Frances Ha (2012)

Pradžioj juokinga, paskui darosi vis liūdniau.. Filmas apie pasimetusią merginą, kuri neturi normalaus darbo, nuolat kraustosi iš vienos vietos į kitą, o galiausiai susipyksta su geriausia drauge ir velniai žino kodėl atsiduria Paryžiuje. Ji nuolat blaškosi, laksto susivėlusi, šneka bele ką ir žiauriai erzina, bent jau aš neištverčiau tokio žmogaus kompanijoj, bet iš tikrųjų reikia gailėti. Nėra normalios profesijos- šokėja jos nepavadinčiau- nėra pagrindo po kojomis. Situacijos juokingos, veikėjai labai žemiški, netgi hipsterių yra, vietom atrodo kaip filmuota paprastam bute, eiliniai žmonės. "Susitupėjimo" istorija, su gėdingu grįžimu pas tėvus, aikštijimusi, išsidirbinėjimu. Kol vieną dieną baigi pilstydama vyną senai profesorei, kuri turi didesnį pasisekimą tarp vyrų nei tu, 27-erių metų moteris. Pralekia nepastebėtai, nesuprantu, kur tos nepilnos pusantros  valandos dingo :)

Dogtooth (2009)

Priežastis, dėl kurios žiūrimi tokie filmai, artima tai, dėl kurios senovės Romoje  324 m.pr.m. e.- 404 m.e.m. į arenas susirinkdavo minios. Pamatyti, kaip žmogus kaunasi prieš žmogų, kaip žvėrys, savaites marinti badu, sudrasko juos į gabalus. Gladiatorių metas. Iškrypėliška pramoga, nepateisinama jokiais argumentais, sutraukdavusi tūkstančius, pauostyti svetimo kraujo ir "nuleisti nykštį žemyn"..Jei laikote save sveiko proto, - eikit numegzkit kojinę ar išgerkit kefyro- toliau nebeskaitykit, nes dar imsit ir susidomėsit šiuo filmu. Įžanga netiesioginė, suprasit, ką turiu galvoje kai pamatysit viską.  Aukščiau minėtų žiaurybių nėra ko baimintis- tai istorija apie iškrypusių tėvų sukurtą pasaulį trims savo vaikams. Pradėsime nuo to, kad jie mokomi priešingų žodžių reikšmių, pvz. "zombis" reiškia maža geltona gėlytė, o "vagina"- didelė lempa. Vaikai neišeina iš namų teritorijos, aptvertos aukšta tvora, nes- ten.. tyko mirtini pavojai. Juos nuolat verčia rungtyniauti vieną su kitu, apdovanodami.idiotiškais prizais.  Susidūrimas su kate parodo, kokie traumuoti jie yra. Jaunimui- maždaug kokie18-20metų, dvi seserys ir brolis. Tėvas, atsižvelgdamas į jauno vyro poreikius, užsako "sugulovę", kuri patenkina sūnaus sekso trūkumą, lytinis aktas mechaniškas, kaip koks nusišikimas tualete ar nosies išsišnypštimas- atrodo kraupiai. Pamažu žiūri, kurlink veda šis auklėjimas, nes išorinis pasaulis nori nenori kišasi- porno vaizdajuostės, katė, be to, jaunatviškas smalsumas- kada gi iškris iltinis dantis ir bus galima palikti tėvų namus? Sakau, žiūri, baisiesi, bet išjungti ranka nekyla, pabaiga daug kam pasirodė neišraiškinga ar "be pabaigos", lyg "Titanikas" būtų pasibaigęs vos atsimušus į ledkalnį. Asmeniškai ją suprantu kaip teigiamą ateities perpektyvą, nors gal gera nuotaika buvo :) Kai pagalvoji- šast  būtų jį išrinkę geriausiu užsienio filmu ir įteikę Oskarą 2009m., vietoj to nuobodaus "In better world", ech, mes niekada nelaimim :)...

The Northerners (1992)

Įkalus vyno, geriausia ką gali padaryti- brūkštelėti ką nors internete, kad neapsikvailinti, reikškimės nuosavoje erdvėje. Filmas toks išskirtinis, jog tik šiek tiek apsinešus galima tarti keletą žodžių. Susidomėjau olandiška produkcija, ir akiratin papuolė komedija, parodijuojanti (?) provincijos miestelio gyvenimą, uždara erdvė kiek primena Dogvilį, tik čia ne psichodeliška, o juokinga. Įsivaizduokite dvi blokininių namų eiles, viena priešais kitą, viso nu gal maksimum 30 butų. Tai su daro gyvenvietę, kuri randasi prie miško. Čia gyvena mėsininkas, kurį kamuoja nepatenkinami geismai, nes žmona atsisako atsiduoti kūniškiems malonumams, ir medžiotojas(?), kurio žmona niekaip neįkalba su ja atsigulti. Jau pakankamai keista, ar dar ne? Dar pridėkim paštininką, kuris mėgsta miške atplėšti svetimus laiškus ir skaityti, koją ant kojos užsimetęs. Visų šių nesveikų įvykių epicentre- paauglys, kuriam vaidenasi iš miško atklydusi mergina, kurios ketinimai visai ne skaistuoliški. Hmm, dabar kai pagalvoji, viskas sukasi apie klyną, sena gera Europa, siurrealizmas :) Labai naudinga filmų mėgėjui- kartais nustebti, įkvėpti šviežio oro. Neįsivaizduoju kompanijos, kurioje galėtumėt pažiūrėti šį filmą; taip sakau todėl, kad rekomenduojantysis iš karto užsikrauna vertinimų naštą. Jei kam pasiūlysit kartu pažiūrėti, galit būti ne taip suprasti, ar palaikyti keistuoliais. Bet tame nematau nieko blogo. Linksmų Kalėdų.

The Broken Circle Breakdown (2012)

Kas galėjo pagalvoti, kad mesiuos ant europietiškų filmų! Gaila, amerikietiški taip supanašėjo tarpusavy, kad nebeįmanoma žiūrėti, pradedi nuspėti ir tai, kas  "nenuspėjama", kartojasi tos pačios temos.. Europa daug originalesnė, Rūta, buvai teisi, aš klydau- bet iki prancūzų produkcijos man dar toli :) Tas pats režisierius, kaip ir paskutiniajam įraše. Šįkart prieš mus- muzikinė drama apie poros požiūrių skirtumus, kurie pasirodo esą lemtingi. Tatuiruočių maniakė Elise (dar nesu mačius tiek daug tatoo turinčios moters kine, mergina su drakono tatuiruote prieš ją kaip malalietka) ir kantri muzikos atlikėjas Didje įsimyli vienas kitą, jiems gimsta duktė. Siaubinga, bet mergaitei nustato vėžį. Nelaimė kaip raudona linija, atskirianti du žmones, ar jiems pavyks pergyventi išbandymą? Labai atvirai, beveik grubiai parodoma, kokie skirtingi žmonės jie yra. Ji- praktiška ir religinga. neturiu omeny kad kokia freak'ė davatka, bet tiki pomirtiniu gyvenimu ir pan., jis- ateistas, visur ieškantis logikos ir kartais užknisantis su ta logika, nes atrodo labai nejautrus. Keista, kaip tokia pora išvis egzistuoja, Didje išvestų mane iš proto su visa ta realistine šūduva. Kantri muzika graži, "kvepia" viso filmo metu, o vietomis net spaudžia ašarą, na, gal daugiau ne muzika, o konkreti situacija. Liūdnas reginys iš tikro, bet labai patiko, kad muzikoje randi nusiraminimą- dainuoji, kai esi laimingas, dainuoji, kai plyšti iš skausmo.. Nerealus filmas, tearjerk'eris..

The Misfortunates (2009)

Alkoholikų šeimoje augantis 13-metis, panašu, nueis tokiu pačiu keliu. O gal ne? Linksma ir kartu liūdna belgų/ olandų istorija, apie genuose slypinčią pragaištį, kurią valia ir talentas sugeba nugalėti. Maniau, kad bus labai depresyvu- vaikai tarp chronių nesukelia daug teigiamų emocijų, bet šeimynėlė labai miela, nors pasmerkta vienodai,- šūdinas darbas, lošimai, bejausmiai atsitiktiniai lytiniai santykiai, smurtas ir alkoholis. Keturi nevykėliai sūnūs gyvena su pensininke mama, namai neišbrenda iš vėmalų ir pagirių rūko. Močiutė yra vienintelė, kuri gali padėti Giunteriui nepasekti giminaičių pėdomis, nors, retrospektyvoje matom, kad jis jau prastose vėžėse. Kur nuvairuoja dviratis, pamatysit gale. Filmas labai pagaunantis, nėra nei vienos nuobodžios vietos, o alkoholikų "genties ryšiai" dar niekur nebuvo pavaizduoti taip...jaukiai. Apie scumbag'us visad įdomu žiūrėti, čia jie tokie mieli, negali jų smerkti ar šlykštėtis. Jei tai būtų filmas apie lietuvius, spalvos būtų žymiai niūresnės.. o čia- didelė, niekada nesibaigianti Strobbe šeimos šventė.

