I Swear (2025)

Atlantis (2019)

Mažas, bet įtaigus filmas apie karo padarinius, iš Ukrainos. Sukurtas 2019m., jis tapo pranašingu? Turiu omeny realiai vykstantį Rusijos- Ukrainos karą nuo 2022m. Nerealu, kaip mažom priemonėm sugebėta tiek pavaizduot, stingdantis šaltis ir nykuma nusiaubtoje teritorijoje. Purvas, lietus, kapai su numeriais vietoj pavardžių, apgriauti daugiabučiai. Vyrai kamufliažine apranga, seni sunkvežimiai, kursuojanty po bevaises žemes- net žolės nematyti, ką jau kalbėti apie medžius! Centre- PTSD kamuojamas karys, negalintis išvykti iš šalies;  jam nėra vietos normaliam pasaulyje. Eina šikt, kaip tamsu ir beviltiška. Apirusių lavonėlių ekspertizė. Buvo žmogus, o dabar-anoniminė nudriskusių drabužių krūvelė su kaulais. Panašu į dokumentinį stilių, tik mažiau kalbų. Gali pasirodyt lėtas, be veiksmo, tačiau ekrane tiek detalių kiekvienoj scenoj, kad pradedi jas tyrinėt iki mažiausių smulkmenų, ir čia visko labai daug.

Hamnet (2025)

Neskubėjau lėkti į kiną, pažiūrėjau namie ant projektoriaus, pasirodo nuojauta nenuvylė. Nežinau, iš kur kilo filmo hype; galbūt kad čia populiarios knygos ekranizacija? Asmeniškai buvo nuobodu. Vyrą temptis žiūrėt išvis sadistiška, nebent jis vienišas tėvas ir gali releitint, ką reiškia auginti mažus vaikus, sugyventinei besivaikant kūrybines vizijas :D Dviejų kaimiečių meilės istorija, patiko, kad veidai gerai išmurzinti, prakaito kvapą nuo skudurų užuosti gali, autentiška, jokių išgenėtų antakių ir saloninių makiažų. Klausimas, kas editino filmą, vietom šauna belekaip randominių scenų, kliūva pati pradžia. Susitinka pirmą kartą, puola laižytis? Susidarė įspūdis ne gilios meilės istorijos, o kažkokio pasidavimo tvarte kaip gyvuliams. Išsiųsdama vyrą į Londoną, Agnes pasielgia toliaregiškai; besikankinatis ir zyziantis namie sutuoktinis menka pagalba buityje. Paskui ištinka tragedija, įkvėpusi sukurti "Hamletą". Sutuoktiniai atitolsta, dabartiniais laikais jau būtų skyrybos. Kažkaip padrikai viskas, sugraudinti turėjusi finalinė scena priminė žmones kine, kurie privalo komentuoti viską, ką mato ekrane ir trukdyti kitiems, todėl juokiausi. Jessie Buckley- suvargusios motinos vaidmeny pelnytai nuskynė "Oskarą", o ar čia tiko Paul Mescal, labai abejoju. Norėčiau pamatyti kitus pretendentus į Šekspyro vaidmenį.

Maria Full of Grace (2004)

Neteko dirbti sunkaus fizinio darbo, kad pragyvenčiau, todėl kaltinti pagrindinės herojės dėl kvescionuotinų sprendimų negaliu. Rizika milžiniška, bet rožių spyglių skutimas diena iš dienos, debilas bosas, namie apsivaikavus sesuo, kurią turi išlaikyti, nors tau tik septyniolika, gali paįkyrėti. Pinigų beviltiškai stinga. Kur tie narkotikai, kuriuos reiks praryt, duokit šen staigiai! Čia pamačiau žiaukčioti verčiančią sceną lėktyvo tualete, jibat, ale kai grasina šeimos narių sąskaita, ko nepadarysi.. Merginos pasiekia svajonių šalį- Ameriką, bet kaip galima tikėtis, ne visoms mulo vaidmuo baigiasi laimingai. Filmui daugiau kaip 20metų, žiūrėjosi lyg archyvai, nes kas užsiima panašiu transportu dabar? Buvo įdomu, ant kiek tamsus filmas, ar labai žiauriai užbaigs skurdo šantažą, tačiau finale pasirinkta optimistiška nuotaika. Ech, Kolumbija, nabagų šalie, dramos pavadinimas verčia kikenti, jau kokios malonės pilna Marija, ehehehehe, apsišik kniūbsčias, oi, negalima šikti, dar ne laikas.. gurkt XD

Blink Twice (2024)

