2011 m. gruodžio 27 d., antradienis

Hair High (2004)

Dar vienas Plimptono darbelis, dievaži, jis mane veža :) Visi esam matę komedijų apie šūlę, kur populiari mergina, lūzeris romeo, tough guy ir tikra meilė randa kelią, bla bla... O čia- viskas animatoriaus akimis, su pastoviais crazy nukrypimais, pasileidžiančiais kraujo klanais ir žarnom, super! Spadas užkliūva mokyklos kietuoliui Rodui, ir jį padaro... tarnu. Nuo šiol jis turi klausyti paikos pamaivos, Rodo mergužėlės Čeri komandų, arba jam gresia rimti nemalonumai. Geras humoras, nepamirštamas regbio turnyras, kur pašėlsta mokyklos talismanas Viščiukas, helovyno verta pabaiga.. Šūdas, kur tokie filmukai dabar?! Kodėl turiu dūsauti iš nusivylimo, pamačius dar vieno mėšlo apie pingvinus, katiną, princesę ir varlių anonso? Atsakymas: tūpas žiūrovas= masinis žiūrovas, kuris neša į kino kasą pinigėlius. Nekenčiu šito!

2011 m. gruodžio 26 d., pirmadienis

Idiots and Angels (2008)

Štai kaip susipažinau su Bill Plympton, tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio. Animacinis filmas, pavergęs, užverbavęs, įsirėžęs gliai į mano citatų, pavardžių ir vaizdų pripumpuotas smegenis. Tobulas. Be priekaištų. Vienintelis. Ok, išsikroviau, dabar mestelsiu, apie ką. Vyras, vardu Angelas, ne toks, kokio motina linkėtų savo dukrai- jis be galo piktas, linkęs smurtauti ir daug geria vietiniam bare, kuriame jis bene vienintelis lankytojas, neskaitant šeimininko ir jo seksualios žmonos, ir storulės, kuri per dienas rūko ir dėlioja kortas. Nenuostabu, į tokį barą aš kojos nekelčiau. Ir štai vien dieną, Angelui išauga sparnai, maži mieli sparniukai. Pikčiurna mėgina juos nusiplėšti, užklijuoti pleistru, nusipjauti, bet viskas veltui. Sparnai verčia keisti gyvenimo būdą, neleidžia būti abejingam blogiui, Angelui tai baisi trauma. Atsiranda tokių, kurie sumano pasinaudoti šiuo atradimu savo tikslams- savanudis barmenas ir niekšelis gydytojas, džyzis, kaip man patiko, iš kokios pusės pavaizduoti tie šundaktariai, tik pinigai ir garbė jų varomoji jėga. Nėra jokių dialogų, viską supranti iš konteksto.Vietom juokingas, vietom graudus, Idiots and Angels privertė mane nustebti ir žavėtis, kas nutinka vis rečiau. Drąsiai įvardinčiau kaip geriausią šioje kategorijoje. Rekomenduoju visiems, kam patinka dark, deppresive style and attitude.

River's Edge (1986)

Visi pagalvojam, kaip mūsų mirtis paveiktų draugus, artimuosius. Ašaros, liūdesys, "jis išėjo taip netikėtai".. O kas jei- abejingumas? Žmonės, kuriuos laikei draugais, pabaksnoja tavo kūną lazda, niekas nekviečia policijos. Tuo remiasi visas filmas- mirtis niekam nerūpi. Idėja įdomi, atbukę, tūpi paaugliai- ne, sudėjus į vieną, gavosi netikėtas, nenuspėjamas žiūralas. Neįsivaizdavau. kuo baigsis tokia trenkta istorija. Vienintelis, kuriam kažkiek rūpi žudikas, kadangi tai jo draugas, yra Leinas, perkaręs žolės pūtikas, liepiantis visiem atsipalaiduot ir neimt į plaučius, kai kelia didžiausią isteriją. Jį stebėti žiauriai smagu, tokių mimikų kasdien nepamatysi. Jaunas Keanu Reeves irgi, nors man daug labiau patiko jo vaidmuo My Own Private Idaho. Čia jis kažkoks praskydęs. Būtent jis praneša policijai, bet tai daugiau nuobodulio padiktuotas sprendimas, nei jam rūpi nei ką. O pats žudikas- storas bernas Džonas, šiurpina savo šaltumu, šlykštiesi jo poelgiu, nevalyva išvaizda, o kai jis atskleidžia, ką jautė žudydamas, norisi vemti; ir ne mane vieną, Denis Hopper taip pat :)

Rubin and Ed (1991)

Su šv. Kalėdom, mielieji! Tradicinis begėdiškas persivalgymas, dovanų isterija ir filmų non stop, visai kaip pernai, turbūt bene vienintelis kartas metuose kai filmus žiūriu ne viena. Pradėjom vienu keisčiausių dalykų, nufilmuotų kino kamera- apie du čiuvus, kurie absoliučiai nepažįstami, ir keliauja palaidoti vieno jų katės, išklysta iš kelio ir pasimeta dykumoje. Keista? Mes nė nepradėjome! Logikos nebus. Siužeto normalaus- irgi. Bet negalėjau atitraukt nuo ekrano, Crispin Glover padarė VISKĄ. Sudomino, patraukė ir juokino iki ašarų. Ilgi plaukai, stilius be komentarų- batai su pakulne, dryžuotos kelnės ir davatkos šukuosena bažnyčios chorui :D Ir dar ta muzikytė. My cat can eat the whole watermelon! Kaip jau galima nuspėti, Rubinas neturi darbo ir būdamas suaugęs vyras gyvena su motina. O kasgi yra Edas? Nevykęs pardavėjas lankantis seminarus kaip užsikalti pinigų; jį paliko žmona, kuriai karts nuo karto passkambina, kad primintų, koks jis netikėlis; smagūs skambučiai, nieko nepridėsi. Griežtai patariu neieškot esmės, nes to čia nėra. Isteriškai juokingas ir nenormalus. Kadangi žiūrėjom per youtube, padalintą į gabaliukus po 14min, pralėkė nepastebimai.

2011 m. gruodžio 23 d., penktadienis

Illusionniste (2010)

Pradedu naują erą- nekenčiau animacinių filmų, madagaskarai ir šrekai mane pykino, gadino visą šį žanrą, kol nesusidūriau su Mary and Max. Vakar prisiminiau praėjusių metų prancūzų filmą, pretendavusį į Oskarą, bet negailestingai pralaimėjusį Žaislų istorijai 3, o kaipgi kitaip. Gaila. Jei tokius filmus rodytų vaikams nuo mažens, išaugtų puiki karta. Iliuzionistas išgyvena profesijos saulėlydį; nauji šou artistai (gerokai per dantį patraukta pop kultūra) išstūmė senuosius šoumenus, klounams, pilvakalbiams ir į juos panašiems nebeliko vietos. Vienam kaimelyje Iliuzionistas susipažįsta su Alisa, sunkiai dirbančia mergaite, kurią žavi jo atliekami triukai. Kartu jie vyksta į Paryžių, kur kiekvieno laukia skirtingas likimas. Jei tai būtų meninis filmas, seniai akis šluostytumėt. Subtilus, elegantiškas, su mažai dialogų, filmas palieka laiko pamąstyti ir JAUSTI.

2011 m. gruodžio 20 d., antradienis

Velvet Goldmine (1998)

P-A-T-I-E-S-Ė... Nesu mačius daug filmų apie muzikantus, fiktyvius ar tikrus, todėl neturiu su kuo lygint, tačiau įspūdį paliko neišdildomą. Glamūro žvaigždė Brian Slade sufabrikuoja savo paties mirtį ir dingsta kaip į vandenį. Praėjus dešimčiai metų, žurnalistas Arturas, kadaise didelis Briano gerbėjas, imasi sudėtingos užduoties- išsiaiškinti, kur ir kodėl dingo praeityje garsus artistas. Iš jo vadybininko, žmonos ir didžiosios meilės- choleriko narkomano Kurto, Arturas pamažėle sudėlioja sudėtingą dainininko portretą ir prisikasa prie tiesos. Gėjai kine gali traukti arba sukelti pasišlykštėjimą; žiūrint kaip bus pateikta jų meilės istorija; ši mane sužavėjo. McGregoras buvo NEREALUS homoseksualas su elektrošoko sukratyta psichika, jo elgesys scenoje toks akiplėšiškas ir žavus, kad man patiko žymiai labiau nei marga Johnatan Rhys Meyers pompastika. Daug spalvų, maivymosi, perdėtų emocijų, bet tai netrukdo, priešingai, tai vienas spalvingiausių Meyers vaidmenų. Vienas aktyvus, kitas pasyvus, vyriška/moteriška stovyklos pusė. Dainos užkabina, akys nori dar ir dar, o pabaigoje užplūsta liūdesys, kuris greitai nepraeis. Neeilinis.

