Savages (2007)

Į duris stuksemna nauji metai, tad skubu užbaigt nebaigtus darbus- paskutinis įrašas šįmet, liūdnieji Sevidžai. Ne itin simpatuzuoju Laurai Linney, bet Hoffmanas man patinka. Kai jo pavardė puikuojasi cast'e, praktiškai visada gali tikėtinis daugiau nei pusėtino reginio. Brolis ir sesuo susiduria su liūdna realybe- jų tėvas priėjo senatvinės silpnaprotystės ribą ir nebegali pats savimi pasirūpinti. Prasideda globos namų ieškojimas, pampersai ir t.t. Mažytė detalė- vaikai su tėvu nebendravo pasruosius 20 metų; šeima nesusiklosčius buvo. Nors tai, regis turėtų nulemti liūdną senolio dalią, čia niekas nesiekia suvesti sąskaitų su niekšu, juk galų gale- tai jau nebe senų laikų tironas, o bejėgė daržovė. Matome, kad abu turi asmeninių problemų- Vendė įklimpusi į neteisėtus ryšius su vedusiu, o Džonas bijo įsipareigoti ilgametei draugei; bet verkia, kai iškepa jam kiaušinienę .Parodoma, kokia didelė iširusios šeimos įtaka santykiams su artimais žmonėmis, požiūriui į save, kaip jiems trūksta pritarimo, paskatinimo. Nustebino, kad Oskaro nominacija skirta Linney, o ne tėvą vaidinusiam aktoriui, kuris tikrai atrodo ligotas.

After the Wedding (2006)

.. arba After the Wedding, filmas, kurį šiaip ne taip sutarėm pažiūrėt su sese. Tuos skandinaviškus vienintelius galiu pakęst, jie atrodo tokie bejausmiai, šalti, niekad neperspaus, nesimaivys debiliškai. O dar atradau įdomų aktorių- Mads Mikkelsen, kurio veidas priklauso grožio serijai- "taip baisu, kad net gerai"- į jį žiūrint atrodo, kad pusryčiams valgo vaikų širdutes, che che che :D Taigi savanoris Indijoje rūpinasi prieglaudos vaikais, ieško jiems paramos ir taip keliai jį suveda su Jorgenu, galimu sponsorium milijonierium. Šis pakviečia Jakobą į dukters vestuves, ir paaiškėja sena šeimos paslaptis. Tikėjausi kokios pedofilijos ar šiaip ko nenormalaus, bet labai muilooperiškai ir gyvenimiškai susiklostė :) Daugiau negaliu ir pasakot, nes tai jau būtų spoil'inimas, sakykim taip- 2 valandas žiūrim, kaip du žmonės mėgina rast sprendimą. Filmą drąsiai buvo galima sutrumpint, per daug prikišta simbolikos- nueinačio žmogaus nugara, akys pirmu planu, galima buvo apseit be tų sureikšminimų. Bet šiaip visai nieko;  amerikiečiai iš to padarytų soup opera, o čia realistiškai, gal tik altruizmu sunku patikėt.

Gas, Food, Lodging (1992)

Seniai ieškotas, vertas pastangų; atsiduoda mažo miestelio beviltiškumu o pokyčiai alsuoja į sprandą. Vieniša motina (ilgai negalėjau atsimint, kur man tokia matyta- pasirodo heartbreaker'e iš Days of Heaven) stengiasi deramai išauginti paaugles dukras. Nekaip sekasi- pagarsėjusi kekšė ir tėvų skyrybų traumuota mažesnioji, kupina romantikos, bet žmogau, darai, ką gali. Anei vieno nesimpatingo veikėjo; gan spalvingi, man itin patiko kabelinės guy :) Kinematografiškai- be priekaištų, turinio, dėstymo prasme- irgi. Mažesnė dukra pasižymi ypač įdomiu apsirengimo stilium, o vyresnė, net jei ir erzina egocentriškumu ir darkymusi, greit pamatai, jog viskas turi priežastį. Matai, kad šeima gyvena paskutines dienas kartu, kad tuoj viskas keisis, ir taip liūdna, bet kartu džiaugiesi dėl veikėjų. Komedija nelaikyčiau, visgi esti keli komiški elelmentai, ypač kai Trudi, turinti daugkartinės patirties su priešinga lytimi, pataria Shade- Dieve, gal ir būtų išdegę su paparastu vaikinu :D

Ruby in Paradise (1993)

Asmeniškai man tai mėgiamiausia filmų rūšis- pavadinsiu ją "pamestinukai"; užtinkami itin retai, niekam negirdėti,  nuostabūs. Toks ir šis- jauna moteris (Ashley Judd) ieško savo vietos po saule. Sutinkame ją, kai ji, susikrovusi mantą, palieka netikusį vaikiną irir atvažiuoja į Floridą ieškoti geresnio gyvenimo. Įsidarbina suvenyrų krautuvėlėje, išsinuomoja namelį. Gyvenimas įsivažiuoja, aplink ima suktis keli gerbėjai- plevėsa Rikas ir intelektualusis Maikas, tačiau Rubi neduoda ramybės egzistenciniai klausimai, ji rašo savo dienoraštyje- kas aš esu? Ar tai, ką aš dirbu? Ar tai, su kuo draugauju? Taip ir sekame Rubę, pilką, bet mielą kasdienybę, iki vyras vėl pridaro jai bėdos. Nemėgstu Ashley, bet šis filmas absoliučiai ją išteisina- tokia miela pūstažandė, devinto dešimtmečio kūdikis su vešlia plaukų kupeta ir paaukštintu džinsų juosmeniu :) Veikėjai tokie paprasti, lyg žiūrėtum į kaimyną, jokio herojiškumo, paprastumas spaudžia ašarą; ypač man patiko skalbykloje dirbusios moterys-"nei viena neketinome čia užsibūti, mieloji".

Filmas dvelkia švelniu liūdesiu, garso takelis awesome- Sundance kino festivalio prizininkas jūsų televizoriaus nuzulintai akiai atgaivinti.

Dogville (2003)

Keistas, visai kitaip įsivaizdavau, apie ką jis, kažkodėl maniau, kad tai teatras-teatre. Žinot, kai aktoriai vaidina pjesę, bet asmeniniai konfliktai ir dramos ima įsiterpti į pagrindinį veiksmą. Nenuostabu, nes suklaidino teatriniai rekvizitai- nėra patalpų, kambarius žymi linijos, net durų nėra, užtat girgždesys imituojamas. Bet tai šūdniekiai, prie esmės- dar vienas Larso von Trier'o eksperimentas, šlykštūs žmogaus pasąmonės klodai atsiveria, suteikus tinkamas sąlygas. Iš padoriausio piliečio gali tikėtis Erodo poelgių.Į privincijos miestelį Dogvilį užklysta paslaptinga pabėgėlė Greisė (Nicole Kidman), besislapstanti nuo "blogų žmonių". Miestelis, pasvarstęs, nutaria priglausti, bet Greisė turės įrodyti, kad gali būti naudinga. Netrukus į miestelį atvyksta policijos pareigūnas, ir praneša, kad už pabėgėlę žadama nemenka pinigų suma. Godžios žiurkių akys žybteli- nuo šiol Greisė turės duoti daugiau, ir daugiau, ir daugiau.. Prieinama iki grotesko, grandinės ir rato; sunku suprast, kaip veikėja nepasiunta ir neiškeikia tų lopų, leidžiasi išnaudojama(?) Ji tiki atleidimo galia ar kaip.. Atrodo, tik vienas Tomas stengiasi padėti, bet kaip pamatysit, mažai tas duos naudos. Išdavystė, pažeminimas, dugnas. Pabaiga mane nuramino, kad visgi moteriškė nebuvo trenkta davatka, savo taškus ant "i" susidėjo. Nieko panašaus nebuvau mačius- tas patalpų nebuvimas apnuogina, išgrynina žmogaus asmenybę, nėra kur pasislėpti, prieš jus stoja bjaurūs, niekingi išgamos, kuriems nėra pasigailėjimo. Kidman dar nebuvo patyrus botokso pasekmių, vaidina gerai, matom judant jos veidą :D, nors kaip herojės, nebūčiau jos rinkus, nežinau, neįtikino. Ilgas, ale neprailgstantis. Terrific ending!

Lawless (2012)

Pagaliau ir Lietuvos kinus pasiekė naujausias Hilcoat filmas, turėjęs  vadintis Wettest County in the World, bet pervardintas į Lawless. Pažiūrėjau ir... hmm..Kiek abejoju dėl to meto drabužių autentiškumo, bet visuma puiki. Kiek gąsdina mintis, kad smurtas ekrane manęs beveik nebejaudina, Shia LeBeouf daužo kaip obuolį o man nė raumenėlis veide nesujudėjo, bet pripažinsiu, dviejose vietose išsigandau. Smurto dozė didelė neišmatuojama, jautresnių nervų geriau nė nesivargina. Pasakojimas apie brolius Bodurantus, kurie kontrabanda vežiojo viskį sausojo įstatymo metu. Verslas žiaurus, įstatymo sergėtojai vis didino kyšio mastus, o galiausiai atvažiavo pasiutęs šerifo pavaduotojas iš Čikagos (nepamirštamas Guy Pierce vaidmuo). Bet broliams vienodai švietė, jie nė nemanė mesti sėkmingo versliuko, kai pamatysit, su kuo jie susidūrė, negalėsit patikėt. Kvaili ar pamišę, o gal.. nemirtingi? Bent taip mano Forestas, kurį čia trumpai paminėsiu. Vaidina Tom Hardy, sparčiai karjeros laiptais kylantis anglas, be proto talentingas ir be galo gražus vyras, mmm.. Niekaip nesupratau, ko man šiandien nesidirba ir nėr nuotaikos- kol op- suvokiau siaubingą tiesą; Forestas yra pirmą kartą kine matomas TOBULO VYRO pavyzdys (man). Tylus, bet turintis ką pasakyti, kvailai nežvengiantis (santūrumas taiiiip tiko), galintis apsiginti ir apginti, o kur dar išvaizda.. Ir tokio niekada NESUTIKSI, brangioji.. Žiauru. Stebėti įsiplieskiančius jausmus tarp Foresto ir Megės buvo taip miela, nes aktorė ne lėkšta dūra, o  perspektyvi raudonplaukė. Subtilu, miela, tas vyriškas nerangumas ir tūkusi moters kantrybė- neversk merginą nuobodžiauti :D Kitas, itin daug geriantis ir linkęs į smurtą, nesubtilus visiškai, buvo Hovardas. Labai gerai apibūdino vienas komentatorius- sth animalistic and primal about him. Būtent. Nu ir jaunėlis, kuris ir pasakoja- Džekas, jautrus, geros širdies, kuriam nelengva tarp smarkiųjų; labai abejojau, bet visgi Shia nepasirodė taip prastai kaip tikėjausi, verksnio rolės jam prie veido :D  Takelis muzikos superinis, snaust nėra kada- aš, nabagė, beveik viso filmo metu norėjau į WC, bet negalėjau pakilt iš kėdės ir kažką praleist- čia tai atsidavimas, vos pūslė neplyšo.. Efektingas.Kiek neramina faktas, kad broliai pavaizduoti kaip kokie didvyriai, nes alkoholis nėra sėkmingo gyvenimo palydovas, saikas nėra jam brolis. Kalba ne abstinentė, toli gražu, bet idealizavimas ir įstatymo pareigūnų pašiepimas.. Korupcija šlykšti, be abejo, tačiau toks jausmas, kad jie buvo gelbėtojai, vos ne šventieji. Nebent gėrimas padeda nutolint savižudybę- tais laikais žmonės gyveno labai, labai sunkiai.

