.. Kol kas mažiausiai patikęs režisieriaus darbas, nors yra įsimenančių kadrų, pvz. lyriškoji Alien pusė, daužant piano klavišus ir traukiant Britney :D

Leolo (1992)

Nuostabų epitetą radau internete- banana crazy... Tiesiai į dešimtuką, filme daug nesveikų, nepatogių scenų ir graibstymosi už galvos momentų, ką po velnių aš čia žiūriu :D Stilius labai patiko, bet pasidomėjau ir koks liūdesys- šio kanadiečių režisieriaus sukurta vos du filmai, iki tragiškai žūvant lėktuvo katastrofoje. Prarastas stulbinantis talentas, tikiu, kad ateityje būtume sulaukę daugiau jo šedevrų. Taigi dvylikametis Leo, atkakliai prašantis vadinti jį Leolu, laisvalaikį leidžia rašydamas dienoraštį. Bet ne paprastus mažvaikio paistalus, o jam vienam tepažįstamą, slaptą pasaulio kroniką, ko verta vien jo atsiradimo po saule istorija, vaikas apdovanotas stulbinama fantazija. Tai  būdas pabėgti nuo slogios realybės: Leolo šeima kenčia nuo įvairių psichinių nukrypimų. Turinys pateikiamas žaismingai, verčia šypsotis, bet liūdna šypsena, tylus juokas. Dienoraščius skaito vyresnio amžiaus vyras, vadinamas don Kichotu, kuris pastebi Leolo gebėjimus ir bando atkreipti mokytojų dėmesį į berniuką, bet kam rūpi vienas varganas mokinys, kada klasėj jų sėdi 40?  Leolas stato sieną tarp savęs ir /aplinkos, norėdamas apsisaugoti, bet galiausiai siena ima trupėti. Istorijos apie psichinius negalavimus visada sukrečia, primena "Kapitono Nemo biblioteką".

Saloum (2021)

Afrikietiškas horror man absoliuti naujiena, kol kas tik "The Serpent and the Rainbow" matytas. Iš pradžių čia lyg kriminalinis trileris- trijulė kaip buldozeris traiško gyvybes Bisau Gvinėjoje. Pagrobia daug aukso luitų ir narkotikų prekeivį, kurį reikia saugiai pergabenti už nemenką sumelę, o tada pasipusto padus. Kažkokie narko gaujų karai, bbž, nesigaudau. Tačiau jų lėktuvas priverstas nusileisti ne vietoje, ir chebra nutaria pasislėpti pirmoj pasitaikiusioj Saloum užeigoj. Plot twist- nieko nėra "atsitiktinai". Lygina su Tarantino, lyg ir suprantu, kas turima omenyje, aišku, čia švelniau :D Turi nepaneigiamo stiliaus ir skonio, vizualiai neprikibsi. Tada prasideda spiritualistinė chuinia, mano manymu, per greitai, filmas atrodo labai padrikas ir neapsisprendęs, kuo jis nori būti. Iš kitos pusės, prasukęs, pagreitinto siužeto varianto irgi nepamatai, kas yra pliusas. Efektai smagūs, dūzgiantys spiečiai- dar neregėta priemonė, gintis melomanų įrankiu, taipogi :D  Matomai, biudžetas buvo mažytis, bet išgimdytas visai šaunus rezultatas. 

Point Blank (1967)

Čia galėtų būti Džono Viko senelis:  absurdiškas veiksmas ir pagrindinio herojaus riboti socialiniai įgūdžiai. Lee Marvinas, atrodo, tingi ir laikosi nuostatos, kaip bus, taip gerai. Volkerį išduoda geriausias draugas Rizas, palieka mirti su dviem kulkom šone, dar nugvelbia ir žmoną, klasika. Pasveikęs, Volkeris pradeda keršyti ir nori atgauti savo 93000 dolerių, bet viskas.. kažkaip komiška, nežinau. Kas skatino žiūrėti? Filmą gaubia meistriška mistikos skraistė, kadrai sukarpyti taip, lyg herojų būtų ištikusi amnezija ir jis nebežinotų, kas tikra, kas ne. Labai neįprastas metodas , pagauna azartas, kas čia darosi, ir žiūri toliau. Vos pusantros valandos, nedaug. Muštynių scenos, gangsterių tvirtovė ir planas ją užimti, kaip plunksnelė besileidžiantis žmogaus kūnas iš balkono, moterys, mėgstančios ryt tabletes-  oi žvengiau per šitą filmą. Kaip keista, kad paskui režisierius sukalė nesveikai šaunų "Deliverance"! Operatorius geras, milžiniški miesto panoramos vaizdai, septinto dešimtmečio žavesys, o va siužetas vertė kikenti. Džonas Vikas bent buvo stilingai apsirengęs, gyvūnų mylėtojas ir ištikimas našlys, kozirių dafiga, o Volkeris yra žilas nerangus senis ir meilužis, apgailėtina :)