Man kilo daugybė klausimų.. Idėją supratau; vyrai- iškrypę gyvuliai, kuriems patinka seksas ir prievarta, nieko naujo. Tai galima buvo kažkaip castingą pakoreguot, suprantu, šlykštybės galvoje nepriklauso nuo to, žmogus gražus ar ne, BET dažniau jos kyla inceliškos išvaizdos individams. Aišku, kas žiūrėtų filmą su nepatraukliais aktoriais, marketingą Tatum'o pavardė garantuoja. Tiesiog, toks mažas logiškas sprendimas filmui būtų pridavęs tiek daug gylio, ech. Kaip veikia užmarštis, ko ten primaišė į pagrindinio piktadario veipą pabaigoje? Kokių paskatų vedamas jis elgiasi, kaip elgiasi, o parūkęs praregi? Viskas išsisprendžia pernelyg lengvai, reikiamu momentu slysteli, pisteli galvą, kyla gaisras, moterys laimi. Neturėjo būti daugiau apsaugos nei vienas navy- sealaz? :D Gerai, prieš tai jas ten narkašindavo, pasipriešint nebuvo pajėgios, tada užmiršdavo, ir vėl viskas iš naujo. O tai.. neturėjo pabusti perštinčiom putkom ir susimąstyt? Kodėl gyvatės neišgaudytos, suprantu, močiutė-indėnė sugalvojo pakišt turčiams koją (scena, kur duoda patraukt herojei prisiminimų eliksyro).  Pabaiga neva ambicinga, bet man pasirodė primityvi, nebent pagrindinė herojė pavargo būt padavėja ubage. Logiška, kad patinka dirbt ir šypsotis šunsnukiams. Aš būčiau jį gėjams atidavus :D

Interstate 60 (2002)

Kiek man buvo metų, žiūrint pirmąkart? Pamenu, kaip atsirado akiratyje- tėvas mėgdavo iš darbo atnešti įvairiausių filmų, muzikos klipų, įrašytų CD, taip susipažinom su Marilyn Mansoin, Offspring, Britney Spears :D Iš siužeto nepamenu nieko, tik tas saldžiai karčias aplinkybes... Stebime bičą, kuris turi neapčiuopiamų problemų. Gauna gimtadieniui naujutelaitį BMW, bet niurzga, kad spalvytė nepatinka, tėvas nori įdarbinti jį kaip advokatą, bet matot, čiuvelis turi meninių aspiracijų, iš užsispyrimo dirba kažkokioj krovinių firmoj bele neimt šaibų iš gimdytojo. Aš nepriklausomas :D  Tapyba- kičo viršūnė, tik tualetų interjerams kurti sugebėjimai. Viską suprasčiau, jei herojus nebūtų tipinis Holivudo gražuoliukas James Marsden, common, kategoriškai nesutinku priimti jo problem7! Taigi šis (ne)laimės kūdikis pakliūva į keistos personos, O.W.Granto rankas, kuris išpildo vieną norą, bet reikia gerai pagalvoti, nes troškimai pildomi gan ironiškai. Gary Oldmanas klesti, suktas mazafakeris :) Pagrindinis herojus leidžiasi į fantasmagorišką roadtripą neegzistuojančiu greitkeliu, sutinka daug nupušusių veikėjų, net į kalėjimą pakliūva, bet galiausiai išbrenda ir net randa svajonių merginą. Pala pala, realybėj jis turi paną, kas čia per blondinių fetišas? Grynai, fizinė išvaizda iškeliama ant pjedestalo, su ana tąsosi iki ras geresnę, moraliniai aspektai žemiau plintuso :D Norisi tikėti, kad čia buvo turtingų tėvų atžalų psichologinių sunkumų parodija.

Honey Bunch (2025)

Traukiau burtus, ką žiūrėti, nes prisirinko margumynas filmų, išsirinkti nebeįmanoma. Laimėjo body horror, my beloved. Vaizduojamas penktasis dešimtmetis(?) Žmona atsibunda iš komos praradusi atmintį, vyras atveža į mįslingą kliniką reabilitacijai. Greitai pacientė pastebi keistus, nepaaiškinamus reiškinius, priminkit, kodėl ji čia pristatyta? Kyla daug klausimų, ypač pasitikėjimo temoje. Fainas muzikos takelis, I worn my elbows down to the bone for you, klinikos pastatas kaip iš Jane Austen romano, atmosfera tobula. Paslaptis, mistika apsiautusi pagrindinę heroję, tuoj ji sužinos smegenis sunešiojančių dalykėlių. Man truputį priminė Infinity Pool, tik čia diktuoja romantika ir meilė. Kadangi herojai žemiški, parinkti lyg iš eilės Maximoje, įsijauti į situaciją ir tau nepochui jų likimas. Kyla visokių minčių, nuo filosofinių iki moralinių. Mačiau juodos komedijos tag'ą, nors tema visiškai nejuokinga, o skaudi. Meilės istorija per siaubo prizmę, fainas darbas.

