Parthenope (2024)

Pradėsiu nuo to, kad visai nenorėjau eiti į kiną, bet du-prieš-vieną laimėjo. Gerai, kad kliuvo liukso salytė Vingyje, ištiesiau kojas, mat sėdėti teko ilgai, virš dviejų valandų. Ir pamažu mano skepticizmą Paolo Sorrentino ištirpdė, jis yra  pritrenkiančių vaizdų virtuozas, o grožiui aš neatspari. Aišku, tokio Neapolio, koks čia  paveiksluojamas, realybėje nemačiau. Prieš 7-8 metus su drauge liudijome tik klozetais nusėtą paplūdimį, kandonais nusėtus takelius, akiplėšą taksistą, nuplėšusį nesveiką kainą ir įtartinus tipelius, besišlaistančius aplink viešbutį vakarais. Žinoma, miestas didelis, kad atostogavom valkatyne, pačios kaltos, reikėjo daugiau research padaryti. Gražuolė Partenopė negailestingai daužo vyrų širdis- be yptingų pastangų, vien dėl savo egzistavimo fakto. Norėtųsi prikišti, kad galėtų labiau kūną prisidengti, bet.. temperatūra vasarą tirpdo smegenis, pabandykit pavaikščiot ten apsimuturiavę. Iš kitos pusės, kodėl visokios baisuoklės kiauliasnukės gali daryti viską- špakliuotis, segtis dirbtines garbanas, lįsti į ankštus drabužėlius- kad tik būtų bent kiek gražesnės, o iš tikrųjų daili moteris- slėptis? Objektyviai- nuostabus kūnas, galima pavydėti, apšnekėti, pykti, bet fakto nepakeisi- figūra ledinė, veidelis mielas, o plaukai, plaukai... Ironiška, Partenopė studijuoja antropologiją, nėra iš kelmo spirta krasavica, pasižymi aštriu protu, įžvalgumu. Suvokia, kad yra daiktas, todėl draugų ieško neįprastoje vietoje- susidraugauja su girtuokliu rašytoju, kurio kaip moteris nedomina (skaičiau pagyrų Gary Oldmanui- viskas pelnyta), paskui- universitete, šiurkštaus seno profesoriaus kompanijoje. Jam Partenopė nėra steikas, kurį norėtųsi  pasičepsint praryti, o protingas, ambicingas žmogus. Filme yra trys nuostabios scenos,- konfliktas su neūžauga,  žiūrovai, kur jų neturėtų būti ir judesys katedroje; afigienas dvasiškasis tėvelis. Režisierius moka šokiruoti visko mačiusį, persisotinusį žiūrovą. Dar kartą įsitikinau, kokia galinga yra charizma, juk senis koktus, bet įžūlus pasitikėjimas savimi išspinduliuoja kolosalius energijos kvantus. Filmas gnybtelėjo kažkur giliai sąmonėje, nesitikėjau.

Man on Fire (2004)

Kaip nenoriu aprašinėti įspūdžių po šito filmo, bet paleidus tekėti sąmonės srautą, gal išstenėsiu ką nors? Ta prasme, sušiktas Holivudas, kiekvienam sakiny, kiekvienoj scenoj, nuspėjamam ir vemt verčiančiam scenarijuje. Alkoholikas buvęs CIA agentas, kuriam norą gyventi grąžina septynmetė, jo saugoma pavojingoje Meksikos žemėje. Prašyčiau.. Dvi valandas žiūrėjau, kaip eksploatuojami du šaunūs aktoriai- D.Washingtonas, matau, anksti pamatė, kuriuose vaidmenyse gali nesiplėšyti, kaip išeis taip gerai, o Dakotai Fanning buvo karjeros pradžia, kas labiau liūdina. Vaikai verčiami vaidint absurdiškus suaugusiųjų atitikmenis, joks vaikas taip nekalba ir išminties perlų nežarsto! Turėjau žiūrėti, kaip jie bondina per plaukimo pamokas, o paskui, kada Piją galiausiai pagrobia ir nužudo, prasidėjo fantastinio veiksmo fiesta. Creasio metodai, ieškant skriaudikų, absoliutus mambo- džumbo, nors pripažinsiu, bomba šiknoje pralinksmino. Taško parazitus be gailesčio, scena, kur tardo čiuvą nugnybdamas po pirščiuką, dvelkia absurdo aromatu No 5, aukai net saulės akiniai nenukrenta XD Ooooo, vos nepamiršau, yra veikėjas, praktiškai nereikalingas istorijai, išėmus, nieko neprarastume, dar nebuvau mačius perteklinio castingo atvejo, kalbu apie Christopher Walken. Labai jį mėgstu, todėl matyti vapšė iššvaistytą, buvo skaudu (taigi trys aktoriai pateko į šūdinos istorijos voratinklį). Kada pagrindinis herojus atskleidžia pagrobimo plot-twistą, beyond stupid, nuleidau į šikaną galutinai ir žiūrėjau tam, kad pabaigti. Viena, kas verta pagyrimo, tai montažas, vienintelis profesionalus aspektas, už jį duodu 5/10.

The Limey (1999)

Žiūrėdama į Terence Stamp, prisiminiau, kur jau teko jį matyti. Neįtikėtina- tai vienas The Adventures of Priscilla, Queen of the Desert " transvestitų, šaukdavęs "Fuck ABBA"! Padėjo scena, kada negailestingai subaladotas, išsitraukia pistoletą, užkištą nugaroje  už kelnių krašto ir siūbuodamas klubais grįžta į sandėlį pamokyti niekšų. Pasigirsta klyksmai, šūviai, Terence vėl pasirodo ekrane ir užbaubia "Pranešk jam, kad aš ateinu!". Kaip sau norit, aliuzija tvirta, ir taškas :D Čia jo suvaidintas veikėjas yra kietas senis iš UK, atskridęs į Los Andželą išsiaiškinti mįslingų dukros Jennifer mirties aplinkybių. Jiedu nebuvo artimi, bet tėvas įsitikinęs, kad ji negalėjo nulėkti nuo kelio tiesiog taip paparastai , bus kas prikišęs nagus. Jam padeda velionės  draugas (Louis Guzman), man amžinai įstrigęs kaip Frenko Gallagerio draugužis , paskutiniuose Shameless sezonuose, ir vaidybos mokytoja. Istorija sena kaip pasaulis- dukra mėgino prasimušti kaip aktorė, susimetė su daug vyresniu diedu, gyveno pasakiškoje viloje Holivude. Bet kažkas nutiko ir ji žuvo tragiškoje avarijoje. Netrukus merginą pakeitė kita gražuolė milijonieriaus pašonėje, lyg Jennifer nebūtų egzistavusi. Tėvas nepėsčias, kriminalinis šleifas lydi nuo jaunystės, pamažu jis kapstosi tiesos link. Scenarijus neypatingas, bet montažas išskirtinis. Dar neteko matyti tiek mirgėjimo, užvėlinto garso, keistai besisukančių dabarties, praeities ir ateities kadrų. Scena jau baigėsi, o kas buvo kalbama, rodo kitoje scenoje, net nežinau, ar tiksliai čia apibūdinu efektą. Pabaiga- saldžiai kartus momentas prie vandens-negėda ir ašarą išspausti. 

It Could Happen to You (1994)

Nicolas Cage filmuojasi stulbinamai daug ir intensyviai, todėl neišvengiamai pavyksta rasti ką nors gero. Taip nutiko ir šįsyk, norėjau kažko lengvo, mielo; vis prisimenu "Daytrippers", ir man pavyko sužvejoti jaukų rom-com. Čarlis Langas- geraširdis policininkas, mylimas kaimynų vaikų (laikai, kada tai dar neatrodė suteršta iškrypėliškų paskatų) ir bendruomenės. Žmona amžinai bamba nepatenkinta jo maža alga ir kukliu būstu, bet šiaip gyvenimas teka įprasta vaga. Iki vieną dieną Čarlis išlošia loterijoje, kurių pusę yra pažadėjęs padavėjai Ivonai (jauna ir liekna Bridget Fonda, ak.. Nežinau, kodėl Amerikoje arbatpinigiai toks šventas reikalas, jų susitarimas atrodo komiškai, bet Čarlis yra žodžio žmogus. Ir ką- ne veltui sakoma, kad dideli pinigai keičia žmogų, žmona virsta shopinimosi puma, agresyviai pirkdama viską, kas blizga, kol godumas paima viršų ir ji ima gvieštis Ivonos dalies. Labai gyvybinga aktorė Rosie Perez suteikė daug linksmumo, ne sutuoktinė, o gyva rakštis ramiam, flegamtiškam farui. Miesto panoramų kadrai stipriai kilsteli šį lengvo turinio filmuką, simpatiški veikėjai verčia jaudintis dėl jų likimo ir fakto, kad geriems žmonėms lemta pralaimėti, net ašarą išspaudžiau. 

Heathers (1988)

Protmušis priminė 80-ųjų perliuką, kurį galimai praleidau, mat turinys atmintyje  miglotas, kažkas apie teenage angst? Pasijungiau, ir apėmė  dvejopi jausmai; faina juodoji komedija apie populiarumą mokykloje (net po mirties! Iš kitos pusės-  paauglių dievukai Winona Ryder, Christian Slater neišvengiamai paseno, o Shannon Doherty galiausiai pasiglemžė krūties vėžys. Taip išeina, kad žiūri filmą su jau mirusiom žmonių versijom, anksčiau niekada nepagalvodavau. Atmetus nostalgiją, gavau gerą dozę keistų drabužių, užkabinančios muzikos ir psichopatinių herojų- Slaterio herojus belekaip creepy, net ir komedijos žanrui, nors gale pasidarė jo gaila. Winona nuostabi, čia turbūt vienas geriausių jos personažų- pupuliarumo jungą velkanti Veronika, nekenčianti savo Heterų ir joms keliaklupsčiaujanti, pagiežą išliejanti stambiom raidėm dienoraštyje, iki pasirodo Džeisonas ir prasideda jųdviejų Boni ir Klaidas. Filme daug grotesko ir perlenkimų, bet vistiek matai  ir mūsų laikais aktualias problemas: paauglių valdžios siekimas, noras įtikti, manipuliavimas, patyčios mokykloje...

