The Damned (2024)

The Rover (2014)

Mėgstu postapokaliptinius filmus, o dar filmuota Australijoje, važiuojam. Ir staiga mašina užgęsta. Nejuokauju, per pirmas  10 min pakraunama buliaus šūdo krūva ir nežinai, ką su ja daryt. Smirda, negali ignoruot! Turint omeny, kas vyks paskui, ką pamatys pagrindinis herojus- pasaulio pabaigą išgyvenusieji ne patys draugiškiausi asmenys,- kodėl Guy Pearce'o neturėtų pribaigti iš karto? Kodėl išmušami logikos saugikliai? Negi trijulę "uždominavo" jo vyriška charizma? Tik atjungė sąmonę ir nuvažiavo; nesupjaustę padangų- arba nepasiėmę automobilio su savim,  juk važiuoja, LOL. Neatrodė gerieji samariečiai- pasisavinom čiuvo mašiną, nebeskriauskim dar labiau, give me a break. Kad neišbandė automobilio po avarijos, gal dar juda, atleisim- panika, adrenalinas, geriau į naują šokt ir dumt kur akys neša. Bet palikt SUŽINOJUS, kad jis dar kruta- neatleistina, ir nepezėkit, kad tik vienas iš trijų moka vairuot. Paskui pasirodo Robert Pattison, vieno iš vagių brolis, kurio vaidyba labai išmušė iš vėžių,  kol staiga suvokiau- jis atlieka protinio atsilikėlio vaidmenį! Nežinau, kaip nesupratau iš karto- pradžia man kortas sumaišė, negalėjau paleist rebuso su priimtinais debiliškais sprendimais. Taigi Pearce'o veikėjas, padedamas retardo, vaikosi vagis, žūtbūt nori susigrąžint tačkę, neturi ko prarast, pirmyn. Pabaigoje pamatysim, kodėl tai buvo svarbu, visai gera pabaiga, iš tikrųjų. Kodėl viskas sugriuvo ir tenka misti konservais, už degalus paklot 300 amerikietiškų (!) dolerių ir saugotis, kad tavęs random nenukeptų- niekas neaiškina, dzin.  Galiuaisiai pasigaili niekšai už svetimo gero grobstymą. Beje, palengvėjimas- nors keliauja kartu, vyrai neužmezga gilesnio ryšio- Perce'o oda idiržusi ir draugystės spinduliai jos nebešildo, fuck yeah. Paprastai geri filmai į pabaigą nusivažiuoja, čia atvirkščiai- pradžia nei į tvorą, nei į mietą, bet pabaiga išperka kaltę. Tvirtas šešetukas.

Infinity Pool (2023)

Mia Goth- naujoji siaubo karalienė, viskas, ką su ja pamatau, yra kokybiška ir įsimintina. Gal kiek stebina, kad taip lengvai filmuose apsinuogina, bet papai gražūs, nenutysę, kodėl ne, džiaukis, pasauli. Antras patikęs dalykas- Alexander Skarsgard vaidybinė transformacija. Galva neišneša, kad tai aktorius iš The Northman - vyriškas, nuožmus, žiaurus ir negailestingas. O dabar- nevykėlis rašytojas Džeimsas, išlaikomas turtingos žmonos, greitai pamatysime, labai greitai pradedantis ašaroti ir triesti į batus. Egzotiškoje saloje jiedu atostogauja ir bando remontuoti pašlijusi santykius. Paskaičiavus laiką, kiek matome jį žliumbiant, gautųsi pamoka; arba ilgoji pertrauka- garantuotai :D Keisti pojūčiai užvaldo, kuo labiau rašytojėlį engia, tuo norisi daugiau negandų kad patirtų. Žertva, kentėk. Mios Goth herojė, Gabi, nemažai prisideda prie eibių, ausyse dar skamba pratisas klykiamas jo vardas: Džeiiiiiiiiims, oh, Džeiiiiiiiims. Brr, nenorėčiau teroristės Gabi pavidale (šaunuolė Mia!). Trečias šaunus aspektas- pati filmo idėja, nusikaltimai be atpildo (beveik), aišku, jautresniems, kaip Džeimsas, varžteliai pradeda klibėti. Pabaiga pagesino entuziazmą; kas ten per crying in the rain atomazga,?! Pamiršau paminėti- fainos salos vietinių kaukės (maskavimosi menas man labai prie širdies)- pats tas pasislėpus šlaunim raityt ir varpom mosikuotis orgijose :D

Dead Mail (2024)

Pakerėjo sepiški, blukintų spalvų tonai, istorija nebebuvo svarbi; estetiškai čia geriausia 2025m. patirtis. 80-ieji,  žiauriai melancholiška nuotaika, išskirtinis filmavimo būdas. Vienintelis kontekstas, ateinantis į galvą- John Fowles "Kolekcionierius", juo ir apsiribosiu. Muzika labai prisideda prie ypatingos atmosferos kūrimo- nenusimanau, bet kažkokie ypatingi sintezatorių/vargonų garsai. Užliūliuoja ir nebesigilini, kokia kriminalo varomoji jėga- geismas ar užgauta savimeilė, kodėl pagrindinis herojus pasielgė taip, kaip pasielgė? Pabaigoje metama fake: based on true events korta, ir žinot, nesunkiai patikėčiau, kad taip galėjo nutikti gyvenime. Įdomi pasirinkta vieta- paštas, dar neteko matyti, kad veiksmas čia rutuliotųsi. Iš pradžių nesupratau, kokia velniava jie užsiima, o pasirodo, nuoširdžiai ieško adresatų, kad laiškai ir daiktai nedingtų pakelėje. Darbuotojai: vyrų nakvynės namuose apsistojęs Džasperas, vietinės reikšmės laiškų seklys- įžymybė, ilgakasis, OCD tendencijų turintis ūkvedys pasigėrėtina kasa, rūšiuotoja  Ana, parodžiusi stebėtiną užsispyrimą ir drąsą...Finalas netipinis, jau galvoji, šakės pareina, bet žudikas pasielgia netikėtai; nustebino. Apskritai veikėjas vertas atskiros diskusijos! Netikėkit IMDB vertinimu, žiauri neteisybė nušešetuoti šedevrą, mulkiai prakeikti!

The Descent (2005)

Slegiantis jausmas yra norėt gero siaubo, internete versti puslapių puslapius, ir suprast, kad nu viskas peržiūrėta, o kol pasirodys šių metų perlai, teks gerokai palaukt. Atodūsis. Tada prisimeni, kad esi praleidus seną monster- horror klasiką; kodėl? Visada įtarimų kėlė aukštas reitingas ir absurdiška situacija, į kurią savo noru (!) patenka moterys, kas ten šiurpaus, pfff. Pasileidau aš jį ir... dar vienas kartas, kada paaiškėjo,- vėl klydau su savo absurdiškais įsitikinimais :D Nesveikai atmosferiškas, klaustrofobiškas, psichologinio siaubo turintis filmukas, akių atplėšt negalėjau. Labai patiko casting'as- ne kokie modeliai, kurios, nu nepatikėtum, kad gali ropštis uolomis ir įveikti kitus fizinio pasirengimo reikalaujančius fokusus, o sportiškos, atletiškos moterys. Pats išvykos tikslas- leistis į urvą, ieškant dar nežinomų išėjimų iš jo, man galvoje netilpo, tapo pagrindiniu siaubo epicentru. Momentas, kur jos turi kirsti prarają, karabinų pagalba kabinantis į lubas,  vien savo rankų jėgos sąskaita, dusau nuo įtampos žiūrėdama, nerealu! Moteriškės, jūs visai išprotėjot! Didelė tikimybė būti atkirstoms nuo grįžimo keliu, kuriuo išėjo (siurprizas siurprizėlis- taip ir nutinka), o čia dar pasirodo išsigimėlių pabaisų urvo vietinių, kurie labai norėtų paragaut atvykėlių gerklių :D Įpūdį paliko kraujo tvenkinys, monstrai irgi faini, baltašikniai akliai. Moterys ne iš kelmo spirtos, karšia jiems kailius iš paskutiniųjų, cypaut kamputy- ne joms. Prisimenat, minėjau psichologinį siaubą? Pabaigoje iškyla nesuvestų sąskaitų akimirka, kada vienai iš herojų, likti gyvai ir pizdinti iš urvų kuo greičiau, tampa antraplaniu reikalu. Jėga! Dvejopa pabaiga, paliekanti žiūrovą nežinioje, puikiai užbaigia nuotykių ieškotojų skerdynių istoriją. 

The Phoenician Scheme (2025)

Filmas už dyką! Lankau Apollą pirmadieniais taip dažnai, kad padovanojo bilietą; nieko nelaukdama nuskubėjau vertinti naujausio Wes Andersono darbo. Blemba, patiko. Vizualiai pribloškiantis- spalvos, interjero dizainas, drabužiai,  kinematografija... Dažną kadrą norisi stabdyti, kad spėtum įsižiūrėti visas detales, aišku, salėje tai neįmanoma. Benicio del Toro man jau nebegali patikti labiau, nei patinka dabar, bet žinot kas steals the show? Michael Cera! Keistuolis entomologas- korepetitorius iš Norvegijos, akcentas XD Žiauriai smagiai žiūrėjosi, komiški momentai super, kikenau ne kartą. Nesugebėčiau trumpai aprėpti, apie ką: šnipų parodija, verslo sandėrių parodija, šeimos santykių fantasmagorija, haliunkės prieš mirtį.. Tačiau faktas, kad pagrindas stovi ant tėvo ir dukros, dviejų svetimų žmonių, ryšio statymo- rimtesnis akcentas, mano absoliutus guilty pleasure. Ironiška ten viskas- pasirašyta sutartis, pasaulietiškas blizgučiais aplipintas rožančius, prašmatni pypkė, bet kortavimas pabaigoje, eina sau, užgavo stygą giliai viduje.

