Ghost Dog: The Way of the Samurai (1999)

Galvoje netelpa, kaip galėjau nežinoti, kad Šuo Vaiduoklis- Jim Jarmuch filmas! Per sekundės dalį persivertė visi lūkesčiai- nuo žiauruoliško veiksmo filmo iki fatališko samurajaus su melancholiško absurdo puta. Tačiau tiek pasakyti yra nieko nepasakyti, kai kalba eina apie ekscentrišką žilių Jim'ą. Italų mafijai dirbantis samdomas žudikas staiga atsiduria kitapus taikiklio. Mafiozai groteskiški, stori pilvūzai, su pensininkių šukuosenom ir juokingais akiniais, čia matyt specialiai, nes nepamenu, kad Godfather būtų nors truputį juokingas. Beprasmybė sunkiasi pro sienas, kol užtvindo kambarį;  nenuostabu, kad Šuo Vaiduoklis pasirenka tokią keistą pasaulėžiūrą- atsidavusio kovotojo, kurio gyvybė priklauso nuo šeimininko. Koks skirtumas, kad pastarojo mirties sėjimo įgūdžiai, lyginant su Šunimi, apgailėtini, jis paprasčiausiai nevykėlis. Užsimerkęs jį nukeptum. Dialogai būdingi Jarmuchui, ypač scenose su ledų pardavėju prancūzu- skirtingomis kalbomis kalbami tie patys dalykai. Forestas Whitakeris, su savo užmigusia akimi, sukūrė neeilinį keistuolį.

Sputnik (2020)

Visiškai nieko nesitikėjau, netgi vaipiausi prieš rusišką sci-fi mėginimą,  ką jau gero čia išvysiu?  Nu ir sumoje, bliamba, gaunu atsiprašyti! Iškart pažinau "Lilja 4ever" aktorytę, tiek metų praėjo, o ji nemaž nepasikeitusi; šalta, užsisklendusi psichologė. Šiek tiek slystelėjusia reputacija, tad ją neilgai trukus pasikviečia sovietų karinė bazė, ištirti kosmonauto psichinę būklę. Kosminis laivas nusileido, bet vienas įgulos narių apgraužtom smegenim, o likęs nieko nepamena, kaip patogu. Pradeda rutuliotis mokslinės fantastikos scenarijus, info slepiama nuo visuomenės, o tyrimo metodai, kaip atspėjote, prasižengia su žmogiškumu. Psichologę ima tąsyti moraliniai atchodai, nėra ji visiška šaltiena, pamažu užverbuoja  antifeministą mokslinčių. .Kalbant apie gyvybę iš kitos planetos, didelis bravo, meistriškas pabaisiukas/parazitas, užvaldantis sąmonę, suaugantis su šeimininku jausmais ir prisiminimais.

Men & Chicken (2015)

Žmonės su kiškio lūpa nevalingai traukia dėmesį. Broliai Gabrielius ir Elijas, du vienišiai, abu turi žymę. Po tėvo mirties, jiedu sužino, kad buvo įvaikinti, gimdytojo pėdsakai- atokioje saloje, turinčioje vos 40 gyventojų. Prisikasti prie paslapties prireiks kantrybės, ir kieto kiaušo. Fizinės anomalijos prikausto žvilgsnį,tačiau atomazgos lakiausia fantazija neišpranašavo; nors pripažinsiu, užuominų pamėtėta. Visgi pabandyti mąstyti nestandartiškai, išeiti iš  socialinių, religinių įsakų zonos, nors ir netvirtais žingsniais, smalsu. Kas mums yra normalu, juk tai per tūkstantmečius susiformavę papročiai, priimami kaip įprasti tik todėl, kad jų laikosi dauguma. Lyg gyvatė būtų įkirtusi- filmą sunku pamiršti, vis prisimeni jo veikėjus, kurių niekaip neįtalpinsi į jokius rėmus. Teisti, bausti, pasigailėti? Ko gero, paskutinis variantas, nes  atsakomybės nebėra kam prisiimti.

True Romance (1993)

Yra filmų (kultinių), kuriuos pažinsi iš vienos vienintelės scenos; šiuo atveju momentas, kada Dennis Hopper herojus sėdi savo paskutiniąsias gyvenimo minutes ir dalinasi demografinėmis žiniomis apie Italiją su italų mafiozais. Fatališkai įžūlu. Jei išeiti- tik su trenksmu. Quentino Tarantino scenarijus- su niekuo nesumaišysi- daug kraujo, smurto, susišaudymų ir truputis sėkmės. Naivus romantikas Klarencas sutinka gyvenimo meilę- prostitutę Alabamą, nepakartojama Patricia Arquette. Vulgarumo, infantilumo ir seksualumo bomba. Jiedu spontaniškai susituokia (!), ir kaip tikras vyras, Klarencas nusprendžia išvaduoti mylimąją iš godžių sutenerio rankų. Pirmąją kliūtį, sunkiai, bet pereina- pradedančiojo sėkmė?- tačiau palieka po savęs visas priemones atsekti jo pėdsakus :D Pavogti narkotikai- menki juokai, ant kulnų lipanti mafija, paskui dar ir policija plius žalingų įpročių turintis Holivudas, kuriam porelė mėgina parduoti kokainą.  

Warm Bodies (2013)

Zombiai ir romantika? Originalu, o pažiūrėjus visą filmą, pagrindinė mintis atrodo genialiai paprasta, kaip čia anksčiau niekas nesusizgribo. Zombiai valkiojasi be tikslo po sugriautą miestą, likę gyvi žmonės užsibarikadavę aukšta siena, vadovauja John Malkovich (įdomus pasirinkimas). Vieną dieną, betyrinėjant teritoriją ir ieškant medicinos priemonių, jo dukters grupelę užpuola gyvieji numirėliai. Negailestingas susidūrimas, bet ji lieka gyva dėl neįtikėtinos priežasties. Zombis, Nicolas Hoult, ima jaust. Taip, jam norisi apsaugoti merginą nuo saviškių ir dar baisesnių padarų, kurie atrodo kaip lakstantys skeletai. Nuo čia imi kitaip žvelgti į istoriją, liūdnai artimą mūsų kasdienybei, kur žmonių tarpusavio santykiai- vilko ir avies analogija. Galima, aišku, pripaišyti pesimizmą ir negatyvą, bet kada nors atkreipkite dėmesį, kaip elgiamasi su padavėjais, kasininkais, išgirsite bjaurių dalykėlių. O kur garsusis "klientas visada teisus" mėšlas, šūdo injekcija daroma kiekvienam būsimam vartotojų aptarnavime dirbančiam personalui. Susvetimėjimas veda prie globalinės katastrofos, spoiler alert, oi, per vėlu biški, pochui. Mielas kjutalas, kai nėra nuotaikos.

Disco Pigs (2001)

"Antroji pusė". Paplitęs tarp moterų, idealizuojančių savo partnerį arba dar tik svajojančių apie tokį. Aišku, kartais ir vyrai nesibaido šio derinio, bet jau rečiau. Skamba romantiškai, nors atsispirsiu pagundai padiskutuoti dėl to nusivertinimo iki nulis-kablelis-penki. Filme pasakojama apie dviejų,  likimo suvestų nuo pat gimimo, žmonių istorija. Nuo vaikystės neperskiriami, dabar jau paaugliai, tėvams ima kelti nerimą. Liguistas prisirišimas, menki socialiniai įgūdžiai, keisti pokštai- jau gana. Mergina išsiunčiama į internatą. Bet niekas nežino šios draugystės masto, ir beprotybė išsisleidžia visu gražumu. Vienas jų gyvena iliuzijų pasaulyje, reiškiasi stiprūs šizofrenijos simptomai, padalytoji pusė negali normaliai funkcionuoti.  Realybėje obsesinė meilė visada baisi, netoleruotina, niekada prie gero neprivedanti. Jergutėliau, užtat kokia įdomi ekrane!

10 Cloverfield Lane (2016)

Susipykusi su draugu, mergina šoka į automobilį  ir pasileidžia nežinoma kryptimi, dramatiškai numetinėdama ragelį, kai anas skambina. Rimtai užsišikus. O tada ją nubloškia nuo kelio kitas automobilis. Pabunda prirakinta už kojos kažkokiam rūsyje. Perverto gniaužtuose? Pamačius John Goodman povyzą, taip gali pasirodyti. Aktorius nuostabiai atlieka savo vaidmenį, visi kilogramai vietoje, atrodo didingai šiurpiai, greta jo nuolat justi įtampa. Herojė ne iš kelmo spirta, parodo formą, bet kaip visada tokiose situacijose, pagrobėjas ne mėgėjas, o iš anksto gerai pasiruošęs. Kai manaisi perkandęs siužetą, kortas sumaišo kitas vyras, panašaus amžiaus kaip mergina, į bunkerį ... brovęsis savo noru! Filmas nepaleidžia dėmesio nei minutei, kas gi čia vyksta galų gale? Vyrai teigia, kad viršuje prasidėjo pasaulio pabaiga, oras pavojingas kvėpuoti, radiacija ir pan. Lyg ir tiesą sako, keli vaizdiniai įrodymai turėtų įtikinti merginą, bet kažkas ne taip. Finalas- pagal geriausias veiksmo filmų tradicijas feminisčių pasitenkinimui. 

