City of God

Feast (2005)

Tingus sekmadienis praėjo su dar vienu lengvu turiniu, galutinai padėjusiu iškristalizuoti, kokie žanrai labiausiai prie širdies siaubo pasaulyje. Body horror ir zombiai seniai aišku ir.. triskart valio monster-horror! Pasiutimas, kokia smagi buvo peržiūra. Bare Teksase užsikuria kaitri pirtelė- pradeda atakuoti nežinia iš kur atsidanginę monstrai. Gilintis nėra kada, nes kol žiopsai prie lango, tave čiumpa už galvos iš ištraukia lauk, pasaka baigta. Filmo pradžioje pristatomi baro klientai ir darbuotojai, kaip maži CV su išgyvenimo tikimybės spėjimais. Kūrėjai laisvai manevruoja, nėra favoritų, šaunu, maloniai nustebino. Greitai tenka atsisveikinti su veikėjais, nė nespėji įgyti favorito, iš kitos pusės.. kolektyvas intelektu nespindi, amerikiečių mentalitetas ant lėkštutės, autentiška, nepagražinta, sunku jų rasti! Monstrai greiti, šlykštūs ir grėsmingi, be to, produktyvūs krušliai. Taip, teisingai perskaitėt, yra nuostabi scenytė prie automobilių XD Kaip sakiau, produktyviai barą genėja išgamos: trykšta kraujo fontanai, skraido galvos, pokši ištrauktos akys, krykšti iš pasitenkinimo. Kas išeis gyvas iš šio pragaro?

Splinter (2008)

Nuo pat pradžių pralinksmino porelė- moksliukas su mergina kaip nuo žurnalo viršelio. Taip atsibodo chad'ai su stalčium vietoj smakro ir akis badančiais raumenim; buvo kažkas naujo. Sugadinę palapinę ir stovyklavimo idėjai nuėjus šuniui po uodega, jiedu patraukia saugaus, šilto motelio link. Bėda ta, kad pakeliui sutinka anaiptol ne geranoriškai nusiteikusią porą. Vieną kamuoja abstinecijos lomkės, o kitas mosikuoja ginklu. Moksliukas pasirodo bevertis gynėjas, ir prisiekiu, draugužės galvoje šmėstelėjo- ką visgi veikiu su biču, kuris mechaninės pavarų dėžės nevairuoja? Ką darau su savo gyvenimu?..Psichologinis pažeminimas aštrus kaip peilis, nes blogiukas, nors besislapstantis nuo teisėsaugos ir prakaitu pasmirdusia maike, atrodo šauniai ir nejučia stoji jo pusėn. Šaunusis ketvertas greitai papuola į dar sudėtingesnę situaciją- turi gintis nuo spygliuotais parazitais apėjusių lavonų (?) Jie juda žaibiškai, o norėjosi įsižiūrėti atidžiau, nes meninis apipavidalinimas labai fainas, body horror žanro skanėstas. Palikę ankstesnius nesutarimus, žmonės bando atsilaikyti prieš šlykštynių antpuolį atokioje degalinėje. 

Akiplėša (2024)

Ypatingi metai, turiu pripažinti- antras lietuviškas filmas blog'e! Tiesa, prireikė nemažai įtikinėjimų iš šalies, vargu ar pati savarankiškai prisiversčiau. Ką turime? Smarkiai abejoju, ar panašių manekenių mokyklų dar yra, bet laukiniais 90-aisiais tikrai netrūko, nesusigaudžiau, koks laikmetis vaizduojamas. Per daug šiuolaikinių artefaktų: išmanūs mobilieji, ASUS kompiuteris, veipai, maikė su epitafija Elžbietai II-ajai- kad čia būtų 90-ieji. Vadinasi, veiksmas vyksta šiandien. Sunku patikėti, kad panašūs dalykai vyktų dabar, neįtikino, bet nereikėtų pervertinti žemo socialinio sluoksnio žmonių mentalinio išprusimo. O vaikyti, vaizduojamas skurdas ir jį lydintys įpročiai- vaikų alkoholizmas, narkotikų vartojimas, nepriežiūra, duria skaudžiai ir giliai. Estetiniu požiūriu, tai lietuviškas Harmony Korine Gummo. Komplimentas. Kameros stagnacija ties pavieniais kadrais truputį erzino, jokio judėjimo, bet įpratau. Užtat nekliuvo vaidyba, kas retai atsitinka su lietuvių aktoriais. Vaikai- maži suaugę mirusiom akim, ypač Kristina. Giedrius Savickas puikiai parodė alhašo taksisto sugebėjimus.Yra kelios scenos, įsirėžusios į atmintį- auskarų vėrimas ir kaspinuočio conjouring'as, peržengė sustabarėjusio lietuviško kino ribas juodosios pusės link.

The Cottage (2008)

Įdomus kelias iki kai kurių filmų pažiūrėjimo. Seniai žinau apie Kotedžą, tik visada galvojau, kad čia mažo biudžeto šūdas. Tai va, per Scanoramą,  "Dragonfly" pristatymą, organozatorė Gražina užsiminė apie London to Brighton, režisieriaus debiutą, o apie Kotedžą nutylėjo. Nepatinka siaubas, Gražinute, ar kaip?... Gerai, negali mėgti visko, užtat festivalinis filmas man buvo stiprus garantas, kad režisierius siaubekus turėtų ręsti neblogai, važiuojam. Eina sau, kokion linksmybėn papuoliau! Juodas anglų humoras pasireiškia iš karto- du broliai pagrobia turtingo šulo dukterį išpirkai, bet merga ne iš kelmo spirta, o  jie ne užkietėję nusikaltėliai. Ypač akiniuotis, sėdintis po žmonos padu, cha cha. Viskas, kas gali pakrypti blogai, pakrypsta; planas nueina šuniui po uodega. Tačiau kas laukia antrojoje filmo dalyje, nesusapnuotum originaliausiam sapne. Spėkit, kas gyvena netoliese, kur link, kaip drugiai į lempos svilinančią šviesą, keliauja mūsų herojai? Nesakysiu, bet įsižiūrėkit į plakatą, negailestingas spoileris. Žvengiau kaip pasamdyta, nerealios 1,5val plaučiams. 

Frankenstein (2025)

Skaitydama Mary Shelly "Frankenšteiną", visada baisėjausi Viktoro sumanymo neatsakingumu. Kaip mažas vaikas, tučtuojau pasišlykštėjęs savo kūrinio bjaurumu, jį atstumia ir numeta it žaislą likimo valiai. Žmonių paniekai, žiaurumui ir neteisybei. Jau žmogus- žmogui vilkas, o čia klaikiai atrodantis padaras, maistinga terpė suklestėti tamsiausiai prigimties kultūrai. Padaro kančios siaubingos, liūdna ir skaudu skaityti. Todėl sekant istoriją, kada išmuša keršto valanda ir Viktoras praranda visus, kuriuos myli, nė kiek negaila, prisiprašei, biče. Guillermo del Toro irgi pasirenka stoti nuskriaustojo pusėn, ko pasekoje siaubo klasika nušvinta naujom spalvom. Filme tiek emocijų, kad likau apšalus, o galų gale ir apsižliumbus! Oho. Sunešiojo dvasiškai, nesitikėjau. Net žiūrėjau padalinus į dvi dalis, nes antroji sunki, būtina nusiteikti. Jacob Elordi nuostabiai perteikė monstro, pasmerkto vienatvei, padėtį, geriausias iš matytų, nors pamenu, Robert de Niro irgi buvo sukūręs neblogą variantą. Viktoras, Oscar Issac rankose, niekingas savanaudis, brolio sužadėtinės viliotojas- tiesiog  puikus, Christopher Watz savame stiliuje, o Mia Goth niekada nemaišo. Labai graži scenografija, drabužiai, technikos prietaisai. Vizualinis šedevras, 2025-ųjų kinematografijos šviesulys.

If I Had Legs I'd Kick You (2025)

Žiūrime į moterį, nualintą buiteko. Namuose lubose pramušta skylė, neaišku, kiek užtruks remontas. Jai ir dukrai tenka glaustis viešbutyje su pyzda hipstere administratore, teisia matai, kai naktį perki vyną, lol. Čia dar ne visos bėdos, neskubėkit smerkti dėl girtuoklystės. Dukra serga paslaptinga liga, nuolat tenka važinėti į ligoninę, kur protą knisa gydytojai. Empatijai vietos nėra. Paklausite, kur vyras, vieniša motina ar kaip? Sutuoktinis patogiai išvykęs darbo reikalais, tik pareigingai mansplainina telefonu. Kas žiauriausia, herojė dar ir dirba... psichologe! Pati, stovėdama ant nervinio išsekimo ribos, bando padėti kitiems. Pacientai atstumiantys narcizai, pasiųsti nachui tokius, išskyrus moterį su kūdikiu, ten jau psichiatro reikėtų... Matom, kaip moteriai važiuoja stogas, prasideda vizualiniai gliukai ir aliuzijos į gyvybę kitose planetose, ant tiek prasta situacija. Nervų drilinimas trunka beveik dvi valandas, atpurto nuo vaikų norėjimo, nes išrišimo nėra: ji pasistengs dar labiau. Rose Byrne padirbėjo iš peties, geriausias vaidmuo karjeroje. Žiurkėno scena- nepamirštama.