Final Destination: Bloodlines (2025)

Nesitikėjau, kad sukels tiek juoko; pražvengiau visą filmą! Priminė koronos metą, kada grįžus iš darbo norėdavosi ką nors nužudyt arba pačiai pasidaryt galą; jungdavau siaubekus ir žiūrėdavau, kaip gyvybė atimama ekrane. Kuo daugiau kraujo, tuo geriau- ir nuleisdavau garą. Oi, kaip man būtų patikus ši frančizė, mirtys stebina išmone, nori dar ir dar, tegu nelieka nė vieno, tvajumat! Ir neliko! Vakarėlis stiklo bokšte atrodė visiškai fake: lyg kas darytų teminį vakarą babos jaunystės laikmečiui (kokiam, lol???) atkurti, bet labai nevykusiai-, pradedant rūbais, šukuosenom, spalvom, baigiant šūdinu castingu su girl next door, galėjo paieškot išskirtinesnių fizionomijų. Yra keli šmaikštūs momentai: purvina motinos paslaptėlė pažaidus kitoje komandoje, auskaruoto vaikinuko charizma- įpūčia gaivaus vėjo tryzniotojų smarse. Aišku, galima nuspėt, kad piercingai jam atsirūgs, taip ir nutinka. Tatuiruočių salono epizodą buvo įdėję į anonsą, tai gaila išspoilino, nesėkmių grandinė labai gražiai sudėliota, o daina... Veikėjai elgiasi debiliškai, bet kada nematomas priešas genėja jų gretas be gailesčio, nelabai išspausi apdovanojimų už rascionalumą. Pavyzdžiui, rizikingas brolių planas iššaukti vienam mirtį po anafilaksinio šoko ir staigiai atgaivinti. Ligoninės patalpose, gerai, gaaaaal ir logiška, bet ką veikė magnetinio rezonanso kambaryje? Kodėl jis neužrakintas? Nu gerai, skaitykim mirtis žongliruoja situacijom kaip jai patinka, tiek to. Ir pabaigai- čia vienas paskutinių pernai iškeliavusio Tony Todd pasirodymų (bitininke, bitininke, bitininke..), aktorius nebepanašus į save,vien  kaulai ir oda, lieka spėti koks vėžys nukamavo. Maniau, prostatos, o pasirodė skrandžio. Vargšelis :(

Barbarella (1968)

Filmą žiūrėjau "Babilono" kinoteatre, Berlyne. Nemokamam seanse! Smagi patirtis, jauki seno pastato autentika, platūs praėjimai tarp eilių. Seksistinė kosminė odisėja, su jauna ir labai gražia Jane Fonda; laviruoja tarp absurdo, sarkazmo, netgi kičo, bet humorą užskaitau. Už mūsų vyras taip juokėsi, kad maniau, prišiks į kelnes- noriu pasakyti, salė nesėdėjo it mietą prarijusi, žmonės šauniai leido laiką. Jokių mažvaikių, kaip tik, daugiau vyresnio amžiaus žmonių, nei man įprasta matyti. 41amžius, Barbarela- astronautė, kuriai patikėta rasti be žinios dingusį piktą mokslininką, pakeliui ji nuolat patiria seksualinių nuotykių. Senoji trintis- atgyvena, viskas vyksta susilietus delnais :D Visgi atsiranda senamadžių, o Barbarelai  labai priimtini seni metodai, net uždainuoja :D Silly exploited woman in space motyvas gal papiktintų ūsuotas feministes, bet Fondai karūna nenukrenta, nors parodomi papai! Apžėlęs diedas,  aklas angelas su žemu IQ, vėpla mokslininkas- graži moteris dėmesiu nesiskundžia. Efektai, patys įsivaizduojat- lėkšti ir primityvūs, pvz kailiu muštas erdvėlaivio salonas, nors permatomi žmonės vienoj planetoj visai smagiai žiūrėjosi. Geros nuotaikos užtaisas, vargu ar pati būčiau radusi šią mielą nesąmonę.

Cure (1997)

Lyginamas su "The Silence of the Lambs", "Se7en", aš ir nusiteikiau atitinkamai- šiurpiam, atmosferiniam psichologiniam trileriui. Tačiau Azija- ne Amerika, viskas kitaip, ir gavau dvi valandas žiovulio mankštos. Pagrindinė mintis visai šauni, neišspoilinsiu, jei kas norėsit praleist zolpidemo tabletę ir natūraliai pasimigdyti. Užtat lėtas tempas ir tykus japonų temperamentas, eina šikti.. Mes, vakariečiai, pagrindiniam iniciatoriui, su užknisančiais pasikartojančiais klausimais, seniai būtume rėžę "acipisi, dūchas", palikę vieną ir tiek bėdos. Čia.. pasikviečia į namus, rodo begalinį svetingumą ir empatiją, kokia kultūra! Bene pakančiausias- pagrindinis detektyvas, po sunkaus darbo, grįžtantis namo pas atminties problemų kamuojamą žmoną. Kai JIS praranda kantrybę (lyg uodas pakeltų balsą, cha) pasidaro nuoširdžiai gaila. Trūko blogiečio charizmos, aš sunkiai skyriau veikėjus tarpusavyje, o panašiem  filmam kaip ir būtinas išskirtinis evil mastermaind. O gal reik žvelgt filosofiškai- blogis neturi veido?.. Pagrindinis mane kamavęs klausimas- kaip išsiaiškino į policijos nuovadą patekusio įtariamojo tapatybę? Faktas numetamas kaip kaulas šuniui, graužk ir neklausinėk, nu blemba, negalima taip. Finalas, bendram kontekste, kelia nemalonių jausmų ir visgi išplėšia 7/10 iš mano kapšiuko; juk čia kiekvieno serijinio žudiko svajonė, amen visiem, jei taip būtų įmanoma prasisukt.

Thelma & Louise (1991)

Jau kurį laiką svarsčiau dar kartą pažiūrėti seną gerą Ridlio filmą apie nekaltas dviejų moterų atostogas, kurios virsta kriminaliniu košmaru. Mačiau dar  vaikystėje, įsiminė Brado Pitto vaipymasis su fenu ir skrydis per kanjoną. Atvirai, daugiau mažiau nieko ir nevyksta tas dvi valandas, po to kai Luiza efekto būsenoje nušauna Telmos skriaudėją. Moterys klimpsta gilyn, policija netrunka susekti jųdviejų pėdsakus. Faktas, kad filmas reikalauja didelio ekrano- Vingio 1 salė būtų buvęs idealus formatas, mat kinematografija užkanda žadą, Luizos Thunderbird'ui skrodžiant dykumas. Bandžiau atsiminti, ar esu kada mačius tokį stiprų moterų duetą kaip Sarandon ir Davis, kriminaliniam fone- blemba, ne?.. Dar vienas pliusas neeiliniam filmui. Kas maloniai nustebino ir į ką neatkreipiau dėmesio anksčiau- tvirta ir nepajudinama draugystė. Tikėtumeisi, kad išduos viena kitą (viskas nugarma velniop dėl lengvabūdės Telmos), bet režisierius išvis neįdeda šio pigaus, holivudinio intrigos vingio, kur veikėjai atsikvoši paskutinę akimirką, pasąmonės dugne atkrapštę moralinių vertybiu trupinius. Mečiau iššūkį neapsiverkt pabaigoj, pralaimėjau- kaip viskas turėtų būt suknista, kad išsitaškyt gabalais atrodytų nebūti nugalėtoms. 

Ghost Stories (2017)

Jau filmo pradžioje išgirdau frazę,  kuri nusipelno nutūpti blog'o citatų juostoje,- ant tiek nebūdinga siaubo žanrui ir verčia iš koto. Turėjau sustabdyt filmą ir išsižvengt. Ši mažytė pakiša nebeleido būti pernelyg griežtai. Trys istorijos, į kurias gilinasi skeptiškas profesorius, mėgstantis demaskuoti ekstrasensus ir panašius, neva galinčius kontaktuoti su anapusiniu pasauliu. Naktinio sargo liudijimas, kipšas ant galinės sėdynės ir nelaimingas nėštumas 40+. Pirmoje grimo efektai galėjo būti geresni, na bent antroje istorijoje taip staigiai juda kamera, kad objekto neįmanoma aiškiai sufokusuoti. Trečia neišjudina iš sąstingio, nė karto nepašokau iš vietos, užtat pamačiau Martin Freeman, Anglijos grynuolį. Aktorius įkvepia gyvybės migti pradėjusiam žiūrovui, nes finalas yra geriausia dalis. Įvykiai iš profesioriaus praeities smagiai sulipdo viską į visumą, žinos, kaip juoktis iš nepaaiškinamų dalykų. Taigi toks lengvas siaubiūkštis, dabar galvoju, apie vaiduoklius bene sunkiausia padaryti baisiai, o čia visai neblogai susitvarkė.

The Ugly Stepsister (2025)

Klausiu savęs, ką filme pamatytie buvo keisčiausia? Žiūrime  Pelenės istoriją,  iš įseserės Elviros kampo. Jau buvau nusiteikusi kraujui ir amputacijoms (plakatas iškalbingas), bet įdėti dar keli įspūdingi momentai, Broliai Grimai plotų katučių. Ko nepadarysi dėl grožio, kad princas pasirinktų tave! Vargšė mergaitė net nėra bjauri, iškreipti grožio standartai! Kaip tik Agnes (Pelenė)- šabloniška blondinka, visai tuščia ir neįdomi (išskyrus sceną tvarte, kažkas naujo). Netrunka pralėkti keturios pilnatys, o Elvira paaukoja viską- asmenybę, sveikatą ir sveiką protą. Dukrai talkina rūpestinga mamytė, šarminga moteris, su ja susijusi mane pribloškusi scena pabaigoje, ko nesitikėjau pamatyti pasakoje...Skambant Edvardo Grygo "Trolių olai", reikalai pasileidžia žemyn kaip nuo aukščiausio amerikietiškų kalnelių taško. Šiurpus įvykis veja kitą, spėlioji, ar kainuos  makabriška kelionė grožio link gyvybę, ar Elvirai pavyks išsigelbėti? Beje, spėkit, kas guli vienam iš kambarių, nes pinigai keliauja išimtinai grožio procedūroms :D Žodžiu, fantastiškai smagus body horror, žiūrėjau kvapą užgniaužus ir maldavau nesibaigti. Jeigu "Scanoramoje" šį rudenį nebus įdėta į programą, labai nusivilsiu.