The Devil All the Time (2020)

Imu Robert Pattison, nes nežinau, nuo ko pradėti, emocijos net konkuliuoja! Antras aktorius, po Jeremy Irons, į kurį pasidarė koktu žiūrėti dėl ekrane atlikto personažo. Pasibjaurėjimas, kylantis dėl sukurto vaidmens įtaigumo, girtinas dalykas, nuostabu, kaip jis atsispyrė nuo tos vampyriškos nesąmonės. Filme daug atstumiančių, iki pašaknių sugedusių herojų, bet pastorius žygiuoja smarkiai išsiveržęs į priekį. Vakarų Virdžinijoje ir pietų Ohajuje, persikryžiuoja kelių nepažįstamųjų likimai, vienijantis bruožas- smurtas ir iškreiptos religinės perspektyvos. Viskas prasideda iškart po II Pasaulinio karo, sukrėstas jaunas kareivis Vilardas niekada negalės išmesti iš galvos ant kryžiaus pakabinto kūno.  Jis sutinka žavią merginą, veda, susilaukia sūnaus. Bet šeimą prislegia nepagydoma liga ir atsinaujina potrauminio šoko pasekmės. Serijinių žudikų pora ima tranzuojančius pakeleivius, kas nutinka vėliau, matyti juodai baltose polaroiduose. Religinis fanatikas Rėjus nuolat savo kailiu mėgina Dievo malonę, kol prisieina iki drąstiškų išmėginimų. Tada jau minėtasis Pattisono pastorius, besielgiantis begėdiškai šlykščiai, ir susitepęs šerifas, besistengiantis laimėti rinkimus ir slepiantis savo juodą praeitį. Žiūrint į vykstančias baisybes, atrodo, kad Dievo apskritai nėra, bažnyčia- kažkoks piktas pokštas, nes Blogis visur, kur bepasisuksi. Filmo centre- Arvinas, nuo mažens persekiojamas tragedijų, iš paskutiniųjų besistengiantis apginti mylimus žmones ir taip pat panyrantis į smurto pasaulį. Įtampos kupinos 2valandos su viršum, stebint moralinio supuvimo varžybas, kol kas geriausias matytas 2020-ųjų filmas (ir čia Netflix!)

Heavy Trip (2019)

Kiek teigiamų emocijų patyriau žiūrint apie suomių metalistų nuotykius. Ech, esu sentimentalus žmogus, metalistai tarsi paimti iš mano mėgiamo klubo "Lemmy"- kūdi, laumių plaukais, kuriuos šėtoniškai krato burbuliuodami į mikrofoną. Mano sprandas silpnas, vieną vienintelį kartą pasisklaidžiau, ir ryte po festivalio vos galvą atplėšiau nuo žemės :D  Bet man labai patinka nevaržoma jų energija! Jaunuoliai drebina rūsio sienas gaivališka muzika, kuri apibūdinama taip: symphonic post- apocalyptic reindeer- grinding Christ- abusing extreme war pagan Fennoscandian metal. Tiksliai pasakyta? :D Bet chebra  pasvajoja ir apie didesnę sceną. Kaime, aišku,  iš jų šaiposi ir už rimtą nepriima. Bet štai pasitaiko galimybė sugroti festivalyje Norvegijoje, ir čionykščiai sąla iš pasididžiavimo. Grupė džiūgauja- nebereiks triūsti briedžių mėsinėje ir šluostyti užpakalių bahadelnioje. Bet prasideda nesusipratimai ir tragiškos kliūtys, pakeliui į svajones reiks peršokt duobes :D Humoras savotiškas, net makabriškas, nenoriu atskleisti kortų, pasakysiu tik tiek, kad pabaigoje laukia įsimintinas "stage-diving".

Good Bye, Lenin! (2003)

Filmo pavadinimą pirmąkart išgirdau, kai prieš trylika-keturiolika metų gavau Kalėdoms žinyną "1001 filmas, kurį privalai pamatyti per savo gyvenimą". Kruopščiai jį išstudijavau, bet tada dar kračiausi europietiškos produkcijos. Tuo metu ją akimis rijo ir egzaltuotai komentuodavo kaprizingi intelektualai, nuo kurių man darydavosi bloga (tebesidaro). Todėl palyginus vėlai ėmiau dairytis į savo žemyno kultūrinius pasiekimus, žioji didelėsspragos. Iš kitos pusės, peno dar ilgai nepristigsiu, tad ne bėda. Berlyne teko lankytis tris kartus, ypatinga miesto istorija po IIpasaulinio  karo- beveik negirdėta, todėl prieš žiūrint teko išklausyti supaprastintą padalytos Vokietijos, sienos griuvimo ir t.t. variantą. Politinės machinacijos smarkiai paveikė pagrindinio herojaus šeimą, tėvas pasitraukė į Vakarus su meiluže, motina atsigulė į psichiatrinę. Atsigavusi ji tapo uolia socialiste, šis momentas man neaiškus. Jei VDR situacija šūdina- o tai liudija policos represijos žmonių atžvilgiu, komendanto valanda, visokie spaudos draudimai; tai jeigu ji prijaučia šiai sistemai, kam tie debiliški laiškai valdžios institucijoms dėl niekingų darbinių drabužių išmierų ir panšios blevyzgos??? Matyt, gerai stogas buvo nuvažiavęs. Vėliau, vaikams ūgtelėjus, ji patiria dar vieną smūgį, pamačiusi, kaip policija tempiasi jos sūnų. Motinai patyrus širdies smūgį ir atsidūrus komoje, įvyksta minėtos perturbacijos, griūva Berlyno siena, ji pabunda jau laisvoje Vokietijoje. "Burger Kingas", "CocaCola", iš vakarų plūstantys laisvamaniai hipsteriai.. Sūnus,bijodamas, kad ji iš siaubo galutinai atsisveikins su pasauliu, pasitelkia išmonę, ir atkuria senosios VDR iliuziją. Kažkokie agurkai, inscenizuota žinių laida su draugeliu, gelbsti kaimynai, prijaučiantys senajai tvarkai. Juokingiausia, kad apgaulė kurį laiką neblogai sekasi. Bet ir pati motinėlė užanty laiko bjaurią paslaptį.

Pecker (1998)

Stengiausi nelyginti su aštuntojo dešimtmečio Watersu, bet į galvą  lindo prisiminimai apie Devine, Filthiest people alive, nuostabų vulgarumą ir įžūlybes ekrane... Čia viskas daug švelniau, būtų labai įdomu paskaityti, kas paskatino lūžį kūryboje- gal elementarus finansinės sėkmės troškimas galų gale? Reikia gauti John Waters biografiją, idėja ateičiai,- file saved. Vienintelis įžūlus kameros blyksnis- gaktos plaukai :D Visgi jauni dešimtojo dešimtmečio vaikai- Edward Furlong, Christina Ricci, Marta Plympton malonūs akiai, išspaudžia iš savo personažų, kiek tik gali. Pekeris- astringas fotografas, pyškinantis savo kaimynystės gyvenimą fotoaparatu iš mamos skuduryno. Kadrai puikūs, nuotraukos patraukia agentės iš Niujorko dėmesį. Netikėtai užklupusi šlovė prislegia. Niujorko elitas parodijuojamas be gailesčio, manau, režisierius jautė jiems pagiežą, nes jo paties kūrybą analogiški asmenys, buvo nurašę (?)

The King of Staten Island (2020)

Truputį ištęstas, bet gan mielas filmas, apie suaugusį vaiką Skotą, rūkantį žolę, darantį klaikias tatuiruotes, bijantį įsipareigojimų,  sėdintį motinai ant sprando ir depresuojantį. Beje, apie tatuiruotes. Pirmas kartas, kai tenka pamatyti amžiną juodraštį ant žmogaus kūno :) Juk meistru netampi vos paėmęs adatą į rankas, visada buvo įdomu- o kaip tie nepavykę variantai? Pagrindinis veikėjas gerokai išgražinęs ne tik save, bet ir draugų kūnus, atsiskleidžia tikros draugystės mastas, aš jam galvą nusukčiau, jomajo, o pabaigoje, Jėzau :D Jis niekaip negali atsitiesti po tragiškos tėvo, gaisrininko,  žūties, todėl nevalingai verčia kitus tūpčioti aplink save. Motinai pradėjus susitikinėti su  kitu gaisrininku, vaikinas pameta galvą.  Beje, naujoji meilė- gerai pažįstamas balsas iš "F is for Family", Bill Burr, išgirsti net kelias pažįstamas frazes- daug keikiasi, daug :D Nebrendyliškos/parazitinės paniatkės galutinai įsiėda motinai ir galų gale Skotas nubloškiamas žemėn nuo kupros- nebeturi kitos išeities, kaip stotis ant savo kojų. Nenoriu leistis į išvedžiojimus, ką manau apie žmones kaip Skotas. Dramedija man patiko, ypač Bill Burr veikėjas, vienas labiausiai įtikinamų personažų. Išsiskyręs, keistai besijaučiantis tarp savo vaikų, be pastovios gyvenamosios vietos, trokštantis meilės rėksnys isterikas. Loved him.