Enough Said (2013)

Ėjau atiduoti pagarbos šįmet netikėtai mirusiam šauniajam James Gandolfini, ilsėkis ramybėje, Toni. Dar kartą įsitikinau, filmo gerumas atvirkščiai proporcingas žiūrovų skaičiui kino salėje. Šis buvo beprotiškai fantastiškas- sėdėjom trise. Kurį laiką nuogąstavau, nes ilgai buvau vienintelė žiūrovė, niekas nė nepatikrino bilieto prie durų, prasidėjo paranoja kad filmo nerodys arba užrakins salę..pasmerks mane klaustrofobiniam siaubui ir daužymo į duris gėdai... Bet pavėlavusios penkiolika minučių įslinko dar dvi merginos; vėliau paaiškėjo, kad viena iš jų buvo vyras. Masažistė Eva, komunikabili, dešimt metų išsiskyrusi moteris, kurios duktė greit iškeliaus į koledžą. Pokytis, verčiantis sunerimti kiekvieną mamą, vienatvės perspektyva taip pat nedžiugina.Vakarėlio metu ji susipažįsta su daugiau nei nepatraukliu Albertu. Pažintis, turėjusi nutrūkti vos apsikeitus keliom banaliom frazėm, netikėtai išsirutulioja į romaną. Lygiagrečiai Eva randa naują klientę- poetę Marianą. Šios dvi susidraugauja, Mariana karts nuo karto mesteli akmenį į buvusio vyro daržą kol paaiškėja itin nemalonus sutapimas- tas niekam tikęs ex.. yra Albertas. Štai čia galima pasielgti dvejopai- pranešti Albertui naujieną, arba... klausytis sugriuvusių santykių šūduvos (?), pamazgų apie tau patinkantį asmenį ir pamažu imti pašiepti jo trūkumus kitų akivaizdoje.. Kaip jūs pasielgtumėt tokioj situacijoj? Smerkti Evos neskubėkime, manau, daug kas pasielgtų taip pat, nors savybės, kurios tau nekliudė draugystės pradžioje, vien dėl kažkieno pastabų neturėtų virsti erzinančiu trūkumu? Smagu matyti Catherine Keener- susenusią, bet ir toliau nepakartojamą aktorę (čia ji- poetė, be draugių,bet turinti daug priekaištų buvusiam vyrui) Patiekalą pagardina australė Toni Collette, nuolat besibaranti su vyru dėl savo per švelnaus charakterio ir negalėjimo priimti ryžtingų sprendimų; juokinga detalė- ji psichoterapeutė:)).. Gandolfini vaidmuo- pusamžis, nutukęs, stipriai įsimylėjęs vyras- buvo pasibjaurėtina. Ir tai yra didžiausias filmo privalumas- jo natūralumas, pažastimis atsiduodanti buitis, prasegto klyno ir nutąsytų maikučių realybė. Per scenas lovoje užsidengdavau akis- fuuuu, toks storas... Ewwwww. Bet toks filmo požiūris man labai patiko- gana impozantiškų  ričardų gyrų ir visokių klūnių, meilė nėra vien gražuolių privilegija, gana to podiumo ekrane, paprastų žmonių jausmai- kur kas dažnesnis (ir įtikinamesnis) atvejis.

Butterfly Kiss (1995)

Pastaruoju metu pastebėjau, kad sukuosi aplinkoje, kurioje pagrindinė tema yra vestuvės, vaikai, vyras, receptai, kosmetika ir panašios banalybės. O tada mečiau kritišką žvilgsnį į savo daržą- ką intelektualaus/kūrybiško/kultūrinio pati nuveikei, brangioji? Nieko, taigi išeitų, jog tyčiotis iš žmonių, kurių interesai  sukasi buities orbitoje, būtų veidmainiška. Taigi tučtuojau taisausi- šmurkštelėjau į filmų saugyklą ir ryžausi pažiūrėti Butterfly Kiss, kuris nežadėjo nieko gero- turiu omeny savo atmosfera ir nuotaika turėjo būti kažkas panašaus į Monster. Vienas iš serijos- short road to hell, analogiška holivudinė Thelma&Louise susišlavė visuomenės dėmesį, nes pasirodė tais pačiais metais, o Ridley Scoto vardas jau sėkmės garantas po Alien, bet čia.. drįstu teigti, daug įdomiau, veikėjos psichologiškai sudėtingesnės. Ant kulnų čia lipa ne policija, o beprotybė. Valkata Eunice kaip pamišėlė trainiojasi po degalines ir gąsdina pardavėjas, ieškodami paslaptingosios Judith. Vieno tokio isteriško apsilankymo metu ji susipažįsta su Miriam, kuklia ir patiklia mergina, gyvenančia su mama ir kurios gyvenimas gal ir būtų nuėjęs ramia vaga link senmergės statuso, o vėliau- iki pensininkės senmergės. Bet savo charizma ir nevaldomu charakteriu Eunice sukursto naivuolę ir jos leidžiasi į kelionę be tikslo, pašonėse palikdamos keletą lavonų. Vienatvė veikėjas priverčia elgtis neapgalvotai ir beprotiškai- akcentuoju Miriam, nes kad Amandos Plummer veikėja serganti, matyti iš karto; taikyti jai penktąjį Dievo įsakymą nėra loginio pagrindo. Užtat kokia ji! Nelabai pamenu, ar esu mačiusi aktorę anksčiau, bet sukurta herojė ilgam liks atminty. Tos grandinės šiurpios, lyg metafora, kaip šis pasaulis laiko užburtame rate, kur miršta žmonės, ir nėra išeities, išskyrus vieną.. Soundtrack'as superinis, rodos, atpažinau Cranberries, bet ir kiti gabalai nuostabūs. Filmas šizovas, lyg kas įkištų pirštą tau tarp smegenų ir pasukaliotų. Film culture never dies, velniop antakių dažymą ir vaikų darželio susirinkimus!!!

Machete Kills (2013)

Eilėje prie bilietų girdėjau kelis neigiamus atsiliepimus apie šį filmą, bet kai vertina bukis su porele nesusičiaupiančių blondinių ir keli hipsteriai, kurie šukuosenai skiria per daug "vyriško laiko", manęs nejaudina. Galų gale, man kitų nuomonė šiuo klausimu beveik nesvarbi, visada nusprendžiu pati. Salėj kurį laiką sėdėjau visai viena, pasvajojau, kaip nuostabu būtų turėti nuosavą kinoteatrą be popkornų, be telefonų cypsėjimo ir debiliškų komentarų- trumpiau- be žmonių aplink. Šį kartą filme dar logikos nėra, užtat prikišta charizmatiškų personažų ir neblogo humoro, tikiuosi, sulauksime ir trečios dalies, visgi Machetei jau 69-eri, nejaunėjam.. Surinktas visas aktorių žvaigždynas- Melas, Antonio, net Lady Gaga, kuri, nežinau, pakurstė žmonių spėliones, vyras ji ar moteris galų gale :D Tokie išpūsti cast'ai paprastai baigiasi katastrofa. kaip dabar kinuose pasirodęs Counselor, todėl nerimavau, ar nesugadins amerikietiškas majonezas šio aštraus meksikietiško burrito, bet ne :) Įdomiausia pasirodė šaudymas iš tarpkojo (šaudo moteris!) ir Machetes flirtas mms'ais, Machete loves everyone:) Jessica Alba greitai dingsta iš vaizdo (gerai), o Rodriguez pasirodo kiek vėliau (blogai). Susiduriam su kekšėm gangsterėm, kurioms vadovauja man iki šiol negirdėta Sofia Vergara, jos ir turi tą pikantiškų ginklų arsenalą. Veiksmas niekada nesiliauja, meksikietį vaikosi visi- Chameleonas, kekšės, šerifas ir kiti psichai, nes už jo galvą pažadėta 10mln dolerių, bet jis vis sugeba rasti išeitį, nors pavalgyti ar atsigerti laiko nėra, iš kur tiek energijos?:) Smagi vieta, kur William Sadler, eidamas prie telefono, šmaikštauja- who is calling? Definitely not the governor!- aliuzija į vieną iš Tales from the Crypt pasakėlių. Būtų įdomu, kokius būtent filmus Robertas Rodriguezas čia parodijuoja, kurie juk visai neketino būti komedija, o rimtu action'u:)

The Way Way Back (2013)

Nors atrodė, kad bus apie tvinkčiojančius  hormonus, pasirodė neįtikėtinai GERAS FILMAS. Dankanas, tylus berniokas, yra priverstas važiuoti prie jūros su mama ir jos naujuoju draugu bei jo dukra. Tens'ą galimą įvertinti trejetu - tokiu balu Dankaną įvertina boyfriendas. Žiaurus ir nervais grojantis Steve Carell- naujas amplua žiūrėjosi keistai, bet labai įtaigiai, vietom net šiurpas kratė. Skyrybos gan nuvalkiota tema, bet čia atsiliepė labai skaudžiai. Mama užimta naujais santykiais, įseserė- paika merga, užimta savo išvaizda ir bernų kabinimu, esi pilkas, liūdnas, beviltiškai vienišas berniokas, kurį pastebi pramogų parko darbuotojas ir jūs susidraugaujat. Taip, skamba pedofiliškai. Taip, tu esi lietuvis su Kedžio deformuotu mąstymu :D Filme net minties tokios negali kilti, nes tas draugelis- charizmatiškasis Sam Rockwel:) Nors kai kitas čiuvakas nužiūrinėja panelių užpakalius kiek creepy atrodo. Ir dar viena, kurios neįmanoma nepaminėti- tai Betty! Suaugusieji čia tūsina kasdien, kas jų paaugliams vaikams kelia šiurpą, toji Betty pastoviai su kokteiliuku rankelėj, sąmojai tekši, juokas ausų būgnelius sprogdina, o santykiai su jauniausiu sūnumi, omg :D Nėra saldaus endingo, kurio žiauriai bijojau, nes įspūdį paliko labai gerą. Kaip gyvenime- nėra kažkokių sprogstančių neįtikėtinų vingių, viskas išlieka nepasikeitę, tiesiog vasara, kuri turėjo būti pasmerkta, gavosi visai nebloga:) Saikas yra didžiausias šios, hmm, pavadinkim dramedijos, pliusas. Ir kaip norisi pūkštelėti į baseiną!:)

Gravity (2013)

Įtampa pulsuojanti, nė akimirkai atsikvėpti neleidžianti Alfonso Cuaron "Gravitacija". Ekrane viso seanso metu matome vos du aktorius- Sandrą Bullock ir George Clooney (mano asmeninė auka- šio aktoriaus itin nemėgstu). Siužetas- kosmose pakibę, po katastrofos likę gyvi astronautai stengiasi pasiekti kinų stotį ir grįžti į žemę. Deguonies atsargos mažėja, vilties- taip pat. Kantri stiliaus muzika, kurios klausosi Mat'as Kowalskis,- man liūdniausia vieta filme. Pagirtinas žodis 3D kokybei, kartą net krūptelėjau, "į akis" lekiant skelveldrų spiečiui :) Keista, kad nesigirdėjo salės aimanų "kaip nuobodu" ir "čia tik tiek", nes įvykių ne per daugiausia. Visgi salėje tvyrojo tyla, beveik nesigirdėjo popkorn'ų čiaumojimo (na gerai, girdėjosi labai aiškiai), tiesiog pašaliniai garsai netrukdė.Vienatvė kosmose sukrėtė, vis bandžiau įsivaizduoti, kokį siaubą turėtų patirti žmogus, atsidūręs taip toli net ne nuo NAMŲ, o savo PLANETOS. Kas  stumtų į priekį tave, kas neleistų pasiduoti ir tiesiog nenusitraukti skalfandro, lediniam šalčiui išspręsti tą baisią problemą vos per sekundės dalį? Seniai nemačiau tokio gero sci-fi, o kosmoso grožis atima žadą...