The Surfer (2024)

Fantasmagorija; pagrindiniam vaidmeniui tinka TIK Nicolas Cage; nė atrankos nereikia, niekas jo nepakeistų Ypatingas talentas įkūnyti per kraštus kupančius keistuolius dar kartą apdovanoja ištikimą žiūrovą. Pusantros valandos pažeminimų ir nepatogių situacijų, galvoji, blemba, kodėl jis nepasiduoda, čiuožk tu iš ten, nevykėli! Bet jis lieka, patinka kentėti, nes turi TIKSLĄ. Matai, kaip greitai žmogus nusirita žemyn, atėmus paprasčiausius kasdienius civilizuoto asmens atributus- telefoną, automobilį, batus :D Vyras, kurį pažinsime tik kaip Bangletininką, nori nusipirkti buvusius vaikystės namus Australijoje. Tačiau aplinka pasikeitė; paplūdimį valdo agresyviai nusiteikusi bangletininkų gauja, primenanti kultą. Lyderis- savotiškas filosofas Skalis, vaidina Julian McMahon. Kiek prisiminimų, pakilo ištiso dulkių stulpai, po kuriais- kadaise labai mėgtas serialas Nip Tuck. McMahon pasirodo fantastiškai- realiai suvoki, kad taipogi yra laike užstrigęs nevykėlis, senas diedas, kuris trinasi su paaugliais, svaiginasi ir elgiasi kaip mažvaikis. O bet tačiau- turi autoritetą, o štai Cage'o herojus- outsaideris, vertas paniekos. Pripažinsiu, ilgainiui imi mėgautis jo kančia ir linki, kad aukai iškrėstų dar kokią eibę :D Įsiminė dvi scenos- rūkanti moteriškė, toje pačioje rankoje laikanti šuns ekskrementų maišelį ir kišenėn įkišta negyva žiurkė, nes nu kodėl, gal pravers. Praverčia XD Ačiū, Nikai, už dar vieną kinematografinį tornadą!

Clown in a Cornfield (2025)

Turbūt labiausiai gaila, kad siužeto twistas, kurį numačiau, nepasitvirtino- mano versija būtų  prasminga ir suprantama, bet tada čia nebūtų siaubo komedija. Keli linksmi bajeriai pasitaiko ir klouno kostiumas geras, smagiai žiūrisi, kaip vaiko šlykščius paauglius. Paaugliai... Užknisa nuo pirmųjų minučių, dvi pyzdos vietinės mergos, du išdaigininkai, turčiaus sūnelis, visi uberkieti ir prie jų prisijungia sarkastiškoji naujokė dvi palaidos sruogos, pizė koks čia kaimas Kvin. Iš nuobodulio jie filmuoja durnus siaubo video ir pykina miestelio šerifą. Nežinau, gal senstu, bet pykino ir mane, durnių šaika. Matyti juos skerdžiamus yra palaima akims, visiems linki kruvino galo, bet aišku, supranti, kad dalis išgyvens, blet. Pabaiga privertė sunerimti- jie ką, ketina kepti tęsinį, gal nereikia?? Jaučiasi silpnas Stiveno Kingo garas- bet su kukurūzais "Children of the Corn" asociacijos ir baigiasi. Pagrindinė mintis pirmąkart išsakoma atvirai, jokių Wes Craven stiliaus nutylėjimų, bet visuma primena maskaradą ir faktas, kad saujelė hormonų audrų drebinamų pacukų atsilaiko prieš... Nu nesąmonė. Iškirtus visus netikšas man būtų patikę žymiai labiau. Visgi šešeto vertas siaubekas yra geriau nei bet koks kito žanro filmas, vertas šešeto. Ką tik pro akis perleidau 210 filmų pavadinimų imdb, kurie vienaip ar kitaip liečia klounus, o vaikyti, reitingo vidurkis- koks trejetas, tai šeši yra labai labai gerai. Na ir pabaigai, linksmas momentas: įdomu, ką apie reginį pasakytų ypatingas žiūrovas- salėje, tarp šaikos paauglių, porelės, keleto jaunų vyriškių,, tikrai nesitikėjau pamatyti vyresnio amžiaus, pražilusio, kostiumuoto vyro :D

Anything for Jackson (2020)

Esu išsiblaškius (šiandien gerai pasportavau po ilgesnės pertraukos), o gal atbukau emociškai; nėščiąją pagrobia satanistai, o man giliai dzin dėl jos likimo, bet taip kapitaliai. Nuobodus siaubas- šovė galvon naujas terminas. Senyva porelė pagrobia gimdyvę, kad perkeltų mirusio anūko sielą į jos būsimą kūdikį. Grobikai kažkokie per daug geriečiai, nors turi visus fizinius duomenis sukurti šiurpią aurą, ypač vyriškis, viso filmo metu nekyla net mintis kad moteriai nutiks kas blogo. Per daug trydalioja boba, abejoja ir virkauja. Paskaito iš apipelijusios satanistų biblijos, aišku, šėtonas mėgsta pokštus ir namus apninka vaiduokliai. Gal kad žiūrėjau dieną, tos  baidyklės net antakio neprivertė pakelti, tik nusižiovauti. Vienu metu ekrane pasirodo čiuvas, kaip du vandens lašai panašus į sesers vyrą, net sužvengiu, viskas, nuotaika pražudyta galutinai. Istorija liūdna, seneliai prarado anūką ir dukterį, prasideda su blogio jėgom ir laimingos pabaigos nelemta patirti, bet viskas matyta dešimtis kartų prieš tai..  A Dark Song turėjo riestainio skylę, o ne biudžetą, bet šitoj temoj pasirodė žymiai įtikimiau ir kraupiau. Pranašumą turi žiūrovas, kuriam neteko matyti n+1 siaubo filmo. Savo kategorijoj žiūralas nėra prastas; bet jeigu čia tavo mėgstamas žanras ir esi prakutęs, nieko naujo nepamatai ir jautiesi biški nusivylęs.

Slay (2024)

Nuostabi cheesy komedijukė- su drag queens ir vampyrais! Čia Cuba libre iš  From Dusk Till Down  ir To Wong Foo, Thanks for Everything! Julie Newmar , geri ir svaigsti :D Karalienės labai fainos, ypač Mama ir Olive- kiek daug reiškia charizma- be jos makiažas, rūbai, perukai yra bejėgiai. Aišku, kam nepatinka panašūs nukrypimai nuo normos, geriau nežiūrėkit. Mano akys buvo plačios, o ausys stačios, su transvestitais nieko nepraleidžiu. Daug šmaikščių frazių; ištisai stabdžiau filmą, kad įsidėmėčiau, dauguma nešvankios, bet suręstos tvirtai. Komedijos mane retai prajuokina, o čia prigavo ne sykį. Ketveriukė drag'ų per klaidą atvažiuoja surengti pasirodymo į baikerių larioką; nesutinka jų išskėstom rankom, bet pinigai nesmirda. Skamba vulgarus popsas (Doja Cat, Cardi B), bet kai šoka vyrai, persirengę moterim, tatai sudaro keistai tobulą derinį, žiūrėjau kaip užhipnotizuota į jų numerį. Lyg būtų maža streso ir įtampos, į barą prisistato vampyrai. Tenka nugesinti nesutarimus ir kautis bendrom jėgom. Česnakinis batonas, Šeilos alkis ("turėjau krimsti riešutus, lyg visai neturėčiau savigarbos"), mintis jei buvai netikęs žmogus, būsi netikęs vampyras ir Dusčio išlindimas iš spintos- labai maloniai nustebinęs seniai žinomos temo rakursas. Gal nuskambės keistai, bet man šitie du filmai, "Slay" ir "Sinners" susišaukia, labai tikslingai žiūrisi vienas po kito.

Sinners (2025)

Po keturiasdešimties minučių, sukirbėjo mintis, kokiai kategorijai filmas norėtų priklausyti? Veiksmo, juodaodžių eksploatacija, siaubas, o gal.. miuziklas? Vampyrai pasirodyti neskuba, pamiršti išvis :D Čikagoje prakutę broliai grįžta į vergovišką Misisipės deltą, kad atidarytų klubą palengvinti brolių daliai. Labai daug plepalų, masyvūs papai, stačiai kalnai, buvę draugeliai, kukurūzų likeris, melodrama, dar plepalų.. Siužetas teka lėtai, niekur neskuba. Pliusas tame, kad girdime daug kokybiško bliuzo, vakarėlį užkuria kaip reikiant, nesąmoningai imi linguoti galva :) Galų gale atėjus eilei kraujasiurbiams, į krūvą suverčiami visi žinomi stereotipai ir veikėjai ima elgtis kaip totalūs idiotai. Vos priėjus prie išvados, kad vampyrus reikia pakviesti į patalpą, kitaip jie negali įeiti, viena durnė suklykia "ateinat čia" :D Patys vampyrai.. hmm.. be pagrindinio mastermaindo charizmos, efektukai skystoki:  tamsoj žibančios akytės, keli stryktelėjimai ore. Jo išdestytai politikai nebėra laiko virškint, tu jau perdozavęs. Užtat gauni dar  dainų, šįkart airių, su šokiais! Šokantys dainuojantys vampyrai, klykiu :D Pabaigai paliekamas last man standing manevras, a la Švarcnegerio sąskaitų suvedimas, sėdi kėdėje galutinai sumišęs, kas čia blet vyksta. Kas esat iš tų, kurie kiurkso salėje iki paskutinių titrų, būsite apdovanoti dar viena saldžia, dramos pripumpuota scena, lyg būtų maža. Verdiktas? Lyg dėžutė, kur suki rankenėlę, ir nežinai, kas iššoks jai atsidarius. Fejerverkas, uošvė, papai, smūgis į veidą, kraujo čiurkšlė. Absoliuti kūrybinė laisvė ekrane, be suvaržymų, negali nesižavėti. 

