The Devil's Bath (2024)

Gyvenimo  siaubo žanro grynuolis, absoliutus šedevras. 1750-ieji, Austrijos kaimas. Jauna moteris Agnesė susituokia su Volfu, jis nupirkęs namą atskirai nuo tėvų, viskas turėtų eiti kaip per sviestą naujai susikūrusiai šeimai. Turėtų... Agnesė trokšta vaikų, meldžia Dievo dieną ir naktį, bet nesėkmingai. Neišduosiu, kur šuo pakastas,- kita skaudi tema be išeities. Pamažu moters entuziazmas būti darbščia ir pareiginga žmona ima blėsti, mintys- klydinėti. Ji apleidžia savo darbus, nei anytos rypavimai, nei vyro susirūpinimas jos nebepasiekia. Tie sunkūs ruošos darbai- žuvies gaudymas, darinėjimas, skalbimas lediniam upelio vandenyje, kokia laimė, kad negimiau kaimiete aštuonioliktam amžiuje, Agnesės amžiaus nė nepasiekčiau .. Truputį priminė You Will Never Be Alone , bet ten pabaiga optimistiška. Lėtas tempas patiks ne visiems, man asmeniškai suvaidino reikšmingą vaidmenį atskleidžiant, kaip pamažu, nepastebimai sveikas protas apleidžia kūną. Pabaiga... uffff, barbarai ne žmonės gyveno kadaise, žiūrėjau išplėstom akim į kaimo šventę, šokius ir dainas fone fenomenalaus teisingumo. Finalinis sakinys uždėjo ilgai lauktą tašką, sujungdmas pradžioje liudytą, regis, beprotišką poelgį ir Agnesės pasirinkimą. 

Blue Ruin (2013)

Filmo stiprybė yra keršijančio herojaus įvaizdžio apvertimas aukštyn kojom. Žiūrėdama galvojau: vėl bus "profas pats iš savęs", žiauriai kietas, iškart žiūrovai turės persiimti dalimi to kietumo patys. Bet reikalo imasi tiesiog eilinis žmogus, galima ir bomžu pavadinti, sprendžiant iš gyvenimo būdo. Maudymasis svetimuose namuose užgniaužė kvapą- išvarai ir nė nenutuoki, kad tavo vonioj turškiasi sutrius, fui :D  Pritrūko laiko Dvaito išsamesniam psichologiniam portretui, vyrui akivaizdžiai su galva negerai, kodėl jis atsidūrė gatvėje? Ar čia viską nurašyti praeities traumai? Bet kaip sakiau, tas žmogiškumas mane ir patraukė, ne raumenų kalnas  Rembo, o išsprogtakis žmogelis, vos šautuvą išmokęs nulaikyti. Sužinojęs, kad iš kalėjimo paleis tėvų žudiką, vyras laiko neleidžia veltui. Misiją įvykdo gana greitai,- tai ką daugiau čia rodys? bet tada imamas plėtoti keršto konceptas; su juo prasidėjęs, klimpsi vis giliau ir giliau; manai, kad nukirtai blogio šaknį, bet kamienas jų turi ne vieną. Nustebau, kad pagrindiniam herojui pavyko nueiti taip toli (aišku, veteranas draugelis nepamaišė), jo lūkuriavimas vasarnamyje dovanoja fantastiškos įtampos minutes. Kalbant apie  šeimos narių saugumą, jokia kaina nebus per didelė.

Animal Kingdom (2010)

Prikrėsiu daug spoilerių, jei norite žiūrėti, geriau toliau neskaitykit- tiesa pati ropščiasi iš mano smegenų, negaliu tylėt, sorry.  Kilo per daug klausimų; arba scenarijus lievas, arba nesigaudau Australijos teisėsaugoje. Kodėl įtariamąjį galima nušauti tiesiog automobilių stovėjimo aikštelėje, kitą- bėgantį laukais (jokie kaltinimai oficialiai nepareikšti, jokio pasipriešinimo) o va dėl trečio vyksta teismo procesas, su ginkluota liudininkų apsauga?? Patykoję, ir jį galėjot nukept, kam ši gaišatis? Septyniolikmečio  Džošuo motina perdozuoja- epinė pradžia; moterį bando gaivinti paramedikai, o jis vėpso TV šou, kaip laimėt mikserį ar skalbenkę. Pagalvojau- atsilikęs mankurtas, ar ką :D Vaikinas gauna apsigyventi pas giminaičius, kurie akivaizdžiai verčiasi nešvariais dalykėliais, viskam vadovauja motušėlė Smurf. Aišku, bičas taipogi įtraukiamas į purviną šeimos katilą, greitai turės pasirinkti, ar būti lojaliu, ar netekti galvos. Vaidyba įtaigi, ypač mamytė Smurf ("Oskaro" nominacija) ir neprognozuojamas vyresnėlis sūnus Pope, kartais nejauku žiūrėti į tą manipuliacijų ir pseudoincesto tinklą, apraizgiusį Kodžius. Bet tada kerta scenos kaip antai- Džošuo, vienu stryktelėjimu per tvorą, išneša sveiką kailį, kada jo vos nenudobia giminaičių samdytas būrys. Taip paprastai- strykt ir jo pėdos ataušę. Ne toks ir kvailas bernas, kaip iš pradžių pasirodė. Man dar patiko, kad australai mėgsta susikviest daug saviškių- matome Guy Pearce, Ben Mendelson, Joel Edgerton, dėl aktorinio meistriškumo priekaištų nėra. Truputį daugiau nei pusantros valandos praėjo besimėtant iš vienos pusės- kokie čia vėjai blet, iki uuuuu, mafų šeimos degradacija, stipru. Žanrą "juodoji komedija" imdb uždėjo neseniai, filmas savęs tikrai nepozicionuoja  kaip intenciškai juokingo.

Red Rock West (1993)

Nicolas Cage yra filmo vinis - doro veido vyrukas, įmynęs į lipnų šūdą :D  Kas turėjo būti puiki galimybė netikėtai susižerti babkes ir tepti slides, virto komiška kova dėl sveiko kailio. Nicolo Cage povyza  įneša tą humoro elementą, kuris padaro reginį įsimintiną ir unikalų. Su kokiu Kurtu Russelu turėtume visiškai priešingą rezultatą, kažką panašaus į Breakdown. Man jie truputį panašūs, abu turi J.T.Walsh, kurio dar nesutikau  teigiamo herojaus kaily, pamačius klastingus akinukus iškart žinai, kad laukia nemalonumai. Tačiau mane pavergė smėlėtas peizažas, kur kelias driekiasi kiek akys užmato, čia viena mylimiausių lokacijų filmuose, JAV pietūs. Lengvai nuspėjamas, bet smarkiai pramoginis neo noir. O kai pasirodo lynchiškas Dennis Hopper, žmogus gauni daugiau, nei tikėjasi:D Pasirodo ir femme fatale- dar jauna ir nesusidarkiusi Lara Flynn Boyle, kas nutiks su jos išvaizda paskui, bože bože.  

Woman of the Hour (2024)

Intrigavo, kad filmą režisavo Anna Kendrick. Esu mačius ją tik vienoj durnoj romantinėj komedijoj, kur buvo pasodinta prie vaikų stalo vestuvėse, neprisimenu, kodėl žiūrėjau panašų šūdą :D Bet čia kriminalinė drama apie serijinį žudiką, realiai nutikusi istorija-  plačiai griebėsi moteriškė! Visgi aktoriniai ir režisūriniai gebėjimai- ne tas pats, ir debiutas labai vykęs. 8-asis dešimtmetis, aktorė Šeril bando prasimušti Los Andžele. Gavusi progą sudalyvauti pasimatymų laidoje, ilgai nedvejoja- nesvarbu, kokiu būdu pateksi į ekraną, būsi ekrane. Tik štai vienas dalyvių- serijinis prievartautojas žudikas, spėkit, ką ji išsirenka. Laida suteikė daug linksmų akimirkų, mergina gerai gaudė ant žodžių vyrukus, atvirai šaipydamasi iš jų intelekto. Šmaikšti atmosfera paskui dingsta dūmu, nuotaika lyg bipolinio paciento. Buvo žiauriai nemalonu gerti į save nepatogią tylą tarp jųdviejų bare, pavadinau tai Šeril paskutiniu casting'u. Mergyt, į Holivudą niekada nepakliūsi. Nieko grėsmingo nevyksta, pagyvenusi padavėja praneša kad baras užsidaro. Kalbos išsisėmė, nervingas merginos juokas Rodnį užkniso, jie sėdi ir tyli. Rodnis žiūri į ją, blemba, nejaukesnės akimirkos kine seniai nepatyriau, klasiška! Nuostabus aktorius. Nekaltai atrodantis vyrukas su fotoaparatu, užliūliuojantis per tuštybę, tikėtina, atėmęs gyvybę ne 8, bet 100 moterų. Gal norėjosi, kad daugiau pavaizduotų masinio stebėjimo dar nepatyrusį laikotarpį be interneto,  kada iškrypėliai galėjo savivaliauti nebaudžiami metų metus, vien kelios pastraipos teksto atrodė sausokai. Užtat patyriminė pusė išpildyta puikiai.