Detroit Rock City (1999)

Niekada netikėjau, kad "KISS" atvažiuos koncertuoti į Lietuvą, nė akimirką. Todėl ir bilieto už 72eu neskubėjau pirkti, NES NU GI NEATVAŽIUOS. Apie covidą dar nė kalbos nebuvo, gal aš ekstrasensė biški :D Bet šaunuoliai, pinigai žmonėms buvo grąžinti, grupė savo gero vardo nesuteršė. Ne taip, kaip kiti atlikėjai, kurių koncertai tipo "nukeliami|" neribotam laikui, kol klausytojas ir pamirš, kad bilietą įsigijęs buvo... "Trick or Treat" pamačius Jean Simmons, prisiminiau kažkada matytą komediją apie keturis vaikinukus, trūks pliš mėginančius patekti į KISS koncertą, 1973-iaisiais. Daug kliūčių jiems tenka įveikti- fanatikė motina, internatas, pragaišinti bilietai, pavogta mašina. Tačiau kai labai nori, visais paaugliškais hormonais, viskas įmanoma. Edward Furlong dar nebuvo sukišęs šnipo į narkotikus, buvo aktorius- fenomenas. Nepasižymėjo patrauklia išvaizda, nei ūgiu, bet talpino savyje tiek charizmos, kiek joks raumenų kalnas niekada neturės.

Trick or Treat (1986)

Helovinas; ta proga užsidegiau pora žvakigalių ir įjungiau lig tol negirdėtą siaubelį, keliantį mažyčių kaip aguonos grūdeliai asociacijų su S.Kingo "Kere".  Visada labai patiko roko muzika- ilgi plaukai, odiniai rūbai, juodai apveistos akys,- pasiutimas. Taigi faktas, kad piktoji jėga filme- demonas neseniai mirusios roko legendos kūne, mane pakerėjo. Mokyklos balta varna Edis, skriaudžiamas peštukų, nusiraminimą randa leisdamas juodojo roko įrašus,ir svaidydamas prakeiksmus savo kankintojams. Jo dievaitis- įžūlus, gaivališkas muzikantas Sammi Curr. Pastarajam netikėtai žuvus, Edis sugniužta. Bet mirtis tik pradžia, kaip sako optimistai, jeigu garsenybė nė nežinojo apie tokį ištikimą savo garbintoją, po mirties jis atkreipia dėmesį.. Edžiui atsiveria galimybės atsikeršyti tuščiagalviams gražuoliukams. Filme  per televizorių girdime daug kritikos roko atlikėjams: dėl bedieviškų jų dainų tekstų, amoralaus elgesio, prasto pavyzdžio jaunajai kartai. Vienintelė vieta, dėl kurios vadinčiau filmą komedija, beje, itin puiki- ekrane besiraukantis Ozzis Osbourne'as, kažkokio bažnyčios atstovo- teisuolio amplua! Kas gali būti ironiškiau? :D

Lord of Illusions (1995)

Turbūt labiausiai man patiko pseudogėjiškas wibe'as. Čia matome Butterfieldą, vyruką  aptemptais drabužiais, begaliniai atsidavusį Nix'ui, mėgina jį prikelti iš mirusiųjų, nepaisydamas jokių kliūčių. Detektyvo ir iliuzionisto žmonos romaniūkštis,jei palyginsime, lyg švelnus pirstelėjimas prieš močiutės išlaktą pieno trilitriaką, su jos laktozės netoleravimu. Myzeriukas :D Butterfieldo kovos menai taipogi  kelia įdomių aliuzijų į sado/mazo žaidimėlius, žodžiu, pilnas komplektas wierd shit. Gaunam   iškreiptą meilės trikampio variantą- Nixui reikia Swan'o, kuris prisigraibstė iš jo triukų, o paskui pakišo po velėna, o Butterfieldas- nuolankus Nixo tarnas, nė ačiū nesulaukia. Gerai čia įsisvaičiojau, bet viskas nuo dūšios, dalinuosi patirtom emocijom .Prisiminus "Nightbreed", tikėjausi panašių monstrų, bet čia daug primityviau. Detektyvas gauna užduotį iš seksualios turtuolio žmonos- saugoti jos vyrą, garsų iliuzionistą. Nepavykusio triuko metu iliuzionistas žūva! Nebesupranti, kas tada seks toliau, bet tada prisimeni filmo pavadinimą. :D Gavosi jaukus jovalas su daug išprotėjusių veikėjų ir šlykštaus demono (?) šlykščiu prisikėlimu.

Maniac Cop (1988)

Filmas buvo kaip reta didelė pramoga! Faro- maniako idėja JAV itin aktuali šiandien, black lives matter ir pan. O štai aštuntajame dešimtmetyje turėjo sukelti nemalonios įtampos. Saugoti ir ginti įsipareigojusi institucija patyrė šoką- gatvėse pastebėtas pareigūnas, be atodairos skerdžiantis nekaltus civilius. Žinoma, pirmas valdžios žingsnis- informaciją nuslėpti, bet žiniasklaida turi savo šaltinių. Detektyvas- puikusis Tom Atkinson iš "The Night of the Creeps" naršo archyvus, ieškodamas asmens, kuris galėjo taip drąstiškai pereiti į kitą barikadų pusę. Privalau paminėti fenomenalų kameros darbą. Siaubekas neginčijamai priklauso B kategorijai, bet filmavimo būdas suteikia nelyg melancholijos, nostalgijos įspūdį, panašų į Scorsezės "Taxi Driver", Niujorko gatvių purvas ir neviltis. Galiausiai sužinome apie maniako elgesio priežastis, dar kartą pamatai, kad darbe neverta plėšytis, valdžia supuvęs organas, sužlugdys tave. Yra keli filmo tęsiniai, kurių nerekomenduoju niekam, visiška nesąmonė.

Stir of Echoes (1999)

Keista matyti Kevin Bacon šeimos galvos amplua, jo fizionomija geriau limpa prie bepročių, žudikų, sadistų, iškrypėlių. Na, gal geresnio castingo nebuvo. Po hipnozės avantiūros, į kurią leidžiasi kaimynų vakarėlyje, Tomas grįžta namo su nauju gebėjimu. Jam ima švysčioti šiurpūs svetimi prisiminimai, rodosi tamsiaplaukė mergina. Namuose justi vaiduoklio būtis. Žmona plaukus raunasi dėl keisto sutuoktinio elgesio, sūnus ne geresnis- jau seniai kalbasi su kažkokia nematoma Samanta. Filmas nepasiūlo nieko naujo, nematyto anksčiau; lengvai virškinama mistikėlė. Scena kapinėse, paskui spiritualistų skvote pasirodė absoliučiai nereikalinga. Žmona dėl to neėmė geriau suprasti vyro pakitusio elgesio ir sūnaus išskirtinumo, va jei būtų suvedusi su naujuoju pažįstamu, kaip prašyta, būtų sutaupę daug nervų :D Apskritai, į ezoteriką labiau linkusios moterys, buvo staigmena susidurti su moteriška skepticizmo siena, bet jei čia apsikeitimas lyčių vaidmenimis, sveikinu, šviežias, gaivus naujas požiūris! 

Heaven Help Us (1985)

Prisimenu, kaip karštligiškai jo ieškojau prieš daugybę metų, kada buvo apėmęs pamišimas dėl aštuntojo dešimtmečio romantikos. Pradžią davė John Hughes su "Pusryčių klubu", tada sekė iki kraujo mielas Andrew McCarthy, o paskui jau medžiojau viską, kas susiję su nerealistiškom mokyklos meilių istorijomis. Pasitaikė kietas riešutėlis, ilgą laiką negalėjau rasti absoliučiai jokio torento, net numojau ranka, pasidaviau. Bet pagaliau jis pasiekė mano akiratį. Ką gi, iš karto turiu pasakyti, kad smarkiai skiriasi nuo matyto paaugliško pasaulėvaizdžio. Komedija, ar tikrai? Aibė nemalonių scenų, vietom nervus dirgino. Fizinės bausmės mokykloje prieš gerus 50-60 metų nieko nestebino, tačiau žiūrint šiandien atrodo barbariškai. O dar pridūrus faktą, kad kalbam apie Bažnyčios valdomą mokyklą, juk gali nutikti ir baisesnių dalykų, tiesa? Laimei, filmas ne apie juos... Tačiau geležinė tvarka priartina prie realaus gyvenimo, justi mokinių vienatvė.  Naujokas Maiklas įsitikina, kad švietimo įstaiga valdoma tvirtos, negalestingos dvasiškųjų brolių rankos. Žinoma, vaikinai nėra įsibaiminę avinėliai, krečia kiaulystes,; kunkuliuojantys  vyriški hormonai žavi tuo, kad neleidžia palaužti jaunos asmenybės. Mergos daug bailesnės. Pamažu vaikis susidraugauja su kitais mokiniais, įsimyli, ir gauna pirmąsias žmogiškumo pamokas. Matome jaunučius Patrick Dempsey, Andrew McCarthy (šimtąkart mielesnis už jauną Leonardo di Caprio, jei paklaustumėt mano nuomonės) neseniai minėtą Kevin Dillon,- su panelėm ir čia nekaip einasi :D Pasirodo jauna Mary Stuart Masterson, rimtas jos veidas atspindi šeimoje patiriamus sunkumus. P.S. Nusifilmavo ir mergina, kuri vos po ketverių metų taps vieno garsiausių animacinių serialų balsu- geltonosios šeimynėlės duktė vunderkindė, kas? :) 

The Stuff (1985)