Secretary (2002)

James Spader jau mačiau nenormaliame, iškrypėliškame  amplua (kalbu apie D.Cronenbergo Crash). Nuo šiol mano akyse galutinai užsitarnauja krypazoido titulą, kaip kadaise Jeremy Ironsas. Žiūrėdama nejaukiai muisčiausi, bet seniai patyriau, kad taip priverstų įtempti dėmesį- pažeminimo fetišą propaguojantis šefas ir jo sekretorė.. Nepatogi atmosfera išlaikoma viso filmo metu, koks menas! Maggie Gyllenhaal puiki partnerė,  aktoriai tinka kaip tobulai išpjautos puzzle detalės. Dominuojantis ir pasyviai paklūstantis.Abu, kiekvienas savaip, patiria neišpasakytą malonumą, bet kur nuves tokie santykiai? Tiek daug scenų, kurias filmuojant, atrodo, mirtum iš gėdos, o jie viską atlieka taiiiiiip įtikinamai! Kikeni, prunkšti, bet neapleidžia nuojauta, kad darai kažką nederamo?  Tai juodoji komedija ir (!) romantinė meilės istorija, tačiau atrodo, lyg žiūrėtum pasąmonės porno, nežinau, kaip išsireikšti, erotika pulsuote pulsuoja. Žiauriai keista komedija, gal tik pabaiga nepatiko, norėjosi kažko drąstiškesnio. 

Revenge (2017)

Sveikinu su  šv. Velykom visus! Dalinuosi vakarykščiu patyrimu prie ekrano: grįžus po 11 valandų darbo, tesinorėjo žudynių ir kraujo, slasheriai visada mane nuramindavo. Labai patiko "The Substance", smalsavaiu pamatyti pirmąjį režisierės pilnametražį filmą. Skaičiau, kad įtikimumo prasme čia pasaka; netrukau įsitikinti, bet nebloga brolių Grimų kalibro pasaka :D Kaip tik tai, ko norėjo perdegusios smegenys; jokio gudraus siužeto, twistų ir nesąmonių, o  daug kūno bjaurojimo, kraujo krioklių ir neįprastų kameros priartinimo kadrų. Kaip antai skruzdė, papuolusi po lašančiu krauju, išdidinus atrodo įspūdingai, arba smėlin įmyžtas voras, čia jau juokinga, bet vistiek originalus sprendimas. Seksulka mergužėlė patenka į nepavydėtiną padėtį: meilužio namuose išprievartauja babajus draugelis. Bet didžiausia chuinia prasideda, kada ji pareikalauja sraigtasparnio, kad sugrąžintų namo, toliau nuo prakeiktos faziendos dykumoje (nėra mergiotė proto guzas) Meilužis akivaizdžiai suka neaiškias varkes, todėl paprasčiausia bus merga atsikratyti. Su sėbrais taip ir padaro, ar bent taip įsivaizduoja. Prasideda fantastika. Neatsimenu, kada paskutinį kartą mačiau tiek išlieto kraujo, bet žmogus liktų gyvas: bėgtų, plauktų, vėl bėgtų, šaudytų ir pan :D Overdozinimas raudona spalva linksta link komiškumo, bet keršto idėja grąžina balansą. Kaip sakiau, realiam gyvenime per milijoną metų nenutiktų nieko panašaus, bet kai esi pavargęs ir nenori kritikuoti, gauni stilingą, kūrybiškai pateiktą fifos- sfinkso pasakėlę. 

The Hunt (2020)

Neseniai skundžiausi, kaip trūksta smarkių, kietų moterų filmuose ir visata atsiliepė į mano šauksmą- gavau Kristal :D Bet apie viską iš pradžių. Trileris negaišta laiko su dėmesio auginimu. Saujelė nepažįstamųjų pabunda neaiškioje lokacijoje, sadomazo gerbėjų mėgstamais žaislais užkimštomis burnomis. Prasideda medžioklė: mano nemėgstamą Emą Roberts, vietoj vardo gavusią tiesiog  jogos kelnės, nukepa vieną pirmųjų. Galva ištaškoma kaip arbūzas, ačiū, puikus paskatinimas žiūrėti toliau! Ironija, žmonės gauna ginklų, bet naudos nulis, užpuolikai daužo juos lyg mėšlamuses, pliaukšt pliaukš pliaukšt. Tačiau ne visi yra bejėgės aukos, viena moteriškė turi išskirtinių išgyvenimo įgūdžių. Žavėjausi kiekviena ekrane praleista minute, nereali! Turi įtampą  keliantį žvilgsnį ir spinduliuoja nejauką, nustebau, kad šiaip jau yra pasižymėjusi kaip komedijinių serialų aktorė! Jos pasakėlė apie kiškio ir vėžlio lenktynes su alternatyvia pabaiga,- koks momentas! Kristal prisikapsto prie šios nesveikos pramogos mastermaindų, iškaršia jiems subines, tada pasirodo Hilary Swank! Net užmiršau, kad čia vaidina, taip dėmesį prikaustė Kristal. Ką filme vaizdavo lakstanti kiaulė, mįslės neįminiau, bet pabaigoje užsimenama apie Orwelo "Gyvulių ūkį". Smagios skerdynės, pasilinksminau.

Tremors (1990)

Draugas priminė dažnai vaikystėje rodytą siaubo komediją, kurios sugebėjau išvengti- nesu mačiusi nei karto! Gal kaltas žanras- labiau patiko slasheriai, vaiduokliai, ateiviai? Šiaip ar taip, turėjom smagų vakarą su Kevin Bacon ir Fred Ward izoliuotam miestelyje, kurį puola gigantiški požeminiai kirminai. Lokacija kaip man labiausiai patinka- smėlis, mažai augmenijos, įspūdingi kalnai ir pikapai- vienintelis susisiekimo šaltinis su išoriniu pasauliu. Keletas žodžių apie efektus. Prunkštelėjau iš pomidorų tyrės dėmės vietoje smegenų, bet patys kirminai faini- stora dešra, iš kurios nasrų lenda daug šlaunies skersmens metro ilgio gyvačiokų :D Padarai akli, bet puikiai girdi- gyventojai turės pasukti galvą, norėdami išsigelbėti. Labiausiai patikęs dalykas buvo realistiškai pavaizduota mokslininkė- saulės kremu ištepta nosimi ir plaukuotomis kojomis! Taip, nėra ko čia savęs alinti skustuvais, maladiec. Be to, sugalvoja daug praktiškų metodų,- kodėl taip retai matome protingas moteris ekrane? Apskritai herojai išmislionikai, randa vis naujų kelių šlykštukams patiesti. Geriausias frančizės eksponatas, nes po to virpesiai nuvirpėjo į lankas, paskutinis vertas vos 4,1 balo...

Mickey 17 (2025)

Pthirus pubis, arba kirkšninė utėlė- štai su kuo asocijuojasi filmas. Ateivius sukurti garantuotai įkvėpė padidinta klyno siurbikės foto, pagooglinkit, patys įsitikinsit. Žavinga. Čia labiausiai patikęs dalykas, daugiau neturiu ką išskirti. Filmas pasirodė per ilgas, aktoriai stebino savo pasirinkimu čia vaidinti- Toni Colette, Mark Ruffalo? Kodėl? Beje, ką jis ten išdarinėjo burna, atrodė, lyg veido raumenys liko sukaustyti po anestezijos pas dantistą? Žmogaus klonavimo idėja vardan mokslinių tyrimų ledo planetoje.. nežinau, bandyta pateikti neskaniai komiškai, nors Robert Patison puikiai atidirba durnelį, pasirašiusį pats nežino kam. Kosminė nesąmonė, panaši į vaikystėje matytą "Penktąjį elementą".  Žanrai komedija ir kosminė mokslinė fantastika man netelpa viename sakinyje, aišku, čia skonio reikalas. Prašosi poros alaus peržiūros metu. Ar džiaugiuosi, kad nėjau į kiną? Taip.

The Rule of Jenny Pen (2024)

Štai jis- tobulas siaubo filmas, porūšis- psichologinis siaubas. Negalėjau patikėti radusi nepriekaištingą egzempliorių, absoliučiai be trūkumų. Geoffrey Rush ir John Lithgow pavardės sudomino pirmiausia, nekantravau pamatyti, ką jie parodys.. senelių namuose? Pavarė taip, kad atsilošiau kėdėje! Prisiminiau Kingo "Žaliąją mylią", kur Polą, jau sukriošėlį, kamavo sanitaras. Psichopatinių bruožų turintis Lithgow herojus užhipnotizavo: charizma, nejauka, šiurpas- fantastika. Įspūdį paliko faktas, kad aktoriui 80metų (!), o fizinė būklė stulbinama- tiesus kaip styga, kūnas tvirtas, nesuglebęs, jis net sušoka numerį su savo groteskiška lėlyte! Rush'as, užsispyręs arogantiškas buvęs teisėjas laiko frontą, bet silpstanti sveikata traukia kozirius iš jo rankų. Antroji filmo dalis užmeta klastingą abejonės šydą- ar Dave Crealy išvis egzistuoja??? Senatvinė demencija- juokai menki, žmonės linkę matyti asmenis, kurių nėra, skųstis tariamomis vagystėmis,- marazmai, keliantys sveikiesiems pašaipą. Personalas patys šlykštisi seniais, juk tiesa. Daug atgrasios senatvės rodoma- dušas, grybeliuotų nagų karpymas, maistu išterliota burna ir apdrabstyti drabužiai, žmonės- kevalai. . Pasikartosiu-  tobula tema siaubekui, dar nespėta nuvalkioti, plius A+ klasės vaidyba lygu šedevras. Ačiū!!! 