28 Years Later (2025)

Negaliu teigiamais įspūdžiais užpildyti įrašo, o gaila. Gal per daug metų praėjo nuo pirmųjų dalių, skonis pasikeitė, nebevirškinu nelogiškų siužetų ir ištriedžiu viską lauk. Pradžia šiaip liuks, per teliką trepsi debilai teletabiai, kambary susigrūdę vaikai dreba, nes į chatą laužiasi įsibrovėliai, stipru. Pirmoji filmo pusė praėjo sklandžiai, zombiai- šarangė varangė ir tie, besibūriuojantys į bendruomenes (?), su alfa priešaky, blemba, atrodė kietai. O tada jausmas, kad filmo valdymą perėmė kitos rankos, prasideda nesąmonės ir dramatiški kliedesiai. Kaip dažnu atveju, istoriją gadina super-jautrus vaikas, tikras žliumbaila, turint omeny gyvenimo sąlygas, įdomu, kaip išsivystė į šlapuką. Gerai, tryzniojimą būčiau pakentusi; bet su tėvu atlaikius pirmą sūnaus kelionę į žemyną, kur dedasi išties kraupūs dalykai ir gyvybę prarast lengviau nei nusiperst.. Sūnus nutaria ten grįžt su sergančia motina, patikėjęs gandu apie ten gyvenantį pamišusį gydytoją! Po šito siužeto vingio išleidau agonišką atodūsį.. Stebim jų apgailėtiną kelionę žemyne, kur paskutinę akimirką visada "stebuklingai pasiseka", nors seniai nukąstom galvom turėtų gulėt pakritę. Jie dar sugeba priimti kūdikį, dėl dievo meilės! Turėjau vilties, kada pasirodė Ralph Phienes, jodu išsitepęs keistuolis atrodė įspūdingai, bet kur tau... Gerai, patikėsiu įtempus visas valios pastangas, kad jis dar turi,  po šitiekos metų, veikiančių opioidinių analgetikų ir jo pasiūlyta paslauga; gerai jau gerai, originali zombių temoje, ne viskas turi būti apie kūnų draskymą ir kraujo taškymą. Not great, not SO terrible, bet tada žiūrovas gauna cringe-fest pabaigą. Kas ten dėjosi, protas atsisakė priimti ir išleidau prunkštelėjimą, jmj, darausi emocinga viešose vietose, turbūt derėtų sunerimti. Sužinojus, kad laukia dar DVI dalys, oda pašiurpo; geriausiu atveju pažiesiu per kompą, tempt šikną į salę prasmės nebematau...

It's What's Inside (2024)

Smagi, pašiepianti sci-fi komedija, belekaip gerai praleidau vakarą! Pagalvojus, visos problemos kilo iš to, kad veikėjai troško pasidulkinti ne su savo partneriais, amžinas struggle XD Grupelė gen-Z kartos draugelių susirenka paskutinį kartą pašvęsti kartu, prieš vienam jų priimant santuokos įžadus. Ne, čia ne bernvakaris, dalyvauja ir merginos.. Atvyksta seniai nematytas draugas, su kuriuo būta nesusipratimų praeityje, jis atsiveža ŽAIDIMĄ. Prasideda sukčiavimas, kas gali pakrypti blogai, pakrypsta blogai kvadratu, išlenda senos nuoskaudos, slaptos aistros, melai ir t.t. Smaližiavau iš žmogiškų santykių kylančią bjaurastį kaip superviva ledus, lėkšto, nuo instagramo priklausomo jaunimėlio bėdos kėlė sadistinį pasitenkinimą :D Rimtai, nėra nei vieno mielo veikėjo, visi su vienokiom ar kitokiom ydom., šaikelė durnelių.  Prireikė lapelio su tušinuku, kad nepaklysčiau įvykių eigoje, smegenų mankšta, liuks. Pabaiga sarkastiška iki negalėjimo, blemba, būčiau nieko prieš kada nors išvysti tęsinį :D

Bacurau (2019)

Tiesą sakant, vos neišjungiau; pirma pusė užknisančiai nuobodi. Mąsčiau peržiūrėti per dvi dienas, atsikankinant po valandą, bet paskutinę akimirką išlindusi intriga griebė mano ranką ir neleido pasiduoti. Čia įdomiai pritaikyta klasikinė vesterno fabula dabartiniams laikams, jeigu esat matę nors keletą. Bet prieš tai, gyventojai pakramto psichodelikų :D  Dėmesį patraukė Udo Kier, seku, kur vaidina, nenuvylė ir čia. Ypač, kur pasiuto pavadintas naciu, nes yra iš Vokietijos, epiška! Vienybė- tai jėga, miestelio žmonės smogia iš peties. Kol nesupranti, kas vyksta, žiūri sutrikęs wtf kas čia per nesąmonės, dar ateivių laivo pavidalo dronas ima zvimbti, nu blet. Ir sumišimo būklėje žiūrovą režisierius išlaiko labai ilgai, vertinant jau peržiūrėjus, tai tampa pliusu. Šiais laikais, kada viską galima nuspėti, jis vedžioja tave už nosies valandą (!), rizikuodamas, kad išjungsi, galiausiai kantrieji lieka apdovanoti. Neįprastas formatas, vienas iš atvejų, kada pažiūri, pamiegi, o ryte filmas nušvinta naujomis spalvomis ir įspūdis pagerėja :)

