The Last Showgirl (2024)

Smalsavau pamatyti Pamelą Anderson dramoje; faktas, įvaizdį turėjo nerimtą, asociacijos su balioniniais papais ir šlykščiai juodai apvestom akim. Tada vieną dieną perskaičiau, kad atsisakė makiažo, sveikintinas žingsnis, atrodo daug geriau. Bet kur judėjo karjera, po "Gelbėtojų", kažkokios klaikybės "V.I.P." ir epizoduko "Borate", nesu girdėjusi nieko apie Pamelą? Ir štai, bandymas atgauti orumą, važiuojam.  Veikėja- iš paauglystės svajų neišaugusi, erotinius šokius visada prioritetu laikiusi, tuoj be darbo liksianti senstanti moteriškė iš Las Vegaso.  Svajoklė, įsimylėjusi į ją nukreiptas šviesas, dėmesį, kostiumus, vargu, ar sugebėsianti išversti kailį ir prisitaikyti naujajame pasaulyje. Anderson infantili, jausminga, švelniabalsė,- negali nemylėti. Atranka- svetimos gėdos perlas, liūdna žiūrėti, nors truputį  ir juokinga, kai veikėja įsiunta :D Bet. Jamie Lee Curtis yra žmogus, who steals the show. Matrona aukštai atstatytom krūtim, margarita vienoje rankoje ir šmaikčiu sąmoju- kitoje, tik mėto, tik mėto. Šokis pagal Bonnie Tyler "Turn Around" man pasirodė drąsiausia, ką aktorė yra atlikusi ekrane. Apsinuoginti, nusifilmuot sekso scenoje- viskas vakardiena, neįdomu. Bet kada tau  66m, esi įsprausta į groteskišką tokiam amžiui seksualizuotą aprangą, nešioji kokteilius ir gauni tipsus į iškirptę- tada imi ir iššoki emocijas- jaunystės ilgesį ir negailestingą laiko tėkmę. Trečias asmuo, kurį netikėtai išvydau- mano mylimiausias imtynininkas iš paauglystės laikų- Dave Bautista! Kas galėjo pamanyt, kad vieną dieną paliks ringą ir pradės lįsti į neblogus filmus? Na, geresnius, nei John Cena ir Rock kartu sudėjus :D Kinematografija taipogi patraukė akį, net dirstelėjau, kas režisierius- ogi Coppolos anūkė! Blem, kiek ten daug jų Holivude, ankstesnių jos filmų nemačiau, užtat šis priverčia prisiminti vėl ir vėl. Skaičiau, kad Pamelos sūnus atleido mamos agentą, kai šis atmetė scenarijų, jai nė neparodęs. Tam vaikai ir reikalingi!

Armand (2024)

Pakliuvau į seansą neplanuotai- pašalinė įtaka. Įspūdis, sąžiningai pasakysiu, išlieka ilgam. Režisierius- Ingmaro Bergmano anūkas, senelio darbus išstudijavęs, turi potencialo obels obuolio sėklytė. Labai nuoširdūs ir realistiški veikėjai: naivi kaimietukė pradinukų mokytojytė, ekscentriška Armando mama (aktorė puikiai žinoma iš prieš keletą metų pasirodžiusio "Blogiausias žmogus pasaulyje"), įteiklus ir konfliktų vengiantis direktorius.. Išpildymas keistokas, bet nejaukią tėvų susirinkimo atmosferą sukūrė puikiai. Didžiulės tuščios mokyklos patalpos ir šeši žmonės, ieškantys tiesos: 3 švietimo sistemos atstovai ir 3 tėvai. Kas nutiko tarp dviejų šešiamečių? Kokie nesutarimai tvyro tarp tėvų? Kaip situacija intensyvėja lyg sniego kamuolys, lekiantis nuo kalno? Kas meluoja? Renate Reinsve išvaidina  stulbinamai: pradžioje ja bjauriesi (trys minutės juoko, filmo turinį pamiršiu, bet isterija liks atminty)  paskui randasi empatija, o paaiškėjus tiesai, supranti, koks bejėgis yra žmogus ir kaip lengvai gali būti pasmerktas. Filmas apie vaikų problemas, bet nepamatom nė vieno vaiko- irgi labai įdomus režisieriaus pasirinkimas. 

Humanist Vampire Seeking Consenting Suicidal Person (2023)

Žiūrėdama filmą norėjau, kad prisistatytų humanistas ir man jį išjungtų, che che, nebuvo tragedija, tačiau  be šmaikščios pagrindinės minties- pavadinime- daugiau nieko nebuvo pasiūlyta. Tempas lėtas, gerai, dar galima atleisti, herojai užaušę, ypač į savižudybę linkęs paauglys, Michael Vera "Humanos" versija , pabaiga kažkoks vėjas .. Norėjo mirti, dabar ką, gaus gyventi ilgai ilgai, kas čia per velnias?? Ai, bet kaip indie žanro gerbėja ir vampyrų temai prijaučianti siela, mažiau 7 negaliu duoti. Emo vaibas, vinilinės plokštelės, depresuojanti vampyriukė varnos juodumo plaukučiais, tėvai, stresuojantys dėl negalinčios savim pasirūpinti dukters, juk kjut.

Sick of Myself (2022)

Kartais įdomu palyginti įsivaizdavimus apie filmą ir  koks jis buvo iš tikrųjų. Plakate- apibintuotas merginos veidas, rankose telefonas. Galvoju, čia buliaus šūdas, siekia dėmesio, iš tikrųjų viskas veidui tvarkoje, tiesiog dėmesio parazitė. Paaiškėja, kad itin ekstremalių priemonių pagrindinė herojė griebiasi, kad visos šviesos būtų nukreiptos į ją. Trejus metus nežinojau, kad čia body horror šaunumėlis, ak :( Skandinavų juodoji komedija nulenkia visas absurdo rankenėles, net juoktis pamiršau, geriausiu atveju nejaukiai suprunkščiau. Signė pavydi savo vaikinui menininko šlovės, cha, dar vienas gnybtelėjimas šiuolaikinio meno konceptualistams. Jis kuria kompozicijas iš VOGTŲ baldų. Kaip jam pavyksta taip ilgai išlikti nesučiuptam??? Nesvarbu, absurdas čia karalius. Taigi diena iš dienos mergina jaučiasi užmiršta, šešėlyje, visaip stengiasi atkreipti į save aplinkinių žvilgsnius. Riešutų alergija- pirmas bandymas, o tada interneto platybėse randa rusišką preparatą... Nuo čia filmas pasileidžia nuokalne 220km/h greičiu, jokio žvalgymosi atgal. Ėmiau galvoje kratyti pažįstamus- ar buvo žmonių, kurie dėl dėmesio šokinėtų kaip vandens lašas karštam aliejuje? Koks būtų jų požiūris į Signę, ar suprastų mano ironiją? :D

The Quiet Ones (2024)