The Last Showgirl (2024)

Smalsavau pamatyti Pamelą Anderson dramoje; faktas, įvaizdį turėjo nerimtą, asociacijos su balioniniais papais ir šlykščiai juodai apvestom akim. Tada vieną dieną perskaičiau, kad atsisakė makiažo, sveikintinas žingsnis, atrodo daug geriau. Bet kur judėjo karjera, po "Gelbėtojų", kažkokios klaikybės "V.I.P." ir epizoduko "Borate", nesu girdėjusi nieko apie Pamelą? Ir štai, bandymas atgauti orumą, važiuojam.  Veikėja- iš paauglystės svajų neišaugusi, erotinius šokius visada prioritetu laikiusi, tuoj be darbo liksianti senstanti moteriškė iš Las Vegaso.  Svajoklė, įsimylėjusi į ją nukreiptas šviesas, dėmesį, kostiumus, vargu, ar sugebėsianti išversti kailį ir prisitaikyti naujajame pasaulyje. Anderson infantili, jausminga, švelniabalsė,- negali nemylėti. Atranka- svetimos gėdos perlas, liūdna žiūrėti, nors truputį  ir juokinga, kai veikėja įsiunta :D Bet. Jamie Lee Curtis yra žmogus, who steals the show. Matrona aukštai atstatytom krūtim, margarita vienoje rankoje ir šmaikčiu sąmoju- kitoje, tik mėto, tik mėto. Šokis pagal Bonnie Tyler "Turn Around" man pasirodė drąsiausia, ką aktorė yra atlikusi ekrane. Apsinuoginti, nusifilmuot sekso scenoje- viskas vakardiena, neįdomu. Bet kada tau  66m, esi įsprausta į groteskišką tokiam amžiui seksualizuotą aprangą, nešioji kokteilius ir gauni tipsus į iškirptę- tada imi ir iššoki emocijas- jaunystės ilgesį ir negailestingą laiko tėkmę. Trečias asmuo, kurį netikėtai išvydau- mano mylimiausias imtynininkas iš paauglystės laikų- Dave Bautista! Kas galėjo pamanyt, kad vieną dieną paliks ringą ir pradės lįsti į neblogus filmus? Na, geresnius, nei John Cena ir Rock kartu sudėjus :D Kinematografija taipogi patraukė akį, net dirstelėjau, kas režisierius- ogi Coppolos anūkė! Blem, kiek ten daug jų Holivude, ankstesnių jos filmų nemačiau, užtat šis priverčia prisiminti vėl ir vėl. Skaičiau, kad Pamelos sūnus atleido mamos agentą, kai šis atmetė scenarijų, jai nė neparodęs. Tam vaikai ir reikalingi!

Armand (2024)

Pakliuvau į seansą neplanuotai- pašalinė įtaka. Įspūdis, sąžiningai pasakysiu, išlieka ilgam. Režisierius- Ingmaro Bergmano anūkas, senelio darbus išstudijavęs, turi potencialo obels obuolio sėklytė. Labai nuoširdūs ir realistiški veikėjai: naivi kaimietukė pradinukų mokytojytė, ekscentriška Armando mama (aktorė puikiai žinoma iš prieš keletą metų pasirodžiusio "Blogiausias žmogus pasaulyje"), įteiklus ir konfliktų vengiantis direktorius.. Išpildymas keistokas, bet nejaukią tėvų susirinkimo atmosferą sukūrė puikiai. Didžiulės tuščios mokyklos patalpos ir šeši žmonės, ieškantys tiesos: 3 švietimo sistemos atstovai ir 3 tėvai. Kas nutiko tarp dviejų šešiamečių? Kokie nesutarimai tvyro tarp tėvų? Kaip situacija intensyvėja lyg sniego kamuolys, lekiantis nuo kalno? Kas meluoja? Renate Reinsve išvaidina  stulbinamai: pradžioje ja bjauriesi (trys minutės juoko, filmo turinį pamiršiu, bet isterija liks atminty)  paskui randasi empatija, o paaiškėjus tiesai, supranti, koks bejėgis yra žmogus ir kaip lengvai gali būti pasmerktas. Filmas apie vaikų problemas, bet nepamatom nė vieno vaiko- irgi labai įdomus režisieriaus pasirinkimas. 

Humanist Vampire Seeking Consenting Suicidal Person (2023)

Žiūrėdama filmą norėjau, kad prisistatytų humanistas ir man jį išjungtų, che che, nebuvo tragedija, tačiau  be šmaikščios pagrindinės minties- pavadinime- daugiau nieko nebuvo pasiūlyta. Tempas lėtas, gerai, dar galima atleisti, herojai užaušę, ypač į savižudybę linkęs paauglys, Michael Cera "Humanos" versija , pabaiga kažkoks vėjas .. Norėjo mirti, dabar ką, gaus gyventi ilgai ilgai, kas čia per velnias?? Ai, bet kaip indie žanro gerbėja ir vampyrų temai prijaučianti siela, mažiau 7 negaliu duoti. Emo vaibas, vinilinės plokštelės, depresuojanti vampyriukė varnos juodumo plaukučiais, tėvai, stresuojantys dėl negalinčios savim pasirūpinti dukters, juk kjut.

Sick of Myself (2022)

Kartais įdomu palyginti įsivaizdavimus apie filmą ir  koks jis buvo iš tikrųjų. Plakate- apibintuotas merginos veidas, rankose telefonas. Galvoju, čia buliaus šūdas, siekia dėmesio, iš tikrųjų viskas veidui tvarkoje, tiesiog dėmesio parazitė. Paaiškėja, kad itin ekstremalių priemonių pagrindinė herojė griebiasi, kad visos šviesos būtų nukreiptos į ją. Trejus metus nežinojau, kad čia body horror šaunumėlis, ak :( Skandinavų juodoji komedija nulenkia visas absurdo rankenėles, net juoktis pamiršau, geriausiu atveju nejaukiai suprunkščiau. Signė pavydi savo vaikinui menininko šlovės, cha, dar vienas gnybtelėjimas šiuolaikinio meno konceptualistams. Jis kuria kompozicijas iš VOGTŲ baldų. Kaip jam pavyksta taip ilgai išlikti nesučiuptam??? Nesvarbu, absurdas čia karalius. Taigi diena iš dienos mergina jaučiasi užmiršta, šešėlyje, visaip stengiasi atkreipti į save aplinkinių žvilgsnius. Riešutų alergija- pirmas bandymas, o tada interneto platybėse randa rusišką preparatą... Nuo čia filmas pasileidžia nuokalne 220km/h greičiu, jokio žvalgymosi atgal. Ėmiau galvoje kratyti pažįstamus- ar buvo žmonių, kurie dėl dėmesio šokinėtų kaip vandens lašas karštam aliejuje? Koks būtų jų požiūris į Signę, ar suprastų mano ironiją? :D

The Quiet Ones (2024)

Keista patirtis, lyg būčiau patekus į seansą kurtiesiems. Specialiai pasitikrinau, niekur nerašo apie tai, gal čia AI vertė tekstą, žiauru? Jei skambėdavo muzika, matydavai titrus: "skamba elektroninė muzika, muzika intensyvėja, vėjas pučia, girdisi mašinų triukšmas" ir t.t. Muzikos takelis yra stiprioji filmo pusė, todėl nuolat skaityti jo apibūdinimus (pabandykit atjungt skaitymo refleksą, ne taip paprasta) buvo kančia. Norėjosi mėgautis, o gavau lakonišką, nykų sakinį ir efektas nublanko. Niekada negirdėjau apie įspūdingą banko plėšimą Danijoje 2008m., 70 milijonų kronų, pačiam ekonominės krizės įkarštyje, šiuo įvykiu paremta ekrane matoma istorija. Vos prieš 17metų, dar taip neseniai bankuose čežėjo bejėgiai popierėliai? Boksininkas, mėginantis grįžti į ringą, gauna rizikingą pasiūlymą- vadovauti stambiam plėšimui. Jeigu pavyks, kišenės stipriai pasipildys, ir galvos niekas nespardys, profit. Truputis emocinio myžalo dėl dramos su mažamete dukra, kurią teks palikti ir bjauri buitinio smurto scena su ūsuočium,- vagys žmonės pavojingi ir žiaurūs, skandinaviškai glaustai ir aiškiai. Pirmą kartą KP matau veiksmo filmą, sudomino, pagal kokius kriterijus išrinko, viskas aišku- elektroninė, šiurpi, įtampą kelianti klausos pojūčio manipuliacija. Ak jei, būčiau turėjusi galimybę jon pasinerti1 Na,  7/10, neblogai. 

The Marching Band (2024)

Pravirkdė pirmosios filmo minutės, stulbinantis efektas! Siaubas,  ateityje kelias į filharmoniją užkirstas- orkestro atliekama klasika paliktų mane gėdingai sriūbauti. Atsidaro iki tol nežinoti Niagaros kriokliai! Neturiu būdvardžių apibūdinti išgirstai muzikai, žodynas tuščias. Nežemiška, transcendentinė? Garsus dirigentas Tibo sužino siaubingą diagnozę- serga leukemija, būtina kaulų čiulpų persodinimo operacija, Naujienai į parankę įsikibusi kita žinia- šeimoje donorų nėra, nes vyras įvaikintas! Tibo randa vyresnį brolį Džimį, kurio gyvenimas susiklostė anaiptol ne bohemiškai- išsiskyręs, dirba virėju ir gyvena su motina. Labai fainas veikėjas - netašytas, keikūnas, familiarus, bet jausmingas žmogus, kurio gyvenime muzika taip pat vaidina svarbų vaidmenį. Broliai netrunka užmegzti ryšį sunkios socialinės padėties fone- miestelyje uždaromas fabrikas.  Labai malonu pamatyti nepretenzingą  prancūzų dramediją; antraeiliai herojai žemiški, juokingi, mieli, lyg paimti iš daugiabučio laiptinės. Šmaikštūs dialogai ir apsižodžiavimai vertė šypsotis, revoliucinė kovinė dvasia- juoktis, nuoširdumas- pamilti. Džimio mėgėjų orkestrėlyje yra moteris, nepažįstanti natų ir neprigirdintis vyras:D Pabaiga- dar vienas smūgis latakams, užtenka prisiminti ir vėl apsibliaunu. Geriausias KP laimikis šįmet, nebėra kam nurungti, liko tik "Tylieji". 

Queer (2024)

Daniel Craig homoseksualisto kailyje? Gėjus bondas, degiau iš smalsumo! Be to, perskaičiau, jog paremta William Burroughs biografiniais motyvais; ryški asmenybė, kilo noras vėl jo paskaityti. Jaučiu, kad prasivėrė suvokimo durys; žinoma, kiek įmanoma suprasti narkomaną. Pirmoji filmo pusė sausoka: vyresnis vyras suka sparną aplink jaunesnį, nuolat apsikvailindamas, praradęs bet kokį orumą. Craig be galo nustebino- išvertė kailį ir nesveikai drąsiai emociškai apsinuogino, neatsimenu, kad aktorius būtų TAIP nustebinęs savo vaidybine išmone. Vien dėl jo būtų buvę verta imti į rankas laiko bombą, išplešiančią iš tavęs virš dviejų valandų laiko. Jason Schwartzman vaidina rubuilį draugą, besiskundžiantį, kaip lovos partneriai nuolat jį apvaginėja, amūrai ilgapirščiai.. O antroji pusė- ufff, brolyti. Siurrealizmas, tripinimas džiunglėse pririjus haliucinogenų ir mėginimas įgyti telepatinių gebėjimų. Patiko kontrastas tarp nuobodaus bar-hopinimo, gašlių gėjų žvilgsniukų ir laukinių vizijų, filmas sulaužė bet kokius žanro rėmus. Žiūrėjau ir galvojau apie RIP Davidą Lynchą, jam būtų patikę sąmonės klejonės.

