2014 m. gruodžio 25 d., ketvirtadienis

Funny Bones (1995)

Po katastrofiško stand up'o, komikas nutaria grįžti į savo vaikystės miestelį. Taip taip, dar viena grįžimo į save istorija, nors kaip komediją žiūrėti nebuvo paprasta. Vis galvojau, o kada čia įvyks kažkas, koks nors lūžis, ar taip ir suksis apie nieką? Peržiūrėjus supratau, kad čia daugiau šeimos drama, nei produktas liaudžiai linksminti. Tomis Fouksas, garsaus humoristo sūnus, sužino neitin linksmą tiesą apie savo garsųjį tėvą. Plagiatas, svetimoteriavimas, nesantuokinis.. vaikas! Vos pamatęs Džoną Parkerį jis suvokia- taip juokinti niekada neįstengs, prieš jį- tikras stebuklas. Stebuklas, turintis bėdų su teisėsauga ir kiek pamišęs.. Ironiška- žmogus, vertės žmonių veido raumenis gimnastikuoti, atnešė tiek liūdesio žmonėms aplink save. Paliktas vaikas, įskaudintas išduotas vyras, kurio emocijos lieka paslaptimi: su broliu atlieka tokius numerius, kad kaip asmenybė ištirpsta žmonių juoko klegesyje, nervinga žmona.. Filme pirmąkart pamačiau lietuvių kilmės aktorę Rutą Lee. Įspūdis.. Matyti ekrane seną fifą lyg lyžtelėti ledų, kai tavo dantys jautrūs.. Auč! Gražu, kai moteris ir senatvėje prisižiūri, bet kas per daug, tas nesveika blin.. 

I'm the Angel of Death: Pusher III (2005)

Su šventėm visus, jei dar sugebate jomis džiaugtis, kai imat viduriuot kalėdinės muzikos koveriais ir vemti naujų metų sutikimo su Šorena pasiūlymais. Suimu save į nagą, reikia pabaigti su gruodžio mėnesio filmais once and for all. Laikausi nuoseklumo, trečioji Pusher'io dalis. Geriausia, nors pavdinimo pompastika buvo skirta nebent atkreipti žiūrovų dėmesiui, kitaip tariant, reklamai. Sutrikau pamačius, kad Milo tęsia virtuvės šefo karjerą, vyrams aplink vemiant ir viduriuojant :D Siužetas analogiškas pirmoms dalims, tik pagrindinis veikėjas sugeba filmą paversti viršūne. Gaunama ne ekstazio siunta, o kažkokių saldainių, vėl reikia atsiskaityti, bet jis ne koks nusmurgęs dealer'is, o vardą turintis senjoras, skiriama daugiau laiko. O Milo, toks jausmas, dlmp, lygiagrečiai vyksta jo dukros gimtadienis, ir nepanašu, kad vyras stresuotų ar ką. Santykiai su dukra, beje, taip pat įdomūs. Išlepinta akių draskytoja įpratusi gauti viską, ko nori. Viena įdomiausių vietų, kur skolintojai, manydami, kad galės Milo pašokdinti, atsiveda į jo kavinę merginą, kurią ketina parduoti kaip prostitutę. Įtampa, paralelės su dukra.. Neilgai tveria mūsų "kulinaras" tokią situaciją, kraujastastišką finalą gali užuosti. Kai reikalas pasmirsta, pamatome seną gerą bičiulį Rodovaną, kuris norėjo tapti kebabininku. Ir jam pavyko! Sunkiai atpažinau buvusį hitmaną su akiniais ir prijuoste, visgi talentas įaugęs į kraują, ir čirškinamų riebalų debesy nepaklydo :) Lyginant su pirmom dviem dalim, šis turi gylio, regis, pagaliau supratau, ką Refn norėjo parodyti. Narkotikų pasaulis, žmogžudystės, ginklai, pinigai- ir viso to centre žmogus. Netikęs, pasimetęs, bijantis, bet jaučiantis ir mąstantis. Niekur žmogus nėra toks vienišas, nei įsisukęs į kriminalinio pasaulio verpetą...

2014 m. lapkričio 25 d., antradienis

With Blood on My Hands: Pusher II (2004)

Šįkart- apie iš kalėjimo išėjusį Tonį. Jei pirmoje dalyje jį matome kaip nerūpestingą dealerį su kietom tatuiruotėm.. Antrojoje  negailestingai piešiamas buko gatvių niekšelio portretas. Tonis taip debiliškai elgiasi, kad net kvapą gniaužia. Išėjęs iš kalėjimo, jis "kaip dovaną" pristato į tėvo garažą vogtą mašiną. O dar tas epizodas su kekšėm, pirmą pusvalandį gerai prisižvengiau, jokios dramos nematyti..  Bet didžiausia kvailystė visgi nutinka ne jam, o draugeliui Cunt (jėzaumarija, kas čia per klička :D Pasėdėjus ant šikinyko, kraujas matyt per staigiai šiknon nutekėjo :D  Taigi, situacija ta pati: nei prekės, nei pinigų nėra, o suktis kažkaip reikia. Įdomu, kad šios problemos vis kyla tokiu juokingu būdu, lyg reikalo imtųsi geltonsnapiai. Kameros darbas vėl puikus. Naktinio miesto vaizdai, tos makabriškos vestuvės su striptizo šokėja ir kokso takeliais.. Gilių psichologinių momentų nėra, nors... Tonio veiksmai pabaigoj gal ir liudija kažkokį lūžį jo vertybių sistemoj.  Sūnus verčia susimąstyti, ar gyvenimas, kurį gyvena kur nors nuves, bet čia tik teoriškai pamąsčiau, patys pamatysit kodėl. Žiūriu, labai sarkastiškai spustėlėjau, nėra jis blogas, reikia žiūrėti kaip į talentingo režisieriaus progresą, pratybas. Trečioji dalis laukia apie Milo, protingiausią iš jų, labai tikiuosi, kad bus geriausiai pavykusi.  Charizmatiškas veikėjas, autoritetingas, mėgstantis gaminti, bet tragiškai nemokantis to daryti :))

2014 m. lapkričio 14 d., penktadienis

The Pusher (1996)

Pradėjau  sagą.. Kaip režisieriaus, kuriam buvo 25-26 metai, labai stiprus įžanginis darbas, o žanras ne iš lengvųjų.. Todėl  numojau ranka į kelis plot-hole'us, kuriuos  sąžinės neturintys komentatoriai pareigingai išdėstė. Narkotikų perdavimas svetimoj tačkėj, vagystė pabaigoje (ko išvis negali laikyti klaida, lol).. Frenkas gyvena smagų dealer'io gyvenimą: stumdo šen ten, kvailioja su geriausiu draugu Toniu, bet narkotikai- rizikingas biznis. Vieną dieną Frenkas lieka ir be prekės, ir be pinigų. Įklimpęs į skolą, jis mėgina rasti pingų- išmušti pinigų iš senų skolininkų, vogti, bet viskas veltui. Iš pradžių atrodo, kad jam nelabai ir rūpi ta skola, nes čia jo draugas, visgi kai kalba prasideda apie 180000, įtampa ima augti. Tas Frenko nerūpestingumas labai trikdo- kad jis įklimpęs giliai į šūdą, suvokia tik pakratytas elektra, šiaip bastosi po miestą, po klubus, mergai apatinius pirkalioja.. Vienas teigiamų bruožų- jokio spindesio, kurį automatiškai įnešė gražus Goslingo veidelis Drive. Danai Kim Bodnia ir Mads Mikkelsen sukelia daug tikroviškesnį įspūdį, bet labiausiai man patiko apie kebabinę svajojantis smogikas Radovanas. Nei vieno "krūto". Paprasti žmonės, užsiimantys pavojingais dalykais. Meniniu požiūriu nėra "kažkas", tik labai gerai sukurta atmosfera, visą filmą jauti užterštą gatvių orą, lindynių dvoką ir nuodėmę. Pabaiga patiko, išvengiam bereikalingo bloohound'o, ir taip viskas aišku. Žiūrėsim, ką parodys kitos dalys. Ech, kaip norėtųsi į Švediją vėl..

2014 m. lapkričio 13 d., ketvirtadienis

Bleeder (1999)

Sudomino Nicolas Winding Refn kūryba iki garsiojo, ir, mano nuomone, pernelyg isliaupsinto Drive. Po ilgos pertraukos vėl grįžau prie crime žanro, kažkam stipresniam kol kas smegenys per skystos, biletenio metu visai užtingėjau, gėda.. Laimei, nebuvau nubausta 1,5val trukmės beverčio reginio už tokį ištižimą. Nors reikia pripažinti, filmas reikalauja kantrybės. Vienas iš tų, kur rodomas bespalvis, nykus darbininkų gyvenimas, kurį lydi skurdas ir nusivylimas. Leo ir Luiza, laukia šeimos pagausėjimo. Džiugi žinia pamažu ima kelti vyriškiui nerimą. Ką reiškia ši nauja į pasaulį ateinanti gyvybė? Jog nuo šiol jis įkalintas darbe, kurio nekenčia, niekada negalės palikti šlykštaus buto, o svarbiausia- bus atsakingas už savo vaiką. Viskas jau buvo, nieko nebeatsitiks. Vyriškį užvaldo paniška baimė, jis ima darytis žiaurus savo nėščiai draugei.. Bet labiausiai nykų ir slogų įspūdį sustiprina Mads Mikkelsen (15m atgal, o beveik nepasikeitęs) veikėjas Lenis- nuo gyvenimo absurdo jis slepiasi .. filmuose. Galėtų šnekėti apie juos valandų valandas, todėl ypač juokinga scena filmo pradžioje, kur užsukusį klientą bombarduoja režisierių pavardėmis, o paaiškėja, kad žmogelis ieško porno :D Taip ir tamsėja spalvos, iki skandinaviško, šiurpaus finalo. Būsimiems tėčiams  žiūrėti nepatartina! :)

2014 m. lapkričio 4 d., antradienis

Psychoville (2009-2011)

Po truputį imu čia kelti pastebėjimus apie mini-serialus, bet tik tuos, kurių galiu garantuoti- girdėję nesate :) Supažindinau su kanadiečiais, šįkart- smagieji britai. Tik du sezonai, bet užtenka, nes jau antrame prasideda tokie bajavykai, kad ima erzint. Trumpai apie abu- kadaise keturi žmonės gulėjo psichiatrijos ligoninėje, patyrė kančių, kai kas įvyko, ir jie prisiekė niekada niekam apie tai nepasakoti. Išėjo laisvėn, ir gyveno  laimingai..iki nepradėjo plaukti paslaptingi laiškai. Frazė sena kaip pasaulis,- "I know what you did!" Pamažu kyla panika, tuo labiau kad veikėjai savo ligų sėkmingai tikrai neįveikė :) Medicinos sesuo nešiojasi baby-born'ą ir laiko jį tikru kūdikiu, Trenkta motina ir sūnus- arba the rise of the serial killer (tarp kitko mano mėgiamiausi). Aklas turčius, kuris nebežino, kad interjeras jau pratuštėjo, kolekcionuojantis pliušinukus, ir pats nejuokingiausias klounas pasaulyje.. Tyčiojamasi nuo pat laiško rašymo iki galutinio meet'o. Per jį iš pradžių pasigendama pusės kviestinių svečių (wtf, man?), ir kur kur paprastai žūva visi, išskyrus vieną, kurį palieka tęsiniui, tokiuose kaip "I know what you did last summer" čia siaubingas sprogimas nusineša TIK kelias gyvybes. .Antras sezonas jau sudarytas iš beveik atskirų istorijų, kurios sulimpa draugėn tik pabaigoje. Motina terorizuoja sūnaus gyvenimo draugą, išprotėjęs bibliotekininkas neduoda ramybės knygą pametusiai skaitytojai, bet filmo ašis- naciai :D Ieškoma formulė, pagal kurią galima prikelti mirusiuosius.  Daugiau veiksmo, daugiau absurdo, visgi bajeriai nebe tokie mieli, ir veikėjai neatskleisti iki galo. Moteris čia irgi dažnai vaidina vyrai, bet pagrinde yra 2 aktoriai, su tokiu puikiu make up, kad tik gale suvokiau: Deividas ir turčius, mamytė maniakė/ klounas- tas pats žmogus! Pasijuokta iš tiek daug filmų, kad gali pasitikrint savo, kaip sinefilo, žinias :)

2014 m. lapkričio 1 d., šeštadienis

Housebound (2014)

Nesveikai gera siaubo komedija su dviem nepėsčiom moteriškutėm- mama ir dukra :D Nenusakomo amžiaus Kylie (kopiam link 30-ies, bet dar vaidinam 20-metę...) prisidaro nemalonumų su teisėsauga. Jai skiriamas 8 mėn. trukmės namų areštas- ant kojos prisegamas daviklis, pakliuvai paukšteli! Teks sėdėti su mama, o judvi nesibičiuliauja. Pradžioje dukružėlė elgiasi kaip šikna: atsikalbinėja, namų netvarko, neužleidžia teliko:D Bet paskui randasi rimtesnė bėda: panašu, kad name vaidenasi! Girdėti žingsniai, nei iš šio, nei iš to atsidarinėja durys, o tas nesveikas žaislas tikrai baimės įvarė..Kartu su ją prižiūrinčiu pareigūnu Kylie pradeda tyrimą. Juokinga, kad teisėsaugos darbuotojas už gryną pinigą iškart priima pasaką apie vaiduoklį, kamerą pastato :D Pagrindinė veikėja jėgiška savo nihilizmu ir pochuizmu, verčia kaimyno namus be baimės, dar protezą iš žabtų išlupt pabando- su ja tikrai nebus nuobodu! Siaubas įgauna pavidalą, "bildukas" paaiškėja. Didelis pliusas-  paprastai šoko ištikti veikėjai elgiasi lyg silpnapročiai. Grupė naktį išsiskirsto miške , žinodama, kad name įsilaužėlis, blondinė atranda savyje kiškį drąsuolį ir ima jo ieškoti, ir t.t. Kylie- visai kas kita-ji nepadarytų gėdos kovos klubui: tokia sumani ir vikri, net tamponą rastų kaip panaudot priešui nokautuoti :D Taigi sudominanti pradžia, intriguojantis vidurys ir afigienas finalas- daugiau nei 1,5val gryno entertain'o!