Coming Home in the Dark (2021)

Naujoji Zelandija, viduryje niekur nerūpestingai stovyklaujančią šeimą su dviem paaugliais sūnumis užklumpa du ginkluoti vyrai. Atėmę pinigus, mobiliuosius, automobilio raktelius, regis, galėtų nešdintis, bet dinamika rodo, kad materialinis grobis antraeilis dalykas, o užpuolimas- ne atsitiktinis. Todėl tai, kas įvyksta vėliau, pernelyg nenustebino. Pamažu atkasinėjami tėvo praeities artefaktai. Režisierius pasirinko pažeidžiamą žmonių grupę, kaip ir vėlesniame "The Rule of Jenny Pen", tiesa, pastarajame originalesnė. Viena ilga slogi, siaubinga naktis, nepažįstamajam vairuojant tavo ratus. Gal kiek ištįso laiko prasme, buvo aišku, kuo baigsis, visgi scena stadione nustebino. Deklaruojantys keršto idėjas, su ateitimi nesolidarizuoja. Mintis, kad atmintyje labiau išlieka tai, ko NEPADAREI, įstrigo, peržiūrėjus liko nemalonus jausmas; gero reginio ženklas. Nepaisant visko, kas nutiko, begalinis tėvo noras išgyventi pasirodė.. koktus.

Dangerous Animals (2025)

Buvo vienas iš laukiamų šių metų filmų, deja, atnešęs nusivylimą. Iki vėmimo užsaldinta vieno nakties nuotykio siužetinė linija, pagrindinei herojei, beje, jokios apčiuopiamos naudos nedavusi, vos manęs nepribaigė. Krūta bangletininkė, praleidusi vaikystę globos namuose, išvaizda kaip modelio, jokių narkotikų/degradacijos pėdsakų, yeah, right. Ir karštuolis NT agentas, vartantis neblogas babkes ir blyniukus pupytei pusryčiams po audringos sekso naktelės. Jo clingyness buvo suteikę vilties, jog pasirodys esantis didesnis iškrypėlis už Poną Ryklių Virtuozą, deja, ne. Jau nekalbant kad galima apkarpyti trukmę iki 1:25, tiek bereikalingo blaškymosi geldoj. Visgi nėra totali katastrofa, idėja nauja, ir blogiukas padirbėja iš peties, dieve, ant pečių velka visą filmą- charizmos kupinas, perversijos užvaldytas. Rykliai maloniai dilgčiojo adatėlėm per nervus, patogiai sėdint kino salėje, už daugybės kilometrų nuo bet kokios tikimybės susidurti su kremzliniu plėšrūnu. Galiausiai- vandenynas, užpylęs sąmonę ilgesio banga, vos kartą gyvenime patirtas, bet niekada neužmirštas. Negaliu visiškai nurašyti filmo, kur tiek vandens, taigi 6/10

The Damned (2024)

Ledinės vandenyno bangos, daužančios žvejų salos krantus, šaltis, sniegas- atmosfera sukurta tobulai. Izoliacija, nedidelė grupelė žmonių, vos dvi moterys (!) tiek daug gali pakrypti blogai, smalsavau, kas būtent. SPOILER ALERT, toliau neskaityti, jei filmas sudomino, nes dabar išklosiu siužetą, kitaip man neišeina apie jį papasakoti. Horizonte pasirodo laivas, šėlsta audra, jis įstrigęs, rimtai gresia, kad stichija suknežins. Saloje esantys gauna priimt sunkų sprendimą- rizikuoti savo gyvybėm ir irkluoti gelbėti nelaimėlių, ar tiesiog stebėti ir baisėtis? Situacija klaiki, negali kaltinti nieko. Aišku, kada žvejai plaukia ieškoti po laivo sudužimo atlikusio gero, atrodo labai neskaniai.. Iškyla legenda apie Draugurą, kuriuo užsikrečia tarnaitė, o neilgai trukus ir žvejų įmonės savininkė Eva, moterys imlios fantazijos įsisiautėjimui. Grupę užpuola nelaimių virtinė; kažkur dingsta maisto atsargos, visus apėmusi panika, žmonės atsigręžia vienas prieš kitą. Kadrai, kur matome kažką tūnant tamsoje ir lašant, nuteikė nesmagiai, džiugu, kad neparodė, kaip iš tikrųjų atrodo. Pabaigoje mirtys pasipila tankiai ir vienodai, norėjosi daugiau originalumo, bet finalas filmą prikalė prie kryžiaus, matėt, 5,7 balo? Suprantu priežastį, labai nupezėta ten, stačiai neįmanoma. Visgi renkuosi variantą, kad čia dar vienas įaudrinto, badaujančio proto kliedesys, arba Drauguro eibė, o ne rimtai galėjęs nutikti dalykas.