Blue Eyelids (2007)

Nykus kaip tipiškos senmergės laisvalaikis. Kilmės šalis-Meksika,  karšto temperamento, aistringos meilės ir aštrių prieskonių... čia nėra. Vienišė Marina laimi kelionę dviems, bet apskambinus kelis pažįstamus paaiškėja, kad važiuoti gresia vienai. Bet taip jau Erotas nusprendė, kad kavinėj  netikėtai užkalbina mokyklos laikų bičiulis, ir ji griebiasi šiaudo- pasiūlo keliauti drauge. Pašnekovai jie prasti, ir šiaip kiekvienas pasimatymas- kaip vidurių užkietėjimas, bet Marina laikosi savo sprendimo ir skaičiuoja dienas. Pora beviltiška! Vienas gyvena praeitimi, kitas nuolat tyli. Bet kai prienama iki intymaus.. Cha, še jums naujas terminas- depresyvus seksas :)) Net pačiai nuotaika nusmuko, įsivaizduoju, kaip turėtų būti apgailėtina, net gerklę smaugia. Du nuobodos, omg..o jei užsimegs trečias?! Prezervatyvų nemačiau! Bet jei čia, į blog'ą, dedu, vadinasi, yra pointas, priežastis. Filmas žiauriai gyvenimiškas, tokių istorijų tūkstančiai, tokių žmonių- dar daugiau. Visi fail'ai pasimatymo metu, babkių neturėjimas, užsiraukęs bobos veidas- kaip tai matyta, pripažinsit ir jūs. Nesupratau tik paukščių alegorijos- ką jie ten simbolizuoja, jei kas turit idėjų, meskit čia, mielai paskaitysiu. Romantišku nelabai pavadinsi, greičiau asmeninių santykių išklotinė, išskrosta, išpreparuota  varlė- nemalonu žiūrėti, bet smalsumas ima viršų. Filmas apie mus pačius ir prie ko nuveda vienatvė. Stebuklingoji "meilė" patirti kliūva nedaugeliui, todėl tokia didelė romantinių komedijų pasiūla kiekvienais metais iš Los Andželo, todėl moterėlės plėšosi dėl  Cartland romanų bibliotekose. Užsimiršt reikia.

Machete (2010)

Atėjo diena, kada šį kraujastastišką action'ą pažiūrėjau ir aš! Internete radau žodžius, labai taikliai jį nusakančius- intentionaly bad :). Visi žino apie ką, todėl ir nesikartosiu, tiesiog kelios mintys. Kaip ir tikėjausi, prasmės čia nulis, Jeff Fahey motyvų nesupratau, kodėl Mačetės nenužudo pačioje pradžioje- irgi. Apie ką tada būtų filmas, pagalvok, atsakytų fanas, bet toks priešų neatsakingumas, hmm hmmm..Užtat veikėjai šaunūs, visi ligi vieno, na gal Alba man pasirodė lėkštoka, tetrūko peroksido, labai kvailai vaidino, arba gal veikėja turėjo būti durnelė, nežinau. Užtat Michele Rodriguez, wow, nuo jos einantis seksualumas, net man užgniaužė kvapą (net tas lopas vaizdo negadina) che, ko nepasakysi apie vyrišką lytį šiame filme. Mačiau piktinantis Mačetės kaip mačo įvaizdžiu, atseit neįtikima, na bet Danny Trejo iš tų vyrų, kurie gražūs savo baisumu, o dar pagalvokit, filmavimo metu jam buvo 66m- taigi,pašvilpkit, gražuoliukai minkštais užpakaliais:D Parodykit man kitą tokį gyvybingą motociklais varinėjantį senelį! O kitas veikėjas- Don Johnson, arba LNK žiūrovams geriau žinomas kaip Nešas Bridžas. Rasistas, kiaulė, negailestingas žudikas, pyškina meksikiečius kaip mes vasarą muses su lopeta pleškinam, užtat koks kietas:) Ekrane suvaidinti kietą ne taip paprasta, nuolat rizikuoji kad perlenksi lazdą arba priešingai- neišvaidinsi. Klasiškai pavarė. Kaip Rodriguezui įprasta, kraujas liejasi laisvai, taškosi kaip fontanas, gražu žiūrėti :), žarnokų bajeris- viena labiausiai patikusių vietų; kita- Mačetės nemokėjimas naudotis šiuolaikinėmis technologijomis- iš pradžių SMS neparašo ("Machete don't text"), paskui atsiranda problemų su CD įrašymu. Žiūriu, smailų pritapšnojau, vadinasi, reginys mane patenkino, net nuotaika pakyla prisiminus. Filmas, dėl kurio klydau (ir dėl to džiaugiuosi). Kinuose tuoj pasirodys antroji dalis, bet manau pataupysiu litus- per daug prikišta holivudinės faunos...

Disconnect (2012)

Mažai bendravimo, daug problemų. Mobiliakų, facebook'o, ipad'ų ir kitų padargų užbarikaduoti nuo face to face kontakto, žmonės gyvena šalia vienas kito, bet emociškai- kaip Šiaurė ir Pietūs. Kelios istorijos apie tai, kiek blogo gali butikti, kai nepasakom vienas kitam- "tu užknisi, daryk ką nors", "ar tau nereikia pagalbos?" "kaip jautiesi?" ir banalusis, bet ne mažiau svarbus- "aš tave myliu". Primena Vuasari ir Medianeras, tik čia holivudas, nors labai subtilus. Jie nesušiko pabaigos, thanks God! Slow motion scena skambant Sigur Ros, na, matytas triukas, ir vis dėlto atsidūsti, kaip gražu:) Jau minėjau, istorijų čia keletas, jų atpasakoti nėra prasmės. Netektis, susvetimėjimas, tėvų ir vaikų santykiai, vaikų išnaudojimas ir vienatvė. Mąstau, kas būtent padarė šį filmą įsimintiną- gal kad neprigrūsta žvaigždžių, kaip, pvz, Bebre, kas erzina ir iš karto žinai, ko tikėtis, seni, įgrisę aktoriai nebeparodo nieko naujo.Veidai čia, aišku, matyti, bet Hope Davis svietui mažiau žinoma nei Jodie Foster ir šiaip man geri atsiminimai nuo Next Stop Wonderland:)

Night of the Living Dorks (2004)

Ilgai abejojau, ar dėti jį čia, toks prastas iš pradžių pasirodė. Bet įsibėgėjus, kai viskas ėjo tik blogyn ir tapo taip blogai  kad net gerai, pamačiau esminį skirtumą tarp tokio tipo amerikietiškų ir europietiškų komedijų- mažiau vulgarumo, daugiau nuoširdumo. Bajeriai žiauriai lėkšti, pripažinsiu, nors užmojis prikelti Curt'ą Cobain'ą ir priversti jį groti rūsyje net sugraudino :) Taigi apie ką? Juokingo (satanistų?) ritualo kapinėse metu- chebra, jūs nieko nesugebat padaryt tinkamai- čia juk Dovydo žvaigždė, ne penktagrama- trys mūsų lūzeriai, sutrumpinsiu biškį, eigoje tampa zombiais. Ir greitai randa daug privalumų- sporto aikštelėje esi nenugalimas, gali vartoti ką nori, o be to- atkeršyti tiems, kas tave nuskriaudė, ką Konradas, vadovaudamasis jam padarytų kiaulysčių dienoraščiu, sėkmingai daro. Kažkaip manau apsipūtus nuo žolės jį reiktų žiūrėti, nes veikėjų priimami sprendimai ir šiaip, pabaiga, rodos, sugalvoti ant smūgio, paskutinę minutę improvizuojant. Kaip parodija, visai neblogai, turint omeny, iki ko nusigyveno Scary Movie...

Jackie Brown (1997)

Iš pradžių kiek gąsdino filmo trukmė, na bet kitą dieną laukė išeiginė, tai nutariau surizikuoti. Vis delsiu su Machete, trūksta prasmės man ten, bet norėjosi kriminalinio, kiek komiško, keiksmais ir pokalbiais pritvinkusio. Vadinasi, Tarantino. Laimei, šį variantą saugojau ilgai, nes "Kill Bill" man ne prie širdies, o visa kita matyta. Keturiasdešimtmetį perkopusi juodaodė stiuardesė sulaikoma su 50000 dolerių ir kokaino maišeliu. Tai ne pirmas kartas, gresia kalėjimas  ir atsisveikinimas su prasčiausiomis avialinijomis šalyje- po paskutinių kaltinimų galimybė dirbti buvo tik čia.. Tačiau greitai pamatome, kad Džekė ne šiaip sau moterėlė, o gudri ir apskaičiuojanti laputė. Policija primynė jai uodegą, tad ji nusprendžia įduoti ginklų prekeivį Ordelą, kuriam dirba. Tam prireiks apsukrumo, norint išnešti sveiką kailį. Ordelą vaidina Samuel L. Jackson, kuris dar niekad neatrodė toks juokingas su arklio uodegėle ir tuo besaikiu "niger niger", labai juokinga žiūrėti į juodaodį, laidantys rasistinius juokelius savo teritorijoj. Kitas nustebimas- de Niro, nelabai supratau, kam buvo reikalingas šis veikėjas, bet tai bene vienintelis atvejis, kai matome jį kaip nevykėlį:) Labai daug pokalbių ir painokas siužetas, dar ir dabar sunku suvokti, kaip ir ką jie ten rezgė, bet Tarntino labai mėgsta priversti žmones daug kalbėti. Neprailgo dėl labai išraiškingų charakterių, ir džiaugiuosi, kad buvo lietuviškai, nes būčiau supratusi dar mažiau nei pavyko išpešti :)

The Conjuring (2013)

Turint omeny, kad rytoj išjungs internetą, skubu įamžinti kelių pastaruoju metu peržiūrėtų filmų įspūdžius. Ilgai lauktas, kėlęs šiokių tokių abejonių "Išvarymas", sutraukęs paskutinius nervų laidelius manyje. Kaip buvo baisu! Šokinėjau kėdėje kaip elektros kratoma- visgi sprendimo "apsigėdinti" kino teatre nesigailiu :) Šeima, auginanti penkias dukteris (wow, jau produktyvumas kelia siaubą) atsikrausto į namą, į kurį iš karto nenori įžengti jų keturkojis augintinis, kažkur matyta, nieko naujo. Pamažu ima dėtis šūduva, varstytis durys, sustoja laikrodžiai, suspens'as dirbtinai stiprinamas ausį rėžiančiu garsu iš pasalų, kai mažiausiai tikiesi ir vis dėlto... Gal pati filmo idėja, ar vizualus raganos paveikslas taip paveikė, bet nemalonus įspūdis išliko net ir bėgant į paskutinį autobusą Lazdynų kryptimi, kai pagalvoji apie ėjimą pėsčiomis, uh, net nukrato.. Taigi nelabasis taip įsisiautėja, kad neduoda šeimai miegoti naktimis, užsiiminėja destruktyviu namo interjero dizainu, šuoliais nuo spintų ir panašiom kiaulystėm, reikia kviestis vaiduoklių medžiotojus, savo darbui taip atsidavusius  Loreiną ir Edą Worenus, kad nėra kada auginti dukterį ir ši globa numetama močiutei (teisingai, daryk vaikus, kol tėvai dar kruta :D). Išėjo beveik kritiškai viską apimti, bet nesuklyskit, man tikrai LABAI patiko, geriausias šių metų siaubekas. Tampa gražia tradicija kiekvienais metais iškepti po vieną padorų horror'ą. Holivudas/šmolivudas, bet Lily Taylor prikelia nostalgiją 80'iesiems ir šiaip man labai patinka:)