2014 m. spalio 30 d., ketvirtadienis

El espinazo del diablo (2001)

Helloveen'o išvakarėse nutariau nors kartą kokį padoresnį siaubiaką pažiūrėt, kaip ir priklauso ta proga. Taigi.. vakar pirmas blynas gerokai prisvilo, susimoviau su Stonehearst Asylum, rekomenduoju negaišti laiko: čia lyg žiūrėti kaip puikus, tvirtas laivas skęsta. Šiandien prisiminiau daug kartų girdėtą Guilermo del Toro istoriją apie vaikų prieglaudą. Pamenu, net buvau atsisiuntus kažkada, bet nesuprasi, kokiai musei įkandus, pamaniau kad bus nuobodus..  Koks malonus netikėumas klysti, nes buvo puiku! Karlitą atveža į vaikų prieglaudą, atseit laikinai, o iš tikrųjų nuo vaiko slepiama liūdna realybė- tėvas žuvo kare, ir jis čia liks po visam. Berniukas nėra sutinkamas svetingai, draugeliai krečia jam šunybes, o lyg to būtų maža, greitai Karlitas pajunta, kad ir anapusinis pasaulis nėra teigiamai nusiteikęs. Kur ne kur vis šmėsteli vaiduoklis- pats geriausias vaiko vaiduoklis, kokį esu mačius. Ne tiek grimo prasme, labai jautriai perteiktas numirėlio skausmas dėl neteisybės, vienatvė.. Frontas artėja, nebesaugu likti prieglaudoje, pavojaus akimirką išlenda pikti kėslai ir savanaudiškumas. Nors čia pagrinde vaidina vaikai, bet visi tikri šaunuoliai, ne kaip susimyžę šabloniški snarglėti amerikoniukai, kurie suknistų visą filmą, neduokdie remeiko.... Kiekvienas berniukas- rimtas, ne pagal amžių subrendęs ir narsus, jie lyg kokie alaviniai kareivėliai :) Primena El Orphanato, El laberinto del fauno, ispaniški visi panašūs, meniški ir paslaptingi. Greitai bus galima suskirstyt Europos filmus pagal žanrą: geriausios komedijos- britai, psichologiniai trileriai- skandinavai, siaubas- ispanai.. :)

2014 m. spalio 25 d., šeštadienis

Kids in the Hall: Death Comes to Town (2010)

Jau rašiau apie šį crazy kanadiečių kolektyvą, kurio veikla žadėjau pasidomėti. Prieš jūsų akis- 8 serijos po 20 min. Geriau iš karto pasakysiu, kodėl jis atsidūrė mano blog'e, nes tai ką pamatysit, neatitinka jokių standartų. Tai nėra meniškai vertingas reginys ar pribloškianti vaidyba. Tai projektas, kurio dalyviai mėgavosi kiekviena filmavimo aikštelėje praleista minute! Tas pozityvumas ir stato jį šalia kitų, kuriuos drįstu rekomenduoti plačiajai penkių pirštų auditorijai;)  Siužetas labai paprastas- į mažą šūdmiestį atvyksta Mirtis. Ant motociklo sėdi diedas su alaus pilvu, odinėm glaudėm, ir atsikišusiu priekiniu dantim :) Laukdamas žinučių į savo atsakiklį, Mirtis nuobodžiauja pigiam motely, arba eina į barą kabinti raudonplaukių, Eureka- išaušta  mero valanda. Miestelį sukrečia baisi žmogžudystė, tūpi farai kuria teorijas, o iškrypėlis patanatomas.. Na, pamatysit čia zbitkų :) Vyrai vaidina moteris, taip juokingai, praktiškai visi jėgovi veikėjai čia yra moteriški personažai! Mero žmona buvo mano absoliuti favoritė. Nepaleidžia iš rankų stikliuko, net laidotuvėse ašaras šluosto nosinaitėj paslėpta fleškute :D Kraupų nusikaltimą pasiryžta atskleisti Rikis, buvės ledo ritulio legenda, o dabar apgailėtinas nutukėlis, neišeinantis iš namų. Įvykius nuolat fiksuoja "profesionali" žurnalistų komanda, kur rezgamos intrigos ir meilės romanai "No tell Motel" :D Neilgai trukus ištraukiami nešvarūs mero baltiniai, atsiranda dar vienas lavonas.. Kas gi žudikas? Atsakymas jus šokiruos :D

Dead Alive (1992)

Mamyčiukas Lionelis gyvena tvirtai prispaustas po pažasčia, valdingoji gimdytoja neleidžia nė į pasimatymą ramiai nueiti. Kartą, sekant savo vienturtį, zoologijos sode motušei įkanda bjauri beždžionė, ir čia prasideda prasto skonio, bet labai juokinga komedija apie zombius:) Lionelis negali jos nužudyti, bet darosi sunku ją suturėti-  virusu užkrečiama med. sesuo, kunigas.. Situacija pamažu darosi nekontroliuojama, į pagalbą pasitelkiami gyvuliški trankviliantai :D Vaizdeliai tokie debiliški, tas suzombėjęs kūdikis ir grumtynės vaikų žaidimo aikštelėje,  kunigo karate kapinėse- "I kick ass for the Lord" :D Paskui nusivažiuojama iki to, kad apsikrečia Lionelio name vykusio vakarėlio svečiai, ir prasideda skerdynės.. žoliapjove! Tykšta kraujas, ištraukiamas žmogaus stuburas (!) , po namą laksto dvi žmogaus pusės o pabaigoje... pasirodo storašiknė mamytė. Ir vis dėl to.. Tai nėra vienas iš kvailų siaubiakų pavyzdžių, iš aštunto dešimtmečio, kur dekoracijos tokios prastos, ir siužetas toks lėkštas, kad raitaisi ne iš juoko, o iš absurdo. Ne.. iškart matyti, kad padirbėjo talentinga ranka. Kvaila, per ne per daug, juokinga, bet ne apgailėtina, groteskas, bet labai tiksliai dozuotas. Šis žmogus ateityjes susikraus milijonus,  pastatęs garsiąją Tolkino trilogiją- prieš jus bundantis kino genijus Peteris Jacksonas!

2014 m. spalio 12 d., sekmadienis

Cecil B. DeMented (2000)

Nepriklausomo kino kūrėjų komanda pagrobia Holivudo žvaigždę, kad ši filmuotųsi jų juostoje. Filme, pasisakančiame  prieš kalifornietišką žiūrovams brukamą šlamštą ir nusipenėjusius, žaliųjų pritvinkusius spylbergus. Idėjos autorius ir režisierius- pamišėlis Sesilis, kartu su patrakusia filmavimo grupe pasiruošę kamikadziškai misijai- jie meta pirštinę Holivudo mafijai... Kas gi toji žvaigždė? Senstelėjusi, plastinių operacijų sudarkyta Melanie Griffith! Pasirinkimas idealus. Nejučia tapatini Dorff'o veikėją su John Waters, suteikusiam Griffith paskutinę galimybę kine :) Gauja įsiveržia į kino teatrą, į Foresto Gampo tęsinio filmavimą, visur sėdama chaosą, aidint šūviams krenta pirmosios aukos, operatoriai nuolat viską filmuoja. Vienas dublis, ir tebūna jis kaip reikiant :) Pasklinda garsas žiniasklaidoje, ant kulnų lipa policija, artėja groteskiška kulminacija! Išprotėjusių kinomanų grupėje- satanistė Maggie Gylenhaal  ir dar niekam nežinomas Michael Shannon, vairuotojo-gėjaus vaidmenyje :D Makalynė, bet užmojis atperka viską- visokie nepriklausomi kino teatrai turėtų laikyti šio filmo plakatą mtomiausioj vietoj.. 

2014 m. rugsėjo 30 d., antradienis

Frequencies (2013)

Antra mano matyta sci-fi meilės istorija, sunkokas žanras :) Reikia labai protingo scenarijaus, kuris "nenugrybautų" į pievas. Aišku, toks filmas sudomintų nedaugelį, nes kai žiūrint reikia "kramtyti", ir ne popkornus, publika ima raukytis. Neapibrėžtu laiku gyvena labai protingų vaikų karta, kad maždaug įkirstum levelį jie pavadinti Mari Kiuri, Niutonas, Štrausas. Su realiai gyvenusiais savo amžininkais turi mažai ką bendro. Tai kas, kad proto guzai, 100% neturi niekas, ir šalutiniai efektai neišvengiami. Mari absoliučiai neturi emocijų, (aukštas dažnis), Niutono- priešingai (žemas). Jiems susitikus ima lyti, kas nors užsidega, taip sakant- jų "laukai" siaubingai nedera. O gaila, nes vaikinukas žiauriai įsimylėjęs ir užsispiria rasti išeitį. Mintis. Tai paaiškintų, kodėl kai kurie žmonės taip mus nervina, o prie kitų norisi glaustytis kaip katėms. Viskas tėra fizika. Jei čia darosi keblu, palaukit, pamatysit pabaigą... daug minčių diskusijoms kilo. Mėgstu, kai rutinos iškamuotas smegenis šiek tiek sudrebina kokia netikėta idėja, priverčia suktis parūdijusius sraigtelius :)  Jei kažką įsimyli, ar svarbu, kad tavo laisva valia tuo metu neegzistavo? Kad neturėjai jokios galimybės pasirinkti, tai buvo iš anksto kažkieno nuspręsta? Esi linkęs už savo laimę dėkoti, ar keiksnoti tą, kuris ją suteikė? Ar "kodėl" svarbiau už galutinį rezultatą? Visiems mąstantiems ir nebijantiems "nesuprasti".