Training Day (2001)

Seniai žinojau, kad Denezel Washington yra geras aktorius, tačiau beveik nesu mačius, kur vaidina, nes mano favoritas visada buvo Samuel L. Jackson.  Pasijungiau trilerį apie narkotikų policijos darbo užkulisius, ir kaip buvo faina! Denezelio herojaus žarstomus bajerius vos spėji gaudyti, šmaikštus kaip velnias, vos ne ašaroji iš juoko. Viskas atlikta stilingai, charakteris ryškus, laisvai patikėtum, kad kažkur iš tiesų egzistuoja šis aštrialiežuvis, savanaudis, šaltas kaip plienas Alonzo- "Oskaras" pelnytas sąžiningai, išvertė iš koto meistriškumas. Paėmęs savo žinion dar visai žalią naujokėlį (mėmė Ethan Hawke, antipodas kietam policininkui), veteranas praveda dienos ilgumo pamoką, ką reiškia dirbti gatvėje su visokiais atmatomis. Metodai šokiruojantys, ir pamažu naujoko susižavėjimas ir užsidegimas ne tik blėsta, bet pamažu atsiveria akys. Mokytojas dirba ne tik nestandartiškai, jo darbeliai, taip sakant, purvini.. Nėra šitam filme psichologinio gylio, moralinių dilemų, tik daug plikų užsikačialinusių tatuiruotų banditų, getų, korupcijos ir šauniai užfiksuotų susišaudymo scenų.

Gladiator II (2024)

Sunku patikėti- po 24 metų pertraukos, sulaukėme "Gladiatoriaus" tęsinio. Ar jis buvo reikalingas? 2000-ųjų versija, PELNYTAI, gavo penkis "Oskarus". Specialiai paminėsiu kelis iš jų: kostiumų dizaino, specialiųjų efektų ir pagrindinio aktoriaus. Reikėjo dar spausti vašką? Pasakysiu tiek, kad sendami režisieriai imasi išties keistų projektų- pažiūrėkit į F.F.Coppola ir jo Megalopolį .. Mano kompanija salėje buvo šauni, su ja leidau sau pasišaipyti, nes oi sunku nusėdėti nekomentuojant. Filme tiek kartų perlenkta lazda, kad galvojau- ar jau R.Scott ėmėsi parodijos žanro? Suprantu, Roma, ištvirkėliai ir vaikų molestintojai, bet tiedu imperatoriukai atrodo kaip iš LGBT parado atvykę: komiškas makiažas, rūbeliai kažkokios užuolaidos, šarkos aukseliai, ir kas ten per myžalų plaukų spalva?? Atsirūgau prisiminimais prisiminimais iš Immortals , net dabar jaučiu svetimą gėdą. Veikėjai pristatomi, kad tučtuojau su jais atsisveikintume- įspūdingo stoto juodaodis, mylima žmona Arišat- o noras atkeršyti už jos mirtį ir veda Hano į priekį? Nelabai įtikėjau giliu jų ryšiu, nors ir stengėsi juodai baltam fone su Sielininku mane užverbuot. Nulis chemijos, nulis, nes nėra laiko. Bet didžiausias whatafuck yra beždžionės, stiliukas a la Resident Evil ir ryklių baseinas, rimtai, kas čia per haliucinacija???  Ok, iškosėjau sprangulius, dabar saldžioji dalis: Pedro Pascal ir Paul Mescal. Amžinai juos maišau tarpusavyje, vardai skamba panašiai, išvaizda irgi panaši. Daug kačialintis turėjo šitam filmui, ačiū vyrai, patyriau ne vieną ekstazės akimirką, jūsų sunkus triūsas nenuėjo veltui. Bet įdomiausia stebėti Denzel Washington; A klasės aktorius pažvelgė į savo vaidmenį be galo ironiškai, kartais net vaidenasi, kad krizena iš to, ką išdarinėja aikštelėje! Super, priminimas sau, kad pažiūrėčiau daugiau, kur filmavosi. Kovos scenos efektingos, kiek pinigų surijo šita užmačia! Dar pagalvojau, kaip jaučiasi Russel Crow. 2000-aisiais buvo karjeros viršūnėje, griebė "Oskarą", o dabar ką? Išstorėjo, ir tinka tik žemo lygio siaubekuose vaidint tešlių kunigą egzorcistą, koks nuosmukis. Ačiū D., už nerealiai linksmą sekmadienį :)

Hard Eight (1996)

Filmas praktiškai apie nieką- lošimų profesionalas Sidnis priglobia po sparneliu vyruką, kuriam šviečiasi gatvė. Apmoko, kaip reikia elgtis kazinkėj, kad nenuplėštų paskutinių triusikų, bičas atsistoja ant kojų. Tik įsižiūri dailią padavėją, kuri mėgsta dasidurt prie algos paleistuvaudama ir prikrečia šunybių.. Philip Baker Hall asmuo suteikia filmui dar neregėto orumo- scenarijus niekinis, kam apie tai kurti?- ir taip sudomina jo motyvai, kad nejučia pamatai, jog filmas baigiasi! Lošimų salės, mirgantys automatai, besisukančios ruletės, azarto apkvaišinti žmonės- trumpas, bet įsimintinas Phillip Seymour Hoffman kyštelėjimas ekrane. Ne pirma drama apie kazino, turiu pasakyti, turi savo žavesio beprotiškas pinigų švaistymas, aplink zujant flirtininkėms padavėjoms. Cast'as gana neįprastas- retai matoma Gwyneth Paltrow, kurią laikau šūdina aktore, bet režisierius Paul Thomas Anderson  išnaudoja maksimaliai- scena, kur ji galvoja, kad teks miegoti su Sidniu, iškirptės tampymas ir dūsavimai, tobula :D; John C. Reiley, impulsyvus, nors kvailokas vyrukas, dievinantis Sidnį, minėtasis ŽVAIGŽDĖ P.B.Hall ir Samuel L. Jackson! Man labai rezonavo su 1997-aisiais pasirodžiusia Tarantino "Jackie Brown". Tik čia Samuel kiek kitoks- slidus šlykštukas šantažuotojas trapia saviverte, vienas malonumas stebėti. 

Heretic (2024)

Hugh Grant pasistengė- šiurpus senis su akinukais ir arklio dantimis, kas galėjo pagalvot, kad prieš akis buvęs devintojo dešimtmečio romantinių komedijų lovelasas! Dvi mormonų religijos pasekėjos, jaunos merginos, pasibeldžia į jo duris skelbti šventą žodį, durys užsidaro. Ir nebeatsidaro- tiesiogine ir perkeltine prasme. Nustebino, kiek daug laiko skirta pokalbiams, tiksliau Granto monologui, siekiant įskelti abejonės kibirkštį, manipuliuoti ir valdyti. Pateikė labai įdomių faktų, privertusių susimąstyt- siaubiakas, verčiantis filosofuoti, čia tai bent- o tikėjimų lyginimas su stalo žaidimais, bravo :D Kurį laiką net atrodo: paleis, pakniso protą, čiuožkit, mielosios. Nu rimtai- laikas, kada gali tūsinti, vartot substancies, išdykaut su bernais, jaunyste džiaugtis- jos su pantaloniniais triusikais vaikšto ir įkyrėja žmonėms,- šiam elgesiui irgi smegenys išplautos, yra tiesos Eretiko prakalboje :D  Mergiščios kaip musės stiklainyje, silpnai zyzia ir daužosi į stiklą, finalas laukia nuostolingas. Erdvė aplink paneles traukiasi, mažėja, tamsėja.. Veiksmas prasideda  tik paskutiniam ketvirtyje, bet neprailgo, visai patiko debatų vakarėlis, skambant "The Hollies", myliu šitą dainą.. Viena pacukių iš Yellowjackets, plačia vaidybine išraiška kol kas nepasižymi, o štai Topper Grace žilais plaukais, žvengiau atvira burna, šmaikštus pasirinkimas.

The Daytrippers (1997)

Kažkada labai ieškojau šio filmo, nes užsikabinau ant Violos Davis po  Next Stop Wonderland ; nuostabus romantinis filmas, rekomenduoju. Aišku, neradau, ir galiausiai pamiršau. Bet toliau traukdama Parker Posey filmografiją, prisiminiau senas pastangas- ir vualia, šįkart pavyko. Kaip smagu, kada paaiškėja, kad intuicija nemelavo; žiūrėdama "The Daytrippers" taupiau lyg suvalkietė! Radus dingstį, vis sustabdydavau: nueiti kokį užkandį pasiimti, į tuliką , akis padrėkinti lašais... Norėjau,  kad filmas  niekada nesibaigtų. Elaiza randa meilės laišką, skirtą jos vyrui. Sunerimusi,  moteris padaro antrą sprendimą iš dviejų galimų- ne konfrontuoja mylimąjį, o pasipasakoja mamai. Taip sužino šeima- tėvas, sesuo ir jos vaikinas, ir prasideda dienos ilgumo detektyvinė istorija. Automobilis, pilnas šeimos narių su patarimais ir galimom versijom, bando pagauti siūlo galą. Mama akivaizdžiai šeimos bosas, yra valdinga persona, šokdina vyrą ir dukteris; tėvas laikomas "idiotu", pasako gal 5  sakinius, jaunėlė sesuo dar neišsilaksčiusi paukštė, tuo tarpu jos vaikinas labai rūpestingas, tikra vestuvinė svajonė.. Penketukas įtraukia net nepažįstamuosius- jauną vyruką ir jo prasiskolinusį tėvą ir dvi seseris, besadalijančias velionės motinos turtą. Šios šalutinės istorijos dar labiau sustiprina faktą, koks sudėtingas funkcinis vienetas yra šeima. Iš pradžių nesupratau jaunėlės sesers poelgio pabaigoje, tačiau paskui pasirodė labai atsakingas sprendimas, žvelgiant į savo ateitį, matant šeimyninį pavyzdį.

