The Monkey (2025)

Blow (2001)

Companion (2024)

Sophie Thatcher seriale Yellowjackets padarė puikią karjeros pradžią, ir dabar filmuojasi labai smagiuose siaubo kūriniuose. Džošas (visiems jau gerai pažįstamas Hughie iš The Boys) vidutiniškas vyriokas ir atsidavusi partnerė Airis, atvyksta susitikti su Džošo draugais į atokią vietovę. Čia susirinkusi nelygiavertė gėjų porelė, rusų turtuolis (kaip be klišių) ir jo sugulovė; kažkokie sukti pyderai, vargšė Airis. Nuoširdžiai pagirsiu- aktorius Jack Quaid parinktas idealiai,  kaip pirštinė idealiai aptempia plaštaką, taip jis lengvai įslįsta į sau įprastą nevykėlio kostiumą. Airis prieraišumas krenta į akis, atrodo nenatūraliai, imi galvot- nejaugi ji nemato, kad su lopu draugauja? Bet Airis- robotas kompanionas, jeigu nesugebi susirast gyvos merginos, ką gi, yra  išeitis :D Robotų tema mane žiauriai masina, ypač kai galima gardžiuotis perimta kontrole. Džošas turi labai negražių kėslų, ir padaro didelę klaidą, šį tą jos mechanizme "atjungdamas". Prasideda slasherio fiesta, daug juokingų situacijų, ypač kai Airis žaidžia su savo parametrais planšetėje ir randa sau nustatytą IQ- 40 procentų XD Mane darosi labai paprasta pralinksminti. 

Anora (2024)

Nusivyliau. Nelikę nieko, kuo mane žavėjo Sean Baker- personažų tikrumo (jis ne kartą yra nuostabiai panaudojęs žmones, kurie tiesiog vaidina save), unikalumo, nežabotų dialogų ir gatvinio gyvenimo džiazo. Juk čia Starlet , Tangerine ir  Red Rocket kūrėjas! Kur dingo ugnelė? Priėjus sceną, kur Anorą bando "sutramdyti" du vyrai, pagalvojau- koks čia mėšlas dabar?! Juk ne princesę Dianą turite, o eskortę! Nepamanykit, nesakau, kad pasigedau smurto prieš moterį, bet jei čia bandė prastumt už originalumą tą "mobsterių" kerėpliškumą ir nesusikalbėjimą, net geru absurdu nepavadinsi. Nenusijuokiau išvis nė karto, o reikėjo kažkur juoktis? Nesąmonė, ir tiek. Nufilmuota gerai, bet tau visiškai nusipjaut ant veikėjų ir pagauni žvilgčiojant į laikrodį, kada viskas baigsis nė valandai nepraėjus, o trukmė virš dviejų. Kekšė susituokia Las Vege su rusų oligarcho sūnum, bet giminės nepatenkinti ir atskuba pakalikai jų išskirti. Skaičiau, kad vaidmuo specialiai sukurtas Mickey Madison, ką interpretuoju kaip režisieriaus kaifą ją dulkint. Dosniai atsidėkojo. Figūra puiki, neneigsiu, papais ir šikna gaunam tiek pasidžiaugti, kad darosi įkyru ir bloga, ji absoliučiai neypatinga. Bent rusų vaidmenis atlieka tikri rusai ir nereikia vartyti akių klausant debiliško akcento. Aišku, girdėti rusų kalbą jokio malonumo, buvo strėlių dėl kolaboracijų su šūdų šalimi. Gal čia šuo pakastas, kad atkaru žiūrėti? Šešios "Oskaro" nominacijos, pelių prišikti miltai, pernai metai išties buvo sumauti industrijai. 