2014 m. rugsėjo 26 d., penktadienis

Frank (2014)

Juokingas filmas apie liūdnus žmones- menininkus. Šiandien visą dieną pagaunu save niūnuojant Frenko dainą "I love you all", įstrigo ilgam... Kažkoks keistas liūdesys su šypsena. Šmaikščiai pavaizduota, neformatas, bet jauti lyg kokią švino apykaklę, lyg pūstų vos juntamas šaltukas. Džonas, dirbantis nuobodų ofiso darbą, svajoja tapti muzikantu. Greitai pamatom, kad be reikalo, nėra išskirtinis talentas. Susiklosčius aplinkybėms, atsiranda proga groti grupėje, ir ne bet kokioj- visiškam avangarde!  Muzikantai- nuo priekabaus prancūzo iki tikros kalės Klaros- išties spalvingos asmenybės. Bet palyginti su Frenku- dar nieko blatno. Suaugęs vyras, amžiaus kategorijoj įvardytas tarp 30 ir 50..niekada nenusiima žaislinės galvos. Niekada! Savo nuotaikas įvardija, o maudydamasis apsimauna ant tos galvos maišelį. Kas jis? Kodėl taip elgiasi, slepia kraupiai deformuotą veidą? Džonas  mėgina grupę išgarsinti, nes tiki ją turint potencialo. Tik šlovės trokšta ne visi.. Aktoriai vaidina ypatingai gerai; jau seniai mėgstu Maggie Gyllenhaal, bet po šio filmo- ji viena mano favoričių. Tas žvilgsnis, stingdantis į ledą, jau mačiau tai Sherrybaby!  O Fassbender'is (Frenkas), jei negaus bent gaublio nominacijos, reiškia Holivude viskas seniai nupirkta, dar prieš pastatant filmą. Visiems keistuoliams, nesuprastiems, nevykėliams, depresuotojams-dūsautojams, ne šios žemės  gyventojams- tai skirta Jums: )


2014 m. rugsėjo 21 d., sekmadienis

Magic In The Moonlight (2014)

Neatsidžiaugiu faktu, kad Woody Allenas nustojo filmuotis savo režisuotuose filmuose kaip romantiškas įsimylėjėlis...Sprendimas padiktuotas laiko, juk Romeo jau tuoj 80-imt, for God sakes! Sudomino ironiškas Colin'o Firth'o žvilgsnis plakate į neregėto dydžio akių savininkę Emm'ą Stone. Užuodžiau, kad bus daug sarkazmo ir juodo humoro, o šitai man labai, labai patinka:) 1928-ieji. Garsus iliuzionistas, besivadinąs Wei Ling Su pseudonimu, draugo pakviečiamas demaskuoti apsimetėlę aiškiaregę. Mergina tvarkosi kaip reikiant- apie pirštą jau apvyniotas turtingas paveldėtojas, pasiryžęs ją vesti čia ir dabar. O kvanktelėjusi anyta tiesia čekių knygelę būsimai "okultizmo mokyklai".. Nors ir keista, metęs kelis taiklius aštrius sąmojus, Firth'o veikėjas atsiduria akligatvyje. Nėra prie ko prikibti! Mergina pažeria faktų iš jo gyvenimo, kurių negali žinoti niekas, o spiritizmo seansas- be priekaištų. Racionalusis, arogantiškasis Wei Ling Su ima abejoti savo sveiku protu. Nejaugi egzistuoja anapusinis pasaulis? Įmanoma skaityti mintis? O gal viskas- tik kruopščiai parengta apgaulė? Taip ir blaškosi mūsų pagrindinis veikėjas, jau neminint fakto, kad šarlatanė kėsinasi užburti ne tik protą, bet ir širdį.. Nuostabiai perteikta 30-ųjų mada, elegantiškos moterų suknelės, stilingi vyrų kostiumai, ech.. Dabar rūbai taip suprastėjo, kad manekenai vitrinose neginčijamai aprengti stiliuku "eilutė būsimajai tuštutei" ir "derinys šauniam besmegeniui". Juk visi žino posakį- sutinka pagal rūbą, palydi pagal protą... Išėjom tokios puikios nuotaikos, seniai mačiau komediją, kuri šildytų iš vidaus, lyg katei pasikaitint saulutėje..

2014 m. rugsėjo 17 d., trečiadienis

Insomnia (1997)

Christopherio Nolano "Nemigos"originalas, norvegų darbas. Jaučiu keistą simpatiją skandinavų filmams, keistas nejaukumas po peržiūros manęs ir dabar nepalieka... 24 valandas šviečianti saulė. Rūkas. Lietus. Žmogžudystė. Neišsimiegantis detektyvas su lietpalčiu. Junti slogutį, teigiamų veikėjų nėra. Keistesnio pareigūno nesu mačiusi, jo veiksmai kvestionuotini, o ir visa povyza kelią šiurpą. Stellan Skarsgaard, brrr, jo žvilgsnis pripildo tavo kūną švino... Tirti šiurpios žmogžudystės pakviečiamas garsus Švedijos kriminalistas. Auka- 17-metė Tania, mezgusi toli gražu ne paaugliškus santykius, kas privedė prie liūdnos atomazgos šiukšlyne. Švedas kasasi prie tiesos, jo nuožmus atkakalumas  panašus į apsėdimą. Deja, pačioje pradžioje jis padaro didelę klaidą, kurią žino žudikas. Šantažas juos paverčia sąjungininkais. Taip jie susipina keistam psichologiniam šokyje, kur laimės apsukrusis. Žudikas aiškus, tik ta paslaptis užkerta kelią tolesnei eigai, visas pagrindas- nuolatinė jų konfrontacija. Nesupratau, kodėl Engstriomas neprisipažino; tas bailumas prisideda prie itin nesimpatiško jo portreto. Kai kam pasirodys nuobodus, o į mane, regis, prasisunkė šio trilerio drėgmė.. Super..

Wild Bill (2011)

Dexter'io Fletcher'io nežinočiau, jei ne charizmatiškoji energijos bomba jo žmona,  menininkė Dalia Ibelhauptaitė, Spaudoje tiek tekę apie juos skaityti, kad bloga darosi.. Taigi Deksteris man simpatijų niekada nekėlė. Lyg ir prisimenu, kad vaidino Guy Richie filme "Lok, stauk arba šauk", iš kurio neliko absoliučiai nieko, va koks vertingas seansas buvo.. Ir štai sykį, vartydama kažkokį kino žurnalą, vėl aptikau Fletcher'io pavardę, tik nebe aktoriaus, o režisieriaus rogėse. Na čia jau įdomiau, pamaniau, įsimečiau į watchlist'ą ir pamiršau. Neturėdama ko nusigiebti, vieną vakarą nusprendžiau išmėginti pirmąjį Ibelhauptyčio blyną, ar nebus susvilęs. Įspūdžiai..Velniškai neblogai! Labai natūraliai pavaizduotas anglų žemesnio socialinio sluoksnio gyvenimas- nepilnametės, auginančios vaikus, vaikai, dirbantys statybose arba prekiaujantys narkotikais, prostitutės.. Štai į kokį gyvenimą po 8 metų kalėjimo grįžo Bilis. Norėjo iškart įsisukt į nešvarius reikalus su senaias sėbrais, tik prisiėjo rūpintis dviem kadaise paliktais vaikais, kuriuos sunku bepažinti. Vyresnėlis, 15-metis, uždaras, pilnas pykčio ir nepaaugliškų rūpesčių, tėvo sugrįžimu visai nesidžiaugia. Jaunėlis, tylus padauža, nuolat prisidirba mokykloje ir greit turės rimtų rūpesčių dėl pavojingo gatvės gyvenimo.. Trejetas sudaro sandėrį- vaidins normalią šeimą, kol socialinės tarnybos paliks juos ramybėje. Tada Bilis galės nešdintis kur panorėjęs, o broliai toliau gyvens kaip gyvenę.. Cha, susitarimai tarp kraujo giminių negalioja :) Filmas labai nenuspėjamas, paskutines 15 min. sugebėta taip išlaikyti įtampą, kad tiesiog niršau ant kompiuterio, kai vėlai vakare kažkas nusprogo, ir kompas taip ir neatsigavo iki sekančio ryto. Vyriškas suartėjimas toks paprastas, kaži kaip būtų pasisekę su dviem aikštingom mergiščiom?? Bilio veikėją stebėti įdomiausia- jis  smarkiai pasikeičia. Pradžioj atrodo durnelis, sunku suprasti, kodėl tie mafiozai išvis su juo prasideda? Aiškiai atpirkimo ožys. Bet vėliau, kai kalbasi su jaunėliu, kas laukia ateityje, kalėjime, jei nemes gatvės biznio, matom Laukinį Bilį. Kaip jau sakiau, nerimas ir graudulys iki pat galo, stebint protagonisto pastangas sutvarkyti sujauktą gyvenimą...

2014 m. rugsėjo 15 d., pirmadienis

Sin City 2: A Dime to Kill For (2014)

Taikliausias palygimas: gabaus, ambicingo studento užsidegimas paruošti pribloškiantį kursinį darbą, bet dėl nuolatinio atidėliojimo, o gal iš tingėjimo, išėjo pusėtinas rezultatas. Antroji dalis matyt taip ir buvo kuriama- vis atidėliojant, nukeliant tęsinį dar ir dar sekantiems metams, kol pasidarė sarmata taip kankinti gerbėjus ir "iš reikalo" buvo iškepta antroji. Pradžioje prunkščiau iš juoko- toks teatrališkas ir pompastiškas Marvo intro privertė pajusti laiko tėkmę. Dieve, negi pasenau?? Mačiau pro sarkastiškus, o ne 3D akinius! Net išsigandau, kad ir toliau viskas bus taip lėkšta ir veltui išmečiau pinigus, nes dabar sėdėsiu ir raikysiu kritikos peiliu be gailesčio. Laimei, nebuvo taip prastai... Pradėsiu filmo pliusais- dar mažiau spalvų nei pirmojoje dalyje, vos keli raudonos ir žalios žybtelėjimai, absoliučiai fantastiška Aiva ir vėliau pasitaisęs Marvas tempia visą juostą ant savo pečių. Jei ne šie du, bent jau Aiva, nes Marvas jau kaip ir žinomas veikėjas, stebėtum liūdno vaiko, iš kurio atėmė pietų pinigėlius, akimis. Filmas daugiau primena Machete, o nebe Sin City, diskutuotini herojų veiksmai ir retsykiais išjungiama logikos srovė. Ir du labai, labai blogai parinkti aktoriai, pirmą kartą matau tokį ablomą. Tai kažkodėl liaupsinamas Joseph Gordon- Levit, lošėjas, kuriam išties stinga sveiko proto, bet žandai plyšta iš pasipūtimo. Dėl manęs, galėjo jis likti trečiam luite už saulės..Ir Josh Brolin, pakeitęs šaunųjį Clive Owen. Aktorius apimtas beviltiško nuobodulio, regis, net Rosario Dawson nustebusi, kaip jai kliuvo toks stuobrys. Nulis charizmos, nulis pasiutimo, o juk šalia nuostabioji Eva Green! Taigi nevirpteli nei raumenėlis, kai matai, ką su juo išdarinėja ši beširdė deivė :) Lopai lieka lopais... Senatorus Rorkas priskirtinas įdomesniems tipeliams, jis bjaurus, niekingas, beširdis kalės vaikas, bet juk reikia tikro politiko. Nuodėmių miestui, Jessica Alba per dešimtmetį užsiaugino žiurkėniukės skruostus, kurie smagiai liūla, kai ji šoka vykdyti senos keršto misijos už pražudytą mylimąjį, sąžiningąjį farą Džoną Hartiganą. Kokios išvados? Pasilaikyti maironį saujoj ir investuoti į šiltą pasėdėjimą kavinėje? Leisti sau biški bohemos- gurkšnoti vynelį iš Maximos su 30% nuolaida? Rinktis jums, Nesakau, kad būtų išmesti pinigai, tikrai geriau nei daug kas, ką dabar rodo kine, ir visgi.. Per 10 metų buvo galima sukurti geriau. 

Sin City (2005)

Po beveik dešimties metų pertraukos sulaukus kultinio filmo tęsinio, susizgribau, kad pirmoji dalis apsinešė sunkiom užmaršumo dulkėm,. Dar auštant naujiems įspūdžiams, peržiūrėjau pirmąją, ir nuojauta pasitvirtino. 2005-ųjų juosta geresnė- gilesnė, intelektualesnė jei taip galima sakyti, su įdomesniais veikėjais, ne tokia isteriška. Filmas nuoseklesnis, niekur neskubama, kartkartėm net gali pamanyti- kiek čia dar tos plepsos, kur veiksmas? :)) Pirmoji istorija su Briusu Vilisu ir Džesika Alba visą laiką laviruoja taro vidutinio amžiaus krizės sąlygojamų veiksmų ira kažko gražesnio, tyresnio, neatlyginamo. Taip ir pražiūri, įsitempęs, kad neįmanomos, šiek tiek šiurpinančios meilės istorijos pabaiga nenuviltų. Laimei, to nenutinka.  Paskui sekęs, nė 5 minučių netrukęs segmentas palieka tave suglumusį, nes prasmė lieka neaiški- susitikimas lifte kažkieno atomazga? Ir žinoma, Marvas.. Be čio veikėjo Nuodėmių miestas primintų vaikų darželį :) Nuostabus sprendimas išnaudoti bjaurią Mickey Rourke išvaizdą, sukrauti grimo aukurą ant jo veido ir padegti, kad kadaise puikus aktorius sudegtų kaip feniksas..kad vėl pakiltų. Šiurkštus, linkęs į šizofreniją, milžiniškas gatvių siaubas talžo, šaudo ir kitaip efektyviai eliminuoja už bet ką- gal jam paprasčiausiai nepatiko tavo žvilgsnis. Žinoma, su tokia išvaizda ir charakteriu vargiai surasi moterų, todėl po nakties su įspūdinga prostitute Marvas jaučiasi kaip ant sparnų. Bet kas gi čia dabar?? Ryte  Goldie guli bežadė, mirties amžiais sukaustytu tobulu kūnu! Pakankama dingstis dar kartą "pasiautėti" su tuo salžiai rūgščiu žodžiu lūpose- kerštas.. Bežiūrint kilo mintis, koks pavojingas blogiukų vaizdavimas- matom Marvą kaip simpatišką, įdomų veikėją, nors jis skerdžia be atodairos, netgi tuos, kurie visai nenusipelno mirties. Mums jis rodosi "kietas", o koks jis pasirodytų nesubrendusio jaunuolio smegenyse? Smurtas vaizduojamas kaip galia, nesusimąstant apie pasekmes ar moralinius kriterijus, vaikam neleisčiau žiūrėti, ir taip dauguma būsimai debilais auga.. Ir paskutinė, bet ne prasčiausia Dvaito ir karingų kekšių sąjunga. Nudobus farą Nuodėmių mieste, iškyla didelė grėsmė pažeisti seniai nusitovėjusią tvarką- lengvo elgesio merginos gyvena sau, įstatymas- sau, visi laimingi. Clive Owen, po Marvo, antras veikėjas, paliekantis itin gerą įspūdį. Britiškas akcentas ir tuščias žvilgsnis sudaro kerintį duetą, ko nepasakysi apie Josh Brolin antrojoje dalyje..