Clockwatchers (1997)

Juodoji komedija apie tingų, nuobodulį keliantį ofiso gyvenimą, pamažu ryjantį gyvenimo džiaugsmą. Keturios jaunos moterys žudo laiką koorporacijoje, tikrąja žodžio prasme, žudo. Jų vardų niekas nesistengia įsiminti, jų pareigos laikinos, ir beprasmybės pojūtis greitai ima graužtis sąmonės link. Iš pradžių jos palaiko draugiškus santykius- po darbo keliauja į barą, parduotuves, tačiau atėjus naujokei, iškart gavusiai nuolatines pareigas, ledas ima eižėti. Randasi įtampa, įtarumas, susvetimėjimas. Buvo labai smagu pamatyti Lisą Kudrow,  Paulos vaidmenyje, svajojančią apie aktorės karjerą ir beviltiškai kabinančią vyrukus. Kiekviena moteris turi iliuzijų- Džeinė ketina ištekėti, nebūtinai dėl didelės meilės, bet kad nebereiktų dirbti . Margaret ( vėl Parker Posey, dabar bus serija filmų su ja, negaliu atsidžiaugti) trokšta gauti pastovią vietą ir duoti atkirtį amžinai priekaištaujantiems tėvams, bet dykaduoniauja daugiausia iš visų ir linkusi į alkoholizmą. Iris (Tony Colette)- pati kukliausia, užima stebėtojos vaidmenį, bet irgi tikisi kada nors gauti gerą, respektabilų darbą, kurio jai linki idealistas tėvas. Paprastom priemonėm atskleista beprasmiško darbo įtaka žmogaus psichikai, kada kiekvienas nori palikti po savęs žymę, būti naudingas. O čia tik atspausdink, kur mano puodelis, padaryk 40 kopijų. Ak, kada pagaliau penkta po pietų... 

Party Girl (1995)

Smagus filmas apie įnirtingą gyvenimą vakarėliuose, iškart užsinorėjau patekti į golden days of disco aplinką. Daug ekscentriškų asmenybių, spalvų,  kokteilių, house muzikos, šokių, lūkuriavimo lauke neturint pažįstamų- visi trokšta kuo greičiau nerti į naktinį gyvenimą ir atsiplėšt nuo rutinos gaublio, prarijus tabletę ar surūkius džointą. Jauna mergina Merė leidžia dienas tūsindama, kolekcionuodama dizainerių drabužius ir kabindama falafelių pardavėją. Tačiau  tenka surimtėti, nes atsidūrusi policijoje, lieka skolinga krikštamotei, kuri sumokėjo užstatą. Pakliūva į biblioteką kurioje atidirbs skolą pas geradarę.. O pinigų nuolat trūksta, nes gyvena per plačiai, greit nebus už ką mokėti nuomos, bet štai dar vienas tūsas..  Mėgstu skaityti, bet nenorėčiau dirbti bibliotekoj, skamba lyg tremtis. Krikštamotė kandi, įtari, menopauzės kamuojama bobytė, netiki Merės pastangom. Parker Posey žaižaruojanti charizma sprogdinanti, jos tiek daug, o išraiškos!  Didžiausią nuostabą kėlė jos stilius, klouno, mergaitės, modelio aprėdai viename :D Nors siužetas pasirodė sunkiai įtikimas- gyvenimo prasmė tarp knygų, wtf, rimtai? bet jos dėka noriai sekiau šią lėkštą kelionę prasmingo kelio link. Veikėjai simpatingi, verksnys DJ Leo, gėjus draugelis Derekas, zyziantis dėl dingusios simpatijos ir galų gale Mustafa, emigrantas, bandantis prasimušti Amerikoje. Nedažnai žiūriu komedijas, todėl visai nudžiugau praskaidrintu vakaru.

Sicario (2015)

Štai 1400-asis įrašas, penkiolika metų darbo, sveikinu. Greitai bus dveji metai kaip radau, kur įgytas žinias iš dalies panaudoti. Tingėjau ieškotis ypatingo, pasileidau populiarų filmą, sąmoningai praleistą, kada žiūrėjo visas pasaulis. Įsiminė du dalykai- bjauriai išdarinėti kūnai karteliuose ir Benicio del Toro. Su juo man viskas auksu žiba, nors didelės vaidybinės variacijos neparodo. Kol kas visur toks pat niūrus, grėsmingas latino padribusiais paakiais. Nufilmuota profesionaliai, dėl to kalbų nėra, bet neužkabino ir tiek. Man daug artimesnės 90-ųjų kriminalinės juostos, atrodo labiau asmeniškos, su nepaaiškinamu nostalgijos momentu. Situacija Meksikoje daugiau nei aiški perskaičius "2666",  nenorėčiau ten kojos kelti, net jei sumokėtų. Gana nedėkingas Emilly Blunt vaidmuo- ne sąmoningai, vaidina ji šauniai, bet rolė, kurią gauna specialiųjų tarnybų organizuotoj operacijoj, auč. Kažin kodėl nebuvo paimtas vyras, per didelis pažeminimas? Mačo world, Josh Brolin įtvirtina įvaizdį. Galvoju, jei būčiau 20+ bahūras, daug einantis į gym'ą, man čia būtų pasirodęs šedevras, bet dabar pojūčiai desensibilizuoti ir reikia galingo psichologinio smūgio, kad prasijudinčiau, kaip va padarė prieš tai aprašytas filmas. Jokių explicit vaizdų, viskas tavo galvoje, bet kokia jėga suduoda- išpeša gėdos jausmą, wow.

Red Rooms (2023)

Gavau gerą tamsos dozę; akys pajuodo, širdis susiraukšlėjo į žievės pavidalą. Kadangi mėgstu kriminalines istorijas, serijinių žudikų darbelius, filmas privertė pajusti... gėdą dėl to? Nežinau, kaip įvardyti, bet lieka bjaurus skonis dar ilgai po peržiūros, pamačius, kaip šis žavesys atrodo iš šalies. Profesionalus modelis Kelė įsitraukia į tris paaugles nukankinusio ir nužudžiusio asmens istoriją. Dalyvauja teismo posėdžiuose, ieško informacijos internete. Ji tikras IT genijus, su galingu AI kompe, laidančiu keistus bajeriukus.Vis sukau galvą, koks jos motyvas, ar pažįsta žudiką iš seniau, gal pati patyrė prievartą, kas per velnias? Obsesija pasiekia mastą, kad ima griūti moters karjera, varžteliai irgi pradeda klibėti. Filmas lėto tempo, bet visiškai neprailgsta, baugus, be emocijų pagrindinės herojės veidas pasitarnavo tobulai. Pabaiga sunkiai protu suvokiama, bet išteisinanti Kelę, jei galima taip pasakyti. Visgi poelgis atrodo šaltas, iškrypėliškas, nors ir davęs didelės naudos. Jei būčiau pamačius "Scanoramoje", jausčiausi labai prasmingai išleidus pinigus.

The Devil's Bath (2024)

Gyvenimo  siaubo žanro grynuolis, absoliutus šedevras. 1750-ieji, Austrijos kaimas. Jauna moteris Agnesė susituokia su Volfu, jis nupirkęs namą atskirai nuo tėvų, viskas turėtų eiti kaip per sviestą naujai susikūrusiai šeimai. Turėtų... Agnesė trokšta vaikų, meldžia Dievo dieną ir naktį, bet nesėkmingai. Neišduosiu, kur šuo pakastas,- kita skaudi tema be išeities. Pamažu moters entuziazmas būti darbščia ir pareiginga žmona ima blėsti, mintys- klydinėti. Ji apleidžia savo darbus, nei anytos rypavimai, nei vyro susirūpinimas jos nebepasiekia. Tie sunkūs ruošos darbai- žuvies gaudymas, darinėjimas, skalbimas lediniam upelio vandenyje, kokia laimė, kad negimiau kaimiete aštuonioliktam amžiuje, Agnesės amžiaus nė nepasiekčiau .. Truputį priminė You Will Never Be Alone , bet ten pabaiga optimistiška. Lėtas tempas patiks ne visiems, man asmeniškai suvaidino reikšmingą vaidmenį atskleidžiant, kaip pamažu, nepastebimai sveikas protas apleidžia kūną. Pabaiga... uffff, barbarai ne žmonės gyveno kadaise, žiūrėjau išplėstom akim į kaimo šventę, šokius ir dainas fone fenomenalaus teisingumo. Finalinis sakinys uždėjo ilgai lauktą tašką, sujungdmas pradžioje liudytą, regis, beprotišką poelgį ir Agnesės pasirinkimą. 

Blue Ruin (2013)

Filmo stiprybė yra keršijančio herojaus įvaizdžio apvertimas aukštyn kojom. Žiūrėdama galvojau: vėl bus "profas pats iš savęs", žiauriai kietas, iškart žiūrovai turės persiimti dalimi to kietumo patys. Bet reikalo imasi tiesiog eilinis žmogus, galima ir bomžu pavadinti, sprendžiant iš gyvenimo būdo. Maudymasis svetimuose namuose užgniaužė kvapą- išvarai ir nė nenutuoki, kad tavo vonioj turškiasi sutrius, fui :D  Pritrūko laiko Dvaito išsamesniam psichologiniam portretui, vyrui akivaizdžiai su galva negerai, kodėl jis atsidūrė gatvėje? Ar čia viską nurašyti praeities traumai? Bet kaip sakiau, tas žmogiškumas mane ir patraukė, ne raumenų kalnas  Rembo, o išsprogtakis žmogelis, vos šautuvą išmokęs nulaikyti. Sužinojęs, kad iš kalėjimo paleis tėvų žudiką, vyras laiko neleidžia veltui. Misiją įvykdo gana greitai,- tai ką daugiau čia rodys? bet tada imamas plėtoti keršto konceptas; su juo prasidėjęs, klimpsi vis giliau ir giliau; manai, kad nukirtai blogio šaknį, bet kamienas jų turi ne vieną. Nustebau, kad pagrindiniam herojui pavyko nueiti taip toli (aišku, veteranas draugelis nepamaišė), jo lūkuriavimas vasarnamyje dovanoja fantastiškos įtampos minutes. Kalbant apie  šeimos narių saugumą, jokia kaina nebus per didelė.