The Rover (2014)

Mėgstu postapokaliptinius filmus, o dar filmuota Australijoje, važiuojam. Ir staiga mašina užgęsta. Nejuokauju, per pirmas  10 min pakraunama buliaus šūdo krūva ir nežinai, ką su ja daryt. Smirda, negali ignoruot! Turint omeny, kas vyks paskui, ką pamatys pagrindinis herojus- pasaulio pabaigą išgyvenusieji ne patys draugiškiausi asmenys,- kodėl Guy Pearce'o neturėtų pribaigti iš karto? Kodėl išmušami logikos saugikliai? Negi trijulę "uždominavo" jo vyriška charizma? Tik atjungė sąmonę ir nuvažiavo; nesupjaustę padangų- arba nepasiėmę automobilio su savim,  juk važiuoja, LOL. Neatrodė gerieji samariečiai- pasisavinom čiuvo mašiną, nebeskriauskim dar labiau, give me a break. Kad neišbandė automobilio po avarijos, gal dar juda, atleisim- panika, adrenalinas, geriau į naują šokt ir dumt kur akys neša. Bet palikt SUŽINOJUS, kad jis dar kruta- neatleistina, ir nepezėkit, kad tik vienas iš trijų moka vairuot. Paskui pasirodo Robert Pattison, vieno iš vagių brolis, kurio vaidyba labai išmušė iš vėžių,  kol staiga suvokiau- jis atlieka protinio atsilikėlio vaidmenį! Nežinau, kaip nesupratau iš karto- pradžia man kortas sumaišė, negalėjau paleist rebuso su priimtinais debiliškais sprendimais. Taigi Pearce'o veikėjas, padedamas retardo, vaikosi vagis, žūtbūt nori susigrąžint tačkę, neturi ko prarast, pirmyn. Pabaigoje pamatysim, kodėl tai buvo svarbu, visai gera pabaiga, iš tikrųjų. Kodėl viskas sugriuvo ir tenka misti konservais, už degalus paklot 300 amerikietiškų (!) dolerių ir saugotis, kad tavęs random nenukeptų- niekas neaiškina, dzin.  Galiuaisiai pasigaili niekšai už svetimo gero grobstymą. Beje, palengvėjimas- nors keliauja kartu, vyrai neužmezga gilesnio ryšio- Perce'o oda idiržusi ir draugystės spinduliai jos nebešildo, fuck yeah. Paprastai geri filmai į pabaigą nusivažiuoja, čia atvirkščiai- pradžia nei į tvorą, nei į mietą, bet pabaiga išperka kaltę. Tvirtas šešetukas.

Infinity Pool (2023)

Mia Goth- naujoji siaubo karalienė, viskas, ką su ja pamatau, yra kokybiška ir įsimintina. Gal kiek stebina, kad taip lengvai filmuose apsinuogina, bet papai gražūs, nenutysę, kodėl ne, džiaukis, pasauli. Antras patikęs dalykas- Alexander Skarsgard vaidybinė transformacija. Galva neišneša, kad tai aktorius iš The Northman - vyriškas, nuožmus, žiaurus ir negailestingas. O dabar- nevykėlis rašytojas Džeimsas, išlaikomas turtingos žmonos, greitai pamatysime, labai greitai pradedantis ašaroti ir triesti į batus. Egzotiškoje saloje jiedu atostogauja ir bando remontuoti pašlijusi santykius. Paskaičiavus laiką, kiek matome jį žliumbiant, gautųsi pamoka; arba ilgoji pertrauka- garantuotai :D Keisti pojūčiai užvaldo, kuo labiau rašytojėlį engia, tuo norisi daugiau negandų kad patirtų. Žertva, kentėk. Mios Goth herojė, Gabi, nemažai prisideda prie eibių, ausyse dar skamba pratisas klykiamas jo vardas: Džeiiiiiiiiims, oh, Džeiiiiiiiims. Brr, nenorėčiau teroristės Gabi pavidale (šaunuolė Mia!). Trečias šaunus aspektas- pati filmo idėja, nusikaltimai be atpildo (beveik), aišku, jautresniems, kaip Džeimsas, varžteliai pradeda klibėti. Pabaiga pagesino entuziazmą; kas ten per crying in the rain atomazga,?! Pamiršau paminėti- fainos salos vietinių kaukės (maskavimosi menas man labai prie širdies)- pats tas pasislėpus šlaunim raityt ir varpom mosikuotis orgijose :D

Dead Mail (2024)