2014 m. rugsėjo 9 d., antradienis

The Snapper (1993)

Ne naujiena,  prie ko gali privesti nesaikingas alkoholio vartojimas- neplanuoto nėštumo. Bet čia Airija, geria visi, ir tuo mėgaujasi! Todėl kai vyriausioji atžala praneša, kad yra nėščia ir atsisako nurodyti nuo ko, tėvas parėkia dėl vaizdo, bet bendrai situacija visai optimistiška. Jaunesnės sesutės priima naujieną taip teigiamai, kad motina sako tėvukui: "Klausyk, gal reikėtų, nu, jom pasakyt, kad vaiką šiaip jau susituokus reikia turėt?" Tiek žvengiau, kad moralės klausimas toks su abejone balse :D Bet jei šeima daugmaž palaikanti, nepaisant nuolatinio chaoso ir triukšmo (iš viso 6 vaikai), miestelis ne toks geranoriškas. Ypač, kai paaiškėja, kas vaiko tėvelis.. Prasideda apkalbos, įžeidinėjimai, Sharon tikrai nesaldu, nors kai kai turi tokį tėvą, kas gali būti baisu? Dukros ir tėvo ryšys toks nuostabus, komiškas ir mielas, ypač kai šeimos galva ima skaityti knygas apie nėštumą :))... "Praleidau visų jūsų gimimą, ir to gailiuosi. Tai jei nori, kad būčiau šalia kai reikės, pasakyk.." Smūgis man žemiau juostos, gerąja prasme. Šiurpoka tik žiūrėti, kaip merginos toliau duoda raslabucha klubuose, kokteiliukai į trąsa, ir ne kokios šventosios Merės, ne, be alko neapsieinama. Bet tokia kultūra matyt. Airės moterys žavingos pabaisuoklės, tie kreivi dantys, o drabužiai... Apsaugok, Coco, padėl Chanel!

2014 m. rugsėjo 7 d., sekmadienis

Standing Up (2013)

Filmas nėra kažkoks stebuklas, bet mieli pagrindiniai veikėjai (ypač berniukas) viską  atperka. Du dvylikamečiai susitinka vasaros stovykloje, kuri nelepina nuo pat pirmųjų dienų. Žiaurūs bendraamžiai sugalvoja ypač piktą pokštą, ir Greisė su Howie lieka be drabužių vidury nakties. Pažeminimas, ašaros.. bet kai tau dvylika, ir tu sutinki geriausią draugą, kurio prisiminimas prasiskverbs net pro Alzheimerio šydą senatvėje- liūdėti nėra kada. Berniukas pasirodo besąs itin originalus, tikras kovotojas, ir jie nusprendžia daugiau nebegadinti sau vasaros- ir iš stovyklos pabėga. Čia prasideda nuotykių kupina kelionė, per kurią reikia susirasti drabužius, nakvynę, ir neįkliūti visur šmirinėjančiai policijai. Kiek neįprasta motinos reakcija- dingo duktė, tai biški pakėlė toną šnekėdama su stovyklos vadovu ir viskas, et, Radha Mitchell sumauta aktorė..Bet tikras šokas pamatyti, kaip dabar atrodo Val Kilmer.. Auč, tai buvo vienas gražiausių Holivudo vyrų prieš 15m. ir štai, laikas jo negailėjo.. Filmas apie vaikystę, svajones, kuo norėtum būti užaugęs, norą būti pripažintam tarp bendraamžių, ir geriausią draugą, kurų sutinki, kai mažiausiai tikiesi. Stilius kiek primena Rob Reinner, kuris tobulai įvaldęs vaikystės atmosferą, o tai didelis komplimentas juostai. 

2014 m. rugpjūčio 23 d., šeštadienis

Freier Fall (2013) LGBT kino festivalis "Kreivės"

Policininkas Markas greitai su drauge sulauks mažylio, ne už kalnų egzaminai mokykloje, malonūs šeimyniniai rūpesčiai, šiokia tokia įtampa darbe. Paprastas šiuolaikinio vyro gyvenimas, iki.. Iki pratybų metu susipažįsta su Kajumi, visiškai neslepiančiu fakto, kad yra gėjus. Iš pradžių Markas stengiasi bėgti, neigti abipusę simpatiją, juk prisipažinti homoseksualumą reikštų smarkų kirtį vyriškai savigarbai, tai didžiulė gėda, baimė, ką pagalvos kiti.. Bet jausmai stipresni už protą, ir galiausiai Markas pasiduoda aistrai.. Aistrai, kuri pakeis jo gyvenimą. Wow.. Nesitikėjau iš vokiečių tokios emocionaliai stiprios dramos. Tas skausmingas mėginimas toliau gyventi kaip įprasta, retsykiais susitinkant nekaltam "pabėgiojimui".. Liūdna naujojo mylimojo situacija- atsitiktinis seksas, po kurio Markas skuba atgal į savo tikrąją šeimą.. Marką supančios aplinkybės itin nepalankios- būsima tėvystė ypač. Negali visko mesti ir išvažiuoti, jei galėtų tiesiog išsiskirti su Betina, vaiko palikti jam neleidžia sąžinė. Todėl blaškosi, kivirčijasi su kažką įtarinėjančia drauge, rūpinasi naujagimiu ir mėgina toliau gyventi "normalaus" vyro gyvenimą, tik niekas nebebus kaip buvę.. Nėra kaip baigtis šiai meilės istorijai, kaip bloguoju.. Posakis, "tikra meilė tik tarp vyrų" ne iš piršto laužtas-  tokie jausmai heteroseksualioje poroje ir neįmanomi. Tarp vyrų gali dėti lygybės ženklą, o va vyras visad jausis pranašesnis už moterį. Finalas tikroviškas, nors labai bijojau, kad bus įkištas sutriestas happy endas, bet laimei, čia ne holivudas. Galima vadinti vienu geriausių šių metų reginių,

Todo sobre mi madre (1999) LGBT kino festivalis "Kreivės"

Filmai už dyką, ir ne bet kokie, aukščiausios klasės :) Skalvijos kino teatre prasidėjo kino "Kreivės", liečiančios daug kam nepatogią homoseksualų, transeksualų temą ir apskritai- ką reiškia būti kitokiu. Šį filmą esu mačiusi daug anksčiau, bet kaip teko nustebti, kad ničnieko neprisimenu! Manuela ir sūnus Estebanas ramiai sau gyvena Madride. Jų gyvenimą galėtum pavadinti idilišku, tik jautrios, meniškos sielos vaikiną kamuoja nežinia dėl tėvo. Motina jam prasitarusi tik tiek, kad jis mirė Esteanui dar negimus. Naktį, kai Manuela apsisprendžia atskleisti sūnui tiesą, jaunuolis žūva. Skausmo palaužta motina keliauja į Barseloną pranešti liūdnos žinios tėvui, kurio dabartinis vardas- Lola.. Transvestitai, prostitutės Almadovarui itin mėgstama tema, linkusi kartotis, todėl niekad nekilo noras labiau tyrinėti jo kūrybos, užteko šios nuotaikingos ir gražios dramos. Kas patiko- tai moterų charakterio studija. Tik homoseksualas gali taip nešališkai, be jokių išankstinių nusistatymų pavaizduoti moterį- motiną, aktorę, prostitutę, vienuolę... Visos jos ieško laimės, yra tvirtos, nors prislėgę rūpesčiai vyrą į kapus nuvarytų. Bet mūsų herojės atsitiesia, aukštai iškelia galvą, su karinga ispaniška dvasia ryžtingai ieško laimės ir meilės, kurią taip sunku rasti. Asmeninis favoritas- transvestitas Agrado- "Mano toks vardas, nes esu šioje žemėje tam, kad neščiau kitiems malonumą".

2014 m. rugpjūčio 22 d., penktadienis

SubUrbia (1995)

Penki paaugliai neturi ką daugiau veikti, kaip trintis prie prekybos centro, erzinti savininką, gerti ir blevyzgoti, koks gyvenimas šūdas ir viskas linkę kartotis. Gal ir tiesa, bet tas "biezdielinimas" jau po gero pusvalandžio ima užknisti, o greit pamatai, kad pokyčių nebus (beje, atkreipkit dėmesį į filmo trukmę). Man nėra baisiau, kaip būti kažkam našta, išlaikytiniu, bet šie "filosofai" tą ir tedaro- geria už tėvų sunkiai uždirbtus pinigus ir nemano kažką keisti ateityje. Bent Džefas tai tikrai. Ir siunta, kad į menus linkusi jo mergina turi svajonę ištrūkti į Niujorką ir kažko pasiekti gyvenime. Menininkė tai nupušus, kažkokia klijinga substancia sutepti plaukai verčia vemti, o vaidyba kaip Kauno fifos, keistokas derinys. Šiek tiek dinamikos įneša nutrūktgalvis Steve Zahn veikėjas, mėgstu šį, dažniausiai kvailose komedijose besifilmuojantį išverstakį. Taigi kol jie mala šūdą prieš tapdami suaugusiais, į miestelį užsuka buvęs jų draugas, kuriam PAVYKO netikėčiausias dalykas- jis tapo žvaigžde, garsiu dainininku! Konflikto ilgai laukti neteko, mačiau kad tarp jo ir Džefo mezgasi pavydo žiedas, Giovani Ribisi tiesiog šlykštus (bet meistriškai), kai mėgina sumenkinti draugo pasiekimus. Atseit koks jis apsimetėlis, bejausmis šūdvalka. Laukia ilga naktis, pilna pokalbių, kinų maisto ir viskio. Kam patinka, kai daug dialogų ir mažai, laaabai mažai veiksmo, siūlau pažiūrėti, mintis įdomi kaip devintajam dešimtmečiui, be to, filmą statė pokalbio magiją puikiai įvaldęs Richard Linklater. Dabar jau nieko panašaus nesukursi, nes atsiduos šlykščiu popsu su gražiais veideliais, būtinai šmėžuotų Emma Roberts, brrr, niekada jai neatleisiu, kad suteršė trečiąjį,  ir taip JAU PRASTĄ American Horror Story sezoną :(..

2014 m. rugpjūčio 20 d., trečiadienis

Eagle vs Shark (2007)

Pagrindinis veikėjas toks fiziškai atstumiantis, kad pamačius sekso sceną (ir dar tokio groteskiško), sunku buvo žiūrėti toliau.. Bet prisiverčiau, ir nesigailiu. Nieko originalaus, dar viena independent weirdo story, bet iš Naujosios Zelandijos, ne iš Australijos ar D. Britanijos, o tai įneša naujų prieskonių. Lilė- vienišė, dirbanti greito maisto restorane. Rodos matai, lyg iš automato tratinami makdonaldo robotų mandagumo, reklamos, finansinio spaudimo šablonai verčia kraujuoti jos dantenas, ir visgi.. Lilę atleidžia. Bet uždaręs duris, Dievas atveria langą, sako veidu į šūdą mašinos nepartrenkti optimistai- moteris turi vilties nusičiupti buvusį klientą. Jėzau, ji keista, bet toks laimikis ryškiai per prastas, lol! Jei mano paviršutiniškumas netinkamas įrodymas, palaukit.. Džerodas, vyras 30+ metų, užsiėmęs labai rimta keršto misija- nori atsilyginti buvusiam mokyklos laikų skriaudikui- na žinot, suspardyt subinę, kirst į liūlį.. Tuo tikslu kasdien treniruojasi, lavina reakcija, greitį, ir nevykusiai palikinėja įžeidžiančias žinutes. Kaip jums toks nebrendyla kavalierius? Lilės vietoj būčiau skuodus kuo toliau. Tada susipažįstam su Džerodo šeima, ir tas kvailystes lyg ir gali paaiškinti, pasigilinęs į jų tarpusavio santykius. Atvykęs į gimtuosius namus, sūnus turi miegoti palapinėje! Po įžangos į keistas šeimynines peripetijas, publiką galima padalyti į dvi dalis, vieni toliau žvengia, bet nenustebčiau, kad kita pusė nebelaikytų šio filmo komedija. Dideli tėvų lūkesčiai, amžinos vaikų varžybos, tas kvailas noras įtikti, pasirodyti.. Esminis filmo akcentas- erelio ir ryklio kostiumai, lol ! :D