Vartotojiškos visuomenės bjaurastį  labai vykusiai eksploatuoja satyrinė juosta apie Amerikos nuopuolį, prisirijus į jogurtą panašios pliurzos. Į rinką atkeliauja neregėtas produktas- skanus, be kalorijų, formuojantis greitą pripratimą, t.y. užtikrinantis milžiniškus pinigų srautus. Ledų pramonė seklumoje, šulai pasamdo apsukrų buvusį FTB vyruką, kad išsiaškintų produkto sėkmės formulę, iš ko gi padarytas dalykėlis? Darosi įdomu, nes greitAI paieškos prieina akligatvį, o su "smaližiais" kažkas labai negerai. Žmonės virsta besmegenėmis reklamos marionetėmis, nieko neprimena? :D Tie baltos grietinėlės purslai iš burnų sukelia keistų asociacijų, o dar kai pradeda žudyti, raičiausi iš juoko. Filmas pradeda lėkti lyg nuo stataus šlaito paleistas vežimas pilnas kiaušinių. Įsijungus karinėms pajėgoms, vadovaujamoms rasisto, mėgstančio gulinėt su nepilnametėmis, supratau, kad niekas nėra apsaugotas nuo aštraus kūrėjo humoro jausmo, jam nieko švento nėra, kaip faina :D 

Fright Night (1985)

Taip išėjo, kad Fright Night sulaukė remeiko, paskui praėjo dar dahuja metų, o aš dar vis nebuvau mačiusi originalo, prisiminkime, kodėl delsiau... Paauglį ištinka šokas, kai sužino, jog gretimais apsigyveno vampyras. Niekas pacanu netiki, nei mergina, nei motina, ką jau kalbėti apie policiją. Kalbant apie merginą, ou, jau lenda priežastis, lenda.. Žinojau, kad vaidina Amanda Bearse, geriau žinoma kaip Marsė iš "Vedęs ir turi vaikų".  Kaip komikė ji puiki, bet paauglės vaidmenyje, uch, argi?... Negroja man čia.. Filmuojant jai buvo 27-eri, ir tasai rengimosi stilius visai nepadeda atrodyti kaip mokinukei, akys degė žiūrint šį groteską :D Vos trejais metais už ją jaunesnis pagrindinis herojus prisitaiko kuo puikiausiai. Atmetus šį klaikų castingą, komedija faina. Vampyrą vaidinantis Chris Sarandon skleidžia stiprų mačizmą, Colinas Farelas turbūt irgi pritiko neblogai, bet.. Pala, pala, matau kad remeiką įvertinau 1!!! Neatsimenu ničnieko, bet jei parašiau kuolą, vadinasi buvo šūdastika. :D Dar yra keli antraeiliai veikėjai- prietranka draugelis ir susenęs televizijos vanhelsingas. Jaunuoliui kažkas negerai su galva, mąsčiau ar bandoma pavaizduot protinį atsilikimą, dėmesio koncentravimo sutrikimą ar...? Seneliukas taip pat nuobodžiauti neleidžia- gėjiškos manieros derinamos su teatro primadonos įnoringumu :D 

The Blob (1988)

Nykiame miestelyje nukritęs meteoritas pasėja  dar neregėtą zarazą- žudantį snarglį! Beformis marmalas, panašus į tirštesnę krakmolo kleisterio versiją, praryja viską, ką sutinka kelyje, prieš tai ištirpdydamas kūnus rūgštyje. Paklaikę paaugliai mėgina įspėti vyresniuosius, bet niekas netiki kosminėm pasakom, kol nepasidaro per vėlu. Baugu žiūrėti, kaip pikta leminatis drebutis doroja miestelėnus. Prisistato mokslininkų brigada, miestelį suvaro į karantiną, paaiškėja nešvari valstybinė paslaptis, o snarglys vapšė įsisiautėja. Juokinga, kaip kritinėje situacijoje praskysta kunigas, jo linija stulbinanti, scenaristas smagiai krimstelėjo bažnyčiai. Vaizdelis gerai pažįstamas iš The Walking Dead, ten tėvas Gabrielius stačiai akiplėšiškai achujelino :D  Beje, įdomus sutapimas- ten serialo režisierius,  o čia scenarijaus autorius- tas pats Frank Darabont; akivaizdu, nepatinka jam dvasiškieji tėvai :D Vienintelė miestelio viltis- ne iš kelmo spirta cheer-lyderė ir padauža Flagas. Pabaigoje nusiteikiau atstumiančiam laižiakui, o špygą. Kevin Dilon buvo vaikinukas- knysliukas,  žiauriai negražus, nors ir kietiakas. Jaučiu, mergiotė nepageidavo lūpų sueities. Įtikinama. Taip man filmas išsaugojo kultinio  80-ųjų hororo statusą.

Night of the Comet (1984)

Po 65 milijonų metų pro Žemę vėl praskries kometa, rengiamasi masiniam šio reiškinio stebėjimui su kokteiliais  ir kaimynais pašonėje, visi drauge, net koktu. Tatai nedomina seserų Reginos ir Samantos, ir spėkit, kas išgyvena fenomeną? :D Dvi  tuštutės ryte randa ištuštėjusį Los Andželą- nė vieno žmogaus, o jei kas liko, pavirto į kraujo ištroškusius zombius. Jau matau, kas nutiktų mano atveju, aš astronomijos šou praleisčiau, nes turėčiau dirbt :D Panorama, žinoma, Los Andželui neprilygtų, bet vistiek, achujelinčiau nesutikdama nė gyvos dvasios. Taip, kometa pasidarbuoja švariai- žmonės lyg dulkėm virsta, nesimėto smirdantys lavonai ir šnervių nemolestina. Ką gi mergos daro armagedono akivaizdoje? Ogi nuvaro į prekybcentrį prasinešit- skudurai nebekainuoja, girls just want to have fun :D Atsiranda dar vienas išgyvenusysis, potenciali pora vyresnėlei ir rūpestis jaunylei, be to, dar esama ir kažkokių nupušusių mokslininkų. Pastaruosius suriest į ožio ragą gali net furistas, ne pirmą kartą pastebiu pašaipų požiūrį į mokslo žmones, bet dėl to filmo kokybė nenukenčia, kaip tik juokinga tie išsidergimai. Kamera nardo tarp vienišų dangoraižių, skamba 80-ųjų  hitai, orą nudažęs švelnus vario atspalvis, aplink nė gyvos dvasios- mėgavausi kiekviena filmo minute, jis man praskriejo kaip išeiginės- čia buvo, čia nebėr. 

The Invention of Lying (2009)

Trauk mane devynios, tūkstantasis įrašas! Maniau, apsisuksiu per 10 metų, deja toks šūdas kaip darbas labai trukdo, o kartais žiauriai uždepresina ir tikslą pasiekiau visgi per 11 metų. Kur šampanas???  Blia, po ranka tik elektrolitų gėrimėlis, nu dzin, tiks. Gurkšt. Norėjau pasijuokti, ir užkliuvau už Ricky Gervais režisuotos komedijos, kur jis atlieka pagrindinį vaidmenį. Įsivaizduokit pasaulį, kur žmonės niekada nemeluoja, visi atviri kaip prostitučių pizokai. Keisčiausia, kad niekas neįsižeidžia, nors oi aštrių žodelių išgirsti, pradedant apie trofėjus tualete ir baigiant padavėjo pastabomis apie tavo fizinius duomenis- skynei ne savo lygio paną, duosiu jai savo telefono numerį, gerai?  Po vienos ypač prastos dienos darbe, tiksliau- paskutinės, pagrindinis veikėjas atranda lig tol negirdėtą dalyką- jis gali burti arabus, arba meluoti. Kadangi visuomenė nėra susidūrus su šiuo reiškiniu, priima jį už gryną pinigą. Vyriokas gerai primala šūdo, net duoda pamatus religijai! Seniai teko skaniai pasijuokti, o dargi pamąstyti- per kiek laiko ateitų pasaulio pabaiga, davus tiesos įžadus?...

Trancers (1984)

Norėjau, kad filmas kuo ilgiau nesibaigtų- nueidavau ko užkrimst, pasitvarkyt ar šiaip pabendrauti, nes trukmė skausmingai trumpa, vos 76 minutės. O man čia patiko absoliučiai viskas- guilty pleasure aštuntasis dešimtmetis, iki skausmo miela jauna Helen Hunt zuikio dantukais, žiupsnis mokslinės fantastikos ir nepaaiškinama nostalgija praeičiai. Džekas Deth'as, šiurkštus vienišo vilko tipo policininkas, bando sugauti blogietį, verčiantį žmones plėšriom zombių pabaisom- šlykštukas nusprūdo  laiku atgal,  į aštunto dešimtmečio Los Andželą. Geriausia vieta filme-  Kalėdų senelio sužvėrėjimas- idealiai atspindėjo mano patiriamas nuotaikas šventiniu periodu :D

The Star Chamber (1983)

Įdomus filmas, esmę perteikčiau dviem žodžiais- "savarankiškas teisingumas". Nenustebčiau, kad panašių dalykų vyksta pasaulyje, nes policija ir teismai toli gražu ne visagaliai. Pasinaudojus įstatymų vingrybėmis, nuo bausmės išsisuka akivaizdžiai prasikaltę niekšai. Teisėjas Hardinas nebemiega naktimis, nes būtent per jo rankas jie prabyra lyg smėlis. Aukų artimieji jį kaltina, žiniasklaida maišo su purvais, o sąžinė graužia. Sužinojęs apie alternatyvų sąžinės nuraminimą, Hardinas ant visko pasirašo, kad tik nustotų kamuoti priekaištai. Labai tinkamai parinktas Michael Douglas; slidus lyg žaltys, turint omeny jo veiksmus pabaigoje, niekaip neįtikina sąžiningo jurisdikcijos atstovo vaidmenyje. Jei grupuotės principai ir nėra šimtu procentų švarūs, "paklaidos" taip pat neišvengsi, bet kas pasikeis ateityje? Ir toliau jis per stambių skylių rėtį sijos nusikaltėlius, atmesdamas svarbius įkalčius, nes jie buvo surinkti šiukšliavežio kaušui nenustūmus atliekų į bendrą masę, ir tebėra laikomi įtariamojo nuosavybe, kurią be orderio krėsti pareigūnas neturėjo teisės? Tiek daug klausimų! Grįžtame į pradžią, jokių prošvaisčių teisės sistemoje. Gal tik aš matau Hardiną kaip moraliai susipaniojusį...