Keista patirtis, lyg būčiau patekus į seansą kurtiesiems. Specialiai pasitikrinau, niekur nerašo apie tai, gal čia AI vertė tekstą, žiauru? Jei skambėdavo muzika, matydavai titrus: "skamba elektroninė muzika, muzika intensyvėja, vėjas pučia, girdisi mašinų triukšmas" ir t.t. Muzikos takelis yra stiprioji filmo pusė, todėl nuolat skaityti jo apibūdinimus (pabandykit atjungt skaitymo refleksą, ne taip paprasta) buvo kančia. Norėjosi mėgautis, o gavau lakonišką, nykų sakinį ir efektas nublanko. Niekada negirdėjau apie įspūdingą banko plėšimą Danijoje 2008m., 70 milijonų kronų, pačiam ekonominės krizės įkarštyje, šiuo įvykiu paremta ekrane matoma istorija. Vos prieš 17metų, dar taip neseniai bankuose čežėjo bejėgiai popierėliai? Boksininkas, mėginantis grįžti į ringą, gauna rizikingą pasiūlymą- vadovauti stambiam plėšimui. Jeigu pavyks, kišenės stipriai pasipildys, ir galvos niekas nespardys, profit. Truputis emocinio myžalo dėl dramos su mažamete dukra, kurią teks palikti ir bjauri buitinio smurto scena su ūsuočium,- vagys žmonės pavojingi ir žiaurūs, skandinaviškai glaustai ir aiškiai. Pirmą kartą KP matau veiksmo filmą, sudomino, pagal kokius kriterijus išrinko, viskas aišku- elektroninė, šiurpi, įtampą kelianti klausos pojūčio manipuliacija. Ak jei, būčiau turėjusi galimybę jon pasinerti1 Na,  7/10, neblogai. 

The Marching Band (2024)

Pravirkdė pirmosios filmo minutės, stulbinantis efektas! Siaubas,  ateityje kelias į filharmoniją užkirstas- orkestro atliekama klasika paliktų mane gėdingai sriūbauti. Atsidaro iki tol nežinoti Niagaros kriokliai! Neturiu būdvardžių apibūdinti išgirstai muzikai, žodynas tuščias. Nežemiška, transcendentinė? Garsus dirigentas Tibo sužino siaubingą diagnozę- serga leukemija, būtina kaulų čiulpų persodinimo operacija, Naujienai į parankę įsikibusi kita žinia- šeimoje donorų nėra, nes vyras įvaikintas! Tibo randa vyresnį brolį Džimį, kurio gyvenimas susiklostė anaiptol ne bohemiškai- išsiskyręs, dirba virėju ir gyvena su motina. Labai fainas veikėjas - netašytas, keikūnas, familiarus, bet jausmingas žmogus, kurio gyvenime muzika taip pat vaidina svarbų vaidmenį. Broliai netrunka užmegzti ryšį sunkios socialinės padėties fone- miestelyje uždaromas fabrikas.  Labai malonu pamatyti nepretenzingą  prancūzų dramediją; antraeiliai herojai žemiški, juokingi, mieli, lyg paimti iš daugiabučio laiptinės. Šmaikštūs dialogai ir apsižodžiavimai vertė šypsotis, revoliucinė kovinė dvasia- juoktis, nuoširdumas- pamilti. Džimio mėgėjų orkestrėlyje yra moteris, nepažįstanti natų ir neprigirdintis vyras:D Pabaiga- dar vienas smūgis latakams, užtenka prisiminti ir vėl apsibliaunu. Geriausias KP laimikis šįmet, nebėra kam nurungti, liko tik "Tylieji". 

Queer (2024)

Daniel Craig homoseksualisto kailyje? Gėjus bondas, degiau iš smalsumo! Be to, perskaičiau, jog paremta William Burroughs biografiniais motyvais; ryški asmenybė, kilo noras vėl jo paskaityti. Jaučiu, kad prasivėrė suvokimo durys; žinoma, kiek įmanoma suprasti narkomaną. Pirmoji filmo pusė sausoka: vyresnis vyras suka sparną aplink jaunesnį, nuolat apsikvailindamas, praradęs bet kokį orumą. Craig be galo nustebino- išvertė kailį ir nesveikai drąsiai emociškai apsinuogino, neatsimenu, kad aktorius būtų TAIP nustebinęs savo vaidybine išmone. Vien dėl jo būtų buvę verta imti į rankas laiko bombą, išplešiančią iš tavęs virš dviejų valandų laiko. Jason Schwartzman vaidina rubuilį draugą, besiskundžiantį, kaip lovos partneriai nuolat jį apvaginėja, amūrai ilgapirščiai.. O antroji pusė- ufff, brolyti. Siurrealizmas, tripinimas džiunglėse pririjus haliucinogenų ir mėginimas įgyti telepatinių gebėjimų. Patiko kontrastas tarp nuobodaus bar-hopinimo, gašlių gėjų žvilgsniukų ir laukinių vizijų, filmas sulaužė bet kokius žanro rėmus. Žiūrėjau ir galvojau apie RIP Davidą Lynchą, jam būtų patikę sąmonės klejonės.

Bird (2024)

Graudžiai juokingas ir vilties kupinas filmas, būtų buvę verta KP pamatyti. Dvylikametė Bailey sunkiai priima žinią, kad tėvas greitai ketina vesti vos kelis mėnesius pažįstamą moterį. Ypatinga asmenybė tėvelis- Barry Keoghan sukūrė dar vieną įsimintiną tipą, nenoriu plėstis, pamatysit patys:) Jų šeima priklauso socialinėse paraštėse egzistuojantiems žmonėms;  gyvena kažkokioj landynėj, lyg skvote, kur glaudžiasi neaišku kuo besiverčiantys individai. Bailey tėvui nėra trisdešimties, o jau turi du paauglius vaikus, šiurpu :D Ir vis dėlto istorija nėra depresyvi kaip ankstesnis Andreos Arnold  "Fish Tank"; Bailey artimieji- tėvas, pravarde Vabalas ir vyresnis brolis Hunteris- rūpinasi savais, kaip išgali. Vieta, kur ją pargina namo ant paspirtuko stovintis Vabalas ir uždeda namų areštą, kad nenakvojo namie ir kažkur prašapo- graudžiai juokinga. Mergaitė daug laiko praleidžia viena, neprižiūrima, turint omeny  jos aplinką, nerimauji, kad ko nenutiktų, bet kaip sakiau, neaiškiai jauti, kad viskas bus gerai. Vieną dieną besibastydama ji susipažįsta su ekscentrišku vyruku, vadinančiu save Paukščiu. Galvoje tučtuojau pralekia visos įmanomos psichinių ligų diagnozės, bet Paukštis yra kažkas virš viso to. Franz Rogowski įneša paslapties, intrigos, o paskui išvis prasideda magija. Nes kas sakė, kad socialiai pažeidžiami neturi į ją teisės? Fantastiškas motyvas sklandžiai įsipaišo į paauglystėn žengiančios herojės naratyvą. Trashy vestuvės pabaigoje griebia už širdies, o jaunikio šokis ir daina jaunajai- guilty pleasure to watch :D