Sherrybaby (2006)

Maggie Gyllenhaal gali būti ekspresyvi, laukinė, netašyta akiplėša, paskutinį kartą tokią mačiau Charlize Theron dramoje "Monster". Kai gyvenimas elgiasi su tavimi bjauriai, leidi sau nusipersti kitiems į veidą. Sherry Swanson matė geresnių laikų- ką tik paleista iš kalėjimo, turi gyventi su kitom "paslydusiom" moteriškom pensione, o ir policija niekada nenuleidžia budrios akies. Keistoka, kad ji vienintelė baltoji, vien juodaodės ir lotynų amerikietės, biški ne racist shit, ką? :D Sherry skuba džiaugtis atgauta laisve- pirma, ką ji padaro, tai pasidulkina su kažkokiu ilgaplaukiu nevykėliu rūsyje. Keleri metai moteriškos draugijos paverčia vyrus vien penių nešiotojais, ha ha. Tačiau Sherry slegia rūpestis- dukra, kurią ėmėsi globoti brolio šeima. Kai sėdo į kalėjimą, vaikas buvo dar mažytis,ir buvusios narkomanės mamytės vaizdinio globėjai mergaitei nekurstė. Vaizdelis liūdnas- Sherry su atstumtos motinos įniršiu užverčia vaiką dovanomis, beviltiškai trokšdama  meilės. Kai nesiseka, vėl nueiti šunkeliais taip lengva- "kur gauti" ji žino. Filme yra keli nejaukūs momentai, pvz. iš anksto pasmerktos darbo paieškos, arba štai pagrindinė veikėja puola tėvui ant kaklo kaip mažas vaikas, dainuoja prie šeimyninio stalo... Išlenda kai kas šlykštaus iš Sherry vaikystės, bet galėjai tikėtis. Iš antraplanių minėtinas nuostabusis  peiliažudys Danny Trejo, vaidinantis buvusį narkomaną, kuris stengiasi padėti vargšei moteriai. Rolė nesunki, nes praleido 11metų kalėjime ir šio žalingo įpročio sugebėjo atsikratyti. Kaip šaunu būtų turėti tokį senelį!

2014 m. rugpjūčio 4 d., pirmadienis

The Kids in the Hall: Brain Candy (1996)

Kol nesusipažinau su faktu, kad Kids in the Hall yra nutrūktgalvių komikų grupelė iš Kanados, sugalvojus kaip reikiant pakvailioti ir sukurti filmą, tol nesupratau. ..Kodėl moteris vaidina vyrai, iš kur toks specifinis humoras, ir kas gi čia po velnių, darosi?! Grupelė mokslininkų išranda sensacingą vaistą- visiškai panaikinantį depresiją. Juoką čia kelia viskas- gamybos procesas, kontrolinė grupė, veikėjai, vietom balansuojama ties absurdo riba, primena australų laidą "Juoko namai"- leidžiamos visos į galvą šaunančios nesąmonės.Taigi naujasis vaistas Gleeminex atkuria laimingiausią tavo gyvenimo dieną- kaip pavyzdys pateikiamas nė minutės netrunkantis ponios Hurdicure susitikimas su šeima per Kalėdas :D Vaistą šluoja nuo lentynų, jis peršoka net penicilino, jūs tik paklausykit (tiesiogiai kreipiuosi į kolegas), penicilino pardavimus! Iškyla būtinybė padaryti vaistą nereceptiniu, bet.. šalutinis poveikis nebuvo tirtas, ir rezultatai netrunka pasireikšti. Čia tiek idiotizmo, humoras toks šiurkštus ir pirmapradis, kad vietom net žagteli, bet laimei, nėra klyno ir šūdų tematikos juokelių:) Nepanašu į nieką, matytą lig šiol,  tie kanadiečiai kaip reikiant sudomino, būtinai pasidomėsiu 1988-1994m leistu serialu :)

2014 m. liepos 30 d., trečiadienis

Nightbreed (1990)

Pirma reakcija, prasukus filmą- garsioji, "oh, taip blogai, kad net gerai"! Juokingi monstrai, besislepiantys senose kapinėse, "antikvariniai" superefektai, megztiniai,kurių kratytųsi net tavo močiutė- nuostabi 90-ųjų dvasia! Jaunas vyrukas Būnas kamuojasi su košmariškais sapnais ir lankosi pas itartiną psichiatrą, kurį vaidina ne kas kitas, o garbusis David'as Cronenberg'as! Ir vaidina taip šlykščiai nuostabiai, kad užsimanai užčiaupti jam marmūzę, spirti į šikną ir t.t., tokius nemalonius jausmus sukelia jo veikėjas:) Palaukit, pamatysit jo kaukę, girdėjot apie serijinį žudiką Sagaakį? :D Taigi prunkšti iš juoko ir tada pasirodo.. jie..monstrai, besislepiantys nuo žmonių, bet dar nepamiršę, kas yra geras humoras :) Intelektualusis daktarėlis užsiundo ant Būno policiją, na, pamaklina taip, kad visa kaltė kristų jam, ir vaikį negailestingai suvarpo kulkų kruša. Manot jis miršta? Tai apie ką tada būtų filmas?! Ne, Craig Sheffer herojus grįžta kaip Cabal, mistinė būtybė, mažai besiskirianti nuo žmogiško pavidalo. Čia dar pasisekė jam, nes yra monstrų, kurie atrodo kaip didelė mėšlo krūva su burna viršuje:D Vizualiniu požiūriu padirbėta nuostabiai- jokie hariai poteriai taip nepavaro, ar avatarai, ar dar koks mėšlinas fantastinis filmas, čia tiek širdies, tiek fantazijos, tiek daug rankų darbo- kostiumus turbūt kūrė valandų valandas. Netikėtai "atradau" savyje aštuonmetį berniūkštį, tai įsijaučiau finale, kad net ant žemės atsisėdau, krykščiau, akys lakstė kaip lazeriukai- omg, tokiam amžiuje:D Taigi filmas rutuliojasi apie tai, kad šlykštukas psichiatras sužino apie mistinį Midiano miestelį, kur gyvena padarai, pranokstantys tavo vaizduotę, ir nutaria juos išgalabyti. Dar ten įsitrina Būno mergina, negalinti susitaikyti su mylimojo netektimi ir kišanti savo šlykštų megztinį, oi, atsiprašau,t.y. nosį kur nereikia, ir prasideda žūtbūtinė kova už išlikimą. Wow, tiesiog wow. Pabaiga tik suerzino, potenciali proga tęsiniui, ir jo.. nėra! :( Kažkaip prisiminiau Maironio eilutes "laikai brangiausi, ar jūs dar sugrįšite, ar vien minėsime kaip savo jaunystę?" Visi geri filmai JAU sukurti, tereikia paieškoti...

2014 m. liepos 27 d., sekmadienis

Pin (1988)

Psichologiniai siaubiakai patys geriausi, nes smegenims netenka susidurti su protu nesuvokiamais svetimkūniais, ir paskui juos negailestingai sudoroti- plyšti juokais. Kiekvienam labai lengvai gali pasimaišyti protas, o tai verčia susimąstyti. Daktaras Lindenas labai savotiškai auklėja savo vaikus- pasitelkęs pilvakalbystę, svarbias gyvenimo pamokas perteikia per medicininį manekeną, vardu Pinas. Mergaitė suvokia, kad čia tėvas žaidžia, o štai berniukas priima viską už gryną pinigą. Bėga metai. Per nelaimingą atsitikimą žūva tėvai, ir, dabar jau paaugliai, Ursula ir Leonas lieka vieni. Štai čia beprotybė pradeda imti viršų- Leonas traktuoja Piną kaip žmogų, kaip šeimos narį. Sodina jį prie bendro stalo, tariasi svarbiais klausimais, blogiausia, kad Pinas "pataria" atsikratyti kai kuriais žmonėmis. Tėvą vaidina mano mėgstamas veikėjas iš serialo "Lost"- ponas Lokas, arba Terry O'Quinn. Keistokas filmas, bet žiūrisi gerai, kai norisi biški pasišiurpinti, bet jokiu būdu nenusivilti. Atsargiai, tėvukai, su tom kalbančiom lėlytėm :)...

2014 m. liepos 24 d., ketvirtadienis

In & Out (1997)

Okey, šitas nėra intelektualus ar prasmingas, kaip kažkada man yra pasakę- neskaitysiu šito blog'o daugiau, nes čia patalpintas Never Been Kissed, bet.. Grįžti užsigrūzinęs, pvz. pagavo kontrolė autike be bilieto ir atėmė iš tavęs Daukantą, pamatei ex'ą Maximoj su kažkokia žiurkiaveide ir iš pasiutimo nusipirkai kibirą ledų, nors gelbėjimosi ratas klykė to nedaryti; o gal suvokei, koks šūdinas tavo darbas ir kad esi verta geriau, bet tau geriau nebus ir pan. Kiekvienas turi savo kraitelėj turi kažkokių kasdienių smigtelėjimų į subinaitę. Tai metas, kai norisi kažko paprasto, netgi tūpo, nes Ingmaro Bergmano stiliaus psichodelika vargu ar nuotaiką pakeltų. Taigi toks šitas filmas. Amerikietiškas iki kaulų smegenų, kvailokas, bet žiauriai mielas. Kevin Kline vaidina gėjų mokytoją, kuris pats to nežino- netgi ruošiasi vesti. Bet štai per Oskarų apdovanojimus (ot gera parodija) buvęs mokinys rėžia kalbą, dėkodamas buvusiam savo pedagogui (kaip gražu), pabaigoje rėžia- "ir jis yra gėjus" (kąąą?!) Kadangi miestelis mažas, bendruomenė šokiruota- sulekia žiniasklaidos rykliai atsikąsti pikantiškos istorijos gabaliuką, vestuvės žlunga, mokytoją iš darbo atleidžia.. Tačiau pabaiga laiminga, nes kitaip ir būti negali, čia fikcija, o ne mūsų bestebuklė kasdienybė. Nesigilinsim, kaip jis anksčiau nesusiprato, kaip įmanomi 3 metai draugystės be sekso, tiek to. Juokinga žiūrėti, ir to pakanka. Geriausia vieta- "vyrai nešoka" :D ir be abejo, visi kadrai su Joan Cusack, dievinu šitą aktorę!

2014 m. liepos 20 d., sekmadienis

The Pretty One (2013)

Dvynės Lorel ir Odri negalėtų tarpusavyje skirtis dar labiau- Lorel yra rami, tyki mergina, rengiasi senamadiškom mirusios mamos suknelėm (creepy) ir iki šiol gyvena su tėvu. Odri- smarki, ryžtinga, iškart pelnanti aplinkinių simpatijas,siekianti karjeros Niujorke. Tačiau jųdviejų ryšys stiprus, koks tik identiškų dvynių gali būti. Todėl kai tragiškai žūva viena seserų, prasideda tikra velniava, kaip supratau, viskas susipainiojo vien dėl šukuosenos. Kai sudalyvauji savo pačios laidotuvėse ir pamatai, kad niekas iš aplinkinių nepraveria burnos tarti keletui žodžių, susimąstai. Ko vertas toks gyvenimas, praėjęs be pėdsako kitų sąmonėje? Velniop jį. Taigi, apsimetusi savo energingąja seserimi, Lorel atvyksta į Niujorką bandyti gyventi kitaip, ne taip apgailėtinai. Diskutuotinas poelgis, bet mirtis ir tos groteskiškos laidotuvės išsklaido kortas smegeninėj, belieka beverčiai joker'iai. Filmas keistas, bet pagrindinė aktorė labai miela, didžiaakė Zoe Kazan, matyta kaip neurotiška, vestuvių bijanti menininkė Happythankyoumoreplease. Aišku, idėja pasisavinti kito tapatybę nėra nauja kine, bet kažkaip dar neteko matyti nei vieno atvejo, ir šiaip, dvyniai man visad atrodė labai įdomus fenomenas. Tokia duobėta kelionė atgal į save. Nors nešioji basutes su kojinėm, tapai abejotinos vertės paveikslus ir įsimylėjus elgiesi kaip pusprotė, faktas, kad vistiek kažkam patinki. O kad tikram gyvenime taip būtų...