Animal Kingdom (2010)

Prikrėsiu daug spoilerių, jei norite žiūrėti, geriau toliau neskaitykit- tiesa pati ropščiasi iš mano smegenų, negaliu tylėt, sorry.  Kilo per daug klausimų; arba scenarijus lievas, arba nesigaudau Australijos teisėsaugoje. Kodėl įtariamąjį galima nušauti tiesiog automobilių stovėjimo aikštelėje, kitą- bėgantį laukais (jokie kaltinimai oficialiai nepareikšti, jokio pasipriešinimo) o va dėl trečio vyksta teismo procesas, su ginkluota liudininkų apsauga?? Patykoję, ir jį galėjot nukept, kam ši gaišatis? Septyniolikmečio  Džošuo motina perdozuoja- epinė pradžia; moterį bando gaivinti paramedikai, o jis vėpso TV šou, kaip laimėt mikserį ar skalbenkę. Pagalvojau- atsilikęs mankurtas, ar ką :D Vaikinas gauna apsigyventi pas giminaičius, kurie akivaizdžiai verčiasi nešvariais dalykėliais, viskam vadovauja motušėlė Smurf. Aišku, bičas taipogi įtraukiamas į purviną šeimos katilą, greitai turės pasirinkti, ar būti lojaliu, ar netekti galvos. Vaidyba įtaigi, ypač mamytė Smurf ("Oskaro" nominacija) ir neprognozuojamas vyresnėlis sūnus Pope, kartais nejauku žiūrėti į tą manipuliacijų ir pseudoincesto tinklą, apraizgiusį Kodžius. Bet tada kerta scenos kaip antai- Džošuo, vienu stryktelėjimu per tvorą, išneša sveiką kailį, kada jo vos nenudobia giminaičių samdytas būrys. Taip paprastai- strykt ir jo pėdos ataušę. Ne toks ir kvailas bernas, kaip iš pradžių pasirodė. Man dar patiko, kad australai mėgsta susikviest daug saviškių- matome Guy Pearce, Ben Mendelson, Joel Edgerton, dėl aktorinio meistriškumo priekaištų nėra. Truputį daugiau nei pusantros valandos praėjo besimėtant iš vienos pusės- kokie čia vėjai blet, iki uuuuu, mafų šeimos degradacija, stipru. Žanrą "juodoji komedija" imdb uždėjo neseniai, filmas savęs tikrai nepozicionuoja  kaip intenciškai juokingo.

Red Rock West (1993)

Nicolas Cage yra filmo vinis - doro veido vyrukas, įmynęs į lipnų šūdą :D  Kas turėjo būti puiki galimybė netikėtai susižerti babkes ir tepti slides, virto komiška kova dėl sveiko kailio. Nicolo Cage povyza  įneša tą humoro elementą, kuris padaro reginį įsimintiną ir unikalų. Su kokiu Kurtu Russelu turėtume visiškai priešingą rezultatą, kažką panašaus į Breakdown. Man jie truputį panašūs, abu turi J.T.Walsh, kurio dar nesutikau  teigiamo herojaus kaily, pamačius klastingus akinukus iškart žinai, kad laukia nemalonumai. Tačiau mane pavergė smėlėtas peizažas, kur kelias driekiasi kiek akys užmato, čia viena mylimiausių lokacijų filmuose, JAV pietūs. Lengvai nuspėjamas, bet smarkiai pramoginis neo noir. O kai pasirodo lynchiškas Dennis Hopper, žmogus gauni daugiau, nei tikėjasi:D Pasirodo ir femme fatale- dar jauna ir nesusidarkiusi Lara Flynn Boyle, kas nutiks su jos išvaizda paskui, bože bože.  

Woman of the Hour (2024)

Intrigavo, kad filmą režisavo Anna Kendrick. Esu mačius ją tik vienoj durnoj romantinėj komedijoj, kur buvo pasodinta prie vaikų stalo vestuvėse, neprisimenu, kodėl žiūrėjau panašų šūdą :D Bet čia kriminalinė drama apie serijinį žudiką, realiai nutikusi istorija-  plačiai griebėsi moteriškė! Visgi aktoriniai ir režisūriniai gebėjimai- ne tas pats, ir debiutas labai vykęs. 8-asis dešimtmetis, aktorė Šeril bando prasimušti Los Andžele. Gavusi progą sudalyvauti pasimatymų laidoje, ilgai nedvejoja- nesvarbu, kokiu būdu pateksi į ekraną, būsi ekrane. Tik štai vienas dalyvių- serijinis prievartautojas žudikas, spėkit, ką ji išsirenka. Laida suteikė daug linksmų akimirkų, mergina gerai gaudė ant žodžių vyrukus, atvirai šaipydamasi iš jų intelekto. Šmaikšti atmosfera paskui dingsta dūmu, nuotaika lyg bipolinio paciento. Buvo žiauriai nemalonu gerti į save nepatogią tylą tarp jųdviejų bare, pavadinau tai Šeril paskutiniu casting'u. Mergyt, į Holivudą niekada nepakliūsi. Nieko grėsmingo nevyksta, pagyvenusi padavėja praneša kad baras užsidaro. Kalbos išsisėmė, nervingas merginos juokas Rodnį užkniso, jie sėdi ir tyli. Rodnis žiūri į ją, blemba, nejaukesnės akimirkos kine seniai nepatyriau, klasiška! Nuostabus aktorius. Nekaltai atrodantis vyrukas su fotoaparatu, užliūliuojantis per tuštybę, tikėtina, atėmęs gyvybę ne 8, bet 100 moterų. Gal norėjosi, kad daugiau pavaizduotų masinio stebėjimo dar nepatyrusį laikotarpį be interneto,  kada iškrypėliai galėjo savivaliauti nebaudžiami metų metus, vien kelios pastraipos teksto atrodė sausokai. Užtat patyriminė pusė išpildyta puikiai.

Strange Darling (2023)

Seniai seniai pažiūrėjau kažką su Kyle Garner, kad vėliau knisčiausi jo filmografijoje, koks simpatiškas bičas, nu. Taip užfiksavau, kad kuriama istorija apie serijinį žudiką, galvojau, nu ką, laukiam. Laikui bėgant užmiršau, kol eidama pro "Vingio" kino teatrą pamačiau reklaminę afišą. Cha, į kiną nueiti nesuspėjau, teko žiūrėti namie. IMDB truputį pakišo kiaulę,  nusakydamas turinį "serijinio žudiko istorija, kur viskas nėra taip, kaip atrodo", blemba, čia visiškas siužeto demaskavimas. Nufilmuota sukarpius scenarijų į šešias dalis, žiūrovui rodant ne eilės tvarka, rookie gal ir pričiuptų, bet mane?.. Panašus jausmas aplankė žiūrint The Outfit - šitas seniokas bus krūtesnis už visus, parodys ką moka, pamatysit- akurat, taip ir buvo.  Gaudynės po  nesėkmingo one night stand?! Super. Tačiau, jau minėjau, prašauta su tuo plepiu sakiniu, jokie twistai neįsuko manęs į verpetą, o gaila, požiūrio kampas visai originalus.  Patiko fonas- daug ryškių spalvų, kas erzino akis ir kėlė įtampą (nepaisant nuspėjamumo). Pripažinsiu, pabaigoje indėnės apsukrumas visgi nustebino, ir ne mane vieną :D 

Smile 2 (2024)

Prajuokino įvadinis "Kanų kilimas" , kam perlenkti lazdą? Žmogus ne naftos geizeris, kad leistų tiek skysčio. Faktas, kad prunkščiu panašiose vietose per siaubo filmą, turbūt neliudija psichinės sveikatos naudai, bet kam rūpi. Labai kokybiška antra dalis, galbūt  Ti Westo trilogija nebus vienintelis pavyzdys, kaip galima kurti respektabilius tęsinius, šiuo atveju pagrindinį motyvą plėtojant per socialinį statusą. Šypsenos prakeiksmas atsisuko į pop žvaigždę Skye, man ji įkyriai asocijavosi su Lady Gaga, kaip jums? Grįžusi po metų pertraukos, per kuriuos išlipo iš kvaišalų liūno ir atsigavo po traumos, ji bando tęsti karjerą. Turbūt geriausia dalis, visai ne šypsniukai ir groteskiškos savižudybės, o Skye padėtis. Žiurkė spąstuose. Suplanuotas koncertų turas, repeticijos, renginiai, kuriuos turi vesti, įsipareigojimai visur, kur pažvelgsi. Diktatorė motina, reikalaujanti dukrą laikytis grafiko, buvo geriau už bet kokį demoną, reikli pyzda iš pragaro. Daug Holivudo vaikų užaugo su panašiais tėveliais. Užfiksavau Elizabeth Riley seriale "The Boys", vis laukiau, kol iš po skverno ištrauks ir tėkš fokusą, bet pasirodė gana blankiai; užtat atsiskleidė čia. Kaip minėjau, popžvaigždės patiriamas stresas yra pagrindinis siaubo šaltinis, išnaudotas maksimaliai. Merginą persekioja vaizdiniai, nebeskiria realybės nuo tikrovės, o dar įžymybės statusas, privatumo neturėjimas ir pan; padėtimi sužaista liuksiškai.

Wrong Turn (2003)

Absoliučiai klišinis ir juokingas jaunimo grupelė nesvetingoje teritorijoje kovoja dėl savo niekingų gyvybių variantas. Žinojau, ko imuosi, domino tik kraujomaišinių (?) monstrų meninins apipavidalinimas, ar žemo lygio, ar visgi geras kostiumų dizaineris. Laimei, neprašovė- trys šlykštūs močkrušiai atrodė įspūdingai, o vienas jų nepaliaujamai kraupiai žvengė. Piktdžiugiškai stebėjau gaudynes naktį, amerikiečių jaunimas tūpas ir gauna už tai sumokėt, cha cha cha. Nesigilinsiu į jokius logikos aspektus, velniop. Pagirsiu vaikymasi medžiuose- šauniai atrodė  balansavimas  ant šakos, mėginant išlaikyti lygsvarą,  tuo pačiu šikant į kelnes iš siaubo. Jeigu būtų visus išskerdę, smarkiai timptelėtų reitingą, bet gauna iš manęs švelnų 5/10 ir ačiū už gerą nuotaiką. Prikepta nemažai tęsinių, bet jau čia prėska sriubytė, kam toliau skiesti? 