A Real Pain (2024)

Švelniai nuobodus, per pusantros valandos visiškai nieko nenutinka- du pusbroliai pasidaro tripą su gidu Lenkijoje, ryšium  kad neseniai mirė jų senelė. Žydė, išvengusi koncentracijos stovyklos, laimingai paspruko į  JAV ir. t.t. Saujelė su jais keliaujančių žmonių visiškai neįsimenantys ir nereikšmingi. Gal tik pabrėžia, koks vienas iš pusbrolių atsipūtęs ir charizmos kupinas, o kitas užsispaudęs IT'išnikas. Nors jie primeta draugiškus santykius, pamažu ima lįsti visokie tarpusavio pasikandžiojimai. Žiūrėjau dėl Kieran Culkin, nučiupusio "Oskarą" už antraplanį. Bičas moka užknisti, tiesa. Giminės juk labiausiai užpisa , vadinasi, misiją įvykdė, kaip ir (? ) Jesse Eisenberg režisavo šitą nuobodybę ir suvaidino nerimastingąjį pusbrolį, blyn, tatai jis moka, įsikūnijęs nerd'as :D Pagrindinė tema- lyginant su gestapo siaubais, anūkų kartos neturi teisės depresuot ir prisigalvot rūpestėlių, maždaug taip. Bet žinot? Jos neklauso ir prisigalvoja, tarakonai galvoje knibždėte knibžda. Fainai buvo pamatyt Lenkiją, daugiabučius, senamiestį ir pan., nestandartinė filmavimo vieta. 

Sing Sing (2023)

Ar esu kada filmą pavadinusi jaudinamu? Būtent taip pasijutau nuo pirmųjų minučių- sujaudinta iki širdies gelmių.  Nufilmuota per 18 dienų, visi iki vieno gavo vienodą atlygį. Dalis aktorių yra buvę kaliniai, dalyvavę programoje Rehabilitation Through the Arts, autentiškumas priduoda šarmo. Išpildyta paprastai, bet jautriai. Buvę recidyvistai, žmogžudžiai ir narkotikų prekeiviai randa nusiraminimą ruošdami spektaklius. Atsakingai repetuoja, analizuoja vaidmenis, padeda vienas kitam. Teatro menas man nesvetimas, todėl buvau užkabinta nuo pat pradžių. Šekspyras, Fredis Krugeris, Egipto princas- vienoje pjesėse :D Patiko, kad nematome galutinio produkto, o tik pačią kūrimo eigą; nėra klišinio "galų gale jie visiems parodė" finalo. Komandos siela, Divine G, įkvepia pabandyti išbandyti jėgas kitą pasimetusią sielą, Klarensą. Nesieina sklandžiai, bet galų gale jie susidraugauja. Klarensas vienas įdomiausių kalinių, iškart patikėjau, kad prieš kamerą profesionalas. Visą laiką laukiau, kol įsmeigs kam peilį į šoną :D Galiausiai sunkumai prispaudžia Divine G ir viskas susvyruoja, kaip toliau klosis reikalai? Čia vienas geriausių filmų apie gydančią meno galią- ištrūkti iš gniuždančios aplinkos ir patikėti, kad gali būti geresnis žmogus. 10/10. 

The Outrun (2024)

Sutaupyti dešimt eurų, nežiūrint per "Kino pavasarį", pridėsiu prie bendro vertinimo, nors čia balai sau- įtariau, kad nebus išskirtinė patirtis. Žinutė: alkoholike būti yra zajebys, nes gali grįžt į romantišką gimtąją salą ir rehabint susiliejant su gamta. Taigi, visos sostinės latrės, marš į savo bezdonis, pasvalius, pakruojus ir davai kaktas trinti melžiamai karvei į šoną, būsite išganytos. Filmas be siužeto: matome kaip pagrindinė veikėja stumia dienas atokioje saloje, kur nuolat pučia vėjas, vandenyno bangos daužo krantus, veikti nėra ką, gerai, kad internetas traukia, viskas. Daugiau NĖ LAŠO. Yeah, right, yra Lietuvoj toks vietovardis Juodkrantė, ten jums papasakotų, kaip be alko apsieina :D  Kaip nuobodulys jos neįveikia, sunku perprast, gal kad praleido čia vaikystę? Bet paprastai jauni žmonės veržiasi į sostinę, nori nusiplėšt provincialumo etiketes ir grįžta namo įžūlūs, pasipūtę, neva pasaulio matę. Pasigedau pykčio emocijos, kelis kart suveblena, kad yra kokia yra, o mylimasis nori ją kontroliuot, bet tai viskas. Užkietėję alchašai belekokie savanaudžiai, greitai nepamatysi jų pabrukusių uodegas. Nesupratau, kas ta Rona išvis-  biologijos studentė ar meninių aspiracijų turinti hipsterė, jogos propaguotoja?.. Faktai apie Orknio salos geografines ir folk ypatybes buvo cringe ir amateurish, nafik jų reikėjo, pagrindinė herojė gili, tik paslydo ant butelio, jau supratom, nereikia kartot šimtą kartų, jėzau. Santykiai su sergančiu tėvu turbūt turėjo paaiškint dukros paslydimą, bet nejutau jokio ryšio tarp jųdviejų. Alkoholizmas pavaizduotas retušuojant, na, kelis kart paskandalino, buvo išmesta iš baro, gavo į veidą, nes nedavė pist pavežėjui. Jeigu vaizduoji purvą, negražink- rėžk, kaip yra. Saoirse Ronan puiki aktorė, bet per švari- girto žmogaus vaidyba klišinė, matyta šimtus kartų anksčiau, nieko unikalaus, trūko dugno, ne prie veido vaidmuo, sakyčiau, miscast. Girtos mergos baisios- svetimos gėdos jausmas persmelkia iki kaulų. Dvi valandos, ir /neišplėtojo nuosmukio kaip reikiant! Tiesa, Orknio sala graži,TOP  kinematografija, bet tiek neužtenka :( 7/10 geriausiu atveju.