Pakerėjo sepiški, blukintų spalvų tonai, istorija nebebuvo svarbi; estetiškai čia geriausia 2025m. patirtis. 80-ieji,  žiauriai melancholiška nuotaika, išskirtinis filmavimo būdas. Vienintelis kontekstas, ateinantis į galvą- John Fowles "Kolekcionierius", juo ir apsiribosiu. Muzika labai prisideda prie ypatingos atmosferos kūrimo- nenusimanau, bet kažkokie ypatingi sintezatorių/vargonų garsai. Užliūliuoja ir nebesigilini, kokia kriminalo varomoji jėga- geismas ar užgauta savimeilė, kodėl pagrindinis herojus pasielgė taip, kaip pasielgė? Pabaigoje metama fake: based on true events korta, ir žinot, nesunkiai patikėčiau, kad taip galėjo nutikti gyvenime. Įdomi pasirinkta vieta- paštas, dar neteko matyti, kad veiksmas čia rutuliotųsi. Iš pradžių nesupratau, kokia velniava jie užsiima, o pasirodo, nuoširdžiai ieško adresatų, kad laiškai ir daiktai nedingtų pakelėje. Darbuotojai: vyrų nakvynės namuose apsistojęs Džasperas, vietinės reikšmės laiškų seklys- įžymybė, ilgakasis, OCD tendencijų turintis ūkvedys pasigėrėtina kasa, rūšiuotoja  Ana, parodžiusi stebėtiną užsispyrimą ir drąsą...Finalas netipinis, jau galvoji, šakės pareina, bet žudikas pasielgia netikėtai; nustebino. Apskritai veikėjas vertas atskiros diskusijos! Netikėkit IMDB vertinimu, žiauri neteisybė nušešetuoti šedevrą, mulkiai prakeikti!

The Descent (2005)

Slegiantis jausmas yra norėt gero siaubo, internete versti puslapių puslapius, ir suprast, kad nu viskas peržiūrėta, o kol pasirodys šių metų perlai, teks gerokai palaukt. Atodūsis. Tada prisimeni, kad esi praleidus seną monster- horror klasiką; kodėl? Visada įtarimų kėlė aukštas reitingas ir absurdiška situacija, į kurią savo noru (!) patenka moterys, kas ten šiurpaus, pfff. Pasileidau aš jį ir... dar vienas kartas, kada paaiškėjo,- vėl klydau su savo absurdiškais įsitikinimais :D Nesveikai atmosferiškas, klaustrofobiškas, psichologinio siaubo turintis filmukas, akių atplėšt negalėjau. Labai patiko casting'as- ne kokie modeliai, kurios, nu nepatikėtum, kad gali ropštis uolomis ir įveikti kitus fizinio pasirengimo reikalaujančius fokusus, o sportiškos, atletiškos moterys. Pats išvykos tikslas- leistis į urvą, ieškant dar nežinomų išėjimų iš jo, man galvoje netilpo, tapo pagrindiniu siaubo epicentru. Momentas, kur jos turi kirsti prarają, karabinų pagalba kabinantis į lubas,  vien savo rankų jėgos sąskaita, dusau nuo įtampos žiūrėdama, nerealu! Moteriškės, jūs visai išprotėjot! Didelė tikimybė būti atkirstoms nuo grįžimo keliu, kuriuo išėjo (siurprizas siurprizėlis- taip ir nutinka), o čia dar pasirodo išsigimėlių pabaisų urvo vietinių, kurie labai norėtų paragaut atvykėlių gerklių :D Įpūdį paliko kraujo tvenkinys, monstrai irgi faini, baltašikniai akliai. Moterys ne iš kelmo spirtos, karšia jiems kailius iš paskutiniųjų, cypaut kamputy- ne joms. Prisimenat, minėjau psichologinį siaubą? Pabaigoje iškyla nesuvestų sąskaitų akimirka, kada vienai iš herojų, likti gyvai ir pizdinti iš urvų kuo greičiau, tampa antraplaniu reikalu. Jėga! Dvejopa pabaiga, paliekanti žiūrovą nežinioje, puikiai užbaigia nuotykių ieškotojų skerdynių istoriją. 

The Phoenician Scheme (2025)

Filmas už dyką! Lankau Apollą pirmadieniais taip dažnai, kad padovanojo bilietą; nieko nelaukdama nuskubėjau vertinti naujausio Wes Andersono darbo. Blemba, patiko. Vizualiai pribloškiantis- spalvos, interjero dizainas, drabužiai,  kinematografija... Dažną kadrą norisi stabdyti, kad spėtum įsižiūrėti visas detales, aišku, salėje tai neįmanoma. Benicio del Toro man jau nebegali patikti labiau, nei patinka dabar, bet žinot kas steals the show? Michael Cera! Keistuolis entomologas- korepetitorius iš Norvegijos, akcentas XD Žiauriai smagiai žiūrėjosi, komiški momentai super, kikenau ne kartą. Nesugebėčiau trumpai aprėpti, apie ką: šnipų parodija, verslo sandėrių parodija, šeimos santykių fantasmagorija, haliunkės prieš mirtį.. Tačiau faktas, kad pagrindas stovi ant tėvo ir dukros, dviejų svetimų žmonių, ryšio statymo- rimtesnis akcentas, mano absoliutus guilty pleasure. Ironiška ten viskas- pasirašyta sutartis, pasaulietiškas blizgučiais aplipintas rožančius, prašmatni pypkė, bet kortavimas pabaigoje, eina sau, užgavo stygą giliai viduje.