Faster, Pussycat! Kill! Kil! (1965)

Trys mergužėlės, go-go šokėjėlės, dykumoje siautėja, kas? Labai primityvus siužetas su stačiais, hipnotizuojančiais papais ir daug moteriškos(!) agresijos. Moteris imasi su vyru, kol jį nukenksmina ir palieka tįsoti smėlynuose, o jo mergina tampa gaujos įkaite- kaip jums pradžia?:D Varla, Rouzi ir Bili- trys seksualumu trykštančios furijos, sukurpia planą apsukti turtingam rančos savininkui galvą ir sprukti su šaibom. Bet jos nežino, kad senis turi savų užmačių. Siužetas debiliškas, bet garso takelis- džiazo melodijų viražai automobiliams negailestingai cypinant padangas į asfaltą, pagrindinių herojų egzotiška išvaizda ir nuožmus būdas- ypač Varlos- prikausto. Varla nekenčia vyrų, meta jiems iššūkį, atvirai iš jų tyčiojasi. Savo laiku čia turėjo būti hitas- agresija ir smurtas- iš moters! Originalu. Filmas patiko Johnui Watersui, manau, įkvėpė savo šedevrus sukurti. 

In the Heat of the Night (1967)

Neįtikėtina, kad tik dabar, po 1425 filmų, kuriuos laikau daugmaž vertais dėmesio ir po nežinia kiek peržiūrėto šūdo, aš susipažinau su Sidney Poitier. Kaip tiksliau nusakyti įspūdį, kurį jis man paliko- lyg žiūrėtum į žmogų, po kurio oda kunkuliuoja lava? Charizmatiškas, temperamentingas ir be saiko talentingas aktorius. Mažam Misisipės miestelyje įvyksta beprecedentis nesusipratimas- pro šalį savo reikalais keliavęs juodaodis apkaltinamas žmogžudyste. Pietūs garsėja rasizmu, nieko keisto, ar ne? Tik štai kaltinamasis pats yra detektyvas, ir puikus savo amato žinovas. Lyginant su juo, policiją vadinti nekompetentinga- tai pilnai  neišnaudoti žodžio reikšmės,- visiški nevykėliai. Visgi šerifas suvokia, kad be Tibso neišsivers. Po šio lepsuso, abu teisėsaugos atstovai bando dirbti savo darbus. Tibsas- išsiaiškinti, kas nužudė miestelio geradarį, norėjusį pastatyt fabriką ir suteikti darbo vietų daugybei žmonių, o rasistas šerifas- stabilizuoti kylančią audrą. Miestelio valdžiai nepatinka, kad juočkis šmirinėja aplink ir kaišioja savolandžią nosį. Filme Tibsas dėl savo rasės patiria tiek pažeminimų ir net grėsmės savo gyvybei, kad neramiai stebi ir laikai kumščius, kad jam baigtųsi laimingai. Kažkokie nesveiki pietų gyventojai, o kai pagalvoji, kad ir dabar požiūris panašus.. Linksmas sutapimas- antrąkart iš eilės pamačiau Hershel - jaunas būdamas, mėgo vaidinti už įstatymo ribų atsidūrusius asmenis :)

In Cold Blood (1967)

Neseniai perskaičiau knygą, pagal kurią pastatytas filmas- Trumano Capotes "Šaltakraujiškai". Literatūros klasika, pranokusi laiką- nusikaltėlių profiliavimas, gilinimasis į asmenybę, patirtas traumas ir vaikystės akcentus. Šio naujo kriminalistikos metodo išpranašavimas skaitant padarė neišdildomą įspūdį. Filmas nebekėlė stiprių emocijų, pritrūko personažų gilumo, nors Peris atskleistas su atsidėjimu. Skaudūs prisiminimai iš vaikystės mainosi su nepavydėtina bėglio padėtimi ir nepatikimu partneriu. Buvo įdomu, į ką fokusavo dėmesį to meto kūrėjai- daug kur primena teatro sceną, nušlifuota, preciziška, bet kaip minėjau, šaltoka. Galima ginčytis, kad būtent toks tikslas - pabrėžti nusikaltimo beprasmiškumą ir žiaurumą, bet ir Klaterių šeimai lieki abejingas? Knygoje pabrėžiami glaudūs santykiai, kiekviena asmenybė išryškinta, ypač motinos depresija, o čia vos keli kadrai iki didžiojo veiksmo. Tau visiškai dzin, kad yra šaltakraujiškai nužudomi, nes trūksta laiko jiems pažinti. Labai nuosekliai laikomasi knygos siužeto, praleista vos kelios smulkmenos, galima sakyti, gauni audiovizualinį romaną, jei skaityti tingi. P.S. Diką vaidina jaunutis Herschel iš "Walking Dead"; buvo faina pamatyti, kaip atrodė neprislėgtas metų naštos. Jam kliuvęs veikėjas sudėtingas, man gal truputį pritrūko šarmingos energetikos, narciziškumo. Bet vaidmuo didelis galvosūkis, tai per daug reikalauti nederėtų. 