The Monkey (2025)

Koks stiprus atotrūkis! Sunku patikėti, kad čia tas pats "I am the Pretty Thing That Lives in the House", "The Blackcoats Daughter", "Longlegs" režisierius. Nors... pastarajame  Nicol'o Cage persona jau buvo komiška, lyg stebėtum  Joceleen Wildenstein  po pirmųjų plastinių operacijų; visgi tada nejaukus filmo vaibas paėmė  viršų. O čia aiškiai juodo humoro komedija! Pirmuoju asmeniu pasakojama, kaip dvynukai tarp seniai prašapusio tėvo daiktų randa dėžę, kurioje- keistas žaislas, klaikiai išsišiepusi, prisukama beždžionė. Ką daro vaikai? Aišku, pasuka raktelį ir prasideda chernia... Pasipila mirtys, bet užuot gąsdinęs žiūrovą, režisierius priima šmaikštų, net pašaipų požiūrį į gyvybę- čia buvo, čia nebėra,- viskas taip greitai! Mirtys kraujastastiškos, fainaldestinaišiškos, absurdiškos- malonumas žiūrėti, norėjosi dar. Broliai atsikrato baisuokle mirties šaukle, bet po dvidešimties su viršum metų prakeiksmas grįžta su nauja jėga. Veikėjai yra belekaip over the top, bet neerzina, o faina, kaip pvz įkyrus paauglys užkritusiais kirpčiukais. O ar matėt kur žmogžudystės vietoje šokančias cheer-leaderes? XD Gal ir buvo kokių nelogiškumų, bet uždraudžiau sau gilintis, tiesiog linksminausi. Neteko girdėti apie šią S. Kingo novelę, įdomu, ar ir ji parašyta su nežabotu humoru, ar čia Osgoodo interpretacija.

Blow (2001)

Johnny Depp pasirodo biografinėje juostoje apie Džordžą Jungą, su Eskobaru įkūrusį JAV kokaino rinką septyniasdešimtaisiais.  Gero berniuko simpatuko įvaizdis mane išblaškė- labai keistas Depp'o, kaip aktoriaus, pasirinkimas (?) Tiesiog negali jo smerkti, teisti, moralinės normos čia negalioja. Pateikta kaip žmogaus, kilusio iš skurdžios aplinkos, tarp nuolat besiriejančių tėvų, iškilimo istorija. Jis tiesiog norėjo pinigų uždirbt, vargšytis. Atradęs, kokius pinigus gali atnešt žolytė, o tada koksas, su draugeliais taip ir padarė- susikrovė gražaus turto. Paplūdimiai, gražios mergos, vandenynas, saulė- skausmingai užsigeidi vasaros; nesvarbu, kad Lietuvoj 35 laipsniai ištekins smegenis per ausis ir gulėsi leisgyvė pakritus. Faini to laikmečio rūbai, daug ryškių spalvų, aksesuarų, žandenos ir tetos šukuosenos pas vyrus :) Vizualas patrauklus.  Džordžas lyg ir mėgina grįžti į normalų gyvenimą, tik vis kažkas sukliudo; jo niekaip nepaleidžia teisėsauga. Gale toks ašaringas momentėlis apie apviltą dukrelę. Jau tik nereikia, pasigirt, kad tavo tėvukas suko narkotines varkes ir sėdo, mielai sutikčiau; kas, kad paskutinį kartą jį mačiau aštuonerių. Iš pradžių dukrą vaizduoja normaliai, kaip ispaniškų šaknų turinčią- tamsesnis gymis ir plaukai, bet paskui virsta šūdagalvės Emos Roberts išpersta amerikiete :D Dėl masinančio šilto klimato vaizdų ir nuostabių kostiumų gauna tvirtą aštuonetą.

Companion (2025)

Sophie Thatcher seriale Yellowjackets padarė puikią karjeros pradžią, ir dabar filmuojasi labai smagiuose siaubo kūriniuose. Džošas (visiems jau gerai pažįstamas Hughie iš The Boys) vidutiniškas vyriokas ir atsidavusi partnerė Airis, atvyksta susitikti su Džošo draugais į atokią vietovę. Čia susirinkusi nelygiavertė gėjų porelė, rusų turtuolis (kaip be klišių) ir jo sugulovė; kažkokie sukti pyderai, vargšė Airis. Nuoširdžiai pagirsiu- aktorius Jack Quaid parinktas idealiai,  kaip pirštinė idealiai aptempia plaštaką, taip jis lengvai įslįsta į sau įprastą nevykėlio kostiumą. Airis prieraišumas krenta į akis, atrodo nenatūraliai, imi galvot- nejaugi ji nemato, kad su lopu draugauja? Bet Airis- robotas kompanionas, jeigu nesugebi susirast gyvos merginos, ką gi, yra  išeitis :D Robotų tema mane žiauriai masina, ypač kai galima gardžiuotis perimta kontrole. Džošas turi labai negražių kėslų, ir padaro didelę klaidą, šį tą jos mechanizme "atjungdamas". Prasideda slasherio fiesta, daug juokingų situacijų, ypač kai Airis žaidžia su savo parametrais planšetėje ir randa sau nustatytą IQ- 40 procentų XD Mane darosi labai paprasta pralinksminti. 

Anora (2024)

Nusivyliau. Nelikę nieko, kuo mane žavėjo Sean Baker- personažų tikrumo (jis ne kartą yra nuostabiai panaudojęs žmones, kurie tiesiog vaidina save), unikalumo, nežabotų dialogų ir gatvinio gyvenimo džiazo. Juk čia Starlet , Tangerine ir  Red Rocket kūrėjas! Kur dingo ugnelė? Priėjus sceną, kur Anorą bando "sutramdyti" du vyrai, pagalvojau- koks čia mėšlas dabar?! Juk ne princesę Dianą turite, o eskortę! Nepamanykit, nesakau, kad pasigedau smurto prieš moterį, bet jei čia bandė prastumt už originalumą tą "mobsterių" kerėpliškumą ir nesusikalbėjimą, net geru absurdu nepavadinsi. Nenusijuokiau išvis nė karto, o reikėjo kažkur juoktis? Nesąmonė, ir tiek. Nufilmuota gerai, bet tau visiškai nusipjaut ant veikėjų ir pagauni žvilgčiojant į laikrodį, kada viskas baigsis nė valandai nepraėjus, o trukmė virš dviejų. Kekšė susituokia Las Vege su rusų oligarcho sūnum, bet giminės nepatenkinti ir atskuba pakalikai jų išskirti. Skaičiau, kad vaidmuo specialiai sukurtas Mickey Madison, ką interpretuoju kaip režisieriaus kaifą ją dulkint. Dosniai atsidėkojo. Figūra puiki, neneigsiu, papais ir šikna gaunam tiek pasidžiaugti, kad darosi įkyru ir bloga, ji absoliučiai neypatinga. Bent rusų vaidmenis atlieka tikri rusai ir nereikia vartyti akių klausant debiliško akcento. Aišku, girdėti rusų kalbą jokio malonumo, buvo strėlių dėl kolaboracijų su šūdų šalimi. Gal čia šuo pakastas, kad atkaru žiūrėti? Šešios "Oskaro" nominacijos, pelių prišikti miltai, pernai metai išties buvo sumauti industrijai. 