The Sessions (2012)

Iš treilerio gali susidaryti klaidingą įspūdį, kad tai komedija- suklaidina komiškasis W.H. Macy, man amžiams tapęs Frenku Gelageriu :) Bet juoktis čia nelabai yra iš ko. Na taip, pagrindinis herojus prilaiko smagų juodąjį humorą, turint omenyje jo situaciją- absoliutus kūno paralyžius; pokštautumėt susirietę, lietuviai, ane? :).. Tai štai Markas nenusimena, kad jam taip nutiko, yra beveik susitaikęs su padėtimi, bet žinia, "vyro" jo kūne niekas nesuparalyžavo, noro mylėti ir būti mylimam, užsiimti seksu su artimu žmogumi neatims joks poliomielitas. Radęs tokiom studijom užsiimančią Sheryl, Markas pamažu ima tyrinėti seksualumą, pojūčius. Mane labai sukrėtė, aktoriai fantastiški.John Hawkes stebina kiekvienam naujam filme, tikiu, kad vieną dieną gaus Oskarą, o Helen Hunt kūnas pamiršo senti, gaila, to nepasakysi apie veidą :) Nesu mačius žmogiškesnio filmo, toks jausmingas, jautrus, ir graudus kartu. Vienas geresnių 2012-ų metų produktų, vis rečiau pasitaikančių ekrane.

Planet Terror (2007)

Su draugu pažiūrėjau labai afigieną Tarantino naparniko Rodrigeso košę: zombiai ištinusiom galvom, seksualios mergos, kieti vyrukai, amerikiečiai vs musulmonai ir kt., jėga! Kas, kad kitą dieną reikėjo keltis 6 ryto ir mauti į Vilnių, geras filmas vertas tokios aukos, o dar kai kompanija gera.. Nesugebėčiau papasakoti turinio, tokia makalynė, išliko tik geriausi bajeriai ir nurauti veikėjai- išverstakė blondinė, go-go šokėja su šautuvu vietoj kojos ir pan. Smagiam pasėdėjimui su draugais labai tinka, tik pabaiga kažkokia holivudiškai absurdiška, kam tas vaikas?! Be jo viskas būtų awesome:) Daug kraujo, ginklų, mėsų, keista, kaip aš čia praleidau tokią smagybę ir nemačiau anksčiau. Reikia apskritai pasiskubint su filmais, o tai ateina ruduo su sauja animacinių ir ne tik serialų, per kuriuos vos sugebi išeiti į darbą :)

The Way We Were (1973)

Namai tušti, veikti nėra ką per daugiausia, todėl iš karto dalijuosi įspūdžiais. Nežinau, kodėl užsikepiau pamatyti būtent šį filmą, pavadinimas kaip žagsulys įkyrėjo keletą dienų kol sėdau prie chaliavo interneto ir atsisiunčiau. Jaunas gražus Redfordas. jauna baisi Streisand ir nelaiminga meilės istorija, kurios nelaimingumą nulemia skirtingi charakteriai. Kas yra lengviausias excuz'as skyrybų bylose, čia labai nuosekliai išdėstoma. Ketė yra užsispyrusi, politiškai aktyvi, amžina streikuotoja, žmogaus teisėms atsidavusi, Hubbell'is- žavus ir atsipūtęs, gyvenime viską gaunantis lengvai ir be problemų. Jie susipažįsta dar koledže, kur Ketė pajuokiama už savo įsitikinimus, o jis- sporto žvaigždė ir merginų numylėtinis (standartas), ir netikėtai vėl susitinka priėmimo metu. Pollock'as apžvelgia daug politinių įvykių, istorijos neišmanančiam žmogui žiūrėti gana sunku- prisipažinsiu, Franklino Ruzvelto mirties datą googlinau, kad suprasčiau, koks laikmetis vaizduojamas..Charakterių skirtumai stulbinantys, H. nori lengvo paprasto gyvenimo, tuo tarpu Ketė tarsi ieškosi sunkumų ir nemalonumų, taip realizuoja save. Tai kokia dar kalba apie bendrą gyvenimą? Kad jie išsiskirs aišku iš pat pradžių; nors Streisand suvaidinti jausmai abejingų nepalieka (tos apgailėtinos 5min lovoje...)

Naked Harbour (2012)

Dažais smirdančiame, bet naujame kambaryje, su varvančia nosimi (vasarą!) prisėdu gaivinti merdėjančio blog'o. Daugiasluoksnis suomių pasakojimas apie vienaip ar kitaip nelaimingus žmones, ieškančius paguodos ir išsigelbėjimo šiame klaikiame ir neteisingame pasaulyje. Beviltiškai vėžiu serganti motina ir jos ne pagal metus subrendusi duktė, narkomanų porelė, sutuoktiniai su išvėsusia aistra, užguitas paauglys ir išgarsėti trokštanti mergiotė, vienišas biznismenas- jei kažką pamiršau, patys pamatysit, veikėjų išties daug. Istorijos iš pradžių rutuliojasi atskirai, bet pamažu persidengia. Vėjas šaltas nuo filmo pučia, ir visgi jaučiasi kažkokia viltis, kad gal reikalai ir pasitaisys, nors yra labai liūdnų vaizdelių..Dvi valandos pralėkė akimirksniu, ir dar sykį įsitikinau, kaip žmogų keičia plaukai- Laura Birn- Alydė iš The Puhdistus :)

The Weather Man (2005)

Susižiūrėjo sėdint su draugais ir mėginant pamėgti kvietinį alų, gaila, nepavyko. Tik darėsi vis sunkiau suprast ir išgirst, kas ten angliškai kalbama :D Šiaip filmas kietas, iš pradžių norisi purkštauti dėl to niekam neįdomaus "grietinėlės", t.y. turčių gyvenimo, bet pamažu pagauni, kur čia šuo pakastas. Juokinga, bet kosmines sumas per metus uždirbantis orų pranešėjas gyvenime yra...nevykėlis. Jis skiriasi su žmona, nėra jokio ryšio su dviem pasimetusiais vaikais- pedikų džiaugsmo ir storašlaunės mergaitės, gatvėje jis- pastovus maisto bombų taikinys. Pinigai nėra viskas, net uždirbdamas  gali murkdytis šūde. Nicolas Cage'as nesukuria vaidmenų nuo devinto dešimtmečio, todėl nuoširdžiai sakau, buvo džiugu vėl pamatyti vyrą formoj- geriau lūzerio niekas nebūtų atkūręs. Visas filmas- aibė nesusipratimų, kvailų situacijų ir pažeminimų, kurių nemažą dalį iššaukia tobulas nevykėlio tėvas, seras Michael Cane :) Trumpai drūtai- turtuoliai irgi verkia, tik jų ašaras šluosto dizainerių nosinės. Gailesčio nepajutau.

Teddy Bear (2012)

Apie Tailandą jau teko skaityti Michael Houlebecque romane "Platforma", dabar gavau vaizdų :) Manau, centrinė idėja atskleisti kultūrinius skirtumus, sukelti žiūrovui šoką. Sekso turizmas, vienatvė ir meilės paieškos viename. Šalis pasirinkta įdomiai, ar ne? Bet ir veikėjas netradicinis. Denis iš Danijos, užsiimantis kultūrizmu, tebegyvena su motina, ir svajoja apie moterį, "ne per jauną, juk man jau 38-eri". Socialiniai įgūdžiai apgailėtini, tuo įsitikinam pamatę pirmąją sceną restorane, kuri nuveria, juokinga ir graudu kartu. "Meškiukas" beprotiškai svajoją apie priešingą lytį, bet neturi žalio supratimo, kaip to pasiekti. Išgirdęs apie sėkmingą dėdės santuoką su tailandiete, ir pats susigundo pabandyti laimę. Deja, nuvykęs į Patają, jis pamato, kokia purvina buvo ta "pažintis". Liūdna žiūrėti į šį milžiną prostitučių apsupty, kuris specialiai siuvasi švarką, norėdamas pasipuošti. Mergelės ten visos kaip viena, kokie tavo raumenys, ar parodysi man juos, vilties lieka nebedaug. O Danijoj laukia sena motina, kuriai Denis primelavo, kad važiuoja į varžybas Vokietijoje. Kodėl tokių metų vyras meluoja ar taikstosi su diktatūra, nesunku suprasti. Susiduriame su motiniška manipuliacija, kuri krečia šiurpą. Skiepydama kaltės jausmą į pačią širdį, ji laiko pririšusi sūnų sąžinės grandinėm. Būtent motinos veikėja labiausiai stringa atmintin, visiškai negaila, po truputį imi nekęsti ir ja bjaurėtis. Kaip galima šitaip laikytis įsitvėrus vaiko, ir neleisti jam kurtis asmeninio gyvenimo? Plakatas išduoda, kad Denis visgi randa moterytę, o kuo viskas baigiasi, žiūrėkit patys:)

Before Midnight (2013)