2011 m. gruodžio 16 d., penktadienis

At Close Range (1986)

Kuo toliau, tuo sunkiau darosi atrinkti filmus, kuriuos rašyti į blog'ą, kuriuos palikti smegenų sekretorei, kad ištrintų. Pasvėrus pliusus/minusus, visgi ryžtuosi jį užsistoti. Pagal tikrą istoriją pastatytas, pasakoja apie tėvą ir sūnų, kuriuos skiria nei daug nei mažai- nusikalstamas gyvenimo būdas, you're in or you're not. Skurdas, nuobodulys skatina jaunąjį Whitewood'ą žavėtis tėvu, kuris važinėja kietom mašinom ir kuriam niekada netrūksta dolerių. Pavojus nuolat šalia, be to, artimieji ne visada verti pasitikėjimo. Gerai, kad aktorius- Sean Penn- talentas,- sūnus neatrodo kaip bestuburis, marionetė, įrankis; užaugęs problemiškoje aplinkoje, jis skiria gėrį nuo blogio, tam daug pasitarnauja miela mergina Terė. Bet niekada neišlipsi švarus iš žaidimo, kur žaidžia ginklai ir cypės verti vyrai. Soundtrack'as melancholiškas, panašus į mano minėtą Restless (tas pats režisierius), ta pati grėsminga ir iš liūdna atmosfera, kai nežinai, kas atsitiks. Gan lėto vystymo, įsisiūbuoja sūpynės tik daugiau nei po valandos, bet paskutinis pusvalandis vertas praleisto laiko. Vyresnįjį Whitewood'ą suvaidinęs Walkenas tiesiog šaldo tuo negyvu žvilgsniu, kurio reikšmė neišskaitoma, čia tai aktorius, super.

2011 m. gruodžio 13 d., antradienis

Straw Dogs (1976)

Pagaliau trumpas atokvėpis ir galiu prisėst pažiūrėt kažką seno- kai visai išsisemi, sugrįžti prie klasikos labai padeda, lyg vėl atrastum kelią pasiklydęs. 1001 movie you must see before you die labai pravertė. Matematikas ir jo daugiau nei provokuojanti žmona atsikrausto į anglų kaimelį, įsikurti jiems padeda vietiniai, vienas jų- žmonos ex'as Čarlis. Žiūrėdama filmą, nusistebėjau tokiu Deivido atsainumu, nieko panašaus negaliu įsivaizduot šiais laikais, tuo labiau lietuvių tarpe- žmona laksto be liemenėlės, men are licking her body, gyvena kažkur atokiai, namą nuolat supa bent keturi vyrai... Bet gal ne visi tokie paranoikai. Mokslo žmonės, kaip ir menininkai, atšokę nuo realybės, nors Eimė ir stengėsi atverti jam akis. Rednecks tiesiog šlykštūs, suspens'as išlaikytas visą filmą, lyg žiūrėtum į vorą, bedorojantį musę- bjauru, bet įdomu. Finalas- kokio galėjai tikėtis- žiaurus, bet nėra ką lyginti su dabartiniais pjūklais; esmė ne tame. Packinpah'as tobulai atskleidė, ką gali padaryti žmogus, įspraustas į kampą; didžiausias nevykėlis randa savyje vyro kostiumą...

2011 m. lapkričio 28 d., pirmadienis

Warrior (2011)

Tom Hardy, ech... Daug žadantis (ir pasakiškai atrodantis) aktorius; dėl jo net žiūri filmus, kuriiuos iš priešingu atveju aplenktum iš toli. The Fighter nemačiau ir po šiai dienai, o va šį surijau pasimėgaudama. Šeima, išdraskyta tėvo girtuoklysčių, netikėtai vėl susitinka ringe. Tomis, ryjantis vaistus su alkoholiu niršta ant pasaulio, bet labiausiai ant artimiausių žmonių- brolio ir tėvo. Brendonas- laimingai vedęs fizikos mokytojas (dude, čia tai geras ane?) arti bankroto, jei laiku nesukrapštys pinigų, jo šeimai gresia iškeldinimas. O senasis Koltonas- buvęs girtuoklis, kadaise garsus treneris, stumiantis 1000-ąją abstinencijos dieną ir trokštantis pakeisti tai, ko nebepakeisi. Visų keliai susikirs Spartos kovoje, kur susirungs 16 stipriausių vyrų. Kovos gražios, pažiūrėjęs ir pats užsimanai duot kam į skudurus. Filme vaidina profesionalus imtynininkas Kurt Angle, nepamiršiu, kaip prieš kokius 7-8m. leisdavau šeštadienio vakarus prilipus prie teliko ir žiūrėdama tas fake imtynes, kur jam pasirodžius, publika užsivesdama šaukdavo į muzikos taktą- you suck you suck :)) Labai protingai pasielgta- duotas vaidmuo, kur jis parodo, ką moka geriausiai- muštis, t.y. būti savimi; Koba neištaria nei pusės žodžio, nevaisina sumauto pasaulio gelbėtojo, tuo tarpu jo kolegos Batista, John Cena, net Triple H jau seniai pasuko ne ta linkme... Sportininkams kine ne vieta, atrodo groteskiškai. Kas liečia vaidybą, įdomiausia Nick Nolte transformacija,- iš seno nuobodaus senio kaip feniksas iš pelenų išlindo tobula vaidyba; atgailaujantis alkoholikas sukrėtė realistiškumu, N.N.turėtų gaut bent Nominaciją. Bet scena, nepaliekanti abejingų, visi atsakymai kodėl reikėjo eiti į kiną, prieš tai prasimalus akropoly iki išsekimo, nutinka pačioj pabaigoj, tokio heartbreaking moment nemačiau šimtą metų. Kai jaunesnysis Koltonas dairosi- pajuntau movie monster's catharsis....

2011 m. lapkričio 21 d., pirmadienis

Little Manhattan (2005)

Po Flipped, į galvą automatiškai šovė šis, kadaise užmatytas imdb, ir likęs atminties kertėlėj "gal kada nors". Na laikas atėjo, reikėjo tik progos- pradėjus žiūrėt vienos tematikos filmus, pamažu iškrapštai apdulkėjusius. 11-metis Geibas netikėtai atranda, kad jo darželio laikų draugė Rozmari.. neįtikėtinai graži ir miela mergaitė. "Geležinė uždanga", skirianti mergaites ir berniukus, pamažu pakyla! :) Kas neatsimena vaikystės prietarų "mergaitės smirdi", arba būti pastebėtam su ja gresia trijų raidžių kombinacija KML pačioj matomiausioj vietoj, su tavo inicialais priešaky :)) Pati atsimenu bachūrėlį, paniškai bijojusį mergų, o tik pažiūrėk, į kokį lovelasą išaugo, mane, žymiai vyresnę, pralenkė :D Taigi karate užsiėmimai yra dingstis susitikti, nes Geibui ne itin sekasi, o Rozmari jau turi geltonąjį diržą. Geibo pasvarstymai kelia šypseną, bet pamoka, kurią jis išmoksta, lieka visam gyvenimui- kas liečia meilę- tenelieka neišsakytų dalykų, dėl kurių ateityje nebeliks ką sakyti :) Kertu lažybų, kad pažiūrėję prisiminsit saviškę, kokia embarrasing ir stupid bebūtų, tokia ta pirmoji meilė ;)

Flipped (2010)

Yra filmų, kurie griebia už širdies- tokie mieli, kad net sugraudina, ir vienas geriausių "graibytojų" yra Rob Reiner, sukūręs šedevrą Stand by Me, ir jaukią romantinę komediją The Sure Thing. Pažiūri ir patiki, kad pasaulis dar nėra galutinai žlugęs, dar yra vilties, o gera širdis nebus išplėšta kasdienybės siaubo. Taigi mergaitė Džuliana, būdama septynerių, sutinka savo gyvenimo vyrą- meilei amžius ne riba- tik prireiks laiko, kol Braisas suvoks, kaip jam pasisekė :) Ech tie vyrai, pastoviai jų smegims siestos metas.. Iš pradžių toks vaikiškas, juokingas, pamažu filmas perauga į dramą apie vaikystės stebuklą, tapimą suaugusiu, draugystę, užsispyrimą ir meilę. Nebuvo nei vieno erzinančio veikėjo, kas žiūrint filmus apie vaikus itin reta; nei mergaitė ne per daug išcackinta, nei berniukas- paprasti vaikai šeštajame dešimtmetyje. Pati mintis tuo ir puiki- nėra sekso, kuris dabar toks neatsiejamas istorijose apie meilę, nors dažniausiai viską suvulgarina ir susidaro įspūdis that's is all that. Reiner sugebėjo pavaizduoti tą du žmones siejantį jausmą taip gerai, kad šis pasidaro beveik apčiuopiamas :)

2011 m. lapkričio 16 d., trečiadienis

Round Midnight (1986)

Rašau atsiliepimą, grojant Dexter Gordon "Confirmation"- signalas, kad filmas spyrė užpakalin susirasti džiazo virtuozo kūrinių. Anksčiau tokios muzikos neklausydavau. Filme D.G. vaidina fiktyvų saksofonistą, kuris groja, ir laka, jei pavyksta pasprukti nuo budrios prižiūrinčių akies. Pamažu muzikantas skęsta, neturtingas prancūzas Francis mėgina jam padėti, nors pabaiga jau netoli. Francio pastango tokios graudinančios, o dar ta vieta, kai jis pravirksta...Mes Paryžiuje, nušiurusioj kavinėj, savotiškai jauku. Žmonių daug, visi atėjo paklausyti muzikos, kuri padeda susitaikyti, koks šūdinas gyvenimas, ir neliūdėti. I am tired of everything, except music,-Oskarą nuskynusi muzika ir pritrenkiantis Gordono pasirodymas.