Caddo Lake (2024)

Neišduosiu rakto, kur slypi esmė,  nes labai daug atimčiau iš būsimo žiūrovo,  paslaptingumas yra varomoji galia. Luizianoje, netoli Teksaso sienos, gyvena paauglė Elė. Jos toks amžius, kada žiauriai norisi draskyt akis motinai ir gadint nervus patėviui, svajojant apie tikrą tėvą, dingusį kadų kadais. Tipinė paauglė, nei pridėsi, nei atimsi. Sukyla hormonai, strykt į motorinę valtį ir leki ežeru miegot pas klasiokę, pajibat ant visų. Tačiau su jaunesniąja, netikra seserimi, santykiai gražūs, harmoningi. Vieną dieną mažiukė dingsta. Ant kojų sukeliami kaimynai, policija, pasitelkiami sraigtasparniai, bet mergaitės rasti nepavyksta. Paraleliai, jaunas vyras sielvartauja ir kaltina save dėl avarijos, kurios metu žuvo motina, o pats liko gyvas. Kaltė ėda jam nervus, jis negali susitaikyti ir gyventi toliau, bando gilintis į motinos ligos istoriją, rasti atsakymus. Sakytum mižnius, gražesnis žodis jautrus. Ilgą laiką šios dvi istorijos niekaip nesusiję viena su kita, kol staiga vyras randa dingusią mergaitę, ir pasielgia.. keistai. Paliksiu intrigą, kaip. Nežinau, seniai jau mačiau susukto siužeto filmą, gavau net pasitelkti užrašus ir žymėtis įvykių seką,viskas, kas verčia smegenis mankštintis, gauna didelį pliusą. Pabaiga saldžiai karti, jausmas, lyg ir norisi liūdėti, bet priežasties didelės, kaip ir nėra? Labai malonus atradimas.

Pietinia kronikos (2024)

Istorinė akimirka- keliu  atsiliepimą apie lietuvišką  filmą! Ramia sąžine, niekieno neverčiama, su dideliu džiugesiu širdy. Jis buvo nuostabus!!! Salė nuoširdžiai juokėsi ne kartą. Gimusiems aštuntajame dešimtmetyje sukelia milžinišką nostalgijos jausmą- atkurta daugiabučių rajono autentika, sovietinis butų dizainas, šukuosenos, rūbai, šneka, muzika, turgaus chaltūros ir visa kita. Šiauliečiai turbūt išvis pašėlo :) Kaip smagiai įterpta filmuota medžiaga iš dar jaunų "Bix'ų" koncerto ir visokie seni miestų vaizdai, pvz "Lietuvos" kino teatras Vilniuje ir tie stori skelbimų stulpai, ant kurių klijuodavo reklamas ir pan, ir..  kur gavo traukinį su medinėm sėdynėm??? Būtent tokiu vaikystėje ne kartą važiuota maršrutu Kaunas- Marijampolė...  Aktoriai taip pat pasirodė nepriekaištingai- pagrindinis herojus krenta į širdį ir pasilieka- džiaugiesi su juo, liūdi su juo- vakarėlyje, kur Rimanto mergą čiešina bahūras iš priešininkų stovyklos- pasimetimas ir pacaniškas pyktis atskleisti tobulai! Rasa Samuolytė- gryna mokytoja, nei pridėsi, nei atimsi- senmergės disciplina klasėje. Nurauta pana, per kurią Rimantas, iš gezo pamažu virsta į meno mylėtoją, taipogi faina, jos rūbų stilius pasirodė ypač artimas. Išvis, skudurai  susuk galvą, pažinau ne vieną drabužį, kurį turiu spintoje, devyniasdešimtieji niekada manęs nepaliko, px tos mados:) Knygos neskaičiau, man per sudėtingas šiaulietiškas slengas, bet reginys pranoko lūkesčius. Iš anonso mačiau, kad laukia ypatingas produktas, bet kad bus ant tiek gerai, nesitikėjau :)