The Last Picture Show (1971)

Jei būčiau viena žiūrėjus, niekaip nebaigčiau, toks lėtas, be veiksmo, tačiau ryškus pėdsakas kino istorijoj. Bogdanovičiaus pavardę girdėjau seniai, o kai pažiūrėjau sukurtų filmų list'ą, paaiškėjo, kad vėliais vakarais per teliką esu mačius jo darbų; tai Mask (1985) ir Prince of Heaven (1997), bet aišku, šitas seniausias ir geriausias. Kaip sunku man taip sakyt, kai ranka vis kildavo prasukt... 50-ųjų Teksaso miestelis, merdintis, beviltiškas, dulkinas. Jaunimas geria ir negalvoja apie ateitį, nes nekokia ji šviečiasi. Bet aišku, net ir tokiam pasaulio užkampy šis tas atsitinka, ir priverčia veikėjus priimti atitinkamus sprendimus. Ta nuobodybė ir beviltiškusmas priverčia pagalvot- o ką tu darytum jų siatuacijoj? Vienintelę kažkiek kultūrinę priebėgą- kinoteatrą, uždaro, ir tai lyg taškas istorijos pabaigoje. Veikt nėra ką, todėl jaunimas užsiiminėja nuogalių maudynėm, išdaigom miestelio kvaileliui ir romanu su žymiai vyresne moterim. Turėčiau rašyt pagarbiau, prasmingas filmas ir t.t. bet negaliu atleist, kad buvo ŠITAIP nuobodu! Senas, todėl nelengva atpažinti dabar tokius garsius aktorius kaip Jeff Bridges, kurio tik balsas nekinta :), Cibyl Shepard ir Ellen Burstyn- bene sunkiausiai. Niūrumas net troškina, bet mane labiau traukia beviltiškumo išprovokuotas nuopuolis, purvas. Ai, bet pažiūrėjau ir galėsiu būt rami.:)

Cloud Atlas (2012)

Lėtai, labai lėtai siunčia naujausią Walking Dead seriją, o iki tol prisiminkime neseniai matytą, visų išgirtą Debesų žemėlapį.. Mmm, daug ką suprasti sunku, labai daug siužetinių linijų ir tų pačių aktorių, besislepiančių po skirtingu makiažu ir drabužiais, bandant pavaizduoti reinkarnacijos? idėją. Bet kabinėtis aš nelinkusi, kas, kad Hugh Grant'as čia siaubingai netinka :) Užtat Tom Hanks nustebino puikia fizine forma, o ir aktoriniai gebėjimai pas jį nenukentėjo. Specialieji efektai, kostiumai malonina akį, ypač man įstrigo- spėkit kas? Kas skaito šį filmoraštį, ir žino keistą mano pomėgį iškart pasakys- taip, kanibalai :) Turiu silpnybę išdažytiems veidams ir laukinėms gentims, kuo mažiau paliestoms civilizacijos. Kokia ta gudri pagrindinė mintis- ogi ta, kad kiekvienas geras ar blogas darbas formuoja kitą tavo gyvenimą, kitom aplinkybėm, kitu laiku. Tu priklausai kitiems, ir nuo tavęs priklauso- kaip pasiklosi, taip išmiegosi. Siužetinės linijos smarkiai tarpusavy skiriasi- nuo dramos iki komedijos, nuo paprastų iki sudėtingų. Jaunas homoseksualus kompozitorius stengiasi sukurti simfoniją, bet kai esi nežymus ir prastos šlovės, sunku; žurnalistei kliūva proga išsiaiškinti valstybinio masto paslaptį, turėsiančią klaikių pasekmių; ateities pasaulyje laukia nekoks vaizdas- moterys (kažkodėl Seule) tėra kliento poreikius tenkinančios mašinos kvailoj užkandinėj, kol vienai pavyksta pabėgti.Ar dėl aktorių, ar prasmingesnių dialogų stokos, filmas nepasirodė toks gilus, koks turėtų, gana daug komiškų elementų :)

Martha Marcy May Marlene (2011)

Seniai norėjau pamatyti, ir po trumpo ginčo apsisprendėm kartu pažiūrėt, ką padaryt nėra lengva,- kalbu ne apie skirtingus skonius, o tai, kad nuolat keliu neramumus. Viena priežasčių kodėl filmus stengiuos žiūrėt viena, yra ta, kad komentarais ne vietoj ir kritika užknisu kitus; taip jau sugadinau Avatar, kuris, pripažinkim, yra siaubingas filmas ir negaišiu čia jo komentuodama. Taigi Olsen'ų sesutės debiutas kine, drąsus, introducing, o jau pamatai papus, hmm, rizikinga, bet kartu parodo, kad ji atvira eksperimentams ir lyg raudonas brūkšnys atskirta nuo įžymiųjų giminaičių. Elizabeth turi šansų tapti profesionalia aktore, ir debiliškose, realybės neatitinkančiose komedijose, tikiuosi, jos nepamatysime. Prasideda tuo, kad matome kažkokios sektos kasdienybę, darbai padalyti, dienotvarkė aiški, reguliariai ant tavęs užlipa Lyderis, meh, kaip įprasta tokiose mind-rape organizacijose. Filmas kelia daug minčių, nieko panašaus ekrane nežinau, tas valios primetimas daro įspūdį, John Hawkes įsimintinas tipas, o ta dainelė, ohoho, kelia šiurpą. Vadinasi Marta atsikvoši ir pabėga, apsistoja pas seserį ir jos vyrą, bet pagyvenus 2 metus "nenormaliai", sunku įsivažiuoti, prasideda neurozės ir paranoja. Cool. Tik vieno nesupratau- pabaiga. ???? Jausmas toks, lyg netikėtai gavus per veidą, ne skauda, bet nustebimas palieka be amo, ir aš ne gerąją prasme. Taip šiurkščiai nutraukti filmą! Aš suprantu, dviprasmiškas endingas nieko naujo, bet common, o kur nuoseklumas, be to, net ir mįslingam galui turi būt suteikta daugiau informacijos. Durna atomazga nubraukia nemažai taškų, bet visuma neprasta.

Seven Psychopaths (2012)

Pripažįstu, mane kiek baugino mintis, kad čia In Briuges režisieriaus bandelė ir gali būt susvilusi, bet kada dar pasitaikys galimybė pamatyt Walken, Harelson ir Rockwell viename filme? Taigi nuėjom su drauge vieną penktadienio vakarą, nors galva plyšo. Ir ką jūs manot? Buvo awesome! Nežinojau ko tikėtis, ale čia ir numatyti buvo neįmanoma. Scenarijus toks crazy, kokio net durniausiam sapne nesusapnuosi, tėkščiau jiems Oskarą drąsiai. Kur dar pamatysi Tom Waits psiho vaidmeny su ...triušiu ant rankų?? Tiek žvengus kino salėj niekad nebuvau, tiesa, keista, kai juokiesi iš krauju patiškusių scenų, kai ką nors nupila. Juokėsi tik mūsų eilė, kiti turbūt pamanė kad sėdi tarp psichų :D Humoras juodžiausias kokį teko matyti, čia tiek smurto, cinizmo ir sarkazmo, trenktų personažų ir kas svarbiausia- moteris nevaidina jokio lemiamo vaidmens, taip sakant, neįkišta kvaila meilė seilė. O to nemačiau nuo Shawshank Redemption laikų. Woody vaidina emociškai nestabilų mafiozą, kurio šunį pagrobia keista organizacija, užsiiminėjanti- pavok-gražink- pasiimk atlygį už naminį gyvūną strategija. Na, jiems kiek nepasisekė, nes mafiozai greitai aptinka pėdsakus. Tada jie nusidangina į dykumą, ir belaukiant lemties, trys keistuoliai pereina kažką panašaus į dvasinę kelionę ar panašų šūdą. Pamiršau paminėti, kad visa košė užverda vardan kilniaus tikslo- draugas nori padėti kitam, į burboną įnikusiams draugui rašytojui. Kad šis mestų gerti ir rimtai imtųsi kūrybos. Stiliums tai primena Coen'us, tik čia tamsiau, o Tarantino turėtų žaiuriai pavydėti, nes būsimasis Django Unchanted, sprendžiant iš trilerio, nė pusės šito nepasivys. Didžiausią nerimą kelia Walkenas, kurio amžių puikiai išnaudojo- šio puikaus aktoriaus neišprievartavo įkišę vaidinti nukvakusio uošvio Fakerio ar kaip ten vadinasi, vargšas de Niro :( Kai jis stovi ir žiūri tiesiai tau į akis ir mąstai, kad gali nutikti bet kas, brrr... Geriausias šių metų filmas, ateity įeisiantis į mano TOP100. Draugystė kartais tikrai toli nueina...:)

The Orheim Company (2011)

Tiek uždelsiu aprašinėjant filmus, kad greitai teks žiūrėti antrąsyk, kad neišdiltų siužeto vingiai; na, šiuo atveju taip dar nenutiko, mat filmas geras. Ačiū už rekomendaciją sesei, kurios retai paklausau. Norvegų režisieriaus drama vyruką, kuris sužino, kad mirė jo tėvas, ir su drauge keliauja į laidotuves, o prieš akis prasukamas filmas, kad susipažintume, koks tas tėvas buvo. O buvo šiaip sau. Priklausomas nuo alkoholio, smurtininkas, keistai įsikibęs praeities. Iš tų žmonių, kuriuos moterims taip sunku palikti- "juk jis toks tik tada, kai geria". Bullshit. Matom sunkią simpatiško ryžaplaukio vaikystę, besiklausant Duran Duran ir Queen, pamažu formuojantis asmenybei. Juokingas paaugliškas maištas ir neformalų judėjimas sukėlė šypseną, bet išgirdus Alphaville negali likt abejingas,- aštuntatojo dešimtmečio muzika mane pavergė, tai vienas didžiausių filmo pliusų. Aišku, realistiškas vaizdavimas taipogi, apgailėtino alchašo vaizdas ir dabar stovi akyse, o kaip jis darė gėdą šeimai.. Reikia pabrėžti, kad puikiai išlaikytas balansas tarp blaivus/girtas laikotarpų, turiu omeny, negali teisti tėvo- visiškas degradas, lochas, šlykštynė. Susitvarkęs jis beveik normalus čiuvas, bet turint omeny, kad tie tarpsniai nežinia kiek teužtruks, kad kantrybė buvo bandoma metų metus..