2011 m. lapkričio 10 d., ketvirtadienis

Klute (1971)

Žiūri į Jane Fonda, ir galvoji- tokių aktorių dabar nebeturim. Bree Daniel vaidmuo- mergina pagal iškvietimą- atnešė jai pirmąjį Oskarą, man tai buvo pirmoji pažintis su kino legenda. Niekada nėra palikęs tokio įspūdžio aktorės vaidmuo... Nežinau kaip čia teisingai išsireiškus, bet apdovanojimas, bendrai paėmus, gautas už... laikyseną. Juk atrodo, tokios profesijos žmonėms iškart limpa ne patys gražiausi sinonimai- kekšė, prostitutė ir pan., asociacijos su kvaišalais, ligom ir dvasiniu nuosmukiu, bet Bree... ne tokia. Savo žavesiu atima žadą- puiki figūra, gražus veidas, neįtikėtinas stilius, elegancija- moteriškumas, kuris nuginkluoja. Galiu tik įsivaizduot, kaip ją mato vyrai. Pati istorija- neįmantrus trileris, kur žudikas paaiškėja gana anksti, bet kam tas rūpi, tai dvi Fondos valandos. Atmosfera primena Taxi driver- New York, didelis miestas, čia slepiasi daug šlykščių paslapčių, iškrypėliškų polinkių, kurie dienos metu slepiasi kontorose, po aukštas pareigas užimančiųjų darbo pažymėjimu. Kita filmo žvaigždė- Donaldas Sutherlandas, detektyvas Klute- neįsimenantis, nekaprizingas, lyg pašalinis stebėtojas, leidžia šviesti Bree; jis nėra desperatiškai aistroms pasidavęs įstatymo sergėtojas, jei tikitės tai pamatyti. Klute ir Daniel- atsitiktinai susitikę vyras ir moteris, kurie kitom aplinkybėm nusiristų iki šeimyninės buities, kažkodėl vadinamos happy endu, bet Pakula ne durnas, neleidžia šitaip sugadinti filmo. Nepamirštamas.

2011 m. lapkričio 6 d., sekmadienis

Dolores Claiborne (1995)

Be vaiduoklių, vampyrų, paranormalių reiškinių- Doloresa Kleiborn- Stiveno Kingo kūrinys, kurį ekranizavus pasiektas maksimalus rezultatas. Po penkiolikos metų duktė grįžta į gimtąjį miestelį, kai motina apkaltinama žmogžudyste. Nebe pirmas kartas- prieš daugybę metų paslaptingai žuvo ir jos girtuoklis vyras, ko dideliam detektyvo Mekio nusivylimui niekada nepavyko "prikabinti" Doloresai. Dukros ir motinos gyvenimai ne itin susiklostė- duktė geria ir saujom ryja antidepresantus, motina visą gyvenimą sunkiai dirba reikliai kalei Verai. Depresyvus, niūrus, jokiam kitam filme nemačiau tokio atsidavimo vaikui, tiek vienatvės ir liūdesio, Kathy Bates vaidyba atima žadą, ši ūkininkės išvaizdos moteriškė visad nustebina.

2011 m. lapkričio 4 d., penktadienis

Red White & Blue (2010)

Po Henry: Portrait of A Serial Killer, čia antras toks didelis sukrėtimas,- jautiesi šlykščiai, nerekomenduotum niekam, ir vis dėl to.. Kerintis. Erika elgiasi kaip paskutinė kekšė, dulkinasi su bet kuo, kas atrodo nesuprantama (nepadoru?). Neilgai trukus ji susipažįsta su Neitu, keistuoliu barzdočium, kuris slepia ne vieną skeletą spintoj. Frenkis muzikantas, slaugo vėžiu sergančią motiną ir svajoja daug nuveikti gyvenime. Visų trijų keliai susikerta protu nesuvokiam finale. Kartu tai- kandus pasišaipymas iš Amerikos, durnos amerikietiškos svajonės. Filmuota labai įdomiai, pradžioj nėra jokių dialogų, žiūrėdamas jautiesi lyg stovėtum ten pat, bare, ar kambaryje. Prasideda vangiai, rodos niekas nevyksta, na o paskui atliekamas wrong turn, po kurio kelio atgal nebėra. Jautrių nervų žmogeliai geriau nežiūri...

Jude (1996)

Beveik visuose Thom Hardy romanuose atpažįsti jį patį- beviltiškai įsimylėjusį vyruką, atkakliai asistuojantį patinkančiai moteriai, Džudas Nepastebimasis- ne išimtis. Bažnyčios restauruotojas pamilsta emancipuotą, savarankišką, feministiškų pažiūrų pusseserę, bėgant metams matome, kaip rutuliojasi jų istorija. Ech, būk pasiruošęs, Džudai, meilė tau išp*s smegenis... Tobula ekranizacija- niekada neįsivaizdavau, kas galėtų suvaidinti Sue Bridehead; tą kankinantį dvylypumą, pasmerktą svajonę būti laisvai ir nepriklausomai nuo vyro. Kate Winslet čia atliko geriausią vaidmenį, mano kuklia nuomone, per visą savo karjerą. Džudas irgi puikus- vienišas, atkaklus ir žlugęs nuo pat pradžių. Ekranizacija super tiksli, su nerimu laukiau scenos su vaikais, liūdnesnio, klaikesnio reginio nesate matę. Apie neišsipildžiusias svajas ir nenugalimą, griaunančią visuomenės nuomonę.

2011 m. spalio 31 d., pirmadienis

Insidious (2010)

Siaubo filmų, kaip jokio kito žanro, trūkumai bado akis aštriausiai, bet pasvėrus visus "už" ir "prieš", skirčiau obuoliuką. Šeima įsikrausto į namą, ir štai ima judėti daiktai, trankytis durys, nelaimė su vaiku- aloha poltergeiste. Bet pakeitus gyvenamąją vietą geriau nepasidaro, nekviesti svečiai dar labiau suįžūlėja. Tradicinės figūros- ekstrasensė, vaiduoklių medžiotojai ir... omg, tas kriugerio hibridas :D Filmą ištempia netikėtumai, verčiantys pašokti iš vietos, puikus grimas ir originali idėja, pagirtina, kad nėra erzinančio bobiško verkšlenimo, kas taip sugadino vaizdą "The Shining", Rose Byrne verta pagyrimo. Sukau galvą, ar teks nusivilt pabaiga, bet likau patenkinta atomazga :) Ok, ok, prisipažinsiu, žiūrėjau viena bendrabuty ir kroviau į kelnes iš siaubo, tokia šustra tik dabar, sąmojį laidau :D

2011 m. spalio 25 d., antradienis

Everything Must Go (2010)

Jau maniau išjungsiu po keliolikos minučių, bet staiga užkabino ir nebepaleido. Ne aukštasis kino menas, bet kažką tokio turi. Įdomu žiūrėti į Will Ferrelą nesimaivantį; paprastas žmogus- jei nebūtum matęs jokios komedijos su juo, nė neįtartum, kad komikas-komedija nepavadinčiau, nors prunkštelti tenka, visgi daugiau liūdnų vietų. Visada gaila geros širdies žmonių, tokius gyvenimas pakerta pirmiausia (You looked happy, what happened? What happened? Life happened). Viršsvorį turintis juodaodis berniukas, padedantis parduoti turtus nuo vejos pelnė mano simpatijas, dabar kine retai pamatysi natūralumą. Nėščia kaimynė fotografė nė nežinau, jos funkcija man liko neaiški, nebent ta, kad Nikolas pasielgia labai gražiai ir padovanoja jai seną polaroido aparatą ir pataria nesitaikstyti su neaiškia gyvenimo situacija; žiauri tiesa kainuoja daiktų krušą, bet čia nieko naujo; žmonės tik sako, kad nori girdėti tiesą, nekenčia melo, bet nuoširdumas lieka neįvertintas. Antras rimtas Willo vaidmuo po Stranger than Fiction, tikėkimės, ne paskutinis.

2011 m. spalio 21 d., penktadienis

The Usual Suspects (1994)

Vietoj twisto pabaigoj galvoje nuskamba frazė- taip ir maniau, taigi iš tavęs atimama staigmena, netikėtumas, kita vertus, trilerį išgliaudytų kiekvienas jūsų. Esmė ne tame, kas už viso to stovėjo, o kaip tai buvo papasakota, verta pagyrimo, che che, Koyabachi :D Akį patraukiantis siužetas ir kruvinas finalas- paskutinės 30min- gerokai išjudina kraujotaką, adrenalinas užplūsta, iš to supratau, kaip pasiilgau crime žanro, nes šis filmas buvo pirmas po ilgoooos pertraukos. Penketukas pasirodė kiek stereoitipiškas: autoritetas, puošeiva, kietuolis, nevykėlis luošys ir karštakošis bičas, bet kadangi kiekvienas turėjo charakterį, neištirpo filmo eigoje. Kad ir keista, už šį vaidmenį Spacy Oskaro neduočiau, žymiai labiau man patiko Gabrielis Byrnas; American Beauty- va ten tai darbas.Pavardžių daugoka, trileris verčia pamąstyt ir nuolat stabdyt filmą, kad suprastum apie kokį veikėją kalbama, bet tais metais, 1994-aisiais, tikiu, buvo šedevras. Gale lieka tik vienas klausimas- Kaizer Soze- ir ar jis egzistavo?