The Wicker Man (1973)

Yra parodijos tipo "Karklų žmogaus" versija su Nicolu Cage- "not the bees, not the bees", bet ir šitą žiūrint smarkiai ėmė juokas. Kaip jau esu sakiusi,  nuogybės ir siaubas mano smegenyse sukelia trumpąjį jungimą- jie negali egzistuoti kartu. Nuogi papai eina į trasą ne vienam kadre, o laisvo elgesio kontrastas su puritoniškom pareigūno pažiūrom verčia kikenti ir prunkšti. Apskritai, kodėl dingusios nepilnametės atvažiuoja ieškoti vienas žmogus? Etatus taupė? Niekada nepasirašyčiau tokiai misijai, nafik. Taigi atsiskyrėliškai saloje gyvenančios bendruomenės kasdienybę sudrumsčia įkyrus prašalaitis- griežtas konservatorius ir dorovės sergėtojas. Turint omeny, su kuo policija susiduria kiekvieną dieną, keista, kad jį šokiruoja laisvos meilės idėja, nuogų moterų šokiai, Dievo neigimas ir pagonybės dėstymas mokyklose . Pamanyk tik. Kolektyvinis nupušimas, kai visi laksto kaip dūchai po kaukėm pasislėpę savaip įdomus, bet net turint omeny tragišką finalą, juoko nesumažėja, likau nesupratus, čia tyčia taip ar ne :D

The Iron Claw (2023)

Buvau nusiteikus, kad čia bus popsinis šūdas, todėl jis dvejus metus gulėjo kompe nepaliestas. Zackas Efronas su idiotišku bliūduku, vidurius paleist iš juoko galima XD. Tačiau atsirado kompanijos žiūrėjimui, galvoju, alaus pagersiu, jei ką, su alum viskas sulenda. Ir tada įvyko netikėtumas- man patiko, netgi labai! Laiko mašina buvau nublokšta dvidešimt metų atgal, kada būdama paauglė, prilipus prie teliko per BTV vėpsodavau amerikietiškas imtynes. Komiškas vaizdelis- aparatas senas, net be valdymo pultelio kanalams perjunginėt, sėdi per metrą nuo ekrano ir ... varvini seilę. Kokie vyrai ąžuolai, širdis apsalti gali! Priimdavau viską už gryną pinigą, žinoma, ginčydavausi kada teigdavo, jog viskas surežisuota. Pavyduoliai, galvodavau, dabar juokas ima prisiminus :D O čia pateikiama reali, tragiška vienos šeimos istorija, kur tėviškos ambicijos aptemdė sveiką protą ir pražuvo daug sūnų. Taip, daugiskaita, ne vienas bahūras padeda galvą. Nors šitos imtynės totalus spektaklis, diskusijų nėra, visgi per sveikatą kerta, tiek fizinę, tiek psicholiginę. Eina šikti, gaila pasidaro jaunų gyvybių, koks liguistas yra sūnaus noras įtikti tėvui, noras, kad tavimi didžiuotųsi. Pabaigoje yra gražus emocinis manevras, kiek užglaistyti netekties jausmui; paprasta, bet veiksminga.