Faster, Pussycat! Kill! Kil! (1965)

Trys mergužėlės, go-go šokėjėlės, dykumoje siautėja, kas? Labai primityvus siužetas su stačiais, hipnotizuojančiais papais ir daug moteriškos(!) agresijos. Moteris imasi su vyru, kol jį nukenksmina ir palieka tįsoti smėlynuose, o jo mergina tampa gaujos įkaite- kaip jums pradžia?:D Varla, Rouzi ir Bili- trys seksualumu trykštančios furijos, sukurpia planą apsukti turtingam rančos savininkui galvą ir sprukti su šaibom. Bet jos nežino, kad senis turi savų užmačių. Siužetas debiliškas, bet garso takelis- džiazo melodijų viražai automobiliams negailestingai cypinant padangas į asfaltą, pagrindinių herojų egzotiška išvaizda ir nuožmus būdas- ypač Varlos- prikausto. Varla nekenčia vyrų, meta jiems iššūkį, atvirai iš jų tyčiojasi. Savo laiku čia turėjo būti hitas- agresija ir smurtas- iš moters! Originalu. Filmas patiko Johnui Watersui, manau, įkvėpė savo šedevrus sukurti. 

In the Heat of the Night (1967)

Neįtikėtina, kad tik dabar, po 1425 filmų, kuriuos laikau daugmaž vertais dėmesio ir po nežinia kiek peržiūrėto šūdo, aš susipažinau su Sidney Poitier. Kaip tiksliau nusakyti įspūdį, kurį jis man paliko- lyg žiūrėtum į žmogų, po kurio oda kunkuliuoja lava? Charizmatiškas, temperamentingas ir be saiko talentingas aktorius. Mažam Misisipės miestelyje įvyksta beprecedentis nesusipratimas- pro šalį savo reikalais keliavęs juodaodis apkaltinamas žmogžudyste. Pietūs garsėja rasizmu, nieko keisto, ar ne? Tik štai kaltinamasis pats yra detektyvas, ir puikus savo amato žinovas. Lyginant su juo, policiją vadinti nekompetentinga- tai pilnai  neišnaudoti žodžio reikšmės,- visiški nevykėliai. Visgi šerifas suvokia, kad be Tibso neišsivers. Po šio lepsuso, abu teisėsaugos atstovai bando dirbti savo darbus. Tibsas- išsiaiškinti, kas nužudė miestelio geradarį, norėjusį pastatyt fabriką ir suteikti darbo vietų daugybei žmonių, o rasistas šerifas- stabilizuoti kylančią audrą. Miestelio valdžiai nepatinka, kad juočkis šmirinėja aplink ir kaišioja savolandžią nosį. Filme Tibsas dėl savo rasės patiria tiek pažeminimų ir net grėsmės savo gyvybei, kad neramiai stebi ir laikai kumščius, kad jam baigtųsi laimingai. Kažkokie nesveiki pietų gyventojai, o kai pagalvoji, kad ir dabar požiūris panašus.. Linksmas sutapimas- antrąkart iš eilės pamačiau Hershel - jaunas būdamas, mėgo vaidinti už įstatymo ribų atsidūrusius asmenis :)

In Cold Blood (1967)

Neseniai perskaičiau knygą, pagal kurią pastatytas filmas- Trumano Capotes "Šaltakraujiškai". Literatūros klasika, pranokusi laiką- nusikaltėlių profiliavimas, gilinimasis į asmenybę, patirtas traumas ir vaikystės akcentus. Šio naujo kriminalistikos metodo išpranašavimas skaitant padarė neišdildomą įspūdį. Filmas nebekėlė stiprių emocijų, pritrūko personažų gilumo, nors Peris atskleistas su atsidėjimu. Skaudūs prisiminimai iš vaikystės mainosi su nepavydėtina bėglio padėtimi ir nepatikimu partneriu. Buvo įdomu, į ką fokusavo dėmesį to meto kūrėjai- daug kur primena teatro sceną, nušlifuota, preciziška, bet kaip minėjau, šaltoka. Galima ginčytis, kad būtent toks tikslas - pabrėžti nusikaltimo beprasmiškumą ir žiaurumą, bet ir Klaterių šeimai lieki abejingas? Knygoje pabrėžiami glaudūs santykiai, kiekviena asmenybė išryškinta, ypač motinos depresija, o čia vos keli kadrai iki didžiojo veiksmo. Tau visiškai dzin, kad yra šaltakraujiškai nužudomi, nes trūksta laiko jiems pažinti. Labai nuosekliai laikomasi knygos siužeto, praleista vos kelios smulkmenos, galima sakyti, gauni audiovizualinį romaną, jei skaityti tingi. P.S. Diką vaidina jaunutis Herschel iš "Walking Dead"; buvo faina pamatyti, kaip atrodė neprislėgtas metų naštos. Jam kliuvęs veikėjas sudėtingas, man gal truputį pritrūko šarmingos energetikos, narciziškumo. Bet vaidmuo didelis galvosūkis, tai per daug reikalauti nederėtų. 

Caddo Lake (2024)

Neišduosiu rakto, kur slypi esmė,  nes labai daug atimčiau iš būsimo žiūrovo,  paslaptingumas yra varomoji galia. Luizianoje, netoli Teksaso sienos, gyvena paauglė Elė. Jos toks amžius, kada žiauriai norisi draskyt akis motinai ir gadint nervus patėviui, svajojant apie tikrą tėvą, dingusį kadų kadais. Tipinė paauglė, nei pridėsi, nei atimsi. Sukyla hormonai, strykt į motorinę valtį ir leki ežeru miegot pas klasiokę, pajibat ant visų. Tačiau su jaunesniąja, netikra seserimi, santykiai gražūs, harmoningi. Vieną dieną mažiukė dingsta. Ant kojų sukeliami kaimynai, policija, pasitelkiami sraigtasparniai, bet mergaitės rasti nepavyksta. Paraleliai, jaunas vyras sielvartauja ir kaltina save dėl avarijos, kurios metu žuvo motina, o pats liko gyvas. Kaltė ėda jam nervus, jis negali susitaikyti ir gyventi toliau, bando gilintis į motinos ligos istoriją, rasti atsakymus. Sakytum mižnius, gražesnis žodis jautrus. Ilgą laiką šios dvi istorijos niekaip nesusiję viena su kita, kol staiga vyras randa dingusią mergaitę, ir pasielgia.. keistai. Paliksiu intrigą, kaip. Nežinau, seniai jau mačiau susukto siužeto filmą, gavau net pasitelkti užrašus ir žymėtis įvykių seką,viskas, kas verčia smegenis mankštintis, gauna didelį pliusą. Pabaiga saldžiai karti, jausmas, lyg ir norisi liūdėti, bet priežasties didelės, kaip ir nėra? Labai malonus atradimas.