Strange Darling (2023)

Smile 2 (2024)

Prajuokino įvadinis "Kanų kilimas" , kam perlenkti lazdą? Žmogus ne naftos geizeris, kad leistų tiek skysčio. Faktas, kad prunkščiu panašiose vietose per siaubo filmą, turbūt neliudija psichinės sveikatos naudai, bet kam rūpi. Labai kokybiška antra dalis, galbūt  Ti Westo trilogija nebus vienintelis pavyzdys, kaip galima kurti respektabilius tęsinius, šiuo atveju pagrindinį motyvą plėtojant per socialinį statusą. Šypsenos prakeiksmas atsisuko į pop žvaigždę Skye,,man ji įkyriai asocijavosi su Lady Gaga, kaip jums? Grįžusi po metų pertraukos, per kuriuos išlipo iš kvaišalų liūno ir atsigavo po traumos, ji bando tęsti karjerą. Turbūt geriausia dalis, visai ne šypsniukai ir groteskiškos savižudybės, o Skye padėtis. Žiurkė spąstuose. Suplanuotas koncertų turas, repeticijos, renginiai, kuriuos turi vesti, įsipareigojimai visur, kur pažvelgsi. Diktatorė motina, reikalaujanti dukrą laikytis grafiko, buvo geriau už bet kokį demoną, reikli pyzda iš pragaro. Daug Holivudo vaikų užaugo su panašiais tėveliais. Užfiksavau Elizabeth Riley seriale "The Boys", vis laukiau, kol iš po skverno ištrauks ir tėkš fokusą, bet pasirodė gana blankiai; užtat atsiskleidė čia. Kaip minėjau, popžvaigždės patiriamas stresas yra pagrindinis siaubo šaltinis, išnaudotas maksimaliai. Merginą persekioja vaizdiniai, nebeskiria realybės nuo tikrovės, o dar įžymybės statusas, privatumo neturėjimas ir pan; padėtimi sužaista liuksiškai.

Wrong Turn (2003)

Absoliučiai klišinis ir juokingas jaunimo grupelė nesvetingoje teritorijoje kovoja dėl savo niekingų gyvybių variantas. Žinojau, ko imuosi, domino tik kraujomaišinių (?) monstrų meninins apipavidalinimas, ar žemo lygio, ar visgi geras kostiumų dizaineris. Laimei, neprašovė- trys šlykštūs močkrušiai atrodė įspūdingai, o vienas jų nepaliaujamai kraupiai žvengė. Piktdžiugiškai stebėjau gaudynes naktį, amerikiečių jaunimas tūpas ir gauna už tai sumokėt, cha cha cha. Nesigilinsiu į jokius logikos aspektus, velniop. Pagirsiu vaikymasi medžiuose- šauniai atrodė  balansavimas  ant šakos, mėginant išlaikyti lygsvarą,  tuo pačiu šikant į kelnes iš siaubo. Jeigu būtų visus išskerdę, smarkiai timptelėtų reitingą, bet gauna iš manęs švelnų 5/10 ir ačiū už gerą nuotaiką. Prikepta nemažai tęsinių, bet jau čia prėska sriubytė, kam toliau skiesti? 

An Officer and a Gentleman (1982)

Juokingas sutapimas- neseniai perskaičiau Colleen Hoover "Ugly Love", kur pasakojama apie santykius be įsipareigojimų. Dabar populiaru, o štai keturiasdešimt metų atgal moteriai priimti panašią poziciją atrodė avantiūristiška. Jaunas, įžūlus Richardo Gere'o herojus Zakas užsirašo į jūrininkų kandidatų mokyklą, kad baigęs 13 savaičių kursą, galėtų stoti mokytis tapti  lakūnu. Jis mano, kad čia bus niekų darbas, bet iš pat pradžių patenka seržanto nemalonėn. Visada galvojau, kad filmas bus meilė seilė, o gavau 2val treniruočių, muštro ir disciplinos. Pažastų kvapą kone galėjau užuost :D Vyrai moterų dėmesiu nesiskundžia-  pasigauti būsimą aviatorių panos trokšta bet kokia kaina. Matome dvi- Paulą ir Linetę, ir kaip joms sekasi kabinti sportiškus vyrukus. Paula ir Zakas greitai susiburkuoja, bet niekšas nenori įsipareigot ir to neslepia, ką gi, gerai. Pasigrožime stačiais papais ir apvaliomis šiknomis. Kam filme reikėjo demonstruoti tiek nuogybes, prasmės neužčiuopiau, boobs wasted :D Linetės namai, o dievuliau, jei norėjosi ją smerkti, paskui visiškai pateisinau - nenormalu gyvent tokioj lūšnoj, trūks plyš, princas privalo tave ištraukt iš skurdo.  Pagrindiniam veikėjui gresia iškristi iš kurso;  užsispyręs kaip ožys, jis turės suprasti, kad būdamas emociškai šaltas šūdo gabalas, gaus sau smirdėti vienas niekam neįdomus.

The Guest (2014)

Retai atkreipiu dėmesį į muziką, o čia labai įstrigo takelis, ypač finale, aukšto lygio šūlės (!) Helloweeno labirinte, pažadėjau vėliau pasiieškoti atlikėjų. Šeima, gedinti Irake žuvusio sūnaus, sulaukia netikėto velionio comrade vizito. Vyriškis tinkamai suspaudo manipuliacijos mygtukus ir apsistoja jų namuose. Pradeda sektis šeimynai- vyras gauna paaukštinimą, apie kurį seniai svajojo, žertva sūnus atsiteisia mokyklos peštukams. Tik duktė turi įtarimų, kad svečias nėra tas, kuo dedasi; nors pamačius jį be marškinėlių, vos gaudo kvapą :D Dan Stevens spinduliuoja elektrifikuojančią creepy energiją, mėlynos akys varsto kaip smaigai, bet patrauklus nelabasis. Labiausiai jam prijaučia mamelė, bet tikrai ne dėl gedinčiosios sentimentų. Būtų atvaręs koks aknės pakirstas krateriuotas spuogažmogis, greitai durys būtų parodytos,- čia menopauzinės ugnys dar ne viską išdegino XD Vien dėl minėtos Dan'o charizmos, šiaip visiškai vidutinis filmiūkštis su fantastišku siužetu,  iškovoja mano simpatijas. Tiesa, čia dar matome jauną Maiką Monroe, besirengiančią kaip prostitutė, bet taupančią koledžui, tas garderobo ir gyvenimo tikslų neatitikimas buvo fun!

The Long Goodbye (1973)

Galėtų tarnauti kaip cigarečių reklama, jei dar būtų leidžiama; juk pamažu cigaretes lauk stumia veipai, icos'ai ir kitos modernios nesąmonės. Kas gali būti geriau už sodrų, plaučius deginantį dūmą, kuris įsikniaubia tau į drabužius kaip bamblys?! Privatus seklys Marlou peša kiekvienam kadre, vos baigia vieną, jau prisidega kitą. Jis įtraukiamas į painią žmogžudystės- savižudybės ir dingusių pinigų bylą. Nekaltas draugo pavežėjimas kitą dieną sprogsta chaosu. Marlou kailį skalbia policija ir  mafiozai,- bet Marlou ne žioplys, lengvai neįbauginsi, atsikalbinėja kaip naglas pacukas :) Galiausiai asmeninės ambicijos- juk detektyvas visgi- priverčia aiškintis pačiam, kas ir kaip. Pats procesas man liko neaiškus, iš kokių užuominų ten perprato viską, bet nufilmuota ypatingai. Scena su mafiozo meiluže tiesiog pritrenkė, nesitikėjau, arba vieta, kur vyrų grupė masiškai nusirengia. Labai neįprastas elgesys kriminalinei dramai. Apskritai daug laiko eikvojama bereikšmiems pokalbiams pajūrio name- maniau, gal čia bus koks romaniūkštis su simpatiška rašytojo žmonele, bet ne, tiesiog žmonės čilina ir tiek. Dabar  15min pokalbis be dirstelėjimo į mobiliaką, nebeįsivaizduojamas, faktas, skaudžiai krimstelėjęs sąmonę. 70-ųjų Los Andželas, senos, stilingos mašinos, nerūpestingas pajūrio gyvenimas- atmosfera, kurioje norėtum atsidurti akimirksniu.

Gone With the Wind (1939)

Susigundžiau pamatyti klasiką kine, nes atvirai- per špyginį kompo ekrano niekada neprisėsčiau. KINFO suteikė galimybę, šoviau bilietą, pirmyn. Ir likau maloniai nustebinta! Tokie seni filmai visiškai ne mano stilius. Galvojau, bus kokia meilė seilė, daug juokingos dramos, pervaidins, trukmė ilgoka, turbūt labai jau stengėsi visą knygą į filmą sukišti. Tada pasirodė JIS- Clarke Gable- ir likau išmesta iš klumpių.. Ta prasme- praėjo 85eri metai nuo filmo pastatymo, o Retas Batleris, net po šiai dienai, sugeba tave, moterie,  pažadinti. Netrukdo net šypsnį keliantys jo ūsai, supranti, kad prieš tavo akis- legenda. Kokia laikysena, kokie drabužiai, akys raibo- kostiumai, paltai, marškiniai, dievulėliau. Visos scenos su Gable yra malonumas akiai ir ausiai- šmaikščių pastabų Skarletei negaili, oi negaili. Apskritai filme daug gerų bajeriukų, pagavau save kikenant ne sykį. Mergininkui ir skandalistui Skarletė kelia ypatingą susidomėjimą. Bet mergelė ne iš kelmo spirta, vilionėms nepasiduoda, žiūri vien savo naudos, flirtuoja įsijuosusi, o myli, labai akivaizdžiai, vedusį. Erzinati, bet nuobodžiauti neleidžianti veikėja, jie puikiai vienas kitam tiktų. Žinoma, jeigu veiksmas vyktų sklandžiai, neturėtume 4val istorijos... O įvykiai rutuliojasi aštriu periodu- vyksta pilietinis karas, kadaise turtingi ir įtakingi, per vieną dieną o'Haros lieka pliki basi. Pabaigoje Retas išperka jaunystės šėliones tapęs atsidavusiu tėvu, o štai Scarletė lieka pyzdukė. Ar reikia tikėtis, kad ji, pasitelkusi atkaklumą ir moterišką žavesį bandys gelbėti santuoką? Rytoj bus nauja diena,- lyg ir optimistinis lozungas.