Nosferatu the Vampyre (1979)

Robert Eggers "Nosferatu" dar šviežas atmintyje, nutariau išmėginti Werner Herzog variantą, kuris įtrauktas į "1001 filmo" sąrašą. Bus galima palyginti. Siužetas lygiai toks pats, daugiausia skirtumo personažuose, ak tiesa, pabaigos skiriasi. Herzog'o Džonatanas Harkeris- daug rimtesnis, respektabilesnis, iš Bruno Ganz ir negalėtum tikėtis šlapuko. O štai Isabelle Adjani sukurta Liusė- vėpla. Gražuolė tamsių plaukų kupeta ir išsprogusiom akim, apvestom juodu pieštuku, kėlė susierzinimą. Kai tuo tarpu Johny Depp duktė sukūrė įsimintiną vienatvės kamuojamos moters paveikslą, kuri iš begalinio ilgesio prisišaukia monstrą; būk atsargus su norais... Čia Eggers aiškiai pabrėžė ypatingą žmogaus ir pabaisos sąjungą, paskui aišku, buvo tas pimpalas, na, bet idėja vis tiek  graži ir pagauli. Van Helsingas Herzogo versijoje lyg apsirijęs opiatų, idėjų impotentas ir slunkius. Vos jo nepražiopsojau, tik kai kreipėsi Van Helsingai, atitokau. Šitas??? Negalėjau patikėti jo neveiklumu, galėjo vadintis Van Leizyasas, būtų tiksliau. Willem Defoe priešingai- žaižaruojantis, charizmatiškas, vietoje nenustygstantis. Ir pabaigai, žinoma. grafas. Eggerso- semierotiška pūvanti zombio-vampyro, keistai artikuliuotai kriokianti pamėklė, Herzogo- Klaus Kinski išblyškęs plikis atlėpusiom ausimis ir žiurkės dantukais. Vis dėlto, Kinski be galo išraiškingas, jam skirta daug poetiškų eilučių, nors siaubo nekelia, bet gailestį amžinai gyvenančiam, sukelia. Herzogas labai įtaigiai sukūrė maro apimto miesto atmosferą; kada atplaukia tuščias laivas su tuntu žiurkių, eina sau kokia gera scena. Žiurkės gauna daug ekrano cypiantis kilimas tuštėjančiam mieste sėja mirtį ir paniką. Karstai kaip traukinių vagonai rikiuojasi centrinėje aikštėje. Likę gyvi švenčia paskutinę savo gyvenimo dieną. Nebėra teisėtvarkos, teismų, policininkų, visi mirę. Eggersui ne taip šauniai pavyko, koncentruotasi į Harkerių draugų tragediją, bet tau pochui ant jų, ir viskas, nežinau kaip čia gavosi. Susumavus, 1979m. prastokai su aktoriais, bet vibe of doom puikus, 2024m- dauguma aktorių pasistengė, bet atmosferiškai, be kelių puikių vietų, daug silpnesnis. 

Babygirl (2024)