2011 m. spalio 16 d., sekmadienis

Melancholia (2011)

Antroji metų premjera, taip nekantriai mano laukta- šūdas, kada aš nueisiu į kiną, kad viską neišlaukus per kompą stebeiliju?? Filmas lėtas, melancholiškas, mistiškas, o trumpiau- keiiiistas, kaip ir būdinga Von Trierui. Aktorių pasirodymai sužavėjo, ypač Kirsten Dunst- tas niūrus žvilgsnis pradžioj- net šiurpas nukratė; gražu žiūrėti, kaip tobulėja aktorė (kažkada filmavosi Bring it On, Dieve šventas...) Vestuvės, kurioms išleista belekiek babkių ir kurių niekam nereikia. Nuotaka taip dažnai keičia nuotaiką, čia dingsta, čia vėl atsiranda, iškart supranti kad turim reikalą su psihologo galvos skausmu:) Būsena atvaizduota idealiai. Filmas padalytas į dvi dalis, Justine ir Clare, pirma griūva vienas, po to- kitas pasaulis. Be nuogybių miške neapsieita, kaip čia Larsas be šito, nu bet vyriška lytis tik džiaugsis, nors ir trumpai. Žemės dienos suskaitytos, į ją tuoj trenksis kita planeta, bet juk vis tiek čia nieko gero, kaip sako Justine. Savotiškas.

2011 m. spalio 12 d., trečiadienis

Barfly (1987)

Šiandien pabaigiau skaityt Charles Bukowski "Holivudą", todėl buvo pats laikas pažiūrėti Barfly, autobiografinę ištrauką iš rašytojo gyvenimo, kur figūruoja jo alter ego- Henris Činaskis. Nors man ir nepatiko Rourke vaidyba, per daug maivėsi, o jo draugužė Vanda- nesuprasi kodėl jie pasirinko Faye Dunaway, bet buvo smagu. Kiekvienas mėgstantis išmest burnelę (o tokių dauguma), pajus kylantį troškulį. Butelis keičia butelį, ciagaretės, blevyzgos, apšnerkštas baras, muštynės.. Padugnių pasaulis, žemiausias sluoksnis, kuris kasdien tvinksta ydose- paleistuvystė, pyktis, girtuoklystė. Smegenys suskystėję nuo alkoholio, diedukas jau nepataiko stikliuko į burną, bet pasiriša ranką ir davai- makt.. Realybė žiauri, bet viską švelnina humoras ir nusiteikimas- let's get a booze, I need it like spider needs a fly. Juokinga, kad tokio mažo biudžeto juostai prireikė tiek pastangų, studijos viena po kitos atmetinėjo niekam neįdomų scenarijų, o aktoriai maivėsi ir išsidirbinėjo kaip išmanė- scena su Vandos kojom- aktorės kaprizas, pakurstytas tuštybės, pamanyk, kokios mano leškos gražios.

2011 m. spalio 10 d., pirmadienis

The Tree of Life (2011)

Viena mano laukiamiausių šių metų premjerų (kita- Larso von Triero "Melancholia"). Žiūrovai pasidalinę į dvi dalis- tie, kurie išjungė po 15min, nes juos užpiso "nesąmoningi kosmoso vaizdai", kurie pasijuto išsekę, nieko nesuprato, arba giria koks šedevras čia, o aš..Prognozuoju "Oskarą" kinematografijos, montažo arba originalaus scenarijaus kategorijose. Malick'as rado naują pasakojimo formą- pasakojimą be pasakojimo, pasekę įvykius suprasit, kad šiame filme nieko neįvyksta, nėra dėstymo, intrigos, kulminacijos, atomazgos, priežasties- -pasekmės ryšio; priešingai nei ankstesniuose filmuose, nors žmogaus nesvarba, galima sakyt jo stiliaus pagrindinis požymis, aiškus ir čia. Nesužinom, kaip mirė Jack'o brolis- bet tai nesvarbu. Ne vienos šeimos istorija, o gyvenimas apskritai- gimimas, augimas, mirtis; pasinaudojant tos pačios šeimos pavyzdžiu, verčia mąstyti plačiau; kokią įtaką daro vaikams "kietos rankos" auklėjimas? Ar geriau būti tvirtu, užgrūdintu, ar geru žmogum? Brado Pitto veikėjas atspindi pirmąjį, Jessicos Chastain- antrąjį tipą, nori nenori, filmo eigoj juos lygini tarpusavyje. Keista, nors nieko nevyksta- rodomi šeimos kadrai, vakarienės, žaidimai kieme- bet neprailgsta, net nusistebėjau, kad pažiūrėjau vienu ypu, nors trukmė ilgoka. Filosofiškas.

2011 m. spalio 5 d., trečiadienis

Womb (2010)

Yra gražių meilės istorijų, yra jaudinančių, ir yra.. nesveikų, kur peržengiamos visos ribos, ryžtamasi drąstiškiems poelgiams. Kyla sveiko proto klausimas, nes sunku viską dengti šiuo penkių raidžių jausmu. Vaikystėje Rebeka susipažįsta su kaimynų berniuku Tomiu, soulmat'u, bet susiklosčius aplinkybėms, vaikai išsiskiria daugeliui metų. Kai vėl susitinka, ištinka nelaimė, ir Rebeka nusprendžia klonuoti mirusį mylimąjį. Nieko panašaus nemačiau, viso filmo metu jaučiausi nejaukiai, svarstydama, iki ko čia prieis viskas. Filmas lėtas, bet nenuobodus, jūros ošimas, vienatvė ir keista situcija, laukianti atomazgos. Eva Green mėgsta filmuotis keistose juostose, bet tai sveikintina, kaskart išvysti šviežieną. Šiaip vaikų nemėgstu, bet Tomis jaunystėje- iškart pajusit jam simpatiją, mielesnio berniuko nesu mačius :)

2011 m. spalio 4 d., antradienis

The Little Girl Who Lives Down the Lane (1976)

Oho. Nesuprantu, kas vėliau nutiko Jodie Foster, bet būdama paauglė- pavarė. Tais pačiais metais išėjo "Taxi Driver", kur ji suvaidino nerūpestingą prostitutę Airis, ir buvo iškelta į padanges, bet mano nuomone, čia jos vaidmuo nelyginant stipresnis. Naujai atsikraustę tėvas su dukra kaitina miestelio liežuvautojų kraują- o ką daugiau daryt kai miršti iš nuobodulio. Tėvo niekada nerasi namie, o ir pati mergiotė ne pagal metus protinga, savarankiška, ir skaito ne bet ką, o Emilę Dickinson. Martinas Sheenas suvaidino įžūlų pedofilą, nuo kurio šiurpas krečia ir ima šleikštulys, totaliai persimainęs po Badlands, bravo- visad sakiau, jei vaidyba sukelia emocijas, nesvarbu pobūdis, velniai griebtų, ji yra GERA. Įtampa, nerimas išlieka iki pat galo, kaip eitum tamsiu koridorium ir visą laiką bijotum, kad kas griebs už peties. "How old do you have to be before people start treating you like a person?

2011 m. rugsėjo 28 d., trečiadienis

The Unsaid (2001)

Po gero mistinio trilerio nori nenori užsimanai dar vieno. Užsikabinus už Andy Garsia, kuris buvo patrauklus kaip kipšas Dead Again, suradau psichologinę dramą, kurioje aktoriaus meistriškumas verčia nusilenkti genijui, jo skausmas toks tikras, kad patiri katarsį, matydama, kokie sumauti santykiai su šeima ir koks nelaimingas jis pats. Po asmeninės tragedijos psichiatras Hanteris nutaria nebeužsiimti privačia praktika, dalyvauja paskaitose, rašo knygas, iki... susiduria su praeities sielvartu jauno vaikino Tomio pavidalu. Manipuliacijos, užgniaužtas pyktis ir siaubingi dalykai, turintys įtakos visam likusiam gyvenimui. Vežė. Jauni "troubled" paaugliai paprastai perlenkia lazdą, jų maivymasis akis bado ir užknisa filmui nepasiekus pirmo ketvirčio, bet Tomis- vaikis kėlė šiurpą tuo šaltu žvilgsniu be emocijų. Iš pažiūros tos normalus kad net nenormalu, jei suprantat ką noriu pasakyt. Nu ir užteks, kol nenusigrybavau, verdiktas aiškus- superinis!

2011 m. rugsėjo 25 d., sekmadienis

Dead Again (1991)

Kenetas Branagh man asocijuojasi su Šekspyro pjese "Daug triukšmo dėl nieko", kurią mes neturėjom gėdos "suvaidinti" Vilniuje, kai buvom pacanai septintokai. Tai greičiau vadinosi "Nulis pastangų tad nieko", mes buvom tragiški: su švarkais iš labdaryno, turint omeny kokį laikmetį teko pavaizduoti, vieno klasioko kedai badė akis, ir kitos milijonas zbitkų, kas mums leido iškovoti paskutinę vietą, bravo begėdei anglų mokytojai, išstačiusiai mus tokiai pajuokai. Bet whatever, kalbėsiu ne apie tai, dabar galėjau pamatyti šį tą, kas nebekels bjaurių asociacijų su praeities "šlove", filmas buvo intriguojantis ir įdomus. Pripažįstu, jam reikėjo laiko įsibėgėti, bet mieli veikėjai išgelbėjo situaciją todėl neprailgo. O paskui.. Finalo niekaip nebūčiau numačiusi, tuo man patinka geri mystery žanro atstovai, paslaptis išlaikyta iki reikiamo momento, to numatyti negalėjo niekas (nemeluokim sau). Žodžiu į vienuolyną atsibeldžia įbauginta moteris, kuriai sapnuojasi košmarai, bet sužinoti kažką beviltiška- atklydėlė nekalba. Iškviečiamas detektyvas, prasideda tyrimas, mes nuklystame net į 1949-uosius- nuostabią Margaret ir Romano Štrausų meilės istoriją su kraupia pabaiga. Bet kuo tai liečia juodu?