Alice Doesn't Live Here Anymore (1974)

Turėjau pamatyti, kas atėmė iš Genos Rowlands "Oskarą" 1974-aisiais; vaidyba man be galo svarbus aspektas filmuose. Ką gi, lieku prie savo- Rowlands buvo vertesnė gauti apdovanojimą, nei Burstyn. Užtat kokio mielumo ši dramedija- našlė Alisa lieka viena su paaugliu sūnumi, be pajamų; nori būti dainininke, o tenka dirbti padavėja. Motinos ir sūnaus santykių dinamika- epicentras; neįprasti, komiški, unikalūs- berniukas turi aiškią nuomonę, yra smalsus, įkyrus ir užknisantis, o geriausia, kad domisi motinos asmeniniu gyvenimu. Kodėl ištekėjai? Kaip man vadinti naująjį tavo draugą? Dažnai grįžtat naktį kartu, reiktų kažkokio vardo. Ar sugulėt? Ne? Tai ką veikiat? Ir taip be galo :D Berniūkštis turėjo gaut "Oskarą". Alisa plėšosi tarp atsakomybės vaikui, savo pačios svajonių, romantinių partnerių,- nėra kada atsikvėpti. Užkandinės darbo užkulisiai- isteriška kolegė, žliumbaila kolegė, cholerikas savininkas, dramos, ašaros, riksmai- Scorsese meistriškai kuria chaosą, nors šeimos dialogai kartais atrodė fragmentiški, kapoti. 

The Substance (2024)

Ak, Demi Moore, būk pasveikinta sugrįžusi! Į galvą ateina vienas analogiškas atvejis- Darren Aronofsky taip sugrąžino orumą Mickey Rourke su The Wrestler. Jau ką Mickey išmanė, tai boksas; kainavęs gražų veidą, karjerą, asmeninę laimę. Demi genialiai parinkta vaidmeniui; kas geriau žinotų, koks jausmas būti eks diva? Geriausi metai- praeityje: buvęs vyras Bruce Willis serga kažkokia smegenų chuinia ir prarado kalbos dovaną, trys arkliaveidės dukterys verčia žiopčioti iš nuostabos- kaip 62metų motina atrodo geriau už visas tris kartu sudėjus?? Romanas su Ashtonu Kutcheriu taipogi tik saldus prisiminimas, įsimintinų vaidmenų aktorė nesukūrė... Kirba kažkoks neišnaudoto potencialo slogutis. Ir štai- Substancija! Tavo metas šviesti, mažute! Stengiausi nešniukštinėti, ėjau užverbuota plakato- body horror mano arkliukas, reitingai- aukštumoje, varom! Gavau Cronenbergo, Lyncho ir Kubricko kokteilį, su labai daug pykčio vyriškai giminei ir moterų kūno pateikimui kaip prekei. Sarkazmas sarkazmas sarkazmas, o tada groteskas. Filme žiauriai daug apnuoginto kūno- koks procentas vyrų sėdėjo su stačiais pagaliais??? Lol, į tobulas linijas ir aš seilę, visiškai heterokseksualiai, varvinau. Finalas pažadino man ir keletui žiūrovų kone vaikišką smalsumą ir susižavėjimą- mačiau išsitraukusius telefonus ir fotografuojančius- menininis apipavidalinimas nesveikas, turbo... Salė juokėsi, juokiausi aš, bet galvojau- juk tai liguista, neturėtume, bet vistiek, sprogstančių emocijų negali užgniaužti. 

Swingers (1996)

Labai juokingas ir atviras filmas apie jauno pradedančio aktoriaus padėtį Los Andžele. Vaidmenų gauti sunku, o čia dar širdis kraujuoja- paliko ilgametė draugė. Nuolat stypso laukdamas mylimosios skambučio- nedažnai matome emociškai ištižusį stipriosios lyties atstovą; veikėjas išplėšė iš manęs visą įmanomą empatiją.  Tačiau su tokiais draugais kaip Trentas ilgai liūdėti neteks- labai ryškus ir kiek trikdantis Vince Vaughn. Juk čia Los Andželas, nesibaigiantys vakarėliai, barai, lengvai prieinamos mažulės. Sprogstanti įžūli charizma guldo moteris, įvaldyta net žvilgsnių technika. Lietuvoje panašiai elgiasi tik gerai įkaušę, dėl sėkmės atvejų daug pinigų nestatyčiau. Veiksmai be galo ciniški, keista, bet pasiteisina (!)- kokios kvailės pasimauna ant šių pajodžargų fokusų??? Patiko bičiuliškas palaikymas- you are so money and you don't even know it. Gali kaltint paviršutinišku šovinistiniu požiūriu į moteris, bet kaip draugas Trentas nuostabus. Vieta, kur Maikas, pažeidęs visas moterų kabinimo taisykles, nesusilaikęs naktį skambina... Blemba, seniai mačiau svetimos gėdos epizodą ekrane, ačiū.. Radus atsakikly tiradą panašių žinučių, pagalvočiau, kad turiu reikalą su mianiakiniu persekiotoju. Bet tuo komedija ir žavi- matome, kad po apgailėtinais flirtavimo įgūdžiais slepiasi visai šaunus bičas, elgesys būna apgaulingas. Dar patiko, kad pagrindinis herojus išlieka savimi, nebando kažko vaidinti, apsimesti, ir galiausiai randa merginą (tik šįkart susilaiko nuo skambinimo 3 nakties) :D

Cuckoo (2024)

Nesupratau- kokia vis dėlto prasmė veisti gegutes? :D Nekalba, keistai krykauja, plaukų neturi, ypatingų gebėjimų taip pat. Išskyrus laiko sustabdymą, kada ima kartotis ta pati akimirka; veikėjas susivokia, kad tuoj nutiks koks mėšlas. Visai smagus efektas. Šiaip įdomus siaubiakas, originalus sakyčiau, gana ilgai niekas nepaaiškėja. Po mamos mirties, paauglė Gretchen turi gyventi su tėvu ir jo naująja šeima. Daug jaunesnė antroji žmona, mažė netikra sesuo, iš kailio besineriantis tobulas tėtušis, tik ne tau, Gretchen. Jie apsistoję poilsio namuose, kur svečių ne per daugiausia, užtat naktim vyksta įdomybės. Ką gi, paaugliai yra tam, kad suknistų rezgamus planus. Kaip jau minėjau, sunku suprasti evil plan esmę, bet tiek to. Dan Stevens, man visai šviežias radinys, pridavė keisto semipedofiliško šarmo, jo įkyrus susidomėjimas Gretchen kėlė nerimą, laimei, nepateisino įsisiautėjusios vaizduotės lūkesčių. Jokio netikėtumo, užėmė evil mastermaindo poziciją, bet pabaigoje truputį per daug tąsymosi su ginklais ir delsimo. Šimtą kartų buvo galima nukept paauglę ir farą. Tęsinio nenorėčiau, bet įtariu, gali pasirodyti.

A Classic Horror Story (2021)

Siaubo filmų fanų grupės vis numeta kokį negirdėtą mėsos šmotą, belieka apuostyt ir įsikabint dantimis. Buvau pasiskaičius, kad čia slowburner, tai ne bėda, man ėmė patikt lėtūnai, sėlini prie tikslo atsargiai, įsitempęs. Yra panašumų su The Ritual ir Midsommar, be to, kūrė italai, ne amerikonai, todėl tikėjausi kokio neįprasto akibrokšto ir sėlinau toliau. Šiais laikais žiauriai sunku sukurti absoliučiai novatorišką konceptą, jei  filmas primena man patikusį siaubeką, bravo. Keistos sudėties keleivių grupelė: nėščioji, saldi užsieniečių porelė, žilstelėjęs daktaras ir storulis nerdas kažkur važiuoja treileriu. Kodėl pasirinktas šis neįprastas transportas, kai pilna lėktuvų, traukinių, autobusų ir t.t., yra svarbiausias klausimas, labiau panagrinėjus, gal būčiau atspėjus kur šuo pakastas, bet lėtas tempas mane užliūliavo, klastingi pietiečiai, cha cha. Tada šovė goro dozę snauduliui išvaikyti,  istorija smagiai pasisuko ir.. Netflix ėmė strigt!  prieš nosį sukosi superstas ratukas, greitesnis tempas asmeniškai buvo prislopintas, gavosi keli išėjimai paieškot užkandžių ar nusimyžt. Nuostabu.. Nervus tąsanti patirtis, bet šiaip gaminys visai šaunus; dar kartą krimstelima vartotojiškai visuomenei į subinę.

State of Grace (1990)

Galvoju- juk žiūriu į dinozaurą- kriminalinė drama visiškai išnykęs žanras, neatsimenu, kada paskutinį kartą kine būčiau mačiusi nusikaltėlių emocijas, vidines kovas ir taip toliau. Aišku, dramos čia įkrėsta net per daug, pagaudavau save, kad nebesiorientuoju, kokios dar kriminalinės varkės vyksta šalia  :D  Užsislapstinęs policininkas gauna užduoti išvilkti į dienos šviesą nešvarius vaikystės draugų darbelius, moraliai tai sunku, tai jis ištisai geria. Nuolat akcentuojama, kad jie airiai, tai čia legit gurkšnot viskį vietoj kavos ir laigyt automobiliu XD Kada pagrindinis herojus puola į paniką dėl savo nepavydėtinos kontraversijos, kolega (John Turturo) smagiai jį roastindamas, nuleidžia ant žemės, žvengiau balsu. Gary Oldman išvagia ekrano laiką be gailesčio. Jo ribinė, smurtauti pirmai progai pasitaikius linkusi asmenybė kaip magnetas traukia akį, nuolat ieško nemalonumų, saugok dieve nuo panašių žmogėnų. Jauni ir gražūs Sean Penn ir Robin Wright; tarpusavio chemija akivaizdi; dar vienas istorinis reliktas, 14m trukusi santuoka iširo 2010m., su liūdnais  smurto šeimoje faktais. Ech, užtat kokia romantiška pradžia... Finalas kiek pompastiškas, matosi, kad režosierius gan emocionalus tipas, bet ai, kartais smagu pažiūrėti kraujais plūstantį last man standing epizodą.