Stay (2005)

Gėda, bet esmę kažkiek supratau tik perskaičius vieno komentatoriaus nuomonę; šiaip tikras mind-rape. Prisigalvoji visko, gal čia taip, gal anaip, subliūkšta lyg balionas. Sudėtingas, niūrus, bet labai gražus filmas, tinkamas pavadinimas- tikrai pasilieka su tavim :) Ta imdb nurodyta santrauka apie ką yra tik vizualinė, na taip, matom, kaip McGregor'o vaidinamas psichiatras gauna kietą riešutėlį- įsivaizdinusį menininką, kuris meta verdiktą- šeštadienis bus diena, kada jis atims sau gyvybę. Gydytojas verčiasi per galvą, kad jam padėtų, bet...Viskas ne taip, netikėkit tuo, ką matot, nes visiškai susipainiosit. Goslingas vaidina gražiai, jo veidas idealus vaidinti tragiškiems herojams- ilgo veido žmonės rodo polinkį į jausmingumą. Watt's veikėjos būtinumo nesupratau, bet ir nekliudė, gal tik ambicijos tapt garsia menininke sukėlė prunkštelėjimą, turint omeny, kokius vėjus ji ten tapė. Filmas visą prasmę įgyja tik pabaigoje, todėl reikės kažkada peržiūrėti dar kartą, bet ir tai, daug kas liks nepastebėta, net perpratus idėją daug kas lieka neaišku. Baisiausia- ne kaltės jausmas, o kad su juo reikia gyventi.

The Royal Tenenbaums (2001)

Dar vienas daug metų gaišintas filmas, kuris, maniau nuobodus, bet nė velnio. Visi veikėjai iki vieno nerealūs, net Gwyneth Paltrow, įsivaizduojat? Pasakojimas apie Tenenebaumų šeimą, kuri matė ir geresnių laikų. Vaikai, mažiieji genijai, užaugę tapo nevykėliais, juos kamuoja depresija, dėl visko kalta šeimos galva, anksti palikusi šeimą ir visai ja nesirūpinusi. Dabar, kai vyriausiąjį Tenenbaumą iškrausto iš viešbučio, kuriame jis gyveno 22metus, reikia atstatyt sugriautus tiltus, kad netektų nakvoti gatvėje. Viskas aišku išeina blogai, nes savanaudiškumas ir šeima kartu darniai negroja. Tiek spalvingų veikėjų dar nemačiau nei vienam Anderseno filme- vaikai- Margo, Ričis ir Česas- verti atskirų istorijų. Nensusisekusi dramaturgė, ieškanti nusiraminimo skirtingų vyrų glėbyje, nors daugiausia paguodos išspaudžia cigaretės dūmu, buvusi teniso žvaigždė, kuri vieną dieną viską meta ir išplaukia jūra, bet nuo jausmų nepabėgsi, ir finansų genijus, niekaip nesugebantis atsigauti po tragiškos žmonos mirties, pamišęs dėl savo vaikų saugumo  ir rengiantis staigias išsigelbėjimo pratybas. Be kita ko, dar yra kvanktelėjęs šeimos draugas Elajas, įnikęs į narkotikus, naujas mamos sužadėtinis, pagalbininkas Pagoda, sykį nudūręs Tenenbaumą ir nešęs jį  ant kupros iki ligoninės ir daugybė kitų. Visgi per komiškas situacijas, juodą humorą prasisunkia liūdesys, nes nenusisekusi, nelaiminga šeima nėra nieko juokingo. Stipriausias Wes'o filmas.

The Sinister (2012)

Labai norėjau pamatyti jį Vėlinių išvakarėse, nes turėjau laisvą vakarą ir tikrai planavau, bet gerai padariau, kad pasilikau namie, ir prasukau Walking Dead- American Horror (nors labiau tiktų American Blood) Story maratoną. Filmas baisus, na, išgąsdina, turiu omeny ekraną, didžiulį garsą, žinai kad tuoj kažkas kyštels, tai ne staigmena, bet visagalis triukšmas pviverčia pašikti iš kėdės. Istorija nei nauja, nei ką- šeimynėlė atsikelia į namą, kuriame įvykdyta šiurpi žmogžudystė, nes patriarchas matai, rašo knygą, jam reikia įkvėpimo. Palėpėj randa šlykščių vaizdajuosčių dėžę ir prasideda"kino" seansai su viskio stiklu rankoje. Kuo daugiau žiūri, tuo labiau jam maišosi galvelėj, prasideda paranoja, jam regisi, kad po namus kažkas vaikšto naktimis. Pirmą filmo valandą neįvyksta visai nieko, bet tai ne minusas, priešingai. Tamsos ir šiurpaus garso takelio dėka kuriamas tas nuostabus siaubas, seniai užleidęs vietą kraujo taškymuisi ir mėsų skraidymui. Paliekama erdvė vaizduotei, kai nežinai, kas tyko tamsoje, brrr, nemalonus jausmas paliko. Įvykdytos keturios siaubingos šeimų ritualinės žmogžudystės; deja, jas skiria per dideli laiko tarpai, kad žudikas būtų pajėgus? žudyti vėl ar gal išvis nebegyvas- pribaigtas metų naštos :) Taigi kame esmė? Rašytojas puikiai atliko namų darbus, iškniso ženklą ant sienos, kuris reiškia mažai žinomą blogio dievybę Bagulu, vaikų ėdiką. Atkreipkit dėmesį, kaip profesorius jį pristato, numiriau iš juoko (tiesa, aš vienintelė salėj) :D Filmui daug prikišinėjama, kad siaubai labai nuspėjami, kad pabaigą galėjai pats išrišti, turint omeny, kad iš kiekvienos šeimos likdavo gyvas vienas vaikas, dingęs be žinios, bet mano kriterijai siaubui visai kiti- kad tik nebūtų juokinga!  Ir nebuvo. Gąsdinimas pigus, klišinis, bet tai nekeičia fakto, kad delnai prakaituoja žiūrint :) Kiek daugoka kraujo, bet aš linkusi vertinti teigiamai.

Killing Them Softly (2012)

Primena No Country for Old Men, tas pats pasmerkto bėglio motyvas. Žiaurus persekiotojas, bejėgė,  į kampą užspeista auka, bet idėja kita. Pūvanti Amerika. Du vyrukai pasirašo sau nuosprendį, kai sutinka apiplėšti kazino. Planas gal ir turėjo galimybę, bet mafija nekvaila. Kazino šeimininkas kartą jau sugalvojo nesąmonę ir pats parengė kazino apiplėšimą, todėl po antrojo visi įtarimai turėjo kristi ant jo. Tačiau planas neišdegė, ir režisieriaus užmanymas iškart aiškus. Gaila Liott'os veikėjo, kurį įpratau matyti kieto niekšelio vaidmenyje, susenęs, išsigandęs... Istorija kiek pristabdoma, laikas užpildomas pavargusio mafiozo mini špažintim. Gandolfini storesnis ir šlykštesnis nei įprastai, tinka puikiai. Fone girdėti Barako Obamos ir Džordžo Bušo postringavimai apie tai, kad visi lygūs, kad turim eiti išvien, kad krizę galime įveikti, ir pan blevyzgos, kurios kontrastuoja su veiksmu ekrane. Mirtis dar niekad nebuvo tokia stilinga, iš peršautos galvos tikštantis kraujas atrodo kaip stiklo karoliukai, raudoni, žaižaruojantys.. Jėga. Brad Pitt čia- baudžianti ranka, filosofuojantis gangsteris, bet neatrodo grėsmingai, gal kaltas gražuoliuko įvaizdis arba požiūris į smurtą- jam tai patinka daryti švelniai. Jei kas įjungtų specialius efektus ir kino salėj būtų paskleista prakaito smarvė, filmui nieko netrūktų. Veikėjai- nelaimėliai vagys- tokie nevalyvi, kad net koktu darosi, bet taip labai tiksliai piešiamas pogrindžio pasaulis- be pagražinimų. Nemanau, kad kuris salės žiūrovas norėjo atsidurti kurioje nors barikadų pusėje.  Išsidergimas iš Amerikos, kaip svajonių šalies, drąsus sprendimas, kirsiąs per reitingus. 

Come as You Are (2011)

Filmas, išgelbėjęs penktadienio vakarą, kai po darbo alternatyvų svetimam mieste nėra, o tu mąstai- nupėdint iki kino teatro ar leisti tinginiui tave užvaldyt. Kojos galvos daug neklausė ir nuskuodė. Sudomino siužetas- trys invalidai svajoja prarasti nekaltybę Ispanijos viešnamyje. Nekasdieniška. Veikėjai labai tikroviški, egoistas Filipas, gražuolis Larsas, kurio dienos suskaičiuotos, ir švelnus linksmuolis Juzefas. Paralitikas, kojų nevaldantis ir neregys. Taip, moterys dėl tokių ALPSTA. Vairuoja pasamdę augalotą Klodę, draugai patraukia į kelionę, išpildyti pagrindinio vyriško troškimo. Liūdna, kai pagalvoji apie aplinkybes, kita vertus, tokia prostitucija verta pagarbos. Bet kaip turbūt supratot, nėra viskas taip paprasta, kai visi trys reikalauja ypatingos priežiūros, o slaugė- riebi kiaulė, nekalba tavo gimtąja kalba. Žingsnis po žingsnio, ketvertas artėja link tikslo.  Juzefo juokas užkrečiamas kaip maras; nors keista, kad kaip neregys jis toks nerangus, juk aklieji skaičiuoja žingsnius ir adaptuojasi taip puikiai, kad jei nepaisysi nejudančio žvilgsnio  neatskirsi, kad turi negalią. Juokinga, priminė buvusį klasioką Šatkauską. O Filipas, šios genialios idėjos autorius kelia pasipiktinimą, bet tai gerai, nes labi aiškiai atskleistas neįgaliojo egoizmas, įpratimas, kad aplink tave kiti turi šokinėti, o tu gali įžeidinėt ir nesiskaityt su aplinkiniais- pamanyk, aš neįgalus, man viskas leidžiama. Larso istorija liūdniausia, nes negana to, kad esi invalidas, dar žinai, kad greit mirsi. Kai Klodė paklausė, kuo vaikinai būtų norėję tapti, jei viskas būtų kitaip susiklostę, būtent šviesiaplaukis turėjo aiškią ateities viziją ir konkreči profesiją; jis taip nori gyventi. Pradėdamas filmą matai, kad ši kelionė pirma ir paskutinė, kad keliai bus trys. Liūdniausia bus tam, kuriam liks tik prisiminimai...