Bird (2024)

Graudžiai juokingas ir vilties kupinas filmas, būtų buvę verta KP pamatyti. Dvylikametė Bailey sunkiai priima žinią, kad tėvas greitai ketina vesti vos kelis mėnesius pažįstamą moterį. Ypatinga asmenybė tėvelis- Barry Keoghan sukūrė dar vieną įsimintiną tipą, nenoriu plėstis, pamatysit patys:) Jų šeima priklauso socialinėse paraštėse egzistuojantiems žmonėms;  gyvena kažkokioj landynėj, lyg skvote, kur glaudžiasi neaišku kuo besiverčiantys individai. Bailey tėvui nėra trisdešimties, o jau turi du paauglius vaikus, šiurpu :D Ir vis dėlto istorija nėra depresyvi kaip ankstesnis Andreos Arnold  "Fish Tank"; Bailey artimieji- tėvas, pravarde Vabalas ir vyresnis brolis Hunteris- rūpinasi savais, kaip išgali. Vieta, kur ją pargina namo ant paspirtuko stovintis Vabalas ir uždeda namų areštą, kad nenakvojo namie ir kažkur prašapo- graudžiai juokinga. Mergaitė daug laiko praleidžia viena, neprižiūrima, turint omeny  jos aplinką, nerimauji, kad ko nenutiktų, bet kaip sakiau, neaiškiai jauti, kad viskas bus gerai. Vieną dieną besibastydama ji susipažįsta su ekscentrišku vyruku, vadinančiu save Paukščiu. Galvoje tučtuojau pralekia visos įmanomos psichinių ligų diagnozės, bet Paukštis yra kažkas virš viso to. Franz Rogowski įneša paslapties, intrigos, o paskui išvis prasideda magija. Nes kas sakė, kad socialiai pažeidžiami neturi į ją teisės? Fantastiškas motyvas sklandžiai įsipaišo į paauglystėn žengiančios herojės naratyvą. Trashy vestuvės pabaigoje griebia už širdies, o jaunikio šokis ir daina jaunajai- guilty pleasure to watch :D

A Real Pain (2024)

Švelniai nuobodus, per pusantros valandos visiškai nieko nenutinka- du pusbroliai pasidaro tripą su gidu Lenkijoje, ryšium  kad neseniai mirė jų senelė. Žydė, išvengusi koncentracijos stovyklos, laimingai paspruko į  JAV ir. t.t. Saujelė su jais keliaujančių žmonių visiškai neįsimenantys ir nereikšmingi. Gal tik pabrėžia, koks vienas iš pusbrolių atsipūtęs ir charizmos kupinas, o kitas užsispaudęs IT'išnikas. Nors jie primeta draugiškus santykius, pamažu ima lįsti visokie tarpusavio pasikandžiojimai. Žiūrėjau dėl Kieran Culkin, nučiupusio "Oskarą" už antraplanį. Bičas moka užknisti, tiesa. Giminės juk labiausiai užpisa , vadinasi, misiją įvykdė, kaip ir (? ) Jesse Eisenberg režisavo šitą nuobodybę ir suvaidino nerimastingąjį pusbrolį, blyn, tatai jis moka, įsikūnijęs nerd'as :D Pagrindinė tema- lyginant su gestapo siaubais, anūkų kartos neturi teisės depresuot ir prisigalvot rūpestėlių, maždaug taip. Bet žinot? Jos neklauso ir prisigalvoja, tarakonai galvoje knibždėte knibžda. Fainai buvo pamatyt Lenkiją, daugiabučius, senamiestį ir pan., nestandartinė filmavimo vieta. 

Sing Sing (2023)

Ar esu kada filmą pavadinusi jaudinamu? Būtent taip pasijutau nuo pirmųjų minučių- sujaudinta iki širdies gelmių.  Nufilmuota per 18 dienų, visi iki vieno gavo vienodą atlygį. Dalis aktorių yra buvę kaliniai, dalyvavę programoje Rehabilitation Through the Arts, autentiškumas priduoda šarmo. Išpildyta paprastai, bet jautriai. Buvę recidyvistai, žmogžudžiai ir narkotikų prekeiviai randa nusiraminimą ruošdami spektaklius. Atsakingai repetuoja, analizuoja vaidmenis, padeda vienas kitam. Teatro menas man nesvetimas, todėl buvau užkabinta nuo pat pradžių. Šekspyras, Fredis Krugeris, Egipto princas- vienoje pjesėse :D Patiko, kad nematome galutinio produkto, o tik pačią kūrimo eigą; nėra klišinio "galų gale jie visiems parodė" finalo. Komandos siela, Divine G, įkvepia pabandyti išbandyti jėgas kitą pasimetusią sielą, Klarensą. Nesieina sklandžiai, bet galų gale jie susidraugauja. Klarensas vienas įdomiausių kalinių, iškart patikėjau, kad prieš kamerą profesionalas. Visą laiką laukiau, kol įsmeigs kam peilį į šoną :D Galiausiai sunkumai prispaudžia Divine G ir viskas susvyruoja, kaip toliau klosis reikalai? Čia vienas geriausių filmų apie gydančią meno galią- ištrūkti iš gniuždančios aplinkos ir patikėti, kad gali būti geresnis žmogus. 10/10. 

The Outrun (2024)

Sutaupyti dešimt eurų, nežiūrint per "Kino pavasarį", pridėsiu prie bendro vertinimo, nors čia balai sau- įtariau, kad nebus išskirtinė patirtis. Žinutė: alkoholike būti yra zajebys, nes gali grįžt į romantišką gimtąją salą ir rehabint susiliejant su gamta. Taigi, visos sostinės latrės, marš į savo bezdonis, pasvalius, pakruojus ir davai kaktas trinti melžiamai karvei į šoną, būsite išganytos. Filmas be siužeto: matome kaip pagrindinė veikėja stumia dienas atokioje saloje, kur nuolat pučia vėjas, vandenyno bangos daužo krantus, veikti nėra ką, gerai, kad internetas traukia, viskas. Daugiau NĖ LAŠO. Yeah, right, yra Lietuvoj toks vietovardis Juodkrantė, ten jums papasakotų, kaip be alko apsieina :D  Kaip nuobodulys jos neįveikia, sunku perprast, gal kad praleido čia vaikystę? Bet paprastai jauni žmonės veržiasi į sostinę, nori nusiplėšt provincialumo etiketes ir grįžta namo įžūlūs, pasipūtę, neva pasaulio matę. Pasigedau pykčio emocijos, kelis kart suveblena, kad yra kokia yra, o mylimasis nori ją kontroliuot, bet tai viskas. Užkietėję alchašai belekokie savanaudžiai, greitai nepamatysi jų pabrukusių uodegas. Nesupratau, kas ta Rona išvis-  biologijos studentė ar meninių aspiracijų turinti hipsterė, jogos propaguotoja?.. Faktai apie Orknio salos geografines ir folk ypatybes buvo cringe ir amateurish, nafik jų reikėjo, pagrindinė herojė gili, tik paslydo ant butelio, jau supratom, nereikia kartot šimtą kartų, jėzau. Santykiai su sergančiu tėvu turbūt turėjo paaiškint dukros paslydimą, bet nejutau jokio ryšio tarp jųdviejų. Alkoholizmas pavaizduotas retušuojant, na, kelis kart paskandalino, buvo išmesta iš baro, gavo į veidą, nes nedavė pist pavežėjui. Jeigu vaizduoji purvą, negražink- rėžk, kaip yra. Saoirse Ronan puiki aktorė, bet per švari- girto žmogaus vaidyba klišinė, matyta šimtus kartų anksčiau, nieko unikalaus, trūko dugno, ne prie veido vaidmuo, sakyčiau, miscast. Girtos mergos baisios- svetimos gėdos jausmas persmelkia iki kaulų. Dvi valandos, ir /neišplėtojo nuosmukio kaip reikiant! Tiesa, Orknio sala graži,TOP  kinematografija, bet tiek neužtenka :( 7/10 geriausiu atveju.

The Monkey (2025)

Koks stiprus atotrūkis! Sunku patikėti, kad čia tas pats "I am the Pretty Thing That Lives in the House", "The Blackcoats Daughter", "Longlegs" režisierius. Nors... pastarajame  Nicol'o Cage persona jau buvo komiška, lyg stebėtum  Joceleen Wildenstein  po pirmųjų plastinių operacijų; visgi tada nejaukus filmo vaibas paėmė  viršų. O čia aiškiai juodo humoro komedija! Pirmuoju asmeniu pasakojama, kaip dvynukai tarp seniai prašapusio tėvo daiktų randa dėžę, kurioje- keistas žaislas, klaikiai išsišiepusi, prisukama beždžionė. Ką daro vaikai? Aišku, pasuka raktelį ir prasideda chernia... Pasipila mirtys, bet užuot gąsdinęs žiūrovą, režisierius priima šmaikštų, net pašaipų požiūrį į gyvybę- čia buvo, čia nebėra,- viskas taip greitai! Mirtys kraujastastiškos, fainaldestinaišiškos, absurdiškos- malonumas žiūrėti, norėjosi dar. Broliai atsikrato baisuokle mirties šaukle, bet po dvidešimties su viršum metų prakeiksmas grįžta su nauja jėga. Veikėjai yra belekaip over the top, bet neerzina, o faina, kaip pvz įkyrus paauglys užkritusiais kirpčiukais. O ar matėt kur žmogžudystės vietoje šokančias cheer-leaderes? XD Gal ir buvo kokių nelogiškumų, bet uždraudžiau sau gilintis, tiesiog linksminausi. Neteko girdėti apie šią S. Kingo novelę, įdomu, ar ir ji parašyta su nežabotu humoru, ar čia Osgoodo interpretacija.