Misericordia (2024)

Džiaugiuosi: daviau filmui laiko įsibėgėti, nes pradžia lėtoka, be veiksmo. Kiek užtrukau, kol susigaudžiau, kodėl buvęs darbuotojas dalyvauja viršininko laidotuvėse (ne dėl noro piktdžiugauti). Laidotuvės praeina, o jis.. lieka našlės namuose! Dienos bėga, namo svetys nesiruošia, našlė rūpinasi kaip sūnum, nors turi tikrą sūnų, kuris jau pradeda niršti. Imi galvot, kokie jo ketinimai, kažkas čia neaiškaus. Atvykėlis padaro kai ką neatitaisomo, ir grybai gali jį išduoti. Paprastai prancūzų produkcija man ne prie širdies, dažnai jie be atomazgos, bet filmas pabaigoje paruošęs bombą. Vidurnaktis, o aš žvengiu kaip pamišėlė, gerai, kad kaimynas apačioje išvykęs, dar būtų policiją iškvietęs, išmata tas XD Filmas minimalistiškas, pasikartojantys reisai miškas- namai-miškas, anyžinio aperityvo siurbimas prie stalo, užliūliuoja iratveria absurdo dimensiją. Nuostabi absurdo komedija, kaip iš prancūzų, nesitikėjau. Herojų veiksmai verčia gūžčioti- ką aš čia žiūriu, ar tai tikra?? Bet padaryta super, ypač policijos darbo metodai- įsliūkini naktį ir peši prisipažinimą iš miegančio. Kunigas- ikona; jo mintys apie mirtį ir jos prasmę, avangardinės, išgirstum bažnyčioje, galvotum kad insultas tave ištiko, girdi nebūtus dalykus. Nepadarytų gėdos festivalio programoje- būtų verta mokėti pinigus.

The Man Who Fell to Earth (1976)

The Hunger (1983)

Filme tiek daug stiliaus: elegantiškų drabužių bei papuošalų, goslaus makiažo, nuostabaus interjero ir puikios muzikos, kad man buvo nusispjaut į miglotą scenarijų ir faktą, kad nesuprantu kokia esmė (?) Grožėkis, liepė man Tony Scott, sau nebūdingame erotiškos mistikos/siaubo  trileryje apie vampyrus, tą ir padariau. Catherine Deneuve čia- ilgaamžė vampyrė, diva, kuriai greitai reikės pakeisti senstantį partnerį. Kodėl jis, būdamas vampyras, raukšlėjasi kaip popierius ugnyje, nežinia. Faktas- yra fiziškai atstumiantis, ir gražuolei prancūzei reikia pakaitalo. Pasipainioja išverstakė mokslininkė gerontologė. Meilės trikampis iš garsių pavardžių- Deneuve, Bowie, Sarandon! Pastaroji nevengia stačius papus pademonstruoti, biseksualus tango ryžtingai trepsi link keisto finalo. Padariau išvadą, kad pagrindinė mintis- svarbiau mylėti nei būti mylimam, bet kas čia supaisys. Estetiškai- nepriekaištingas reginys, scenarijus silpnesnis, bet nesikabinėkim. Čia buvo Davido Bowie filmų maratono antrasis numeris, nes apie Labyrinth  neturiu nieko gero ką pasakyti. Per tympas šviečiantis Bowie pimpalas, nebloga pasaka vaikams (!)

Gone Girl (2014)

Daug metų atidėliojau, nes esu didelė Ben Affleck antigerbėja. O dabar pagalvojau (kadangi žinau turinį- pastatytas pagal knygą)- juk filme gerai pasvilinami padai, kodėl nepasigrožėjus jo herojaus kančia? :D Psichopatė žmona užkūrė pasiutusį vakarėlį penktųjų vestuvių metinių proga: kiek išmonės, planavimo ir demoniškos klastos! Rosamund Pike sukūrė geriausią savo karjeros vaidmenį. Kad taip galėtum pajungti genialų protą aukštesniam tikslui, nei diedo baudimas, et.. Patiko, kiek daug psichologinių niuansų čia galima rasti. Nuo žaidimų, kuriuos žaidžia suaugusieji, iki manipuliacijos žiniasklaida ir viešąja nuomone, asas tasai Fincheris, kai klausimas eina apie meistriškos įtampos trilerius. Galbūt, jei aktorė būtų kita, ne Rosamund, įžvelgtum pagrindinio veikėjo tragediją, bet dabar nu nesipiešia kančia tokios gražios moters pašonėje, ne ant paršavedės pasaitėlio visgi! Šmaikštu.