Shame (2011)

Žiūrėti galima tik vienam, antraip  viskas baigsis lovoje, meninės vertės nesuvirškinsit, tik nurysit o galiausiai stos nejauki atmosfera. Aplinkybės: a) žiūri su vaikinu. Čia tiek sekso scenų, kad "neužsivesti" neįmanoma; pats užsigeidi pasidulkint; b) žiūri su drauge- imi diskutuoti apie pagrindinio veikėjo "daikto" ilgį, kuris gan įspūdingas, bet šiaip žiūrėt su kokia padruške tokį dalyką yra CREEPY, o jau ko neįsivaizduoju, tai dviejų žiūrinčių vyrų. Tada pats laikas sau pripažinti- yes, I'm a G-man. O filmas nerealus. Maniau bus nuobodu- gąsdina komentarai kaip- čia nieko nevyksta, lėtas tempas, iškart kvepia psichologiniu šūdu, nu ne. Fassbender suvaidino įtikinamą sekso maniaką, kuriam vis negana- porno, prostitutės, vienos nakties nuotykiai- niekas nepasotina jo žvėriško apetito. Pasisvečiuot atvykusi nenuorama sesuo situaciją tik pablogina, Brendonas paklaiksta. Stovi vonioj, o ji ką tik iš dušo- nuoga- people, what's wrong with you?! Nuo šios vietos primečiau, kad kažkas šeimynėlei smarkiai varžtelius atsuko. Incesto galimybė, buvusio ar neduokdie būsimo, nervai dirginami, įtampa auga, kol kulminaciją pasiekiama bare. Lieka du keliai- dabar jis arba išprotėja, arba pasveiksta. Geriausias matytas filmas iš serijos tų, apibūdinamų- be siužeto. Dešimt.

Fantastic Mr. Fox (2009)

Jei Clooney kam nors ir tinka- tai įgarsinti animaciniams filmukams. nes aktorius jis šiaip sau (mano asmeninės antipatijos gana ryškios...). Prabilęs šaunaus lapino balsu, kuriam niekaip nepavyksta atsikratyti žalingo įpročio vogti, maloniai nustebino. Miško žvėrys- barsukas, oposumas, kiškis, žiurkinas sukelia šiurpulį, kai matai juos gyvenant įprastą šeimyninį gyvenimą, jiems nesvetimos kasdieninės mūsų problemos- draugė pastojo, reikia didesnio namo- kaip buitiškaka! Nesutarimai su sūnumi- girdėta, ir ribų neturintis godulys (alkoholizmas?)- kaip -žmogiška; peržiūrėjus atrodė toks paprastas, o dabar galvoju, ar nebus čia kažkokia simbolika, net satyra? Siužetas dvelkia stambiu chuliganizmu- lapinas be jokių skrupulų prasisuka trijų ūkininkų valdose- prisipjauna vištų, žąsų, pasikėsina net į sidrą, atsako laukti ilgai netenka. Įprastom sąlygom lapė niekada nebūtų herojus, bet Wes'as parodė talentą ir sukūrė dar vieną kreizy istoriją, nenaudosiu būdvardžio keistas, nes tai per daug abstraktu. Girdėti žinomi balsai- Bill Murray, Meryl Streep, net Willem Dafoe, neigiamas veikėjas, kurio meilė alkoholiui graudina.

Moonrise Kingdom (2012)

Filmas iššaukia teigiamas emocijas, ir pati nutariau suteikti sau šiokią tokią "psichologinę pagalbą"- pagaliau prisiruošiau ir pasikabinau virš lovos 6 hottest men  alive nuotraukikes- kad rytas prasidėtų mažorine nata. Štai jų sąrašas pagal mano asmenines simpatijas:

1. Konkurentų praktiškai neturintis, laiko patikrintas Tom Berenger, kai jam buvo 35-45m., vis dar perbėga šiurpulys;

2. Woody Harelson, tiksliai atsimenu, kada "susitikom"; per Oliverio Stone "Natural Born Killers";

3. William Hurt- nežinau, jo balsas.. mane hipnotizuoja;

4.Willem Dafoe- "baisaus" grožio kategorijoj neturintis lygių;

5. Tom Hardy- įdomu, ar kada nors bus sukurtas įtikimesnis  Hitklifas;

6. Joaquin Phoenix. Tiesiog taip.

O grįžtant prie filmo- tipiška Wes Anderson makalynė, tikriau, išlaikytas stilius ir keistuolių triumfas. Jo filmuose nėra prasmės ar pagrindinės minties, tiesiog "baltų varnų" visuomenė. Ir tokia žavi, kad sakyti kažką neigiamo būtų nuodėmė. Nesikapsto jis po psichologines analizes, nėra jokių likimo vingių, didelių dramų ar kitų pigių priemonių. Neeilinės situacijos su crazy veikėjais, kai manai, kad jau matei viską; staiga Willisas tampa jautrios sielos policininku, o Nortonas- moterišku skautų vadu, iš kurio būrio dezertyruoja vienas iš berniukų. Bėda viena nevaikšto, greitai pasigendama ir Siuzės, nepritampančios paauglės, kuri linkusi į smurtą. Užverda košė, pabėgėliai gan greitai surandami, bet tuo viskas nesibaigia, paaiškėja kad neklaužada- našlaitis, kuriam gresia elelktrošokas našlaičių prieglaudoj; kad nekiltų daugiau keistų minčių :) Neįtikėtina. ką? Bet pažiūrėjęs lauksi kito Wes'o filmo, ir dar, ir dar...

P.S. Dėl skonio nesiginčijama...

Serpico (1973)

Visada įdomu stebėti Pacino, o ypač jaunystėje, tose senose juostose, kurių mano bendraamžiai nežiūri, o tėvai nematė dėl geležinės uždangos, kada užsienio filmas buvo KAŽKAS. Tikėjausi intensyvaus oldschool'inio crime'o, bet teko pripažinti, kad visai nepažįstu Sidney Lummet, kurio tikslas ne tas. Jaunas, ambicingas policininkas tikisi kalnus gatvėse nuversti, susemti piktadarius ir užtikrinti civilių ramybę ir saugumą. Deja, jau pirmos užduoties metu pamato, kad nudirbus sunkiausią darbą, tavo bylą perima tingūs kontoros storašikniai, kyšininkavimas ir korupcija pasiekę aukščiausią mąstą. Vertybių žlugimas, sumautas asmeninis gyvenimas,- štai prie ko Serpico priveda svajonė tapti pareigūnu. Veikėjo blaškymasis, neviltis, pyktis, mintis, kad esi niekas prieš sistemą dar ilgai lieka atmintyje. Galiausiai Serpico nutaria išduoti buvusius kolegas, rizikuodamas viskuo; dabar kiekvienas faras- priešas, o gyvybė kabo ant labai plono plauko; skundiko šlovė tysisiasi kaip prie bato prilipęs šūdas. Originali, drąsi ir pasmerkta asmenybė.  Darau išvadą, kad tik senus filmus man beliko žiūrėti, jiems neturiu jokių priekaištų... Pagal tikrą istoriją, kurios laiminga pabaiga man sunku patikėti. KAIP JIS DAR GYVAS?

Detachment (2011)

Puiki drama, parodanti, koks bardakas šiuolaikinėse JAV mokyklose, kokius sunkumus patiria mokytojai ir kiek sau leidžia nagli, šlykštūs paaugliai. Atseit mokinio teisės, bla bla bla, iš klasės net negali išvaryti kitos odos spalvos mokinio, nes iškart būsi apkaltintas rasizmu, kas, kad tau spjovė į veidą. Mokytojas šūdo vietoj. Kadangi pagrindinis veikėjas, pavaduojantis mokytojas,  dėjęs ant visko- tu neturi ką pasakyti, kas mane įskaudintų- susitvarkyti su tais šūdagalviais jam visai gerai sekasi, viena storulė net ima puoselėt simpatiją, kuri baigiasi nekaip. Pasakojama su Adrian Brody monologais, kuriuose jis bando suprasti, kodėl priėjom dugną, nesuprantam vaikų ir patys savęs,- po pastarųjų metų filmų tat buvo šviežas oro gurkšnis, mat po Pianist šis įdomios išvaizdos ilganosis biškį nusivažiavo. Nuotaika niūri, nesupranti, kaip jis išvis nemeta visko ir nenusižudo- vienintelis artimasis- po savim myžantis senelis globos namuose. Vienišas butas ir keisti, bauginantys praeities prisiminimai apie mamą, kuri nusižudė. Lyg to maža, prisikabina nepilnametė prostitutė, kurios vaizdelis toks graudus, kad kartais norisi išjungt kompą, gyvenimas gatvėse blogiau už mirtį. Nieko teigiamo, slogus, depresovas, nežiūrėčiau antrą kartą niekaip, bet tai jokiiu būdu ne trūkumas. Kaip nekeista, daug gharsių pavardžių, bet tai nevirsta holivudiniu būdu pritraukti žiūrovui, greičiau jau seni vilkai įrodo, kas esą.

My Friend Joe (1996)

Į duris jau beldžiasi spalis, fu, ruduo nekelia man teigiamų emocijų :( Užtat prisiminiau, kad liko neapipliotkintas rugsėjį matytas filmelis, o pradėtus darbus reikia užbaigti. Buvau užsikepus trūks plyš pažiūrėti, nors sunku būtų įvardinti, kuo jis mane patraukė. Istorija apie du vaikus, kaip jie susidraugauja, o paskui paaiškėja, kad vienas jų- mergaitė, ir čia ne spoilas, pamatysit iš karto. Krisas atstumiamas draugų, tie nuolat jį erzina sugalvodami kvailus iššūkius, berniukai puikiai iliustruoja vyriškos draugystės modelį- kvailys vadovauja, o tešlius ir šveplius trinasi aplink. Bet tada pasirodo Joe- "nėra triuko, kurio negalėčiau atlikti su dviračiu"- ir parodo, kad mergaitė galėtų būti kiestesnė už daugybę berniukų,primena Gilę Hopkins. Motyvai, kodėl dėdė verčia ją persirenginėti neliko aiškūs, bet filmas mielas, ir susižiūri akimirksniu- važinėjimas dviračiais, cirkas ir geriausio draugo apyrankė, padaryta iš dviračio grandinės, ech.. Kiek žinau, esama ir romano, kurio pabaiga anaiptol ne optimistiška.