2014 m. liepos 11 d., penktadienis

Chicago Cab (1997)

Įdomus derinys- daug įžymių Holivudo veidų, bet garantuoju, mažuma yra girdėję apie šį filmą. Viena nurauta taksisto darbo diena. Pati labai retai naudojuosi taksi, man amžiais kliūva keisti tipai, su kuriais važiuojant vaizduotė nuklysta į artimiausią skersgatvį ar tradiciškai- mišką, bet.. Dieve, jūs per dieną pavežiotumėt tiek debilų, kartais netgi rizikuodamas gyvybe, ir jums varžtas atsisuktų. Įsėda pačio įvairiausio plauko žmonės- religiniai fanatikai,  6 ryto! jskubantys, kad spėtų į bažnyčią prieš darbą- pakraupau, narkomanai, su kuriais nežinai ko laukti, vienišos moterys, priekabiaujančios ir provokuojančios- šitoj vietoj miriau iš juoko ir t.t. Pavaizduoti visi ekscesai, kiek tik galima, ypač kraupus John Cusack keleivis. Tik į vidurį filmo atslenka Scorcezes Taxi Driver kaip pirmtakas, bet jokio nusižiūrėjimo čia nėra. Ir visas filmas pavykęs vien dėl Paul Dillon- vienišo taksisto, kuris dirba per Kalėdas.. Jis mėgsta bendrauti, nesvetimas empatijos jausmas, bet gale dienos, nieko nenustebindamas, sako- nekenčiu šito darbo. Vyruti, visiškai tave suprantu- darbas su žmonėmis prie gero nepriveda, išvis, žiūrint filmą, gali pasidaryt sociopatu, taip kad atsargiai!:) Beje- tinkamiausias laikas- gruodžio 20-22d vakaras, lengviau pasinerti į atmosferą, tačiau kartu jis nubraukia šlykščius blizgučius nuo materialistinės eglutės- ne visiems Kalėdos smagios, o ypač tiems, kas turi dirbti su bepročais, įkyriai save žmonėm vadinančiais..

2014 m. birželio 30 d., pirmadienis

Paradise (1991)

Kitokia Melannie Griffith; narkotikus ir alkoholį vartojo jau aštuntojo dešimtmečio pradžioje, bet agentai (?) vis kažkaip pristabdydavo žalingą procesą... Tačiau praėjus daugiau nei dešimčiai metų kūnas pamažu ėmė pasidavinėti. Dar nelabai žymu, bet veidas ima tižti.. Gaila. Jei Mickey Rourke būtų moteris, jis būtų Melaninie.. Bet grįžkim prie filmo. Iš pažiūros saldi istorija apie mažą berniuką (Elijah Woodas), kuris padeda vėl suartėti tragedijos išskirtiems sutuoktiniams. Būtų buvę šlykštu, jei aktoriai nebūtų tokie nuoširdžiai tikroviški, ypač Don Johnson, ir kai pamažu pamatai, kad veikėjų gyvenimai anaiptol neatitinka holivudinio idealios šeimos paveikslėlio, čia beveik nėra laimingų. Sako, tuo metu Melannie ir Donas buvo pora ir gyvenime, todėl jauti tarp jų "tvyrančią chemiją". Nebent tai vandenilio sulfido dujos- tokią slegiančią santuoką galima suvaidinti tik uostant pirdalus. Atkreiptinas dėmesys į Elijo draugę Bilie Pike (mažytė Thora Birch)- blyn, mielesnio vaiko paieškot reikia :) So did you? Seen dead body? ir jos nupušusią mamytę. Padariusi išvadą, kad gyvenimas su vyrais, kuriuos myli, nenusiseka, ji nutaria tekėti už to, kurį net bučiuoti šlykštu. Gan graudūs vienišos motinos sprendimai.

2014 m. birželio 24 d., antradienis

Working Girl (1988)

Bulvarinėj spaudoj nuaidėjo, jog iširo dar viena "ideali" Holivudo pora- kas man nuolat sukelia piktą krizenimą- o tada suvokiau, kad nesu mačiusi nei vieno filmo su Melanie Griffith. Aišku, dabar ji atvirkštinis plastinės chirurgijos Frankenšteinas- tol pjaustė ir siuvo  gyvo žmogaus veidą kol gavosi šūdas, bet kadaise...tai buvo Moteris. Vaidinimo maniera tokia paprasta ir natūrali, be jokių pastangų ji traukia žvilgsnį. Panašų efektą kėlė Jane Fonda mistiniam trileryje Clute. Vienintelis kartas, kai ji buvo nominuota Oskarui, ir sakyčiau, ne už vaidybą, o tiesiog kaip padėka už tai, kad buvo tokia, kokia buvo. Naivi sekretorė stengiasi prasimušti, pasiekti karjeros laipteliais aukščiau nei kavos virimas.  Deja,  pastangos baigiasi  limuzine su nedviprasmišku pasiūlymu. Pasiuntusi ant trijų raidžių paskutinį viršininką, Tesė įsidarbina pas Ketriną Parker. Moterį! Nuo šiol viskas bus kitaip! Galas nešvankiems anekdotams, diskriminacijai, tegyvuoja feministės! Įkvėpta naujos aplinkos ir tiesiogiai paskatinta viršininkės, Tesė pasidalina puikia idėja reklamos srityje. Turbūt nujaučiat, kas seka paskui.. Vyrai kenkia atvirai, o moterys prišika į batą, nė neįtari, kas vyksta, kol  neįmurkdai kojos  į dar šiltą kaką.. Ketrina nemirktelėjusi pasisavina Tesės idėją... Sunku kiek suvokt tas firmų peripetijas ir ofisų intrigas, bet iš esmės tai karjeros istorija su didelėm kliūtim, kurios nugalimos su žavaus kolegos pagalba :) Harisonas Fordas ypač gerai atrodo darboholiko, besiplaunančio pažastis gėlių bandeniu, vaidmenyje :D Pasigėrėtina Joan Cusack su groteskiška šukuosena ir klouno vokų šešėliais, ir aišku, suktoji Sigourney Weaver.. Ką turim? Puikus cast'as, 80'ųjų mada ir graži moteris karjeros zenite! Ak šlovės valanda, kodėl tu tokia trumpa..

2014 m. birželio 18 d., trečiadienis

Borgman (2013)

Ryškios alegorijos į Haneke daržą, tik šiurpiojo vokiečio daržovės man per aštrios, visgi kada nors nustosiu šikti į batą ir peržiūrėsiu Funny Games...Prasideda lyg ir nekaltai- apkiautėlis paprašo leisti nusimaudyti turtuolių namuose. Šventas naivumėli, pamanai, spruk, kol į snukį negavai. Taip ir nutinka, nieko keisto, jei iš pat pradžių nepastebi, jog valkata tai išprovokuoja. Nuobodžiaujanti žmona skubinasi atgailauti, priglaudžia nuskriaustąjį, slapčiomis nuo vyro. Žaidimas taip įtraukia, kad kai svetys susiruošia keliauti, bobelė sunerimsta. Ką, baigėm žaisti? Nu ir prasideda tokie dalykai.. Labai daug užuominų į Šventąjį Raštą- samarietis, angelai, o kiek dar nepastebėta. Materija apsikrovusi aukštesnioji klasė net jausmus vaikams perduoda per auklę, sutuoktinių tarpusavio santykiai- kaip Arktis. Borgmanas su savo bičiuliais taip apraizgo šeimą, kad susivokti- kaip iki šito prieta- nebelieka laiko. Manipuliacijos ir hipnozė priveikia moteriškę, ji ryžtasi žmogžudystei. Kol nebuvo aišku, kad čia įpintos antgamtinės jėgos, buvo keista, kam tiek daug pašalinių lavonų, kurie istorijoj beveik nedalyvauja, kam tos mirtys? Apokalipsės angelai aplanko tuos, kuriems pinigai aptemdė akis, nuobodulio žiovulys surakino burną, o puikybė sušaldė širdį. Intriga viso filmo metu- kuogi baigsis? Nieko panašaus nesu mačius, tiek simbolių, tiek raktų, lyg kokį rebusą spręstum! Ilgam nepalieka, ir puiki tema diskusijai su draugais ;)

Happy Endings (2005)

Laiminga pabaiga- kokia ji? Ne viskas juokinga ir šviesu, komediją mažai kuo priminė. Bet aplenkiama mirtis- to visiškai pakanka šiam dviejų žodžių junginiui. Nesaugūs lytiniai santykiai paauglystėje Mamie buvo beveik užsimiršę, bet lyg iš kanapių išlindo šlykštukas pradedantysis režisierius. Iškapstęs visą istoriją, sukursto motinos smalsumą sužinoti, kaip susiklostė sūnaus gyvenimas po įvaikinimo. O dabar šlykščioji dalis- visą ašaringą dalį jis nori nufilmuoti. Žinoma, vaiko nepasidarysi be vyriškos pagalbos; kur tas išsižiojėlis, prezervatyvo nematęs? Čarlis šiandien sėkmingai  atradęs save kaip gėjus ir laimingai gyvena su gražuoliu partneriu. Visgi netiesiogiai praeitis neduoda ramybės. Ar pažįstamų lesbiečių sūnus gimė iš jo užšaldytos spermos, ar iš partnerio? Otis- turtingo tėvo gėjus sūnus, beviltiškai įsimylėjęs Čarlį, su kuriuo kartu dirba, bet savo homoseksualumą slepia. Jo gimdytojas dėl to labai pergyvena, ir tuo netrunka pasinaudoti Džud, jokio rimto užsiėmimo neturinti kekšelė.  Visų veikėjų neišvardinsi, jau bijau, kad nebūčiau ko pripainiojusi, jų čia net 10.. Esmė- vienų gyvenimai nuolat liečiasi su kitų, maždaug nepastumk bobos troleibuse- o gal čia būsima anyta ir pan. Mėgstu istorijas, kurios liečiasi su kitomis, kol nusineria painus santykių voratinklis, o kad visai nepasimestum, įterpiama pastabų raštu. Maggie Gyllenhaal labiausiai patiko, jos pribloškiantis dainininkės talentas- wow! Klausai ir negali patikėt savo ausim, taip ilgesinga, švelnu, kaip paimt katę į rankas. Kas tingit žiūrėt filmą, susimildami, nors garso takelį atsisiųskit, "Honesty", "How Lucky Am I" ir "I Can't Wait" performed by M.G. 

Hello I Must Be Going (2012)

Pasiraitojam rankoves, laukia šiek tiek rašliavos- per pora savaičių niekaip neprisiverčiu prisėst ir išguldyt internetinėj erdvėj paskutinių matytų perliukų. Pradėsiu nuo seniausiai užsistovėjusio- "Labas, turiu varyt". Melanie Lynskey miela mergiotė neįsimenamu veidu, visgi mano viskiu praskalautose smegenyse užsifiksavo kaip negražioji įseserė iš "Ever After". Ne itin optimistiškas tag'as, bet ne visos gimstam yvom. Taigi 34-35m namų šeimininkė grįžta po skyrybų. Taip, atgal pas tėvus. Amerikoj čia kaip ir gėda, Lietuvoj dažnas susituokęs  tebegyvena su tėvais- ekonomika griežtas atkirtis pašaipūnams. Jai depresija. Ji nekelia kojos iš namų, neišlenda iš tų pačių prakaitu trenkiančių marškinėlių. Kai tau liūdna, biologinės išskyros bejėgės prasiskverbti iki savikritikos šnervių. Norėdami prablaškyti dukrą, tėvai jėga priverčia dalyvauti dalykiniuose pietuose su klientais, kurie-vualia- turi 19metį sūnelį. Depresija, pff, apie ką mes čia?! :D Užsimezga sunkai tikėtinas romanas, viskas vyksta slaptai, tai dar labiau kaitina. Pora kartų juos užklumpa, bet ech, jaunystė, kam nepasitaikė?:D Man. Nieko per daug gilaus, viskas baigiasi gražiai kaip ir prasidėję. Vienas suvokia, kad nenori būti aktoriumi, kita susipranta, kad josios santuoka nebuvo jau toks didelis rojus. Sakyt gyvenimiškas neapsiverčia liežuvis, nes nežinau nei vienos poros, su tokiu amžiaus skirtumu, puritonizmo ir moralės gniaužtai lyg replės laiko suspaudę mūsų bobeles. Užtat pavadinsiu taip- kas galėtų padėti, kai jautiesi apgailėtina bulvės lupena, kažkam išsikepus skanų kugelį.

2014 m. birželio 2 d., pirmadienis

Out of the Furnace (2013)

Sakoma, negali turėti visko: jei sutari su šeima, vadinasi, neturi draugų, jei sekasi darbe- tai nesiseka meilėje ir pan. Nematomos svarstyklės atsveria daugmaž po lygiai. Bet ką daryti, jei pamažu iš tavęs atima viską? Sėdi į kalėjimą, palieka mylima moteris, o paskui sužinai, kad paskelbta jaunesniojo brolio paieška; radinys atneša tik sielvartą... Dar pernai sudomino depresyvus šio filmo tonas; treileris melancholiškas, skamba  nuostabus Pearl Jam "Release". Siužetas aiškus kaip plentas- atkeršyti  mafiozui, kiek sutrikau, kad tai padaryti- juokų darbas?? Bet pažiūrėti verta dėl tamsaus šešėlio, gyvenimo neteisybės, kuri gaubia filmą. Stengiesi gyventi dorai, kasdien marini savo kūną beviltiškai sunkiam, menkai apmokamam darbe, bet lyg kas prakeikęs būtų, šis pasaulis nesutvertas geros valios žmonėms. Labai ryški alegorija į Michael Cimino "Deer Hunter"-didelis pliusas. Kalbant apie aktorius, viskas tiesiog puiku, baigiu pamėgti Christian'ą Bale'ą, ir pamiršti jo pasirodymą Betmene... taip, nekenčiu Briuso Veino. Woody Harelsonas psichas be priekaištų, įdomi  scena, kur prieš nušaudamas, prašo Rodnį nežiūrėti jam į akis. Willem Defoe- niekada nepašiukšlino, Sam Shepard- ak, Rojaus dienos, kur jūs? :)) Vienintelis moteriškas personažas- Zoe Saldana, sudaužytai širdžiai paaitrinti, vieta, kur jie susitinka ant tilto, jmj, vos dūdų nepaleidau:) Liūdnas filmas apie tai, kad skurde teisybės nėra, taip gyvendamas ir Jėzus kam nors į skudurus duotų. Tai ko čia norėti iš paprasto žmogaus..