Maniac (1980)

William Lustig režisavo labai patikusį aštunto dešimtmečio trashgabalį Maniac Cop"; galvojau, pabandom dar kažką. Atsidūsėjimas- daug silpniau, bet čia vienas pirmųjų kūrinių, nenuostabu, kad blynas pasvilęs. Man labiausiai kliuvo atmestinai parašytas scenarijus, nieko keisto, sukurtas pagrindinio aktoriaus; rašymas ne tavo arkliukas, Joe Spineli. Kuo užsiima pagrindinis veikėjas, ką dirba, kas jo pažįstami? Jokių detalių, vienišius ir tiek. Filmas labai primityvus, o primityvas erzina, jei nepretenduoja į komedijos satusą. Nėra juokinga, vargšės Niujorko moterys: prostitutės, modeliai, seselės- nei viena nėra saugi, kada gatvėse siautėja išsprogtakis pamišėlis. Nulupa skalpą, užmaukšlina ant manekeno, pasikalba su savim,- nauja auka. Taip tęsia, kol vieną nabagę nusitempia į kapines ir absurdiškai pratrūksta. Šeimos trauma palikta pačiai pabaigai, per vėlu susidaryti gilesniam įpūdžiui, tau vienodai. Scena prie kapo ir su atgijusiais manekenais būtų nieko sau, bet atrodo dirbtinai prilipdyta mystery žanro detalė, nors filmas tipo serijinio žudiko siautėjimas, taigi kartu visiškai nedera. O bet tačiau, yra pliusų. Pasigėrėtinai pokšteli Tom Savini, persekiojimas metro stotyje priverčia nemaloniai susigūžti, tas iškrypėlio kambarys, pilnas lėlių- atmosfera atidirbta. Pats žudikas, Joe Spinell- super castingas. Užtenka vieno žvilgsnio ir galvoji- kažkas su juo ne taip, vaidint net nereikia!

Train to Busan (2016)

Darboholikas tėvas neranda laiko dukrai. Ateina momentas sėsti į traukinį ir grąžinti mergaitę motinai, nuostabus išsiskyrusių žmonių vaiko tenisas. Kasdienybę sujaukia kai kas netikėto- traukinys pravažiuoja pro gaisruose skendinčias stotis, žiniasklaida skalambija, kad šalį drebina precedento neturinti zombių apokalipsė. Užkratas jau traukinyje, laukia fantastiškas joyride. Smagiausias veikėjas- familiarus ir vulgarokas nėščios moters vyras, galimai priklausantis kariškiams ar panašiai. Žodžių į vatą nevynioja ir rėžia tiesą į akis, nevengia imtis iniciatyvos. Paaiškėja, kad traukiniu keliauja toli gražu ne komandiškai nusiteikę asmenys, o gryni pyzdukai. Kaip jau supratot, apie netikusį gimdytoją užsiminiau ne šiaip sau, stebėsime asmenybės virsmą į gerąją pusę, vaikai- žemės žiedai ir panašus moralinis vinies kalimas į kietakates galvas. Patys zombiai šūstri ir greiti kaip žebenkštys, mėgavausi, kaip vaiko keleivius po vagonus, spiegiančius iš siaubo.

Dragonfly (2025)

Apie Andrea Riseborough dėl išvaizdos  kadaise esu blogai atsiliepusi po Mandy. Atsiimu savo žodžius, Andrea yra gili, masinanti paslaptis- vandenyno dugne gulintis laivas, kurio niekada nepasieksi. Šalta, slėgis plėšo, deguonis baigiasi, tu miršti. Mat filme To Leslie  ji parodė "Oskaro" vertą talentą, atėmė žadą, paguldė ant menčių ir nokautavo skepticizmą, privertė kraujais kosėti; labai apmaudu, statulėlės negavo. Perskaičius, kad aktorė vaidina "Scanoramos" programos filme, tučtuojau pirkau bilietą. Siužetas netikėtas, dar vienas pliusas. Nors labai lėto vystymo: liūdna vienišos senutės kasdienybė, praskiedžiama socialinių darbuotojų vizitais, žiūrovas laikomas ant pažado, kad greitai situacija pakryps į bloga. Šalia gyvena atžagari Kolin, laikanti agresyvios veislės šunį. Šuo suvaidins labai svarbų vaidmenį. Jaučiau įtampą ir nekantravau, bet scenarijaus autorius niekur neskuba, apdovanoti bus kantrieji. Vienišų senelių padėtis visuomenėje varo į neviltį- jie gyvena taip ilgai, kad vaikai pasiekia pensinį amžių, vargeli. Nuostabiai sužaista moralės jungu, jis slegia stipriai ir atneš bėdos. Apie Kolin informacijos mažai, bet yra kelios scenos, atskleidžiančios pykčio valdymo problemas ir stiprią asmenybės sumaištį.  Mąsčiau, ką galėtų reikšti pavadinimas, ieškojau paslėptų prasmių, metaforų, radau štai ką: "Dragonflies often represent change, transformation, and the passage of life and death".

Inland Empire (2006)

"Scanoramai" organizatoriai parinko mažiau populiarų David Lynch filmą, tačiau nesiryžau trijų valandų praleisti salėje. Pūslė neatlaikytų, o eiti į WC filmo metu  man nepriimtina (išskyrus, kai užtaikai ant šūdo). Gerai, kad yra kitų būdų, ir per dvi dienas pavyko peržiūrėti. Pareikalavo kantrybės, ružūžiokas.  Sako, čia sunkiausiai suvokiamas Lynch rebusas, taip, yra reikalų. Lauros Dern herojė pradeda filmuotis gandais apipintoje juostoje su mergišiumi porininku. Greitai riba tarp darbo ir realybės išsitrina, moteris pradeda haliucinacijų kupiną kelionę. Kiek supratau, tai čia neištikimybės padariniai, per ekstravagantišką Lyncho prizmę, žiauriai norėtųsi su kuo padiskutuoti. Nors žiūralas užtruko, drįstu sakyti- man patiko. Kada atsiduria gatvėje, tarp kekšių, kilo panašumų su Dantės pragaru. Ypač, kada susmunka prie elgetų, besiglaudžiančių ant kartono ir juodaodė uždega jai žiebtuvėlio liepsnelę. Paskui pasirodė, kad čia filmo scena, wtf. Žodžiu, susidariau trapią interpretaciją to, ką pamačiau, ir liko vos vienas nematytas Lyncho filmukas- "Eraserhead".

Pillion (2025)

Pirmiausia pasidžiaugsiu- "Scanoramos" kokybė, po pernai metų fiasko, atsistatė, vėl galima tikėtis neeilinių įspūdžių be baimės, kad gausi uostyti iš bezdalų maišo. Netgi nupirko "The Ugly Stepsister", šaunuoliai! Kaip priklauso, filmas griebė už gerklės beveik nuo pirmųjų kadrų, gerai, kad nieko neatsivedžiau. Frazė Aš ne prieš gėjus, bet.. būtų verta pasigailėjimo, bet ne pasmerkimo. Matome neįprastus nuolankiojo Kolino ir Rėjaus, seksualaus baikerio, santykius. Keliskart salė susijuokė, visgi čia komedija, bet vogčiomis, nes nemalonus jausmas niekada nepaleido. Džyzus, motociklininkų įvaizdis amžiams pakeistas mano sąmonėje, seilės nebevarvinsiu, pamiršta :D  Nuoširdžiai žaviuosi aktorių drąsa mestis į tokius aštrius kūrybinius projektus; Harry Melling ypač, nes Skarsgardo mačo reputacijai niekas negali pakenkti. 

The Beyond (1981)

Žiūrėjau švietimo tikslais. Lucio Fulci, siaubo filmų kūrėjo iš Italijos, pavardę esu girdėjus ne kartą, pabandom. Kažkada mačiau Zombie Flesh Eaters, bet neįdėjau, pasirodė per silpnas, nors dabar pagalvojus, daug geresnis už šitą. Čia irgi justi nerimastinga pasaulio pabaigos nuojauta. Fulci turi racijos: niūrus muzikos takelis, vandenyje skendintis rūsys, knibždantis  blogio jėgos, morgo patalpa ryškioje šviesoje, o ne prietamsy, kaip esam įpratę matyti dabar. Atmosfera faina. Pastebėjau, kad mėgsta nuo kaukolės atšokančios mėsos motyvą ir gausiai tekančias gleives. Kadrai iš labai arti, išsamūs, ilgoki. Turbūt kažkada buvo baisu, galėčiau patikėti. Viešbučio paveldėtoja, nebūtų blondinė, nenori suprasti ženklų- vienas po kito žūva namo tvarkytojai, pasirodo paslaptinga pranašė, o ši toliau verslo reikalus organizuoja. Kita vertus, jos žodžiai: visą gyvenimą praleidau Niujorke, ir kuo jau kuo, vaiduokliais mes netikim. Urbanistikos padiktuotas susvetimėjimas, atsiribojimas nuo paranormalaus pasaulio- logiška. Gražuolai šoka padėti simpatizuojantis gydytojas, galų gale lieka tik dviese, pasaulis dūžta į šipulius, pro pragaro vartus jau žygiuoja numirėlių armija. Erzinantis šaudymas į pilvą, nors jau septynmetis susivoktų, kad tik kulka į galvą atjungia, susimildami! Man būtų patikęs galiausiai pasirodęs pragaro atstovas, nes veiksmui trūko autoriteto. Pliusą uždedu, bet daugiau egzempliorių nieškosiu.

The New York Ripper (1982)

Niekada ten nesilankiau, bet senojo Niujorko miesto panorama sukelia nepaaiškinamą susižavėjimą ir ilgesį (?). Neįmanoma jausti nostalgijos tam, ko nesi patyręs, bet kitaip negaliu apibūdinti apimančio jausmo. Šiuo atžvilgiu vaizdai pasigėrėtini. Likę aspektai.. Čia slasheris/detektyvas, gaudomas šiurpiai moteris žudantis maniakas. Supjausto kaip degląsias kiaules. Ciniškas detektyvas susivienija su gudrašikniu universiteto psichologu; juokingiausia, ar sąjunga atneša kokių poslinkių byloje? Nelabai, nebent čia profailinimo pagrindai, kad kipšas gudrus ir aukšto intelekto, profesoriaus patikinimo nereikia. Tačiau pats juokingiausias dalykas yra anties kvaksėjimo garsai, kas čia buvo? Comic relief? Mane žudo ir kvaksi nelemta antis, cha cha cha, oi, kaip skauda! Plyšau juokais, įtampos nejaučiau, palaida bala, atmosfera sugadinta. Yra sekso maniakė, turtinga dama, daug velnias žino kam reikalingų erotinių kadrų; na, po jos policija jau turi už ko užsikabinti. Neįprastas žudiko motyvas, nors pabaigą pernelyg suforsavo, pasilikę vos poą  minučių sudėti taškams ant "i". Režisierius- Lucio Fulci.