Sulaukėme trečiosios (tikėkimės, paskutinės), Džesio ir Selinos meilės istorijos dalies. Ne todėl, kad nepatiktų, tiesiog tikimybė išsaugoti jausmus praėjus šitiek metų, na, darosi vis sunkiau tuo įtikinti. Plaukai slenka, žilė metasi, užpakalis platėja..jau seniai nebesi gundanti šviesiaplaukė ar šmaikštuolis rausva apšepusia barzda. Taigi praėjus beveik 20m. nuo pirmojo susitikimo, pagaliau juodu matome kartu, jie augina mielas dvynukes, gyvena Prancūzijoje, tiesiog pasaka, bet.. Džesis turi vaiką iš pirmosios santuokos, kuris išgyvena nekokius laikus su girtuokle manipuliatore motina. Automatiškai tėvą kamuoja sąžinė, kad mato sūnų tik per atostogas ir nori būti arčiau, kas reiškia grįžimą į Jungtines Valstijas. Bet Selinai tai rodosi neįmanoma. "Tai akimirka, nuo kurios ims byrėti mūsų santykiai",- sako Selina mašinoje, kai klausimas dar nė neištartas. Pamažu ima sklisti nepasitenkinimas, priekabės, išsakoma viskas, kas tiek metų nutylėta "nes myli gi", romantika čia nė nekvepia. Filmo scenos vyksta vos keturiose skirtingose vietose, tasai dinamikos trūkumas privertė keletą žiūrovų apleisti kino salę, tačiau pokalbių turiningi, kupini gyvenime sukauptos išminties, nebėra jaunatviškos polėkio, užtat šion vieton stoja buitis ir rutina, nešvarios kojinės, kaip ir kiekvieno mirtingojo gyvenime. Gyventi kartu, auginti vaikus sunku, ne taip viską įsivaizdavai būdamas jaunas, bet su mylimu žmogumi stengtis verta, toks maždaug moralas. O Julie Delphy, būdama 43-ejų, turi puikias krūtis, šis pastebėjimas gal keistas, bet kai jos šmėžuoja prieš akis 15min., nori nenori atkreipi dėmesį :)

Submarino (2010)

Visai neseniai aprašinėjau britų filmą identišku pavadinimu, bet čia nesupainiokit, danų kūrinys. Istorija apie du brolius, traumuotus vaikystėje nutikusios nelaimės. Jos pasekmes jie jaučia visą likusį gyvenimą, Vyresnysis- alkoholikas ir smurtautojas, bet myli vaikus; gyvena sutrešusiam daugiabuty ir palaiko keistus santykius su laisvo elgesio šviesiaplauke ("duoda imk, muša- bėk" principas). Taip vulgariai seksą vaizduoja tik europiečiai, nors gal labiau tiktų sakyt familiariai, kaip kad gyvenime. Šlykšti balta batalynė ir boba nukarusios krūtim ir ataugusiom plaukų šaknim.  Kitas- beviltiškas narkomanas, auginantis berniuką Martiną. Kol kas priklausomybė netrukdo rūpintis vaiku, o po motinos mirties palikimu net pinigų atsiranda, neišvengiamai jauti artėjant nelaimę. Aktorius gryna pamėklė, tobulas cast'as. Taip ir sekam brolių įrimąsi per tokį pat pilką ir nykų kaip gyvenamasis miestas gyvenimą, laukdamas tragedijos. Šlykštus miesto vaizdas pabrėžia niūrią filmo nuotaiką, spalvų mažai, vien pilka, ruda, mėlyna ir juoda. Purvas ir skurdas visur, kur pažvelgsi, niekam tu nerūpi, gali tik nueit į parduotuvę ir nusipirkt vodkos butelį. Vienintelė viltis- Martinas, dėl kurio visą filmą drebi; koks jo likimas? Pabaiga ne rožinė, bet optimistiška; kartą padaryta klaida turi galimybę nebepasikartoti.

The Night Porter (1974)

Nesu mačius filmų apie koncentracijos stovyklas, SS, holokaustą, nes literatūros ir taip daug, o filmai.. na, tai tebūtų vargani žiaurios realybės atspindžiai. Kokiu būdu teikiausi pažiūrėti? Nuskambės "šventvagiškai", bet nebuvo ūpo ir norėjosi dar labiau "pasigadinti" ;)).. Filmas depresyvus, ir būtų pavykę, jei mano nuotaika nešokinėtų kaip tie maži kamuoliukai vaikystėje- trenkei į žemę iš visų jėgų, o tas atšoka 2,5 metro į viršų. Netradicinė, iškrypusi, bet patraukli ir masinanti žiūrovą meilės istorija. Buvusi koncentracijos stovyklos auka  ir jos kankintojas SS-ininkas susitinka po 13 metų, ir šiurpus romanas atsinaujina. Įdomiausia buvo, kas imsis iniciatyvos, auka lyg ir mėgino trauktis- atkalbinėjo vyrą, norėjo išvažiuoti, skambino į Frankfurtą; bet.. Galiausiai buvęs kankintojas pasibeldė į duris. Keli smūgiai per veidą grąžina moteriai ...buvusią aistrą. Įsiplieskia seni jausmai, protarpais matome, kaip visa tai prasidėjo, istorija pasmerkta liūdnai pabaigai, nes jeigu "įsimylėjėliai" ir nusiteikę romantiškai gulinėti ant stiklo šukių, pagrindinio veikėjo kolegos taip nemano. Buvę SS nariai dreba dėl savo kailio, kad Liusija liudys teisme. Artėja šiurpi pabaiga. Tas sadomazochistinis elementas suteikia tokio aštrumo, kad labiau nusisekusios meilės istorijos neatsimenu nuo Madisono grafystės tiltų. Noras žaloti mylimą žmogų sunkiai suprantamas ir vis dėlto.. Kam nėra kilę noras įkasti į ausį ar kaklą, gerai įspirti ar skelti antausį?.. Smurtas glūdi pasąmonėje nuo pat vaikystės, tik suaugęs moka susivaldyti ir paklusti valiai, bet kartais..tai vienintelis meilės išreiškimo būdas. 

The Return (2003)

Tylus ir emociškai turtingas rusų kinas, į kurį žengiu pirmąkart, todėl nedrąsiai. Neblogai. Po dvylikos metų pertraukos grįžta Ivano ir Andrejaus tėvas. Berniukai jį sutinka skirtingai, vienas skubiai nori susigrąžinti praėjusį laiką, kitas- įtarus ir nusiteikęs priešiškai, iškart patraukia akį, nes prisitaikėliai niekada niekam nebuvo įdomūs. Tėvo tikslai neaiškūs, ar jis priverstinai, autoriteto ir šiurkštumo dėka įsivaizduoja pelnysiąs vaikų pagarbą ir meilę, o gal verčia žmona? Filmas lėtas, bet labai įtemptas, nes nežinai ko tikėtis iš pagiežingo ir niūraus tėvo. Bendravimas sus sūnumis greitai sudomintų socialines tarnybas, bet jie beveik izoliuoti nuo visuomenės, filme tik kelis kartus figūruoja pašaliniai žmonės. Užtat jaunesnysis brolis- nepalaužiamas,- "jei jis dar kartą mane palies, užmušiu'.  Galiausiai trijulė nuplaukia į salą stovyklauti, kur viskas ir pasibaigs. Žaviesi peizažu, o kur daug vandens, man iškart patinka. Šalta, paslaptinga, tylu.

Septien (2011)

Absoliuti independent blevyzga, kuri sueina taip greitai, kad filmo gale nustembi- jau viskas? Trys broliai lūzeriai, vienas ką tik grįžo po 18m dingimo be žinios. Brolis "namų šeimininkė" stengiasi įtraukti juos į bendrą veiklą ir pravėdinti nemalonią nusistovėjusią įtampą, bet veltui. Kitas - Menininkas- daržinėje piešia falus ir fekalijas ryjančius sportininkus, iš ko suprantam, kad  kažkas įvyko gilioje jaunystėje ir susiję su sportu. O trečias.. Blūdija po miestelį ir embarres'ina vieninius sportininkus sutriuškindamas jų srityje (krepšinis, tenisas ir t.t.) Pamažu ima aiškėt kur šuo pakastas, kai pasirodo buvęs treneris o dabar tiesiog santechnikas Raudonasis Gaidys. Negalėčiau įvardint žanro, komedija vadint per daug, drama- per mažai parodyta. Keliose vietose prunkšteli, o pabaigoj akių vokai pakyla aukštai aukštai.. Patinka man nenuspėjami ir Holivudo neapipjaustyti Sundance perliukai :)

The Double Hour (2009)

Iškart sukelia asociacijų su Abre los ochos arba holivudiška versija Vanilla Sky, abiejuose Penelope Cruz. Per speed-date'ą Sonia susipažįsta su buvusiu policininku Guido. Kas iš pradžių atrodo gražu vėliau pasidaro sujaukta ir neaišku, na bet mirtis man atrodo, yra taškas, nuo kurio prasideda sapnas. Tai ir trileris, ir mistinė drama kartu, išliko labai malonus skonis kaip po paslaptingo prieskonio, amerikiečiai viską išgremžtų su kokiu Cruise ar Cage, ir neliktų mielo europietiško savitumo. Savotiškas daugeliu prasmių, jau dėl nuolatinio suspenso- ar Sonia iš tikrųjų viską su planavo su meilužiu, nors jos veršelio veidas nė už ką neišduoda. Jei filmą šiaip taip išgliaudžiau, visgi vyro su keistais ūsiukais veiksmų visai nesupratau, atsitiktinis iškrypėlis ar kaip? Jei tašką dėtume ties mirtim, vadinasi, blogai baigiasi jiems abiems, nors sapnas vienintelis sudaro kažkiek prasmės. O va pabaigoj.. žinai, kad nieko nežinai. :) Jovalas, bet verta nerti dėl tos maišaties galvoje, nes jei filmas priverčia smegeninės kumpliaračius suktis, vadinasi, yra geras.

The Pledge (2001)

Man čia jau trečias Sean Penn režisuotas filmas, pamažu perpranti stilių; lėti, stokojantys veiksmo, panoraminiai, sugeru muzikos takeliu. Žodžiu, filmai-spąstai, kaip aš juos vadinu, nes pažiūrėjęs negali apsispręsti, tai patiko tau ar ne, yra kokia išliekamoji vertė ar iššvaistei laiką. Atsakymas ateina po poros dienų, kai argumentai nusistovi smegeninėj ir sukrenta į atitinkamus stalčiukus. Taigi jei vakar nebūčiau jo čia dėjus, šiandien jau drąsiai metu į bendrą krūvą, nes Nicholsono personažas, į pensiją išėjęs policininkas, visą dieną nėjo man iš galvos. Žiauriai išniekinama ir nužudoma mažametė, todėl apie pensiją galvot dar anksti, Džeris "šoka į balną". Gaila, niekas juo netiki, kad žudikas- ne protiškai atsilikęs indėnas, kurio prisipažinimas išgautas apgailėtinu būdu ir parodo policininkų tinginystę, o knisasi toliau.O košė užverda dėl kvailo pažado nužudytosios motinai, kad jis trūks plyš sugaus tą niekšą, arba jo siela degs pragare. Čia jau prunkštelėjau, patoso kiek per daug, bet gera vaidyba užkamšo scenarijaus blevyzgas. Epizodiškai pamatom visą aktorių žvaigždyną, nuo Benicio del Toro iki Helen Mirren, kaip jau sakiau, taip ir nesulaukę nė trupinėlio action'o. O trukmė ne skysta- 2 valandos. Bet pasikartosiu, esmę perpranti tik pamatęs visą filmą- kalba eina ne apie mergaitę ar jos žudiką, o apie seną, gyvenime vietos nerandantį pareigūną. Būtent neveiksnumas filmo pabaigoje sukelia gailestį ir apmaudą- "juk jis buvo teisus!" bet niekas šito nesužinos. Jack  Nicholson nėra vaidmenų, kurių jis nesugebėtų įveikti; vienintelis amplua, kuriame jo nemačiau- nelaimingas įsimylėjėlis. Bet palikim tai tokiems šlapukams kaip di Caprio.