The Ground Beneath My Feet (2019)

Šeštadienis, kino "Kreivės", kasmet stengiuosi pakliūti į šį festivalį queer temai. Pernai teko nuo komentarų susilaikyti, net raudonuoti iš gėdos prieš kompaniją, nes pataikiau ant beprasmiško gėjų porno. Žodžiais nesišvaistau, menininiu to niekalo liežuvis nemanevruoja pavadinti. Tad turėjau nuogąstavimų, bet laimei, lūkesčiai liko patenkinti. Homoseksualumo tema čia antraeilė, į pirmą planą eina darboholizmo išprovokuotos psichinės problemos. Verslo konsultantė Lola sėkmingai kopia karjeros laiptais, manau, nemažai prie to prisideda faktas, kad miega su viršininke. Netradicinė darbo santykių panorama :) Iš ritmo išmuša žinia apie sesers mėginimą nusižudyti. Matome Lolą, lakstančią su lagaminais oro uostuose, desperatiškai balansuojančią tarp intensyvaus darbo krūvio ir pareigos šeimai, ir neišvengiamą kolapsą. Psichines ligas įdomu stebėti (ekrane, bet ne darbe pilnaties metu, Jėzau pasigailėk), aktoriai turi pademonstruoti visą turimą potencialą. Su kietu, šaltu vokišku temperamentu rezultatas išėjo puikus. Darbo bitės amplua man svetimas, nesuvokiu, kaip galima taip engti ir aukoti save, nenuostabu, kad moteris kuoktelėja. O darbe draugų nėra. Vertinu 6,5/10.

Street Trash (1987)

Galvojau,  kas turima omenyje pavadinime- gatvės elgetos ir girtuokliai, paslaptingas toksinis gėrimas, kuris pijokus paverčia spalvinga guašo mase, išsitaškančia dešimties metrų spinduliu?  O gal būtent pastarąją "intoksikacijos" pasekmę?  Gatviniai pavaizduoti itin nesimpatiški- sukčiai, keikūnai, prasilakėliai, linkę smurtauti, jokio solidarumo jausmo nejaučiantys padugnės. Skirta ne socialinei atsakomybei sužadinti, betgi jau buvo galima tai nuspėti. Street Trash- komedija. Juodojo humoro, laisva, nevaržoma, yra keletas scenų verčiančių antakius persikraustyt gyvent į kaktos zoną, bendras komiškas įspūdis nepalieka viso filmo metu. Fleškutė keliauja iš rankų į rankas, valkatėlės  sproginėja kaip naujametiniai šlapi fejerverkai. Efektai liudija prieš akis atsidūrusį gerą trash žanro pavyzdį, per klešnę varvanti spalvota pliurza man priminė kitą aštuoniasdešimtųjų nesąmonę, žiūrėtą ne visai blaiviu žvilgsniu- Basket Case, bet jo čia nepublikavau, kažkokie kriterijai dar išlikę :D  Režisieriaus išmonė žavinga, elgiasi lyg mažas vaikas- noriu. Ir viskas. Noriu. Kartais smagu stebėti visišką vaizduotės laisvę, panašiai kaip John Waters filmuose. Todėl ir mėgstu senienas :)

Split Second (1992)

Ekologinės katastrofos  mokslinė fantastika greit taps dokumentika;  kelia šypseną, kad nustekentą planetą matė jau 2008- aisiais. Dar per mažai ozono sluoksnio suėdė pramonė, palaukim, ateitis ateina. Detektyvas pakrikę nervai Harlis medžioja ypač žiaurų žudiką. Vienišo vilko principas žinomas, dirbu vienas pagal savas taisykles, visi atsikniskit. Harlis nepakenčiamas, ir vadovybė jam iškrečia pokštą, pakišdama Oksfordo akiniuotį į porininkus. Kieto vyruko ir vėplos duetas ekrane nėra naujiena, bet.. Labai nestandartiškai čia viskas :D Kur matėte serijinių žudikų ekspertą, besidomintį horoskopais? O tie atkaklūs pareiškimai apie reguliarų kasnaktinį pasidulkinimą, ahahaha. Juokinga ir romantinė linija, kuriai pasitelkiama tingi lyg katė Kim Catrall. Kaip toli dar iki "Sekso ir miesto" Samantos. Įdomu, kokie buvo jos ir Rutger Hauer santykiai aikštelėje, nes apie jokią tarpusavio chemiją čia negalima kalbėti, tiesiog nufilmuokim tą šūdą pagaliau. Herojai ima laižytis netinkamiausiu filmo momentu, ėmiau juoktis iš netikėtumo. Vangiai užsidengiami papai užklupus duše; antausis, paskui rankos nusvyra, ai, kad jau vistiek pamatei, dzin :D Aktoriams suteikta improvizacijos laisvė, Haueris rėkauja, keikiasi, spardo kiaušus ir dalina fanarus kiek panorėjęs, bet prireiks didesnių ginklų, norint įveikti Londoną terorizuojantį monstrą.

The White Ribbon (2009)

Siaubekai, kurių pagrindiniai veikiantieji- vaikai, man vieni baisiausių, turint omeny, kad jiems ir taip nesimpatizuoju. Psichologinė įtampa lyg spaustuku sugnybus sprandą, nuostabiai suderinta su "čia gi nieko nevyksta" tempu. Ar dėl to filmas neįdomus? O ne, ir tai unikalu. Hanekės filmai ne visi prikausto susidomėjimą, ties "Cache" akis varčiau ir žiovavau. Pasakotojas, jaunas mokytojas, žiūrovą pamažu supažindina su keistais įvykiais, nutikusiais kaimelyje Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse. Vienaip ar kitaip, prie jų prisidėję.. vaikai. Mažieji nedorėliai prasisuka švariai, nėra įrodymų, o kvotos metu jų nepalauši. Šeimose vaikai jau patyrę suaugusiųjų niekšybių tiek ir tiek, jų veiksmai- pasipriešinimo išraiška. Šaltas atkaklumas veiduose kursto siaubą- kaip įmanoma taip giliai savyje nugrūsti vaikams natūralias reakcijas ir išraiškas (baimę, naivumą, žaismingumą, galų gale, gyvastingumą), paliekant tik šaltą, pabrėžtinį mandagumą. Įdomu paskaityti galvotų žmonių pastabų, kad tai lyg fašistinės Vokietijos gimimimas, taip giliai nesugalvočiau, yra peno pamąstymams. Suaugusiuosius atstovauja keturios pagrindinės kaimelio figūros: Baronas, Pastorius, Gydytojas ir Mokytojas, turėtų būti  keturi miestelio kertiniai akmenys, rūpintis žmonių, ypač vaikų gerove, ar ne? Tačiau jie pasibjaurėtini, asmeniškai šlykščiausiu veidmainiu įvardinčiau Pastorių, kuris pats sulaužo principus, kuriais vadovaudamasis, plienine ranka auklėja savo atžalas. Pabaiga neaiški, kas galų gale nutinka Gydytojo namuose? Mano nuomone, kažkas baigtinio, negrįžtamo. 

In the Glass Cage (1986)

Norėtųsi filmą "atryti" kaip kokiai karvei, išspjauti, ir pamiršti, gaila, neįmanoma. Jis liks atminty neribotam laikui, nes jei paprastai siužetai ir pasimiršta, tai, kas atstumia, šlykštu, pasibaisėtina, įsirėžia nepajudinamai. Jau pirmosios minutės bombarduoja skrandį sutraukiančiu reginiu, sadistas nacis, palikęs bejėgę auką,  mėgina nusižudyti. Nepavyksta, ir jis iki gyvenimo galo įkalintas aparate, kuris kvėpuoja už jį, priklausomas nuo žmonos ir dukros malonės. Žmona siunta, kad yra įkalinta namuose su šiuo akmeniu po kaklu, todėl nusisamdo padėjėją. Jaunuolis, greitai pastebime, neturi slaugytojo kvalifikacijos, užtat turi tamsių užmačių. Jam nesvetima ligonio kriminalinė praeitis, yra sužavėtas taikytų metodų, kaulija pasakojimų, netgi nori pakartoti siaubingus nusikaltimus. Sudvejoji- kas istorijoje didesnis psichas? Priešiškumas tarp ponios ir slaugytojo auga, o duktė, kuriai akivaizdžiai trūksta bendraamžių draugų, prisiriša prie jaunuolio. Manipuliacija sugriauna šeimą, bet čia dar ne viskas. Žmogaus psichika- pats ploniausias, jautriausias darinys, o patirti afektai ir jų pasekmės- nenuspėjami. Ispanai sukūrė kraują stingdančią grobuonies, atsidūrusio priešingoje barikadų pusėje, situaciją.