Necronomicon: Book of the Dead (1993)

Senas B horror yra mano narkotikas- žaibiškas nuotaikos pakėlėjas, pasiteisinantis visada. Re-Animator  žvaigždė Jeffrey Combs vaidina patį siaubo maestro H.P. Lovecraftą, kuris įsliūkina pas vienuolius ir įžūliai taikosi atskleisti Nekronomikone slypiančias istorijas. Rašytojo blokas, kad vagia idėjas, ar kaip suprast? XD Komiškas gudravimas,nes vienuoliai kiaurai permato kėslus ir lengvai šaiposi. Ar bus pseudoerotika atsiduodančios adoracijos čiuptuvus turinčioms būtybėms? Dar ir kiek! Žiūrovui pateikiamos trys istorijos: nuskendusi mylimoji, ilgaamžiškumo paslaptis ir ateiviai- parazitai (?) paskutinioji visiškas jovalas ir gliučas, bet ai, gi faina! Pirmoje istorijoje vyras atvyksta į paveldėtą griūvantį viešbutį, kur dienas tragiškai baigė giminaitis, susigundęs prikelti mirusius. Antrojoje jauna mergina išsinuomoja kambarį paslaptingoje daktaro Madeno kaimynystėje; kuo jis užssiima savo bute, švelniai tariant, egzotika. Trečiojoje, su porininku vaikydamasi žudiką, policininkė pakliūva į jo irštvą ir prasideda bajavykai. Daug lavonų, kaulų, čiurkšlėmis trykštančio kraujo ir skraidančių gleivėtų chuinių! Žvengiau atvira burna. Finale, man įtarimas kilo, kad baigėsi lėšos efektams, nes akivaizdžiai nuo galvos nulupama guminė kaukė, dar vienas žvengimo saliutas, taip blogai, kad net gerai!

Good Fortune (2025)

Keanu Reeves yra žmogus- medis; apie vaidybinius įgūdžius geriau nepasakysi, net kažkoks retardiškumas prasimuša. Bet filme puikiai sueina, nes kas jis? Angelas- nevykėlis, norintis pakilti "karjeros laiptais". Gana vairuojančių ir susirašinėjančių mobiliuoju sergėjimo. Sutikęs Ardžą, indą, dirbantį atsitiktinius, beviltiškus darbus, miegantį mašinoje ir galiausiai atsidūrusį psichologinėj šiknoj, viršija savo įgaliojimus ir nusprendžia padėti. Kadangi yra biudžetinis angelas, pridirba nesąmonių... Žinau, skamba žiauriai kvailai, anonsas irgi nieko nežadėjo, bet kaip aš nustebau! Filmas apie sunkų pragyvenimą Amerikoje; alinančius, žeminančius, menkai apmokamus darbus, plušėjimą keliais frontais, kad pragyventum, nusivylimą, norą pasiduoti. Amerikietiška svajonė, nuskandinta kapitalizmo šikinyje, flušššššš. Priešpastatoma linksmuolio turtuolio (Seth Rogen) situacija: tupėjimas pirtyje ir šokinėjimas į ledo vonią, teminio gimtadienio organizavimas ir šmutkių pirkimas online.  Empatija kaip po lietaus iškylanti vaivorykštė- pirmąkart matau tiek jausmo talpinantį filmą. Neįprasta atmosfera, primena dokumentiką, kai kurie žmonės gal net ne aktoriai buvo? Yra keli geri bajeriukai, bet komedijos žanrui ar priskirtinas? Tiksliau dramedija vadinti. Šaunus komiko Aziz Ansari režisūrinis debiutas.

The Hills Have Eyes (1977)

Kas man patiko- kaip Wes Craven kuria paklydėlius supančią atmosferą- sena, sudrožta degalinė, aplink nė gyvos dvasios, tik slegianti kalnų didybė. Žmogus- blusa visatos akivaizdoje, absoliutus niekas. Kada shit hits the fan, bejėgiškumas milžiškoje erdvėje sukuria kontrastingą įspūdį- gali bėgti nuo užpuolikų kiek tinkamas, tik kur nubėgsi? Be automobilio, pėsčiomis, per tris dienas gausi galą nuo troškulio arba įkąs gyvatė. Likusi dalis, planetų vardais pasivadinusi psichopatų šeimynėlė, dabar žiūrint, kėlė juoką. Kanibalai greičiausiai(?), perteklinės emocijos ir veidų mimikos vertė prunkšti, todėl Karterių šeimos tragedija nesulaukė deramos mano užuojautos, tik juoko bangą. Aktorius Michael Berryman, sergantis hypohidrotine ektodermine displazija po šio filmo užlipo ant aukso gyslos- dėl ypatingos išvaizdos jį ėmė kviesti filmuotis kiti siaubekų kūrėjai. Nėra ten šedevrai tie filmai, bet žmogus uždirba pinigus, išgraužk, sušikta genetika. 

The Chaser (2009)

Man patinka- niekada nežinai, ko tikėtis iš Azijos filmų. Siužetas nusivyniojo linkme, kurios niekaip neįspėtum. Buvęs policininkas, dabar- suteneris, turi keblumų su darbininkėmis. Jos tiesiog dingsta. Į teisėsaugą, savaime suprantama, nesikreipsi, o kadangi turi įgūdžių, imasi reikalo pats. Žudiko asmenybė- jokia paslaptis, dėl kaltės irgi nėra abejonių, kur šuo pakastas? Biurokratiniam labirinte1 Eksfaro kekšių menedžerio žodis nuovadoje neturi autoriteto, priešingai, niekas nekreipia į jį dėmesio ir eina klaidingu keliu. Tiesą sakant, jis pats iš pradžių galvoja, kad moteris kažkam pardavė, o ne nužudė. Reikalas beviltiškai vilkinamas, įtariamasis daužomas kaip obuolys neįrodžius kaltės teisiškai, spaudoje atrodys šūdinai... O laikas nenumaldomai bėga. Labai juokingos perteklinės isteriškos korėjiečių emocijos- kikeni vietose, kur nederėtų, laimi tas, kuris rėkia garsiausiai, nu geras! Užuot tyrę bylą metodiškai, nuosekliai, jie daugiausiai klykia vienas ant kito, kaip nesijuoksi. Žudikas šlykštus iškrypėlis, imi nuogąstauti, kad išlips iš balos sausas, tačiau buvęs faras, genamas žlugusio verslo įniršio, o gal netgi kiek sąžinės graužiamas, nelinkęs pasiduoti.

Bugonia (2025)

Pirmas atvirai juokingas Yorgos Lanthimos filmas; bent neatsimenu, kad anksčiau būtų tekę tiek juoktis. Kryptingai, o ne todėl, kad ekrane matai šokantį šūdą. Du nevykėliai pagrobia svarbią personą- įtakingą įmonės vadovę, manydami, kad ji yra ateivė. Nevykėliai gal ne visai tikslus apibūdinimas; vienas jų akivaizdžiai turi protinį atsilikimą, kitas žarstosi tarptautiniais žodžiais, bet yra netoli beprotybės ribos. Amžina kova, darbo klasė prieš kapitalizmo chuliganizmą. Absurdiška, tiesa? Ateivė, sąmokslo teorijos, apšnerkšta, šlamšto pilna varguolių chata, kvepia milžinišku nesusipratimu. Jessie Plemmons ir Emma Stone (parinkti ateivės vaidmeniui buvo genialu, pažvelkit į veido bruožus, neišvengiamai kyla klausimas, "o gal...") mums ištaiso kerintį pasirodymą, auka ir budelis, bet ne mums įprasti matyti. Nuo šiol Emą pasižymiu gerą reginį žadančiu  ženklu. Žinau, ji suvaidino profesionaliu požiuriu rimtesnių vaimenų ("Favorite", "Poor Things"- viskas pas Yorgos, užuodė aukso gyslą, gudruolė), blemba, bet čia, plika galva, pikta menanti išsprogtakė galutinai privertė ją pamilti :) Žinoma, lieka pabaiga- desertas po sotaus ir skanaus pagrindinio patiekalo, mėgavausi kūrybingais paskutinės minutės kadrais. 

A Tale of Two Sisters (2003)

Per dvi valandas nukrito blakstiena- taip nuo šiol vadinsiu panašaus tempo Pietų Korėjos siaubekus. Labai sunku tverti tįstančią laiko gumą, pripažinsiu, spaudžiau pagreitinimo mygtuką, kalta. Nors idėja puiki, istorija man patiko, bet gaišindami laiką, paskui turėjo žiūrovui  pabaigoje  aiškinti esmę lyg kokiam avigalviui- rimtai, skirtos kelios minutės sudėti visiems taškams ant "i".  Dvi paauglės seserys, po viešnagės psichiatrinėj ligoninėj (šou prasideda!) grįžta į tėvo ir pamotės namus. Pamotė kažkokia prietranka, nevaibina nei seserys, nei žiūrovas, klasika. Name pradeda dėtis keisti reiškiniai, auga įtampa, vieną twistą atspėjau iš karto. Kitas labai jau įmantrus, gal ir gerai, kad paaiškino, sunkoka būtų duot suprast pačiam. Proto užkaboriai įdomi tema, čia daugiau ne siaubo filmas, o psichologinė drama. Kaltė, ilgesys, nepakeliama realybė. Vyras kaip vertybė Azijos kultūroje- bene šiurpiausias filmo momentas, nes iš jo kyla visos kitos problemos. Kūnas nė nepradėjo šalti, o jau trepsi nauja sutuoktinė, eina šikti...