Sirat (2025)

Tėvas ir paauglys sūnus leidžiasi ieškoti dingusios dukters, vietovė ypatinga- reivas kažkur Šiaurės Afrikoje. Dalindami skrajutes, jie įsilieja į nepažįstamą, paslaptingą undergroundo pasaulį. Ausį pagauna muzika- ne veltui "Oskaro" nominacija už garsą; vien dėl jo filmas būtų ypatingas. Prijaučiu neformalių žmonių judėjimams, momentaliai įsijaučiau. Tėvas ir sūnus "prisiklijuoja" prie laisvai po tūsus klajojančio penketuko, dviejų moterų ir trijų vyrų. Ak, laisvė, jokių paskolų, lizingų ir šūdinų vaikų užpakalių, nesvarbu, kad asmenys toli gražu ne jaunuoliai, gyveni kaip nori! Ar akimirksniu panorau atsidurti jų autobusiuke į sekantį reivą? Žinoma!  Pirma filmo pusė- nerūpestingas tripas, tėvas jaučiasi nepatogiai dėl kartų skirtumo, sūnus žavisi laisvai gyvenančia grupuote, juos idealizuoja. O tada trenkia antra pusė, eina sau. Prigavo, smogė galvon, nesitikėjau, oho siurprizas. Lieka kaltės (?) jausmas, lyg tave būtų nubaudę, kad per linksmai gyvenai, susimokėk. Kažkam siužeto pritrūko, bet juk gauni daug daugiau. Galima sakyt, pamiršti pirminį herojų kelionės tikslą, susimąstai apie laikinumą, likimą, atsakomybę. Valio, pagaliau kažkas gero įplaukė į regos lauką.

It Was Just an Accident (2025)

Klausiu savęs, kur slypi filmo puikumas: apdovanojimas Kanuose ir net dvi "Oskaro" nominacijos? Aišku, čia pirmas kartas, kada žiūriu iranietišką produkciją, man trūksta konteksto apie jų politiką ir panašiai. Absurdo aura panaši į Coenų stilių, jeigu jie kurtų ultra primityviu stiliumi. Eksploatuojama jautri tema- politinio rėžimo metu kankinti žmonės, jų išgyvenimai. Pasitaikė proga atsiteisti skriaudėjui, bet užklupo abejonės ir prasidėjo road-trip'as su augančiu dalyvių skaičiumi ir vis gilėjančiom abejonėm, ką daryti su įkaitu. Nuomonių lietus, visi skeryčiojasi, rėkia vienas per kitą, viskas atrodo išpūsta ir.. kvaila? Absurdas ant tiek stiprus, kad vargšės aukos atrodo kaip nevykėlių gauja, rimtai. Priimkit sprendimą, dėl Dievo meilės! Vienintelis su aiškia nuomone, Hamidas, pavaizduotas kaip karštakošis psichopatas ir žiūrovas skatinamas nepriimti jo rimtai, kodėl? Tada ironiška situacija ligoninėje. Gerai, jeigu pagrindinis uždavinys buvo užabsurdinti iki negalėjimo, užgožti skausmą, suluošintą sveikatą ir sugriuvusį gyvenimą, tikslas įgyvendintas. Keistas gavosi rezultatas: žiauriai depresyvi tema, keršto ir atleidimo idėjos ir tada primityvus pasakojimas, lyg studentas neštų pernakt parašytą kursinį dėstytojui.

Zodiac (2007)

Filmas įdomus tuo, kad parodo, kaip sudėtingos bylos tyrimas vis įstrigdavo biurokratiniuose voro tinkluose ir nulėmė tyrusių pareigūnų gyvenimus. Taip, matyti ir žudikas- pasirinkta tikėti, kad tai buvo būtent jis- bet veiksmas daugiau sukosi apie pareigūnus ir komiksų bičą, kurį labai masino šiurpių žmogžudysčių istorija. Šakės, be interneto, mobiliųjų, vaizdo kamerų gatvėse- kokiu būdu jiems reikėjo pagaut išgamą?? Radus įtariamąjį, vienas detektyvų pasakė- nebeatskyriau, ar čia aš norėjau tikėti kad jis kaltas, ar iš tiesų buvo kaltas. Valdžios spaudimas kuo greičiau išaiškinti nusikaltimus, šlykštūs žurnalistai, kišantys pagalius ir ratus, o pareina ir pareina ižūlūs žudiko laiškai, lyg pasityčiojimas- vėl ištiko tragedija. Žmonės stengėsi dirbti savo darbą kuo geriau, bet supranti, kodėl tiek daug dėjusių, pasaulis pilnas iškrypusių debilų, čia kova su vėjo malūnais. Niekas ačiū nepasakys, o tik spaus ir spaus. Filmas ilgokas, ale suėjo kaip skanus patiekalas; porcija didelė, bet negi paliksi. 