Final Destination: Bloodlines (2025)

Nesitikėjau, kad sukels tiek juoko; pražvengiau visą filmą! Priminė koronos metą, kada grįžus iš darbo norėdavosi ką nors nužudyt arba pačiai pasidaryt galą; jungdavau siaubekus ir žiūrėdavau, kaip gyvybė atimama ekrane. Kuo daugiau kraujo, tuo geriau- ir nuleisdavau garą. Oi, kaip man būtų patikus ši frančizė, mirtys stebina išmone, nori dar ir dar, tegu nelieka nė vieno, tvajumat! Ir neliko! Vakarėlis stiklo bokšte atrodė visiškai fake: lyg kas darytų teminį vakarą babos jaunystės laikmečiui (kokiam, lol???) atkurti, bet labai nevykusiai-, pradedant rūbais, šukuosenom, spalvom, baigiant šūdinu castingu su girl next door, galėjo paieškot išskirtinesnių fizionomijų. Yra keli šmaikštūs momentai: purvina motinos paslaptėlė pažaidus kitoje komandoje, auskaruoto vaikinuko charizma- įpūčia gaivaus vėjo tryzniotojų smarse. Aišku, galima nuspėt, kad piercingai jam atsirūgs, taip ir nutinka. Tatuiruočių salono epizodą buvo įdėję į anonsą, tai gaila išspoilino, nesėkmių grandinė labai gražiai sudėliota, o daina... Veikėjai elgiasi debiliškai, bet kada nematomas priešas genėja jų gretas be gailesčio, nelabai išspausi apdovanojimų už rascionalumą. Pavyzdžiui, rizikingas brolių planas iššaukti vienam mirtį po anafilaksinio šoko ir staigiai atgaivinti. Ligoninės patalpose, gerai, gaaaaal ir logiška, bet ką veikė magnetinio rezonanso kambaryje? Kodėl jis neužrakintas? Nu gerai, skaitykim mirtis žongliruoja situacijom kaip jai patinka, tiek to. Ir pabaigai- čia vienas paskutinių pernai iškeliavusio Tony Todd pasirodymų (bitininke, bitininke, bitininke..), aktorius nebepanašus į save,vien  kaulai ir oda, lieka spėti koks vėžys nukamavo. Maniau, prostatos, o pasirodė skrandžio. Vargšelis :(

Barbarella (1968)

Filmą žiūrėjau "Babilono" kinoteatre, Berlyne. Nemokamam seanse! Smagi patirtis, jauki seno pastato autentika, platūs praėjimai tarp eilių. Seksistinė kosminė odisėja, su jauna ir labai gražia Jane Fonda; laviruoja tarp absurdo, sarkazmo, netgi kičo, bet humorą užskaitau. Už mūsų vyras taip juokėsi, kad maniau, prišiks į kelnes- noriu pasakyti, salė nesėdėjo it mietą prarijusi, žmonės šauniai leido laiką. Jokių mažvaikių, kaip tik, daugiau vyresnio amžiaus žmonių, nei man įprasta matyti. 41amžius, Barbarela- astronautė, kuriai patikėta rasti be žinios dingusį piktą mokslininką, pakeliui ji nuolat patiria seksualinių nuotykių. Senoji trintis- atgyvena, viskas vyksta susilietus delnais :D Visgi atsiranda senamadžių, o Barbarelai  labai priimtini seni metodai, net uždainuoja :D Silly exploited woman in space motyvas gal papiktintų ūsuotas feministes, bet Fondai karūna nenukrenta, nors parodomi papai! Apžėlęs diedas,  aklas angelas su žemu IQ, vėpla mokslininkas- graži moteris dėmesiu nesiskundžia. Efektai, patys įsivaizduojat- lėkšti ir primityvūs, pvz kailiu muštas erdvėlaivio salonas, nors permatomi žmonės vienoj planetoj visai smagiai žiūrėjosi. Geros nuotaikos užtaisas, vargu ar pati būčiau radusi šią mielą nesąmonę.

Cure (1997)