Black Phone 2 (2025)

Dosnūs šie metai siaubekams, nebesivarginu vogti, einu į kinoteatrą ir gaudau kaifą. Aišku, su tęsiniais kirba nerimas, ar bus vėl taip gerai, kaip pirmoje dalyje. Būkim biedni, bet teisingi- nebuvo :D Pirmąją valandą pagavau save nuolat žvilgčiojant į laikrodį, žiauriai ilgai tempė gumą, lunatikavo, triedė dėl košmarų, kol išsikuitė snargliai į stovyklą. Nulis jausmų paaugliukams, kada vaidino vaikus, jautėsi tarpusavio ryšys, o čia absurdiškas teenage-angst, apie seserį išvis neturiu ką pasakyt, lol, su tokiais plaukais net nerdai nebus gerbėjai, nejuokinkit :D Žiauriai padauginta su antraeiliais herojais: ką stovykloje veikia vyresnio amžiaus pora, siužetui neatnešanti jokio svorio, tik kad būtų ką išplūsti keiksmažodžiais ir parodyti paauglišką "kietumą", sesers simpatija, meksikietis (?)- na, kada jie pasilaižė, panelės šalia manęs su palengvėjimu paplojo. Vadinasi, tiesiog ne mano filmas, o jaunuoliams netgi labai patinka. Blogietis, veikiantis po mirties- liūdna, bet visi jau tai matėme. Filmas atrodo sudurstytas iš visko, ką žinome apie siaubo filmus: nepaisant laiko atstumo, susisiekiantys artimieji, vaiduokliai žemėje, negalintys nurimti, sapnuose persekiojantis nelabasis- akis raižė Fredžio Kriugerio copy-paste! Pliusai- kerinti žiemos panorama kalnų stovykloje, apledėjęs ežeras ir senos filmavimo juostos tipo kadrai,  jie atrodė originalūs ir nuoširdžiai patiko. Pirmoje dalyje jautėsi šlykštus iškrypėlio biolaukas- nors nematome grafiškai, ką jis padarė aukoms, taip nesmagu ant dūšios paliko peržiūrėjus, niekada nepamiršiu; čia- nieko panašaus: ištęsta, nuobodu, bereikalinga, paskolinta. Ech.

The Smashing Machine (2025)

Salėje sėdėjo vien bičai ir gal keturios merginos, akivaizdu, kam patinka snukiadaužys :) Kai kurie liko paskutinių titrų žiūrėti, stovėdami prie sienos link išėjimo, koks susižavėjimas akyse, oho. Seku Benny Safdie kūrybinį kelią, todėl nepraleidau šios biografinės sportinės dramos, nors žanras man svetimas. Nenusivyliau, sužinojau naują vardą- mišrių kovos menų ir imtynių be taisyklių žvaigždė Markas Keras. Trukmė apie dvi valandas, nėra taip, kad veiksmas veja veiksmą, priešingai, jo mažoka. Užtat parodytas sportininko gyvenimas iš  žmogiškos pusės. Priklausomybė nuo opioidinių analgetikų, paikšė merga, kišanti pagalius į ratus, ambicija būti geriausiam ir stresas, stresas, stresas. Rimtai, kur treniruojasi svarbiausiam mačui ir skamba Sinatros coveris, net ašarą išspaudžiau. Sakyčiau, Dwayne Johnson padarė neįmanomą- trumpam išlipo iš veiksmo filmų žvaigždės rogių ir parodė, kad geba jausti. Režisierius panaudojo sferą, kur aktorius jaučiasi lyg namie, juk pradėjo karjerą WWE pseudonimu "The Rock", todėl išmanė ringo subtilybes. Kuo negalėjau atsistebėti- kaip šitaip pakeitė išvaizdą, vos galima pažinti?? Na taip, priauginta extra kilogramų  raumens, bet ant kaklo, KAIP?? Kad plaukai smarkiai keičia žmogų, suprantama. Jo ir merginos konfliktai buvo filmo vinis, ginčai, įsiplieskiantys lygioje vietoje, absoliučiai iš nieko, buitekas 3000, jėga. Emily Blunt puikiai atliko tuščios fifos vaidmenį, keista žiūrėti į 30 numestų IQ taškų, talentas! Paskutiniai kadrai- matome besijuokiantį, iš parduotuvės su krepšiais einantį tikrąjį Marką Kerą. 

Traffic (2000)

Prisimenu, kaip šis filmas skynė laurus trečiojo tūkstantmečio pradžioje. Jei būčiau žiūrėjus dar būdama mokykloje, vargu ar būčiau ivertinus. Pradžioje daug politikos, būčiau tiesiog išjungus :D Konservatyvus teisėjas, kuriam prezidentas patiki suvaldyt pašlijusią padėtį dėl narkotikų Amerikoje. Jis dar nežino, kad pačio duktė gaudo kaifą su moksladraugiais ir ką tik susipažino su kreku. Tichuanoje jaunas policininkas Chavjeras gauna patirti, kokia korumpuota teisėtvarkos sistema, noras padaryti pokytį šalyje, verčia imtis pavojingo bendradarbiavimo. Du policininkai saugo svarbų liudininką, praleidžia marias laiko kartu, jų dialogai, padiktuoti nuobodulio ir įgrisimo vienas kitam,  verčia kikenti.  Turtinga fyfa gauna šoką, kada vyrą suima už smuglinimą., tačiau greitai perima vairą į rankas, pokytis iš tuštutės į hitmano užsakovę, oho. Pabaigoje turi įvykti teismo procesas, bet matosi, kad reikiami mygtukai bus nuspausti ir teisingumas kapituliuos. Filmas  apie bejėgiškumą, kad narkotikų situacija tik blogės, ir nieko čia nepadarysi.

21 Grams (2003)

Jubiliejinis įrašas, 1500-asis, ne atsitiktinai su Benicio del Toro, aktorius mane stačiai apsėdo :) Pastebėjau, kad esu mažai mačiusi Alejandro Gonzalez Inarritu filmų, o visi geri, garantas, kad peržiūra nebus laiko švaistymas. Gal kiek justi muilo operų vaibas, kuris pridavė komiško efekto, bet gal tik man asmeniškai? Vaikystėje per daug marimar ir rozalindų susileista į smegenis. Kurį laiką kovojau su išdėstymu, žmogus su ADHD išvis eitų nuo krano; susigaudyti laiko tėkmėje prireikia kantrybės ir laiko. Smalsumas visgi gena tolyn, pamažu viską supranti. Tris nepažįstamus žmones susieja tragiška avarija. Našlė, palaidojusi vyrą ir dukrytes, avarijos kaltininkas ir recipientas, kuriam kliuvo žuvusiojo širdis. Daug skausmo ir nevilties, kaltės jausmo, narkotikų ir keista meilės istorija. Rimtai, negalėjo paprastesnės bobos įsižiūrėt?:D Naomi Watts speneliai vertė sukti akis į šalį, seniai taip nepatogiai jaučiausi žiūrėdama erotines scenas, jmj. Benicio del Toro žiauriai gerai pavarė, mačiau, gavo nominaciją, asmeniškai būčiau skyrus "Oskarą" būtent už šį vaidmenį, o ne "Traffic". Sean Penn.. tipiška vyriška kiaulė, nors desperatiškas jo žmonos noras pastoti ir tas apvaisinimo paskelbimas per vakarienę su draugais sufleruoja, kad jie buvo lygiavertė pora; nereikia intuityviai stoti moters pusėn, hahaha. Jau sakiau, istorija kiek per muiloperiška, arba aš pasidariau per didelė cininkė, prieš 15m žiūrint dar būtų griebę už širdies. O dabar žiūri ir galvoji, nu ką, shit happens and then you die.

Good Boy (2025)

Tikslas pasiektas- sėdėjau kino salėje viena :D Ilgai laukiau ypatingo siaubeko (iš šuns perspektyvos), o kada bilietai tekainuoja 3,45eu- vogti nemačiau prasmės. Nu ir ką, ciucikas nuostabus, žiūrėdama filmą, dėliojau dienotvarkę, į kurią tilptų šuo; kaip visada kapituliavau. Pelėda aš, kokie dar šūdų rinkimai rytais, atsipeikėk. Sunkiai sergantis čiuvas priima keistą sprendimą "pailsėti" atsiskirdamas vaiduokliškoje senelio sodyboje. Pasiima geriausią draugą, šunį. Gyvūnai, kaip žinia, mato ir jaučia daugiau nei žmonės, ir greitai šunėkui sodyba ima kelti daug klausimų. Esmė gana aiški, ką šuo mato tykant kamputyje, užtat kaip jautru! Yra jaudinamų momentų, neverti mes tokių puikių keturkojų. Įdomu, kad trukmė neilga, bet nuolat kurstoma įtampa, atrodo, kad visos 2 valandos praėjo! Planavau tądien į du filmus, bet netikėtai nuliūdino "Geras berniukas"ir parėjau namo pėsčia  nukritusiam dopaminui pakelti- tik  6 kilometrai.  