2014 m. gegužės 25 d., sekmadienis

Keeping Mum (2005)

Pradžioje norėjau pasakyti, -Maggie Smith ypatinga aktorė, juostos, kuriose ji filmavosi, savaime nėra visai jau beprasmis laiko švaistymas. Prasčiausia, kas gali būti nufilmuota, ir kur bent pasivaidena  britų sarkazmo bomba, dar nėra visai apgailėtina. Tuo įsitikinau per Velykas "apsinuodijusi" trim šūdinais patiekalais. Laimei, pamenu tik vieną, ačiū smegenys už šią amneziją, vadinosi Devine Secrets of Ya-Ya Sisterhood. Taip, pavadinimas verčia skeptiškai kilstelėti antakius. Per daug vėmalų nesijosiu, pasakysiu tiek, kad šlykščiai-saldžioje ir visiškai neįtikinamoje motinos ir dukters santykių istorijoje šarmingoji britė  tvieskė juoduoju humoru ir teliūskavo kokteilius vieną po kito.. Grįžtant prie to, ką dabar pamačiau.. Įspūdis..įdomus :) Bene keisčiausias dalykas- matyti Rowaną Atkinsoną kaip šeimos vyrą- pastorių. Nuolat įsitempęs lauki, kada jam nutiks kažkas kvailo, juk čia ponas Bynas! Bet po kokio pusvalandžio susitaikai, kad vaidmuo nebus toks isteriškai juokingas, ir stebi griūvančią jo šeimą. Žmona, negaunanti sekso, elgiasi kaip rujojanti katė- iškart pasičiumpa seksualų golfo trenerį (a.T.a. Patrick Swayze). Duktė mėgaujasi gražiu savu kūnu ir mielai juo dalijasi su pažįstamais vaikinais. Sūnus- mokyklos žertva, kasdien gaunantis į šikną. Metas pasirodyti patiuninguotai šių laikų Merei Popins- šeima pasikviečia panelę Greisę Hokings. Ir nenusivilia- iškart "dingsta" bjaurus nenuorama šuo, skalydavęs per naktis ir neleisdavęs miegoti namų šeimininkei, neilgai trukus "išvažiuoja" pernelyg landus jo savininkas. Mokyklos peštukai  susiduria su tam tikrais dviračių "gedimais". Panelė Hokings nepakeičiama, bet kai prašapsta meilužis, šeimininkė susirūpina- penelyg vsikas čia gerai... Kai paaiškėja, kokį turtingą praeities bagažą vežasi Maggie Smith veikėja, nekantrauji pamatyti, kuo viskas baigsis..:)

2014 m. gegužės 13 d., antradienis

Faintheart (2008)

Susimąsčiau, kokie mes žiaurūs ir neteisingi vadinamiesiems nesubrendėliams. Kas jie? Tai žmonės, niekaip "negalintys" paskęsti kasdieninėje rutinoje- kuri susideda iš apgailėtino darbo, retėjančių plaukų ir suvokimo, kad gražiausi metai jau praeity. Kažkaip jie dar sugeba rasti širdžiai mielos veiklos, kuri nukenksmintų šitą depresijos bombą. Nu ir kas, kad jie dažnai nespėja į sutartą susitikimo vietą ar sulaužo duotus pažadus, juk čia ne smurtas šeimoje ar tradicinis ėjimas į kairę! Bet patys skęsdami šūde, norim ir kitą įmurkdyti. Kad ir kitas pajustų, koks netikėlis yra, kokia beprasmė jo egzistencija. Pagrindinis veikėjas Ričardas labiausiai už viską mėgsta vikingus. Su draugais po darbo jie inscenizuoja kovas, su visa apranga ir amunicija. Tai kelia susirūpinimą Ričardo sūnui, nes tėvo veikla- patyčių mokykloje priežastis. Žmonai taip pat atsibodo idėja "berniukai visada liks berniukais", moteris susiranda meilužį ir išspiria karžygį lauk. Bet tikras vikingas- tai ne vien barškantys ginklai ir šalmas ant galvos, Ričardo viduje rusena karinga, pasiduoti nemokanti prigimtis. Jis žūtbūt stengsis laimėti mylimosios širdį.. Tos pastangos.. Prunkščiau iš juoko :) Filmas juokingas ir kartu graudus:  gyvenimas nuolat kėsinasi atimti iš tavęs net mažiausius malonumus, paversti tave nuobodžia, nelaiminga menkyste. Kaip pasisekė James Marsan veikėjui, pamatysit šioje puikioje britų komedijoje.

2014 m. balandžio 29 d., antradienis

I lossens time (2013)

Filmas lieka ilgam, pamatysit, vis grįšit mintimis prie jo.  Nieko nepaprasto aišku- viena liūdna istorija, kurios atomazga- du žiauriai nužudyti seneliai. Kunigė Helena sulaukia pagalbos prašymo- entuziastė psichologė, dirbanti su sunkiais psichikos ligoniais kalėjime, mėgina išgelbėti jaunuolį, mėginusį nusižudyti. Ko čia vargintis, kai pagalvoji, kokių žiaurybių jie pridarė ir kokį pavojų kelia. Na, bet "mylėk savo artimą", sako krikščioniškas tikėjimas, ir abi moterys, kiekviena savaip, mėgina tą padaryti. Lisbeta imasi rizikingo metodo- pažadinti pabaisose žmogiškumą, įtaisydama kaliniams po augintinį- papūgėlę, žiurkėną ar katinuką. Rezultatus nesunku nuspėti, bet keista, kad kunigė geresnė interpretatorė už psichologę, jaučiu galingą lingytės padermės ranką :D Pagrindinis veikėjas panašus į gezą iš Kauno, bet vaidina žiauriai gerai, nuo žvilgsnio net arbata atšąla. Psichologinis su lengva mistikos pudra, blemba, geri tie šiauriečių darbukai, šitas- danų/švedų. Susimąstai, kokie žmonės žiaurūs gali būti, ir kaip trumpai trunka kai kieno laimė :(

2014 m. balandžio 26 d., šeštadienis

The Immigrant (2013 )

Filmas toks gražus vizualiai, kad per daug nesigilini- trūksta gilesnio turinio. "Ai, tapau prostitute, baisaus čia daikto..", rodos, mąsto Maion Cottillard herojė, vienu metu apdairiai sukdama galvą dviems vyrams. Lenkiškas mentalitetas dar niekur nebuvo pavaizduotas taip atvirai ir įtikinamai,- siek savo naudos, nieko nėra svarbesnio, nepamesk šalto proto. Laivas, pilnas emigrantų, įplaukia į Niujorką. 1921m., daugybė nelaimėlių ieško prieglobsčio, ištrūkę iš karo nusiaubtos tėvynės, palikę artimųjų kapus, paskutine viltimi laikantys amerikietiškąją svajonę. Tokios yra seserys Eva ir Magda. Deja, Magda serga tuberkulioze, ir jąperkelia į karantiną. Evos vos nedeportuoja, bet čia pasimaišo žavus nepažįstamasis, su visai nežaviais kėslais.Tokiu būdu Eva pradeda teikti seksualines paslaugas, taupydama pinigus seseriai. Faktas, kad ji taip greitai su tuo susitaiko- nesuvokiamas. Beveik nėra jokio emocinio lūžio, pergyvenimo, tiesiog ai, praskėti kojas-
parduotuvė atidaryta... Joaquin Phoenix suteneris nestandartinis, nes sugeba iškaikyti pozą- "aš nenoriu kad tuo užsiimtum, tiesiog..ir tuo pačiu puoselėja kažkokius romantinius jausmus (?). Tai ypač paaštrėja, kai ekrane pasirodo kitas vertelga- jo pusbrolis. Sunku žiūrėti kaip filmą, vadinčiau tai gražiu spektakliu, nes veikėjai gan pavirštiniški. Bet kostiumai, dekoracijos, mmm, patinka man ta skrybėlaičių ir gražios šūbos era:)

2014 m. balandžio 13 d., sekmadienis

Philomena (2013)

Filomena, į pensiją išėjusi medicinos seselė, niekaip negali pamiršti skaudžios netekties. Kai buvo jauna mergina, vienuolės ją privertė atiduoti nesantuokinį vaiką įvaikinti, ir Filomena  niekada nebepamatė savo mažylio. Sunkoka ištrinti iš atminties tokį dalyką, ir tai ne šiaip režisieriaus pramanas; istorija nutiko realime gyvenime daygybei airių moterų, kurioms likimas pašykštėjo apsukrumo, o gal paprasčiausiai laimės. Minėdama 50-ąjį prarasto sūnaus gimtadienį, Filomena nutaria galų gale išsiaiškinti, kaip susiklostė Anthony gyvenimas, išssivaduoti iš daugybę metų slėgusio nuodėmės ir kaltės jausmo. Jai talkina sarkastiškas žurnalistas, ir gėdingos paslapties šydas pamažu prasiskleidžia. Krikščionybei suduotas stiprus smūgis. Kokia religija skaito vykdanti Dievo valią, atskirdama motiną nuo vaiko? Kaip gyvybė gali būti laikoma "nuodėme"? Filmas lėtas, bet labai jaudinantis, Judi Dentch.. jau amžiuje, o vaidyba, rodos, yra talentas, nepavaldus laikui. Miriau iš juoko, kai ji, sukrėsta iki širdies gelmių, pasakojo savo naujajam draugui banalų romaniūkščio siužetą, o šiam nebuvo kur dingti :D  Kodėl mūsų pensininkai negali būti panašūs į ją? Tik smirdi ir kelia vėją autobusuose, nelikę nei interesų, nei asmenybių...

2014 m. balandžio 11 d., penktadienis

The Grand Budapest Hotel (2014)

Liūdniausias Wes'o Andersono filmas, kas daro jį tokį nuotabų. Rašytojas, taisydamas sveikatą, apsistoja merdinčiame viešbutyje. Jį sudomina keistas svetys, akivaizdžiai plaukiojantis ne šiame laikmetyje... Taip prieš akis  iškyla didinga viešbučio praeitis, ir nepaprasta čia nutikusi istorija. Pasiuntinukas Zero įsidarbina Didžiajame Budapešto viešbutyje, jo mokytoju tampa neeilinė asmenybė- apsukrusis Gustavas, viešbučio siela ir pagrindinis šveicorius, didysis našlių globėjas, visada atsirandantis laiku ir vietoje, žinančias  visas lankytojų paslaptis ir diskretiškai jas saugantis. Toks rūpestingumas galiausiai duoda naudos- netikėtai mirusi viena garbiųjų viešbučio svečių testamentu palieka Gustavui neįkainojamą paveikslą "Berniukas su obuoliu". Bet prieš tai reiks stoti prieš galingą ir godžią velionės giminę.  Čia ir prasideda veiksmas, gaudynės su samdomu žudiku Žoplingu, slaptymasis nuo teisėsaugos "dėl nusikaltimo, kurio nepadarei", ir vienintelio liudytojo paieškos. Ralph Fiennes nepaprastai žavingas, čia pirmas filmas, kur jis persilaužė iš niūraus, depresuojančio, jam taip įprasto tipo staiga virto poetizuojančiu, rafinuotu paukšteliu :) Dar tik debiutuoja Andersono filme, bet toli pralenkia įprastas žvaigždes- Owen Wilson ir net Bill Murray! Pamiršau paminėti Adrian Brody, tamsųjį velionės sūnų, kuris atrodo labai impozantiškai, sužavi persekiojimo scena  paskutinėmis filmo minutėmis, mintys nuklydo į Cubrico "Shinning".  Apibendrinus, istorija panaši į Agatos Cristi apsakymą, jei Agata būtų vartojusi koncentruotą  alkoholio ir kofeino mišinį. Nesuprantu, internautai kažkodėl į viršūnes kelia Life Aquatic...bla bla bla, nė nesivarginsiu googlint viso pavadinimo, toks šūdas. Tanenbaumų nepralenksi, bet drąsiai antra vieta.