Lyginamas su "The Silence of the Lambs", "Se7en", aš ir nusiteikiau atitinkamai- šiurpiam, atmosferiniam psichologiniam trileriui. Tačiau Azija- ne Amerika, viskas kitaip, ir gavau dvi valandas žiovulio mankštos. Pagrindinė mintis visai šauni, neišspoilinsiu, jei kas norėsit praleist zolpidemo tabletę ir natūraliai pasimigdyti. Užtat lėtas tempas ir tykus japonų temperamentas, eina šikti.. Mes, vakariečiai, pagrindiniam iniciatoriui, su užknisančiais pasikartojančiais klausimais, seniai būtume rėžę "acipisi, dūchas", palikę vieną ir tiek bėdos. Čia.. pasikviečia į namus, rodo begalinį svetingumą ir empatiją, kokia kultūra! Bene pakančiausias- pagrindinis detektyvas, po sunkaus darbo, grįžtantis namo pas atminties problemų kamuojamą žmoną. Kai JIS praranda kantrybę (lyg uodas pakeltų balsą, cha) pasidaro nuoširdžiai gaila. Trūko blogiečio charizmos, aš sunkiai skyriau veikėjus tarpusavyje, o panašiem  filmam kaip ir būtinas išskirtinis evil mastermaind. O gal reik žvelgt filosofiškai- blogis neturi veido?.. Pagrindinis mane kamavęs klausimas- kaip išsiaiškino į policijos nuovadą patekusio įtariamojo tapatybę? Faktas numetamas kaip kaulas šuniui, graužk ir neklausinėk, nu blemba, negalima taip. Finalas, bendram kontekste, kelia nemalonių jausmų ir visgi išplėšia 7/10 iš mano kapšiuko; juk čia kiekvieno serijinio žudiko svajonė, amen visiem, jei taip būtų įmanoma prasisukt.

Thelma & Louise (1991)

Jau kurį laiką svarsčiau dar kartą pažiūrėti seną gerą Ridlio filmą apie nekaltas dviejų moterų atostogas, kurios virsta kriminaliniu košmaru. Mačiau dar  vaikystėje, įsiminė Brado Pitto vaipymasis su fenu ir skrydis per kanjoną. Atvirai, daugiau mažiau nieko ir nevyksta tas dvi valandas, po to kai Luiza efekto būsenoje nušauna Telmos skriaudėją. Moterys klimpsta gilyn, policija netrunka susekti jųdviejų pėdsakus. Faktas, kad filmas reikalauja didelio ekrano- Vingio 1 salė būtų buvęs idealus formatas, mat kinematografija užkanda žadą, Luizos Thunderbird'ui skrodžiant dykumas. Bandžiau atsiminti, ar esu kada mačius tokį stiprų moterų duetą kaip Sarandon ir Davis, kriminaliniam fone- blemba, ne?.. Dar vienas pliusas neeiliniam filmui. Kas maloniai nustebino ir į ką neatkreipiau dėmesio anksčiau- tvirta ir nepajudinama draugystė. Tikėtumeisi, kad išduos viena kitą (viskas nugarma velniop dėl lengvabūdės Telmos), bet režisierius išvis neįdeda šio pigaus, holivudinio intrigos vingio, kur veikėjai atsikvoši paskutinę akimirką, pasąmonės dugne atkrapštę moralinių vertybiu trupinius. Mečiau iššūkį neapsiverkt pabaigoj, pralaimėjau- kaip viskas turėtų būt suknista, kad išsitaškyt gabalais atrodytų nebūti nugalėtoms. 

Ghost Stories (2017)

Jau filmo pradžioje išgirdau frazę,  kuri nusipelno nutūpti blog'o citatų juostoje,- ant tiek nebūdinga siaubo žanrui ir verčia iš koto. Turėjau sustabdyt filmą ir išsižvengt. Ši mažytė pakiša nebeleido būti pernelyg griežtai. Trys istorijos, į kurias gilinasi skeptiškas profesorius, mėgstantis demaskuoti ekstrasensus ir panašius, neva galinčius kontaktuoti su anapusiniu pasauliu. Naktinio sargo liudijimas, kipšas ant galinės sėdynės ir nelaimingas nėštumas 40+. Pirmoje grimo efektai galėjo būti geresni, na bent antroje istorijoje taip staigiai juda kamera, kad objekto neįmanoma aiškiai sufokusuoti. Trečia neišjudina iš sąstingio, nė karto nepašokau iš vietos, užtat pamačiau Martin Freeman, Anglijos grynuolį. Aktorius įkvepia gyvybės migti pradėjusiam žiūrovui, nes finalas yra geriausia dalis. Įvykiai iš profesioriaus praeities smagiai sulipdo viską į visumą, žinos, kaip juoktis iš nepaaiškinamų dalykų. Taigi toks lengvas siaubiūkštis, dabar galvoju, apie vaiduoklius bene sunkiausia padaryti baisiai, o čia visai neblogai susitvarkė.

The Ugly Stepsister (2025)

Klausiu savęs, ką filme pamatytie buvo keisčiausia? Žiūrime  Pelenės istoriją,  iš įseserės Elviros kampo. Jau buvau nusiteikusi kraujui ir amputacijoms (plakatas iškalbingas), bet įdėti dar keli įspūdingi momentai, Broliai Grimai plotų katučių. Ko nepadarysi dėl grožio, kad princas pasirinktų tave! Vargšė mergaitė net nėra bjauri, iškreipti grožio standartai! Kaip tik Agnes (Pelenė)- šabloniška blondinka, visai tuščia ir neįdomi (išskyrus sceną tvarte, kažkas naujo). Netrunka pralėkti keturios pilnatys, o Elvira paaukoja viską- asmenybę, sveikatą ir sveiką protą. Dukrai talkina rūpestinga mamytė, šarminga moteris, su ja susijusi mane pribloškusi scena pabaigoje, ko nesitikėjau pamatyti pasakoje...Skambant Edvardo Grygo "Trolių olai", reikalai pasileidžia žemyn kaip nuo aukščiausio amerikietiškų kalnelių taško. Šiurpus įvykis veja kitą, spėlioji, ar kainuos  makabriška kelionė grožio link gyvybę, ar Elvirai pavyks išsigelbėti? Beje, spėkit, kas guli vienam iš kambarių, nes pinigai keliauja išimtinai grožio procedūroms :D Žodžiu, fantastiškai smagus body horror, žiūrėjau kvapą užgniaužus ir maldavau nesibaigti. Jeigu "Scanoramoje" šį rudenį nebus įdėta į programą, labai nusivilsiu.