Dracula (1992)

Dar nebaigiau skaityti, užtat filmui peržiūros laikas idealus - dabar arba niekada, Kažkaip susidaro įspūdis, kad Coppola gan pašaipiai žiūri į Bram Stoker šedevrą; dalis veikėjų parinkti atgalia ranka, o pati Liusė- lyg stoties darbuotoja. Įdomu įdomu, bet žinau, kad meistras nieko nedaro šiaip sau, jo filmai- ne pataikavimas žiūrovui, kaip, pvz. Spielbergo, kurio negaliu pernešti... Rimti, psichologiniai, nėra žagsėt verčiančio holivudinio padažo. Meilės istorijai, kurios knygoj kol kas neradau, trūksta žodžių. Dar nedaug esu mačiusi filmų su Gariu, bet drąsiai sakau- čia geriausias mano matytas vampyras, Tomas ir Bradas stumiami į šalį, ne šiurkščiai, bet primygtinai. Koks moraliai žuvęs, nelaimingas, aistrų kamuojamas tamsos padaras! Žiopčiojau iš susižavėjimo. Ir aišku, Van Helsingas, Hopkinsas sukūrė kiek keistoką, bet nepėsčią profesorių, kurio humoro jausmas kaip skustuvas, kontrastavo su rimta nuotaika ir baisenybėm. "Kaip mirė Liusė? Ar kamavisi? Taip, suvarėm jai kuolą ir nupjovėm galvą, bet dabar viskas gerai", eina šikt :D Efektai truputėlį juokingi, riestainiai plaukuose, beždžionžmogis, žalios dujos, che che. Tačiau Drakulos personažas toks stiprus, kad jo įvaizdžio nesugriovė šie keli apipazorinimai. Winona žavi, kaip pridera, Reeves'as- patrauklus kaip ledo gabaliukas iš šaldymo kameros, bet taip ir reikia. Fantastiškas garso takelis ir gaudynių scenos,žiurkių stulpas įspūdingas, o kraujo klanai vietom priminė Cubrik'ą. Išvada: kartais geriau palaukti su klasika, kai nebeliks ką žiūrėti, padės nenumušti kartelės, kuri man jau kliba...

The Rum Diary (2012)

Toliau tęsiam ekranizacijų eilutę; žinant, kad pagrindinį veikėją vaidina Depp'as, aš nesitikėjau iš filmo kažko- nieko neturiu prieš aktorių, bet jis jau seniai tapo elitine holivudo šliundra, kurią žiūrovas (klientas) noriai perka, Arizona Dream- seniai praeity. Taigi su tokiu požiūriu aš nesusigadinau tų dviejų ilgų valandų, ir išbrauktų iš gyvenimo negaliu pavadinti. Du dalykai (o tai jau daug), buvo geri- privertė atsiversti žemėlapį ir susirasti, kurioj pasaulio vietoj yra San Chuanas (geografija mano naujas hobis, dėl laiko stokos kiek užleistas), ir Mobergą vaidinęs Giovanni Ribisi. Aktorius pranoko knyginį veikėją, o tai padaryti beveik neįmanoma- prasilakęs, degradavęs žurnalistas, prakaitu ir kitais skysčiais permirkusiu lietpalčiu- šlykštu ir žavinga tuo pat metu. Keistokas režisieriaus sprendimas išmesti vieną pagrindinių veikėjų- Jemoną- ir Šeno sumesti į porą su Sandersonu- kuris knygoje, beveik be abejonės- yra gėjus. Taip prarandame gan spalvingą, protingą, bet gyvenimą švaistantį, į smurtą linkusį intelektualą. Apskritai, Sala, Šeno, pats Kempas tokie silpni, lyg tebūtų nereikšmingos dekoracijos; bet gal tokia ir idėja filmui- atskleisti, kaip viešbučių eksploatavimas pamažu ryja dievo pamirštus mielus gamtos kampelius, kur tuoj susigrūs šiukšlinti ir eikvoti tūpi šlykštūs turistai? Gal. Knygoj daugiau juodo humoro, o filme man beveik nebuvo juokinga iš viso. Ir vis dėlto saulės mėgstamas Puerto Rikas mane pavergė, tas apšniaukštas Salos kambarys saulei leidžiantis, romas..šildo. Daug ką galiu atleist filmui su gera aura. Šis būtent toks.

The Private Lives of Pippa Lee (2009)

Knyga geresnė, bet filmo nuteisti negaliu- nėra taip jau blogai.  Aišku, Personal Velocity žyyyymiai stpresnis psichologiškai. Čia nepatiko du dalykai- tiksliau dvi moterys. Džidži- viešpatie, Beluci visiškai nemoka vaidinti, taip, ji graži, bet čia viskas, ir Greisė. Kiek pastangų, kokiu kruopštumu kuriamas jos portretas knygoje, o filmui parenkama tokia silpna, neišraiškinga, vos brandą pasiekusi paaugliukė- net jos pavardės nepasivarginau googlinti. Pipa man nekliuvo, kažką panašaus ir įsivaizdavau, ir Herbas- Alan Arkin tokiam amžiuj jau nė nebereikia stengtis kažką sukurti- vaidmuo kepasi savaime. Esmė- trys, o gal net visi keturi skirtingi vienos moters gyvenimai. Sunki vaikystė, kai motina nyksta akyse, prisirijusi antidepresantų, pavojinga jaunystė su neaiškaus plauko menininkais- narkotikai, neįpareigojantis seksas, alkoholis ir t.t. kol pasirodo gelbėtojas- Herbas. Čia žiūrėti buvo ypač sunku, kaip ir skaityti- kaip galima mylėtis su seniu kuriam 50+, o tau 20???? Vėmiau. Kiek keista, kai Herbas klausia- nehaugi neturi visai jokių tikslų, o paskui ją veda ir padaro paika namų šeimininke; kažkodėl būdvardžiai paslaptinga, protinga man kėlė juoką, mokėjimas gaminti ir praktiškumas niekada nebuvo tapatūs intelektui. Filmo gale įvyksta neįtikėtinas nutikimas, po kurio prasideda dar vienas gyvenimas. Mintis gera, bet daug kas liko neaišku, o gal pati turėčiau būti vidutinio amžiaus, išsiskyrus, su dviem suaugusiais vaikais, kad suprasčiau, nežinau. 6/10.

Persepolis (2007)

Gerai, kad pirmiau į rankas pateko kyga, paskui- filmas, nes daug ką pažiūrėjus suprasti sunku. Turbūt daug kartų dar skaitysiu Persepol'į, gal kada su nuolaida  nusipirkt išeis. Įsimylėjau animaciją, aišku, ne Pixar braižo, o tą originalią, pieštuku išspaustą- kaip Plymptono- jis viską daro pats. Filmas apie mergaitę iš Irano, kurį drebina karas su Iraku, apie valdžios susidorojimą su maištininkais, apie palaidotus draugus ir gimines- ypač liūdna, kur atsisveikinama su dėde Anušu. Moterys turi apsitūloti skudurais, neva kad neviliotų vyrų, draudžiami vakarėliai, gyventi atrodo, neįmanoma, o tau tik aštuoneri. Bet viskas papasakota tokiu linksmu stilium, be to, Marjani labai pasisekė- ji turi liberalius tėvus ir pasiutusią močiutę, kurie kursto dukters laisvamaniškumą, neleidžia užgesti asmenybei. Taip sekam Marjani jos paauglystės metais, liūdną atkarpą Austrijoje, paskui vėl grįžimą į Iraną, vedybas, kad galiausiai visiškai išsilaisvintų- juk buvo auginta kaip laisva, savo nuomonę turinti moteris. Nors asmeniškai knyga- komiksas patiko labiau- surijau per dvi dienas:)

The Divide (2011)

Žiaurus. Idėja- ribinėse sitiacijose žmogus žmogui- vilkas- nebenauja, bet kažkodėl nepabostanti. Išvis, tos dvi valandos pralėkė akimirksniu, net nepajaučiau! Po branduolinio sprogimo saujelė žmonių pasislepia bunkery pas tokį Mikį, bet anaiptol nesielgia kaip svečiai, drasko akis, išsidirbinėja. Juodaodis sudorojamas pats pirmutinis, po įžanginio- jokio rasizmo- juk patalpinom jį ekrane, o dabar leiskit rodyt filmą:D Diedai visai nuo proto nušoka, susidaro dvi grupės- engėjai ir engiamieji, nors daugiau čia suvaidina ne jėgos persvara, o valios primetimas, super, įtampa kaustanti. Dar pasakysiu, kad moterų kiekis- dvi, o vyrų gal triskart daugiau, na, suprantat, nekokie jų reikalai.. Šlykštybių daug, beprotybė stebina savo tvinksinčia įvairove- vienas prievartautojų ima rengtis kaip moteris, siaubo sukaustyti engiamieji nesiima, atrodo, aiškių gelbėjimosi planų, bjaurasties karuselė sukasi kaip pašėlus, jau galvoji, kokiu būdu jie išsigelbės, ir ar išvis išsigelbėjimas egzistuoja. Rosann'ai Arquette kliuvo ypač nedėkingas vaidmuo- pasimaišiusio protelio mamytė-vergė, scenos su ja šokiruoja vulgarumu ir žiaurumu, kažin kodėl ją sudomino toks amplua. Žiūrėt antrą kartą nėra prasmės, nes vargu, ar kada pamiršiu, apie ką čia...

The Cabin in the Woods (2012)

Miriau iš smalsumo, kur slypi šio filmo kabliukas, kad sulaukė tokios sėkmės- vertinimai kalba patys už save. Mintis išties geniali, bet tai viskas, kas liečia filmo pliusus. Ją buvo galima išpildyti dauuuug kokybiškiau, nes dabar taip ir trenkia holivudišku mėšlu. Debilai studenčiokai- visi penki statistiniai tipai- kekšė, spotininkas, narkomanas, "moksliukas" ir skaistuolė- kuri man sukėlė didžių abejonių. Kaip suprast apie pradžioj užsimintą romaną su dėstytoju? Whatever. Nenuostabu, kad tokiems idiotams šauna į galvą pasitūsint miške, apleistoj trobelėj, gal koks maniakas už šiknos pačiups, juk zajabys..Nieko naujo nepamatom, zombiai pribaigia kekšę, o paskui- bam! Išaiškėja filmo užmanymas, Richard Jenkins puikiai atliko savo rolę :), kas pasakytina ir apie narkomaną, kuris, kaip nekeista, iš grupės turi daugiausiai proto :)) Bet neskubėkim teisti, pamatysit, kad būti situacijos šeimininku- didelė prabanga.. Finalas kruvinas, vietom efektai juokingi, bet keletas  monstrų įspūdingi, pavyzdžiui vyras su metalo šukėm galvoj arba.. tvirkinantis medis :D Toks lengvam vakaro praleidimui su čipsų pakeliu.