Predator (1987)

Vaikystės nostalgija- savaitgalis, šeima prie teliko pakritus, per TV3- Grobuonis. Uchty, žiaurus tada atrodė: grupelę kareivių, džiunglėse vieną po kito skerdžia ateivis; ranką nusprogdino, galvą ištaškė, ajezusmarija! Ir dabar- kabantys žemyn galva nulupta oda- vaizdelis, užimantis kvapą!  Tiesa,  atkreipiau dėmesį, kaip komiškai įtampos kupinus momentus užpildo orkestrinė muzika, bet buvo kiti laikai. Žiūrovą reikėjo bombarduoti per klausos ir regos pojūtį be perstojo! Arba kaip Švarcui, it maži vaikai, misijos draugai vis jaučia būtinybę parodyt šlykštybę, išdarkytą lavoną ar tai, kas iš žmogaus liko. Ei, turi tai pamatyti! Tačiau reikia būti teisingai- Švarcnegerio spinduliuojama hyper-ultra teigiamo herojaus aura buvo unikali, dabar neturim nieko panašaus. Praeities dienų dievaitis, viską žiūrėdavai su juo, net kažkokią nesąmonę, kur Arnoldas pagimdo kūdikį (nejuokauju). Gali būti rami, kad jis  ras išeitį  iš bet kokios situacijos, pabaigoj prispendė spąstų, kurie indėnų šaikai gėdos nepadarytų, va taip va! Ateivis atlaikė laiko išbandymą- atrodo labai kietai, kai įgauna pastovų pavidalą. Internete plaukioja memai, kaip bėgant metams, nusivažiavo frančizė su ateivio išvaizda. Burnytė ir akys vis mažėjo, plaukai atsirado, wtf. Na, nesvarbu, blast from the past suėjo gerai :)

La Grazia (2025)

Žiūrėjom kine su mama, filmas gilesnis nei paskutinis Sorentino darbas "Partenopė", prasmės daugiau. Bet "Partenopė" manyje kažką užkabino, o va su italų prezidentu neturiu jokių bendrų taškų :D Sėdi senelyzas afigienai gražioj rezidencijoj ir tempia laiką iki kadencijos pabaigos, kad išeitų į pensiją švaria reputacija. Erzinančiai kimarina nedarydamas svarbių sprendimų, nors Italija rengia eutanazijos įstatymą. Pripažinkime, tema jautri, abu sprendimai su pasekmėm. Būsi už- žudikas, pasisakysi prieš- liksi kankintoju. Plius du malonės prašymai iki gyvos galvos nuteistų kalinių, labai skirtingos situacijos, yra apie ką pagalvoti. Tai prezidentas nesiima nieko, tik rūko, japina su apsauginiu, klaidžioja prisiminimuose apie mirusią žmoną ir jos neištikimybę, bei.. klauso repo :D Žinoma, elgesys labai erzina dukrą, kuri visada buvo šalia, netgi paaukojo asmeninį gyvenimą (kas prašė, though?) Daug linksmų, groteskiškų scenų- Portugalijos prezidento priėmimas per siaubingą lietų yra absoliutus kinas, draugė menotyrininkė (?) įžūli akių draskytoja ir keikūnė, yra cringe scena su jauna  Lietuvos (!) ambasadore or sth, moteris atvirai flirtuoja su prezidentu, biški svetima gėda užplūdo. Dar yra arklys, kurio dalia irgi vegetuoja herojaus rankose. Nuraminsiu, pabaigoje visgi atsiranda veiksmo, sprendimai priimami, kokie? Sužinosit pažiūrėję, iki malonaus! ;)

The Secret Agent (2025)