The Aura (2005)

Scenarijus gėdos nepadarytų Scorsesei, bėda ta, kad senas italiūkštis parenka charizmatiškus aktorius, kas neatsiejama nuo kriminalinių istorijų. O štai išsižiojęs Ricardo Darin mane siutino. Nekenčiu žmonių, kurie tylėdami nesugeba sučiaupti burnos, kiek pamenu, turėjau klasiokę su tokia yda, atrodė kaip retardė. Šiaip labai vykęs mistinis trileris apie tobulą nusikaltimą- kurio net pačiam sugalvot nereikėjo- užtenka "išstudijuoti" kito surinktą medžiagą. Unikalios atminties Estebanui tai visai nesunku, netyčia nušovęs senį, jo pašiūrėj atranda tobulą kazino apiplėšimo planą. Toliau lieka biški ekspromto, sužinoti, kas dar dalyvauja žaidime ir apdumti akis. Rizika velniška, bet matyt, verta. Visos diskusijos po filmo- ar tai iš tiesų įvyko? Epilepsijos priepuoliai suteikia tą efektą, o šuo- išsprendžia? Nuspręskit patys. Lėtas, tačiau visgi kažką turi.

Sidewalls (2011)

Prieš kelias savaites matytas, labai artimas dūšiai argentiniečių filmelis. Martinas nuolat sėdi namie, jis kuria internetinius tinklapius, viską ko jam reikia, užsisako internetu ir į lauką išeina tik pavedžioti šuns, bet netgi tokiu mažu tikslu išlindus į žmones gali rasti su kuo pasidulkint (amazing). Netoliese gyvena Mariana, po ilgos draugystės  ji vėl viena, turi architektės diplomą bet dirba manekenų modeliuotoja. Laisvalaikiu ji stengiasi atrasti savąjį Vilį- piešinyje pavaizduotą figūrėlę žmonių spūstyje. Taigi, vienatvė. Visi protingi tokie, nieko naujo, tik čia tas neturėjimas ką veikti pavaizduotas kaip niekada realiai, nes kurį laiką dar sugebi užsiimti, tačiau neišvengiamai galų gale sėdi nevilty. Kai virtualus bendravimas seniai išstūmęs natūralų pašnekesį, ir žmonės nebemoka paprastai užkalbinti nepažįstamo, arba pastangos nueina niekais, nes pamiršai, kaip tai daroma ir jautiesi nejaukiai. Keista, kad nei vienas jų neturi draugų, juk yra bendradarbiai ar moksladraugiai, nors kaimynai? O gal čia gyvenimo didmiestyje kaina- niekam niekas nerūpi. Įdomu matyti, kad tokį filmą sukuria ugningo temperamento šalyje; šiuo atveju skandinavai nieko nenustebintų. Nors gal klaidina stereotipai, juk argentiniečių irgi yra visokių, ne vien be perstojo  malantys liežuviais ir besitaškantys seilėm :)

The Last American Virgin (1982)

Man labai patiko vieno žmogaus vertinimas filmui- taip blogai kad net gerai. Tikslesnio apibūdinimo nerasčiau., kiek kartų aš žvengiau žiūrėdama, jau pradžia gerulė, kaip šešetukas nutaria pasitūsinti :D Pokštai lėkšti, iš pavadinimo matosi, kuo jaunimas čia labai intensyviai užsiima, priešingybė neseniai matytam "Submarine". Filmo moto kaip senos kekšės- kuo daugiau įnirtimo ir kuo mažiau jausmo. Kažkokiu būdu dar pavyksta pamatyt 80's spirit, nors jau manai, kad matei visus įmanomus teen-movies, kompe dar mėtosi kažkokia keistenybė su jaunu Jim Carey. Linksma, kad ne iš kart supratau, ką turi omenyje tuo Last, o pabaiga tokia netikėta kad likau apstulbus, iš kitos pusės, nerealiai gerai atskleista moteriška psichologija (tam tikros kategorijos moterų). Yra kelios nesveikos citatos, super vulgari prostitutė, kvaila meilė ir Siaubinga Pora Antakių. Filmą traukia "gimimo metai", debiliškas humoras ir finalas. Tegyvuoja 80-tieji!

Submarine (2010)

Scena, kuri išliks atmintyje, pačiam filmui seniai pasimiršus- tai Oliverio paruošta lova Džordanai, iškilmingajam Pirmajam Kartui. Ir kaip ji trenkia durimis, sušukus- oh my god, you are a serial killer! Vinis! Komedija tai jau vien dėl to, kad šios biologijos sureikšminimas vyksta šalyje, pasižyminčioje vienu didžiausių nepilnamečių mamų skaičiumi. Kitaip sakant, matom jaunuolius, kuriems nėra vis viena, kur kišti ir kas kiša. Bet čia tik viena medalio pusė, be savo meilės problemų Oliveris turi dar vieną- tėvams gresia skyrybos. Tarp kitko, tėveliai tokie creepy, kad.. Motina dar dar, neskaitysim tų siaubingų trečio dešimtmečio kostiumėlių, bet tėvas.... Kažkoks nevala barzdočius, kaip su tokiu išvis..vienoj lovoj kažkas miega?? Aktoriai puikiai pažįstami Sally Hawkings ir Noah Taylor, smagu matyti pažįstamus veidus, nes britų juostose cast'ai man sunkiai įkandami.Toks mielas apie outsaiderius ir flegmatikus, kurie sugeba išspaust aistros lašelį; kadangi pastangos didžiulės, ir reginys tampa prasmingas. Patiks Rusmoro ir Napoleon Dynamite gerbėjams :)

Happythankyoumoreplease (2010)

Pirma- šis filmas visai nieko, bet dar reikia kelių sekundžių, kad atsigaučiau po to, ką padariau ką tik... Nurašykim tai anginai, susisukusiam proteliui ir pan. Tokiems "šedevrams" reiktų atskiro blog'o, kur pasitenkintumėt pavadinimu, o tinklaraštis vadintųsi- "Laikytis atstu per 500 metrų". Brrr, negaliu. Todėl iškart "atgailaudama:" brūkštelsiu apie komediją neištariamą vienu įkvėpimu. Čia kelios siužeto linijos, bet personažai pažįstami, tai nesigauna kažkoks mindfuck'as. Semas savo rūpesčiui ima globoti pasiklydusį berniuką, vis delsia pranešti soc. tarnyboms, kol įklimpsta. Jo geriausia draugė serga kažkokia keista liga dėl kurios visai neturi plaukų, bet nepameta vilties surasti didžiąją meilę (moterie, jei gyventum LT, džiaugtumeisi ir seksu "iš pasigailėjimo"), ir nukvakus pusseserė, kuri nesuprasi dėl ko gyvenime stradalina; tipo kad draugas nori kraustytis į Los Andželą? Mane jau siutinti ima, kad visos neurozės nurašomos "ai, jis menininkas"..Lygtais tokiu būdu gali sau leisti rodyti ožius, išsidirbinėti ir šikti kitiems ant galvos, nepaliekant tualetinio? Stebuklinga, bet tokios kalės, tavęs gyvenimo draugas NEPALIEKA. Nepagalvokit, filmas man patiko, visos iš jo išplaukusios emocijos mano asmeninė problema :), visgi labiausiai man patiko Semo fragmentas ir pastangos užmegzt nevienanakčius santykius su "gal" talentinga raudonplauke (apie jos sugebėjimus spręskit patys). Bet su amerikietišku kinu turiu baigti, nebent jis būtų 25-40m. senumo...

Dusk (2010)

O čia rimtesnis kalibras, grupelė paauglių nusprendžia nužudyti draugę. Istorija parodoma kiekvieno jų akimis, atskleidžiamos priežastys, kaip ši klaiki idėja gimė, kur priežastis. Nejaugi mergiotė tikrai tokia bjaurybė, ir nusipelno mirties? Taip, itin bjauri manipuliatorė ir melagė, bet žiūrėdamas filmą susidarai vaizdą, kad psichologinių problemų turi kiekvienas iš draugų, o ne ji. Pavydi bendraamžė, nesugebanti "atmušti" įkyrios savo vaikino gerbėjos, šlapukas jos draugas, sergančia motina viena pats besirūpinantis ir jo bestuburė draugė, apaugusi lašiniais, ir kas ten dar... A, užsislaptinęs homoseksualistas, slapta įsimylėjęs invalidę prižiūrintįjį. Šis vienintelis neturi jokio pagrindo jai nužudyti, todėl padaro tai taip šaltakraujiškai žiauriai, kad akyse dar ilgai stovi jos besimuistantis kūnas. Paauglių portretai lyg nužengę iš mokyklos suolo- didžiulis skirtumas tarp amerikietiško ir europiškojo kino. Ten išdažyti manekenių veideliai pasmerkia filmą nuo pat pradžių- pažiūrėkit naujausią Carrie remeiką, žodis apgailėtina dar niekada neskambėjo taip silpnai, o tai stiprus žodis. Žiūrėti nejauku, nes žinai kas nutiks filmo gale, telieka spėlioti, kokį būdą jie pasirinks, kadangi žmonių daug, kažkas ištikš (taip ir nutinka). Turint omeny, kad tai draugų kompanija, įdomu stebėti bendravimo ypatumus, kurie man pasirodė keistoki; nieko panašaus nepraktikuoju su saviškiais, todėl keista, kaip ji nieko nenujautė. Juk buvo gan aišku, kur link viskas krypsta...Stiprus!