Dėl YOMAYO nuėjau, erotiniai trileriai anaiptol ne mano arkliukas, bet plečiam horizontus? Vos trys eurai, susmunki kėdėje ir į sveikatą. Prajuokino publika, buvo daug 60+ tetų, atėjusių su vyrais, norėjo įžiebt liepsną seniai užgesusiam lauže?:D  Vieną buitinį pokalbį spėjau nugirsti prieš seansą, kai moteriškė susidomėjo "Pietinia kronikos" plakatu. "O, čia pagal tą knygą, kur daug tarmiškos šnekos. MAN NEĮDOMU!- surėkė jos partneris. Priėjo prie plakato- juk čia per teliką rodo,- konstatavo. Moteriškė- ne, čia kinuose tuoj pasirodys, koks dar telikas. Ne, aš mačiau per teliką!- tvirtai nukirto vyriškas autoritetas ir kalba buvo baigta. Tiesiog įspūdinga vertybė- sovietinė santuoka. Tikiu, kad vėliau senio nervai atsileido, pamačius Kidman šikną ir papus, nors kas ten žino. Aš tikėjausi svetimos gėdos, bet jos nebuvo! Nicole Kidman galiu tik pagirti už drąsą imtis nepatogaus vaidmens- respektabili įmonės vadovė, turinti puikią šeimą ir patrauklų vyrą, kuris, stebėtinai, vis dar nori su ja daryt šakar makar, slapta kenčia. Jos galvoje tūno keisti  fetišai ir neįgyvendintos fantazijos. Akiratyje pasirodžius jaunam internui, moterėlė visiškai nusirauna ir duodasi su meilužiu kaip pasiutę. Įsipareigojimai, statusas, šeima- dabar viskas ant kortos. Į istoriją gerai įsikomponavo firmos veikla- robotų, surenkančių internetinius užsakymus, nuolatinis tobulinimas. Kad klientas gautų prekę kaip galima greičiau, vartojam vartojam vartojam. Nenuostabu, kad tokiam fone asmeniniai poreikiai lieka užgniaužti, palikti šešėlyje. Kidman veikėją galiausiai supratau, o va bernas- pieva. Kokie motyvai, apart paglostytos savimeilės? Ir kaip suprast pabaigą su šunimi? Viskas buvo surežisuota iš anksto? Ar čia koks likimo pirštas, metafora, kad viską turinti turtuolė dar gautų ir kokybiško pysiaus? Kaip minėjau, filme daug nuogo kūno,  Kidman 56-eri metai, buvo velniškai drąsu nusimesti drapanas, bet rezultatas pribloškiantis. Labai liesa, bet kūnas vis dar gražus.

Frenzy (1972)

Man čia vos antras Hičkoko filmas po "Psycho"! Verta pažiūrėti vien dėl scenos,  kaip kamera tolsta nuo durų, pro kurias nesėkmingai įžengė vargšelė Barbara, o tada- kadras bulvių sunkvežimyje, grotestiška, juokinga ir šiurpu vienu metu, o "kroviniui" išvirtus ant greitkelio, jau visai nemalonu.  Filme nėra suspenso jausmo, kuriuo režisierius taip garsėjo- kaklaraiščiu moteris pasmaugiantis žudikas aiškus iš karto, galėtų piktinti tik kaip policija eina klaidingais pėdsakais. Bet palaukit, tuomet dar nebuvo vaizdo kamerų ir nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, liudininkų žodis tapo lemiamas. Įtariamasis, alkoholikas ir šviežias bedarbisRičardas simpatijų nekelia- karštakošio nevykėlio charakteris ir bjaurokas elgesys su moterimis verčia bjaurėtis.  Dėl jo likimo nesijaudini: slapstosi nuo teisėsaugos, net jei būtų patupdytas į kalėjimą, žiūrovui nė raumenėlis nevirptelėtų. Tikrasis žudikas- kur kas įdomesnė asmenybė- sadistas džentelmeniškomis manieromis, respektabilus verslininkas. Filme daug komiškų elementų (neskaitant vargšių moterų)- šmaikštus baro šeimininkas, be skrupulų  išspiriantis darbe lakantį darbuotoją, santuokų agentūra, žmonos kulinarines katastrofas kenčiantis detektyvas. Jie aptarinėja bylos eigą, skrandžiui desperatiškai spazmuojant, matant lėkštėje plūduriuojant paukštelių kūnelius arba kiaulės kojas. Žmonai kur kas geriau sekasi žmonių psichologija- "jie buvo vedę dešimt metų. Tai negali būti nusikaltimas iš aistros."

Get Carter (1971)