Scrapper (2023)

Pasitelkdama išmanųjį telefoną, dvylikametė Georgie sėkmingai apgaudinėja socialinius darbuotojus, kad po mamos mirties nereiktų keliauti į vaikų namus. Sakytumėt, neįmanomas toks scamas? Dar vakar žiūrėjau reportažą, kada 2023m. JAV rasti septyni žiauriai apleisti vaikai:  gyveno apskretusiam treilery, niekada nelankė mokyklos, dalis buvo protiškai atsilikę, kasdien lupami, o ant šaldytuvo kabojo spyna. Užtat naminiam ropliui tėvai buvo sukūrę instagramo paskyrą. Kur tada tarnybos buvo??? Beprotiškas pasaulis. Gaunasi, kad filme šaipomasi iš požiūrio į vaiko teisių apsaugą. Georgie "užsidirba" vogdama dviračius, o tvarkytis namuose sekasi geriau nei daugumai suaugusiųjų, gražu žiūrėti į jos savarankiškumą. Kortas sumaišo pirmąkart gyvenime pasirodęs tėvas, taip sužinome daugiau apie Georgie gimimo aplinkybes. Sunkiai jiems sekasi susidraugauti, bet pabaigą ir taip turbūt nuspėjate. Istorija kaip ir nepasiūlo nieko naujo, visgi nebrendylos tėvo mėginimai graudžiai mieli.

Oddity (2024)

Rūpestingai kurta atmosfera čia yra stipriausias aspektas: pusiau įrengtame, milžiniškame name, moteris viena tvarkosi, kol vyras gydytojas ilgai užsisėdi darbe (kažkur girdėta, ane?) Iš esmės, po jų pokalbio telefonu, man buvo viskas aišku, ir tolimesnė filmo eiga nebepateikė staigmenų. Sutuoktinių tarpusavio chemija trenkia sulfidais.  Nors ir  stengėsi sujaukti žiūrovui smegenis, turiu omeny sceną su daug piešiančiu vyru, ir jo rastu lavonu ištaškyta makaule. Žodžiu, auka nebuvo vienišė, kurios niekas nepasiges, į aikštelę įtipena ekstrasensė sesuo (!). Jos parduotuvėlė, beje,  sukėlė klausimų- jeigu daiktai įkrauti bloga energija, kas norės juos pirkti, ar kaip klesti tada versliukas?.. Kita vertus, kapitalistiniame pasaulyje pinigų turintis visada teisus, jei norisi aštrių pojūčių, kodėlgi ne, pasiuskit. Jei norėčiau, kad už mane keršytų, tai būtent toks sąstatas- paranormali brigada :D  Tai va, ši neeilinė moteris bando išsiaiškinti, kas iš tikrųjų nutiko jos dvynei, nes kad ji įsileido į namus random prašalaitį beprotį ir buvo nužudyta, guys, she doesn't buy this shit. Į našlio namus atsigabena impozantiška artefaktą- po šio filmo užsimaniau kažko panašaus ir jau pradėjau gamybos darbus :), už mano kūrybinę stimuliaciją filmas gauna papildomą tašką, cha cha. Siužetas nieko naujo, o pabaigą, zapadlo dėlei, užbaigčiau "atsarga gėdos nedaro" principu, būtų efektyviau. 

Mumsy, Nanny, Sonny & Girly (1970)

Dabar filmai apie psichopatų šeimynėles, į kurių nagus pakliūva nelaimėlis prašalaitis, nebestebina nieko, jų prikepta sočiai. Žiaurybės, sadistinio pobūdžio fonas, auka engiama, kankinama, o tu atbukęs spoksai, nes smurto kertelė seniai išskridus į žvaigždes, peršokti nebeįmanoma. Tokios štai mintys lindo į galvą žiūrint ganėtinai seną, iki tol negirdėtą britų juodojo humoro komediją. Mamytė, auklė ir du a la paaugliai vaikai (jų amžius man liko mįslė, bet gerokai 20+) vis ieškosi "žaidimų" draugo savo šeimynėlei. Taisyklės griežtos, būtinas bekompromisis nuolankumas ir savos valios išmetimas šiukšliadėžen. Aišku, joks sveiko proto individas nenorės žaisti pagal taisykles, alternatyva- keliauk pas angelus tada.Vėlgi, nori nenori prieš akis iššoka šlykštoki palikuoniai, kuriais mus šeria siaubo filmų kepėjai dabar; 70-ųjų versija atrodo tokia nekalta, kukli, bespalvė- na nužudė kelis žmones, kurie nenorėjo žaisti, baisaus čia daikto :D  Užtat ko neturi šių dienų pavyzdžiai- stilius. Britiška versija pasižymi agresyviu infantilumu;  koktu klausantis, kaip Mamytė ir auklė tarpusavy peza apie vaikučius. Pasikartojimai, deminutyvai lenda per gerklę, vos pusantros valandos filmas išsitęsia iki begalybės,- nuostabus žiūrovo kankinimo būdas, ploju. Maniau, kad pabaigoje atspėsiu, ką sumanė naujasis įnamis, idant išneštų sveiką kailį, bet scenarijus išlaikė orumą ir nebuvo iki galo nuspėjamas, kaip tikėjausi,- šaunu.

Alien: Romulus (2024)

Atrodo, kiek galima spausti vašką iš frančizės, be Sigourney, kokia išvis prasmė?! Taigi ėjau  kiną su nuliniais lūkesčiais, tiesiog  įpratau lankytis salėje. Atėjus anksčiau, pasitaiko 10-15min absoliučios vienumos pačilinimui, kada sukirba viltis, kad seansą rodys tau vienam  :D Aišku, neišsipildė, atėjo dar šeši septyni žmogeliai, uh. Daug akcentų iš 1979-ųjų dalies; visada džiugu matyti atiduodamą pagarbą pirmtakui, kurių svarbiausias-  sugeneruotas Ian Holm veidas ir balsas; vaidino robotą 1979m. Štai jums ir gyvenimas po mirties :) Pagaliau praktiškai atrinktas cast'as- jokių didžiapapių manekenių tobulais makiažais ir raumenų kalnų sporto salės fanatų. Paprasti, niekuo neišsiskiriantys veideliai, NETGI apsieita be durnos meilės istorijos, man jau srūva dėkingumo ašaros. Grupelė jaunuolių sugalvoja perimti dreifuojantį kosminį laivą ir pasiekti tolimą planetą, kur, sklinda gandai, matyti tekanti saulė (!) Oi atsirūgs jiems jaunatviškas maksimalizmas- laive knibžda gyventojai. Prasideda skerdynės, daugmaž matytos ankstesnėse dalyse, bet yra keli nauji niuansai. Filme pavaizduotas trapus, senas AI modelis Endis, privertęs susimąstyti apie žmonių savanaudiškumą- štai kokiu būdu AI mus pavergs; mūsų savanaudiškumo mastai iškreips įdiegtas programas, patobulės ir mums bus pyzdiec, cha cha. Nepraslydo pro akis nėštukė, galvoju, laukia kažkoks kinder siurprizas; nenuvylė- laukinė fantazija išlipo per kraštus kaip mielinė tešla. What a fuck was that??? Bendram rezultate išėjau labai teigiamai pasikrovusi, geros nuotaikos. Kaip supratau, yra peno dar vienai daliai: Romos dvyniai buvo Romulas IR Remas, žiūrėsim, ką ateity dar sukurps :)

Jeepers Creepers (2001)

Justin Long yra aktorius, labai dažnai žiauriais būdais mirštantis siaubekuose, čia lyg jo vizitinė kortelė, o kreeperiai- visa ko pradžia. Rodykite, noriu šviestis :) Linksmas filmas- siužetas belekaip bukas: blaškosi du jaunuoliai, įkūnydami visagalį amerikietiškąjį kvailumą, bėdai į žiomenis tiesiog patys lipa. Jų nebrendyliški pasikandžiojimai automobilyje iš koto verčia, tipinė sesė ir brolis! Merga iškart iš manęs gauna "metų sesers" titulą- kol brolelis voliojasi įkritęs kažkokiam rūsy, užuot ėjusi į namą, ieškojus būdų, kaip jį iškrapštyti, papūtusi lūpas, maivosi ant greitkelio, lūžau! Tada prisistato randominis demonas (?) ir gerai pavaiko vaikučius, bet atrodo šauniai, praktiškai dėl jo vieno nepagailėjau ir mestelėjau septynetuką. Šiaip ne taip jaunimėlis pasiekia šerifo nuovadą, bet demonas nesnaudžia, lipa ant kulnų, galvijas! Dar į aikštelę išbėga niekam tikusi aiškiaregė, kurios žinios šūdo vertos, ta prasme, kokia nauda iš "pasirodo kartą per 23metus 23 dienoms, anas jau čia, ką daryt, rupūžgalve? XD Ai, efektai liko neaptarti- nuogų manekenų išpūstais papais kompozicija- iš juoko stačiai klykiau, ačiū kūrėjams! 

The Last Stop in Yuma County (2023)

Visai atsitiktinai rastas perliukas, šmirinėjau Reddite tarp indie pasiūlymų, ir bac! Negirdėtas, nematytas  pernai metų blynas (debiutas, ir neprisvilo, bravo!) Nuotaika panašus į U Turn; vienas tų aplinkybinių spąstų filmų, kur herojai atsiduria situacijose, iš kurių nėra išeities. Pridėkim mano mėgstamiausią vietovę- bekraštę dykumą Amerikos pietuose, kur pilno benzino bako vertė prilygsta gyvybei, ir gaunam nerealiai smagų rytmetį užkandinėje.. į kurią ką tik užėjo du banko plėšikai. Tą rytą su degalais nepasiseka daugeliui- plėšikams, keliaujančiam pardavėjui, pensininkams, jaunai dykaduonių porelei. Įtampa auga, užkandinėje renkantis vis naujiems klientams. Veikėjai smagūs, man labiausiai patiko pardavėjas, šmaikščiai suvaidintas Jim Cummings- manierizmai panašūs į Thunder Road , tik čia dar labiau apgailėtinas :D Kada liko tik pusė valandos, o jau daug kas buvo negrįžtamai nutikę, galvojau- ką dar pamatysiu? Ne per greitai jie čia..? Tada pridėjo kelias absurdiškas situacijas! Blemba, kodėl neuždėjo komedijos štampo, vaipiausi visą pusvalandį! 