The Story of Luke (2012)

Sėdint ant biletenio ir ryjant antibiotikus, atsiranda laiko užleistiems darbams, pvz. susitvarkyt blog'ą, nes jau eilė filmų tįsiaisi kaip šlapia uodega paskui. Prieš porą savaičių matyti autisto Luko nuotykiai verti nusėsti čia, nors rimto vertinimo čia negali būti.  Po močiutės mirties nėra kur dėti dviejų žmonių- jos sukriošusio vyro ir anūko, sergančio "užsisklendusiųjų" liga, kol sąžinės graužiamas juos ima globoti dėdė. Tas labai nepatinka fifai-kalei jo žmonai, nuolat jam prikišinėja, atsirevanšuodamas pastarasis su ja nesimyli (auč!) santuoka braška. Labai patiko pirmas istorijoje RIMTAS Seth Green vaidmuo. Charizmatiškas rėksnys, paniškai nekenčiantis ir bijantis žmonių, jo isterija parduotuvėj buvo tokia tikroviška kad net šiurpas nukrėtė. Taip pat juokingos Luko pastabos tetai, kuri nemoka gaminti, ir tas pseudo-gėjiškas balso tonas, kuriuo bendrauja su aplinkiniais. Tiks norint linksmai, bet netuščiai praleist vakarą, neįtempus smegenų. Topinė frazė-My relatives say I'm worth a catch. And you are going to regret this. A lot.

Vampires (2010)

Neįtikėtina, kad šiais laikais dar gali išvysti kažką stebinančio vampyrų temoje, rodos, beviltiškai išsemtoje, o Susan Meyer gerokai į ją prikakojo. Idėja- fantastiška! Žurnalistų grupė atkakliai mėgina įsilieti į Belgijos vampyrų bendruomenę ir nufilmuoti jų kasdienybę, tik gan sunku susitarti.. Pradžia užkabina, juokiesi, o paskui vienas nustebimas po kito. Maištaujanti paauglė duktė, besirengianti ružavai, emigrantus tiekiantis tėvelis, karstų mados ir Mėsa- šeimoje gyvenanti gyva mergina, kurią normaliai maitina, o išalkę doroja šeimynykščiai. Beje, ar esat girdėję apie vampyrų psichologus? Dokumentiniu stiliumi nufilmuotoje medžiagoje vampyrai dėsto pažiūras į gyvenimą, kalba apie nuobodulį, kurio neįmanoma išvengti, gyvenant tiek metų, kaip jie improvizuoja medžiodami ir t.t. Bendruomenė, kaip ir visur, turi Lyderį, kurio žmonos niekam nevalia liesti, paradoksalu, bet ši yra sekso ištroškusi ir taip negalvoja :) Filmas šokiruoja, stebina, juokina visą laiką, sekam jų netikėtą persikraustymą į Kanadą, kaip šeimos galva skundžiasi naujomis čia gyvenančių brolių taisyklėmis,- turi dirbti ir būti naudingas visuomenei! Keisčiausias veikėjas ko gero, buvo motina- ar čia vaidyba, ar aktorė su diagnoze? :)....

Thesis (1996)

Keistas derinys- ispaniškas trileris, kur žudikas aiškus iš anksto, bet turi prastumti geras dvi valandas, kol tau teškiama į veidą- ogi žudikas jis, nežinojai? :D Šiaip nesityčioju čia, bet sakau, visai nebuvo intrigos, kuri būtų labai pravertusi tokio žanro filmui. Bet išpildymas malonus akiai, vien  faktas, kad rasta vaizdajuostė su kraupiu savo turiniu iškart neatsidūrė policijoj, baugina, o studentai sugalvoja pažaist detektyvus. Uoli moksliukė ruošiasi tezėms, kurių tema- smurtas žiniasklaidoj, tai kreipiasi į keistų pomėgių bendramokslį. Namuose jis  turi daug siaubekų atributikos ir šūsnį šlykščių siaubo filmų, kuriuos žiūri su pasimėgavimu triaukšdamas čipsus. Mergina gauna daugiau nei norėjo, bet paskui universiteto bibliotekoj, kažkokiam niekam nežinomam skladuke randa kai ką ypač aštraus..vaizdo kasetę, kur nufilmuota kankanama mergina, kurią galiausiai nužudo. Porelė imasi tyrimo, kuris priveda prie paslaptingojo Bosco, bad guy, kuris taip patraukia Anchelą, kad jai nebesinori tikėti, kad žudikas galėtų būti jis. Labai patiko ta baugi nuotaika, ant kurios stovi filmas, ir Čemos veikėjas- akiniuotas rėksnys. Europietiškas rimtumas suteikia filmui solidumo, Holivudas įkištų apgailėtiną gražuolę išverstais papais ir kokį netikusį nerd'ą, kuris nuėmus stiklus pasirodo besąs modelis, ir dar daug lėkšto humoro. Kaip trileriui daugokai juokiausi, bet visuma patiko.

Sons (2006)

Nepatogus norvegiškas apie nepilnamečių seksualinį išnaudojimą. Suręstas labai stipriai, nes pagrindinis tvirkintojas kaip koks hipnotizuotojas; maždaug o ką blogo padariau, patys pas mane ateidavot...sekundę ir pats susimąstai, bet nupurtai tą mintį kaip prie rūbų prikibusį dagį. Skriaudėjo ir aukos santykiai paremti tokia priklausomybe, prisirišimu, nenaudojamas smurtas,  nenuostabu, kad  įtikindavo berniukus, kad jie vieninteliai ir nieko čia blogo nesą. Gal jei būtų pavaizduotas atgrasiau- storas, praplikęs nevala pydaras, o čia.. inteligentiškos išvaizdos, su ūsiukais ir akinukais.. Šiurpą varo emocijos, kurias patiri žiūrėdamas, kaip jau sakiau, vien blykstelėjimas sąmonėje, o gal tikrai nieko tokio?...  Bežiūrint filmą kilo mintis- visi iškrypėliai yra iškrypėliai mūsų požiūriu, nes mus kažkas to išmokė, pasmerkė nenormalų elgesį, ir tai tapo tabu,- tai tik išsilavinimo klausimas; štai kodėl vaikai tokie pažeidžiami. Dauguma filme rodytų berniukų auga nepilnose šeimose, su nuolat dirbančiais ir laiko jiems neskiriančiais gimdytojais, vienatvė ir prabudęs lytinis potraukis nuveda tamsiais keliais.. Baseino prižiūrėtojas Larsas užtinka pediką su paaugliu, ir paskui jį šantažuoja. Į domiausia aplinkinių reakcija į Larso atradimą- niekam NERŪPI ir niekas nenori KIŠTIS. Pažeminimas, kurį patirs aukų šeimos ir pačios aukos atseit didesnis pavojus už būsimų aukų sugadintą jaunystę. Herojus blaškosi, jo veiksmai sunkiai paaiškinami, čia jis šantažuoja, čia nuneša medžiagą žurnalistams, kol galiausiai paaiškėja neracionalaus elgesio priežastys. Nemalonus, bet psichochologiškai sulipdytas puikiai.

Broken (2012)

Visai įdomus darbelis apie smurtą, ir kaip jis atsiliepia mūsų trapiam pasaulėliui. Britai labai gerai moka pavaizduot tą gyvuliškumą, slypintį žmoguje, apnuoginti jį, išryškinti, kad žiūrovas pasijustų šlykščiai nepatogiai- iškart prisiminiau Thyranosaurus. Viskas prasideda, kai maža mergaitė pamato tokį vaizdą- kieme nekaltai plovęs mašiną, lėto mąstymo vaikinukas užpuolamas agresyvaus kaimyno ir žiauriai sumušamas, vėliau išvežamas į nuovadą. Pasirodo, tėvas manėsi ginąs vienos dukterų garbę- nepasisekė vargšui, augina tris ryžas kekšes. Veikėjų daug, veiksmo-ne, bet jis labai subtilus, be vieno nebus kito, jei reikėtų smulkiai perpasakot siužetą, būtų sunku išvardint seką, kas po ko ėjo, kad užvirė tokia maišatis. Lieka tik klausimas, ar Rikas buvo išprovokuotas, ar buvo galima išvengti to, kas įvyko. Labiausiai patiko tos ryžos sesutės, o ypač jaunėlė, kurią vyriausioji moko bully'inti mokykloje. Mergiotė pasiutus, o jau tie sukelti plaukai pas visas :D Raudonplaukiai dega nuo vidinės ugnies, kitaip nepasakysi. Smarkūs veikėjai mane visada traukia, o jei dar neigiami, nors vaiko traktuoti geras/blogas gal nereikėtų, labai subjektyvu. Vaidyba sklandi, niekas nekliūva, ką reiškia Tim Roth, o ką čia veikia Cillian Murphy nesupratau, jo išvis siužetui nereikia. Bendrai paėmus, visi herojai atrodo kaip dekoracijos pagrindinei minčiai iliustruoti- negali likti abejingas, smurtas jei ne fiziškai, tai psichologiškai tave užkabina; tik nuo tavęs priklauso, kaip paskui egsiesi.

Bullet (1996)

Filme po truputį matyti, kuo Mickey Rourke pavirs ateityje- bokso sumaitota ir plastinių pakenkta pabaisa. Nuoroda nežymi, atpažįsti mielą vaikinuką iš Dinner, bet orientyras gana aiškus. Istorija telpa į sakinį: buvęs kalinys laukia paskutiniosios, karts nuo karto pasisvaigindamas. Išėjęs iš cypės, 35-erių metų Bučas "Kulka" Steinas neturi iliuzijų, aštuoneri metai, aistra narkotikams jį sugniuždė. Pasidavęs žmogus. Vėliau pamatom, kad ir kiti šeimos sūnūs su "kabliukais"- Vietname išprotėjęs Luisas ir jaunėlis, apsinešęs romantikas- menininkas. Garso takelis nustebino, būtent jis yra filmo vairas prasmingumo link. Kad būtų visai gerai, kažko pritrūko, Rourke vaidino gerai, sakyčiau operatorių buvo galima paspausti, trūko gero vaizdo, kinematografija labai paprasta.Panašios nuotaikos ir Leaving Las Vegas, bet ten nepalyginti geriau išplėtota asmenybės nuosmukio istorija, ten kekšė ją papildo, o čia gan daug pašalinių veikėjų, kurie trukdo susitelkti ties Buču. Latentinis gėjus, Luisas, talentingas, bet pasmerktas niekada neišgarsėti Rubis.. Nigeriai pavaizduoti itin šlykščiai, sunku nusikratyt rasistinio nusistatymo, Tupac Shakur su lopu ant akies nesukelia teigiamų emocijų, puikiai padirbėta kuriant jo tipą- keršto ištroškęs narkodileris, tiesa, vaidybos įgūdžiai mediniai :) Kartais gyvenime per vėlu kažką keisti, viduje jau esi miręs.