2014 m. balandžio 6 d., sekmadienis

Her (2013)

Žinot, ką ateityje bus galima padaryti nenusisekus santykiams? Užsisakyti kompiuterinę programą, kuri atstoja žmogų- gali su ja juokauti, verkti, ginčytis, meilikauti ir t.t. Viskas, išskyrus fizinį kontaktą. Bet kadangi dažniausiai pasigendama būtent sielų giminystės, tarpusavio ryšio- tai puikus sprendimas :) Teodoras išgyvena skaudžias skyrybas, nes vis dar myli žmoną. Jis supranta , ką darė ne taip, bet laiko nesusigrąžinsi. Norėdamas nusiraminti, o gal iš vienatvės, jis susidomi naująja technologija, ir taip jo gyvenime atsiranda Samanta. Finalas paradoksalus, juokas pro ašaras. Dar ateityje dings nemaloni pareiga rayti laiškus, atvirutes giminėms, antrajai pusei, draugams- yra firma, kuri tai daro už jus! Jūsų stiliumi, maniera, neatskirsi. Gąsdinanti idėja, baisiau už antrąją pusę pakeisiančią kompiuterinę programą. Aš mėgstu piešti atvirukus, rašyt crazy pasveikinimus, ir mintis, kad kažkas tą daro už mane, o gavusysis nieko nenutuokia, kaip šalta, kaip bjauru! :( Kažkoks impersonatorius mąsto už mane, tie dirbtiniai, bejausmiai žodžiai, jausmai, čia lyg sužinot, kad tavo draugas pardavinėja judviejų asmenines nuotraukas. Šios filmo dalies iki galo neįkirtau- nejaugi susvetimėjimas pasieks tokį mastą, kad turėsim samdyti pašalinius žmones, kad padėtų "ištverti" vieniems kitus?

Dallas Buyers Club (2013)

Juokinga, bet šį filmą siūliau visiems pažįstamiems, pati jo dar nemačiusi. Žiūrovai liko labai patenkinti, o aš.. miriau iš nekantrumo. Matot, turiu tokią taisyklę, kad jei filmas žada būti neblogas, būtinai turiu pamatyti jį kinoteatre. O žinot kaip ten yra su mūsų  kino pasirinkimu- į ekraną kišamos debiliškos komedijos, animacija, ir, kas baisiausia, vis daugiau rusiškos produkcijos.. Kažko intelektualesnio kartais tenka laukti pusę metų, arba palaidoti viltį, kad pasimėgausi didelio ekrano privalumais, ir su čipsų poku letenoj, susirietęs žiūri per vos besivelkantį kompą, kuris klykia windows'ų perinstaliavimo.. Kino pavasaris, laimei, įtraukė šią puikią dramą į savo repertuarą. Sunku pasakyti, ar filmas mane labiau masino iš  prodesinės pusės, ar vedė smalsumas išmėginti McCounaghey aktorinio meistriškumo ribas- nuo tada, kai pasirodė True Detective, į šį aktorių žiūriu su pagarba. Istorija paprasta- rodeo mėgėjas Ronas sužino, kad turi ŽIV. Žinia liūdna, o kur dar pridėsim  faktą, kad apie virusą dar nieko nežinoma, pati outbreak'o pradžia- aštuntasis dešimtmetis. Vyras puola gydytis pats, nelegaliai gauna išgarbstyto AZT, nuo kurio...jaučiasi vis prasčiau. Prasideda eksperimentai su savimi, siekiant žūtbūt prailginti gyvenimą. Jaudinantis reginys, filmas toks psiclologiškai stiprus, kad pažiūrėjęs jautiesi kaip išsunktas emociškai. Gyventi gyvnti gyventi.. Kitas įdomus veikėjas- transvestitas Rejon, kurį vaidina Jared Leto, seniai nemačiau tokios preciziškos vaidybos, per nugarą šiurpuliai salsą šoko :) Kokie jie abu kūdi, išsekę, omg... ir nepasiduodantys likimui ir gydytojų apatiškumui. Pastatyta remiantis tikrais faktais- Rono Woodroof'o istorija, ir jo įkurtas Dalaso klubas visuomenės nurašytiesiems.

2014 m. kovo 11 d., antradienis

Sala samobójców (2011)

Išvertus į lietuvių kalbą-  "Savižudžių kambarys" (?). Blog'e nepateikinėju angliškų variantų, nes vertimai, kaip rodo  forum cinemas patirtis, būna siaubingi, o be to, gali užklysti koks Vilniaus lenkas ir įsižeisti, kad taip jodoma jo gimtoji kalba. Filmas verčia paaugliškai krizenti nuo dažno kurwa kurwa, bet mintis įdomi. Abiturientas Dominikas,  patyręs skaudžias draugų patyčias dėl kūno išdaigų karate treniruotėje, užsidaro internetinėje erdvėje. Neina iš namų, iš savo kambario,-atranda "Savižudžių kambarį"- chato pavidalo erdvę, kur gali susikurti avatarą- žodžiu, pabėgti nuo realybės. Čia Dominikas sutinka Silviją- merginą, kuri trokšta mirties, bet kažkodėl? to vis nepadaro. Plepiai tauškalais gyvi, apie mirtį jie nė negalvoja, tik nervus tampo. Vaikino tėvai, priklausantys aukštesniam sluoksniui, kur už pinigus gali daug ką, pasimetę,-užmokėjus psiciatrui, problema persistuoja, wtf? Ką daryti? Situacija einas blogyn. Nežinau, kodėl pasirinktas emo stiliukas, manau, įžeidimas homoseksualų. Jei būtų buvęs paprastas nerd'as, gal nebūtų sudominę, maždaug, ai, dar viena pelytė užsidepresavo, kas čia naujo? O turtingų tėvų atžala, narcizas, atkreipia dėmesį. Nežinau, ar dėl to, kas vyksta, galima kaltinti nuolat užsiėmusius tėvus, visgi jaunuoliui JAU 18, kiek vėloka paaugliškai krizei, bet yra kaip yra. Nejutau gailesčio, juokinga iki pabaigos, į galvą nuolat lenda žodis "išsipi*inėja. Vizualiniu atžvilgiu, ir kalbant apie vaidybą,- puiku, tik tas EMO..nu kodėl?! :(

2014 m. kovo 3 d., pirmadienis

Midnight in Paris (2011)

Suviliojo smalsumas pamatyti 20a. pradžios rašytojus,  stebuklingos kelionės metu atgal į praeitį, į bohemos širdį- Paryžių. Gilas ruošiasi vestuvėms, matome, kad iš to nieko gero neišeis; uošviams jis nepatinka, ką veikia su ta narciziška blondine (kaip reta atkari Rachel McAdams)- nesuvokiama. Gilui trūksta savybių, kurios gyvybiškai svarbios praktiškai, paviršutiniškai, materialiai nesavarankiškai moteriai, vadinasi, beveik kiekvienai. Jam nerūpi gerai apmokamas scenaristo darbas, kaip užkalt pinigo, jis tikra nelaimė šiuo atžvilgiu- užuot rūpinęsis sočiu materialiniu rytojum. svajoja parašyti knygą! Rašytojas= ubagas. Vieną vakarą, herojus  patiria neįtikėtiną nuotykį- išmušus dvyliktai valandai, prie jo sustoja senovinis taksi ir nuveža atgal į 20amžių. Čia jis sutinka Hemingvėjų, Salvadorą Dali, Ficdžeraldą ir daug kitų garsių menininkų, kuriais daug žavisi, maža to, turi galimybę su jais pabendrauti.. Filmas labai ..šviesus, užkrečia gera nuotaika, išsilavinusiam žmogui čia kaip koks atlygis už įgytas žinias  :) Stilius man priminė Wes Andersoną, o ir pagrindinis aktorius- Owen Wilson, labai klaidina, visgi tai Woody Alenas. Du filmai iš eilės žmogaus, kuriuo tikrai nesižaviu; visgi pripažįstu, kad cinkelį  turi. Gerai, kad senatvė įkrėtė proto nebevaidinti neurotiškų įsimylėjėlių :)


2014 m. vasario 24 d., pirmadienis

Blue Jasmine (2013)

Buvau nurašius Woody Aleno kūrybą, nes čia kaip.. akių žaginimas. Nu rimtai- kažkodėl jis turi madą vaidinti savo režisuotuose  filmuose ne bet ką, ne pilką pelytę, o  romantišką įsimylėjėlį.. Kas žino kaip šis žmogus atrodo, supras ką turiu omenyje. Ok, ok, užsipulsit, kokia aš netaktiška, netolerantiška, mylėti gali visi, bet Jėzau Kristau, antros "Paryžiaus katedros" mums nereikia!  Sudomino Cate Blanchet, cast'e režisierius nefigūravo, pamaniau, surizikuosiu.. Cate yra ne žmogus, o fenomenas, drąsiai galima vadinti Meryl Streep įpėdine. Matome ją kaip Jasmine- emancipuotą, elegantišką moterį, turtingo vyro žmoną, kasdien besimaudančią prabangoje, dėvinčią garsių dizainerių drabužius,besilankančią elito vakarėliuose- gyvena vyšnaitė kaip rojuje, kol... Išaiškėja, jog sutuoktinis, be jokių skrupulų dulkina kiekvieną sutiktą moterį, įskaitant ir "geras" Jasmine drauges. Rinkitės, mergaitės, biednus vyrelius, deimantinės apyrankės daug kainuoja, ir čia ne apie šlamančius kalbam.. Juokauju. Filmas eina retrospektyviai, pradžioje matom, kaip ji, po baisiųjų permainų- vyrą uždaro į kalėjimą už sukčiavimą ir ten bailys nusižudo- atvyksta jėgų atgauti pas seserį. Ši- visiška priešingybė, išsiskyrusi, augina du vaikus, dirba pakuotoja parduotuvėj ir yra paprasta kaip penkios kapeikos, geriausiai pažinsite iš to, kokią rankinę ji išsirenka parduotuvėj, prajuokino stipriai:) Jasmine mėgina lipdyti gyvenimą iš naujo, lyg ir susiranda darbą, bet situacija tik blogėja. Iš esmės, istorija liūdna, net tragiška, bet viskas labai juokingai pateikta- guilty laughing. Sunkumai darbe, svetima (skurdžių) aplinka, nevykėlis sesers draugas, neįgyvendinami tikslai veda pamišimo link, bet kas sakė, kad reikia į tai žiūrėti rimtai? Bepročiai- laimingiausi žmonės žemėje :)

2014 m. vasario 14 d., penktadienis

Once Around (1991)

Krintantis į širdį- kodėl? Neįtikėtina, bet čia kelios frazės, o vėliau ir visa daina- nuskamba LIETUVIŠKAI. Taip taip, amerikietiškam filme išgirstame "linksmo gimtadienio" ir "paaiškink jai apie kepurę", man net kvapą užėmė. Pagalvokit, kokia maža dalis suprato, apie ką tuo metu buvo kalbama? Net radau komentarą- Was RD really speaking Lithuanian? The priest seemed to be. Is RD Lithuanian? (čia R.D.- Richard Dreyfuss). Perkūnėliai.. Čia manau prisidėjo Lasse Halstriom, režisierius, kuris yra švedas, vadinasi, europietis. Tai gal viena ausim yra girdėjęs apie laukinių kraštą, Lietuva vadinamą :).. Bet pereinam prie temos, dėl ko filmas toks žavus ir įsimintinas, net ašarą spaudžiantis. Renata, sudalyvavusi sesers vestuvėse, konstatuoja, kad yra absoliuti nevykėlė, gyvenanti po tėvų sparneliu. Nutaria kažką keisti- ir užsirašo į prekybos kursus, kurie atneša mažai karjerinės naudos, tačiau.. dovanoja Meilę. Charizmatiškasis Semas Šarpas, panašu, patinka tik įsimylėjėlei, šeimai tokio įspūdžio jis nepalieka. O kraujo ryšiai stiprūs, viso filmo metu justi įtampa, tarp šeimos galvos ir Renatos išrinktojo. Taip ilgai gyventi su tėvais kartu man atrodo net nenormalu, bet kai paskaičiuoji, Holly Hunter ir mane skirtų maksimum 7 metai duotuoju laiku, hehe, verčia susimąstyti.. Pripažįstu, Šarpas staigus, vulgarus, arogantiškas, bet geras žmogus, su juo nenuobodu. Halstriom'as sukūrė kultinį "The Cider House Rules", ir čia, su profesionalių aktorių komanda (vaidina daugiau nei nusipelnę aktoriai) pavyko išgauti jaukumą, šilumą, pažiūrėjęs jautiesi turtingesnis, pakylėtas. Šeima tave myli, bet galiausiai tenka žengti lemiamą žingsnį- kurti savo patiesgyvenimą, ir seną bambagyslę nutraukti.