Blow (2001)

Johnny Depp pasirodo biografinėje juostoje apie Džordžą Jungą, su Eskobaru įkūrusį JAV kokaino rinką septyniasdešimtaisiais.  Gero berniuko simpatuko įvaizdis mane išblaškė- labai keistas Depp'o, kaip aktoriaus, pasirinkimas (?) Tiesiog negali jo smerkti, teisti, moralinės normos čia negalioja. Pateikta kaip žmogaus, kilusio iš skurdžios aplinkos, tarp nuolat besiriejančių tėvų, iškilimo istorija. Jis tiesiog norėjo pinigų uždirbt, vargšytis. Atradęs, kokius pinigus gali atnešt žolytė, o tada koksas, su draugeliais taip ir padarė- susikrovė gražaus turto. Paplūdimiai, gražios mergos, vandenynas, saulė- skausmingai užsigeidi vasaros; nesvarbu, kad Lietuvoj 35 laipsniai ištekins smegenis per ausis ir gulėsi leisgyvė pakritus. Faini to laikmečio rūbai, daug ryškių spalvų, aksesuarų, žandenos ir tetos šukuosenos pas vyrus :) Vizualas patrauklus.  Džordžas lyg ir mėgina grįžti į normalų gyvenimą, tik vis kažkas sukliudo; jo niekaip nepaleidžia teisėsauga. Gale toks ašaringas momentėlis apie apviltą dukrelę. Jau tik nereikia, pasigirt, kad tavo tėvukas suko narkotines varkes ir sėdo, mielai sutikčiau; kas, kad paskutinį kartą jį mačiau aštuonerių. Iš pradžių dukrą vaizduoja normaliai, kaip ispaniškų šaknų turinčią- tamsesnis gymis ir plaukai, bet paskui virsta šūdagalvės Emos Roberts išpersta amerikiete :D Dėl masinančio šilto klimato vaizdų ir nuostabių kostiumų gauna tvirtą aštuonetą.

Companion (2025)

Sophie Thatcher seriale Yellowjackets padarė puikią karjeros pradžią, ir dabar filmuojasi labai smagiuose siaubo kūriniuose. Džošas (visiems jau gerai pažįstamas Hughie iš The Boys) vidutiniškas vyriokas ir atsidavusi partnerė Airis, atvyksta susitikti su Džošo draugais į atokią vietovę. Čia susirinkusi nelygiavertė gėjų porelė, rusų turtuolis (kaip be klišių) ir jo sugulovė; kažkokie sukti pyderai, vargšė Airis. Nuoširdžiai pagirsiu- aktorius Jack Quaid parinktas idealiai,  kaip pirštinė idealiai aptempia plaštaką, taip jis lengvai įslįsta į sau įprastą nevykėlio kostiumą. Airis prieraišumas krenta į akis, atrodo nenatūraliai, imi galvot- nejaugi ji nemato, kad su lopu draugauja? Bet Airis- robotas kompanionas, jeigu nesugebi susirast gyvos merginos, ką gi, yra  išeitis :D Robotų tema mane žiauriai masina, ypač kai galima gardžiuotis perimta kontrole. Džošas turi labai negražių kėslų, ir padaro didelę klaidą, šį tą jos mechanizme "atjungdamas". Prasideda slasherio fiesta, daug juokingų situacijų, ypač kai Airis žaidžia su savo parametrais planšetėje ir randa sau nustatytą IQ- 40 procentų XD Mane darosi labai paprasta pralinksminti. 

Anora (2024)

Nusivyliau. Nelikę nieko, kuo mane žavėjo Sean Baker- personažų tikrumo (jis ne kartą yra nuostabiai panaudojęs žmones, kurie tiesiog vaidina save), unikalumo, nežabotų dialogų ir gatvinio gyvenimo džiazo. Juk čia Starlet , Tangerine ir  Red Rocket kūrėjas! Kur dingo ugnelė? Priėjus sceną, kur Anorą bando "sutramdyti" du vyrai, pagalvojau- koks čia mėšlas dabar?! Juk ne princesę Dianą turite, o eskortę! Nepamanykit, nesakau, kad pasigedau smurto prieš moterį, bet jei čia bandė prastumt už originalumą tą "mobsterių" kerėpliškumą ir nesusikalbėjimą, net geru absurdu nepavadinsi. Nenusijuokiau išvis nė karto, o reikėjo kažkur juoktis? Nesąmonė, ir tiek. Nufilmuota gerai, bet tau visiškai nusipjaut ant veikėjų ir pagauni žvilgčiojant į laikrodį, kada viskas baigsis nė valandai nepraėjus, o trukmė virš dviejų. Kekšė susituokia Las Vege su rusų oligarcho sūnum, bet giminės nepatenkinti ir atskuba pakalikai jų išskirti. Skaičiau, kad vaidmuo specialiai sukurtas Mickey Madison, ką interpretuoju kaip režisieriaus kaifą ją dulkint. Dosniai atsidėkojo. Figūra puiki, neneigsiu, papais ir šikna gaunam tiek pasidžiaugti, kad darosi įkyru ir bloga, ji absoliučiai neypatinga. Bent rusų vaidmenis atlieka tikri rusai ir nereikia vartyti akių klausant debiliško akcento. Aišku, girdėti rusų kalbą jokio malonumo, buvo strėlių dėl kolaboracijų su šūdų šalimi. Gal čia šuo pakastas, kad atkaru žiūrėti? Šešios "Oskaro" nominacijos, pelių prišikti miltai, pernai metai išties buvo sumauti industrijai. 

Faster, Pussycat! Kill! Kil! (1965)

Trys mergužėlės, go-go šokėjėlės, dykumoje siautėja, kas? Labai primityvus siužetas su stačiais, hipnotizuojančiais papais ir daug moteriškos(!) agresijos. Moteris imasi su vyru, kol jį nukenksmina ir palieka tįsoti smėlynuose, o jo mergina tampa gaujos įkaite- kaip jums pradžia?:D Varla, Rouzi ir Bili- trys seksualumu trykštančios furijos, sukurpia planą apsukti turtingam rančos savininkui galvą ir sprukti su šaibom. Bet jos nežino, kad senis turi savų užmačių. Siužetas debiliškas, bet garso takelis- džiazo melodijų viražai automobiliams negailestingai cypinant padangas į asfaltą, pagrindinių herojų egzotiška išvaizda ir nuožmus būdas- ypač Varlos- prikausto. Varla nekenčia vyrų, meta jiems iššūkį, atvirai iš jų tyčiojasi. Savo laiku čia turėjo būti hitas- agresija ir smurtas- iš moters! Originalu. Filmas patiko Johnui Watersui, manau, įkvėpė savo šedevrus sukurti. 

In the Heat of the Night (1967)

Neįtikėtina, kad tik dabar, po 1425 filmų, kuriuos laikau daugmaž vertais dėmesio ir po nežinia kiek peržiūrėto šūdo, aš susipažinau su Sidney Poitier. Kaip tiksliau nusakyti įspūdį, kurį jis man paliko- lyg žiūrėtum į žmogų, po kurio oda kunkuliuoja lava? Charizmatiškas, temperamentingas ir be saiko talentingas aktorius. Mažam Misisipės miestelyje įvyksta beprecedentis nesusipratimas- pro šalį savo reikalais keliavęs juodaodis apkaltinamas žmogžudyste. Pietūs garsėja rasizmu, nieko keisto, ar ne? Tik štai kaltinamasis pats yra detektyvas, ir puikus savo amato žinovas. Lyginant su juo, policiją vadinti nekompetentinga- tai pilnai  neišnaudoti žodžio reikšmės,- visiški nevykėliai. Visgi šerifas suvokia, kad be Tibso neišsivers. Po šio lepsuso, abu teisėsaugos atstovai bando dirbti savo darbus. Tibsas- išsiaiškinti, kas nužudė miestelio geradarį, norėjusį pastatyt fabriką ir suteikti darbo vietų daugybei žmonių, o rasistas šerifas- stabilizuoti kylančią audrą. Miestelio valdžiai nepatinka, kad juočkis šmirinėja aplink ir kaišioja savolandžią nosį. Filme Tibsas dėl savo rasės patiria tiek pažeminimų ir net grėsmės savo gyvybei, kad neramiai stebi ir laikai kumščius, kad jam baigtųsi laimingai. Kažkokie nesveiki pietų gyventojai, o kai pagalvoji, kad ir dabar požiūris panašus.. Linksmas sutapimas- antrąkart iš eilės pamačiau Hershel - jaunas būdamas, mėgo vaidinti už įstatymo ribų atsidūrusius asmenis :)

In Cold Blood (1967)

Neseniai perskaičiau knygą, pagal kurią pastatytas filmas- Trumano Capotes "Šaltakraujiškai". Literatūros klasika, pranokusi laiką- nusikaltėlių profiliavimas, gilinimasis į asmenybę, patirtas traumas ir vaikystės akcentus. Šio naujo kriminalistikos metodo išpranašavimas skaitant padarė neišdildomą įspūdį. Filmas nebekėlė stiprių emocijų, pritrūko personažų gilumo, nors Peris atskleistas su atsidėjimu. Skaudūs prisiminimai iš vaikystės mainosi su nepavydėtina bėglio padėtimi ir nepatikimu partneriu. Buvo įdomu, į ką fokusavo dėmesį to meto kūrėjai- daug kur primena teatro sceną, nušlifuota, preciziška, bet kaip minėjau, šaltoka. Galima ginčytis, kad būtent toks tikslas - pabrėžti nusikaltimo beprasmiškumą ir žiaurumą, bet ir Klaterių šeimai lieki abejingas? Knygoje pabrėžiami glaudūs santykiai, kiekviena asmenybė išryškinta, ypač motinos depresija, o čia vos keli kadrai iki didžiojo veiksmo. Tau visiškai dzin, kad yra šaltakraujiškai nužudomi, nes trūksta laiko jiems pažinti. Labai nuosekliai laikomasi knygos siužeto, praleista vos kelios smulkmenos, galima sakyti, gauni audiovizualinį romaną, jei skaityti tingi. P.S. Diką vaidina jaunutis Herschel iš "Walking Dead"; buvo faina pamatyti, kaip atrodė neprislėgtas metų naštos. Jam kliuvęs veikėjas sudėtingas, man gal truputį pritrūko šarmingos energetikos, narciziškumo. Bet vaidmuo didelis galvosūkis, tai per daug reikalauti nederėtų. 