2011 m. rugsėjo 21 d., trečiadienis

Mary and Max (2009)

Mane amžinai grauš sąžinė, kad turėjau jį ir nepažiūrėjau anksčiau, manydama kad čia bus kažkas panašaus į "Viščiukų maištą"- na žinot, tos plastelininės pabaisos, brrr... O čia- GERIAUSIAS ANIMACINIS FILMAS EVER! Aplenkia Coralaine, Simpsonus ir South Park; stačiai šedevras! Vieniša mergaitė iš Australijos ir vienišas vyras iš Amerikos pradeda susirašinėjimą, kuris peraugs į draugystę ir bus geriausia, kas jiems nutiko gyvenime. Humoras ir liūdesys-gyvenimo grimasos retsykiais ypač baisios, bet animacinė aplinka smarkiai švelnina situaciją, priešingu atveju apimtų depresija, nors iškart reikia pasakyt, kad daugumoj bus liūdna. Šmaikštūs pastebėjimai, juokingos sąsajos- šuniukai Sonny ir Cher, mama, "degustuojanti" cheri, agorofobiškas kaimynas ir Maksas- kurį trikdo išorinis pasaulis, nesuprantami žmonių ketinimai ir veiksmai, ir kuris nepavargsta rinkti nuorūkų, nes pasaulyje turi egzistuoti tvarka. Apie keistuolius nepritapėlius, kurie įdomesni nei galėtum pagalvoti. PAŽIŪRĖTI BŪTINA.

2011 m. rugsėjo 19 d., pirmadienis

Sid and Nancy (1986)


Diske filmas dulkėjo beveik trejus metus, galiausiai pažiūrėjau, nes perskaičiau Nensės motinos, Deboros Spungen knygą "Nenoriu tokio gyvenimo", kur ji rašo, ką reiškė gyvenimas su protiškai nesveika dukra, kiek jie prisikentėjo. Buvo įdomu, ką pamatysiu, kiek nenormalumo bus pateikta. Nensės tragedijos čia nei pėdsako, pavaizduota kaip gatvės šliundra narkomanė, nuolat kelianti scenas ir žliumbianti, nors motina rašo, jog Nensė turėjo didelį intelektulinį potencialą... ir visai negalėjo tvarkytis su pykčio priepuoliais, šeštajame dešimtmetyje gydytojai dar nieko nebuvo girdėję apie šizofreniją. Sidas (Gary Oldman)- kita kalba, netikėtai iškilęs chuliganas, kurį destruktyvus gyvenimo būdas ir santykiai su narkomane nugramzdino atgal į liūną. Nufilmuota puikiai, ypač įsiminė Frank Sinatros hito "My Way" parodija su brutaliu finalu, tikra panko svajonė. Gyvenimas be patogumų, bet laisvėje, neapsunkinat galvos mintimis apie kažkokius tikslus- karjerą, darbą, šeimą, kodėl gi ne? Bet ne kiekvienam toks lengvabūdiškumas, ir ačiū dievui. Sex Pistols buvo fenomenas- jokio talento, išvaizdos duomenų, tik propaguojamas smurtas, prievarta, dugiau nieko, laukinis kriokimas ir draskymais scenoj. Britanijąjie abstulbino (o gal apakino?) savo nepamatuota agresija ir unikaliu įvaizdžiu, bet šokas praėjo. Kas jie buvo? Niekas. Grupelė jauniklių, iš kurių pasipelnė sumanus vadybininkas. Tai ypač įrodo nevykusios gastrolės Niujorke, buvo nušvilpti. Tačiau dirstelėti į tokį laukinį, nevaržomą, laisvą nuo materijos ir šios žemės rūpesčių muzikantų gyvenimą buvo be galo įdomu.
P.S. Gary Oldman ir John Simon Richie (Sidas) išorinis panašumas stulbinantis!

2011 m. rugsėjo 11 d., sekmadienis

The Secret Life of Words (2005)

Yra aktorių: pavardes žinai jau seniai, tačiau lyg atrandi iš naujo- kalbu apie Timą Robins'ą; šiame filme jis vaidina tiesiog tobulai, Mystic River irgi buvo profesionalu, bet ne taip nuoširdu ir jautru kaip čia. Keista istorija, kurią žiūrint nuolat lydi jausmas kad tau žadama, tuoj paaiškės kažkas svarbaus, reikšmingo, rūkas išsisklaidys ir pamatysi tai, ko nesitikėjai. Taip ir nutinka. Tiek simbolių, tiek dalykų, kurių visų nepastebėsi iš karto. Mergina, ketverius metus dirbanti be atostogų dirbanti fabrike, valganti diena iš dienos tą patį, grįžtanti į nykų butą, kur liūdesio šešėlių neisšklaido jokia šviesa. Likimas ją suveda su kitu nelaiminguoju- Džozefu, kraupiai apdegusiu per gaisrą, ir iš leto, naftos bazė, kurią negailestingai daužo vandenyno bangos, praeities skausmas lipa į krantą. Awesome. Sarah Polley atsimenu dar nuo seno serialo "Kelias į Evonlį", apie provinciją, kur nutinka komiškų, o kartais liūdnų dalykų, mergina išaugo į super aktorę- jokio saldaus meilumo, ne kokia kvėša Kate Holmes, o santūri rimta aktorė plieniniu žvilgsniu, mano ovacijos. Jau nekalbu, kokia nepriekaištinga tai meilės istorija.

2011 m. rugsėjo 1 d., ketvirtadienis

Crazy Stupid Love (2011)

Pagaliau padariau tai, kol nedingo iš ekranų- pažiūrėjau, o dabar rašau, kai aplink visi sėdi prilipę prie teliko ir vėpso krepšinį; man vis vien, esu ateistė Lietuvos religijos klausimu. Visai nebloga komedija, nešanti tokią žinutę- taip, meilė skirta kvailiams, o kvailiai- mes visi. Kiek sukrėtė publika, atėjusi pažiūrėti filmo, jau ko nesitikėjau tai šito- kurčių vaikų grupelės ir šeimos su maža mergaite (ekrane rodomi vaizdai toli gražu ne vaikams). Galiu pasidžiaugti, kad žandikauliais malamų popkornų garsas nebuvo nepakeliamas. Kelas seniai nustojo rūpintis savo išvaizda, apsileido riomantinėje srityje, tad nenuostabu, kad žmona Emili neapsikentė ir leido sau užsimiršti svetimo vyro glėbyje. Sukrėstas vyras patenka į rankas tikram sekso grobuoniui Džeikobui, kuris pažada iš Kelo padaryti tikrą macho. Filme daug juokingų melės istorijų, patį Kelą beviltiškai įsimylėjusi septyniolikmetė vaikų auklė, pastarąją- neįtikėtinai sumanus jų sūnus, kurio pastangos atkreipti Džesikos dėmesį kelią juoką ir siaubą- jei tokia gėda ištiktų mane, pagalvoji :)

Beautiful Girls (1996)

Dar viena vasara baigėsi, bežiūrint superinį filmą apie jaunystę ir metą, kai reikia suaugti. Fantastiškas cast'as, puikūs, sąmojingi dialogai, dauguma frazių užsiliko atminty, kaip Polo kalba apie gražias merginas, kurios nušviečia dieną ir žada gražų rytojų. Istorija apie Vilį, kuris atsiduria gyvenimo kryžkelėj, ir kaip tokiais atvejais įprasta, iš didmiesčio grįžta į mažą gimtą miestelį, kur po mokyklos baigimo liko visi draugai, prislėgtas tėvas ir kvėša jaunėlis. Čia jis sutinka kaimynų mergaitę, trylikametę, ir pajunta keistą simpatiją; Viliui 29, tai suprantat apie ką aš. Ji šmaikšti, protinga, užaugusi bus fantastiška- sako jis pašiurpusiam draugui Mo. Nobokovo iškrypimus galit pamiršti, pedofilija čia net nekvepia, tai dviejų žmonių susitikimas, įvykęs gerokai per vėlai, kaip ir Bredberio romane "Pienių vynas". Portman suvaidino neįtkėtinai profesionaliai, o jai viso labo tebuvo penkiolika. Greta slenka nelaimingos draugų istorijos- buvęs mokyklos pažiba Timis, dirba sniego valytoju ir negali pamiršti senos draugės, kuri ištekėjusi ir turi vaiką; karštakošis Polas stengiasi susigrąžinti buuvusią merginą, kuriai atsibodo jo nebrandumas ir įsipareigojimų vengimas. Apsnigtiems miestukams jaučiu keistą prieraišumą, kai tuo tarpu kasdienybėj jis man varo pyktį ir siaubą būti aplaidytai idiotų vaikigalių.