Gloria (1980)

Gena Rowlands, aš jau tave dievinu! Kokia moteris! Stilinga, aštrialiežuvė, kieta kaip titnagas- dar vienas bendras  sutuoktinių projektas ir antroji "Oskaro" nominacija. Įdomu, koks buvo John'as, kad Rowlands sugebėdavo šitaip suspindėti vyro filmuose? Perfekcionistas, štai kas. Kol kas ši Cassavetes juosta man patiko labiausiai. Kur nebus, kada pažeriama tiek kinematografijos: miesto panoramų iš aukštai, tiltų, bruzdančių gatvių, pirmyn atgal siuvančių taksi, jau pirmosios filmo minutės rodė- mėgausiuosi. Glorija, šilto ir šalto mačiusi kriminalinio pasaulio atstovė priglaudžia nelaimingą kaimynų šešiametį. Jo šeimos ateina nukepti  mafiozai, nes tėvas buhalteris apie jų reikalus išsitarė FTB. Vaikui Glorija nepatinka, Glorijai berniūkštis- taip pat, bet nėra kas daryti, reikia bėgti. Ekstremalios situacijos moteriai ne naujiena. Po truputį kyla įtarimas, kad per daug jiems sekasi, nesąmonė- porelė neturi sąjungininkų,  juos medžioja gausios pajėgos, o šiedu vis išsuka uodegą. Bet žinote ką? Buvo smagu bent kartą pamatyti TOKIĄ kietą moterį, susitvarkančią  su gangsteriais 1 2 3, jiems belieka iš gėdos žliumbti :D Dzin tie realistiškumai, ant  tiek įtaigi aktorė. Vaikiukas irgi neprastas, mažas neklaužada su charakteriu, ne koks apsiseilėjęs snarglys.  O pabaiga... Gavau skaityti internete, kokios čia tekstės ir potekstės, nes akivaizdu, kad per daug pozityvo. Jau bijojau, kad užholivudins pabaigoje ir sugadins viską, bet nieko panašaus. Simbolizmas su humanizmo motyvais paliko puikų įspūdį.

A Woman Under the Influence (1974)

Šį mėnesį Anapilin iškeliavus Genai Rowlands, supratau, kad praktiškai nesu jos mačiusi vaidinant! O ji gera, senoji aktorių karta, kada talentas dar priversdavo nubraukti susižavėjimo ašarą ir užimdavo kvapą. Nesismulkinau ir įjungiau geriausią pasirodymą filme, kurį režisavo sutuoktinis John Cassavetes; vienu šūviu du zuikiai, jo kūryba taip noriu daugiau pasidomėti. Man nunešė galvą... Buvo taip gerai, kad akimirksniu atsidūriau chaotiškoje Meibelės virtuvėje- darbininkų šeima, trys vaikai, draugiją mėgstantis vyras- namai nuolat pilni statybiorų, kuriems gauni virt makaronus, landi anyta ir avilys, dūzgiantis galvoje. Kažkas Meibelei labai negerai, maniakinės asmenybės sindromas ar kas? Aukštos įtampos zona, nejauku, bet žvėriškai tonizuoja ir įtraukia. Cassavetes visą dėmesį sutelkia į veidą, jau pastebėjau, kad kinematografija jam ne tiek rūpi; jeigu turi kažką iš savęs išspausti, spausk, o aš įamžinsiu. Nuolat nuo žmonių ūžiantys namai tikrai nepadeda moters psichinei sveikatai, vyrelis nesuprantingas, bet čia koją kiša itališkos šaknys, jie nėra vienišiai, juokinga ir graudu, kada jis susivokia, kad namai vėl braška nuo draugų žmonos grįžimo iš ligoninės proga, bet GAL jai reiktų ramybės? Nesu mačiusi, kad aktorius pademonstruotų tiek emocijų, grimasų, keistų garsų- G.Rowlands užima #63 vietą TOP 100 visų laikų geriausių pasirodymų. Buvo pikta, kad "Oskarą" tais metais nudžiovė Ellen Burstyn su "Alice Doesn't Live Here Anymore", bet perskaičiau, kad jeigu ne Martino Scorsesses įsikišimas, Cassavetes nebūtų radęs platintojo savo filmui. Genijus turėjo uoslę.

Incendies (2010)

Jeigu būčiau žiūrėjusi bent 6-7metai atgal, gal sugebėčiau pamatyti kandidato į geriausio užsienio filmo kategoriją, žavesį. Dabar.. sąmonę aptraukęs abejingumo ir pasyvumo rūkas, net nuobodžiavau, laukdama  skandalingos pabaigos, kurią vis afišuoja įvairūs filmų groupsai internete. Pamačiau, gūžtelėjau pečiais, išjungiau. Žmonės amžinai pasmerkti niautis tarpusavyje, nes jie gyvuliai, kuriems nuolat rūpės pademonstruoti jėgą ir valdžią: belaisviai bus tupdomi į kalėjimus, kankinami, moterys prievartaujamos, vaikai nukepami šūviu į galvą. Kartais man atrodo, kad pasaulyje smarkiai išaugęs gyventojų kiekis (dabar kiek, 8 milijardai trinasi po saule?) sukelia siaubingą paniką, siaubą, kad išteklių tiesiog neužteks- skelbiam karą. Kaip gamtoje- teišlieka stipriausias, jam visas ėdesys ir teritorija. Kartais buvo sunku suprasti, kurią laiko liniją rodo: motina jaunystėje labai panaši į dukrą, turėdavai atidžiai įsižiūrėti, paskui keblumų iškėlė matematika, negaliu atsikratyt įpočio skaičiuoti amžių. Taip, baisus musulmonų-krikščionių konfliktas, nesaldu būti silpnąja lytimi, ir t.t. Filmas geras, bet neįtraukė: palaukit, užsidėsiu šalmą, iki pradėsit mėtyt akmenis.

MaXXXine (2024)

Seniai taip gerai buvau įsipatoginus kino salėje- troškau, kad filmas niekada nesibaigtų. Lyg laiko mašina kas būtų užkūręs- aštunto dešimtmečio Holivudas: filmų industrija, castingai, prasimušti bandanti porno žvaigždė, kokainas, vakarėliai, religiniai prostestuotojai, Night Stalker šlovės valanda. Muzika, rūbai, mirgančios gatvės, filmavimo juosta kažkokia speciali, nežinau techninių terminų, bet autentika fantastiška, lyg žiūrėtum seną seną juostą. Galvojau, kaip filmą įvertintų Quentino Tarantino, juk apie jo mylimą Los Andželą, ar užskaitytų, čia net yra video kasečių nuomoj dirbantis čiuvelis :D  Mano dėmesį taip įtraukė detalės, kad nesekiau siužeto(!) kas man būna kertinis dalykas, be vaidybos. Visiškai negalvojau apie finalą, aišku, pasirodė šiaip sau, bet jei gerai pamenu, jį galima nuspėti; turint omeny "X" istoriją, kabliukas buvo paliktas. Juokinga ir ironiška, netgi gyvenimiška. Mia Goth, wow, niekada taip nesižavėjau moterimi ekrane- stulbinančios išvaizdos ir ypatingu cinkeliu, kuris išskiria ją iš kitų. Ryžtinga, atkakli, mokanti apsiginti, pasitikinti savimi, bet su savaime suprantamais abejonių šešėliais, netgi baime. Jos agentas prajuokino, nes atminty stovi kaip kostiumuota, respektabili  serialo  The Boys valdžios figūra, o čia panašus į pigų sutenerį nupieštais antakiais,  ir kas ten per plaukai??? Kita vertus, atitinka atstovaujamą laikmetį, visi atrodė kaip spintoje sprogus vaivorykštei XD Kevin Bacon personažas irgi priduoda komiškumo, nė nepažinau iš pradžių! Detektyvai skystoki, senis juos sutvarko kaip du mažvaikius, o ne patyrusius teisėsaugos atstovus, antakiai šoko aukštyn, wtf? Susižvengiau salėje ne kartą, bet pritariančių negirdėjau, ką gi. Pabaigoje kažkas paplojo, faina reakcija. Kaip trilogijai, paskutinis gabaliukas solidus ir sveikintinas, ačių tau, Ti.

Watcher (2022)

Viskas, esu įtikinta galutinai- Maika Monroe yra dėmesio verta aktorė, sugebanti transformuotis ir kaskart pasiūlyti kažką naujo. Šįkart- paranoidinė užsienietė žmona, per dienas sėdinti viena svetimoje šalyje, kol vyras dirba; nesupranta kalbos ir jaučiasi persekiojama kaimyno iš gretimo namo. Visuomenė linkusi į bedarbius žvelgti pro nuolaidžios pašaipos lęšį, todėl jos skundais niekas netiki. Nuobodžiauja, vargšelė, todėl prisigalvoja nesąmonių. Nuobodulys yra nuožmus priešas, su kuriuo pati kasdien susiduriu, todėl Jay problema pasirodė labai artima ir suprantama, o socialinė atskirtis perteikta nuostabiai. Kokioms aukoms ryžtasi moterys, galva neišneša, kojos nekelčiau į šalį, kur būčiau viena kaip pirštas. Daugiabučiai truputį primena Lietuvos mikrorajonų siaubūnus, tik mes turim stiprią užuolaidų tradiciją, todėl jei kas ir seka tave, vargiai ką įžvelgia. Netoliese siautėja žudikas, kas vargšei visai nurauna stogą- ji įsitikinus, kad čia tas pats asmuo. Ar kyla nors mažytė abejonė, kad klysta ir iš tikrųjų fantazuoja? Ne, tikėjau nuo pat pradžių, truputį per akivaizdžiai krypazoidas pavaizduotas. Kas labai patiko- dizaineris, kuris rengė pagrindinę aktorę. Eina sau, kaip stilingai atrodė, miriau iš pavydo; raudono megztinio fasono užsimušdama ieškau, bet nieko panašaus nerandu, vien užsegami beformiai skarmalai, jau nekalbant apie debilišką madą, kada rūbas tyčia trumpas ir kyšo "meilės rankenos". Režisierė- moteris, todėl taip gerai perteikė nesaugumo jausmą, kurį patiria moterys vyrų pasaulyje, super.