Pietinia kronikos (2024)

Istorinė akimirka- keliu  atsiliepimą apie lietuvišką  filmą! Ramia sąžine, niekieno neverčiama, su dideliu džiugesiu širdy. Jis buvo nuostabus!!! Salė nuoširdžiai juokėsi ne kartą. Gimusiems aštuntajame dešimtmetyje sukelia milžinišką nostalgijos jausmą- atkurta daugiabučių rajono autentika, sovietinis butų dizainas, šukuosenos, rūbai, šneka, muzika, turgaus chaltūros ir visa kita. Šiauliečiai turbūt išvis pašėlo :) Kaip smagiai įterpta filmuota medžiaga iš dar jaunų "Bix'ų" koncerto ir visokie seni miestų vaizdai, pvz "Lietuvos" kino teatras Vilniuje ir tie stori skelbimų stulpai, ant kurių klijuodavo reklamas ir pan, ir..  kur gavo traukinį su medinėm sėdynėm??? Būtent tokiu vaikystėje ne kartą važiuota maršrutu Kaunas- Marijampolė...  Aktoriai taip pat pasirodė nepriekaištingai- pagrindinis herojus krenta į širdį ir pasilieka- džiaugiesi su juo, liūdi su juo- vakarėlyje, kur Rimanto mergą čiešina bahūras iš priešininkų stovyklos- pasimetimas ir pacaniškas pyktis atskleisti tobulai! Rasa Samuolytė- gryna mokytoja, nei pridėsi, nei atimsi- senmergės disciplina klasėje. Nurauta pana, per kurią Rimantas, iš gezo pamažu virsta į meno mylėtoją, taipogi faina, jos rūbų stilius pasirodė ypač artimas. Išvis, skudurai  susuk galvą, pažinau ne vieną drabužį, kurį turiu spintoje, devyniasdešimtieji niekada manęs nepaliko, px tos mados:) Knygos neskaičiau, man per sudėtingas šiaulietiškas slengas, bet reginys pranoko lūkesčius. Iš anonso mačiau, kad laukia ypatingas produktas, bet kad bus ant tiek gerai, nesitikėjau :)

The Wicker Man (1973)

Yra parodijos tipo "Karklų žmogaus" versija su Nicolu Cage- "not the bees, not the bees", bet ir šitą žiūrint smarkiai ėmė juokas. Kaip jau esu sakiusi,  nuogybės ir siaubas mano smegenyse sukelia trumpąjį jungimą- jie negali egzistuoti kartu. Nuogi papai eina į trasą ne vienam kadre, o laisvo elgesio kontrastas su puritoniškom pareigūno pažiūrom verčia kikenti ir prunkšti. Apskritai, kodėl dingusios nepilnametės atvažiuoja ieškoti vienas žmogus? Etatus taupė? Niekada nepasirašyčiau tokiai misijai, nafik. Taigi atsiskyrėliškai saloje gyvenančios bendruomenės kasdienybę sudrumsčia įkyrus prašalaitis- griežtas konservatorius ir dorovės sergėtojas. Turint omeny, su kuo policija susiduria kiekvieną dieną, keista, kad jį šokiruoja laisvos meilės idėja, nuogų moterų šokiai, Dievo neigimas ir pagonybės dėstymas mokyklose . Pamanyk tik. Kolektyvinis nupušimas, kai visi laksto kaip dūchai po kaukėm pasislėpę savaip įdomus, bet net turint omeny tragišką finalą, juoko nesumažėja, likau nesupratus, čia tyčia taip ar ne :D

The Iron Claw (2023)

Buvau nusiteikus, kad čia bus popsinis šūdas, todėl jis dvejus metus gulėjo kompe nepaliestas. Zackas Efronas su idiotišku bliūduku, vidurius paleist iš juoko galima XD. Tačiau atsirado kompanijos žiūrėjimui, galvoju, alaus pagersiu, jei ką, su alum viskas sulenda. Ir tada įvyko netikėtumas- man patiko, netgi labai! Laiko mašina buvau nublokšta dvidešimt metų atgal, kada būdama paauglė, prilipus prie teliko per BTV vėpsodavau amerikietiškas imtynes. Komiškas vaizdelis- aparatas senas, net be valdymo pultelio kanalams perjunginėt, sėdi per metrą nuo ekrano ir ... varvini seilę. Kokie vyrai ąžuolai, širdis apsalti gali! Priimdavau viską už gryną pinigą, žinoma, ginčydavausi kada teigdavo, jog viskas surežisuota. Pavyduoliai, galvodavau, dabar juokas ima prisiminus :D O čia pateikiama reali, tragiška vienos šeimos istorija, kur tėviškos ambicijos aptemdė sveiką protą ir pražuvo daug sūnų. Taip, daugiskaita, ne vienas bahūras padeda galvą. Nors šitos imtynės totalus spektaklis, diskusijų nėra, visgi per sveikatą kerta, tiek fizinę, tiek psicholiginę. Eina šikti, gaila pasidaro jaunų gyvybių, koks liguistas yra sūnaus noras įtikti tėvui, noras, kad tavimi didžiuotųsi. Pabaigoje yra gražus emocinis manevras, kiek užglaistyti netekties jausmui; paprasta, bet veiksminga.

Nosferatu the Vampyre (1979)

Robert Eggers "Nosferatu" dar šviežas atmintyje, nutariau išmėginti Werner Herzog variantą, kuris įtrauktas į "1001 filmo" sąrašą. Bus galima palyginti. Siužetas lygiai toks pats, daugiausia skirtumo personažuose, ak tiesa, pabaigos skiriasi. Herzog'o Džonatanas Harkeris- daug rimtesnis, respektabilesnis, iš Bruno Ganz ir negalėtum tikėtis šlapuko. O štai Isabelle Adjani sukurta Liusė- vėpla. Gražuolė tamsių plaukų kupeta ir išsprogusiom akim, apvestom juodu pieštuku, kėlė susierzinimą. Kai tuo tarpu Johny Depp duktė sukūrė įsimintiną vienatvės kamuojamos moters paveikslą, kuri iš begalinio ilgesio prisišaukia monstrą; būk atsargus su norais... Čia Eggers aiškiai pabrėžė ypatingą žmogaus ir pabaisos sąjungą, paskui aišku, buvo tas pimpalas, na, bet idėja vis tiek  graži ir pagauli. Van Helsingas Herzogo versijoje lyg apsirijęs opiatų, idėjų impotentas ir slunkius. Vos jo nepražiopsojau, tik kai kreipėsi Van Helsingai, atitokau. Šitas??? Negalėjau patikėti jo neveiklumu, galėjo vadintis Van Leizyasas, būtų tiksliau. Willem Defoe priešingai- žaižaruojantis, charizmatiškas, vietoje nenustygstantis. Ir pabaigai, žinoma. grafas. Eggerso- semierotiška pūvanti zombio-vampyro, keistai artikuliuotai kriokianti pamėklė, Herzogo- Klaus Kinski išblyškęs plikis atlėpusiom ausimis ir žiurkės dantukais. Vis dėlto, Kinski be galo išraiškingas, jam skirta daug poetiškų eilučių, nors siaubo nekelia, bet gailestį amžinai gyvenančiam, sukelia. Herzogas labai įtaigiai sukūrė maro apimto miesto atmosferą; kada atplaukia tuščias laivas su tuntu žiurkių, eina sau kokia gera scena. Žiurkės gauna daug ekrano cypiantis kilimas tuštėjančiam mieste sėja mirtį ir paniką. Karstai kaip traukinių vagonai rikiuojasi centrinėje aikštėje. Likę gyvi švenčia paskutinę savo gyvenimo dieną. Nebėra teisėtvarkos, teismų, policininkų, visi mirę. Eggersui ne taip šauniai pavyko, koncentruotasi į Harkerių draugų tragediją, bet tau pochui ant jų, ir viskas, nežinau kaip čia gavosi. Susumavus, 1979m. prastokai su aktoriais, bet vibe of doom puikus, 2024m- dauguma aktorių pasistengė, bet atmosferiškai, be kelių puikių vietų, daug silpnesnis. 