One Battle After Another (2025)

Kada tiek juokiausi kino salėje, ir tiksliai vietose, kur reikėjo juoktis? Ne prasti bajeriukai ar cringe, o nuostabus juodas juodas humoras, Amerikos satyra. Rasizmas, pabėgėliai, revoliucionieriai, kariuomenė, "masonų wanabies, iki ašarų prižvengta. Paskutinis Paul Thomas Anderson filmas, Licorice Pizza nepatiko, bet čia šedevras, neprikibsi. Sean Penn sukūrė komiškiausią personažą savo karjeroje, praspjovė net spangalą iš Fast Times at Ridgemont High ! Akių negalėjau atplėšti, fantastika! Jeigu nepamatysiu "Oskaro" nominantų sąraše, labai nusivilsiu. Di Caprio pernelyg nenustebino, nors kai jo nemėgstu, galiu ir nuvertinti, kam rūpi. Tada Benicio del Toro, vėlgi palaima akims, ir o dieve, ką aš matau? Regina Hall, 25metai po Scary Movie, o neatrodo nė diena vyresnė, kaip tai įmanoma?? Bet labiausiai laukiau dialogų, jie yra šerdis. Herojai elgiasi kaip nevykėliai, ašaroja, plūstasi, elgiasi lyg mažvaikiai, kietiakų įvaizdžiai pamiršti, tiesiog parodija, bet puikus darbas, žiūri sutrikęs, suintriguotas, nori dar ir dar :) Kelių scenų neįmanoma pamiršti, kalbu apie stajaką, šukas, šokimą iš važiuojančios mašinos- nagi, 1 2 3 4, pavaryk kaip Tomas Kruzas! Nepavaro.. ::D

I Saw the Devil (2010)

Jeigu nori būti nustebinta, jungi Azijos filmą,- pasiteisina kiekvieną kartą :D Iškart pradeda nuo veiksmo- žiauriai nužudoma jauna mergina, jos vaikinas, ne koks žertva, o specialusis agentas, imasi teisingumo. Nusikaltėlio pėdsakus randa greitai, bet kur dėti 2:20 valandos trukmę? Nugi kerštas nebus paprastas! Unikalus, drąsus siužeto vingis, bet pareikalaus aukų. Daug smagių kovos scenų ir pasispardymų, agentas vikrus kaip žaltys, gražu žiūrėt, kaip šonus velėja. Bėda tame kad truputį nuvertino savo priešininką... Kas mane nustebino labiausiai-ekrane voliojasi galvos, trykšta kraujai, atkertamos galūnės, o aš valgau ramia galva. Išorinės žiaurybės nepereina į vidinio pasišlykštėjimo jausmą. Pramoginis, įtraukiantis, žiauriai kietas veiksmo filmas, tačiau moralinis kompasas nerodė nieko, nepalaikiau nei vienos pusės.

Yummy (2019)

Esu beveik įsitikinus, kad idėja pasivogta  iš David Cronenberg "Rabid", bet dar reiks peržiūrėti pastarąjį, kad galutinai įsitikinčiau. Iš esmės koks skirtumas, belgai labai pralinksmino. Porelė atvažiuoja į pigią rytų Europos plastikos chirurgijos kliniką, kad merginai sumažintų papus. Vietoj operacijos jie pakliūva į zombių apokalipsės pradžią XD Labiausiai patiko sustabarėjęs akiniuotis sužadėtinis,- flight or fight režime esam įpratę matyti IT'išniko kūne atgyjantį Rembo. Jis ir ginklą žiūrėk, įvaldo per minutę, ir šmaikščias frazes mėto;  lyg mygtuką paspaudus, jame nubunda alfa. Nieko panašaus, bernas nerangus ir beviltiškas, bravo! Užsimoja, kliudo lempą lubose, kraujo baloj paslysta, praranda sąmonę ir pan- čia jau panašu į tikrą gyvenimą :D Juokinga ir graudu, kaip vis bando nutaikyti akimirką pasipiršti mylimajai, itin nedėkingu metu, o šalia lyg tyčia sukiojasi simpatiškas ir daug kietesnis narkašas. Koks sutapimas,- tai tas pats aktorius iš "Megalomaniac", brolis žudikas; niekaip nebūčiau pažinusi! Pabaiga pelnė papildomą balą paskutinę akimirką ir sulipdžiau pagarbų 7/10, kaip siaubo komedijai :)

Megalomaniac (2022)

Žiūrėjom dviese su sese, ji pasibaisėjusi klausė: kas tau negerai, kad renkiesi tokius filmus, ar tau jie faini??? Grynas atsitiktinumas, išties, nesimėgauju panašaus turinio siaubekais, bet pamačiau, kad prancūzų, maniau, patenkins abi puses, na kągi :D Rimtai, net praėjus kelioms dienoms, vis prisimindavau ir negalėjau išmest iš galvos, gerai įsišaknijo atminty. Marta yra lėta, sveikatos problemų turinti mergina, kurią engia darbe. Apsiribosiu "engia", nors žodis per lengvas, žala gerokai didesnio masto. Ji gyvena su broliu, kuris ne šiaip koks senbernis, o serijinis moterų žudikas, estafetę perėmė iš tėvo. Brolis atrodo kaip Marilyn Mansono fanas, lyg gotas koks, įdomus  derinys: žudikas neformalas, arba bobutės buvo teisios... Brolis akylai kontroliuoja Martos kasdienybę, pats nedirba, o ji vargšė turi eit vergaut, neteisybė :/ Karočia, nenormali,  iškrypusi, šlykšti šeimynėlė. Sužinojusi apie brolio gyvenimo būdą, Marta pamažu transformuojasi iš aukos į budelį, labai įdomus virsmas. Socialinės darbuotojos užpuolimas- "turėjai numatyti, kad vieną dieną užsirausi ant tokios kaip aš!"- įrašau į istoriją, stulbinama! Filme daug nelogiškumų ir absurdų, bet norisi pagirti už šiurpią atmosferą ir vimdantį foną; labai nemaloni peržiūra,  įstringa kaip rakštis. 

Birth/Rebirth (2023)

Keistai įtraukiantis, nors nieko ypatingo nevyksta. Dvi moterys, patologė ir vieniša motina. Jas sieja darboholizmas. Viena yra fanatikė- eksperimentatorė, kita daug dirba, kad išlaikytų dukterį. Jų keliai susikerta įvykus tragedijai, su kuria neįmanoma susitaikyti. Ekstremumai, iki kurių jos nueis vardan makabriško tikslo, eina šikti. Laukiau daugiau pasireiškiant body horror, bet čia karalius- psichologinis siaubas. Viena "gyvybė" brangesnė už kitą. Nesakau, kad smerkiu, bet vienai pasiryžt turėt vaiką visada yra nachui- sprendimas. Žinoma, paskui galima pažaisti tuo kaltės jausmu vėliau, kas sėkmingai daroma. Scenarijus neblogas, o aktorė, vaidinanti daktaro Frankenšteino sekėją, hipnotizuojanti- tobulas cast. Fainai parinkta muzika, niūrūs, gero nežadantys tonai.

Reflection in a Dead Diamond (2025)

"Mondo Bizaro" festivalio filmas dar nelankytam Paupio "Pasakos" kinoteatre. Regą sprogdinanti spalvų paletė, originalūs efektai ir nesveikai daug stiliaus. Daug meilės džeimsbondo filmų serijai, tik su ironijos prieskoniu. Ne parodija, jokiu būdu. Pradžioje labai sunku susigaudyti siužete, nuleidi rankas ir lauki naujų vaizdinių fokusų. Visgi pabaigoje šis bei tas paaiškėja, ir filmas kilsteli bendra savo verte. Chaose persipynusios dvi laiko linijos, čia aišku- senas,  viešbučiui prasiskolinęs senelyzas ir jaunas, pačiam jėgų žydėjime superagentas. Tai vienas ir tas pats žmogus. Toliau sekame jaunojo nuotykius ir nesėkmes misijų metu.Daug prancūziško temperamento. Vietomis smurto estetika primena Tarantino; visi juo žavimės ir norėtume kopijuoti, suprantama. Tiek kukliai pateiksiu šįkart, nes patekimas į "Pasaką" tądien išsiurbė visas jėgas. Išprakaitavau niagarą ir tysojau leisgyvė kėdėje, overpriced mineralinį gurkšnodama, dar gerai, kad kažką išvis atsimenu.

Green Room (2015)

Tegul išgersiu tris litrus išsigazavusio myžalinio alaus, jei pameluosiu, kad filmas nesukėlė nostalgijos. Ak, kiek daug panašiose undergroundo skylėse klausyta grupių, kurioms nelemta išvysti pasaulinės šlovės spindulių. Aplink kerzai, conversų padielkos, kožos, skiauterės, spalvotos ševeliūros, auskarai, tatuškės, o gėrimai liejasi laisvai; ryte grupės pavadinimo negali atgaminti. Pankroko grupė koncertuoja neonacių skylėj ir netyčia tampa žmogžudystės liudininkais. Juokingiausia tai, kad juos sutvarkyti užima laiko. Ok, kodėl ginklų naudoti negali, lyg supratau, bet kodėl jie, galiausiai apleidę užuoglaudą, gali bet kada jon sugrįžt?? Kodėl ten jų nelaukia pora ambalų? Prastai planuoja gaujos nariai. Narkotikus platina, o kažkokiais žaidimais užsiiminėja, šunim užsiundo, lol, keliskart, ot kūrybiškumas. Patrick Stewart, nacių vadeivos amplua, buvo cringefestas mano akims. Dar prajuokino čiuvas, kuris  galiausiai gavo raudonus batraiščius, belekoks respektas naciams, bet jį jau ištikusi dvasinė krizė- kokį šūdą darau su savo gyvenimu :D Kiti ginčysis, kad tapo įkaitu, bet jau seniai girgžda įsitikinimai, pasižiūrėkit. Finale neblogai pasitaško išlikusieji, atkeršija už draugus ir panašu, kad pankroko jiems jau gana. 