Ted (2012)

Kas žiūrit Family Guy, tam bus malonu pamatyti Tedį, tas pats režisierius su unikaliu humoro jausmu. Ne, tokių absurdiškų juokelių kaip seriale nėra, nors būtent tuo ir išsiskiria iš kitų animacinių filmukų, McFarlain perspjovė save. Humoras reikalauja IŠSILAVINIMO kino pasaulyje, kas man suteikė tiek džiaugsmo. Būtent dėl to keletas jaunuolių pasmerkė jį kaip nuobodų, kaip draugė nugirdo keliaujant iš kino salės, bet žmonės, kas kaltas, kad esat atsilupėliai, žiūrintys šiuolaikinį šlamštą- visokius ekspendablus ir romantinius pezalus?! Dideliu mažo berniuko noro dėka per vienas Kalėdas įvyksta stebuklas- atgyja jo pliušinis meškiukas Tedis. Jie kartu auga, tiksliau auga Džonas, o Tedžio augimas apsiriboja balso mutacija- išgirstame ausiai mielą Piterio Griffino balsą- bet jam labai parūpsta seksas ir  žolytė. Mergos negali jam atsispirti- juk čia pliušinis meilutis, kaip pasakysi ne :D Todėl filmas griežtai ne vaikams,.Taip nerūpestingai porelė ir būtų gyvenusi, jei ne Džono mergina, kuriai atsibodo vėjavaikiškas elgesys ir atsakomybės trūkumas, ji pareiškia ultimatumą- Tedis turi išsikraustyti. Paskui prasideda visokia velniava, nes juk kaip nutrauksi 27-erius metus trunkančią draugystę? Filmo epicentras, padėsiu- Flash Gordon- kvaila 80-ųjų sci-fi komedija, prieš žiūrėdami atsisiųskit ir bent jau prasukit, nes be šito prarasit 75% kaifo. Čia taip pat nusifilmavo Mila Kunis- arba kitaip Meg, niekaip negalėjau įprast, kad nuolat girdžiu pakvaišusių veikėjų balsus- Piteris, Meg, Džo- tarp kitko, Džo balsas ekrane- itin išskirtinis veikėjas :D Iš to, ką šįmet mačiau kine-geriausias laimikis. 10/10.

Ghosts...of the Civil Dead (1988)

Čia jau visai kito kalibro, kaip jau man įprasta, žiaurus, depresovas  kalėjimo dienoraštis. Taip, neišvengsim prievartos, homoseksualų ir pan. šlykštybių, bet čia ne Voltas Disnėjus, skirta ne visiems, praktiškai rast bendraminčių nesugebėčiau. Bet man patiko. Tai nėra holivudinis, klišinis šlamštas, čia palyginus mažai kas vyksta, prievartos proveržiai pateikiami kaip post factum, užtat įtampa verčia vidurius lauk, ypač nepasisekė naujokui, kuris atsibunda sudaužytas, be kelnių ir žodžiu py*da, ištatuiruotu ant kaktos.  Idėja- prižiūrėtojų savivalė arba liūto tampymas už ūsų; rodo, kaip iš kalinių atima nuosavybę, ją naikina ir kitaip erzina. todėl nenuostabu, kad finale gulėsi ant menčių raudonos dėmės fone. Nors rašo, kad neturėtum jausti simpatijos čia niekam, visi apgailėtini visuomenės atmatos (Nick Cave stulbinamai įkūnijo baisiausią iš jų), visi man patiko "dėdulis", klijuojantis laivelius.. Atskirų personažų nekuriama, visi kaliniai sudaro bendrą kalėjimo veidą, aš net vardų neįsiminiau. Primena dokumentikos žanrą,, sėdi perkreipęs veidą, bet vis tiek žiūri. Nesmagu pripažinti, bet tokiems prijaučiu..

The Triplets of Belleville (2003)

Apsileidau, blog'as merdi, reikia kažką daryt! Prisikaupė nemaža krūvelė, reikia suimt save į rankas ir kažką brūkštelt. Pradėsiu nuo seniausio, prieš savaitę matyto, prancūziškai elegantiško, bet gana keisto (jokiu būdu ne trūkumas) Sylvan Chomet darbelio. Animacinis filmas, akiai lengvai atpažįstamas stilius- dideli veidai ir atsikišusios, lyg atskirą gyvenimą gyvenančios nosys ir artimo meilė, kurios rasti vis sunkiau :) Močiutė, su nutukusiu šunimi, mėgina klaidžiam Niujorke rasti anūką, kurį pagrobė keistų pomėgių turį mafiozai- ne, apie pedofiliją nėra net kalbos, nusiraminkit. Nepavadinčiau jo žiūralu vaikams, siužetas gali biškį sujaukti imlų protelį, bet tokie man ir patinka. Animacija suaugusiems, o ne šrekiada ir pan. nesąmonės. Įsiveliama į gaudynes po gatves, prilygstančias geram veiksmo filmui, į pagalbą šoka trys trenktos senikės, kadaise garsios dainininkės. Bet labiausiai išsprogo akys žiūrint į jų vakarienę, kaip šlykštu! 

The Field (1990)

Priminė Pearl Buck romaną "Geroji žemė", apie kiną, kuris visas savo jėgas dėjo į žemės ūkį, stengėsi iš paskutiniųjų, nes žemė buvo jo maistas ir miegas, rytas ir vakaras,- gyvenimo prasmė. Deja, sūnūs tos ištikimybės nepaveldėjo, ir sendamas  mato, kaip  triūsas eina perniek. Taip ir čia. "Bulius" Makeibas yra tikras- artėjančio aukciono metu jis pagaliau įsigis lauką, kurį dirba n metų; kaimelis tą žino ir niekas su juo nesivaržys, Senio daug kas nemėgsta, bet bijo dar labiau. Tačiau kelią pastoja amerikietis, siūlantis aukštesnę kainą. Bet Makeibas yra vienintelis, turintis teisę į žemę, nesvarbu niekas... Ir taip sukuriamas vienas įsimintesnių veikėjų kino istorijoj, beveik kiekviena scena su Richard Haris traukia dėmesį, o ten kur kalba apie savo motiną,- lieki šokiruota. Ir arkliui aišku, kad jam trūksta vieno šulo, bet ta beprotybė tokia beatodairiška ir visai nejuokinga, greičiau pavojinga. Kaip jis siundo sūnų ant amerikiečio- antžmogiška, kaip šunį, kaip gyvulį... Tais metais Oskarą  laimėjo Ironsas už "Reversal of Fortune", bet Richard Haris buvo žymiai labiau vertas prizo. Apsėstas, vienišas, užsispyręs ir pasmerktas. Jeigu filmas vystosi lėtai, pagyvinant dūdmaišių muzika, tai atpildas laukia gale; tai finalas, kurio nepamirši. Likau sukrėsta.

Personal Velocity: Three Portraits (2002)

Trys moterys, trys gyvenimo istorijos. Aišku, lygint jų nederėtų, nes kažkas yra pasakęs- laimė vienoda, o va liūdi kiekvienas savaip. Delija, Greta ir Paula. Skiriasi socialinė ir materialinė padėtis, viena kas bendra- bėdų turi visos. Deliją muša vyras, kol ši neapsikentusi susikrauna vaikus ir išeina. Nuo paaugllystės įpratus tenkinti vyrus ir naudotis šia galia, pamato, prie ko ją tas privedė. Ironiška, būtent šis "talentas" vėl padeda jai pasijusti padėties šeimininke. Greta, sukrėsta tėvų skyrybų, negali būti ištikima savo gražiam ir supratingui sutuoktiniui; kur buvus, kur nebuvus su kuo nors užmezga romaną. Noras prilygti kadaise garbintam tėvui neleidžia jai atsipalaiduoti. Ir galiausiai Paula- nėščia, be jokių šviesių ateities perspektyvų. Gaila, kad ši istorija mažiausiai išplėtota, liko daug klausimų, nes ji labiausiai sudomina. Taiklus pavadinimas- anksčiau ar vėliau kiekvienas priimam esminį sprendimą, tiesiog greičiai nevienodi.Operatoriaus technika patraukė domesį- maniau, kad mano kompas užlūžo, bet iš tikrųjų vietom flmuojama trūkčiojant- užuot rodžius ištisinį veiksmą, jis sukarpomas į gabaliukus ir keičiasi ks kelios sekundės, sukelint judesio efektą. Taip geriau užfiksuojama tai, kas neišvengiama, ir kad laiko neatsuksi atgal. Sundance perliukas.

Abraham Lincoln: Vampire Hunter (2012)

Pavadinimas iššaukiantis, ale filmas neblogas, neblogas. Nors keletą kartų privertė prunkštelėt iš specialiųjų efektų- gaudynės ant risnojančių arklių, paskui meta arklį į tave- neblogai,  ką? :D Bet nuotaikingas ir originalus, o tai svarbiausia. Kai jau atrodo, neišrasi nieko naujo vampyrų temoj, kai visur tas pats- balta oda, kraujačiulpystė, gyvenimas amžinai, čia pritaikoma.... Amerikos pilietinio karo išvakarėse! Jaunutis Abrahamas, kuriam dar toli šaukia iki Amerikos prezidento posto, turi vienintelį tikslą- surasti ir atkeršyti motinos žudikui. Laimei, pakeliui pasitaiko Henris, profesionalus vampyrų žudikas, antraip iš mūsų A. greitai pasidarytų A.t.A Pamažu Abrahamas išmoksta šio meno. Toliau nėra ką pasakot, tai pramoginis specialiųjų efektų prifarširuotas filmas su labai tikslingai išdirbtu cast'u; kiekvienam aktoriui jo vaidmuo guli kaip idealiai pasiūtas kostiumas. Netgi Merė man patiko-paaiškinu- šalutiniai moteriški veikėjai mano testo beveik niekada nepraeina. Bendrai paėmus, visi herojai puikūs- Spydas, Adamas- nieko neįsivaizdavau geriau už Rufus Sewel, ką jau čia kalbėt apie Dominic Cooper ir jo žavias kaip anglys akis. Mintis panaudoti vampyrus, kovojusius Pietų pusėje, super- ir motyvas AIŠKUS, ką aš gan greitai pamečiau šiųmečiame Betmene :/.. Negėda pasiūlyt vampyrų admirer'ui.