It Follows (2014)

Po Longlegs susidomėjau Maika Monroe, užkabino mane obstipacinė vaidyba! Kažkodėl visada maniau, kad pagrindas čia bus paranormalūs reiškiniai, todėl sąmoningai praleidau, eilinė klaida, cha cha. Po smagaus pasijodymo mašinoje su bahūru, Jay perduodama estafetė- nuo šiol bus persekiojama. Ne, ne sekso ištroškusio patino, bet jai vienai matomų žudikų! Gonorėja būtų buvę paprasčiau XD Paranoja šauna į lubas, niekada nežinai, iš kurios pusės pasirodys  ir KAIP atrodys sekiotojas, laimei, Jay turi patikimų draugų. Prakeiksmą gali perduoti kitam su juo permiegojęs, regis, pasičiupai pirmą pasitaikiusį ir rami galva; bet Jay elgiasi kitaip. Kad jau yra savanorių, ne jos bėdos, lol :D Filme nefigūruoja suaugusieji, kas dar labiau paryškina apleistumą; seksas tuštumai užpildyti, paslaptingas paauglių gyvenimas ir reikaliukai... Fainas garso takelis, negyvenamos priemiesčių namų eilės, kiek akys užmato- niūri atmosfera nuostabi. Finalas pasirodė keistokas, elektra ir vanduo labai rizikinga porelė, bet vis pamirštu, kad mintija ne proto bokštai, o nedamiegoję, mirtinai persigandę paaugliai. Skaičiau, bus tęsinys, reiks nepraleisti.

The Killing of a Chinese Bookie (1976)

Skaičiau, kad filmas savu laiku patyrė didžiulį fiasko- žiūrovai ėjo iš kino salių pasipiktinę ir nusivylę. Pradžioje jis buvo daug ilgesnis, 2:15min, manau, tai smarkiai prisidėjo prie išreikšto negatyvo gausos, vėliau režisierius juostą apkarpė iki 1:40. Nesėkmės priežastis- John Cassavetes, būdamas žalias kriminalų srityje, parašė scenarijų kriminalinei dramai ir režisavo jį pagal savo viziją. Išėjo labai meniškas produktas, o nusikalstamas pasaulis paprastai siejamas su purvu, atmatom, žiaurybėmis. Scenos, kur smurtas, šaudoma, miršta žmogus- jos visos atliekamos tamsoje, nieko nematai! Gladiatorių šou fanams, ištroškusiems kraujo, čia buvo lyg antausis! Kaip drįso atimti privilegiją pasimėgauti prievartos vaizdais ekrane! Iš tikrųjų, tik dėl šios priežasties filmas vertas dėmesio po tiekos metų, dėl to netipiškumo ir Cassavetes prisiimtos rizikos. Pastebėjau, ką mėgsta labiausiai- tai pritraukti aktoriaus veidą su kamera, viskas vyksta jo išraiškoje, emocijose. Prasiskolinęs striptizo klubo savaininkas Cosmo turi reikalų su mafiozais, kurie pateikia jam užduotį- sykį pinigų grąžinti negali- nužudyti kinų šulą. Cosmo nepanašus į gangsterį, nededi daug vilčių, kad susitvarkys. Realiai, toks ir planas- turėtų būti kulkų suvarpytas senio apsaugos knibždančioje viloje. Cosmo supranta, kad užima linksmintojo vaidmenį, kad žiūrovas bent penkiolikai minučių užsimirštų, kas yra pats- jo biznis laikosi ant šios iliuzijos, gilus monologas pabaigoje tą pabrėžia. Pats įsivaizduoja, kad yra sėkmės įsikūnijimas, apsuptas gražuolių, bet čia vėl iliuzija. 

The Coffee Table (2022)

Kūdikio atėjimas į pasaulį atneša daug sumaišties, ypač kada tėvai ne pirmos jaunystės ir nervai sudėvėti kaip davatkos skudurai. Pora niaujasi lyg šuo su kate, idiotiškas ginčas dėl sušikto kavos stalelio paskleidžia tiek psichologinio smurto dūmų, kad akis ima griaužti. Moteriškė prašosi plytos į snukį, savotiškai, galų gale gauna... Greitai supranti, kad čia bus viena porų, kur vyras pakištas po padu. Nesakau, kad man patiktų atvirkštinis variantas, tiesiog valios primetimas kelia siaubą. Jų toksiški santykiai (arba aš nenormali, žmonės juk  iš tikrųjų panašiai gyvena, ačiū, nereikia) buvo didžiausio klaiko šaltinis. Filme labai daug užknisančių, įkyrių veikėjų (paauglė kaimynė, baldų pardavėjas, brolis su savo paikše drauguže), kurie zulina zulina trapius nervus, o turint omeny kas dedasi vyro galvoje, nesupratau, kaip jis taip ilgai ištvėrė. Visiška auka. Ispaniško temperamento viražai čia labai tiko, be ekspresijos, nuotaikų kaitos, isteriško juoko ir ašarų kaleidoskopo filmo nė neįsivaizduoju! Absoliutus NE vaikų įsigijimui liko nepajudintas.

Longlegs (2024)

Kokį unikalų įpūdį palieka filmas- robotiška užkietėjusių vidurių vaidyba iš Maikos Monroe ir travestija iš Nikolo Cage'o, apsiautus istoriją  nemalonios atmosferos marška. Niko tik balsą girdime, jo nesupainiosi su niekuo, užtat išvaizda... Pradžioje kamera nukerpa pusę veido, matome tik baltai vilkintį žmogų, išsiviepusį, gero nežadantį, o kada stoja visu gražumu- prieš mus plastic-surgery-spree perėjęs objektas!  Nuostabus iškrypėlio ekvivalentas, 10/10. Gal kada pamiršiu siužetą, bet šito veidelio- niekada. Aiškiai simpatizuojama The Silence of the Lambs, mano kuklia nuomone, Cage'as perspjauna Buffalo Bilą, kad ir kaip mėgčiau Ted Levine. Daugiau nei pusę laiko spėlioji, ar čia bus kokio siaubo baubo, nes laisvai sueitų kaip detektyvinė kriminalinė drama, tai likus penkiolikai minučių iki finišo, balsas paaiškina viską kaip mažam vaikui XD Achujenai, nurimkit, nereikės googlinti pabaigos, štai visi taškai ant "i". Gal išėjo sarkastiškai apžvelgti, bet iš tikrųjų čia geriausias Oz Perkins filmas. Labai patiko originalūs veikėjai, net neturiu su kuo lyginti, o šiais kopijuotojų-konformistų laikais šitai yra gerbtinas dalykas. 

What You Wish For (2024)

Pavyzdys, kaip su nedideliu biudžetu ir protinga režisūra visgi įmanoma suręsti padorų trilerį. Nick Stahl čia gerai įsikomponuoja, čiuvas niekada neina lengvu keliu, o lenda į tamsius bruzgynus-  mėgsta keistus vaidmenis, pamenu, prieš porą metų paliko gerą įspūdį What Josiah Saw , o naujas filmas man dar labiau prie širdies. Ką reiškia tinkamas castingas, visai kitas reikalas žiūrėti! Vaidina prasilošusį, kuris neša kudašių ir atskrenda pas senai matytą draugelį. Compadre sekasi pavydėtinai, o štai protagonisto mobilka zyzia nuo grasinančių žinučių ir ultimatumų, jei nesukrapštys skolos. Žiauriai  nenoriu pasakoti kas vyksta toliau, patys pamatysit, slapukauti verta. Pradžia lėta, Stahl malasi po prabangią chatą ir stena iš pavydo, veiksmas įsibėgėja antroje filmo pusėje, girdime daug egzotiškų patiekalų pavadinimų, kada lėkštėje turinio mažai, bet viskas labai aukštos klasės :D Kurstoma įtampa, nors atomazga nenustebina, džiugu, kad baigė taip, kaip baigė. Dideli pinigai valdo, tiesa sena kaip pasaulis. 

Lowlifes (2024)

Daug tikėjausi, o gavau kakalais aplipusią špygą, siaubo komedijos žanrą  nuleisiu į klozetą savo asmeniniuose pasirinkimuose. Turiu omeny, šių laikų, senas geras 80's trash nepaveda. Juokauti reikia mokėt, nemoki pist, nereikia lįst, sako liaudies išmintis. Nors potencialo buvo daug, viską sušiko klaikus castingas. Kas šitie žmonės??? Žertva motina su antidepresantų bonkute, du kvaili vaikai, išsipisinėjanti lesbietė duktė (kaipgi be šito), apgailėtinas nuo žmogžudysčių dročinantis jaunesnysis brolis- šitam blogiausio aktoriaus titulas, period. Tėveliukas dar dar tempia reikalą, bet vienas lauke- ne karys. Toliau- kas parenka berniuką saldainiuką redneck'ui vaidinti? Apskritai rednekų šeimynėlė visiška gėda, nu pasidomėkit, kaip atrodo vadinamojo socialinio sluoksnio atstovai, Deliverance pažiūrėkit. Aklai sekt nereikia, bet odontologo pasididžiavimo vertos šypsenos čia atrodo absurdiškai, o tas akcentas, ausis raižo, ant tiek nenatūralus. Jau nekalbu apie absurdiškus poelgius pabaigoje, kada ne iki galo užtvatini priešą ir kitos nesąmonės. Būtų parinkę šiurpesnės išvaizdos tipų, išmetę homoerotiką, atsisakę debiliško humoro- būtų visai vykęs produktas. Gerai, kad trukmė per daug neatima brangaus laiko. Vienžo, šūdų šūdas.