Buvau įpratus matyti Michael Caine tik seną- aktorius šįmet sulauks (tikėkimės!)  92-ojo gimtadienio. Ieškodama 70-ųjų klasikos užėjau britišką keršto trilerį, kur Michael'ui vos 38-eri, net matosi strazdanos ant kūno! Koks jis nuostabus- Londono gangsteris Karteris  grįžta į Niukastlą išsiaiškinti brolio žūties aplinkybių. Greitai duodama suprasti, kad kažkas nenori, jog būtų knaisiojamasi po šią tragediją, bet ar įmanoma Karterį sustabdyti? Tikrai ne. Vyras kaip žebenkštis, išsisuka iš bet kokių situacijų, net prigautas nuogas lovoje su moterimi :D  Filme daug įsimintinų kadrų- traukinys, neriantis po tiltais, skalbiniais aplipęs automobilis, sprunkant nuo persekiotojų, kaip Karteris žiūri porno vaizdajuostę ir t.t., tada finalinė scena su smėlio kasimo loviais. Siužetas pinklus, labai daug veikėjų, vikipedijoj dar kartą perskaičiau siužetą, kas dėl ko kaltas. Michael Caine žavesys-  virtuoziškas atsainumas, toks pažįstamas Alfredo vaidmenyje "Betmene" arba "Sidro namų taisyklėse"- čia pamačiau pradžių pradžią.. Lyg žinotų paslaptį ir sau tyliai viduje kikentų. Pabaiga įsirėžia į atmintį, netikėtas posūkis ir taip nepamirštamam filmui :)

Shaft (1971)

Keistai nudžiungu, pastebėjusi filme mažyčių detalių, apie kurias vėliau perskaitau ir galvoju- taip ir maniau! Kalbu apie Šaftą suvaidinusio vyro laikyseną- tiesus, pasitempęs, galva iškelta, drabužiai guli geriau nei ant dažnos damutės- Richard Roundtree buvo modelis! Akivaizdu. Jo drabužiai buvo malonumas akiai, net golfas tiko! Filmui prasidedant, girdisi pagauli, juokinga dainelė, specialiai sukurta ekranui, dar linksmiau buvo, kai sužinojau, kad captelėjo "Oskarą". Patinka man humoro jausmas. Filme apstu komiškų momentų- privatus seklys Šaftas- juodaodis aštrialiežuvis, gatvių guru, mėgsta pasigirti ir nesileidžia niekieno stumdomas. Kada gindamasis nudobia bičą, farai primeta jam išspręsti keblią situaciją Harleme; bręsta gaujų karas, o vietinis bosas kreipiasi su prašymu rasti pagrobtą dukterį. Šaftas spėja patekti į dar vieną rimtą pasikėsinimą, prikirpti sparnelius dviem šikniams bare ir sugulti su baltąja moterim; juokinga, kaip paskui išgrūda ją lauk, nes Šaftui reikia dirbt XD Gelbėjimo operacija pabaigoje, pasitelkus vandens žarną- originalumo epogėjus, žiūrėjau ir galvojau, kad Tarantino turbūt mėgavosi kiekviena šio jaukalo minute :)

Nosferatu (2024)

Filme yra scena, po kurios tapo neįmanoma žiūrėti rimtai, o gaila. Iki tol- viskas tvarkoje, kelionė į pilį pas Nosferatu- kaip košmaras, iš kurio negali nubusti. Ekcentriški čigonai ir jų makabriški naktiniai ritualai, klaidžiojimas girioje, ir ta niekieno nevairuojama karieta, blemba, buvo nerealu! Pilyje pasitinka kraupusis šeimininkas, oi užgrimuotas Bilas Skarsgardas, gyvenime nepažintum. Išvaizda biskį cringe, bet čia dar ne blogiausia. Kada šlapukas Tomas Hutleris (Nicolas Hoult pasirodymą laikau totalia nesėkme)  nusprendžia bėgti iš pilies, pakeliui mėgindamas nusmeigti šlykštųjį grafą jo karste... AŠ PAMATAU NOSFERATU PIMPALĄ! Kodėl??? Kam jis guli nuogas savo grabelyje, genitalijas vėdina?? Ėmiau žvengt ir nebesugebėjau susikaupti. Nebuvo jis mažas ir nuviliantis, jei kažkam įdomu, greičiau priešingai. O kadangi filmuose nieko nerodo šiaip sau, prie šio artefakto grįžtama pačioje pabaigoje, wow. Nosferatu  vaizduojamas kaip vilkolakio palikuonis- masyvus kūnas plonomis šlaunimis, kumpa nosis, ką žinau.. Seductive-type-vampyrism korta nenauja, minėtieji fiziniai duomenys atstumiantys ir pačią istoriją, beje, ploną kaip siūlas, padaro absurdiška. O galvojau, kad Johny Depp dukružė bus didžiausias nusivylimas, priešingai, antipatrauklus veidas įsipaišė į bendrą paveikslą šauniai,  kai ją apima transas, atrodo labai kokybiškai. Willem Dafoe niekada nenuvilia, gaila, kada pasirodė ekrane, man jau buvo pochui ir nekantriai žvilgčiojau į laikrodį. Vizualiai- 10, siužetas- 4, vidurkis apie 7; mažiausiai patikęs Robert Eggers projektas. 