The Surfer (2024)

Fantasmagorija; pagrindiniam vaidmeniui tinka TIK Nicolas Cage; nė atrankos nereikia, niekas jo nepakeistų Ypatingas talentas įkūnyti per kraštus kupančius keistuolius dar kartą apdovanoja ištikimą žiūrovą. Pusantros valandos pažeminimų ir nepatogių situacijų, galvoji, blemba, kodėl jis nepasiduoda, čiuožk tu iš ten, nevykėli! Bet jis lieka, patinka kentėti, nes turi TIKSLĄ. Matai, kaip greitai žmogus nusirita žemyn, atėmus paprasčiausius kasdienius civilizuoto asmens atributus- telefoną, automobilį, batus :D Vyras, kurį pažinsime tik kaip Bangletininką, nori nusipirkti buvusius vaikystės namus Australijoje. Tačiau aplinka pasikeitė; paplūdimį valdo agresyviai nusiteikusi bangletininkų gauja, primenanti kultą. Lyderis- savotiškas filosofas Skalis, vaidina Julian McMahon. Kiek prisiminimų, pakilo ištiso dulkių stulpai, po kuriais- kadaise labai mėgtas serialas Nip Tuck. McMahon pasirodo fantastiškai- realiai suvoki, kad taipogi yra laike užstrigęs nevykėlis, senas diedas, kuris trinasi su paaugliais, svaiginasi ir elgiasi kaip mažvaikis. O bet tačiau- turi autoritetą, o štai Cage'o herojus- outsaideris, vertas paniekos. Pripažinsiu, ilgainiui imi mėgautis jo kančia ir linki, kad aukai iškrėstų dar kokią eibę :D Įsiminė dvi scenos- rūkanti moteriškė, toje pačioje rankoje laikanti šuns ekskrementų maišelį ir kišenėn įkišta negyva žiurkė, nes nu kodėl, gal pravers. Praverčia XD Ačiū, Nikai, už dar vieną kinematografinį tornadą!

Clown in a Cornfield (2025)

Turbūt labiausiai gaila, kad siužeto twistas, kurį numačiau, nepasitvirtino- mano versija būtų  prasminga ir suprantama, bet tada čia nebūtų siaubo komedija. Keli linksmi bajeriai pasitaiko ir klouno kostiumas geras, smagiai žiūrisi, kaip vaiko šlykščius paauglius. Paaugliai... Užknisa nuo pirmųjų minučių, dvi pyzdos vietinės mergos, du išdaigininkai, turčiaus sūnelis, visi uberkieti ir prie jų prisijungia sarkastiškoji naujokė dvi palaidos sruogos, pizė koks čia kaimas Kvin. Iš nuobodulio jie filmuoja durnus siaubo video ir pykina miestelio šerifą. Nežinau, gal senstu, bet pykino ir mane, durnių šaika. Matyti juos skerdžiamus yra palaima akims, visiems linki kruvino galo, bet aišku, supranti, kad dalis išgyvens, blet. Pabaiga privertė sunerimti- jie ką, ketina kepti tęsinį, gal nereikia?? Jaučiasi silpnas Stiveno Kingo garas- bet su kukurūzais "Children of the Corn" asociacijos ir baigiasi. Pagrindinė mintis pirmąkart išsakoma atvirai, jokių Wes Craven stiliaus nutylėjimų, bet visuma primena maskaradą ir faktas, kad saujelė hormonų audrų drebinamų pacukų atsilaiko prieš... Nu nesąmonė. Iškirtus visus netikšas man būtų patikę žymiai labiau. Visgi šešeto vertas siaubekas yra geriau nei bet koks kito žanro filmas, vertas šešeto. Ką tik pro akis perleidau 210 filmų pavadinimų imdb, kurie vienaip ar kitaip liečia klounus, o vaikyti, reitingo vidurkis- koks trejetas, tai šeši yra labai labai gerai. Na ir pabaigai, linksmas momentas: įdomu, ką apie reginį pasakytų ypatingas žiūrovas- salėje, tarp šaikos paauglių, porelės, keleto jaunų vyriškių,, tikrai nesitikėjau pamatyti vyresnio amžiaus, pražilusio, kostiumuoto vyro :D