An Officer and a Gentleman (1982)

Juokingas sutapimas- neseniai perskaičiau Colleen Hoover "Ugly Love", kur pasakojama apie santykius be įsipareigojimų. Dabar populiaru, o štai keturiasdešimt metų atgal moteriai priimti panašią poziciją atrodė avantiūristiška. Jaunas, įžūlus Richardo Gere'o herojus Zakas užsirašo į jūrininkų kandidatų mokyklą, kad baigęs 13 savaičių kursą, galėtų stoti mokytis tapti  lakūnu. Jis mano, kad čia bus niekų darbas, bet iš pat pradžių patenka seržanto nemalonėn. Visada galvojau, kad filmas bus meilė seilė, o gavau 2val treniruočių, muštro ir disciplinos. Pažastų kvapą kone galėjau užuost :D Vyrai moterų dėmesiu nesiskundžia-  pasigauti būsimą aviatorių panos trokšta bet kokia kaina. Matome dvi- Paulą ir Linetę, ir kaip joms sekasi kabinti sportiškus vyrukus. Paula ir Zakas greitai susiburkuoja, bet niekšas nenori įsipareigot ir to neslepia, ką gi, gerai. Pasigrožime stačiais papais ir apvaliomis šiknomis. Kam filme reikėjo demonstruoti tiek nuogybes, prasmės neužčiuopiau, boobs wasted :D Linetės namai, o dievuliau, jei norėjosi ją smerkti, paskui visiškai pateisinau - nenormalu gyvent tokioj lūšnoj, trūks plyš, princas privalo tave ištraukt iš skurdo.  Pagrindiniam veikėjui gresia iškristi iš kurso;  užsispyręs kaip ožys, jis turės suprasti, kad būdamas emociškai šaltas šūdo gabalas, gaus sau smirdėti vienas niekam neįdomus.

The Guest (2014)

Retai atkreipiu dėmesį į muziką, o čia labai įstrigo takelis, ypač finale, aukšto lygio šūlės (!) Helloweeno labirinte, pažadėjau vėliau pasiieškoti atlikėjų. Šeima, gedinti Irake žuvusio sūnaus, sulaukia netikėto velionio comrade vizito. Vyriškis tinkamai suspaudo manipuliacijos mygtukus ir apsistoja jų namuose. Pradeda sektis šeimynai- vyras gauna paaukštinimą, apie kurį seniai svajojo, žertva sūnus atsiteisia mokyklos peštukams. Tik duktė turi įtarimų, kad svečias nėra tas, kuo dedasi; nors pamačius jį be marškinėlių, vos gaudo kvapą :D Dan Stevens spinduliuoja elektrifikuojančią creepy energiją, mėlynos akys varsto kaip smaigai, bet patrauklus nelabasis. Labiausiai jam prijaučia mamelė, bet tikrai ne dėl gedinčiosios sentimentų. Būtų atvaręs koks aknės pakirstas krateriuotas spuogažmogis, greitai durys būtų parodytos,- čia menopauzinės ugnys dar ne viską išdegino XD Vien dėl minėtos Dan'o charizmos, šiaip visiškai vidutinis filmiūkštis su fantastišku siužetu,  iškovoja mano simpatijas. Tiesa, čia dar matome jauną Maiką Monroe, besirengiančią kaip prostitutė, bet taupančią koledžui, tas garderobo ir gyvenimo tikslų neatitikimas buvo fun!

The Long Goodbye (1973)

Galėtų tarnauti kaip cigarečių reklama, jei dar būtų leidžiama; juk pamažu cigaretes lauk stumia veipai, icos'ai ir kitos modernios nesąmonės. Kas gali būti geriau už sodrų, plaučius deginantį dūmą, kuris įsikniaubia tau į drabužius kaip bamblys?! Privatus seklys Marlou peša kiekvienam kadre, vos baigia vieną, jau prisidega kitą. Jis įtraukiamas į painią žmogžudystės- savižudybės ir dingusių pinigų bylą. Nekaltas draugo pavežėjimas kitą dieną sprogsta chaosu. Marlou kailį skalbia policija ir  mafiozai,- bet Marlou ne žioplys, lengvai neįbauginsi, atsikalbinėja kaip naglas pacukas :) Galiausiai asmeninės ambicijos- juk detektyvas visgi- priverčia aiškintis pačiam, kas ir kaip. Pats procesas man liko neaiškus, iš kokių užuominų ten perprato viską, bet nufilmuota ypatingai. Scena su mafiozo meiluže tiesiog pritrenkė, nesitikėjau, arba vieta, kur vyrų grupė masiškai nusirengia. Labai neįprastas elgesys kriminalinei dramai. Apskritai daug laiko eikvojama bereikšmiems pokalbiams pajūrio name- maniau, gal čia bus koks romaniūkštis su simpatiška rašytojo žmonele, bet ne, tiesiog žmonės čilina ir tiek. Dabar  15min pokalbis be dirstelėjimo į mobiliaką, nebeįsivaizduojamas, faktas, skaudžiai krimstelėjęs sąmonę. 70-ųjų Los Andželas, senos, stilingos mašinos, nerūpestingas pajūrio gyvenimas- atmosfera, kurioje norėtum atsidurti akimirksniu.

Gone With the Wind (1939)

Susigundžiau pamatyti klasiką kine, nes atvirai- per špyginį kompo ekrano niekada neprisėsčiau. KINFO suteikė galimybę, šoviau bilietą, pirmyn. Ir likau maloniai nustebinta! Tokie seni filmai visiškai ne mano stilius. Galvojau, bus kokia meilė seilė, daug juokingos dramos, pervaidins, trukmė ilgoka, turbūt labai jau stengėsi visą knygą į filmą sukišti. Tada pasirodė JIS- Clarke Gable- ir likau išmesta iš klumpių.. Ta prasme- praėjo 85eri metai nuo filmo pastatymo, o Retas Batleris, net po šiai dienai, sugeba tave, moterie,  pažadinti. Netrukdo net šypsnį keliantys jo ūsai, supranti, kad prieš tavo akis- legenda. Kokia laikysena, kokie drabužiai, akys raibo- kostiumai, paltai, marškiniai, dievulėliau. Visos scenos su Gable yra malonumas akiai ir ausiai- šmaikščių pastabų Skarletei negaili, oi negaili. Apskritai filme daug gerų bajeriukų, pagavau save kikenant ne sykį. Mergininkui ir skandalistui Skarletė kelia ypatingą susidomėjimą. Bet mergelė ne iš kelmo spirta, vilionėms nepasiduoda, žiūri vien savo naudos, flirtuoja įsijuosusi, o myli, labai akivaizdžiai, vedusį. Erzinati, bet nuobodžiauti neleidžianti veikėja, jie puikiai vienas kitam tiktų. Žinoma, jeigu veiksmas vyktų sklandžiai, neturėtume 4val istorijos... O įvykiai rutuliojasi aštriu periodu- vyksta pilietinis karas, kadaise turtingi ir įtakingi, per vieną dieną o'Haros lieka pliki basi. Pabaigoje Retas išperka jaunystės šėliones tapęs atsidavusiu tėvu, o štai Scarletė lieka pyzdukė. Ar reikia tikėtis, kad ji, pasitelkusi atkaklumą ir moterišką žavesį bandys gelbėti santuoką? Rytoj bus nauja diena,- lyg ir optimistinis lozungas.

Alice Doesn't Live Here Anymore (1974)

Turėjau pamatyti, kas atėmė iš Genos Rowlands "Oskarą" 1974-aisiais; vaidyba man be galo svarbus aspektas filmuose. Ką gi, lieku prie savo- Rowlands buvo vertesnė gauti apdovanojimą, nei Burstyn. Užtat kokio mielumo ši dramedija- našlė Alisa lieka viena su paaugliu sūnumi, be pajamų; nori būti dainininke, o tenka dirbti padavėja. Motinos ir sūnaus santykių dinamika- epicentras; neįprasti, komiški, unikalūs- berniukas turi aiškią nuomonę, yra smalsus, įkyrus ir užknisantis, o geriausia, kad domisi motinos asmeniniu gyvenimu. Kodėl ištekėjai? Kaip man vadinti naująjį tavo draugą? Dažnai grįžtat naktį kartu, reiktų kažkokio vardo. Ar sugulėt? Ne? Tai ką veikiat? Ir taip be galo :D Berniūkštis turėjo gaut "Oskarą". Alisa plėšosi tarp atsakomybės vaikui, savo pačios svajonių, romantinių partnerių,- nėra kada atsikvėpti. Užkandinės darbo užkulisiai- isteriška kolegė, žliumbaila kolegė, cholerikas savininkas, dramos, ašaros, riksmai- Scorsese meistriškai kuria chaosą, nors šeimos dialogai kartais atrodė fragmentiški, kapoti. 