Spring (2014)

Jau trečias Lovecrafto kūrybos inspiruotas žiūralas, šįkart romantinė istorija. Sudomino kombinacija, o gale užsinorėjau į pačią Italiją; turistų masalas išdirbtas tobulai. Gyvenime pasimetęs bernužėlis, ką tik palaidojęs sunkiai sirgusią motiną, o dabar bėgantis nuo teisėsaugos, išvyksta į Italiją. Juokingas kelionės bookinimas; nežinau, gal Amerikoj savaime suprantama praktika paskambint ir užsakyt skrydį telefonu randomu. Čia ne mūsų internetinė pisatis su nutriušusiom Raynair avialinijom, kentėkit, ubagai! Vadinasi, nuvyksta, pachillina su kitais turistais hostely ir sutinka pritrenkiančią merginą. Per milijoną metų Luizos kalibras neatkreiptų dėmesio į pilkos išvaizdos Evaną, iškart supranti, kad kažkur paslėptas smirda šūdas. Taigi, Luiza net LABAI ypatinga mergina. Efektai nėra labai geri, bet nėra ir siaubingi. Kodėl Luiza kartais panaudoja švikštą, o kartais tiesiog laksto gatvėm nuoga, nesupratau. Kaip ir teorijos, kuo užpildytas švirkštas, triušio sėklidžių ekstraktu ar kokiu velniu (?) Porelei teks priimt sprendimą dėl bendros ateities, nes laiko lieka vis mažiau. Smagu matyti originalesnį personažą už vampyrą, vilkolakį, raganą, rimtai sakau.

Caught Stealing (2025)

Sėdėjom "Multikino" susikėlę kojas ant kėdžių atlošų, nes buvom vieninteliai salėje; tik paraginta, darbuotoja tingiai nuskenavo mūsų bilietus. Galėjom garsiai komentuot ir šnekėt šūdus, niekam nekliudėm, dar nesu žiūrėjus filmo su tokiu atsainumu. Daren Aronofsky pastatė kriminalinę kinda komediją, tik komiško elemento stebėtinai saikingai? Pliusas, nes pasiutusiai nervina, kai veikėjas, atsidūręs gyvybei grasinančioj situacijoj, mėto šposus ir vaidina komiką. Gerai, užpuolikai visgi juokingi, ypač bičiukas su raudona dėme ant veido; pagaliau rusakalbius veikėjus įkūnija tikrai mokantys kalbą. Jaunas barmenas, žlugusi beisbolo žvaigždė, paima globoti draugo katiną, bet nežino, kokių problemų greit sulauks. Prisistato gangsteriukai skustagalviai ir gerai išvelėja šonus, net inkstą pameta. Prasideda katės ir pelės žaidimas, tik pelė nežino, ko iš jos norima. Austin Butler man nepatinka, gal todėl nepavyko įsijausti į šią guyritchiešką jovalą, ir prasmės nesupratau, bet tik 3,5euro, negaliu skųstis.

Eddington (2025)

Pamačius, kad filmas rutuliosis COVID laikotarpiu, nusipurčiau. Sukilo tūkstančiai trauminės patirties prisiminimų! Eina nachui šlykštų paranoidinės beprotybės tarpą, kada teko nežmoniškai dirbti. Slogus pirmas įspūdis nuostabiai įvedė į ironišką, juokingą, netgi groteskišką siužetą. Edingtono šerifas spjauna ant kaukių, nes turi astmą, ir kategoriškai atsisako jas nešioti, linksmas momentas- autoriteto figūra ir toks lengvapėdiškas maištas. Jis smarkiai nesutaria su meru, kuris stengiasi laikytis rekomendacijų ir saugo gero vardą, nors pats turi rūpesčių. Pabėgus žmona ir neklusnus pyzdukas paauglys namuose. Įtampa auga, tada pereina į aštrią konkurenciją dėl valdžios. Šerifo pozicijos ima klibėti, šeimoje irgi nesaldu, debilė uošvė ir nervinga, ant išsekimo ribos stovinti žmona. Ari Asteras  neapsiriboja pandemija, dar įmeta black lives matter ir sąmokslo teorijų apimtų bepročių, ir išplautasmegenius piketuotojus. Užverda košė, kuri išplikins gerkles, merdintis miestelis, kuriame nieko nevyksta, gauna Rio karnavalo lygio judesio! Paskutinio filmo trečdalio nesupratau, nuo ko desperatiškai bėga Džo Krosas?? Užtat pabaiga juokas pro ašaras,- klastingieji ir kvailiai visada laimi, tragikomedija, kokių reta. 

The Balconettes (2024)

Labai ilgai medžiojau šį filmą; pasirodo, be reikalo. Trys bute vasaros karščio įkalintos draugės- vaizduotė man nupiešė lauke siautėjančią zombių apokalipsę, kodėl- neklauskit, mano mėgiamiausias žanras ir tiek. Taip, yra mistikos elemento ir idėja gal faina, bet feminizmo menifestas nuspaudė kiek per aukštą pavarą. Niekada nesuprasiu, kaip vaikščiojimas nuogais papais gatvėse padeda pasiekti lyties liberalizmą. Daug kikenimo, kokteilių, flirto, putfeel'o- galiu pasakyti, kad prijaučiau nebent alkoholinei daliai. Prisidirbusios su kaimynu, draugės turi sugalvoti, kaip išnešti sveiką kailį. Kaimynas grįžta ir baugina jam simpatizavusią, kukliausią iš trejeto. Kaip sakiau, mintis gera, ypač pasirodžius ir daugiau paklydėlių. Visgi per daug bobiškumo mane erzino, nors gražu, kad sunkumų metu jos dirbo kolektyviai. Šiaip jau prasidėtų "išlikimas" ir "kiekvienas už save" judėjimas. Ačiū aplinkybėms už sutaupytus pinigus, kur aš ten norėjau eiti, "Pasaką"? 5/10 vertės turinį verčiau susileisti už dyką.

Together (2025)

Lankomumo rekordas- aš ir dar vienas žmogus salėje žiūrime romantinę siaubo juostą. Galvojau, gal po seanso pašnekinti, kaip patiko, bet suėmė paralyžuojantis pochuizmas, tiek to jau. Mane pačią keistai paveikė, apėmė liūdesys ir vienatvės jausmas. Idėja žiauriai gera, nors scenarijus vietom galėjo ir stipresnis būti. Pavyzdžiui, kur jiedu įkrenta į urvą. Užuot mėginę išsikapanoti, baloje lieka iki kito ryto tysoti, dar purvino vandens kaip ciucikas palaka. Kas per šūdas?? Labai artimas padebesiais skrajojančio sugyventinio motyvas, antrai pusei dirbant respektabilų darbą ir laukiant, kol pamušalas nustos plevėsuoti vėjyje. Na, žiedas irgi praverstų... po dešimties metų kartu! Kaip moterys tiek terliojasi, nežinau, bet labai gyvenimiška. Jeigu būtų giliau užkabinę, daugiau abipusės kritikos ir apsižodžiavimų papylę, kas, tikėtina, per tiek metų susikaupė, būtų išėjus rimta psichologinė drama. Visgi ačiū ir už šį realybės atspindį mene. Boddy horror dalis fainai išpildyta, ultimate romance.. Kada jie desperatiškai kemša diazepamo tabletes, per nosį traukia, ypač prajuokino. Skiriu visiems clingy romantikams- kaip, norėtumėt sumest savo plastelinus į vieną?

Pixote (1981)

Atkreipkit dėmesį į pagrindinį aktorių, vaidinantį Pisočį, po filmo paieškokit  informacijos. Nuo jo sklinda tragiška karma, apėmusi lyg tirštas rūkas, neįmanoma nepastebėti. Jeigu bus likę optimizmo po peržiūros, galutinai su juo atsisveikinsit. Fantastiškas debiutas ir testamentas. Dešimtmetis Pisočis, San Paulo gatvių vaikas, policijos reido metu supakuojamas su kitais chuliganais ir patupdomas į nepilnamečių pataisos namus. Vaikai visiški beteisiai, prižiūrėtojai elgiasi kaip panorėję, kambariuose naktį tvarkos niekas nežiūri, saugokit užpakalius. Taip, filmo pradžioje drėbteli ypač atkarią seksualinės prievartos sceną, supranti, kad sėdėsi ant adatų. Pusė filmo- slegianti prievartos ir neteisybės persunkta kasdienybė, kurioje gyvena mažasis Pisočis. Jis bando adaptuotis vyresnių berniukų kompanijoje; rūko žolę, uosto klijus. Vargu ar įmanoma nufilmuoti tokį paveikų socialinį peizažą dabartiniais laikais, be jokių cenzūrų. Antrojoje dalyje ketvertas berniūkščių ištrūksta į laisvę, bet šviesaus nenusimato. Galutinai nusprendžiamas Pisočio likimas. Vagystės, narkotikai, prostitucija, ginklai. Užgniaužęs kvapą seki įvykius, bandai laikyt špygą, bet žinai, kad laukia netektys ir skausmas. Labai slegiantis žiūralas, skurdžių gimstamumas yra Dievo rykštė.