In a Violent Nature (2024)

Na štai, lauktoji premjera jau čia! Sėdim gal dešimt asmenų, matau kažkas atsitempė popkornų kibirą- žino, kur atėjo? Matyt skrandis plieno sienelėm, pavydžiu. Kelios porelės, originalus būdas romantikai pakurstyt, cha cha. Ekraną sumažina vos ne iki šiknaskylės dydžio ir pradedam. Skaičiau daug atsiliepimų: maišė su šūdais kaip bore-fest'ą arba kėlė į aukštumas dėl originalaus požiūrio kampo, arba/arba. Kontrastai visada patraukia mano dėmesį. Jau minėjau, prieš tai padariau lengvą apšilimą, nes pjaustalai nėra mėgstamiausia siaubekų rūšis. Ir ką- beveik viskas apversta aukštyn kojom. Režisierius nugramdė saldų glajų- paliko vien faktus. Nerūpestingų stovyklautojų chebra, žveriškas žudikas iš pragaro, vien mėsinėjimas, mėsinėjimas, mėsinėjimas. Ir daug gražaus miško. Jokio soundtrack'o, vien matom, kaip žudikas lėtai pėdina per girią. Tie gūrinimai spėja prailgti, salės gale net ėmė kažkas šnibždėtis ir aptarinėt, blet žmonės, kas per manieros. Nugramdymas- tai aukų deaktualizavimas; mes su jais praktiškai nesupažindinami, nesistengiama jiems prikurti prasmingo dialogo, jie pilki kaip pelės, paprasta šaikelė, lyg surinkta Akropolyje per "Jamam" dienas. Jų gyvybės tokios pat svarbios kaip tarakonų bute- gal kas gaudot ir kilniaširdiškai paleidžiat į lauką? :D Žudikas kažkoks vaiko mentaliteto drimba šlykščiu snukiu, nuėmę pakabuką, nelaimėliai prikelia jį iš mirusių, kad prasineštų tarp gyvųjų. Jis nėra kietas kaip Mike Meyers ar Jasonas, negali jo herojizuoti, per Helloween'ą kažin ar rinktumeisi šį kostiumą. Tai beprotiškai stiprus ir nemarus retardas. Viskas rodoma iš jo perspektyvos, todėl nulis adrenalino ir suspenso, būdingo penktadienistrylikta, helovinas ir pan legendoms. Tik smurtas dėl smurto.  Nužudymas blondės, užsiimančios joga, nustebino nauja technika, wooooosh.. Pabaiga įvaro įtampos, nors nieko blatno neparodo, lieka žiauriai nesmagu. Senas įprotis, kad tuoj pystels džampskerą, privertė ausis užsikimšti. O nepystelėjo.  P.S nors sakiau, kad šnekos tuščios ir neįsimenančios, nuskamba nuostabus bybis kaip lūpdažis palyginimas, išsisaugau šitą:D 

Dogman (2023)

Siužetas totalus  kosmosas, kas to Luco Bessono galvoje?? Prieš žiūrėdamas, turi atjungti visus logikos saugiklius, o tai išmuš ir išjungsi filmą. Nežinau, ar daug prarasi išjungęs, tik praleisi labai įsimintiną Caleb Landry- Jones. Užfiksavau pavardę prieš pora metų matytam Safdie filme apie valkatas-narkašus, esu prisiekus strazdanių mylėtoja, o jis dar ir talentingas, ak. Nepaisant to, kad vaidino outcast'ą- invalidą- keršytoją, pasitelkusį šunų armiją, jis gargantiueliškai išvilko šią melodramatišką nesąmonę link pagarbos slenksčio. Neperžengia jo, bet raskit kitą, kuriam būtų pavykę išlipti iš absurdo peklos sausam. Klasikinis debiliška istorija, bet nuostabi vaidyba, atvejis. Viskas žiauriai perspausta- religinio fanatiko tėvo smurtas šeimoje kažkoks biblijinis, ten turėjai apsibliaut, gaikčioti iš užuojautos, o tik žvengei iš silpnapročių su kryžiais ant kaklų. Tearjerkin'ė meilės istorija, nu jau atleiskit, rimtai??. Paskui tas epizodas drag-queen klube, nuspėjama ir klišiška nors rėk, Jėzau, Piaf... O ant koldūnų, nutelos, faršo, marmelado torto dar dar užlipdom silkę-  kriminalinio elemento- skanaus! Užtat šunys nuostabūs, galima rimtai užsikrėsti noru turėti ciucį- kiek dresūros, pasaka,   gyvūnai badass, neteko matyti.

The Burning (1981)

Dar vienas slasher'is bendram išprusimui; sakyčiau, kūrybingesnė ir smagesnė "Penktadienis, 13ta" versija. Paaugliai su daugiau gyvybės, sąmojo, charizmos, nuo raumeningo peštuko iki žertvos didele galva, nuo komiko iki šakaliuko (Fisher Stevens, koks jaunutis ir juokingas plonom kojytėm ir rankytėm :)), paties žudiko išvaizda neblogai sukurpta, panašiai nudegus morda ir atrodytų. Į vasaros stovyklą prisistato kadaise siaubingą traumą patyręs buvęs prižiūrėtojas, pokštas baigėsi liūdnai, liko sudarkytu veidu ir daug įtūžio, pasisaugokit, pizdukai! Kodėl pirmiausia mieste užlenkia prostitutę, nežinau, čia gal dėl vyriškumo pažeminimo, scena juokinga ir absurdiška, bet jei man kekšė prikištų dėl baisaus snukio, čiuju ir aš įsižeisčiau :D Stovykloje  jaunimėlis nerūpestingai leidžia laiką, flirtuoja, deginasi, mergos aptarinėja bernus, paskui su tais bernais dulkinasi arba pamyža paskutinę minutę, kaip kuri. Yra kas po mergų dušines atsėlina pasidairyt XD Nežinau, Alfredo herojui linkėjau blogiausios baigties už tokius šposus, nesvarbu, kad padūchintas, man iškrypėlių negaila Aktorius parinktas tobulai atlikti creepo vaidmenį, išvaizda provokuoja dar niekada neskambėjo įtikinamiau. Pažiūrėjus užsimanai pasiirstyt baidarėm ir pakimarint prie laužiuko miško apsupty- užkrečianti vasaros atmosfera!

Kinds of Kindness (2024)

Ilgam įsiminė dėl juokingo įvykio, nutikusio kino salėje. Prasidėjus filmui, girdžiu: už manęs šnypščia atidaroma skardinė. Hmm, žiūralas ne užkandis, o kietas riešutėlis nusimato, susilaikyčiau nuo alučio, bet juk karšta, atsigaivint norisi, tebūnie. Po kurio laiko pasigirsta su niekuo nesupainiojamas garsas: persona užknarkia. Okey, filmo trukmė beveik trys valandos, bet kam galėjo nutikti :D Pridėsiu, manęs miegas neėmė, bet kėdėje tikrai gali nuskęsti- siužetas kaip guma, nutįstanti į begalybę; režsierius nė kiek nesistengia išlaikyti dėmesio. Trys istorijos, visos šizovos, peržengiančios ribas, nejaukusis Yorgos Lanthimos grįžo! Smagu ekrane matyti Willem Defo, Emma Stone nepasišiukšlina, bet labiausiai išnaudotas Jessie Plemmons. Praėjus didžiajai daliai filmo, žiūrovas pabudo ir išėjo, gal nusivemt į tualetą (?), nes buvo gatavas- šlitiniavo tarp kėdžių. Keisčiausia, kad paskui grįžo, į tą pačią vietą, nors salė pustuštė. Grįžo, kad vėl smigtų, koks ryžtas! Pabudo, kada ėmė leisti titrus, vėliau matėm tysantį stotelėje ant bordiūro XD Taip išėjo, kad smegenys gavo pasidalinti- sekti siužetą ir įvykius užnugaryje, todėl per daug neįsijaučiau į turinį. Pamąstyti, padiskutuoti yra apie ką, labiausiai nudžiugino kūrybinė laisvė, beatodairiškumas-  patiks, nepatiks žiūrovam- pochui, aš čia dirigentas. Kaip supratau, čia hiperbolizuotas, groteskizuotas noras įtikti/patikti aplinkiniams- bet kokia kaina, bet kokiom priemonėm. 

Friday the 13th (1980)

Laukiu kine pasirodant In a Violent Nature, todėl nutariau- pirma reikia pažiūrėti vieną garsiausių slasherių, neabejotinai padariusį įtakos. Frančizė, žinoma iki kraujo net nemačiusiems- pvz, kad pirmoje dalyje Džeisono nepamatysime. Teliko šypsoti matant jaunimo pramogas gamtoje be interneto- ne taip tolima praeitis, o jau tokia svetima.  Stovyklos aplinka- apleisti nameliai, senos antklodės, virtuvės rakandai, viešieji tualetai milžiniškom durim padėjo įsijausti į atokios, tragedijom paženklintos vietos nuotaiką; ir čia vasarą turėtų krykštauti vaikai? Tikrai ne. Vieną po kito, kaip bejėgius viščiukus, savanorius studentus ima pjauti žudikas. Prajuokino, koks jis metodiškas ir planuojantis pradžioje, o paskui nesugeba susitvarkyti su likusia gyva final girl. Pastaroji, aišku, per daug ir nesistengia nudobti užpuoliko, svarbiausia paleidus gerklę bėgti į tamsą- labai panašus elgesys į The Texas Chainsaw Massacre, sukėlęs kone isterišką juoką. Atrodo, blogiausia, kas nutiks ją prisivijus- atims liemenėlę. Vorhees klajonės turi nesveikai daug tęsinių, dar nežinau, ar norėsiu įklimpti, bet pradžia padaryta.