The Substance (2024)

Ak, Demi Moore, būk pasveikinta sugrįžusi! Į galvą ateina vienas analogiškas atvejis- Darren Aronofsky taip sugrąžino orumą Mickey Rourke su The Wrestler. Jau ką Mickey išmanė, tai boksas; kainavęs gražų veidą, karjerą, asmeninę laimę. Demi genialiai parinkta vaidmeniui; kas geriau žinotų, koks jausmas būti eks diva? Geriausi metai- praeityje: buvęs vyras Bruce Willis serga kažkokia smegenų chuinia ir prarado kalbos dovaną, trys arkliaveidės dukterys verčia žiopčioti iš nuostabos- kaip 62metų motina atrodo geriau už visas tris kartu sudėjus?? Romanas su Ashtonu Kutcheriu taipogi tik saldus prisiminimas, įsimintinų vaidmenų aktorė nesukūrė... Kirba kažkoks neišnaudoto potencialo slogutis. Ir štai- Substancija! Tavo metas šviesti, mažute! Stengiausi nešniukštinėti, ėjau užverbuota plakato- body horror mano arkliukas, reitingai- aukštumoje, varom! Gavau Cronenbergo, Lyncho ir Kubricko kokteilį, su labai daug pykčio vyriškai giminei ir moterų kūno pateikimui kaip prekei. Sarkazmas sarkazmas sarkazmas, o tada groteskas. Filme žiauriai daug apnuoginto kūno- koks procentas vyrų sėdėjo su stačiais pagaliais??? Lol, į tobulas linijas ir aš seilę, visiškai heterokseksualiai, varvinau. Finalas pažadino man ir keletui žiūrovų kone vaikišką smalsumą ir susižavėjimą- mačiau išsitraukusius telefonus ir fotografuojančius- menininis apipavidalinimas nesveikas, turbo... Salė juokėsi, juokiausi aš, bet galvojau- juk tai liguista, neturėtume, bet vistiek, sprogstančių emocijų negali užgniaužti. 

Swingers (1996)

Labai juokingas ir atviras filmas apie jauno pradedančio aktoriaus padėtį Los Andžele. Vaidmenų gauti sunku, o čia dar širdis kraujuoja- paliko ilgametė draugė. Nuolat stypso laukdamas mylimosios skambučio- nedažnai matome emociškai ištižusį stipriosios lyties atstovą; veikėjas išplėšė iš manęs visą įmanomą empatiją.  Tačiau su tokiais draugais kaip Trentas ilgai liūdėti neteks- labai ryškus ir kiek trikdantis Vince Vaughn. Juk čia Los Andželas, nesibaigiantys vakarėliai, barai, lengvai prieinamos mažulės. Sprogstanti įžūli charizma guldo moteris, įvaldyta net žvilgsnių technika. Lietuvoje panašiai elgiasi tik gerai įkaušę, dėl sėkmės atvejų daug pinigų nestatyčiau. Veiksmai be galo ciniški, keista, bet pasiteisina (!)- kokios kvailės pasimauna ant šių pajodžargų fokusų??? Patiko bičiuliškas palaikymas- you are so money and you don't even know it. Gali kaltint paviršutinišku šovinistiniu požiūriu į moteris, bet kaip draugas Trentas nuostabus. Vieta, kur Maikas, pažeidęs visas moterų kabinimo taisykles, nesusilaikęs naktį skambina... Blemba, seniai mačiau svetimos gėdos epizodą ekrane, ačiū.. Radus atsakikly tiradą panašių žinučių, pagalvočiau, kad turiu reikalą su mianiakiniu persekiotoju. Bet tuo komedija ir žavi- matome, kad po apgailėtinais flirtavimo įgūdžiais slepiasi visai šaunus bičas, elgesys būna apgaulingas. Dar patiko, kad pagrindinis herojus išlieka savimi, nebando kažko vaidinti, apsimesti, ir galiausiai randa merginą (tik šįkart susilaiko nuo skambinimo 3 nakties) :D

Cuckoo (2024)

Nesupratau- kokia vis dėlto prasmė veisti gegutes? :D Nekalba, keistai krykauja, plaukų neturi, ypatingų gebėjimų taip pat. Išskyrus laiko sustabdymą, kada ima kartotis ta pati akimirka; veikėjas susivokia, kad tuoj nutiks koks mėšlas. Visai smagus efektas. Šiaip įdomus siaubiakas, originalus sakyčiau, gana ilgai niekas nepaaiškėja. Po mamos mirties, paauglė Gretchen turi gyventi su tėvu ir jo naująja šeima. Daug jaunesnė antroji žmona, mažė netikra sesuo, iš kailio besineriantis tobulas tėtušis, tik ne tau, Gretchen. Jie apsistoję poilsio namuose, kur svečių ne per daugiausia, užtat naktim vyksta įdomybės. Ką gi, paaugliai yra tam, kad suknistų rezgamus planus. Kaip jau minėjau, sunku suprasti evil plan esmę, bet tiek to. Dan Stevens, man visai šviežias radinys, pridavė keisto semipedofiliško šarmo, jo įkyrus susidomėjimas Gretchen kėlė nerimą, laimei, nepateisino įsisiautėjusios vaizduotės lūkesčių. Jokio netikėtumo, užėmė evil mastermaindo poziciją, bet pabaigoje truputį per daug tąsymosi su ginklais ir delsimo. Šimtą kartų buvo galima nukept paauglę ir farą. Tęsinio nenorėčiau, bet įtariu, gali pasirodyti.

A Classic Horror Story (2021)

Siaubo filmų fanų grupės vis numeta kokį negirdėtą mėsos šmotą, belieka apuostyt ir įsikabint dantimis. Buvau pasiskaičius, kad čia slowburner, tai ne bėda, man ėmė patikt lėtūnai, sėlini prie tikslo atsargiai, įsitempęs. Yra panašumų su The Ritual ir Midsommar, be to, kūrė italai, ne amerikonai, todėl tikėjausi kokio neįprasto akibrokšto ir sėlinau toliau. Šiais laikais žiauriai sunku sukurti absoliučiai novatorišką konceptą, jei  filmas primena man patikusį siaubeką, bravo. Keistos sudėties keleivių grupelė: nėščioji, saldi užsieniečių porelė, žilstelėjęs daktaras ir storulis nerdas kažkur važiuoja treileriu. Kodėl pasirinktas šis neįprastas transportas, kai pilna lėktuvų, traukinių, autobusų ir t.t., yra svarbiausias klausimas, labiau panagrinėjus, gal būčiau atspėjus kur šuo pakastas, bet lėtas tempas mane užliūliavo, klastingi pietiečiai, cha cha. Tada šovė goro dozę snauduliui išvaikyti,  istorija smagiai pasisuko ir.. Netflix ėmė strigt!  prieš nosį sukosi superstas ratukas, greitesnis tempas asmeniškai buvo prislopintas, gavosi keli išėjimai paieškot užkandžių ar nusimyžt. Nuostabu.. Nervus tąsanti patirtis, bet šiaip gaminys visai šaunus; dar kartą krimstelima vartotojiškai visuomenei į subinę.

State of Grace (1990)

Galvoju- juk žiūriu į dinozaurą- kriminalinė drama visiškai išnykęs žanras, neatsimenu, kada paskutinį kartą kine būčiau mačiusi nusikaltėlių emocijas, vidines kovas ir taip toliau. Aišku, dramos čia įkrėsta net per daug, pagaudavau save, kad nebesiorientuoju, kokios dar kriminalinės varkės vyksta šalia  :D  Užsislapstinęs policininkas gauna užduoti išvilkti į dienos šviesą nešvarius vaikystės draugų darbelius, moraliai tai sunku, tai jis ištisai geria. Nuolat akcentuojama, kad jie airiai, tai čia legit gurkšnot viskį vietoj kavos ir laigyt automobiliu XD Kada pagrindinis herojus puola į paniką dėl savo nepavydėtinos kontraversijos, kolega (John Turturo) smagiai jį roastindamas, nuleidžia ant žemės, žvengiau balsu. Gary Oldman išvagia ekrano laiką be gailesčio. Jo ribinė, smurtauti pirmai progai pasitaikius linkusi asmenybė kaip magnetas traukia akį, nuolat ieško nemalonumų, saugok dieve nuo panašių žmogėnų. Jauni ir gražūs Sean Penn ir Robin Wright; tarpusavio chemija akivaizdi; dar vienas istorinis reliktas, 14m trukusi santuoka iširo 2010m., su liūdnais  smurto šeimoje faktais. Ech, užtat kokia romantiška pradžia... Finalas kiek pompastiškas, matosi, kad režosierius gan emocionalus tipas, bet ai, kartais smagu pažiūrėti kraujais plūstantį last man standing epizodą.

Scrapper (2023)

Pasitelkdama išmanųjį telefoną, dvylikametė Georgie sėkmingai apgaudinėja socialinius darbuotojus, kad po mamos mirties nereiktų keliauti į vaikų namus. Sakytumėt, neįmanomas toks scamas? Dar vakar žiūrėjau reportažą, kada 2023m. JAV rasti septyni žiauriai apleisti vaikai:  gyveno apskretusiam treilery, niekada nelankė mokyklos, dalis buvo protiškai atsilikę, kasdien lupami, o ant šaldytuvo kabojo spyna. Užtat naminiam ropliui tėvai buvo sukūrę instagramo paskyrą. Kur tada tarnybos buvo??? Beprotiškas pasaulis. Gaunasi, kad filme šaipomasi iš požiūrio į vaiko teisių apsaugą. Georgie "užsidirba" vogdama dviračius, o tvarkytis namuose sekasi geriau nei daugumai suaugusiųjų, gražu žiūrėti į jos savarankiškumą. Kortas sumaišo pirmąkart gyvenime pasirodęs tėvas, taip sužinome daugiau apie Georgie gimimo aplinkybes. Sunkiai jiems sekasi susidraugauti, bet pabaigą ir taip turbūt nuspėjate. Istorija kaip ir nepasiūlo nieko naujo, visgi nebrendylos tėvo mėginimai graudžiai mieli.