Alice in the Cities (1974)

Be galo seniai mačiau Wim Wenders kūrybos, todėl "Skalvijai" nusipirkus "Alice in the Cities", prie kompo nusprendžiau nesnausti ir aš. Mane supurtė filmo idėja- santykiuose  pasimetusi motina numeta dukterį absoliučiai nepažįstamam vyrui, kad jis palydėtų skrydyje iš Niujorko į Amsterdamą. Ar jums telpa galvoje??? Laikai be interneto, mobiliųjų, kaip reikėtų rasti, jei nutiktų blogiausia? Įsijaučiau piešdama klaikiausius scenarijus. Žurnalistas gauna neprašytą auklės vaidmenį, sunku viengungiui su  devynmete. Mergaitei gyvenime teko nemažai kraustytis, su motina spėjo pagyventi jau keturiuose miestuose, nenuostabu, kad močiutės namo paieškos tampa šieno kupetoje analogija. Jie keliauja po viešbučius, maitinasi pigiose užkandinėse, daug važinėja nuomota mašina, o motina nesirodo. Žurnalistas strigęs su darbais, kūrybiniam bloke, Alisa- kažkelintas prioritetas motinos gyvenime, jie abu nereikalingi žmonės. Nepaisant sunkumų, jie užmezga ryšį; ko gero čia pirmas kartas, kada Alisa bent priartėja prie tėvo įvaizdžio realiam gyvenime. Liūdna. Nusipurčius šlykščius stereotipus, labai gražus filmas apie vienatvę, atsakomybę ir draugystę.

Eyes Wide Shut (1999)

Kaip čia tiko Tom Cruise! Jis moka nutaisyti puskvailę miną, kuri tiesiog nuostabiai įsipaišė filme; jo herojus patyrė nesuskaičiuojamą kiekį pažeminimų ir gėdos akimirkų. Visad galvojau, kad istorija apie intymius porelės šakar makar: buvo laikai, kada Kidman ir Cruise meilė kaitriai ruseno, scientologijos nesąmonės dar laukė ateityje. Todėl niekad nesigundžiau žiūrėti per teliką. Ką gi, klydau eilinį sykį, plakatas sumaniai apmovė! Pasipasakojusi savo erotines fantazijas, žmona bloškia vyrą į pavydo ir nepasitenkinimo prarąją. Blaškydamasis miesto gatvėmis, jis patenka į paslaptingos grupuotės vakarinį šou, pamažu darosi pavojinga. Dalis su kaukėmis, apsiaustais, ritualine muzika ir daugybe stačių papų- hipnotizuojanti, nuostabiai išpildyta. Žavėjausi, kaip 2:30 val trukmės drama nė kiek neprailgo; regis, nevyksta nieko drąstiško, bet smalsumas nenustoja rusenti nė akimirkai. Kubrikas sumaniai išnaudoja erdvę- viešbutis, kur vyksta įžanginis Kalėdinis vakarėlis, masonų orgijos prabangiuose rūmuose, porelė gyvena neblogam bute prestižinėje vietoje- ir pats užsinori nors akimirkai pabūti gyvu žiūrovu vietoje. Galiausiai imi spėlioti, kas buvo tikra, o kas- sapnas? Bent aš supratau viską kaip vyro seksualinio nepajėgumo metaforą :D

Dracula: A Love Tale (2025)

Suneramino imdb mirgantys trejetai atsiliepimuose, bet pagalvojau, faking Caleb Landry- Jones negali nuvilti, prisiminkim "Dogman". Drožiau į salę, kas bus, tas, norėjau pamatyt periodinę dramą dideliam ekrane, ne per savo degtukų dėžutę. Ką gi, kontraversiškas potyris. Filme apstu komiškų momentų, kur neturėtų būti juokinga ir nežmoniškai perdėtų emocijų, bet ai, prancūzai, ne mums, šaltekams, suprast. Patiko man Caleb'as ir jo Dracula. Gražu, kaip aktorius stengiasi abejotinam projekte. Jeigu ne jis, nežinau, kas būtų sugebėjęs išvežti rizikingą vaidmenį; vampyro tipažas drąstiškai kitoks. Siekia ne įbauginti, priešingai- rasti reinkarnavusią mylimąją ir jai patikti. Tačiau nemanykit, kad pamatysit apsisnarglėjusį šlapuką, C.L. Jones turi gąsdinančios vidinės jėgos arsenalą, todėl neatrodo pasigailėtinai, kas filmą būtų sužlugdę ir į klozetą nuleidę. Justi Besono ilgesys savajam "Penktajam elementui"- kokie chimeriukai.... Nejučia prisiminiau šįmet taipogi pasirodžiusį Robert Eggers "Nosferatu", Luko Besono tikslas, matyt, buvo sukurti antipodą; netgi Reinfildo atitikmuo, Marija, ne vabzdžius šleikščiai tarp dantų traškina, o gaivalingai tūsina! Reinfildas su ADHD, cha cha. Filmas priminė pasaką, ne siaubo filmą, juokingas N16 apribojimas, kažkokių paaugliukų su tėvu nenorėjo įleisti prižiūrėtoja XD Tačiau yra trys dalykai, už kuriuos verta pagirti: kvepalų vaidmuo, Versalio dvasinio nuopolio atskleidimas ir  Dievo seserų gundymas, šitos scenos yra TOP. Ekstravagantiška, nirtulinga, keistai seksualizuota, gė-rė-jau-si. Dar vienas koziris-  vaidina Christopher Waltz. Bažnyčioje troškulį vynu gaivinantis vampyrų medžiotojas, taip, jau esame tokį matę Tarantino filmuose- žaviai kandų, be galo charizmatišką- bet su malonumu pažiūri dar kartą :)

Weapons (2025)

Retai einu į du filmus iš karto, jei ne festivalis. Bet vakar reikėjo užimti galvą, o kinas yra sena, niekada nenuvylusi meilė, leidausi tos šilumos apgaubiama. Nuostabūs laikai siaubo filmų klausimu, renesansas, net garsūs aktoriai prašosi filmuotis, kai anksčiau tai buvo mėgėjiškų aktoriukų duona, kad būtų išjuokti ir pamiršti sekančią dieną. Filmas labai, labai ilgai vedžiojo už nosies, bet iš "Barbarian" režisieriaus to galima tikėtis. Originalumas- esminis pliusas, spėlioji, kas po velnių vyksta, ir vistiek neatspėji. Padalinta į segmentus, iš skirtingų žmonių perspektyvos, taip nuvedant į blogio šaltinį.  Per naktį dingsta beveik visa panelės Džastinos trečiokų klasė, išskyrus Aleksą. Tėvai užsipuola mokytoją, neva ji kažką žino, miestelį apėmusi nerimo ir pykčio migla. Džastina tik žmogus, pasiduoda nervingumui, eikšekit buteliai, o dar susitinka eksą Polą...Polui, policininkui, diena nesėkminga nuo pat pradžių. Truputį primena Stiveną Kingą, kuris mėgsta lipdyti mažas nesėkmes, atsitiktinumus, kurie ridendamiesi nuo kalno įgauna pagreitį ir virsta visa griaunančia jėga.  Narkomanas žūtbūt turi susiveikti sekančią dozę, eigoje šį bei tą randa. Atkaklus, veiklus tėvas nesėdi rankų sudėjęs, ieško, kur galėjo dingti sūnus. Mokyklos direktorius, na, jo diena viena blogiausių. Fainas humoro prieskonis, ne komedija, bet bajeriukai šaunūs, chrarizmatiškas blogis. Finalas, kaip vėlgi, juokingas ir ikoniškas tuo pačiu metu. Užskaitau!

Bring Her Back (2025)

Labai laukiau pasirodant, nevogiau, kentėjau; radus laisvo laiko, iškart lėkiau į kinoteatrą. Nežinau, ar esat patyrę jausmą, kai siaubeką išima iš repertuaro, nepraėjus nė savaitei, žinokit, labai skaudina širdelę. Nenusivyliau,- regėjau pagrindinę veikėją, kurią tuo pačiu metu norėjosi ir nudobti, ir paguosti, bent vaidyba, Sally Hawkings! Nėra jokių kvailų jump- scare'ų, o daug body horror, perteikto.. ant vaiko kūno. Eina šikti, gali nemėgti vaikų, bet čia kitas lygis, labai nemalonu ir jautiesi šlykščiai.Gal kiek subiesino pradiniai kadrai rusų kalba, nu kaip be ruskių mes, bet nurašiau kategorijai- štai kas nutinka, kai remiesi atsilikėlių ritualais, lol. Brolis ir sesuo, po tėvo mirties atsiduria pas trenktą globėją, kuri kasdien patikina, kad yra beprotė, bbž ką rezganti. Psichologinės manipuliacijos, šiurpus nebylys berniukas, laikomas vos ne šuns vietoje, bejėgiška jųdviejų padėtis. Kur jie rado tą šmėklinį vaiką, apsišik kniūbsčias, jis tobulas! Žiūrėdama daugiau ne siaubą jaučiau, o pasibjaurėjimą, aukščiausia pavara, be stabdžių, vizualinis apipavidalinimas pribloškiantis. Bus kopijuotojų po šito, galimai ir koks tęsinys išbezdėtas, bet tokio gaivališko efekto nebesukels.

A Desert (2024)

Kaip gražiai nufilmuota, ir kaip trūksta gylio siužetui, pabaigoje skambinau nusivylimo akordais. Žiūrėjau po įtampos kupinos dienos darbe, vos pusę įveikiau ir ėjau miegoti; damušiau sekančią dieną. Skandalas! Nepabaigti filmo, kurio trukmė nesiekia nė 1,5h, užliūliavo kaip lopšinė.  Priblėsusios šlovės fotografas nutaria prisiminti jaunystę, kada buvo jėgų žydėjime ir kūrybiškumo džomalungmoje; kartoja kelionę po Amerikos pietų miestelius. Laiko pamirštus, turtingus apleistų namų ir praėjusių gyvenimų vaiduoklių. Tada nebuvo mobilekų, taigi komunikacijos aparato jis nepasiima- tripas turi būti kiek įmanoma  autentiškesnis. Ką galiu pasakyti, ne sutuoktinis, o dovanėlė žmonai toks vyras. Nejauku matyti ištuštėjusias gyvenvietes, neveikiantį kinoteatrą, išdaužytus namų langus ir pustuščius motelius- sveiko proto asmenims čia nėra ką veikti, ilgai bėdos laukti netenka. Žmona pradeda ieškoti be žinios dingusio vyro, pasamdydama neaiškaus plauko detektyvą. Paieška daugiau intuicinė, radybos grynas atsitiktinumas, po šimts. Finale nesupratau kas vyko; bičas, sėdintis prie daugybės televizorių ir spoksantis į storas tarpusavy  besitrinančias bobas su kubriko išraiška, bėda, kad čia ne "Eyes Wide Shut", o  žemo lygio erotikos fabrikėlis. Jeigu būtų apsieita be šito, koks torture chamber pavaizduotas, ar besimėtantys žmonių kaulai, dar suprasčiau. Filmavimai įgytų didesnio gylio, o čia jaučiau, lyg kas būtų iškirpta ir paskutinę minutę prilipdyta nusismaukiusio keturiolikmečio. 6/10 už kinematografiją- mano dievinamas Amerikos dykynes.