Jeigi ne protmušyje laimėtas bilietas, filmą būčiau praleidus. Nuostolis? Vargu. Politiniai trileriai- absoliučiai ne mano žanras, žudanti 2,5val trukmė ir nerimas, ar spėsiu į paskutinį troleibusą po seanso išvargino. Spėjau, valio. Labai gražiai nufilmuota: išgauta septinto dešimtmečio dvasia ekonomiškai struglinančioj, korupcijos apimtoje Brazilijoje. Kur lavonas pūva degalinėj, nes niekas neatvažiuoja paimt- mieste karnavalas, policija ir taip turi ką veikti; ryklio viduriuose randama koja, kurią paskui paprastuoju būdu išvagia policija ir t.t. Į gimtąjį miestą, ieškoti prieglobsčio atvyksta mokslininkas Marselas. Jo ieško samdomi žudikai, ir nežinau, gal dėl pavadinimo, vis tikiesi, kad jis išvers kailį ir parodys visiem iš kur kojos dygsta. Tačiau per 2,5val to neįvyksta. Priešistorė pasirodo visiškai neįpūdinga, kodėl išvis jį medžioja ir nori nužudyt, neaišku. Daug neteisybės, turtuoliai visagaliai, ir t.t. Pabėgėlių knibžda visa chata, juos globoja maloni senutė Stefanija, nepaleidžianti iš rankų cigaretės. Norėčiau ir aš būti krūta bobulka. Marselą įdarbina absurdiškoj policijos nuovados imitacijoje, kuriai vadovauja teisėsaugos sarkazmas- Euklidas Kavalkantis. Didžiausia silpnybė- viercho autoriteto įtvirtinimas. Groteskiška scena su antrajame pasauliniame sužeistu vokiečiu, primygtinai zyziant, kaip vaikui, kad parodytų randus- nuostabus pavyzdys. Udo Kier, kaip tavęs trūks.. Ironiška, bet Marselas tuo šauniai pasinaudoja pabaigoje. Pradžioje rasta žmogaus koja, įgyja savo atskirą, komišką istoriją :) Pamiršau paminėt dar vieną sub-plotą- Marselo pokalbių kasečių, po daugybės metų, klauso jauna studentė; taip paveikia vyro likimas, kad susiranda jo sūnų. Gali būti, kad po kelerių metų filmas atrodytų kitaip, dabar atvirai sakau- nemoku įvertinti.

28 Years Later: Bone Temple (2026)

Sužinojus, kad laukia dar DVI dalys, oda pašiurpo; geriausiu atveju pažiesiu per kompą, tempt šikną į salę prasmės nebematau- cituoju savo įspūdžius po pirmos dalies, pasirodžiusios pernai vasarą XD Kokia laimė, kad minusinėje temperatūroje šikną vis dėlto į salę nutempiau. Buvau gausiai apdovanota, davusi antrą šansą. Grįžus skubiai užsirašiau lapelyje svarbiausius akcentus, filmas buvo nepalyginamai stipresnis ir kokybiškesnis. Pradėkime. Jei pirmam užkliuvo džimių gauja, čia jie visiškai išteisinami Jack o'Connell dėka. Kas per charizma! Kodėl geriečiais ekrane niekada taip nesižavi? Psichopatas, kumštyje laikantis pasiutėlių gaują. Besivadinantys vienodais vardais, chebra sėja siaubą ir atnašauja viską stebinčiam Senajam Nikui. Naujas Hellovyno kostiumas- treningai ir peroksidiniai perukai- validuotas! Į šutvę patenka mažasis Spaikas, bet verksniuką saugo apvaizda, nesijaudinkit. Tiesa, vienu metu oda pašiurpo, nes iš kažkur žinau, ką reiškia nuvilti marškinius, ir pagalvojus, kad dabar lauks panašaus lygio scenos, nusipurčiau. Bet atlaikai ir važiuoji toliau, su goru nepersistengta, ačiū. Tuo tarpu jodo žmogus, daktaras Kelsonas toliau svaigina Alfą; šitas subplotas išgvildenamas plačiau ir nebekelia klausimų. Apokalipsė nenužudė jame mokslininko gyslelės ir noro eksperimentuoti, jis atranda šį tą netikėto. Kaip anksčiau  zombiadose niekas nesugalvojo, rodos, akivaizdaus sprendimo būdo? Siužetas- grynas malonumas akiai, gražiai viską apjungia ir norisi pliaukštelt sau per kaktą- taip, juk logiška! Net scenaristus palyginau, tas pats- Alex Garland. Kodėl tada pirma dalis yra absurdiškas holivudinis tearjerkeris, negi viskas taip priklauso nuo režisieriaus ir aktorių? Nejaugi Danny Boyle'ui jau metas apsimauti moteriškas kelnaites- suskydo? Ir žinoma, absoliutus kinas- šokis Kaulų šventovėje. Pirma- ikoniškas dialogas tarp sero  Džimio Krystalo ir Kelsono, šedevras, gaudai kiekvieną sakinį ir žaviesi pastarojo, diskretiškumu ir taktu (?) Ralph Fiennes gauna sužibėti akį rėžiančiu šou. Ištraukus "Iron Maiden" plokštelę, galvojau, nu va pareina kažkas achujieno, ką prisiminsiu ilgai ilgai. Išgyvenau pagerintą pernai metų "Kilkim Žaibu" festivalio kulminaciją, kai padegė šiaudinę skulptūrą ir šoko su žiežirbų uzbonėliais, kurie be galo gražiai plaikstėsi nakties fone. Kerinti scena, verčianti krykšti vidinį vaiką. Žiauriai patiko idėja, kad tarp blogio išperų rasis atsivertėlis, kada vadinami normalūs žmonės panardins kumštį tau į pilvą ir teps slides. Gesinu vilties geizerius dėl trečios dalies, kad vėl netektų krumplių kramtyti, nes abejoju, ar galima geriau pavaryt už šitą. 10+