Oddity (2024)

Rūpestingai kurta atmosfera čia yra stipriausias aspektas: pusiau įrengtame, milžiniškame name, moteris viena tvarkosi, kol vyras gydytojas ilgai užsisėdi darbe (kažkur girdėta, ane?) Iš esmės, po jų pokalbio telefonu, man buvo viskas aišku, ir tolimesnė filmo eiga nebepateikė staigmenų. Sutuoktinių tarpusavio chemija trenkia sulfidais.  Nors ir  stengėsi sujaukti žiūrovui smegenis, turiu omeny sceną su daug piešiančiu vyru, ir jo rastu lavonu ištaškyta makaule. Žodžiu, auka nebuvo vienišė, kurios niekas nepasiges, į aikštelę įtipena ekstrasensė sesuo (!). Jos parduotuvėlė, beje,  sukėlė klausimų- jeigu daiktai įkrauti bloga energija, kas norės juos pirkti, ar kaip klesti tada versliukas?.. Kita vertus, kapitalistiniame pasaulyje pinigų turintis visada teisus, jei norisi aštrių pojūčių, kodėlgi ne, pasiuskit. Jei norėčiau, kad už mane keršytų, tai būtent toks sąstatas- paranormali brigada :D  Tai va, ši neeilinė moteris bando išsiaiškinti, kas iš tikrųjų nutiko jos dvynei, nes kad ji įsileido į namus random prašalaitį beprotį ir buvo nužudyta, guys, she doesn't buy this shit. Į našlio namus atsigabena impozantiška artefaktą- po šio filmo užsimaniau kažko panašaus ir jau pradėjau gamybos darbus :), už mano kūrybinę stimuliaciją filmas gauna papildomą tašką, cha cha. Siužetas nieko naujo, o pabaigą, zapadlo dėlei, užbaigčiau "atsarga gėdos nedaro" principu, būtų efektyviau. 

Mumsy, Nanny, Sonny & Girly (1970)

Dabar filmai apie psichopatų šeimynėles, į kurių nagus pakliūva nelaimėlis prašalaitis, nebestebina nieko, jų prikepta sočiai. Žiaurybės, sadistinio pobūdžio fonas, auka engiama, kankinama, o tu atbukęs spoksai, nes smurto kertelė seniai išskridus į žvaigždes, peršokti nebeįmanoma. Tokios štai mintys lindo į galvą žiūrint ganėtinai seną, iki tol negirdėtą britų juodojo humoro komediją. Mamytė, auklė ir du a la paaugliai vaikai (jų amžius man liko mįslė, bet gerokai 20+) vis ieškosi "žaidimų" draugo savo šeimynėlei. Taisyklės griežtos, būtinas bekompromisis nuolankumas ir savos valios išmetimas šiukšliadėžen. Aišku, joks sveiko proto individas nenorės žaisti pagal taisykles, alternatyva- keliauk pas angelus tada.Vėlgi, nori nenori prieš akis iššoka šlykštoki palikuoniai, kuriais mus šeria siaubo filmų kepėjai dabar; 70-ųjų versija atrodo tokia nekalta, kukli, bespalvė- na nužudė kelis žmones, kurie nenorėjo žaisti, baisaus čia daikto :D  Užtat ko neturi šių dienų pavyzdžiai- stilius. Britiška versija pasižymi agresyviu infantilumu;  koktu klausantis, kaip Mamytė ir auklė tarpusavy peza apie vaikučius. Pasikartojimai, deminutyvai lenda per gerklę, vos pusantros valandos filmas išsitęsia iki begalybės,- nuostabus žiūrovo kankinimo būdas, ploju. Maniau, kad pabaigoje atspėsiu, ką sumanė naujasis įnamis, idant išneštų sveiką kailį, bet scenarijus išlaikė orumą ir nebuvo iki galo nuspėjamas, kaip tikėjausi,- šaunu.

Alien: Romulus (2024)

Atrodo, kiek galima spausti vašką iš frančizės, be Sigourney, kokia išvis prasmė?! Taigi ėjau  kiną su nuliniais lūkesčiais, tiesiog  įpratau lankytis salėje. Atėjus anksčiau, pasitaiko 10-15min absoliučios vienumos pačilinimui, kada sukirba viltis, kad seansą rodys tau vienam  :D Aišku, neišsipildė, atėjo dar šeši septyni žmogeliai, uh. Daug akcentų iš 1979-ųjų dalies; visada džiugu matyti atiduodamą pagarbą pirmtakui, kurių svarbiausias-  sugeneruotas Ian Holm veidas ir balsas; vaidino robotą 1979m. Štai jums ir gyvenimas po mirties :) Pagaliau praktiškai atrinktas cast'as- jokių didžiapapių manekenių tobulais makiažais ir raumenų kalnų sporto salės fanatų. Paprasti, niekuo neišsiskiriantys veideliai, NETGI apsieita be durnos meilės istorijos, man jau srūva dėkingumo ašaros. Grupelė jaunuolių sugalvoja perimti dreifuojantį kosminį laivą ir pasiekti tolimą planetą, kur, sklinda gandai, matyti tekanti saulė (!) Oi atsirūgs jiems jaunatviškas maksimalizmas- laive knibžda gyventojai. Prasideda skerdynės, daugmaž matytos ankstesnėse dalyse, bet yra keli nauji niuansai. Filme pavaizduotas trapus, senas AI modelis Endis, privertęs susimąstyti apie žmonių savanaudiškumą- štai kokiu būdu AI mus pavergs; mūsų savanaudiškumo mastai iškreips įdiegtas programas, patobulės ir mums bus pyzdiec, cha cha. Nepraslydo pro akis nėštukė, galvoju, laukia kažkoks kinder siurprizas; nenuvylė- laukinė fantazija išlipo per kraštus kaip mielinė tešla. What a fuck was that??? Bendram rezultate išėjau labai teigiamai pasikrovusi, geros nuotaikos. Kaip supratau, yra peno dar vienai daliai: Romos dvyniai buvo Romulas IR Remas, žiūrėsim, ką ateity dar sukurps :)

Jeepers Creepers (2001)

Justin Long yra aktorius, labai dažnai žiauriais būdais mirštantis siaubekuose, čia lyg jo vizitinė kortelė, o kreeperiai- visa ko pradžia. Rodykite, noriu šviestis :) Linksmas filmas- siužetas belekaip bukas: blaškosi du jaunuoliai, įkūnydami visagalį amerikietiškąjį kvailumą, bėdai į žiomenis tiesiog patys lipa. Jų nebrendyliški pasikandžiojimai automobilyje iš koto verčia, tipinė sesė ir brolis! Merga iškart iš manęs gauna "metų sesers" titulą- kol brolelis voliojasi įkritęs kažkokiam rūsy, užuot ėjusi į namą, ieškojus būdų, kaip jį iškrapštyti, papūtusi lūpas, maivosi ant greitkelio, lūžau! Tada prisistato randominis demonas (?) ir gerai pavaiko vaikučius, bet atrodo šauniai, praktiškai dėl jo vieno nepagailėjau ir mestelėjau septynetuką. Šiaip ne taip jaunimėlis pasiekia šerifo nuovadą, bet demonas nesnaudžia, lipa ant kulnų, galvijas! Dar į aikštelę išbėga niekam tikusi aiškiaregė, kurios žinios šūdo vertos, ta prasme, kokia nauda iš "pasirodo kartą per 23metus 23 dienoms, anas jau čia, ką daryt, rupūžgalve? XD Ai, efektai liko neaptarti- nuogų manekenų išpūstais papais kompozicija- iš juoko stačiai klykiau, ačiū kūrėjams! 

The Last Stop in Yuma County (2023)

Visai atsitiktinai rastas perliukas, šmirinėjau Reddite tarp indie pasiūlymų, ir bac! Negirdėtas, nematytas  pernai metų blynas (debiutas, ir neprisvilo, bravo!) Nuotaika panašus į U Turn; vienas tų aplinkybinių spąstų filmų, kur herojai atsiduria situacijose, iš kurių nėra išeities. Pridėkim mano mėgstamiausią vietovę- bekraštę dykumą Amerikos pietuose, kur pilno benzino bako vertė prilygsta gyvybei, ir gaunam nerealiai smagų rytmetį užkandinėje.. į kurią ką tik užėjo du banko plėšikai. Tą rytą su degalais nepasiseka daugeliui- plėšikams, keliaujančiam pardavėjui, pensininkams, jaunai dykaduonių porelei. Įtampa auga, užkandinėje renkantis vis naujiems klientams. Veikėjai smagūs, man labiausiai patiko pardavėjas, šmaikščiai suvaidintas Jim Cummings- manierizmai panašūs į Thunder Road , tik čia dar labiau apgailėtinas :D Kada liko tik pusė valandos, o jau daug kas buvo negrįžtamai nutikę, galvojau- ką dar pamatysiu? Ne per greitai jie čia..? Tada pridėjo kelias absurdiškas situacijas! Blemba, kodėl neuždėjo komedijos štampo, vaipiausi visą pusvalandį! 

Gloria (1980)

Gena Rowlands, aš jau tave dievinu! Kokia moteris! Stilinga, aštrialiežuvė, kieta kaip titnagas- dar vienas bendras  sutuoktinių projektas ir antroji "Oskaro" nominacija. Įdomu, koks buvo John'as, kad Rowlands sugebėdavo šitaip suspindėti vyro filmuose? Perfekcionistas, štai kas. Kol kas ši Cassavetes juosta man patiko labiausiai. Kur nebus, kada pažeriama tiek kinematografijos: miesto panoramų iš aukštai, tiltų, bruzdančių gatvių, pirmyn atgal siuvančių taksi, jau pirmosios filmo minutės rodė- mėgausiuosi. Glorija, šilto ir šalto mačiusi kriminalinio pasaulio atstovė priglaudžia nelaimingą kaimynų šešiametį. Jo šeimos ateina nukepti  mafiozai, nes tėvas buhalteris apie jų reikalus išsitarė FTB. Vaikui Glorija nepatinka, Glorijai berniūkštis- taip pat, bet nėra kas daryti, reikia bėgti. Ekstremalios situacijos moteriai ne naujiena. Po truputį kyla įtarimas, kad per daug jiems sekasi, nesąmonė- porelė neturi sąjungininkų,  juos medžioja gausios pajėgos, o šiedu vis išsuka uodegą. Bet žinote ką? Buvo smagu bent kartą pamatyti TOKIĄ kietą moterį, susitvarkančią  su gangsteriais 1 2 3, jiems belieka iš gėdos žliumbti :D Dzin tie realistiškumai, ant  tiek įtaigi aktorė. Vaikiukas irgi neprastas, mažas neklaužada su charakteriu, ne koks apsiseilėjęs snarglys.  O pabaiga... Gavau skaityti internete, kokios čia tekstės ir potekstės, nes akivaizdu, kad per daug pozityvo. Jau bijojau, kad užholivudins pabaigoje ir sugadins viską, bet nieko panašaus. Simbolizmas su humanizmo motyvais paliko puikų įspūdį.