Caddo Lake (2024)

Neišduosiu rakto, kur slypi esmė,  nes labai daug atimčiau iš būsimo žiūrovo,  paslaptingumas yra varomoji galia. Luizianoje, netoli Teksaso sienos, gyvena paauglė Elė. Jos toks amžius, kada žiauriai norisi draskyt akis motinai ir gadint nervus patėviui, svajojant apie tikrą tėvą, dingusį kadų kadais. Tipinė paauglė, nei pridėsi, nei atimsi. Sukyla hormonai, strykt į motorinę valtį ir leki ežeru miegot pas klasiokę, pajibat ant visų. Tačiau su jaunesniąja, netikra seserimi, santykiai gražūs, harmoningi. Vieną dieną mažiukė dingsta. Ant kojų sukeliami kaimynai, policija, pasitelkiami sraigtasparniai, bet mergaitės rasti nepavyksta. Paraleliai, jaunas vyras sielvartauja ir kaltina save dėl avarijos, kurios metu žuvo motina, o pats liko gyvas. Kaltė ėda jam nervus, jis negali susitaikyti ir gyventi toliau, bando gilintis į motinos ligos istoriją, rasti atsakymus. Sakytum mižnius, gražesnis žodis jautrus. Ilgą laiką šios dvi istorijos niekaip nesusiję viena su kita, kol staiga vyras randa dingusią mergaitę, ir pasielgia.. keistai. Paliksiu intrigą, kaip. Nežinau, seniai jau mačiau susukto siužeto filmą, gavau net pasitelkti užrašus ir žymėtis įvykių seką,viskas, kas verčia smegenis mankštintis, gauna didelį pliusą. Pabaiga saldžiai karti, jausmas, lyg ir norisi liūdėti, bet priežasties didelės, kaip ir nėra? Labai malonus atradimas.

Pietinia kronikos (2024)

Istorinė akimirka- keliu  atsiliepimą apie lietuvišką  filmą! Ramia sąžine, niekieno neverčiama, su dideliu džiugesiu širdy. Jis buvo nuostabus!!! Salė nuoširdžiai juokėsi ne kartą. Gimusiems aštuntajame dešimtmetyje sukelia milžinišką nostalgijos jausmą- atkurta daugiabučių rajono autentika, sovietinis butų dizainas, šukuosenos, rūbai, šneka, muzika, turgaus chaltūros ir visa kita. Šiauliečiai turbūt išvis pašėlo :) Kaip smagiai įterpta filmuota medžiaga iš dar jaunų "Bix'ų" koncerto ir visokie seni miestų vaizdai, pvz "Lietuvos" kino teatras Vilniuje ir tie stori skelbimų stulpai, ant kurių klijuodavo reklamas ir pan, ir..  kur gavo traukinį su medinėm sėdynėm??? Būtent tokiu vaikystėje ne kartą važiuota maršrutu Kaunas- Marijampolė...  Aktoriai taip pat pasirodė nepriekaištingai- pagrindinis herojus krenta į širdį ir pasilieka- džiaugiesi su juo, liūdi su juo- vakarėlyje, kur Rimanto mergą čiešina bahūras iš priešininkų stovyklos- pasimetimas ir pacaniškas pyktis atskleisti tobulai! Rasa Samuolytė- gryna mokytoja, nei pridėsi, nei atimsi- senmergės disciplina klasėje. Nurauta pana, per kurią Rimantas, iš gezo pamažu virsta į meno mylėtoją, taipogi faina, jos rūbų stilius pasirodė ypač artimas. Išvis, skudurai  susuk galvą, pažinau ne vieną drabužį, kurį turiu spintoje, devyniasdešimtieji niekada manęs nepaliko, px tos mados:) Knygos neskaičiau, man per sudėtingas šiaulietiškas slengas, bet reginys pranoko lūkesčius. Iš anonso mačiau, kad laukia ypatingas produktas, bet kad bus ant tiek gerai, nesitikėjau :)

The Wicker Man (1973)

Yra parodijos tipo "Karklų žmogaus" versija su Nicolu Cage- "not the bees, not the bees", bet ir šitą žiūrint smarkiai ėmė juokas. Kaip jau esu sakiusi,  nuogybės ir siaubas mano smegenyse sukelia trumpąjį jungimą- jie negali egzistuoti kartu. Nuogi papai eina į trasą ne vienam kadre, o laisvo elgesio kontrastas su puritoniškom pareigūno pažiūrom verčia kikenti ir prunkšti. Apskritai, kodėl dingusios nepilnametės atvažiuoja ieškoti vienas žmogus? Etatus taupė? Niekada nepasirašyčiau tokiai misijai, nafik. Taigi atsiskyrėliškai saloje gyvenančios bendruomenės kasdienybę sudrumsčia įkyrus prašalaitis- griežtas konservatorius ir dorovės sergėtojas. Turint omeny, su kuo policija susiduria kiekvieną dieną, keista, kad jį šokiruoja laisvos meilės idėja, nuogų moterų šokiai, Dievo neigimas ir pagonybės dėstymas mokyklose . Pamanyk tik. Kolektyvinis nupušimas, kai visi laksto kaip dūchai po kaukėm pasislėpę savaip įdomus, bet net turint omeny tragišką finalą, juoko nesumažėja, likau nesupratus, čia tyčia taip ar ne :D

The Iron Claw (2023)

Buvau nusiteikus, kad čia bus popsinis šūdas, todėl jis dvejus metus gulėjo kompe nepaliestas. Zackas Efronas su idiotišku bliūduku, vidurius paleist iš juoko galima XD. Tačiau atsirado kompanijos žiūrėjimui, galvoju, alaus pagersiu, jei ką, su alum viskas sulenda. Ir tada įvyko netikėtumas- man patiko, netgi labai! Laiko mašina buvau nublokšta dvidešimt metų atgal, kada būdama paauglė, prilipus prie teliko per BTV vėpsodavau amerikietiškas imtynes. Komiškas vaizdelis- aparatas senas, net be valdymo pultelio kanalams perjunginėt, sėdi per metrą nuo ekrano ir ... varvini seilę. Kokie vyrai ąžuolai, širdis apsalti gali! Priimdavau viską už gryną pinigą, žinoma, ginčydavausi kada teigdavo, jog viskas surežisuota. Pavyduoliai, galvodavau, dabar juokas ima prisiminus :D O čia pateikiama reali, tragiška vienos šeimos istorija, kur tėviškos ambicijos aptemdė sveiką protą ir pražuvo daug sūnų. Taip, daugiskaita, ne vienas bahūras padeda galvą. Nors šitos imtynės totalus spektaklis, diskusijų nėra, visgi per sveikatą kerta, tiek fizinę, tiek psicholiginę. Eina šikti, gaila pasidaro jaunų gyvybių, koks liguistas yra sūnaus noras įtikti tėvui, noras, kad tavimi didžiuotųsi. Pabaigoje yra gražus emocinis manevras, kiek užglaistyti netekties jausmui; paprasta, bet veiksminga.

Nosferatu the Vampyre (1979)

Robert Eggers "Nosferatu" dar šviežas atmintyje, nutariau išmėginti Werner Herzog variantą, kuris įtrauktas į "1001 filmo" sąrašą. Bus galima palyginti. Siužetas lygiai toks pats, daugiausia skirtumo personažuose, ak tiesa, pabaigos skiriasi. Herzog'o Džonatanas Harkeris- daug rimtesnis, respektabilesnis, iš Bruno Ganz ir negalėtum tikėtis šlapuko. O štai Isabelle Adjani sukurta Liusė- vėpla. Gražuolė tamsių plaukų kupeta ir išsprogusiom akim, apvestom juodu pieštuku, kėlė susierzinimą. Kai tuo tarpu Johny Depp duktė sukūrė įsimintiną vienatvės kamuojamos moters paveikslą, kuri iš begalinio ilgesio prisišaukia monstrą; būk atsargus su norais... Čia Eggers aiškiai pabrėžė ypatingą žmogaus ir pabaisos sąjungą, paskui aišku, buvo tas pimpalas, na, bet idėja vis tiek  graži ir pagauli. Van Helsingas Herzogo versijoje lyg apsirijęs opiatų, idėjų impotentas ir slunkius. Vos jo nepražiopsojau, tik kai kreipėsi Van Helsingai, atitokau. Šitas??? Negalėjau patikėti jo neveiklumu, galėjo vadintis Van Leizyasas, būtų tiksliau. Willem Defoe priešingai- žaižaruojantis, charizmatiškas, vietoje nenustygstantis. Ir pabaigai, žinoma. grafas. Eggerso- semierotiška pūvanti zombio-vampyro, keistai artikuliuotai kriokianti pamėklė, Herzogo- Klaus Kinski išblyškęs plikis atlėpusiom ausimis ir žiurkės dantukais. Vis dėlto, Kinski be galo išraiškingas, jam skirta daug poetiškų eilučių, nors siaubo nekelia, bet gailestį amžinai gyvenančiam, sukelia. Herzogas labai įtaigiai sukūrė maro apimto miesto atmosferą; kada atplaukia tuščias laivas su tuntu žiurkių, eina sau kokia gera scena. Žiurkės gauna daug ekrano cypiantis kilimas tuštėjančiam mieste sėja mirtį ir paniką. Karstai kaip traukinių vagonai rikiuojasi centrinėje aikštėje. Likę gyvi švenčia paskutinę savo gyvenimo dieną. Nebėra teisėtvarkos, teismų, policininkų, visi mirę. Eggersui ne taip šauniai pavyko, koncentruotasi į Harkerių draugų tragediją, bet tau pochui ant jų, ir viskas, nežinau kaip čia gavosi. Susumavus, 1979m. prastokai su aktoriais, bet vibe of doom puikus, 2024m- dauguma aktorių pasistengė, bet atmosferiškai, be kelių puikių vietų, daug silpnesnis.