Noise (2007)

Žiūrėdamas kriminalinius filmus, tikiesi bylos tyrimo, who done it tvyros ore, žiūrovą užvaldys grėsminga nuotaika, šiurpios detalės ims lįsti į dienos šviesą. Čia- nieko panašaus. Matome savo darbo nekenčiantį policininką. Jis turi problemų su sveikata, tačiau viršininkas atsisako reaguoti ir vistiek krauna darbus. Taigi veikėjas- atsainumo viršūnė, nulis entuziazmo, mėgsta erzinti žmones ir netgi tyčiotis. Metro traukinyje rasti septyni žiauriai nužudyti keleiviai ir vienintelė gyva likusi mergina . Kodėl būtent ji? Vėliau randamas dar vienas lavonas, miestelis mažas, visi galvoja, kad nusikaltimai susiję. Liudininkė spaudžiama prisiminti, kas įvyko lemtingąją naktį, daromas didelis spaudimas, atrodo, geriau jau būtų nukepę kaip visus, kokia prasmė likti gyvai ir drebėti, kad būsi žudiko surasta. Pagrindinis veikėjas paskirtas budėti naktimis prie pieno baro; laukti, gal kas ateis pranešti žinantis apie metro įvykdytą nusikaltimą. Nepasakiau, jo sveikatos bėda- tinitas; ironiška, klausytojas ir taip prastas, nes nu jam pochui :D Patiko man šiukštus realizmas- kažkodėl įsivaizduojam, kad nutikus didesnio masto tragedijai, visi šoks analaizuot CSI lygiu ir po dešimt minučių išspjaus rezultatą. O juk dažnai dirba žmonės, kurie nebūtinai skirti šiai profesijai. Pabaiga- ironijos viršūnė; Kalėdinio orkestro besiklausant per televizorių; nebloga australiška farų drama.

The Girl With the Needle (2024)

1919m, Kopenhaga. Iškeldinta dėl skolų, Karolinė įsidarbina siuvimo ceche. Simpatingas direktorius jai neabejingas, užsimezga romanas, greitai mergina pasijunta nėščia. Dėl socialinių skirtumų šviesi ateitis nukertama. Viso filmo metu jaučiasi, kad nutiks kas nors siaubinga: šalta miesto panorama, nykus drėgnas kambarėlis pas šlykščią senę, paslaptinga naujoji pažįstama, žadanti padėti. Dagmar- nuostabi; fizionomija signalizuoja, kad tai neeilinė moteris, iš jos gali laukti bet ko, aktorei nė nereikia pernelyg stengtis. Juodvi greitai susidraugauja, tačiau pažintis kainuos. Greta rutuliojasi iš karo grįžusio, suluošinto ir Karolinės atstumto sutuoktinio istorija. Turbūt nenormali esu, kadrai su juo prikalė mano dėmesį vinimis. Kaip bebūtų keista, vyras bene vienintelis, susitaikęs su savo dalia ir niekam neturintis priekaištų, jam netgi priimtinas žmonos vaikas nuo svetimo vyro. Žinoma, laikė žmoną nežinioje, neatsakinėjo į laiškus karo metu, ji nežinojo ar gyvas, todėl žiaurus elgesys nesulaukė mano pasmerkimo. Pabaiga- bomba, nežinau ko tikėjausi, bet ne šito, liko nemalonu ir tuščia širdyje. Įspūdingas danų pretendentas į geriausio užsienio filmo "Oskarą".

Huesera: The Bone Woman (2022)

Valerija trokšta susilaukti kūdikio, net meldžiasi kažkokiai latinų madonai, bet kai galų gale pastoja, iš po kojų ima slysti žemė. Pradeda vaidentis siaubinga būtybė išsukinėtomis galūnėmis, bet niekas ja netiki ir nurašo viską nėštumo marazmams. Bėda ta, kad Valerija darosi pavojinga ir aplinkiniams. Juokinga, taip įpratau prie primityvių siužetų, kad tikrai pagalvojau, kokį monstrą išgimdys?! Filme subtiliai parodomas herojės paauglystės periodas- mergina buvo pankė, palaikė homoseksualius ryšius, kitaip sakant, nepriminė respektabilios ištekėjusios moters, kuria yra dabar; o dar istorija su nelaimę patyrusiu prižiūrėtu berniuku.. Valerija, ar tiktai TU nori turėti vaikų? Jau jaučiat interesų konfliktą? Kūrinys gilėja, ima skleistis kaip gėlės žiedas! Siaubeko tema puiki, tik režisierė moteris sugebėtų, kalbu be seksizmo gaidų. Dėstymas lėtokas, bet body horror elementai subalansuoja viską į darnią visumą. Demografiją stabdantis filmas, spėju, todėl buvo nulinčiuotas, nes vertė žymiai aukštesnė nei 6/10

Piggy (2022)

Slasheris pateiktas iš įdomaus kampo, čia vienas didžiausių filmo pliusų. Situacija keista ir trikdanti, pats nežinotum, ką daryt; kadangi kyla pagunda pasielgti blogai, žiūrint net sąžinė kiek pagnaibo, nerealu! Ispanų kūrybos, tai netrūksta per kraštus virstančių emocijų, primenančių muilo operas Maria Mercedes, pvz. moterų lyg kačių draskymasis gatvėje:D Kadangi filmas patiko, pasistengsiu nespoilinti, nes tapo tendencija  atidengti visas kortas apžvalgoje su nepatikusiais, che che. Pakalbėsiu geriau apie veikėjus. Pagrindinė herojė yra Kiaulaitė, arba Cerdida.  Pravardė banali, dėl nemenko antsvorio, istorija sena kaip pasaulis, bendraamžės tyčiojasi iš fizinių priedų (trūkumais liežuvis neapsiverčia vadinti). Merginos šeimai priklauso mėsinė, kur dirba vis trys; kokia ironija, Kiaulaitė už prekystalio... Šeimoje Kiaulaitė patiria motinos terorą, moteriškė valdinga, bet teisinga, sužinojusi apie dukros problemas, stoja už vaiką kaip liūtė. Tėvas- tingus televizijos pultelio maigytojas ir lieka mažius brolis, kuris tiesiog erzina. Jai šešiolika, dievina kimšti pyragėlius, yra stora ir bernai į tokias nežiūri. Karšta vasara, matome daug masyvau nuogo kūno; susimąsčiau, ar patyčios iš storulių kartais nekyla iš baimės, ką toks kūnas galėtų padaryti, jei turėtų tvirtą charakterį? Svarstyklės greitai pakryptų aštrialiežuvių nenaudai, vienas Kiaulaitės mostelėjimas, ir skristų nevykėlės toliau, nei mato. Taigi viena lemtinga popietė baseine pakeis viską.

Love Lies Bleeding (2024)

Filmas, matyt, kurtas iš anksto galvojant apie Kristen Stuart pagrindiniame vaidmenyje- niekas neparodytų nuoširdesnio lesbietiško seilėjimosi :D Nepamiršiu, kaip ji akimis "rijo" Lea Seydoux "Crimes of the Future", pusėtinam Cronenbergo body horror, tik tas geidulingas skersakiavimas ir liko atminty... Siužetas fainai debiliškas (?); po darbo nenorėjau apkraut smegenų ir leidausi į avantiūrą,- LGBT tematika nėra mano arkliukas. Gavau tai gavau XD Džyme, kuris randasi   šiknaskyliniame miestelyje,dirba  administratorė/ tulikų valytoja Lu, užsiknisusi lesbietė su klaikiausia mano matyta šukuosena. Kodėl ant galvos turi styroti apkandžiota anomalija, šlykštu! Vieną dieną atsibeldžia Džekė, bodybilderė, svajojanti laimėti varžybose Las Vegase. Užsimezga romanas, Lu supažindina su cheminiais sportinių pasiekimų paskubintojais ir ekrane ima dėtis nesąmonės. Veikėjai karikatūriški- tėvas gangsteris hipio plaukais, Ed Harris, kam tau šito reikėjo, jau solidaus amžiaus esi; vyro baladojama sesuo, nesutinkanti skirtis, nejaučiau jokio gailesčio, totali nevykėlė; prielipa geltonais dantimis, gundanti Lu, deja, pastaroji net su klaikiais plaukais turi standartus. Tik Džekės veikėjas palaiko intrigą, smalsu, ką iškrės steroidų apkvaišintos smegenys. Ką gi, elgesys nenuspėjamas; ji prisidirba, po to išlenda senų melodramatiškų paslapčių, buvo labai juokinga, duktė stoja prieš tėvą, bet jokio draminio momento. Pabaigoje yra makabriška moters- godzilos scena, kur visiškai pasimečiau žanre; ypač sužinojus, kad režisierė pakūrė "Saint Maud", man labai patikusį lėtą fanatikės nupušimą... Visgi nusprendžiau, kad čia lesbian girls just want to have fun variantas, neblogai pažvengiau, ačiū už dėmesį :D