Purge (2012)

Pagal suomių rašytojos Sofi Oksanen romaną "Valymas"; įsimintina knyga, tobulai ją vaizduojantis filmas, neturiu anei vieno "bet", "galėtų" arba "trūko". Estija. Vieną vakarą senikė pamato, kad į jos Dievo pamirštą vienkiemį atklydo mergina- sušalus, menkai apsirengus, išsigandus. Žodis po žodžio atskleidžiama vienos ir kitos- liūdnos praeities ir siaubingos dabarties- istorija. Zara bėga nuo sutenerių, nuo smurto ir pažeminimo, kurį patiria merginos, priverstos dirbti prostitutėm. Greit pamatom, kad čia užklydo ne atsitiktinai, senoji Alydė-  giminaitė, vienintelis žmogus, į kurį ji gali kreiptis, matoma pirmą kartą gyvenime. Ar bėglei padės? Pamažu išgvildenama Alydės istorija, nuo tų laikų, kai buvo jauna ir beviltiškai mylėjo sesers vyrą, meilė atnešė tik skausmą ir privedė prie tragedijos. Itin gerai pavaizduota, kiek bėdos gali pridaryti pasmerkti jausmai, kaip jie apnuodija širdį, protą, kaip pavydas išstumia viską. Filmas žiaurus, labai labai, seserų tema draskanti, sunku patikėt, kaip kraujas eina prieš kraują, arba kaip žmones pakeičia karo baimė, ir negali jų kaltinti. Nemačiau kaltų, nes po visko, ką patyrė Alydė, nesuvokiu, kaip neišprotėjo, galbūt tai buvo vienintelė alternatyva; pasmerkta viltis, kuri varė gyventi toliau. Po ilgo laiko-  šimtaprocentinis reginys. I'm back (serialų šturmas kuriam laikui suvaldytas :)

Deathwatch (2002)

Kito blog'erio dėka vėl pamačiau paauglystės laikų siaubiaką, kuris, dėl to, kad nežinojau nei kas vaidina, nei koks pavadinimas, glūdėjo tamsioj praeities skylėj. Juokingiausia, kad net filmo twist'as, ir tą pamiršau, teliko tik faktas, kad pabaigoj čia kažkas turi paaiškėt :) Mačiau beveik prieš savaitę, tai dabar su Lays pagalba pamėginsiu kažką atkurti. Sakau "pabandysiu", nes žiūrėjau ne pačios žvaliausios ir blaiviausios būsenos, juodai pjaunant miegui. Bet ką pradėjau, visad užbaigiu. Saujelė britų kareivėlių 1917m. užklysta į vokiečių teritorijas, tik čia keistai tuščia, vos vienas vokietis, kurį jie tučtuojau paima nelaisvėn. Viskas skendi rūke, ore užuodi kažkokią "zarazą", bet ko negali matyti, nuo to negali apsiginti.. Vyram pamažu ima krikti protas, prasideda paranoja, bet kai randamas neaiškiom aplinkybėm žuvęs saviškis, kyla isterija. Iš vienos pusės vieni nori dezertyruot, iš kitos- neleidžia garbė ir kuopos kapitonas; tokiose situacijose juokinga stebėt, kaip dar mėginama išlaikyt rangą, autoritetą ir pan. kurie TIK civilizacijoj veikia. Žiurkės, purvas, pūvantys lavonai ir nuolat pilantis lietus-atmosfera dar niekur nebuvo tokia slegianti, desperacija tokia aštri ir galas neišvengiamas. Geriausios dvi scenos- žiurkių darbelis ir kompanija po žeme, šiurpulys nukrato, kai dar nupiepęs Jamie Bell klykia- aš nesu miręs! Aš nemiręs!:)

Lock Stock and Two Smoking Barrels (1998)

Pelėsiu baigia apaugt blog'as, gėėėėda. Matytas prieš kokį mėnesį; žiūrėjom dviese, nes akivaizdu, kad į mano asmeninį kino reperturą jis niekada nebūtų patekęs. Netrukus po to pažiūrėjau ir Snatch, bet nebetoks geras. Bet su Guy Ritchie kūryba teks atsisveikinti tam kartui, susipažinau, ir užtenka. Scenarijus šmaikštus, daug veiksmo ir voratinklio efektas, daug kruvinai prakaituoto smurto, jeee, bet mieliau renkuosi Tarantino, jo prievarta ir agresija stilinga, žavinga. Keturi draugai papuola į nepavydėtiną padėtį- prasilošia aibę pinigų, ir skolai atiduoti paskirta vos savaitėlė. Prasideda medžioklė, virtinė nesusipratimų- vieni atima iš vienų, iš jų pavagia kiti, ir taip be galo. Liniją sekti nelengva, todėl atsilošus kėdėj nepažiūrėsi, na, bent ne mano būdui. Man reikia gilintis, analizuoti, negaliu atjungt dėmesio mygtuko. Labai keista matyti Dexter'į Fletcher'į, turint omeny, kas jo žmona (kaip?), šis vyras man apgaubtas tamsios paslapties :D Vienintelis filmas, kurį mačiau su Stathamu cast'e, nežavi jo gyvuliška natūra ir visur ta pati vaidybos maniera- kietas riešutėlis (tai ypač sunku suprasti- čiuvam gresia realūs nemalonumai, o jie visai neima į plaučius, maždaug atsiras tie pinigai, baikė).

Murder in the First (1995)

Niekaip nesulaukiu, kad atsisiųsta The Walking Dead serija nebūtų rusiškai, tai išnaudosiu tas 10-15min praaušusiam įspūdžiui pašildyti. Vėl mane dominanti kalėjimo tema, pateikta subjektyviai, "ne visi verti kalėjimo", arba ir "tarp kalinių yra žmonių"; bet toks jau maršrutas, ir teks jį nueiti. Viso dėmesio čia reikalauja Kevin'o Bacon'o vaidyba. Nors rašo, kad paremta tikrais faktais, galit negooglinnt ir netikrint, nes čia labai jau perfrazuota ir nukrypta, praktiškai telikęs Henrio Young'o vardas ir faktas, kad Alkatraso kalėjimas Kalifornijoj buvo viena baisiausių peraauklėjimo įstaigų. Jaunas advokatas gauna nedėkingą pirmąją užduotį praktikai- ginti kalinio, ką tik užmušusio kitą, interesus. Reikalas ir taip rodos beviltiškas, bet dar pastabėlė- klientas praleido 3 metus vienutėje- požemiuose, su skurdžiu maisto daviniu, absoliučiai atskirtas ir kvanktelėjęs savaime suprantama. Pradžioj atrodžiusi situacija be išeities, galiausiai išjuda iš mirties taško... dėl beisbolo. Žiaurumo neišmatuojamai daug, panašaus prisižiūri per "Ozą", bet prikausto taip smarkiai, kad laikas pralekia akimirksniu. Ironiška, bet nė ketvirtadalio nepažiūrėjęs supranti, kad Young'ui blogai baigsis bet kokiu atveju- išteisins (3m.), ar nuteis (mirtis). Vaidyba tokia sukrečianti, jog negalėjau suprast, kur apdovanojimai? Ar dėl kraupaus turinio ir intensyvių smurto scenų eilinis žiūrovas negalės mėgautis sėdėdamas kėdėj ir ryti popkornus? Valgyti filmo metu tikrai būtų iškrypėliška, be to. gresia nešvarumai. Kitas šokiravęs dalykas- Gary Oldmanas, sadistas prižiūrėtojas,  kuriam žmogaus luošinimas eina po priedanga "aš dirbu savo darbą ir taip išlaikau šeimą"...

Django Unchained (2012)

Dar kiek, ir dėl visokių "ai nėra su kuo", "galvą skauda," "pavargau" būčiau praleidus vieną  must see in the cinema filmų, o tai didelis nuostolis, nes per kompą efektas sumažėja mažiausiai 10 kartų. Tarantino... Po Inglorious Bastards jis vėl pribloškia originalia idėja, fantastišku išpildymu ir kraujo pompastika :) Ekscentriškasis eks-dantiskas King Schultz sudaro vieningą komandą su nigeriu Džango, ir kartu jie ima verstis pelningu banditų ieškojimu ir nudobimu, už ką susižeria gražias sumeles. Aišku, taškyti baltuosius Džango labai patinka, visgi tuštumos neužpildo- jis trokšta rasti šlykščių baltašiknių parduotą žmoną Broomhildą. Ką aš galiu pasakyt- geriausia juodoji komedija iš visų matytų, juoda juoda juoda :D Jau neskaitant fakto, kad Schulc- vokietis, o Broomhilda- Zygfrido mylimoji :).. Viskas čia blows your poor mind, užsikaifuoji kėdėj, nejučia išsprūsta- ssss, wow, auč, jėga- ištiktukai, tuo nustebindami pasyvų kaimyną. Taip, pasyvų. Salė žvengė iš būrio su maišais ant galvų, bet kur rodė masines skerdynes, sprogimus, kur kraujo purslai išsiplečia į 3D matavimą, viskas taip grafiška ir gražu- jie sėdi šiknas suspaudę, pyzdiec.. Christoph Waltz acting'o neaptarinėsiu, Tarantino atrado vokiškąjį schatz, man trūksta žodžių, koks tai užburiantis genijus fašio veidu. Įsirėžė- ir labai netolygiai- trys asmenys (aktoriai). Pirmiausia- neatpažįstamas Nešas Bridžas, jei nebūčiau sekus cast'o pradžioj, būčiau praleidus pro akis ir niekaip neatpažinus Don Johnson. Jo tūpas ir godus veikėjas bei organizuotas užpuolimas- į kelnes gali prileisti :D Antra- Di Caprio, žmogelis ne savo vietoj... Nesuprantu, kodėl Tarantino jį pasikvietė, sukurtas personažas tragiškai kontrastuoja su  amžino berniuko išvaizda, idealiausia būtų buvę Kevin Bacon, kuris tikrai dar nėra per senas. Bet gal norėta sukurti velnio avies kailyje metaforą, aš nežinau, daili išorė slepia supuvusias šlykštybes ir pan. šūdai.. Ir galiausiai- Samuel L. Jackson. Padlaižys nigeris- kas gali būti blogiau? Ir šauniau tuo pačiu metu! Prisitaikėlio šliužo poza, karjerai gęstant, vargu, ar dar pamatysiu Samuel'į sužibant. (Ne)tikėta matyti režisierių pabaigoje, mikliai užkėlė reitingą mano akyse. Mintis suvaidint epizodinį vaidmenį nėra nauja, bet Quentino padaro tai taip žaismingai, kad atima visą tavo dėmesį :) 

Kraujastastiška..

 "D" netariama, kaimieti".....