A Woman Under the Influence (1974)

Šį mėnesį Anapilin iškeliavus Genai Rowlands, supratau, kad praktiškai nesu jos mačiusi vaidinant! O ji gera, senoji aktorių karta, kada talentas dar priversdavo nubraukti susižavėjimo ašarą ir užimdavo kvapą. Nesismulkinau ir įjungiau geriausią pasirodymą filme, kurį režisavo sutuoktinis John Cassavetes; vienu šūviu du zuikiai, jo kūryba taip noriu daugiau pasidomėti. Man nunešė galvą... Buvo taip gerai, kad akimirksniu atsidūriau chaotiškoje Meibelės virtuvėje- darbininkų šeima, trys vaikai, draugiją mėgstantis vyras- namai nuolat pilni statybiorų, kuriems gauni virt makaronus, landi anyta ir avilys, dūzgiantis galvoje. Kažkas Meibelei labai negerai, maniakinės asmenybės sindromas ar kas? Aukštos įtampos zona, nejauku, bet žvėriškai tonizuoja ir įtraukia. Cassavetes visą dėmesį sutelkia į veidą, jau pastebėjau, kad kinematografija jam ne tiek rūpi; jeigu turi kažką iš savęs išspausti, spausk, o aš įamžinsiu. Nuolat nuo žmonių ūžiantys namai tikrai nepadeda moters psichinei sveikatai, vyrelis nesuprantingas, bet čia koją kiša itališkos šaknys, jie nėra vienišiai, juokinga ir graudu, kada jis susivokia, kad namai vėl braška nuo draugų žmonos grįžimo iš ligoninės proga, bet GAL jai reiktų ramybės? Nesu mačiusi, kad aktorius pademonstruotų tiek emocijų, grimasų, keistų garsų- G.Rowlands užima #63 vietą TOP 100 visų laikų geriausių pasirodymų. Buvo pikta, kad "Oskarą" tais metais nudžiovė Ellen Burstyn su "Alice Doesn't Live Here Anymore", bet perskaičiau, kad jeigu ne Martino Scorsesses įsikišimas, Cassavetes nebūtų radęs platintojo savo filmui. Genijus turėjo uoslę.

Incendies (2010)

Jeigu būčiau žiūrėjusi bent 6-7metai atgal, gal sugebėčiau pamatyti kandidato į geriausio užsienio filmo kategoriją, žavesį. Dabar.. sąmonę aptraukęs abejingumo ir pasyvumo rūkas, net nuobodžiavau, laukdama  skandalingos pabaigos, kurią vis afišuoja įvairūs filmų groupsai internete. Pamačiau, gūžtelėjau pečiais, išjungiau. Žmonės amžinai pasmerkti niautis tarpusavyje, nes jie gyvuliai, kuriems nuolat rūpės pademonstruoti jėgą ir valdžią: belaisviai bus tupdomi į kalėjimus, kankinami, moterys prievartaujamos, vaikai nukepami šūviu į galvą. Kartais man atrodo, kad pasaulyje smarkiai išaugęs gyventojų kiekis (dabar kiek, 8 milijardai trinasi po saule?) sukelia siaubingą paniką, siaubą, kad išteklių tiesiog neužteks- skelbiam karą. Kaip gamtoje- teišlieka stipriausias, jam visas ėdesys ir teritorija. Kartais buvo sunku suprasti, kurią laiko liniją rodo: motina jaunystėje labai panaši į dukrą, turėdavai atidžiai įsižiūrėti, paskui keblumų iškėlė matematika, negaliu atsikratyt įpočio skaičiuoti amžių. Taip, baisus musulmonų-krikščionių konfliktas, nesaldu būti silpnąja lytimi, ir t.t. Filmas geras, bet neįtraukė: palaukit, užsidėsiu šalmą, iki pradėsit mėtyt akmenis.

MaXXXine (2024)

Seniai taip gerai buvau įsipatoginus kino salėje- troškau, kad filmas niekada nesibaigtų. Lyg laiko mašina kas būtų užkūręs- aštunto dešimtmečio Holivudas: filmų industrija, castingai, prasimušti bandanti porno žvaigždė, kokainas, vakarėliai, religiniai prostestuotojai, Night Stalker šlovės valanda. Muzika, rūbai, mirgančios gatvės, filmavimo juosta kažkokia speciali, nežinau techninių terminų, bet autentika fantastiška, lyg žiūrėtum seną seną juostą. Galvojau, kaip filmą įvertintų Quentino Tarantino, juk apie jo mylimą Los Andželą, ar užskaitytų, čia net yra video kasečių nuomoj dirbantis čiuvelis :D  Mano dėmesį taip įtraukė detalės, kad nesekiau siužeto(!) kas man būna kertinis dalykas, be vaidybos. Visiškai negalvojau apie finalą, aišku, pasirodė šiaip sau, bet jei gerai pamenu, jį galima nuspėti; turint omeny "X" istoriją, kabliukas buvo paliktas. Juokinga ir ironiška, netgi gyvenimiška. Mia Goth, wow, niekada taip nesižavėjau moterimi ekrane- stulbinančios išvaizdos ir ypatingu cinkeliu, kuris išskiria ją iš kitų. Ryžtinga, atkakli, mokanti apsiginti, pasitikinti savimi, bet su savaime suprantamais abejonių šešėliais, netgi baime. Jos agentas prajuokino, nes atminty stovi kaip kostiumuota, respektabili  serialo  The Boys valdžios figūra, o čia panašus į pigų sutenerį nupieštais antakiais,  ir kas ten per plaukai??? Kita vertus, atitinka atstovaujamą laikmetį, visi atrodė kaip spintoje sprogus vaivorykštei XD Kevin Bacon personažas irgi priduoda komiškumo, nė nepažinau iš pradžių! Detektyvai skystoki, senis juos sutvarko kaip du mažvaikius, o ne patyrusius teisėsaugos atstovus, antakiai šoko aukštyn, wtf? Susižvengiau salėje ne kartą, bet pritariančių negirdėjau, ką gi. Pabaigoje kažkas paplojo, faina reakcija. Kaip trilogijai, paskutinis gabaliukas solidus ir sveikintinas, ačių tau, Ti.

Watcher (2022)

Viskas, esu įtikinta galutinai- Maika Monroe yra dėmesio verta aktorė, sugebanti transformuotis ir kaskart pasiūlyti kažką naujo. Šįkart- paranoidinė užsienietė žmona, per dienas sėdinti viena svetimoje šalyje, kol vyras dirba; nesupranta kalbos ir jaučiasi persekiojama kaimyno iš gretimo namo. Visuomenė linkusi į bedarbius žvelgti pro nuolaidžios pašaipos lęšį, todėl jos skundais niekas netiki. Nuobodžiauja, vargšelė, todėl prisigalvoja nesąmonių. Nuobodulys yra nuožmus priešas, su kuriuo pati kasdien susiduriu, todėl Jay problema pasirodė labai artima ir suprantama, o socialinė atskirtis perteikta nuostabiai. Kokioms aukoms ryžtasi moterys, galva neišneša, kojos nekelčiau į šalį, kur būčiau viena kaip pirštas. Daugiabučiai truputį primena Lietuvos mikrorajonų siaubūnus, tik mes turim stiprią užuolaidų tradiciją, todėl jei kas ir seka tave, vargiai ką įžvelgia. Netoliese siautėja žudikas, kas vargšei visai nurauna stogą- ji įsitikinus, kad čia tas pats asmuo. Ar kyla nors mažytė abejonė, kad klysta ir iš tikrųjų fantazuoja? Ne, tikėjau nuo pat pradžių, truputį per akivaizdžiai krypazoidas pavaizduotas. Kas labai patiko- dizaineris, kuris rengė pagrindinę aktorę. Eina sau, kaip stilingai atrodė, miriau iš pavydo; raudono megztinio fasono užsimušdama ieškau, bet nieko panašaus nerandu, vien užsegami beformiai skarmalai, jau nekalbant apie debilišką madą, kada rūbas tyčia trumpas ir kyšo "meilės rankenos". Režisierė- moteris, todėl taip gerai perteikė nesaugumo jausmą, kurį patiria moterys vyrų pasaulyje, super.

It Follows (2014)

Po Longlegs susidomėjau Maika Monroe, užkabino mane obstipacinė vaidyba! Kažkodėl visada maniau, kad pagrindas čia bus paranormalūs reiškiniai, todėl sąmoningai praleidau, eilinė klaida, cha cha. Po smagaus pasijodymo mašinoje su bahūru, Jay perduodama estafetė- nuo šiol bus persekiojama. Ne, ne sekso ištroškusio patino, bet jai vienai matomų žudikų! Gonorėja būtų buvę paprasčiau XD Paranoja šauna į lubas, niekada nežinai, iš kurios pusės pasirodys  ir KAIP atrodys sekiotojas, laimei, Jay turi patikimų draugų. Prakeiksmą gali perduoti kitam su juo permiegojęs, regis, pasičiupai pirmą pasitaikiusį ir rami galva; bet Jay elgiasi kitaip. Kad jau yra savanorių, ne jos bėdos, lol :D Filme nefigūruoja suaugusieji, kas dar labiau paryškina apleistumą; seksas tuštumai užpildyti, paslaptingas paauglių gyvenimas ir reikaliukai... Fainas garso takelis, negyvenamos priemiesčių namų eilės, kiek akys užmato- niūri atmosfera nuostabi. Finalas pasirodė keistokas, elektra ir vanduo labai rizikinga porelė, bet vis pamirštu, kad mintija ne proto bokštai, o nedamiegoję, mirtinai persigandę paaugliai. Skaičiau, bus tęsinys, reiks nepraleisti.