2011 m. rugpjūčio 13 d., šeštadienis

Jacob's Ladder (1990)

Džiugu pastebėti, kad keičiuosi bėgant laikui- prieš kokius 2 metus mėginau jį žiūrėti per Naujaką, na bet patys suprantat, vynas ir alus smarkiai blaškė, o sutikti metų pabaigą taip intelektualiai būtų keista... Be to, neužkabino, buvo nuobodu ir t.t. Na o dabar, atsisėdus su intencija- trauks mane velniai bet šiąnakt aš ką nors pažiūrėsiu- likau priblokšta. Filmas toooks šiurpus, liūdnas, apie žmogų, kurį kamuoja pokariniai košmarai, kurį persekioja demonai, o karts nuo karto pasirodo tragiškai žuvęs sūnelis (neįtikėtinai mielas McCauley Culkin, (dieve, aš tai pasakiau). Pastatymas stulbina, pažliugusios gatvės ir sena metro stotis atsiduoda drėgme, paslaptim, kuri paaškės netrukus, nebūsiu žiauri, ir nepasakysiu kas gi ten buvo, kodėl Jacobui stogas važiavo, priešingai nei padarė viena recenzija, atėmė pusę malonumo bli*t. Ir žiūrėti būtinai naktį, kai aplink tamsu ir tylu, lieka tikimybė, kad kas prieis patyliukais ir uždės ranką ant peties, o tu sušuksi iš siaubo :)...

2011 m. rugpjūčio 4 d., ketvirtadienis

Badlands (1973)

Režisierius, kurio braižą atpažinsi išsyk- Terence Malick, kinematografijos genijus. Gaila, kad toks neproduktyvus, sukurti vos penki filmai. Tai buvo jo debiutas, aiškiai bylojantis apie talentą ir plačias ateities perspektyvas. Turinys toks- penkiolikmetė ir maždaug dešimčia metų vyresnis draugas sėja mirtį Dakotos tyrlaukiuose, scenarijus paremtas tikrais įvykiais, Charles Starkweather ir Caril-Ann Fugate istorija. Žiūrovas nejaučia siaubo, nėra verčiamas užimti moralinės pozicijos; nelaužai galvos kebliais klausimais, kurų čia galėtų kilti ne vienas. Mėgaujiesi reginiu. Balsas už kadro pasakoja, o tu jau įsuktas į dulkių verpetą, skrieji kadilaku Dakotos laukymėm. Malick pateikia tokų vaizdų, kad aktoriai ir vaidyba lieka antram plane; nors jie taip pat įsimintini- išblyškęs ir strazdanotas Sissy Spacek veidas- kaip ne iš šio pasaulio, o Martinas Sheenas ne veltui lyginamas su James Dean.

2011 m. liepos 30 d., šeštadienis

Legends Of the Fall (1994)

Prisimenu, kai tik rodydavo per LNK, o rodė bent 20 kartų, paniekinamai prunkštelėdavau ir nežiūrėdavau, pfff, dar vienas sentimentalus šūdas, kurį tempia tik Pitto grožis. Klydau. Aišku, virkdanti scena karo lauke buvo dirbtinė ir piktinanti, paskui filmas ėjosi be priekaiįtų. 1913-ieji. Trys broliai su tėvu gyvena atokiai nuo miesto- nuostata dėl indėnų teisių. Jaunėlis parsiveža sužadėtinę. Ir ją pamilsta vyriausias sūnus, o Siuzana beprotiškai įsimyli vidurinįjį- Tristaną, kuris velnio neštas ir pamestas, laukinis žvėris žmogaus kūne. Jos kaltint neįmanoma, bet kuri sutirptų :)) Ateina karas, po kurio jau neišeis gyventi ramiai. Brad Pitt steals the show, kitiems belieka pakraščiai.. Anthony Hopkinsas puikiai suvaidino valdingą, mylintį tėvą, Aidanas Quinas- vyriausiąjį sūnų, ech tas jo balsas, o Julia Ormond- Siuzaną, kuri savo sijonu pridaro tiek rūpesčių. Forumiečiai pasidalinę į dvi grupes, viena kaltina, kad mergina kalata dėl visko, kiti gina. O man daugiausia kaltės krinta ant vyriausiojo brolio, nevilties akimirką ištartas "taip" dar nėra taip. Labai patiko, kad viskas taip realistiška, daug nelaimių, tragedijų, neišsipildžiusių svajonių, nelaiminga meilė, mirtis- su tuo kiekvienas susiduria. Kartais filmų reikia palaukt; jei būčiau žiūrėjus anksčiau, tai reikštų, kad pasidaviau masinei isterijai- ne mano stilius. Vedė Oskaro žadamas kraštovaizdis. Neblogas toks dramiūkštis.

2011 m. liepos 29 d., penktadienis

Living Out Loud (1998)

De Vito nemačiau nuo dueto su Švarcnegeriu filme Dvyniai, jausmas buvo lyg sutikus seną draugelį. Istorija apie du žmones, atsidūrusius ribinėse gyvenimo situacijose, kai reikia apsispręsti, kur eini ir ką daryti toliau. Judith, po dvidešimties kartu praleistų metų, vyras paliko dėl jaunesnės moters, taip pat gydytojos; kuria Judith taip ir netapo. Patas prarado šeimą, skendi skolose, dirba išsijuosęs. Jiedu susitinka, kad padėtų suprasti, ką po velnių daryti su suknistu gyvenimu, ką nulipdyt ir sutrypto molio? Vienatvės čia daug. Graudus de Vito mažumas, apvalumas idealiai tinka vaidmeniui, ko gero, geriausiam jo karjeroje, o Holly Hunter, nors nenurungs man McDormand, bet irgi savo sritoes asė, gaila, kad taip mažai filmuojasi pastaruoju metu. Tie balsai jos galvoje, kadrai "neatsitiko, o galėjo"- nuostabūs. Dažnai įsivaizduojam, kaip padarytume ar pasakytume drąsią mintį ar pateiktume akibrokštą, bet paskutinę minutę nugali.. sveikas protas? Baimė? Ką žmonės pasakys pančiai?

2011 m. liepos 25 d., pirmadienis

Desperately Seeking Susan (1985)

Jau visai nesuprantu to imdb, kas per reitingas? Šaunus filmas, juokingas, nuotaikingas, įdomus, veikėjus pamilsti iš sykio, o Madonna verta ovacijų (aš rimtai), tai kur, po velnių, šuo pakastas? Asmeniškai mėgavausi aštunto dešimtmečio stiliuku- ryškūs drabužiai, kalnas aksesuarų, rėkiantis makiažas, pabandytum taip išeit į gatvę, baigtųsi blogai; bet juk čia Niujorkas- laisvi žmonės, gyveni tarp jų, o iš tiesų esi beviltiškai vienišas. Roberta lyg ir neturi kuo skųstis-vyras daug uždirba, ją supa prabanaga, draugai, tačiau moteris ilgisi romantikos, nuotykių- kibiršties saugioj ir šiltoj šieno kupetoj. Ilgai laukti nereikia, nesusipratimas prieplaukoj įsuka grandinę įvykių, kai nežinai, kaip ir kada ta košė užvirė. Didžioji priežastis buvo Anthony Quaid, kuris sužavėjo jau minėtame Reckless, čia antrasis jo filmas, kokia puiki pradžia aktoriui! Bet mieliausia turbūt Roberta, kuri nuolat atsiprašinėja, pakliūva į durnas situacijas; nominacija tikslinė. Nuotaikos katalizatorius, sėdžiu ir šypsausi.

2011 m. liepos 16 d., šeštadienis

Reckless (1984)

Maigiau pultelį, kažkodėl tikėdamasi, kad telikas ką nors parodys, priblokš mane, ko jau seniai nedaro, ir šoktelėjau ant TCM, ekrane įžūliai tėškėsi- Reckless. Kažkada buvau atsisiuntus, bet negalėjau prisiverst peržiūrėt dėl katastrofiškai netinkamo aktorių amžiaus, maniau bus vėl tokia pat tragedija kaip Valley Girl.. Ok, esu mačius 29-metų moterį, vaidančią mokinę ir nekliuvo, bet Daryl Hanah, o brol, ji jau gimė su arklio galva, ką mokykloje veikia? Tą patį pasakyčiau apie Aidan Quinn, aktorius tiesiog per karštas.lr vis dėlto, nusižengdama visom taisyklėm, kalbu apie Reckless. Pavergė savo aura. Toks jis.. melancholiškas, depresovas, atsiduodantis išmetamosiom dujom ir fabrikų dūmais. Susieina du- gerutė sirgalių šokėja (nuvalkiota) ir maištingas fūlės žaidėjas, nuolat prisidarantis bėdos. Tokių siužetų pilna, bet keistas dalykas, minėtasis aktorių netinkamumas atlieka savo vaidmenį- veikėjai ir jaučiasi ne savam kaily, Treisė sako motinai: "Juk buvau gera mergaitė- nerūkiau, negėriau, nepasidariau aborto?" Pojūtis, kad esi be sutikimo, tačiau ir be prievartos įstatytas į roges, ir nežinai, ar nori judėti jų nurodyta kryptim, labai panašus motyvas esti ir The Indian Runner. Džonis įeina į mėgstamiausių veikėjų sąrašą- vienišas, piktas, nelaimingas ir neįtikėtinai patrauklus, lakstantis motociklu, dėjęs ant šūdino miestelio ir primetamos užtikrinto gyvenimo sistemos. Pabaiga turėtų užpi*ti, bet to neįvyksta, aiškiai suprantu Treisės pasirinkimą.
P.S. Pasiekiau 300!!!