Babygirl (2024)

Dėl YOMAYO nuėjau, erotiniai trileriai anaiptol ne mano arkliukas, bet plečiam horizontus? Vos trys eurai, susmunki kėdėje ir į sveikatą. Prajuokino publika, buvo daug 60+ tetų, atėjusių su vyrais, norėjo įžiebt liepsną seniai užgesusiam lauže?:D  Vieną buitinį pokalbį spėjau nugirsti prieš seansą, kai moteriškė susidomėjo "Pietinia kronikos" plakatu. "O, čia pagal tą knygą, kur daug tarmiškos šnekos. MAN NEĮDOMU!- surėkė jos partneris. Priėjo prie plakato- juk čia per teliką rodo,- konstatavo. Moteriškė- ne, čia kinuose tuoj pasirodys, koks dar telikas. Ne, aš mačiau per teliką!- tvirtai nukirto vyriškas autoritetas ir kalba buvo baigta. Tiesiog įspūdinga vertybė- sovietinė santuoka. Tikiu, kad vėliau senio nervai atsileido, pamačius Kidman šikną ir papus, nors kas ten žino. Aš tikėjausi svetimos gėdos, bet jos nebuvo! Nicole Kidman galiu tik pagirti už drąsą imtis nepatogaus vaidmens- respektabili įmonės vadovė, turinti puikią šeimą ir patrauklų vyrą, kuris, stebėtinai, vis dar nori su ja daryt šakar makar, slapta kenčia. Jos galvoje tūno keisti  fetišai ir neįgyvendintos fantazijos. Akiratyje pasirodžius jaunam internui, moterėlė visiškai nusirauna ir duodasi su meilužiu kaip pasiutę. Įsipareigojimai, statusas, šeima- dabar viskas ant kortos. Į istoriją gerai įsikomponavo firmos veikla- robotų, surenkančių internetinius užsakymus, nuolatinis tobulinimas. Kad klientas gautų prekę kaip galima greičiau, vartojam vartojam vartojam. Nenuostabu, kad tokiam fone asmeniniai poreikiai lieka užgniaužti, palikti šešėlyje. Kidman veikėją galiausiai supratau, o va bernas- pieva. Kokie motyvai, apart paglostytos savimeilės? Ir kaip suprast pabaigą su šunimi? Viskas buvo surežisuota iš anksto? Ar čia koks likimo pirštas, metafora, kad viską turinti turtuolė dar gautų ir kokybiško pysiaus? Kaip minėjau, filme daug nuogo kūno,  Kidman 56-eri metai, buvo velniškai drąsu nusimesti drapanas, bet rezultatas pribloškiantis. Labai liesa, bet kūnas vis dar gražus.

Frenzy (1972)

Man čia vos antras Hičkoko filmas po "Psycho"! Verta pažiūrėti vien dėl scenos,  kaip kamera tolsta nuo durų, pro kurias nesėkmingai įžengė vargšelė Barbara, o tada- kadras bulvių sunkvežimyje, grotestiška, juokinga ir šiurpu vienu metu, o "kroviniui" išvirtus ant greitkelio, jau visai nemalonu.  Filme nėra suspenso jausmo, kuriuo režisierius taip garsėjo- kaklaraiščiu moteris pasmaugiantis žudikas aiškus iš karto, galėtų piktinti tik kaip policija eina klaidingais pėdsakais. Bet palaukit, tuomet dar nebuvo vaizdo kamerų ir nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, liudininkų žodis tapo lemiamas. Įtariamasis, alkoholikas ir šviežias bedarbisRičardas simpatijų nekelia- karštakošio nevykėlio charakteris ir bjaurokas elgesys su moterimis verčia bjaurėtis.  Dėl jo likimo nesijaudini: slapstosi nuo teisėsaugos, net jei būtų patupdytas į kalėjimą, žiūrovui nė raumenėlis nevirptelėtų. Tikrasis žudikas- kur kas įdomesnė asmenybė- sadistas džentelmeniškomis manieromis, respektabilus verslininkas. Filme daug komiškų elementų (neskaitant vargšių moterų)- šmaikštus baro šeimininkas, be skrupulų  išspiriantis darbe lakantį darbuotoją, santuokų agentūra, žmonos kulinarines katastrofas kenčiantis detektyvas. Jie aptarinėja bylos eigą, skrandžiui desperatiškai spazmuojant, matant lėkštėje plūduriuojant paukštelių kūnelius arba kiaulės kojas. Žmonai kur kas geriau sekasi žmonių psichologija- "jie buvo vedę dešimt metų. Tai negali būti nusikaltimas iš aistros."

Get Carter (1971)

Buvau įpratus matyti Michael Caine tik seną- aktorius šįmet sulauks (tikėkimės!)  92-ojo gimtadienio. Ieškodama 70-ųjų klasikos užėjau britišką keršto trilerį, kur Michael'ui vos 38-eri, net matosi strazdanos ant kūno! Koks jis nuostabus- Londono gangsteris Karteris  grįžta į Niukastlą išsiaiškinti brolio žūties aplinkybių. Greitai duodama suprasti, kad kažkas nenori, jog būtų knaisiojamasi po šią tragediją, bet ar įmanoma Karterį sustabdyti? Tikrai ne. Vyras kaip žebenkštis, išsisuka iš bet kokių situacijų, net prigautas nuogas lovoje su moterimi :D  Filme daug įsimintinų kadrų- traukinys, neriantis po tiltais, skalbiniais aplipęs automobilis, sprunkant nuo persekiotojų, kaip Karteris žiūri porno vaizdajuostę ir t.t., tada finalinė scena su smėlio kasimo loviais. Siužetas pinklus, labai daug veikėjų, vikipedijoj dar kartą perskaičiau siužetą, kas dėl ko kaltas. Michael Caine žavesys-  virtuoziškas atsainumas, toks pažįstamas Alfredo vaidmenyje "Betmene" arba "Sidro namų taisyklėse"- čia pamačiau pradžių pradžią.. Lyg žinotų paslaptį ir sau tyliai viduje kikentų. Pabaiga įsirėžia į atmintį, netikėtas posūkis ir taip nepamirštamam filmui :)

Shaft (1971)