The Crow (1994)

Vaikystės filmas, su metais visiškai nepraradęs tamsaus, gotiško, kraujataštiško žavesio. Prisiminiau jį, paskaičius, kaip filmavimo metu tragiškai žuvo Brandon Lee, arba kodėl posakis,niekada nesitaikyk į žmogų ginklu, yra teisingas. Tariamai neužtaisyti pistoletai ima ir lemtingai iššauna. Jei aš būčiau Brandonas, norėčiau būtent tokio requiem. Atmosfera primena Batmano "Gotamą", bet ten per švaru, bet tvarkinga, per garsiai girgžda krakmolytos apykaklės. O čia- pastovus lietus, pavojingi skersgatviai, jomis šmirinėjantys pamišėliai. Vieną naktį įvykdomas ypač žiaurus nusikaltimas- nužudoma jauna pora. Bet, kaip mums byloja pasakotoja, kai kurie nusikaltimai esti tokie kraupūs, kad auka tiesiog negali gulti amžinojo poilsio, užklota velėna. Varnas neša jo sielą kerštui įgyvendinti. Nusikaltėliai, kuriuos persekioja keršto ištroškęs Erikas, jų vardai.. Tin-tin, T-bird, Funboy ir Skank; negaliu, žvengiau ir tai trukdė jų nekęsti, bet su šešėlinio pasaulio atstovais taip jau yra, retai aš jiems nesimpatizuoju. O pagrindinis vadeiva.. lyg nužengęs iš Bramo Stokerio romano, plaukų pavydėtų nereta moterėlė :D Komiksų wibe'as perteiktas tobulai.

King of the Ants (2003)

Vėl pažįstamas jausmas- ką, po velniais, čia žiūriu?? Pirštų galiukai vėl tipena link išjungimo, bet paskutinę akimirką sudvejoję, stabteli. Gaunasi, kad vėl peržiūriu abejotiną reikalą, kuris visgi turi šarmo ir nėra betikslis šūdniekis. Sunkiausia, žinoma, ištempti dvidešimt minučių prievartos, nesu silpnų nervų, bet fantominį kraujo skonį burnoje pajutau ir aš. Jaunas, atsitiktiniais darbais besiverčiantis vaikinas patenka į labai blogą kompaniją, jam skirta užduotis nubrėžia neperžengiamą liniją tarp buvusio gyvenimo, ir to, kas laukia ateityje. Kas suformuoja žmogų- monstrą? Patirtas siaubas, o gal tiesiog pažadinami viduje jau glūdėję tamsūs instinktai? Filmas nėra perdėm filosofiškas, aš čia jį kiek kilstelėjau, bet negali sakyti, pamatei- pamiršai. Oi ne, jis pasilieka kaip su avietėmis suvalgyta blakė; kam teko malonumas šio gurmaniško deserto krimstelt, supras. Spjaudyk nespjaudęs, skonis įsikabina į liežuvį, toliau jį kankindamas.

Santa Sangre (1989)

Neteko anksčiau susidurti su Alejandro Jodorowsky, bet tai, ką pamačiau, pakerėjo. Jau žiūrėdama žinojau, kad iš mano atsiliepimo išeis šnipštas, parašyt reikšmingos, sultingos panegirikos  nemoku, mano žodynas skurdus, o perpasakoti siužetą nenoriu.. nueikit ir imdb pasiskaitykit. Kiekviena scena čia įsirėžia į atmintį: akį draskančios spalvos, veikėjų charizma, kunkuliuojančios aistros; cirkas- viena dėkingiausių temų kine, ir siurrealistinis jo vaizdavimas pribloškė mane, paliko bežadę. Ilgesinga muzika, seni klounai, pavydo ir neapykantos persunkta, tragiška tėvų meilės istorija, nebylė pirmoji simpatija, vulgari tatuiruota viliokė, sergantis dramblys- visa tai supa mažąjį Feniksą, iš prigimties jautrų ir švelnų vaiką. Žiūri lyg liūdną pasaką, tik čia užburtą karalaitį išgelbsti, o ne moterišką lytį. 

Dagon (2003)

Pradžioje kirbėjo mintis spustelti kryžiuką; nuplovė mano kritikos užtvanką gaivalinga pamazgų srovė, nusivažiavau :D Aišku, rašau sau, kieno čia reikalas mano atsirinktų filmų išliekamoji vertė, nė cento negaunu gi. Tačiau kantrybė- dorybė, sako seni bezdalai, pamažu atsirado pliusų. Iki kaulų persmelkianti drėgmė, žmogaus ir žuvies hibridai, ir žinot garsą, kurį skleidžia delfinai? Tai įsivaizduokit, jis persekioja nuolatos, brrr, ruda žyme ant užpakalio greit pasipuoščiau. Vėpla amerikietis su draugais užklysta į keistą salą- jachtą audra sudrasko į skutelius. Na, jų niekas nelaukė, arba teisingiau pasakius, laukė ne turistiniais tikslais. Pagrindinis herojus greit turi suktis ir kovoti dėl savo gyvybės! Klausimas, kaip jam tai pavyksta, net akinių nepameta, o kalba eina ne apie Briuso Viliso kalibro vyruką. Pabaigoje visai grybai, juokingi kompiuteriniai efektai verčia prunkšti, plika boba su kalmaro čiuptuvais vietoj kojų, jabitute :D Vis kartojau sau, Lovecraft'as, kaip jis vertintų tokią štai savo istorijos meninę viziją? :Dą Bet kai rašai nuobodžiai, kad skaitytojas nespėja akių šluostyt nuo žiovulio, galėtų ir ačiū nuoširdų tarti. Ne stipriausias S.Gordono siaubytis, užtat juokingiausias.

Desperate Living (1977)

Turiu atviruką,  kuriame vypso John Waters, begėdiškai iššiepęs lūpas, virš kurių lyg juodu flomasteriu perbraukta. Padėjęs jam ranką ant peties, akių šešėliais padabintais vokais, akimis baltakiuoja Devine. Kartu jie sukūrė saują chuliganiškų, akiplėšiškų, avangardiškų, sveiku protu nesuvokiamų kino įžūlybių. Kiek abejojau dėl "Desperate Living", mat Devine čia nerasime, tuo metu vaidino Brodvėjuje. Galvojau, trūks lyg sriubai druskos. O, ne... Fašistinė distopija, patrakusios, isteriškos herojės, chaminės lesbietės pasiglemžė dėmesį ir praleidau pusantros valandos nežmoniškai kvatodama. Ant kulnų lipant policijai, Pegė ir Grizelda atsibasto į keistą lūšnynų miestelį Mortvilį, kurį savo sadistiškuose gniaužtuose laiko karalienė Karlota. Moterys priverstos susitaikyti su naujomis gyvenimo aplinkybėmis, jei nori likti gyvos; nenuspėjamas karalienės būdas.  Nesu mačiusi nieko panašaus į John'o Waters'o stilių: vulgarumas, pornografija, lyties keitimas (iki dabar myžu į kelnes) puikiai dera su šmaikščiais dialogais ir absurdišku scenarijum, kuriame nereikia ieškoti prasmės, o tiesiog mėgautis. 

Castle Freak (1995)

Mėgstu įžvelgti dalykus, kurių režisierius visai neturėjo galvoje, galvą dedu :D Kaip, pavyzdžiui šįkart, užkliuvo skilusi amerikietiška šeimyninė moralė. Patriarchas stoja piestu, kai pilies pabaisa ima kelti grėsmę jo dukteriai ir žmonai, įžūliai ignoruodamas padaro patirtas kančias. Nesvarbu, kad toli gražu nėra pavyzdingas sutuoktinis ir tėvukas. Paveldėjo pilį, reiškia, dabar jis savininkas, visi įnamiai gali eiti po velnių. Kraujo ryšys irgi, spjaunam.  Nė sekundėlėi, nė lašo gailesčio. Jeffrey Combs vaidyba verta atskiros studijos, į kurią čia nesileisiu, bet mėgstantys geek'us, stebėkit šį veikėją. Įtariai pro akinukus spoksančios akys, lūpas ištempusi įtampa, regis, plyš perpus, cha cha cha. Negaliu nesižavėti a.t.a. Stuartu Gordonu; nors filme yra lepsusų, pvz. akloji pamiršta, kad nemato ir bėgdama dairosi atgal ir kitos izdevalkės, grimas, kuriama nuotaika- meistriškai pavaryta. Milžiniška, apleista pilis kelia transilvaniškas aliuzijas, padaras sukurtas su išmone, ir nekelia juoko, priešingai, netgi liūdesį. 

Eurovision Song Contest: The Story of Fire Saga (2020)

Vaikystėje daug metų žiūrėtas šou. Tačiau laikui bėgant pamečiau viltį, kad roko ir metalo muzika užims aukštas vietas konkurse, kitaip sakant, suaugau, ir dabar tik dienraščių antraštės beprimena, kad "Eurovizija" tebevyksta. Ak, tie Lietuvos kasmetiniai apsigėdinimai, taipogi išeitų nebloga komedija, bet šįkart amerikiečiai ėmėsi iš esmės Europos fantasmagorijos, atleiskit, Eurovizijos fenomeno, ir pasišaipė tiksliai ir kokybiškai :D Dainų maniera, atlikėjų prototipai verčia kikenti iki ašarų ir galiausiai paspringti. Kai ekrane vairuoja Will Ferrel, žinau kad man patiks viskas, mėgstu bičą. Net likau nustebinta, nes juokeliai visiškai kitokie, iššnipinėtos konkurso smulkmenos,  ir sarkastiškai gnybtelima Amerikai :D Žiurkėno ratas- asmeniškai ištaškęs momentas, kai nieko kvailiau negali nutikti beviltiškam duetui iš Islandijos, ima nutinka, vargeli. Kažin Stepukonio pasirodymą irgi būtų buvę galima išgelbėti panašiais efektais? :D Kas čia žino, galbūt.