Dirty Harry (1971)

Nusprendžiau peržengti principus; faktas, kad nemėgstu Clinto Eastwoodo kaip aktoriaus, neturi atimti galimybės pamatyti šaunių filmų, juk gera istorija laimi prieš gerą vaidybą. Purvinasis Haris-  policininkas be skrupulų- nesilanksto autoritetams, nerenka žodžių ir yra bjaurus nepraustaburnis- atsikalbinėjimas mero kabinete vos neišspaudė juoko ašarų, scenaristas pasižymėjo geru sąmoju. Miestą terorizuoja snaiperis, pasivadinęs Skorpionu, jis šantažuoja valdžią,  reikalaudamas sumokėti, arba mirs dar vienas žmogus. Reikalo imasi minėtasis Eastwoodas, kurio beveik nepastebėjau, mat filme tiek daug faino veiksmo, atsargiai, pareina SOILERIAI, NUSUKIT AKIS: peepinimas pro langą, kad paskui už nepadorumą apkultų gatviniai, azartiškas krosas per miestą  link telefono būdelių- nusikaltėlis manieringai tyčiojasi iš teisėsaugos. O kada manei, kad žvėrį pričiupai- niekšas išslysta iš rankų per biurokratines šūduvas, net sunku patikėti. Taigi Clinto vaidybinės medienos pašinai nebadė akių, man buvo visiškai nusispjauti. Bet Skorpionas- beveik karikatūrinė blogiečio versija- kita kalba- charizma liejasi per kraštus, juokingi strykčiojimai, groteskiška scena mokykliniam autobuse- nu šaunu, šaunu! Neteisinu smurto, kurio griebiasi, bet efektas užtikrintas- tarp pasibaisėjimo ir juoko, dėl kurio tau gėda. 

Easy Rider (1969)

Domėdamasi filmais, žinojau pabaigą, todėl truputį liūdna, kada aišku kuo baigsis Biliui ir Waitui :( Du baikeriai iš Los Andželo parduoda nemažą kiekį narkotikų ir burzgia į Naująjį Orleaną. Skamba Steppenwolf "Born to Be Wild", atviras kelias, vėjas, košiantis ilgus plaukus, žolės aromatas ir begalinė laisvė. Tačiau pastaroji išskiria porelę iš paprastų žmonių tarpo, jie nepageidaujami net prasčiausiuose nakvynės namuose, neformali išvaizda atstumia. Draugai gauna miegoti po atviru dangumi arba glaustis hipių komunoje, tiesiog juokinga, turint omeny, kiek pinigų prikišta degalų žarnelėje. Taškus ant "i" sudeda girtuoklis teisininkas (Jack Nicholson). Scena užkandinėje, kur rėžia nuomonę apie kapitalisnio modelio pilietį ir jo baimes, aplink piktai žvilgčiojant ir komentuojant  stuobriams,- aštri, teisinga ir labai skaudi. Akyse kyla Nicholsono, kaip aktoriaus, legenda, jis kerintis! Gal man tik susišvietė, bet filme pasirodė nemažai religinių motyvų? Užkandinėje- paskutinė vakarienė, , tripinimas su kekšėmis- naktis prieš didįjį aukojimą tada kryžius. Įdomiai. Režisavo Dennis Hopper, taipogi suvaidinęs nenuoramą paranojiką Bilį.