Sentimental Value (2025)

Patinka filmai, kurie kaip akmenukai, įmesti į vandenį, dar ilgai paviršiuje raito apskritimus, nors seniai nugrimzdo į dugną. Prieš keletą metų gėrėjausi režisieriaus The Worst Person in the World; šįkart užkabino dar giliau. Atrodo, nieko nepaprasto- disfunkcinė šeima, tėvų barniai, galų gale- skyrybos. Dvi seserys ir skirtingai susiklostę jų gyvenimai. Jaunesnioji sukūrusi šeimą, vyresnėlė atsidėjusi aktorės karjerai. Tik reikalai anaiptol nesiklosto, kaip norėtųsi, vyresnėlė kovoja su vidiniais demonais: asmenininis gyvenimas nenusisekė, o mylimas darbas nejučia virsta kančia. Per motinos laidotuves pasirodęs tėvas, garsus režisierius, pateikia dukrai pasiūlymą- filmuotis naujausiam jo filme. Prasideda šokis- vaikystės nuoskaudos trypia su  įžeista savimeile- scenarijus atmetamas nė neskaičius. Ech, o paskaityti reikėtų. Nėra nieko absoliučiai kalto šioje istorijoje, gaila visų ir širdis plyšta, kai sužinai kontekstą. Koks stiprus seserų ryšys, kaip janunėlė, pati turėdama kuo rūpintis, atkakliai nepaleidžia vyresniosios iš akių ir jaučiasi atsakinga, ašarą spaudžia.. Fantastiški aktoriai- Stellan Skarsgard ir Renate Reisnve, tik kam čia Elle Fanning? Vienintelis momentas, kuriam negaliu pritarti. Suprantu kam ji buvo reikalinga veikėjos lygmeniu, bet kodėl konkrečiai šita aktorė? Asmeninės antipatijos, nevermind :)

Sorry, Baby (2025)

Agnesę ištinka bėda, taip pavadinkim, žmogus, kuris išklauso ir pasiūlo visokeriopą pagalbą, yra draugė Lydia. Jų pokalbis vonioje sukrečia, kiek daug tarpusavio pasitikėjimo ir palaikymo, kurio reikia tuo metu, nors kalbėti gėda ir nesmagu. Jų draugystė kaip lygus kelias- eina tiesiai ir į priekį, jokio pavydo ar priekaištų dėl dėmesio stokos, Lydiai išsikėlus gyventi į Niujorką. Režisierė atlieka ir pagrindinį vaidmenį- man dar negirdėta Eva Victor. Mįslingas veidas, norėčiau ateityje pamatyti mistiniam, siaubo ar psichologiniame trileryje. Filmas pateiktas kaip komedija, pagrinde dėl  keistuolės Agnes personažo, kontrastas tarp visai nejuokingos tematikos sukuria labai įdomų įspūdį, A24 arkliukas. Filmas padalytas į penkias dalis, per kurias išsiaiškinam įvykio aplinkybes. Veiksmo nedaug, bet vistiek labai smalsu, kaip jai seksis, ar neištiks mental breakdown. Nes realiai taip yra- pasaulyje niekas nepasikeitė, jis iš lėto eina į priekį- ir nėra jokios refleksijos ištikusiai nelaimei. Tai pagrindinis herojės konfliktas.

Broken Flowers (2005)

Įsivaizduojate, ką reiškia aplankyti savo eksus, po daugybės metų? Sudrebu iš nejaukumo vos pagalvojusi, o pagrindinis herojus išsiruošia būtent į tokią kelionę. Žinoma, be entuaziazmo- iš letargo išjudina daugiavaikis kaimynas, tvirtinantis, kad laiškas apie galimą tėvystę yra labai svarbus akstinas išsiaiškinti tiesą. Bill Murray suvaidino apatišką diedą, apie kurį niekaip nepagalvotum kaip apie širdžių kramsnotoją. Realybę atspindintis tipas- nuobodūs, neišraiškingi vyriokai ir gražuolės, dėl dėmesio besidraskančios moterys. Visai kaip gyvenime. Susitikimai su buvusiom meilėm keliauja jausmų vėsimo kryptimi. Pirmuosiuose namuose sutinkamas daugiau nei svetingai, vėliau nuotaika pasiekia rednekišką crescendo. Ataušusios tylos persmelkti dialogai, skirtingai susiklostę moterų gyvenimai; gabaliukas su Jessica Lange pramuša žmogiškųjų santykių dugną- ji gyvūnų komunikatorė ekspertė- absurdas pačiame gražume. Faina, kaip filmus, bėgant metams, imi žiūrėti kitaip, anksčiau neįžvelgiau, kaip daug Jarmuchas pasako savo veikėjų tylėjimu. Gal reiktų jo kūrybą iš naujo peržvelgt, net kadaise labai nepatikusį Dead Man dabar įvertinčiau? Pabaiga neaiški, bet panašu, kad iš sąstingio galų gale vyras buvo išspirtas. Kas žino, kelių nežinomų vaikų tėvas jis yra???