Scouts Guide to the Zombie Apocalypse (2015)

Atostogaujant Palangoje, turėjau progą prisiminti televizijos naikinamąją galią smegenų ląstelėms. Siaubas, kokios debiliškos laidos transliuojamos, kiek reklamos (ypač- vaistų) brukama, o jau filmai- visiškos šiukšlės iš Steven Seagal kolekcijos ir panašiai. Nenuostabu, kad darosi sunku sutikti blaivios psichikos nepažįstamąjį, o su pensininkais išvis nesusišnekėsi. Meskit į mane akmenį, bet jei telikas kambary kasdien veblena, smarkiai smarkiai rizikuojat. Žodžiu, netikėtai pataikiau ant smagios, nematytos zombių komedijos su itin šmaikščiu lietuvių įgarsintoju, jūs tik pamanykit! Miestelyje zombių epidemija, o du skautai bachuriukai netveria kaily, kaip nori patekt į vakarėlį, kur laukia, švelniai tariant, pisatis. Taigi, planai žlunga, tenka gelbėt savo subines, ir yra šansas tapt didvyriais. Driokstelėjo keli nematyti bajeriai, žvengiau balsu, nors nuslystama į vulgarybes. 

Twin Peaks: Fire Walk With Me (1992)

Smarkiai užgaišau su komentaru, ištaško Lynchas gerai, palieka tave be kalbos dovanos. Net žinant siužetą, vistiek esi nubloškiamas į tamsybių karalystę, kur klesti iškrypimai, blogis,  kūną kausto nepaaiškinama baimė, smegenėles supurto atsakančiai. Serialą žiūrėdavau su tėvais ankstyvoj vaikystėj, amžiams įsirėžė Angelo Badalamenti teminė muzikytė. Visi žino, apie ką tas Twin Peaksas, todėl negaišiu laiko, serialo gerbėjams čia pateikta paslapčių išplėstinė, kas visgi nutiko vargšei Lorai Palmer. Visus režisieriaus filmus vėliau vedu į paiešką ir narstau kitų žiūrovų pastabas, nes sunku nepaklysti sąmonės/pasąmonės labirinte, po kurį vedžioja Davidas Lynchas. Neabejotinai vienas geriausių mistikos virtuozų. Tuo ir baigsiu šį niekingą pezalą, man trūksta iškalbos parašyti geriau.

Mulholland Dr. (2001)

Pagaliau ir aš subrendau pasivažinėjimui Malholando keliu, o galbūt, Malholando sapnui? David Lynch man jokia svetimybė, bet būtent šis filmas visada buvo kietas riešutėlis, neįveikiama šarada. Prireikė paknisinėti internete, ką protingi žmonės čia įžvelgė, nes pati nebūčiau suvedus taškų. Scenarijaus forma paini, ima maišytis vardai, daug simbolizmo, bet kai jau išsiaiškini (ar bent galvoji taip), koks šedevras jis atrodo! Merginos svajonė prasimušti Holivude kaip aktorei, lūkesčiai ir realybė, meilė, pavydas, išdavystė, kerštas.. Lynchas nuplėšia iliuzijų skraistę, parodo, koks purvinas ir šlykštus yra pramogų pasaulis. Betė, naivi, netgi kvailoka mergina iš Ontarijo, tikisi Los Andžele tapti pirmo ryškumo žvaigžde, regis, jai ima sektis. Ji susipažįsta su avariją patyrusia moterim, kurią ištiko amnezija. Pamažu  jos narplioja Ritos preaeitį, kol.. pasimeti, ir tiesiog žiūri, turėdamas mintyje, kad teks daug googlinti :D 

Portrait of a Lady on Fire (2019)

Kaip žinia, šįmet "Kino pavasaris" nepapuošė Vingio kino teatro savo spalvingais, kvapniais žiedais. Neketinau eiti į minimą filmą, bet ką gauni, tą griebi. Mane maloniai sukrėtė, patyriau neapsakomą vizualinį malonumą. Veiksmas rutuliojasi aštuonioliktojo amžiaus pabaigoje, atšiaurioje saloje, dailininkei bandant nutapyti būsimos nuotakos portretą, pastarajai nežinant. Nelengva užduotėlė, kai tenka tapyti iš atminties, taigi rezultatai apvilia pozuotoją. Visgi jos  susidraugauja, ir mes matome skirtingų visuomeninių padėčių moteris. Nepriklausoma meninkė Mariana, išlaikanti save, ir uždara, niūri Heloise, kurios laukia iš anksto parengta santuoka. Siaubingi laikai, kai moteris galėjo būti žmona, kekšė arba vienuolė. Marianos atvejis- įžūli išimtis. Prasideda neįmanoma, pasmerkta, nepamirštama meilės istorija, pamažu skrebenant teptuku. Dailė labai artima mano asmeniui, paveikslo kūrimą kruopščiai sekiau. Nuo abstraktaus, beveik kičinio niekalo iki gilaus, nuostabiai Heloise perteikusio šedevro. 

The Final Girls (2015)

Šokinėju nuo vienos komedijos ant kitos, pataikydama  į nupušimą, avangardą arba itin originalų slasher'į. Kalbu apie paskutinį, "The Final Girls". Max pakviečiama į garsaus 80-ųjų siaubeko peržiūrą, kur filmavosi velionė motina. Salėje kyla gaisras ir penki draugai, įskaitant Max, atsiduria.. Minėtajame filme. Ištrūkti nepavyksta, teks "išgyventi" pragaro stovykloje. Visi žino garsųjį "Friday, the 13", siužetas toks pats. Kadaise bendraamžių stipriai nuskriaustas, buvęs stovyklautojas grįžta ištroškęs keršto ir skerdžia skerdžia skerdžia.  Jaunimas bando kliautis filmo siužetu, ir šlietis prie išgyvensiančių, tačiau turimų žinių nepakanka. Kiečiausia veikėja žūva gan greit. Kaip išgyventi filme??? O kaukėtasis žudikas nesnaudžia. Max sutinka savo motiną jaunystėje, kartais komedija lyg virsta drama, kas atrodo nei šis nei tas, bet nesvarbu. Yra juokingų akimirkų, pvz. slow motion nešant mėsas nuo žudiko, arba jaunimo stiliaus, bendravimo ir pan. skirtumus. 

The Greasy Strangler (2016)

Ilgai galvojau apie tikslinį žiūrovą, čia sunkiausia mano apžvalga per dešimt metų... Noriu skirti jam ypatingą dėmesį. Nusprendžiau, kad labiausiai filmas atsiskleistų ir suspindėtų, o dar kilniam tikslui pasitarnautų,  jei žiūrėtumėte  "The Greasy Strangler" su žmogumi, kuriuo norite nusikratyti. Atkaklus gerbėjas, užknisantis bendradarbis, uoliai lankanti uošvienė- išsirinkit asmeninį nuodą. Po peržiūros, choleros nuomonė apie jus pasikeis amžiams, todėl nuspręskit atsakingai. Jei vis dėlto nebepageidaujate to žmogaus savo gyvenime, štai dvi taisyklės, kurios pasitarnaus  užtrenkti duris jūsų tolesniam bendravimui:

1) svarbiausia šalta laikysena, lyg būtumėt pokerio profas. Geriausia pradžioje filmą pažiūrėt vienam, o jau tada rengti pasalą cholerai. Būtinas susivaldymas, plieninė veido išraiška, jokių prunkštimų, vaipymosi, kitų praskydimo ženklų. Turi susidaryt įspūdis, kad panašaus tipo filmai jums yra norma, nieko ypatingo;

2) kai ekrane jau visiški monai dėsis, linksėkit galva, pritariamai murmėkit "čia tai super", "genialus režisierius, užskaitau". Kai pasibaisėjęs bendras ims šnypšti, spjaudytis, keiktis ir skersakiuoti, nustebęs paklauskit- "nesuprantu, tau kažkas nepatinka? Manau filmas nuostabus, tokie mano mėgstamiausi".

Apie ką gi ši fantasmagorija? Sutraukus į vieną sakinį- apie tėvo ir sūnaus konkurenciją dėl mergos, miestelyje siautėjant riebaluotam žudikui.  Režisierius sau leidžia viską; kartais jau atrodo, gal porno žiūri. Nuogybės, vulgarybės,blogas skonis, avangardas. Amplitudė svyruoja nuo pasibjaurėjimo, šleikštulio iki nesveiko juoko. Cool. Kostiumų akiplėšiškas žavesys akis drasko, ružava tiesiog išprievartauja jūsų veizolus. Frazės "bullshit artist" ir "hooty tooty disco cutie" dar ilgai skamba ausyse, nori ar nenori. Ekstravagancijos, vizualinio šoko tėvu vadinau John Waters, tačiau jo rožiniai flamingai ir šūdo degustacija, palyginus, niekai. Nustebino, kad teigiamai vertinti labiau linkę moterys, vyrus, matyt, tabaluojantis verčia jaustis pernelyg nejaukiai. Galėtų parodyt per kokį festivalį, sekčiau žiūrovų išraiškas ir mirčiau juokais :D

Come to Daddy (2019)

Man atrodo, Elijah Wood pasmerktas šizoms, juodoms komedijoms ir kitiemS makabriškiems dalykėliams. Vaikiška natūra  ir firminė sutrikusi veido išraiška puikiai pasitarnauja komiškam efektui išgauti. Išpučia akis ir neria į nesąmonių verpetą. Paskutiniu metu labai ieškau netikėtų posūkių, sunkiai nuspėjamų filmų, gavau su kaupu. Pirmas dvidešimt minučių netvėriau juoku, apleistas sūnus po daugybės metų, gavęs tėvo laišką, atskuba susitikti su gimdytoju. Susitikimas nepateisina lūkesčių, švelniai tariant. Vėliau kažkaip standartiškai mąsčiau kas čia bus, ir apsišoviau. Siužetas nunešė visai netikėta linkme. Bet ar aš skundžiuosi? Dievaži, ne. Man labai patinka crazy shit, ir nenormalus humoras prie širdies. Sveiko proto padorūs piliečiai tegul nė nejungia "Come to Daddy", nafik paskui kažkam skaityt jūsų neigiamus komentarus internete. 