2011 m. liepos 12 d., antradienis

Me Without You (2001)

Merginos dažnai linkusios į draugystes, kur viena draugė dominuojanti asmenybė, smarki, o kita- tyli pasekėja, nuolat pritarianti , besimarkstanti nuo kompanionės šlovės spindulių. Marina ir Holė pažįstamos nuo vaikystės, yra neperskiriamos. Marina- cholerikė, mėgstanti būti dėmesio centre, mėgstanti vyrų dėmesį, nuolat keičianti vaikinus. Holė- tyki, rami panelė, slapta įsimylėjusi draugės brolį Natą ir nuolat kenčianti Marinos išsišokimus. Abusive relationship geriausiai apibūdina situaciją. Stebime merginas nuo 1973-iųjų iki 2001-ųjų, nuo vaikystės iki suagusių moterų, kurios beviltiškai ieško laimės, skambant depresyviai aštunti dešimtmečio muzikai. Studijų metai labiausiai įsirėžė- ekstravagantiški apdarai, atsiduodantys vulgarumu, apšnerkšti kambariai, nutriušus patalynė ir cigaretės, cigaretės.. Juokingiausia, kad teko apsilankyt analogiškam bute, todėl aplinka pasirodė tokia artima. Michelle Williams man iš pradžių nepatiko kaip akorė;, vėliau padarė gilų įspūdį pasirodžiusi Blue Valentine, o šiame tiesiog pakerėjo. Gabi jaunosios kartos atstovė, kurios laukia didi ateitis.

2011 m. liepos 11 d., pirmadienis

Fearless (1993)

Labas vakaras, už lango lyja, po "dienos verdančiuose riebaluose"- koks palengvėjimas, nors ir trumpam. Ką tik pažiūrėjau dar vieną gerą filmą, kuriuo nekantrauju pasidalinti. Pamatyti kažką prasmingo darosi vis sunkiau, tai ėmiausi talentingų aktorių praeities darbų, šįkart- Jeff Bridges, vien jo balsas mane veža. Maksas Kleinas išgyveno didžiausią potyrį- stačiai stebuklą- patyrė siaubingą lėktuvo katastrofą, ir liko gyvas. Po įvykio vyrą ištinka psichinė krizė, permąsto savo gyvenimą, kokia prasmė, jei nutrūksta jis taip staiga, be pasiruošimo, netikėtai? Herojus sutinka moterį, per avariją netekusią sūnelio, kad jai padėtų. Kokia unikali scena, kur jie perka kalėdų dovanas mirusiems artimiesiems, wow.. Tik Makso žmona erzino be galo be krašto, kažkokia durnė, nu ok, gal ir suprantu, kad kyla nerimas, kai sutuoktinis susidraugauja su kita moterim, bet tas durnas pavydas pjauna, nekenčiu, kai moterį ekrane vaizduoja kaip šeimyninio židinio kurstytoją, kuriai vis svarbu viską išsiaiškint ir išsaugoti šeimą. Ar įmanoma išsaugoti pasiutusį šunį? Žiūrisi sunkiai, vis žvilgčiojau kada baigsis, bet tokie tie psichologiniai filmai, po jų lieki susimąstęs, taigi trukmė dar pailgėja, bet tuo išsiskiria Holivudinio šlamšto apsupty. Turiu omeny- ne nuobodus,o gilus. Apie gyvenimo džiaugsmą, kurį žmogus patiri tik ekstremalių įvykių akivaizdoje.

2011 m. liepos 5 d., antradienis

Next Stop Wonderland (1998)

Erin- medicinos sesuo, kurią neseniai paliko vaikinas. Bet ar jis tikrai reikalingas, kodėl moteris negali būti laiminga, būdama vieniša? Kur baigiasi mūsų sprendimų galios ribos ir įsikiša ponas likimas? Tokius klausimus sau užduoda Erin, eidama į aklus pasimatymus, kai motina jos vardu duoda skelbimą į pažinčių skiltį. Turbūt numanot, kuo tai kvepia, normalūs žmonės į tokias avantiūras nesileidžia, nesitverdami juoku sekame virtinę netikusių pasimatymų, Tuo tarpu kitame miesto gale Alanas svajoja mesti santechniko darbą, stropiai mokosi, tačiau jį graužia skola- ar jam pavyks pakeisti savo gyvenimą? Iš lėto Erin ir Alano bėgiai artėja vienas prie kito. Nežinau kaip įvardyti tai, kas daro filmą nepakartojamą, artimą man ir daugeliui iš mūsų. Gal požiūris, psichinė būsena. Į gyvenimą žiūrima eilinio žmogaus akimis, ne superherojaus ar lovelaso, o paprasto, nusidirbusio, pavargusio, bet dar turinčio svajonių, kad vieną dieną sutiks tą vienintelį. Kuo toliau, tuo aiškiau matau, kad matyti filmai toli lenkia mano apžvalginius sugebėjimus, vis dažniau pritrūkstu žodžių...

The Cutting Edge (1992)

Kaip žmogui, niekada neužsiiminėjusiam profesionaliu sportu, man nežinoma, ką išgyvena žmogus, kuriam užsiveria visos galimybės patyrus rimtą fizinę traumą, liūdesys ir neviltis neišmatuojami. Ledo ritulio žaidėjas visam laikui atsisveikina su mylimu žaidimu, nes po smūgio arenoje nbeemato taip, kaip anksčiau. Kai atrodo, kad viskas jau baigta, jį susiranda treneris Pamčenko, Keitei, dailiojo čiuožimo virtuozei, reikalingas partneris. O Keitė ne iš kelmo spirta- užsispyrusi, reikli, darboholikė, linkusi varžytis, pirmauti ir nepasiduoti. Iš pradžių apsisvaidę aštriom frazėm, pamažu jauni žmonės suvokia, kad tai jų paskutinė galimybė iškovoti olimpinį auksą.Kas liečia humorą- jis neprilygstamas, dialogai šmaikštūs ir įsimintini. Žarstau pagyras toliau- romantinė komedija, kuri neturi jokių trūkumų; pavydas buvo apčiuopiamas, aistra čirškėjo ore; jausmai atskleisti nepasitelkus tų paprastų ir nuvalkiotų būdų- laižymasis, seksas, pyktis, susitaikymas, vėl laižymasis (seksas). vien ko verta vieta, kur Dagą ištinka scenos baimė, tai buvo taip žmogiška! Jei bijojau pabaigos, kuri paprastai būna šlykščiai saldi ir nuo romantikos gali apsivemti, tai veltui būgštavau. Skamba keistai, bet patys pažiūrėsit ir pamatysit. Moira Kelly steals the show!

2011 m. liepos 4 d., pirmadienis

Citizen Ruth (1996)

Lyncho blondinė Laura Dern suvaidino nusiritusią narkomanę, kuri svaiginasi uostydama klijus ir dažų aerozolius, turi keturis vaikus ir laukiasi penktojo. Teisėjui taip atsibodo jos keliami nemalonumai, kad šis pasiūlo išeitį- padaryti visuomenei paslaugą ir pasidaryti abortą, antraip laukia kalėjimo belengė. Sužinoję Rutos bėdą, gelbėjimo misijos imasi krikščionių fanatikų grupuotė, kurie kelią juoką savo giesmėmis "Children of the World". Užverda inirtinga kova tarp dviejų stovyklų, o Ruta nutaikius progą ieško chemikalų.. Ko tik čia nėra- socialiniai aktyvistai, baikeriai, lesbietės ir netgi Burtas Reynoldsas! Kiekvienas turim nuomonę šiuo klausimu, o Alexander Payne pažvelgė į tai iš pašaipaus stebėtojo kampo,  kada pešamasi pamirštant pagrindinį tikslą.

2011 m. liepos 3 d., sekmadienis

About Schmidt (2002)

Kandusis, ciniškasis Jack Nicholsonas neatpažįstamas- senas vyras, ką tik išleistas pensijon, stengiasi susigyventi su naująja padėtimi ir nemalonia naujiena- dukros vedybomis su netikėliu Rendelu, arba tėvui visi žentai kreivi. Pensininkų padėtis nepavydėtina- esi atitarnavęs visuomenei, toleruojamas tik todėl, kad kadaise buvai naudingas. Pasikeitus dienotvarkė, aibė laisvo laiko ir nesustojamai tiksintis biologinis laikrodis. Tai nėra visai komedija, dažnai priverčia susimąstyt, geriausiu atveju sukelia liūdną šypseną. Tačiau keistas dalykas, nors Jackui jau pagal amžių vaidinti tokius personažus, bet jis lyg nesavam kaily- vaidina gerai, o vis tikiesi iš jo kokio akibrokšto, kiaulystės, na, kad į paviršių išlįstų bad guy. Kiekvienam palinkėčiau taip passenti- būti senam, bet niekam neapsiverstų liežuvis tave šitaip vadinti.