Father Mother Sister Brother (2025)

Kaip žinome, ne visiems susitikimas su šeima asocijuojasi su teigiamom emocijom. Priverstinis "kadangi taip reikia" giminaičių lankymas, kietai sučiauptos lūpos, akių vartymas, nuolatinis dirsčiojimas į laikrodį, ginčai dėl politikos, strėlių kodėl vis dar vienišas(-a) atrėmimas, galbūt pratrūkimas- užknisot su savo neprašytais patarimais ir moralais!  ir gazo pedalo spaudimas namo. Iki kito karto. Jarmuschas savaip pažvelgė į atšalusių santykių tarp tėvų ir vaikų temą. Pirmose dviejose- iki absurdiško vedantis tėvo, sūnaus ir dukters, paskui- motinos bei dukterų pasibuvimas. Pokalbiai sausi, dirbtiniai mandagumo manifestai, žmones jungia tik maistas, daiktai ir.. spalvos. Keistas jausmas stebėti, kaip neturi apie ką kalbėti, sėdi, siurbčioja arbatą, vandenį, valgo skanius pyragėlius, sėdi kartu iš pareigos. Visą laiką tikėjausi prasiveršiant užslėptam kartėliui, pykčiui, nuoskaudai, kad pakels balsą ir baigs tą arbatėlės gėrimo fantasmagoriją. Never happened. Būtų labai nuspėjama, džiaugiausi, kad išsivertė be šito. Trečioji- teikianti vilties, dvynių, neseniai palaidojusių tėvus, situacija. Jie visada buvo artimi, lengviau atsikvepi po šalto dušo pradžioje. Galbūt dėl to, kad tėvai buvo ekstravagantiškos asmenybės ir slėpė daug paslapčių, o gal jų ryšys genetiškai nulemtas. Filme kartojasi riedlentininkų, rolekso ir keistų posakių "štai jums ir dėdė Bobas", kažkaip panašiai,  kartojimas. Pastarojo nesupratau. Nėra slegiantis žiūralas, kaip galėtum tikėtis, kaip tik daug juoko , bet liūdesio ir humoro derinys turi ypatingą poveikį ir įsirėžia į atmintį. 

Prisoners (2013)

Kaip sakiau, laikas kilstelėti žiūrimų filmų kokybės kartelę, nes trash'o jau gana (kol kas). Vėlgi,  pasitarnauja daug metų ignoruota klasika- anksčiau nelėkdavau į kiną vos pasirodžius blockbusteriams, taigi rezervas nemenkas. Denis Villeneueve, ką man parodysi? Žiauriai patiko šiurpūs kameros kadrai- vaizdas pro kemperio langą, pro šalį einant vaikams. Paskui akiniuotis stebi besibūriuojančius policijos automobilius, kad paskutinę akimirką užvestų mašiną ir trenktųsi į medį. Po aukos namus vaikštantis įtariamasis... Paul Dano atlieka stulbinamą vaidmenį- kaip sau nori, kažkas nejasno su jo veikėju, visas smurtas, kurio sulaukia iš dingusios mergaitės tėvo, atrodo pateisinamas. Lyg ir (?)... Autonomiško teisingumo samprata- diskutuotinas  reikalas, bet manau, žiūrėję filmą, vienareikšmiškai  stojo tėvo pusėn. Kas man truputį užkliuvo- siužetas jau tiek pripainiotas, kad lieka nesveikai daug klausimų, į kuriuos neatsakoma. Arba nurašoma- ai, psichologinė trauma maždaug. Iš kitos pusės, nei įrodysi, nei paneigsi, kaip elgtumeisi išgyvenęs siaubingą įvykį. Jake Gylenhaal atstovauja teisėsaugos pusei, kurios ratai sukasi vangiai ir nuostolingai, nenuostabu, kad tėvas- Hugh Jackman- priverstas imtis savarankiškų veiksmų. Turbūt būtų faina turėti tokį ryžtingą tėtuką...