Steel Country (2018)

Smagu vėl pamatyt Andrew Scott iš "Fleabag", bet kad vyrukas pademonstruos šitokį aktorinį meistriškumą, nesitikėjau. Reitingas 6,2, čia rimtai??? Turbūt nesu mačius labiau nuvertinto filmo, žiauru. Donaldas dirba šiukšliavežiu, gyvena su pasiligojusia motina. Neilgai trukus matome, kad jis turi ryškų elgesio sutrikimą, labai panašu į autizmą. Gyvenimas ne iš lengvųjų, liūdna ir graudu, drįsčiau teigti. Vienintelis šviesulys- vienuolikmetė duktė. Su mergaitės motina nesimato jokios ateities, bet autistai pasižymi tuo, kad nesupranta žmonių emocijų. Ir nutinka taip, kad ramiame, apsnūdusiame miestelyje dingsta berniukas, netrukus randamas jo kūnas. Stebėtina, kad mirties aplinkybių niekas nesiaiškina, nuskendo ir viskas, įvyksta skubios laidotuvės ir nelaimė pamiršta. Bet Donaldui tai neduoda ramybės, jis imasi tirti reikalą pats. Darosi pavojinga, kažkas ryškiai nenori, kad būtų kasamasi gilyn. Bet čia jau tampa asmeniniu reikalu; Donaldas yra nepastebėta, vieniša siela, visuomenės atstumtasis, šis atvejis- tai jo kova už tuos, kurie patys negalėjo apsiginti. Stiprus, bet emociškai sunkus filmas.

I See You (2019)

Wow, apsuko aplink pirštą ir davė stiprų sprigtą į kaktą. Siužetas painus, įtampa auga kaip ant mielių. Rimtai, per visą filmą- jokio atsipalaidavimo. Spėlioji, spėlioji, neatsimenu, kada paskutinį kartą turėjau tokį įtraukiantį reginį, akių atplėšt negalėjau Sountrack'as irgi gerai pavirpina nervų stygas. Randamas berniuko kūnas, įkalčiai- kaip seniai seniai sugauto ir už grotų įkišto pedofilo. Nenoriu čia daugžodžiauti, nes gresia spoilai. Bežiūrint į Helen Hunt pagalvojau- visai neblogai būt negražia moterim. Nes ką senatvė padaro su simpatišku žmogum: išdžiovina odą, kadaise dailus veidas virsta pamėkliška kauke. O kai nesi dosniai gamtos apdovanota, ką jau laikas iš tavęs atims? Ogi nieko. Todėl atrodo nepalygint geriau  nei bendraamžės kolegės. Nuoširdžiai nustebau, kad aktorei jau 57-eri.

Martin Eden (2019)

Istorija sena kaip pasaulis- neturtingas vaikinas įsimyli merginą iš aukštesniojo sluoksnio. Filmo pradžioje matom, kaip jis apgina kažkokį nelaimėlį prieplaukoje, paaiškėja, kad tai turtingų tėvų atžala. Dėkingi tėvai išskėstom rankom priima Martiną, čia jis ir sutinka mylimąją. Ne tik gražią, bet ir protingą, išsilavinusią, rafinuotą. Martinui palieka milžinišką įspūdį, buvęs jūrininkas trūks plyš užsinori tapti kaip jie, t.y. siekti išsilavinimo. Et, jeigu jie būtų tiesiog lakoniškai padėkoję, na, gal kokią kupiūrą įbrukę.. Tas apsimestinis draugiškumas, malonus elgesys buvo klasiško žiaurumo pavyzdys. Nes kas seka toliau, gilinantis, plečiant akiratį, išmokstant kažką nauja? Nusivylimas ir apmaudas. Emocija pažįstama, todėl į pabaigą darėsi vis skaudžiau. Nesu skaičiusiu Džeko Londono romano, nežinau, kiek filmas atkartoja faktus. Iš smarkaus idealisto, pagrindinis herojus virsta apatišku, pagiežingu vyru. Jis pasiekia savo svajonę, tampa garsus, tačiau praranda gyvenimo džiaugsmą. Itališkas temperamentas puikiai atskleidė plačią jausmų gamą.

Only Lovers Left Alive (2013)

Kas man patiko - vampyrų pagaliau negaubia egzaltacija, sarkazmas ir entelektas netryškta per jų poras, veide nėra tos nuobodžiaujančios, nuo amžino gyvenimo užsiknisusios išraiškos. Tipo mes viršūnės, o žmonija- šlykščios žemės kirmėlės, besirangančios purve. Priešingai- Adamą slegia mūsų kova už būvį, kad geriausi, šviesiausi protai visada išjuokiami- daug nuorodų į žymių mokslininkų biografijas. Jį apėmus depresija, net svarsto apie savižudybę, kas vampyrų pasaulyje matoma nedažnai. Eve- kitoks tipažas, ją maloniai džiugina aplink besisukiojantys padarai ir augalų įvairovė, ji nepaliauja stebėtis gamtos įvairove. Lyg ir du pagrindiniai požiūriai, kuriuos rinktumeisi, jei niekada nemirtum. Ech, manau dažnas atvejis būtume Adamas, ne Eve :( Naujieji laikai reikalauja įmantrių, į akis nekrintančių metodų susirasti maisto, aplink besimėtantys lavonai su skylutėm kakle- pamirškit. Juokinga matyti gydytojo kyšininkavimo analogą, gerai įkirpta :D Filme kaip ir nieko nevyksta, tiesa, atvyksta Eve sesuo, nenuorama Ava; gerai panervina du ramius katinus šis jaunylis kačiukas. Anksčiau neveikumas ekrane būtų mane pribaigęs, bet su metais išmokau klausytis muzikos, stebėti detales, o ne laukti šokiruojančių herojų poelgių ir smegenis sujaukiančių siužeto posūkių. Neįprastas aktorių pasirinkimas- melancholiškasis Tom Hiddleston ir efemeriškoji Tilda Swinton; šie žmonės jau patys savaime kaip istorijos. Negalėjau atitraukti akių, fantastiški aktoriai. Geriausia filmo scena įvardyčiau delikatesą principu sušaldytų sulčių ledai :D 

Night on Earth (1991)

Nesu mėgėja važinėti taksi, važiuojant mane drasko prieštaravimai. Tyla mašinoje būna slegianti, prisigalvoji nesąmonių ir neramiai dairaisi, ar nevažiuojat į mišką. Pradėti pokalbį nemoku, lyg melžtum riešutus, keli lašai tuščių, banalių sakinių ir vėl tyla. Jeigu tavo draugai jau įkaušę, patiri emberesmentą klausydamas jų pastangų užmegzti dialogą. Tačiau neneigsiu, naktinis taksi- nuostabi terpė kurti įdomioms istorijoms, ir Jarmuchas mums pateikia penkias, iš penkių pasaulio kampelių: Los Andželo, Niujorko, Paryžiaus, Romos ir Helsinkio. Asmeniškai labiausiai patiko Helsinkio variantas, arčiausiai žemės, tokia istoriją laisvai gali išgirsti ir pas mus, klientai irgi pažįstamo tipažo :D Keleiviai linkę bendrauti , nesėdi tylomis, ir išgirstam keisčiausių, juokingiausių dialogų, Romos atveju, netgi monologą, vargšas kunigas neturi kur įsiterpti. Žiauriai patiko; melancholiškas, griebiantis už miestietiškos širdutės.

Celia (1989)

Niekada nenorėsiu turėti vaikų, bliamba, 12 metų mokykloje tarp jų buvo daugiau nei gana. Klasika tapęs Viljamo Goldingo "Musių valdovas", Vladimiro Železnikovo "Baidyklė"- grožinės literatūros kūriniai, meistriškai atskleidę vaikų elgsenos psichologinius niuansus. Jiems būdingas rafinuotas, sąžinės sieto neperėjęs  žiaurumas, nuo kurio oda šiurpsta. Įstatymai kaip džiunglėse- silpniausiasis suplėšomas. Lengvai įsibėgėjęs lengvom vaikiškom išdaigom, pamažu filmas praranda nerūpestingą nuotaiką ir imi nerangiai muistytis. Šeštasis dešimtmetis, Australija. Celiai devyneri, ji neseniai palaidojo močiutę. Mergaitė labai ilgisi velionės, vaizduotėje pastaroji grįžta, tik... Nemanau, kad būtų turėjusi žvėries letenas :D Turim reikalą su jautrios psichikos veikėja, nežinau, anglai turi puikų būdvardį disturbed, čia arčiausiai to, kaip galėtum apibūdinti Celią. Nuolat stebime vaikų karą- pagrindinė oponentė policininko duktė, Celia negali jos pakęsti. Padaužos nuolat krečia vieni kitiems šunybes, kurių mastas pamažu peržengia vaikiško kvailiojimo ribas...