Keistai nudžiungu, pastebėjusi filme mažyčių detalių, apie kurias vėliau perskaitau ir galvoju- taip ir maniau! Kalbu apie Šaftą suvaidinusio vyro laikyseną- tiesus, pasitempęs, galva iškelta, drabužiai guli geriau nei ant dažnos damutės- Richard Roundtree buvo modelis! Akivaizdu. Jo drabužiai buvo malonumas akiai, net golfas tiko! Filmui prasidedant, girdisi pagauli, juokinga dainelė, specialiai sukurta ekranui, dar linksmiau buvo, kai sužinojau, kad captelėjo "Oskarą". Patinka man humoro jausmas. Filme apstu komiškų momentų- privatus seklys Šaftas- juodaodis aštrialiežuvis, gatvių guru, mėgsta pasigirti ir nesileidžia niekieno stumdomas. Kada gindamasis nudobia bičą, farai primeta jam išspręsti keblią situaciją Harleme; bręsta gaujų karas, o vietinis bosas kreipiasi su prašymu rasti pagrobtą dukterį. Šaftas spėja patekti į dar vieną rimtą pasikėsinimą, prikirpti sparnelius dviem šikniams bare ir sugulti su baltąja moterim; juokinga, kaip paskui išgrūda ją lauk, nes Šaftui reikia dirbt XD Gelbėjimo operacija pabaigoje, pasitelkus vandens žarną- originalumo epogėjus, žiūrėjau ir galvojau, kad Tarantino turbūt mėgavosi kiekviena šio jaukalo minute :)

Nosferatu (2024)

Filme yra scena, po kurios tapo neįmanoma žiūrėti rimtai, o gaila. Iki tol- viskas tvarkoje, kelionė į pilį pas Nosferatu- kaip košmaras, iš kurio negali nubusti. Ekcentriški čigonai ir jų makabriški naktiniai ritualai, klaidžiojimas girioje, ir ta niekieno nevairuojama karieta, blemba, buvo nerealu! Pilyje pasitinka kraupusis šeimininkas, oi užgrimuotas Bilas Skarsgardas, gyvenime nepažintum. Išvaizda biskį cringe, bet čia dar ne blogiausia. Kada šlapukas Tomas Hutleris (Nicolas Hoult pasirodymą laikau totalia nesėkme)  nusprendžia bėgti iš pilies, pakeliui mėgindamas nusmeigti šlykštųjį grafą jo karste... AŠ PAMATAU NOSFERATU PIMPALĄ! Kodėl??? Kam jis guli nuogas savo grabelyje, genitalijas vėdina?? Ėmiau žvengt ir nebesugebėjau susikaupti. Nebuvo jis mažas ir nuviliantis, jei kažkam įdomu, greičiau priešingai. O kadangi filmuose nieko nerodo šiaip sau, prie šio artefakto grįžtama pačioje pabaigoje, wow. Nosferatu  vaizduojamas kaip vilkolakio palikuonis- masyvus kūnas plonomis šlaunimis, kumpa nosis, ką žinau.. Seductive-type-vampyrism korta nenauja, minėtieji fiziniai duomenys atstumiantys ir pačią istoriją, beje, ploną kaip siūlas, padaro absurdiška. O galvojau, kad Johny Depp dukružė bus didžiausias nusivylimas, priešingai, antipatrauklus veidas įsipaišė į bendrą paveikslą šauniai,  kai ją apima transas, atrodo labai kokybiškai. Willem Dafoe niekada nenuvilia, gaila, kada pasirodė ekrane, man jau buvo pochui ir nekantriai žvilgčiojau į laikrodį. Vizualiai- 10, siužetas- 4, vidurkis apie 7; mažiausiai patikęs Robert Eggers projektas. 

Dirty Harry (1971)

Nusprendžiau peržengti principus; faktas, kad nemėgstu Clinto Eastwoodo kaip aktoriaus, neturi atimti galimybės pamatyti šaunių filmų, juk gera istorija laimi prieš gerą vaidybą. Purvinasis Haris-  policininkas be skrupulų- nesilanksto autoritetams, nerenka žodžių ir yra bjaurus nepraustaburnis- atsikalbinėjimas mero kabinete vos neišspaudė juoko ašarų, scenaristas pasižymėjo geru sąmoju. Miestą terorizuoja snaiperis, pasivadinęs Skorpionu, jis šantažuoja valdžią,  reikalaudamas sumokėti, arba mirs dar vienas žmogus. Reikalo imasi minėtasis Eastwoodas, kurio beveik nepastebėjau, mat filme tiek daug faino veiksmo, atsargiai, pareina SOILERIAI, NUSUKIT AKIS: peepinimas pro langą, kad paskui už nepadorumą apkultų gatviniai, azartiškas krosas per miestą  link telefono būdelių- nusikaltėlis manieringai tyčiojasi iš teisėsaugos. O kada manei, kad žvėrį pričiupai- niekšas išslysta iš rankų per biurokratines šūduvas, net sunku patikėti. Taigi Clinto vaidybinės medienos pašinai nebadė akių, man buvo visiškai nusispjauti. Bet Skorpionas- beveik karikatūrinė blogiečio versija- kita kalba- charizma liejasi per kraštus, juokingi strykčiojimai, groteskiška scena mokykliniam autobuse- nu šaunu, šaunu! Neteisinu smurto, kurio griebiasi, bet efektas užtikrintas- tarp pasibaisėjimo ir juoko, dėl kurio tau gėda. 

Easy Rider (1969)

Domėdamasi filmais, žinojau pabaigą, todėl truputį liūdna, kada aišku kuo baigsis Biliui ir Waitui :( Du baikeriai iš Los Andželo parduoda nemažą kiekį narkotikų ir burzgia į Naująjį Orleaną. Skamba Steppenwolf "Born to Be Wild", atviras kelias, vėjas, košiantis ilgus plaukus, žolės aromatas ir begalinė laisvė. Tačiau pastaroji išskiria porelę iš paprastų žmonių tarpo, jie nepageidaujami net prasčiausiuose nakvynės namuose, neformali išvaizda atstumia. Draugai gauna miegoti po atviru dangumi arba glaustis hipių komunoje, tiesiog juokinga, turint omeny, kiek pinigų prikišta degalų žarnelėje. Taškus ant "i" sudeda girtuoklis teisininkas (Jack Nicholson). Scena užkandinėje, kur rėžia nuomonę apie kapitalisnio modelio pilietį ir jo baimes, aplink piktai žvilgčiojant ir komentuojant  stuobriams,- aštri, teisinga ir labai skaudi. Akyse kyla Nicholsono, kaip aktoriaus, legenda, jis kerintis! Gal man tik susišvietė, bet filme pasirodė nemažai religinių motyvų? Užkandinėje- paskutinė vakarienė, , tripinimas su kekšėmis- naktis prieš didįjį aukojimą tada kryžius. Įdomiai. Režisavo Dennis Hopper, taipogi suvaidinęs nenuoramą paranojiką Bilį.