Last of the Dogmen (1995)

Neužginčijama filmo žvaigždė- Zipas, neišvaizdus šunėkas, kurį pamilsit iš karto. Nesu tų lojančių keturkojų mylėtoja, bet vieną sekundę visai užsimaniau tokio; jis tave supranta iš pusės žodžio! :) Bet tikroji priežastis, kodėl ėmiausi šio veikalo- vėl Tom Berenger, ėmiau uoliai ieškoti visko nors kiek prasminga su šiuo nerealiu aktorium (a new crush in my list). Jei prieš tai buvusiam filme jis buvo pusiau drovus, mandagus ir neregėtai  mielas, tai čia- alkoholikas pėdsekys, užsispyręs, prastų manierų diedas, kas liudija  puikų persikūnijimo talentą. Pusiau šantažo būdu buvęs uošvis šerifas prisako surasti tris pabėgusius kalinius, Užduotis nelengva, nes vyrai slepiasi sunkiai įžengiamuose miškuose, bet ir arkliui aišku, kad Luisas- geriausias savo profesijos žinovas (iš tikro tai Zipas :D). Taip išeina, kad jam pavyksta rasti tik kruvinus jųjų drabužius, mat kažkas spėjo sudoroti. Genamas smalsumo, Luisas susiranda žymią antropologę ir leidžiasi į paieškas. Tai, ką randa, pateisina net didžiausius lūkesčius.Gamtos vaizdai atima žadą, elektra tarp Berenger ir Hershey kibirkščiuoja-tas jų bučinys pabaigoje- ohhh.. Nors mane labiau žavi tikštantis kraujas, besirangančios žarnos- bet džyzzz, negali likt abejinga prieš TOKIĄ romantiką.. And you call this a kiss? :D

Eddie and the Cruisers (1983)

Vienas tų- music movies, kurie gali būt prasti, o gali ir sužavėti, tai visiškai nesvarbu- net sumauta aktorių vaidyba negadins vaizdo, kadangi retas esam abejingas geram garsui. O ši drama stipri. Ne vien dėl charizmatiškojo Edžio, grupės lyderio, bet ji apgaubta tokia nostalgija ir melancholija, net širdis sąla. Apie laikus, kurie nebegrįš. Apie šlovę ir draugystę, kurios nuėjo savo keliais ir paliko tave vieną. Bet muzika, melodijos,- tavęs nepaliks niekada. "Eddie and the Cruisers" savo laiku buvo topų viršūnėse, kol grupės lyderis išdrįso išbandyti kažką nauja- tačiau genijaus įžvalga paprastai įvertinama tik po genijaus mirties. Grupė išyra, Edis žūva avarijoje, muzikantai išsiskirsto. Bet kur tada dingo paskutiniojo albumo juostos? Tą mėgina išsiaiškinti smalsi žurnalistė. O dabar apipilsiu liaupsėm vyrą, kurio indėlis ryškus, kalbant apie mano teigiamą įvertinimą; ir tai nėra aktorius, vaidinęs pagrindinį vokalistą. Tai Tom Berenger. Kooooks vyras, ta šypsena, kūūūūūnas ir lūpos- išsilydžiau, prisipažįstu. Aštuntajam dešimtmetyje pelnytai vadintas a Perfect Man. Gaila, kad taip mažai filmų, kuriuos galiu su juo žiūrėti- filmavosi beveik vien veiksmo trileriuose, su keliom išimtim, kurių aš pažadu nepraleisti. Filmas muzikos mylėtojams ir ne tik- rekomenduoju asmeniškai Džymenui, pažiūrėk, jei nemačius, this is for you!

The Loved Ones (2009)

Įdomus sprendimas- psichopatė kankintoja ir žudikė- mergina iš vidurinės. Ją užbiesina, kad nusižiūrėtas bernas drįsta pasakyt NE, kai yra pakviečiamas su ja eiti į išleistuvių balių. Nu b*iat palauk,- pamano mergužėlė, ir mūsų Romeo gauna tokį pasitūsinimą su peiliais ir druska, kad dar ilgai nepamirš. Filmas iškrypęs, šlykštus, panašus į visokius Hostel'ius ir Hills Have Eyes, bet visgi įsimintinas. Gal aktorė kiek neįtikinamai vaidino- nesakau, tas rafinuotas kankinimas ir pakikenimai atrodė gerai, bet visgi kažko pritrūko- gal charizmos? Remtasi garsaus devintojo dešimtmečio psichopato Jeffrey Dahmer "darbo" motyvais- sveiko proto veikėjai tegul nežiūri. Ilgą laiką nesupratau, kam buvo reikalingas tas antras plotas- kur graži gotė nusigeria ir pasikruša su nė iš tolo nepatraukliu storu bachūru, bet pabaigoj susiriša galai- depresija, nepapulkit mergos į depresiją, saugok dieve! O tai bus kaip tai juodaplaukei. Filmas šiurpus, juokinga nebuvo, čia pliusas, ta ružava suknelė man vakar per naktį vaidenosi, brrr.. Thumbs up, bet vargu ar žiūrėčiau antrąsyk. Žiūrėk, kam atsakai pakvietimą.....P.S. tos beprotės tėvelis išskirtinai panašus į vieną valkatėlę, kur mano gimtam mieste centų prašinėja. Nuo šiol seksiu jį viena akim, maža ką....:D

Welcome Home, Roxy Carmichael (1990)

Esu Winonos gerbėja, negalėjau praleisti... Radau, nuvijau žiovulį, ir įkaliau trečią filmą per dieną- jei jau laisvadienis, tai reikia džiaugtis :D Reitingo dydis man liko mįslingas- kodėl taip MAŽAI??? Filmas puikus, veikėjai šaunūs. Dabar, pagalvojus, net prasmė gili- apie tai, kokios didelės reikšmės mūsų gyvenimui turi žmonės, kuriems nė velnio nerūpim. Klaido  miestelis ruošiasi dideliam įvykiui- atvyksta Roxy Carmichael, žvaigždė, gimusi ir užaugusi šiam dievo pamirštam žemės lopinėly. Komedija beveik satyrinė, su grotesko trupiniais- tas perdėtas iškilmingumas, absurdiški suvenyrai, steigiami Roxy fondai.. Bet labiausiai tas būsimas atvykimas paveikia buvusį jos vyrą, kuris neužmiršo praeities mylimosios, ir miestelio atstumtoji, 15-metė, besirūpinanti niekam nereikalingais gyvūnais, nuo pašaipūnų besiginanti sarkazmu arba tuo ypatingu Winonos žvilgsniu- asmeniškai labiausiai patiko jos kūryba klasėje, kur jinai priverčia nepatogiai jaustis Džeraldą, kuris nėra toks netikęs kaip dauguma paauglių, bet bernui reikia laiko atsikvošėti (stiprioji lytis kaip visad mąsto ..vėžliškai). Gerai, kad merginą kažkas palaiko- mokyklos psichologė, nes nesuprantu, kaip vargšė ištveria tokiam debilų mieste, su kvanktelėjusiais įtėviais- išraiška, kai užtinka juos besimyluojančius- verta milijono :D

Dinky Bossetti: From a deep, immaculate kiss she spread her two ripe, dripping limbs and then I happened.

Teacher : I beg your pardon.  

Dinky Bossetti:  And the moon throbbed and fought with an angry sun all that day and all that night. Until it forced me out.
Teacher : Dinky!  

Dinky Bossetti: Now I scald here... alone. Touch me. With your white words and your dead hands. Now before I freeze.
Teacher : That'll be enough!  

Dinky Bossetti: And become one of you.
Teacher : DINKY! 

Dinky Bossetti: You interrupted me.

The Wild Life (1984)

Pagaliau! Saitas letmewatchthis.com yra stebuklas, kuri dėka randu rečiausius, jokių torentų sąraše nefigūruojančius spirgučius; in memory of Chris Penn, šakės, kaip seniai degiau pamatyt The Wild Life. Atrodo neišskirtinis, o toks nuostabus (man)- kerinti 80-ųjų dvasia. Jau pačioj pradžioje girdime SteppenWolf  "Born to be wild". Filmas tiesiog negali būt blogas su tokia įžanga. Ir nenuvilia! Tai lyg Fast Times at Ridgemont's High tąsa, scenarijų rašė tas pats Cameron Crowe- paauglių kasdienybė iš šalies. Ok, turint omeny mūsų vaikus, čia kai kurie atrodo gerokai ūgtelėję, ypač tie imtynininkai neatitinka mokinio standartų, bet man nerūpėjo. Charizmatiškasis Pennas Tomio vaidmenyje linksmino viso filmo metu; mąsčiau, ar panai toks vaikinas daugiau pramoga, ar galvos skausmas. Kaip jis užsuka pas saviškę į darbą pačiu netikėčiausiu metu ir viską jai sugadina, hilarious! :D Jei jau pradėjau, čia matome ir Eriką Stolzą (Bilį), jaunutį, nuo tėvų trokštantį atsiskirti, bet gyventi savarankiškai ne taip paprasta. Paskui Lea Tompson ir Bilio brolis- pavardės nežinau, bet jau matytas iš Wierd Science. Tas trumpas laikmetis, kada jie buvo ant bangos, nes nė vienas nepadarė sėkmingos karjeros, kaip ir Molly Ringwald, o gaila.. Nostalgija sukelianti komedija-drama, ką patiria jaunimas , likus savaitei iki naujų mokslo metų pradžios- kas dulkinasi su policininku, vaikosi savo antrąją pusę, o liūdesį užkiša viešnamyje ar nekukliu vakarėliu, kas nuolat rizikuoja.. Likau žiauriai patenkinta; jau manau, kad tai buvo paskutinis mano eight'is, bet štai dar vienas kaip grybukas išlenda.