Lantana (2001)


Kai už lango lietus, lengvai žiūrisi filmai apie žmones, kuriems nesiseka šeimyninis gyvenimas, išgaruoja meilė ir pasitikėjimas, lieka liūdesys ir vienatvė. Pradžia primena šiurpųjį Henrį; krūmuose išsipleikęs guli moters kūnas. Gvildenama istorija, kuri susideda iš dviejų nelaimingų šeimų, vienišų meilužių ir praeities tragedijos. Australų produktai niekad nenuvilia, ir pabaigos manęs niekada neerzina, jie niekam nesilanksto ir happy end nepritemptas, super. Žiūrėdama tokias dramas, pasijuntu baisiai sena, nes santuokinė krizė ,man nežinoma problema, vidurio amžiaus- tuo labiau, bet kas žino, gal ir aš kada eisiu pas psichoanalitikę ir pasakosiu savo bėdas.. Nors lietuviai santūresni, tokia ištaiga ne mūsų šaltam charakteriui :) Primena Closer, tik čia lėtumas visai neerzina, o ten atrodo, nieko nevyksta, na, iš tikro nevyksta, ir iš nuobodulio ant sienų baigi užlipt. Labai gyvenimiška, neįkištas pasakiškai gražus pašalinis, kurio atstūmimu man visad taip sunku patikėti, common, išvaizda nėra paskutinėj vietoj, neįrodysit priešingai. Lapaglia, Hershey ir Rushas tobulai atskleidė žmonių nutolimo, susvetinėjimo temą.

2011 m. liepos 1 d., penktadienis

The Road (2009)

Netiesioginė priežastis buvo John Hillcoat- ta pati autorystė kaip ir The Preposition, apie kurį karts nuo karto vis pamąstau. Likau patenkinta tada, buvo šansas ir dabar nenusivilti. Eureka! Viggo Mortensenas man patinka, nors idealiai tinka atstovauti tamsiajai pusei, negaliu atsižavėti jo talentu ir šviesiojoje. Tėvas padarys viską, kad apsaugotų sūnų postapokalipsiniame pasaulyje. Gyvūnų nebėra, augalai- virstantys medžiai ir bedvasės žolės, jokių spalvų, nuolat pučia vėjas ir lyja, du vieniši keleiviai keliauja į pietus. Man patiko, kad nesiaiškinama, kas privedė prie Žemės planetos pabaigos, tačiau parodomas šokiruojantis afterparty- gąsdina tai, kad šitai išties tikėtinas žmonijos moralinis dugnas, kita vertus, kiekvienas už save; savisaugos instinktas ir mirties baimė išmuša bet kokias žmogiškas vertybes. Jokių vardų, žmonės tik menki pėstininkai ištuštėjusioj šachmatų lentoj. Pabaigą būčiau kitaip susukus: grojant minorą, requiem galėjo būti atitinkamas, bet daug neburbėsiu; kaulelių narstytojai-komentatoriai- man kelia siaubą.

2011 m. birželio 27 d., pirmadienis

Unforgiven (1992)

Tai vos trečias mano matytas vesternas, šioj srity esu visai "žalia", pats metas praplėsti akiratį. Klientas supjausto prostitutei veidą; draugės, nesulaukusios teisingumo, pasamdo du kaubojus, kad pamokytų niekšus. Vienas jų- Bilas Manis, našlys su dviem mažais vaikais, iš pažiūros paprastas fermeris, bet žvilgtelėjus dešimtmetį atgal... negailestingas žudikas. Pinigai jam nepamaišytų. Toliau žiūrim, kaip sekasi keršto misija. Veikėjai: pasipūtėlis šerifas mažasis Bilis tampo nervus meistriškai, jo valdžios demonstravimas, agresija, neliečiamumas verčia jo nekęsti, nebūtų Gene Hackman:) Eastwood'as man visad toks pats, vienišas prerijų vilkas, o Freemaną malonu stebėti. Finalinė scena buvo verta dvejojimo- kodėl aš jį žiūriu- kulkos kaip reikiant suvarpė smuklės sienas :) Sunku patikėt, kad kažkada žmonės taip iš tiesų gyveno: atvyksti naujokas į miestą, ir iškart gauni į skudurus. Skųsti nėra kam, nes lupa patys įstatymo sergėtojai.

2011 m. birželio 24 d., penktadienis

The Proposition (2005)

Žiaurus ir be galo gražus.. Australija. Trys broliai- plėšikai, prievartautojai ir žudikai- sutinka savo likimą, kai galiausiai pakliūva policijai į rankas. Viduriniajam jų tenka kraupi dilema, Čarlis gauna kraupų pasiūlymą- galės išsisukti, jei per devynias dienas jis suras ir nudobs gaujos vadą- vyriausią brolį. Jei ne, jaunėliui, dar visai vaikui, bus įvykdyta mirties bausmė. Abiem atvejais teks gailėtis. Žinai nusikaltimo mastą, ir vis tiek.. aš prijaučiu blogiečiams, kitaip ir būti negali. Šeimos ryšiai daro įspūdį, nesugaunamajam Artūrui tai didžiausia vertybė, už artimuosius gali galvą padėti. Tuo tarpu Čarlis pavargo nuo siaubo, kurį sėja jo šeima, nori atsiskirti, gyventi savo gyvenimą, bet neutralios pozicijos užimti tiesiog nebegali. Muziką kūrė Nick Cave, be to, parašė scenarijų per tris savaites.

2011 m. birželio 9 d., ketvirtadienis

The Thing (1982)

Antarktis. Ką tik atvykusią mokslininkų ekspediciją nustebina keistas įvykis- du išprotėję norvegai persekioja šunį, matomai norėdami jį nužudyti. Sraigtasparnis, besivejantis keturkojį, sudūžta, grupė lieka nieko nesupratusi. Tačiau naktį prasideda šiurpūs dalykėliai, jų tarpe atsirado parazituojantis ateivis. Vienas iš puikių "žieminių" filmų, nors lauke kepinant 33 laipsnių karščiui iškyla pavojus pernelyg iššaukštint sniego reikšmę. Rašant šitus prisiminimus net arodo, kad temperatūra kiek nukrito :) Atmosfera, efektai- kaip šuo virsta šlykščiu padaru iš paties pragaro dugno- kam nors gali pasirodyti juokingi, na man sukėlė lengvą šypseną, tačiau tikrai nėra pajuokos verta, ne. Panika, siaubas, faktas, kad pagalbos neprisikviesi, esi įstrigęs sniegynuose su nežinomu priešu, izoliuotas nuo likusio pasaulio,- kaip man patinka tokie momentai! Kai gali nutikti bet kas.. Turbūt geriausias John Carpenterio filmas, lygintis gali tik su Halloween; tačiau ten jau vien tik siaubas.

2011 m. birželio 6 d., pirmadienis

Tamara Drewe (2010)

Žiūrėjau dėl Dominic Cooper, kuris vaidina ekscentrišką būgnininką Beną. Visa kita- kažkas apie rašytojus. Man patinka, kai imdb taip miglotai pateikia siužetus, įmeta kelis nieko nesakančius sakinius, kurie užkabina, ir tiek. Tai buvo pasakojimas apie Tamarą, kuri grįžta į gimtąjį miestelį; pasidariusi nosies operaciją, dabar ji tikra gražuolė, kaip reikiant kaitina vietiniams kraują- populiariam rašytojui Nikolui, kuris ir taip išdavinėja žmoną kada tinkamas (jo žodžiais tariant, nes ji tai leidžia), ir buvusiai simpatijai Endžiui, tvarkančiam jos namą. Nesuprantami motyvai- patobulinus išvaizdą, moterėlė visai pakvaišta, blaškosi nuo vieno vyro prie kito, bet kas be nuodėmės, meskit į mane akmenį :) Chaotiškus jų santykius su Benu sujaukia kaimelio paauglė Džodie, penkiolikmetė, pametusi galvą dėl garsiojo muzikanto ir mirštanti iš nuobodulio, jos pokštai- kiaušinių mėtymas į mašinas ir seksualinės fantazijos, kandus sąmojis neleidžia nuleisti akių nuo ekrano. Nieko nebūtų išėję, jei statytų amerikonai. Britai yra britai.

2011 m. birželio 5 d., sekmadienis

Inside Moves (1980)

Lyg žiūrėtum, kaip skleidžiasi žiedas- iš pradžių neišvaizdus pumpuras, paskui ima lysti žiedlapiai, ryškėja spalvos, pasklinda nuostabus aromatas.. Pradžioje niekuo neišsiskiriantis, gal tik įstabiu šuoliu nuo daugiaaukščio, filmas ima kabinti maždaug nuo vidurio, kada įsibėgėja pagrindinė linija, ryškėja draugystės reikšmė. Po nesėkmingo mėginimo nusižudyti likęs invalidu, vyras suranda namus ir draugiją Max'o bare, kur dirba Džeris, talentingas krepšininkas, kuriam kelyje į sėkmę tėra dvi kliūtys: luoša koja ir narkomanė mergina. Baro lankytojai- invalidai, prostitutės, suteneriai,maloniai leidžiantys laiką pamėgtoj vietelėj, kur net aklas žaidėjas gali sukčiauti. John Savage nebuvau įsidėmėjus, bet pasirodo jau esu mačius Deer Hunter; jo luošumas daugiau psichologinio pobūdžio, kurio pamažu kratosi, ta metamorfozė neįtikėtina, ypač krepšinio aikštelėje, kur jis sako geriausiam draugui: I am big, bigger than you, Jerry. That's not hard to do. Reikšmingas.