Lady in White (1988)

Vaikiškas siaubo filmas, su daug jausmingos italų šeimos virtuvės vaizdelių. Bendram rezultate atrodo komiškai, bet palietus rasizmo klausimą, liūdna. Mažas berniukas (šauniai pasirodęs atlėpausis Lucas Haas) mėgstantis kurti istorijas ir besižavintis siaubo tematika, išgyvena keistą nutikimą mokyklos drabužinėje. Jam pasirodo mergaitės vaiduoklis; netrukus jis sužino, kad vargšelę ištiko siaubinga lemtis. O ir pats vos nepalydi gyvybės.. Nuo šiol vaiduoklė vis pasirodo, o vaikas laužo galvą, norėdamas išsiaiškinti jos paslaptį. Filmo laikas švaistomas buitiniams vaizdeliams, neskubama kurstyti intrigos; turiu pasakyti, italų mentaliteto vaizdavimas buvo gryna parodija, ypač senelių, susimildami :D Kas žudikas, nebuvo spėlionių, nes nebūna siužetuose linijų šiaip sau. Aišku, pabaigoje holivudiškai viskas išsisprendžia, net cukraus vata prėska, palyginus su už širdies griebiančiu vaizdeliu. Todėl man labiau patinka mažo biudžeto 80's filmai, su kūrimo laisve: turėdami mažai babkių, daug stipriau kuria suspensą, išnaudoja žiūrovo vaizduotės galią, nesibodi debiliško make up ir kečupo kraujo, bet nors matai režisierių besismaginantį. Ką gi, dar viena siaubo seniena- check.

Calibre (2018)

Du draugai išvaro patūsinti, pamedžioti- vienas jų greitai taps tėvu, baigsis nerūpestingos dienelės; reikia paskutinį kartą pašėlt. Nuvaro į kažkokį bedarbių kaimą ir prisižaidžia. Jokiu aspektu nepateisinu medžioklės; parduotuvių šaldytuvai prikimšti mėsos, nors vežimu vežk  ir ėsk steikus, kol apsivemsi. Karvės, kiaulės, vištos- kasdien milijonai jų palydi gyvybes, prieš tai nugyvenusios apverktiną gyvenimą aptvare, garde, narve ir t.t. Kam kėsintis į tokius nuostabius gyvūnus kaip elniai??? Visiškai nusispjaut ant tolimesnio durnelių likimo, tik įdomu, kokiu būdu viskas nuvairuos į dugną. Kaimo bendruomenė įtari, budri, greitai suriša galus, tvarko reikalus it mafijozai, organizuotumas nepadarytų gėdos Sopranams. Finalas- įsimintinas, netgi teisingą, sakyčiau, sprendimą priima viršaitis, geriau nesugalvosi. Susimąsčiau apie vyrų draugysčių dinamiką- dažnai vienas būna flegma, o kitas- alfa, vadas, motoras. Tokius greitai išgliaudo flegmos sugyventinė ir trūks plyš, pasitelkus moterišką klastą, nutolina nelabąjį nuo flegmos, kad nedarytų blogos įtakos. Šimtus kartų gyvenime matyta situacija. Kadangi čia draugužė to nepadaro, turim ryžtingą kelionės pragaran scenarijų. 

A Quiet Place: Day One (2024)

Skiriu visus 5 balus katinui- stebuklingas filmo talismanas: nepasimeta pasaulio pabaigos aplinkybėmis, nekniaukia, nesidrasko, nebijo svetimų žmonių ir ištveria nardymus kanalizacijoj lyg būtų amfibija, ne žinduolis. Mano katė būtų akimirksniu pražudžiusi, ką jau mėgsta, tai bliaut be priežasties. Šekit ateiviai, nukąskit man galvą, skanaus :D Pasirinkimas istoriją pateikti hospiso gyventojos akimis liko nesuprantamas- kodėl? Dienos suskaičiuotos, specialiai gatvėse parėkaučiau ir užbaigčiau fentaniliu maldomas kančias. Visgi paaiškėja, kad herojė turi MISIJĄ. Taip pereiname prie kito išsigelbėjusiojo. Joseph Quinn, Stranger Things sužibėjęs smagiam, nuktrūktgalvio dealerio Edžio vaidmenyje, čia  he is a pussy.. Koks būtų lietuviškas atitikmuo? Putkius? Pasirinkimas nevaizduoti vyro kaip herojaus-supermeno ekstremaliomis aplinkybėmis, vertas pagyrimo, visgi būčiau labiau norėjusi, kad vaidmuo būtų tekęs kokiam nežinomam aktoriui. Dabar negaliu projektuoti aktoriaus kitaip nei myžniaus trydaliotojo amplua! O tada  prasideda DRAMA. Ko nepernešu, tai jausmais tvinksinčių akimirkų, kur bandoma manipuliuoti žiūrovo jausmais. Taip, pasauliui krachas, ir aš, serganti juodaodė moteris, ką sutiksiu? Žinoma, baltaodį kilniaširdį romantiką. Survival of the fittest yra tai, kas realiai vyktų, tave sutryptų gatvėje iš siaubo šuoliuojanti žmonių kaimenė nei gautum tą šleikštų picos etiudą, lol. O bet tačiau. Apsilankymas kine buvo spontaniškas, gavau kvietimą; ištrūkti iš namų vakare, visą dieną tvyrojus 34 laipsnių karščiui, buvo atgaiva, todėl thanks, bro, ju da best.

A Field in England (2013)

Filme užkramsnojama grybų- haliucinacijos persiduoda žiūrovui, imi trippinti su herojais ir taip 1,5val :D Nemėginau perprasti siužeto, čia tiesiog meninė šyza su epilepsiją provokuojančiais mirguliavimais- žiauriai cool atrodo, bet kas turite diagnozę, saugumo sumetimais praleiskite. Atsimenu, vaikystėje, turėjau žaislą, vamzdelį, pridėjus prie akies ir sukant ratu, spalvoti stikliukai dėliodavosi į skirtingas kompozicijas,panašus potyris ir čia. Nors žiūrėjau su titrais, senovinė anglų kalba pateikė nemenkų iššūkių, ant galo mėgavausi vien vizualu. Pasirinktas juodai baltas filmavimas, turint omeny, kokie jie sutriai be apatinių, atrodo orus ir praktiškas sprendimas. Kolektyvas ypatingas- su Michael Smiley priešaky; iš jo nuolat lauk fantasmagorijų, išskirtinių bruožų veidas tam ir skirtas. Dar yra čiuvas su venerine liga, abejotinų protinių gebėjimų vyras, astronomas- bailys ir tarnas(?). Visi neša muilą iš mūšio lauko, tiek supratau, bet paskui istorija pakilo ir nuskrido į man nepasiekiamą lygmenį XD Svarbiausia, nuobodu nebuvo, nekantravau sužinoti, kuo čia baigsis. Jeigu reiktų lyginti, nedrąsiai sakyčiau- 2019m. išėjęs The Lighthouse. 

Dogman (2018)

Pradėsiu nuo to, kad viso filmo metu laukiau žadėtos žiaurios scenos, nežinau, iš kur aš ištraukiau, kad ji čia bus, bet esu tikra, kad neklystu. Gal mano kartelė smurtui ekrane jau debesyse? Turėjo įvykti kažkas sukrečiančio; neįvyko, biškį nusivyliau. Dabar, aprašant įspūdžius praėjus kuriam laikui po peržiūros, spėjo išlįsti naujų įžvalgų, filmas man atrodo daug gilesnis, nei pasirodė iš pradžių. Kuklus šunų prižiūrėtojas Marčelo myli savo darbą, bet norėdamas prisidurti, prekiauja narkotikais. Šiaip čiuvas gerietis, nors prie žaizdos dėk, gerbiamas kaimynų, ir dukra jį dievina. Vienintelis šaukštas deguto yra Simonas- neprognozuojamo elgesio banditas draugelis, kuriam labai patinka uostyt už dyką. Nevaldomi smurto  protrūkiai daėdė aplinkinius, bet italai mėgsta daug pezėti ir nieko nedaryti, todėl problema persistuoja. Marčelo ant pirštų galiukų sugeba išlaviruoti draugystę su šitu gyvuliu, kol situacija pasidaro aptriesta šikna. Šunys. Labai svarbi filmo metafora, kurią suprantu tik dabar. Marčelo- tai šuo, jis vizgina uodegą, ieško pritarimo iš aplinkinių, nori įtikti bet kokia kaina. Pabaiga- groteskiška "atnešiau man numestą lazdą, paglostykiot mane" versija. Nyki ir skurdi Italijos vietovė, kur vyksta veiksmas,priminė sumautą kelionę į Neapolį prieš septynerius metus; never again.

Wolfen (1981)

Nustebino, kaip puikiai sukurta atmosfera- apleisti, griūvantys pastatai, ištisi kvartalai, ir juose lindinti grėsmė. Nufilmuota fantastiškai, iškart įtraukė ir nebepaleido. Aktorius Albertas Finney yra antra priežastis, kodėl verta pažiūrėti. Jo herojus- sarkastiškas vidutinio amžiaus detektyvas, myžt iš juoko verčiančiais plaukais, po Šiguro, tai antra kine matyta TOP šukuosena (kad jam čia tik 45m, išmušė iš vėžių, ramia širdim daviau šešiasdešimt :D) mėgstantis bėgioti, o tada prikimšti save junk food'o. Užtat kokia galia! Charizma spinduliuoja pro odą, nors jis nededa jokių pastangų, yra atsainus kaip James Woods John Carpenter's Vampires. Būdamas nuostabus, neturi ardytis. Kai įsiverčia dauuuug jaunesnę moterį į lovą, per daug nenustembi- you knew it will happen, it happened. Sunku atsispirti tam unikaliam keistumui, be to, sportiškas seneliumbas. O tai apie ką filmas? Apie tą patį; pavadinimas kaip ir nepalieka klausimų. Buvo vieta, kur žiauriai išsigandau, kad nusitvers nesąmonės, nutinkančios per mėnulio pilnatį- sugyvulėjimą ir apsiplaukavimą; Edward James Olmos pavedžiojo už nosies. Tačiau užbaigė oriai ir labai stilingai- tie vilkai, veidrodžiai, prabangus viešbučio numeris- liuks. Nepaminėjau patologo-anatomo, ekstravagantiška persona, įnešanti savo dalį į šį Long Ailendo kokteiliuką; vis dar komtempliuoju, kaip čia sugula tokie nesuderinami bajavykai, įspūdinga. Nesuprantu, kodėl toks mažas įvertis, filmas žiauriai geras kaip aštuntam dešimtmečiui.