The Dark Knight Rises (2012)

Laukiamiausias, geidžiamiausias metų sequel'as, kiek vilčių buvo sudėta, bet liksiu sąžininga- man kirbėjo abejonių šiokių tokių- ir štai... 27 dieną, premjera, jaudulys, ir tada.. Dieve, negi aš taip pasenau per 4 metus??? Tai, kas vertė džiūgauti ir šokinėti ant kėdės, dabar buvo nereikšminga, kritinis mąstymas man beveik nieko nepaliko iš, statistinio žiūrovo taško žiūrint, gana neblogo Betmeno užbaigimo. Visų pirma, mane "užpjovė" maždaug 40min plepalų, kur Briusas Veinas vis įkalbinėjamas grįžti į šikšnosparnio kostiumą, tas laužymasis, išsidirbinėjimas, kai matosi, jog tenori būti įkalbėtas, o dievai... Nuo kada betmeniada tapo pokalbių šou? Pliusas, kad Hattaway nesudirbo filmo savo silpnu, praktiškai nereikalingu pasirodymu kaip moteris-katė (o Pffifer, tau niekas neprilygs), keletas vietų net pralinksmino, ypač kur apšvarina apšlubusį, apkiautusį milijonierių-Patys Žinote Ką. Nepaisysiu visų tų nesąmonių, kaip branduolinei bombai susprogdinti užtenka 10km atstumo, pasiaukojusiajam telieka išskristi kaip savo gamtiniam atitikmeniui, kad siužetas be ryšio, twistas išvis kažkoks nesusipratimas, pagrindinį blogiuką paverčiantis antru Ūsu. Kad išgydyti lūžusį stuburą užtenka pakabot ant virvės kažkokiam šlapimu dvokiančiam kalėjime. Ir keletas atsispaudimų padeda atgaut fizinę formą, ir vėl stot prieš Bane'ą kaip ereliui.  Bane'as turėjo potencialo (nors iššvaistytas Tom Hardy grožis, jo nuostabų veidą gauni pamatyt maždaug 3 sekundes), tas balsas, nors laikysena gana keista- jau matau, kaip iš šitos vietos išsišaipytų South Park- paversdami Bane'ą juokingu, už spenelių susiėmusiu piktadariu. Kas dar.. Ai, besiklausant transformuoto betmeno balso nejučia ėmė lįsti prisiminimas, kaip Kenis buvo didvyris, arba Underpants Kid, štai ką man priminė tas švogždžiantis balsas :D All in all, čia bus pirmas ir paskutinis toks piktas mano komentaras apie filmą, nes stengiuosi dėti filmus, kurie patiko, paliko įspūdį arba kaip mėgstu išsireikšti- nunešė stogą. The Dark Knight Rises nepadarė nei vieno iš trijų. Likau nuvilta kaip mteriškė, per valentino dieną besitikinti gauti iš vyro  Dolce&Gabanna kvepalų, apie kuriuos buvo užsiminusi ne kartą, o apdovanojama pigiu dezodorantu už 3,99. Kažkoks nekrofilinis seansas- lyg kas dulkintų kadaise šaunų, bet vis dėlto, nebegyvą. Neduok dieve, kas nors sugalvos padaryt DAR VIENĄ dalį, nes pabaiga duoda mintį tęsiniui. Nedrįskit! Viskas, išsikroviau, toliau būsiu gera :)

Elling (2001)

Šveicarija, JAV ir Norvegija yra labiausiai ekonomiškai išsivysčiusios šalys, bankrotas joms negresia, kaip neseniai girdėjau per radiją. Štai kodėl skandinavai gali sau leisti tokią prabangą kaip emocionaliai sutrikusių žmonių integracija į visuomenę. Jie gauna puikų butą miesto centre ir paliekami tvarkytis savo nuožiūra. Jau matau, kaip Lietuvoje tokios patalpos nusavinamos, o vargšas žmogus guli rūsyje apsimyžęs ir neprižiūrėtas, įbaugintas. Todėl pradėjau žiūrėti gan įtariai- situacija tokia neįprasta, o jos tikroviškumo nėra kaip patikrinti, tuo mane trikdo europinis kinas, keisti scenarijai. Elingas ir Kjell Barne, vyriškiai, perkopę keturiasdešimt, po kelerių metų spec. įstaigoje, išleidžiami gyventi normalų, kiek tas įmanoma, gyvenimą. Jiems skiriamas būstas, karts nuo karto aplanko socialinis, kurį jie varo į neviltį savo baimėm ir neryžtingumu. Bet pamažu vyrai ima krapštinėtis; išsiskiria dvi labai skirtingos asmenybės- Kjell Barne- tylus, pykčio nevaldantis milžinas, svajojantis pasidulkinti (praėjo pusė mano gyvenimo, o aš to dar nesu daręs) ir Elingas, sarkastiškas klaustrofobikas su poeto gyslele. Juokingi nutikimai kartais liūdni, kartais absurdiškai komiški, bet žiūrisi labai lengvai, o vietom atpažįsti save- ypač, kai tau pasako- o šitas (Elingas) man primena tave. Jėzau, tikrai nesmagu..Apatinių skolinimo scena išmušė iš vėžių- iš nustebimo žvengiau ilgai- nieko panašaus nesu mačius. Nors ir labai keistas- pvz. lytiniai santykiai su paskutinį mėnesį nėščia moterim mane šokiravo- tai išskirtinis filmas apie visuomenės baimes, padidintas 100 kartų. Norėjau rašyt apie naujausią Nolano darbą, taip tragiškai šturmavusį ekranus 20 d. Auroroje, Kolorade, bet gal rytoj.. reik man atsigaut dar po to, ką pamačiau.

Far from Heaven (2002)

Jei kas pasikliausite mano nuomone, tai filmas skirtas gabiems dvylikamečiams. Kas būtų labai gerai, nes dabar viešajam transporte pasiklausius tų spienių kalbų darosi baisu, tapšnoja išmaniuosius ir diskutuoja apie kompiuterinius žaidimus arba dar blogiau- apkalbinėja, kokia durnė yra anokia ten laura ar sakykim, justė. Ech, vaikai. Jei per kokią etikos pamoką rodytų tokius rasinę diskriminaciją eksploatuojančius filmus, bent 10% jūsų būtų išgelbėti- po kelerių metų  pašnekesiai nesisuktų apie ką gėrė, kiek išgėrė, ar vėmė ir kaip buvo faina. Grįžtant prie temos, prieš tai ėjęs filmas man patiko žyyyyyymiai labiau, bet Julianne Moore ir vėl šauniai pasirodė, ta moteris ko gero gali persikūnyt į bet ką. Pirmas jos rimtesnis vaidmuo, jei taip galima sakyt, mano list'e buvo įnoringa kalė-menininkė iš The Big Lebowski, paskui pornožvaigždė The Boogie Nights, moterie, išties moki stebinti! Vienas tų retų atvejų, kada keičiu nuomonę, ji vaidina išskirtinai. Veiksmas sukasi apie 1950-uosius, Ketė Vitaker gyvena šlykščiai saldų ir idilišką gyvenimą Konektikute. Yra pavyzdinga žmona ir motina, miestelio žvaigždė ir visų draugė. Taip, juodaodžių taip pat.. Jau žiūrint pradžią imi galvot, kaip čia viskas pasisuks, nes po tokiu išpuoselėtu fasadu knibždėte knibžda parazitai, kol viską išgraužia ir pamatas susmenga, ir namelis griūva. Nežinau, kas rašo imdb anonsus, bet žiūrovui jie nepalieka jokios vietos staigmenoms, jei dar ką išgelbėsiu-neskaitykit jų išvis, loškit- pasiseks/nepasiseks. Ketė tempia sunkią moters naštą, o kai pasidaro itin sunku, pagalbos ranką ištiesia Reimonas, juodaodis sodininkas. Negražiai pasakysiu, bet man pasirodė kiek perspausta- po tiek metų vergovės, iš kažkur atsiranda toks nesuprastas juodaodis,  stebėtinai intelektualus, iš kur kažin? Nieko nesakau, jie tikrai gali būti geri, nuoširdūs žmonės, bet su ta menininko gyslele gerokai persistengta. Netašytas, nuoširdus būtų atrodęs daug įtikinamiau. Ketė ima jausti visuomenės spaudimą, ir lieka klausimas, ką ji pasirinks, nors man atsakymas iškart buvo aiškus. Atseit- draugai, ateidavę į jos rožinį namelį, paskelbia jai nebylų ultimatumą. Dirbtinas, nusitovėjęs ir tuščias gyvenimas (taip), ar nuoširdi, tikra draugystė su R. (ne).

The End of the Affair (1999)

Ech, ir vėl klaidžiojau filmų laukuose, tikėdamasi užčiuopti kokį sveikesnį, nesupuvusį grūdą, ir tik pačią paskutinę minutę man pavyko- valio! Ralph Fiennes visada žavėjo, o Juliane Moore greitai taps mano mėgiama aktore. Kartu jie nusifilmavo puikioje, abejingų nepaliekančioje, nelaimingos meilės juostoje- atiduodu joms pagarbą.. Iš pradžių sunku susigaudyti, tas retrospektyvinis pasakojimas mėto žiūrovą kaip sviedinuką įsivažiavau tik pabaigoje, bet juk čia Neil Jordan, ant jo negali pykti :) Lietingą naktį Londone Morisas Bendriksas sutinka seną draugą Henrį, su kurio žmona buvo užmezgęs romaną keleri metai atgal.. Pastarąjį graužia įtarimas, kad žmona turi kitą ir šis mąsto ją pasekti. Morisas pasisiūlo padėti, kad Henris neatrodytų kaip kvailas raguotas vyras. Čia ir prasideda mėtymasis dabartis-praeitis-dabartis, nutiko-nenutiko, apsnūdus filmo nepažiūrėsi, žiūrovas turi būti akylas.Trapus laikmetis- II Pasaulinis karas, kerinti muzika ir nuostabios mados- vien ko verti Moore bateliai- viskas susideda į neužmirštamą aistros, pavydo ir meilės dramą. Nes myli ir tada, kai nematai...

Purgatory (1999)

Kadaise tokius mėgo berniūkščiai, kai John Wayne buvo ant bangos, o Eastwood'as sužibėjo su "The Good the Bad and the Ugly". Bet tai buvo seniai, dabar išvis abejoju, ar vesternus daug kas mėgsta, na, bent jau neteko sutikti, ir pati nesu iš tokių, bet.. Pastebėjau, kad galiu žiūrėt čiut ne viską- išskyrus tūpus/nuotykių veiksmo, kur balus krauna TIK specialieji efektai, kas yra tik laiko klausimas- po 10metų jie kels juoką, nuspėjamos meilės istorijos su visokiom Aniston, Heigl- Šmigl ir pan. ir tūpos komedijos su durneliais kaip Adam Sandler, fuu, net pagaugas nugara pralėkė :// O apie ką aš čia.. A, tai kaip supratot visgi išjudino mano sugrubusią širdį ši iš pažiūros nereikšminga juosta, o kuo gi? Vat paklausykit- čia pusiau vesternas, pusiau fantastinis filmas- kaip plėšikai atsidangina į mažą miestuką ir ima pamažu kelt šumą, bet čia gan keista vieta- gyventojai jau kažkur matyti, bet niekas  negali atsimint kur, elgiasi dorovingai, negeria, nekekšauja, nesikeikia.. Neatskleisiu paslapties, kuo jie toki ypatingi, nes gautųsi gryniausias spoiler'is. Susišaudymų scenos vertė mane šokinėt iš smagumo- berniūkštis viduje krykštė- o jau aktoriai kaip meistriškai surinkti- Sam Shepard, Eric Roberts, Randy Quaid....vyrai dar buvo vyrai,  ginklas parodydavo, ar tavo kelnėse kiaušai, ar skysta košė! Priešinga pabaiga man būtų labiau patikusi, per daug ten- Būti Geru Apsimoka- bet ką jau darysi. Kiekvienas filmas turi vieną išskirtinę vietą, tai šitam  buvo akimirka, kai fermeris uždaužo kastuvu niekšelį, dieve, kaip liūdna...